Arvydo Juozaičio rašinį “Tauta iš žodžių, arba Es runaju latviski” (“Metai”, 2010, spalis) perskaičiau kaip priekaištą Lietuvai, lietuviams. Gal autorius ir neturėjo tokių minčių, gal tik man taip atrodo.
Apie šiandieninę Lietuvą šiame tekste – nė žodžio, bet aš tuos žodžius skaičiau tarp eilučių, mintyse vis lygindavau, vis kartodavau: o pas mus, o mes… Subtilus priekaištas išsivaikščiojančiai, “anglėjančiai” Lietuvai? Gal būtent dabar mes, lietuviai, darome istorinę, nepataisomą klaidą?
Latvijoje per amžius būdavo pavojinga kalbėti latviškai. Tačiau kalba – duona kasdieninė, ji maitina žmogų, stiprina. Ištarsi: “Es runaju latviski” (“Aš kalbu latviškai”) – ir įkvėpsi oro, pakelsi savyje vėliavą. Latvija atsirado kaip monolingvistinė valstybė, tik tokia ji ir gali būti. Nebus kalbos – nebus Latvijos”.
