Vacys Bagdonavičius, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 22 dieną, eidamas 78-uosius metus, mirė žymus lietuvių filosofas, Vilhelmo Storostos – Vydūnų palikimo tyrinėtojas, populiarintojas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – keturių dalių videointerviu, paskelbti 2017-ųjų rugpjūčio mėnesį. Tąsyk dr. Vaclovas Bagdonavičius pabrėžė: „Mankurtai mums nereikalingi”.
Po metų švęsime Vydūno gimimo 150-metį. Ta proga didžiai jį pagerbsime valstybiniu mastu. Lietuvos Respublikos Seimas 2018- uosius paskelbė Vydūno metais, Vyriausybė patvirtino šios sukakties komisiją, o ši parengė renginių bei atliktinų darbų programą. Ją įgyvendinus, galėsime skaityti naujai išleistus Vydūno raštų tomus, leidinius apie jį, įstabųjį kūrėją pagerbsime prie jam iškilusių paminklų Klaipėdoje, Kaune, Pagėgiuose, regėsime jo vardu pavadintas gatves, alėjas, bibliotekas, būsime aplankę sukaktuvines parodas, būsime pabuvoję iškilminguose minėjimuose, koncertuose, spektakliuose, konferencijose.
Abejoti netenka, kad visa tai bus. Tikėkimės, kad viskas praeis iškiliai, bet ne pompastiškai, kad ne tik dar kartą bus prisiminti žinomi Vydūno nuopelnai tautai ir valstybei, bet bus pasakyta apie jį ir daug naujo, išryškinta ir konceptualiai pagrįsta jo palikimo tiek istorinė vertė, tiek svarba dabarčiai. Tik ar po viso to būsime išgirdę Vydūno balsą, įsiklausę į jo įspėjimus, ar susimąstysime, kokia buvo jo pasirinktoji gyvenimo misija, ar verta ją tęsti mums, kuo svarbios jo įžvalgos dabarčiai?
Atsakant į šiuos klausimus norisi sugrįžti prie mąstytojo 1918 m.išreikšto tikėjimo Lietuvos ateitimi ir to tikėjimo pagrindu išsakyto palinkėjimo ką tik nepriklausomybę paskelbusiai mūsų valstybei. Tų metų balandžio 19 d. laiške Lietuvos Tarybai Vydūnas rašė: „O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. (…) manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.(…) Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks“[1].
Praėjo jau bemaž 100 metų nuo tų tvirtą tikėjimą Lietuvos ateitimi išreiškiančių žodžių pasakymo – pakankami daug laiko, per kurį tos viltys galėjo išsipildyti. Tad ar išsipildė? Manau, kad pesimistas iškarto atsakytų: „Nė iš tolo neišsipildė“. Optimistas pasakytų: „Kad ir ne visai, bet iš esmės išsipildė“. Jei būsime įgiję bent šiokį tokį atsparumą agresyviai plintančiam nihilizmo virusui, turbūt labiau palaikysime optimistą, bet neužsimerkdami prieš realybę ryškiau turėsime pabrėžti tą ne visai, nes jo, deja, tenka matyti pernelyg daug.
Tas pernelyg daug verčia vydūniškosios šviesos prisodrintą žvilgsnį nukreipti į dabartį ir po ją pasidairius paklausti: ko pas mus dabar padaugėjo – mąstytojo lauktojo žmoniškumo ar įveikti siūlyto pažmoniškumo? Ar laisve besidžiaugiančios mūsų valstybės politika yra taip orientuota, kad jos dėka tauta kuo labiau reikštųsi kaip kurianti, dvasios šviesą skleidžianti, kaip tokia, kurioje „vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas”, „į kurią norėtų linkti kitos tautos“? Ar nėra šios politikos kaltės dėl to, kad valstybėje susidaro palankios sąlygos pažmoniškumo siautėjimui, silpnesnio žmogaus žmoniškumo prado nykimui? Ar pakankamai rūpinamasi to žmoniškumo žadinimu ir žmogaus saviugda? Ar daug valstybės ir visų mūsų elgsenoje „teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos, sąžiningumo bei patvaros” ,t. y. tų savybių, kurias Vydūnas laikė pamatinėmis valstybei augti ir stiprėti, šalia kurių visi „valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumą“?
