Tibeto skvere minimi tibetiečių Naujieji metai – Losaras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Užupyje, Tibeto skvere paminėta tibetiečių Naujųjų metų pradžia – Losaras. Pagal tibetiečių kalendorių pirmadienį prasidėjo 2150-ieji Vandens Kiškio metai. Renginyje pristatytas tradicinis maldų malūnas, į Tibeto skverą atvežtas iš Ladako.
„Tibetiečių kultūroje tai labai populiarus objektas, paprastai įrengiamas šalia šventyklų ar vienuolynų. Maldos malūno viduje įdėti ritinėliai su mantromis ir šventais tekstais yra nuolatos sukami praeinančių žmonių ir, panašiai kaip vėjuje plazdančios maldų vėliavos, užlieja pasaulį nebyliomis maldomis. Simboliška, kad Malūnų gatvėje esančiame Tibeto skvere nuo šiol bus galima įsukti Maldų malūną“, – pranešime žiniasklaidai teigė Tibeto rėmimo grupės atstovas Robertas Mažeika.
Tradiciškai Tibeto rėmėjų iniciatyva skvere buvo pakeistos Maldos vėliavos, deginama ugnis.
Tibeto skvere pastatyta ir ledo skulptūra, vaizduojanti metų gyvūną. Skulptūros autorius – Vilniuje gyvenantis menininkas I Made Sutama-Oka.
Tibetiečių Naujųjų metų šventė sutinkama pagal Mėnulio kalendorių – pirmąją jauno mėnulio dieną ir švenčiama laikantis visų seniausių amžių dvelksmą išlaikiusių tradicijų.
Tibeto skvero iniciatyvinės grupės bei Užupio bendruomenės pastangomis 2010 m. bevardžiam Užupio skverui Vilniaus savivaldybė suteikė Tibeto vardą. Tibeto skveras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
2013 ir 2018 metais viešėdamas Vilniuje čia lankėsi ir Jo Šventenybė Dalai Lama XIV. Pirmojo apsilankymo metu jis čia atidengė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Rimanto Sakalausko skulptūrinę kompoziciją „Mandala“. 2018-aisiais pasodino obelį.
2017 m. skvere atidengta jo pavadinimo lentelė dviem – lietuvių ir tibetiečių – kalbomis.
2021-ųjų rudenį ant Tibeto skvere esančio pastato atidengta sienų tapybos kompozicija „Prieglobsčio link“, kurioje „atgyja“ rašytojos ir dailininkės Jurgos Ivanauskaitės piešti personažai.
Buvusio moterų vienuolyno sieną papuošė ugnies neofreska. P. Kupčinsko nuotr.
Ant pastato Užupyje, Malūnų gatvėje, sienos menininkas Povilas Kupčinskas nutapė vienuolio Bernardino Sieniečio neofreską. Per šešias dienas gimęs kūrinys – naujausias „Kuriu Vilnių“ projektas.
Menininkas vienuolį įamžino siurrealistine meno technika („Fumage“), kai vaizdas kuriamas žvakės ir žibalo lempos dūmais. Paveikslas ant statinio sienos atsirado pasitarus su gyventojais.
P. Kupčinskas sako, kad vieta neofreskai ypač tinkama, nes čia vakare ant sienos krisdami saulės spinduliai kuria sakralų įspūdį, o naktį netikėtai užsidegantis langelis kūrinį dar labiau mistifikuoja.
Vienuoliai Bernardinų sode. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Pastato architektūra ir vietovė idealiai tiko idėjai ugnies technika įamžinti vienuolį ant buvusio vienuolyno sienos įgyvendinti. Kadangi neseniai atsikrausčiau į sostinę ir studijuoju Dailės akademijoje, galimybė kurti Vilniui leido man įprasminti savo kūrybą ir pristatyti save pasauliui“, – sako „Kuriu Vilniui“ projekto laimėtojas.
Prieš kuriant eskizą, vienuoliai menininkui parodė Bernardino Sieniečio nuotraukų. Tapydamas neofreską, autorius interpretavo Pietro di Giovanni D’Ambrogio 1410–1449 m. viduramžių tapybos darbą.