Filosofas Vilhemas Storosta – Vydūnas
Šiais Vydūno žodžiais trumpai, bet aiškiai ir tvirtai nusakyti prioritetai, kurių reikėtų laikytis ir mums, bet apie kuriuos nelabai tenorėjome kalbėti. Deja, po pernelyg dažnai pasitaikančių tragiškų atsitikimų vis dėlto esame priversti prabilti. Tie tragiški rezonansiniai atsitikimai, kurių Lietuva vien per paskutinius mėnesius patyrė keletą, – tai sukrečiančios žmoniškumo katastrofos, ryškios mūsų tautos moralės įtrūkio, o gal ir krizės apraiškos. Tokią krizę Vydūnas buvo įžvelgęs ir pirmosios nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Skaudu jam buvo tą įžvalgą konstatuoti, nes jąja teko pripažinti ir tai, kad nelabai tesipildo jo lūkestis Lietuvą regėti kaip besistengiančią „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Jautėsi taip tarsi vėjais būtų nuėjusios jo didžiulės pastangos pasitarnauti „tautos žmoniškumo gyvėjimui“.
Tos pastangos buvo nukreiptos tam, kad Lietuvoje kuo sėkmingiau būtų įveikiamos to gyvėjimo kliūtys, kad poreikis tam gyvėjimui kiltų iš žmogaus ir tautos vidinių paskatų, kad pačios tos paskatos bustų ir nuolat stiprėtų. Labai norėjo, kad tokių pastangų būtų vedinas kiekvienas sąmoningas Lietuvos žmogus, o ypač tautos elitui priklausantis, jos politiniame, socialiniame ar kultūriniame gyvenime bent kiek besireiškiantis ir pergyveno dėl to, kad tų pastangų dedama pernelyg mažai.
Tokioms pastangoms Vydūnas žadino mūsų tėvų ir senelių Lietuvą. Mūsų pačių prikeltoji jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvuojanti Lietuva tokio žadinimo yra dar labiau reikalinga. Apie tą reikalingumą buvo prabilta žengiant pirmuosius atgautos nepriklausomybės žingsnius. Prie naujai pilamo Vydūno kapo Bitėnuose 1991 m. spalį kalbėta: „Nuo mūsų kojų nukrito pančiai, nuo rankų antrankiai, pranyko kitokia prievarta. Mes įgijome galimybę eiti savo keliu, eiti ten, kur norime ir kaip norime. Tik ar pakankamai šviesos tame mūsų kelyje? Tik ar esame tikrai žiną, kur būtent reikia eiti ir koks svarbiausias to ėjimo tikslas? Ar neužmirštame kažko labai svarbaus, galgi net svarbiausio? O ar tas svarbiausias dalykas nėra tai, apie ką byloja dvylika giliausios išminties kupinų filosofijos traktatų, daugiau kaip trisdešimt dramos veikalų, šimtai rašinių laikraščiuose ir žurnaluose (…)? Ar nereikia pabandyti pasitikslinti mūsų išoriškai lyg ir nebevaržomo ėjimo kryptį ir paieškoti kuo tikslesnių kompasų tai ėjimo krypčiai nustatyti?