Šiemet savivaldybės inicijuotame konkurse „Kuriu Vilnių“ dalyvavo net 188 dalyviai. Komisijos nariai atrinko 12 projektų, kuriems įgyvendinti buvo paskirstyta 500 tūkst. eurų. Bernardino Seniečio neofreskai sukurti skirta – 9 300 eurų, teigiama savivaldybės pranešime.
Vilnius pasipuoš 12 naujų meninių akcentų. Konkurso dalyvių vizualizacijos
Ketvirtus metus skaičiuojantis, meną į netikėtas sostinės erdves atnešantis konkursas „Kuriu Vilnių“ pasipildė 12 naujų projektų. Šiemet konkursas sulaukė rekordiškai daug – net 188 paraiškų.
Pasak miesto savivaldybės, atrinkta 12 stipriausių projektų, kurie šiais metais atsiras įvairiuose sostinės rajonuose. Tarp jų – ir milžiniškas grybas Vingio parke, nauji Žaliojo tilto akcentai bei paukščių stebėjimo stotis. Jiems finansuoti skirta 0,5 mln. eurų.
Vingio parke esančioje Grilio zonoje menininkas Andrius Labašauskas statys ne tradicinę akmens verpstę agrarinei kultūrai ir rėmėjams įsiamžinti, o savotiškai įamžins karalystę, kuri žmones maitina, įkvepia, edukuoja, praturtina – tai bus „Grybas“, kuris išdygs istorinio parko maisto zonoje.
Šalia atnaujinto Žirmūnų paplūdimio, po Valakampių tiltu, bus kuriamas skulptūrų ir riedlenčių parkas „Rio de Žirmūnai“ – iniciatyva, siekianti ne tik sukurti aktyviam laisvalaikiui pritaikytą estetiškai patrauklų parką, bet ir pakviesti vietinę bendruomenę prisidėti prie parko kūrimo, o ateityje ir prie atnaujinimo talkų ar renginių organizavimo. Skulptūra vilko ėriuko kailyje tema. Konkurso dalyvių vizualizacijosVienas iš meninių akcentų. Konkurso dalyvių vizualizacijos
Kipras Dubauskas kartu su Lietuvos gamtos fondo darbuotojais ir botanikos mokslų studentais pradės rinkti detalią informaciją apie Lazdynų salos biologinę įvairovę bei floros formavimąsi, salos genetinę įvairovę – viduryje Neries, vadinamoje Lazdynų saloje, bus įkurta paukščių fenologinių stebėjimų stotis, jiems privilioti saloje sodinami vaismedžiai, bus pastatytos zigzaginės paukščių gaudyklės.
VšĮ „Kultūrinės ir organizacinės idėjos“ sostinei padovanos „Ateities lietuvaitę“ – japonų menininko Hiroyukio Mitsumės Takahashio kūrinį, kuris planuojamas ant daugiabučio namo fasado Naujininkuose, kelyje nuo Vilniaus oro uosto iki miesto centro.
Pasak architekto Audriaus Ambraso, nuo Žaliojo tilto nukėlus skulptūras nebežinoma, ką jų vietoje daryti, o gėlių vazonai ar meno kūriniai ant pjedestalų nedera su bendra tilto architektūrine kompozicija. Architektas pasiūlė naujus Žaliojo tilto ženklus, kurie bus abstraktūs – jie ne tik simboliškai pažymės erdvę, kurią anksčiau užėmė skulptūros, bet ir primins apie ankstesniojo tilto išraiškingą konstrukciją.
Vilniaus pėsčiųjų takas „L8“ – tai 1 val. 24 minučių trukmės per Užupio ir valstybinio pilių rezervato teritoriją vingiuojantis laisvalaikio pėsčiųjų takas, kuriame yra nemažai įdomių, stabtelėti priverčiančių objektų. Menininkai VšĮ PVZ LT šiuolaikinėmis priemonėmis take įamžins Užupyje gyvenusių menininkų atminimą. Takas turės žymeklius – edukuojančius, intriguojančius ir estetiškai, tačiau neįkyriai papildančius.
Fabijoniškės taip pat sulaukė menininkų dėmesio. Projekto kūrybinė komanda – menininkas Bertas Jacobsas ir Sigita Simona Paplauskaitė – siūlo sukurti naują bendruomenės susirinkimo vietą, pasinaudojant kraštovaizdžio formavimo ir meninės raiškos galimybėmis. „Fabijono svetainė“ – tai bus draugiškas akmenų skulptūrų sodas, skirtas Fabijoniškių namų gyventojams atsisėsti, pailsėti, gaminti lauke maistą, o svarbiausia – susiburti ir būti kartu.
Antakalnyje, Montvilos trikampyje, atsiras nauja traukos vieta – bendruomenės sodas, kuris išsiskirtų specialiai jam sukurtais funkciniais skulptūriniais objektais (suoleliai, šiltnamis, vandens kranas ir tvorelė), kurie ne tik pasitarnaus, bet ir turės meninę vertę.
Skulptūros – ant namų stogų. Konkurso dalyvių vizualizacijos
Tame pačiame Antakalnyje atsiras ir dar vienas meninis akcentas, pavadintas „Vilkas keičia kailį“. Pagrindinė projekto idėja – naujai pažvelgti į visiems gerai žinomą Vilniaus miesto simbolį geležinį vilką. Sapiegų parke stovinti Vytauto Poškos skulptūra, klasikinis „geležinio vilko“ skulptūrinis variantas, autoriui pritarus, žaismingai ir kūrybiškai įgaus naujų, gilesnių, ne vien tik romantinių prasmių, kurias diktuoja šiandieninio gyvenimo aktualijos – informacijos gausa, besaikis vartojimas, kurį skatina vis spartėjantis gyvenimo tempas ir būdas, veidmainiškumas, tuščias politikavimas, gamtos niokojimas.
Dar vienas šiemet finansavimą laimėjęs projektas – „Vilnius Bunda“. Tai, kaip teigiama sostinės savivaldybė pranešime, ambicingas Vilnius 700 metų sukakčiai skirtas projektas, kuris atgaivins pamirštas Vilniaus erdves, sujungdamas didžiulį Lietuvos ir užsienio profesionalių urbanistinio ir šiuolaikinio meno kūrėjų tinklą, istoriją, architektūrą bei naująsias technologijas. Per trejus metus numatoma į projektą įtraukti 15 rajonų: Naujamiestį, Naujininkus, Stotį, Vilkpėdę, Naująją Vilnią, Žirmūnus, Šeškinę, Fabijoniškes, Karoliniškes, Justiniškes, Pašilaičius, Lazdynus, Žvėryną, Pilaitę bei Viršuliškes.
Šeškinėje, šalia Šeškiuko ežerėlio, bus pastatytas dar vienas traukos objektas – GEO ART skulptūriniai suoleliai įkvėpti gamtinės Šeškinės aplinkos.
Menininkas Povilas Kupčinskas ant Malūnų g. 3 gyvenamojo namo sienos, kuris anksčiau buvo Vilniaus Užupio bernardinių vienuolynas, nutapys Bernardiną Sienietį, kuris atnešė į Lietuvą reformas. Jo pastangomis buvo statomi vienuolynai ne tik Vilniuje bet ir visoje Lietuvoje.
Prancūziškos atostogos Vilniuje. Sauliaus Žiūros nuotr.
Vilniuje penktadienį prasidėjusios „Prancūziškos atostogos” tęsis iki sekmadienio vakaro. Bus galima lankyti koncertus, žiūrėti filmus, kartu su gidais pažinti prancūziškas Vilniaus istorijas.
Šeštadienį ir sekmadienį prancūziškais delikatesais ir muzika vilios Halės turgus, o kruasanų, prancūziškų blynelių ir austrių bus galima paskanauti Lukiškių aikštėje.
Norintys šeštadienį praleisti romantiškai, klausantis prancūziškos poezijos, kviečiami po pietų užsukti į K. Sirvydo skverą, kuriame 17 val. poeziją skaitys aktorius Andrius Bialobžeskis, o 19 val. prasidės aktorės Birutės Mar poezijos vakaras – koncertas „Po Paryžiaus dangum”.
Prancūzų kilmės kompozitorius, šiuolaikinės muzikos ir šokio atlikėjas Phil Von 17 val. pakvies į autentišką prancūzišką elektroninės muzikos ir poezijos pasimatymą „Čia ir dabar” Užupio meno inkubatoriaus kiemelyje.