Lietuvai, įgijusiai pirmąją nepriklausomybę, Vydūnas padovanojo dvi įstabias knygas – „Mūsų uždavinį“ ir „Tautos gyvatą“. Jos abi tais laikais buvo geriausias kompasas savo kelio ieškančiai Lietuvai. Tik į tą kompasą pažiūrėta atsainokai. Lietuva ir be to kompaso apgraibomis iš esmės ėjo jo rodoma kryptimi, bet daug kur ir be reikalo klaidžiojo. Nedarykime panašios klaidos ir mes, antrosios nepriklausomybės kūrėjai ir įtvirtintojai. Paimkime kadaise nuošalėn stumtelėtą kompasą ir leiskime laisvai veikti jo rodyklei. Pamatysime, kad tasai kompasas visai nesurūdijęs, kad jis veikia nuostabiai tiksliai ir puikiai ir kad mūsų dienomis jis tinka galgi net labiau, negu anuomet, kai buvo sukurtas“[2].
Deja, tą klaidą padarėme ir į Vydūno dovanotąjį kompasą taip pat pažiūrėjome atsainokai, ir labai daug dėl to praradome. Mūsų valstybėje vykstantys procesai nuo pat pradžių patys prikišimai rodė ir teberodo, jog visi Vydūno aiškinimai, skirti anuometinei Lietuvai, yra kaip pirštu pataikę ir į svarbiausias ir labiausiai dėmesį atkreiptinas ne tik mūsų tautos, bet ir visos žmonijos dabarties gyvenimo aktualijas.
Suėjus pirmosios Nepriklausomybės penkmečiui, Vydūnas paskelbė didelį straipsnį „Tautos laisvė ir reikšmė”. Jame rašė: „…skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus”[3] (paryškinta mano – VB.).
Nežinia, ar pats Vydūnas tuos savo rašytus žodžius prisiminė po 17 metų, 1940- aisiais, kai jo pranašautoji pavojaus grėsmė išsipildė, kai buvo iš tikro netekta nepriklausomybės – gyvenimo paviršiaus laisvės. Mąstytojas, kaip ir daugelis kitų ano meto šviesuolių, apie galimus pavojus nepriklausomybei kalbėjo daugiau retoriškai, nelabai tikėdamas, kad jie gali realiai gana greitai užgriūti. Tačiau apie būtinybę jiems užbėgti už akių vis dėlto kalbėjo gana dažnai ir daug. O ar mums nereikia ne tik apie tai kalbėti, bet ir stengtis, kad dėl vidinių problemų (o jos labiausiai susijusios su dvasinės kultūros ir moralės įtrūkiais) nepasitarnautume pretekstu agresyviai į mus žiūrintiems kaimynams mus gelbėti nuo mūsų pačių, kad vėl nepasijustume netenką savo laisvės.
Vacys Bagdonavičius, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Metams praėjus nuo šio nerimu pažymėto konstatavimo ir raginimo 1924 m. mąstytojas paskelbė jau beveik apie aliarmą įspėjantį straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis“. Kokią gi krizę įžvelgė tilžiškis išminčius, atrodytų, gana tvirtai ant savo kojų atsistojančioje ir daugeliu atžvilgių stiprėjančioje jaunoje valstybėje? Ką konkrečiai negero mąstytojo „skaidriosios akys“, prieš metus mačiusios, jog „nėra esmingosios laisvės“, įžvelgė to meto gyvenime ir kokia turėtų būti toji „esmingoji laisvė“? Visos negerovės, anot mąstytojo, didžiąja dalimi kylančias dėl pačios laisvės klaidingo supratimo. Laisvę nemaža tautos dalis suvokusi kaip galimybę nesivaržant siekti materialinių vertybių, hedonistinių malonumų, juos laikant prioritetiniais gyvenime, atsipalaiduoti nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, hipertrofuoti individualius egoistinius siekius, pelnytis kitų sąskaita ir pan.
Drausmė, tvarka, dvasinė saviugda imta traktuoti kaip laisvės varžymo priemonės. Būtent toksai laisvės supratimas ir vedąs tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, po kurio gali sekti ir išorinės, t.y. politinės, laisvės netekimas. Ten link, anot Vydūno, tautai kelią tiesiantys tokie valstybės gyvenime įsigalintys dalykai kaip minėtosios egoistinių individualių interesų viršenybės prieš bendruosius adoravimas, iš svetimųjų valdymo paveldėtas atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, žemas valdžion susispietusiųjų tautiečių dorovės lygis, jų atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas ar netgi niekinantis požiūris etninės kultūros atžvilgiu, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos, savitų tautinių bruožų nykimas mene, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą jos negatyvus poveikis jaunimui ir pan.