Prancūziškų atostogų akimirka. Sauliaus Žiūros nuotr.
Sekmadienį Bernardinų sode nuo 14 iki 18 val. bus žaidžiama petankė – prancūzų nacionalinis žaidimas. Prisijungti ir išmokti galės kiekvienas. Vidudienį Lukiškių aikštėje laukiami mažieji: čia bus rodomas filmas vaikams „Garsioji meškinų invazija į Siciliją”. Šeimos ir vaikai bus kviečiami į Paryžiaus Bastiliją primenančią Vilniaus gynybinės sienos bastėją, kurioje startuos programa „Bastilijos paėmimo šventė vaikams”.
Visą savaitgalį vyks orientacinis žaidimas „Prancūziškas Vilnius”, vyks ekskursijos su gidais.
Vilniaus miesto savivaldybės ir „Go Vilnius” paskelbta kampanija „Atostogos Vilniuje” kviečia Lietuvos gyventojus apkeliauti pasaulį per septynis savaitgalius.
Kas antrą vasaros savaitgalį Vilnius virsta vis kita šalimi.
Tibeto skvere – lentelė lietuvių ir tibetiečių kalbomis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Vilniuje rengiamas šventinis minėjimas – Tibeto skverui Užupyje sukanka 10 metų.
Lygiai prieš 10 metų, 2010 m. birželio 15 d., Vilniuje, Užupyje, atidarytas Tibeto skveras. Šiai šventei pasirinkta labai simbolinė data – Lietuvos okupacijos ir genocido diena, būtent tokiu būdu išreikštas solidarumas su lygiai tą patį iki šiol išgyvenančia Tibeto tauta.
Šio skvero iniciatoriais tapo Tibeto rėmimo grupė, idėją palaikė tiek Užupio bendruomenė, tiek įvairios pilietinės, nevyriausybinės organizacijos: Lietuvos Sąjūdis, UNESCO komisija Lietuvoje, tarpparlamentinė grupė ryšiams su Tibetu, Tibeto kultūros fondas, Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras.
Tibeto skvero išskirtinumą dar labiau papildė Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2006) laureato skulptoriaus Rimanto Sakalausko skulptūrinė kompozicija „Mandala“. O Vilniaus, kaip daugiakultūrio miesto, idėją patvirtino 2013 m. ir 2018 m. skvere apsilankęs Jo Šventenybė Dalai Lama XIV.
Dešimtmetį gyvuojantis Tibeto skveras jau yra tapęs Vilniaus kultūros židiniu, kuriame kasmet rengiamos tibetiečių Naujųjų metų sutiktuvės, Gatvės muzikos dienos, Kultūros nakties renginiai bei kitos pilietinės ir meninės akcijos, sakoma Tibeto rėmimo grupės pranešime.
Vilniaus miesto savivaldybės pritarimu 2017 m. skvere atidengta jo pavadinimo lentelė dviem – lietuvių ir tibetiečių – kalbomis.
Tibeto skveras, kaip teigiama pranešime, Vilniuje įprasmina ne tik solidarumą su tibetiečiais, bet kartu primena unikalią jų kultūrą bei būtinybę ją išsaugoti ateinančios kartoms.
Šventiniame skvero jubiliejaus minėjime dalyvaus Seimo laikinosios solidarumo su tibetiečiais grupės vadovas Andrius Navickas, Seimo narys Mantas Adomėnas, europarlamentarai Petras Auštrevičius bei Aušra Maldeikienė, VšĮ Tibeto namai vadovas bei Tibeto rėmimo grupės narys Vytis Vidūnas, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Zalieska.
Galvoju, o gal atvirkščiai? Užupio Respublika (UR) nusprendė atsiskirti.
Tvoros – efektyvus būdas. Tiek nuo AKM (afrikinio kiaulių maro) – veterinarai tvėrė, tiek nuo migrantų – Vengrijoj, pasitvirtino. Pastatys užupėnai ant tiltų muitines, rinks mokesčius iš japonų turistų, tie ir mokės, pildys UR biudžetą, o nuo kaimynų vilniečių, lietuvių ir kt. laukinių, kaip apsiginsi? Per upes perbris (iš vakarų ir pietų), per kalnus prasibraus (iš šiaurės ir rytų). Tik jei atsitvėrus! Strategiškai mąstė užupėnų separatistai. Laisvų menininkų žaidimų laisve laikas baigėsi – įvaizdį sukūrė, pritraukė NT investicijas, dabar erdvė jau rimties žmonėms ir laikas rimtiems sprendimams – skelbs Nepriklausomybę.
Raketa. Aleksandro Valento nuotr.
Bus reikalų. Pas vilniškį Remigijų – savi vėjai galvoj. Tai jis tujas Neries pakrantėje karpo, tai lenteles naktimis nuo sienų laupo, kt. nuotykių prasimano, su metalo pjūkliuku padžirinęs irgi ne kažką prie tvorelių nuveiks, o gal ir nepastebės, kaip Užupį praras. Bet štai su Lietuvos įstatymais – prasilenkia situacija. Įdomu, ar puls lietuvių ir žemaičių pajėgos Užupį? Iš esmės klausimas rimtas – ar bus Karas?
O Užupio legenda? Taip. Ji baigiasi. Galbūt ilgainiui kultūros istorijos tyrinėtojai įtrauks šį pilietinį reiškinį į neišsipildžiusių utopijų chrestomatiją greta analogiškų Paulavos (1769-1795 m.), Perlojos, (1918-1919 m.), Čypėnų (1905 m.) ir kt. respublikų. Amžininkai neišvengiamai išmirs, o užrašas – „Užupio Respublika (1997-2019)“ ant atminimo lentos…? Bet prastai pas mus su tom lentom ir paminklais, ar ne? Tai stato, tai griauna. Nuo Jakaterinos II-osios, kai pradėjo – jau antras šimtmetis nesiliauja. Paprasčiau buvo seniau, kai statydavo tik kryžius ir kartuves. Žinoma, Užupio angelas – gražiau nei kartuvės, tačiau prasčiau dėl disciplinos – neliko auklėjamojo momento.
Užupio tvoros. Aleksandro Valento nuotr.
O Užupio apsiausties nebus. Kas lankėsi ant Puškorių atodangos ir metė žvilgsnį į pietryčius (galima, tarkim, nuo Arkikatedros varpinės pažvelgti ir į pietvakarius) – žino, kodėl? Atrodo, kapituliuoja ne Užupio, bet Lietuvos Respublika.
Globalu. Ne tik Labanoro ąžuolai – griūna didesni dalykai. Prieš Mamoną – ar tai būtų namas regioniniame parke, ar tvora upės apsaugos zonoje, ar tiesiog „žali“, – net prezidentai ant kelių suklumpa – ir juk tiesiogine, o ne perkeltine prasme. O piliečiams nei motais. Myli, nes prezidentas – su kostiumu, o prezidentienė – su suknele. Be kostiumo ir suknelės būtų Anderseno pasaka, o dabar – valstybinės politikos turinys. Įdomus laikai. Gal visgi bus Karas? Kaip ne kaip – AKM jau turime, o Badas ateis vėliau – tik turėtų ne pasiligojusių šernų, nuo kurių respublikonai savo kiemo kiaules gina tvoromis, bet kokiu nors skrendančiu pavidalu.
Gal paminklą ne tam sparnuotajam pastatė užupėnai – reikėjo raketai.
Nepriklausomybę ne tik Nausėda ar Islandija, bet net Xi Jinpingas, kaip mat pripažintų.
Vakar, Vasario 16-osios išvakarėse, Vilniaus Užupyje surengtas spalvingas, prasmingas Lietuvos Nepriklausomybės dienos minėjimas. Užupio Respublikos piliečiai bei svečiai prisiminė ne tik Lietuvai brangų Vasario 16-osios Aktą, pasirašytą 1918-aisiais metais. Pagerbdami Lietuvos nepriklausomybę Užupio Respublikos gyventojai pagerbė ir ukrainiečius, besistengiančius išsiveržti iš Rusijos ekonominės įtakos. Tad vasario 15-ąją į Užupį sugužėjo nacionalinėmis Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis papuošti automobliai, buvo suręgstos improvizuotos Maidano „barikados“, užsilipę ant statinės užupiečiai rėžė laisvę, nepriklausomybę, drąsą ir taurumą sveikinančias kalbas.