Visa tai sąlygoją pastebimą tautos dorovės kultūros nuosmukį, žmoniškumo galios atskirame žmoguje silpnėjimą. Viso to akivaizdoje valstybės institucijos liekančios abejingos dvasingos, doroviškai tvirtos ir atsakingos asmenybės ugdymui. Tokiomis sąlygomis vaikydamasis išoriniams pomėgiams tenkinti skirtos tariamosios laisvės, žmogus prarandąs vidinę laisvę, t.y. galimybę jo dvasiai būti laisvai nuo paviršutiniškų hedonistinių troškimų ir pačiai reikštis taurųjį žmoniškumą. Pro žmoniškumo prizmę žvelgiančiam mąstytojui atrodė, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Tokios orientacijos fone valstybės gyvenime toną todėl ir duodančios ne taurumu pažymėtos žmoniškos stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.
Ar ne beveik lygiai taip tenka kalbėti mums apie savo šiandieną? Argi šviesesni tautos protai, lyg prisimindami anuometinius Vydūno perspėjimus, ne aliarmuoja dėl to kas gali atsitikti (o atsitiko tai, kas atsitiko 1940 metais), kai ne dvasinės kultūros puoselėjimas bei žmoniškumo ugdymas yra valstybės gyvavimo pagrindas, o ekonomika, ekonomika ir dar daug kartų ekonomika, kaip tikslas sau, kaip bedvasis monstras, užėmęs Dievo vietą. Taip, Dievo vietą. Įsižiūrėkime į statistinio Lietuvos žmogaus svarbiausius rūpesčius – absoliuti dauguma susijusi buitimi, pragyvenimo lygiu, materialine gerove, vartojimu. Retas tautietis gyvenimo prasmę susipras susieti su Dievu ir kelią į Jį matyti kaip tokį tikslą už kurį gyvenime nėra svarbesnio. O juk tokį kelią prieš akis kiekvieną gyvenimo akimirką regint visi darbai ir rūpesčiai įgautų su tuo keliu susijusią prasmę ir nebegalėtų remtis savanaudiškumą ir kitokį blogį įtvirtinančiais principais.
Ar bereikia priminti, kad daug tokiais principais grįsto veikimo matome šiandien siaučiant mūsų politikos laukuose. Pats Dievas atsirinks, kas po tuos laukus darbuojasi dorai, o kas juodus darbus atlieka, bet būtų daug geriau, kad patys besidarbuojantys savo veiksmus būtų suderinę su tuo kas visuotinai suprantama kaip Dievo aprobuotasis žmonių moralėje įsitvirtinęs teisingumas. Vydūno aiškinimuose to susiderinimo svarba ypač pabrėžiama. Labai reikėtų, kad tie aiškinimai pasiektų mūsų ausis ir sąmonę. Žinoma, galime ir nekreipdami dėmesio į tai, kad toks Vydūnas buvo, patys ieškoti prasmingos būties, dieviškojo teisingumo siekimo būdų. Tačiau pradėję ieškoti norom nenorom imsime žiūrėti, ką kiti pasaulyje jau suradę yra, ir nelabai ką savo beturėsime pridėti prie to, ką surasime. Ir dar: jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po mūsų intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, o ten aptiksime Vydūno knygas ir ėmę jas skaityti, pamatysim, kad ten yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji dar tampriai susieta su mūsų tautos realybėmis.
Deja, Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. Su ta išmintim nepakeliui ir tiems, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemėgsta tautinių vertybių ir jose įžvelgia pavojus modernesnės gyvensenos siekiams bei mūsų valstybės integravimuisi į civilizuotąjį pasaulį. Tačiau dėl jojepernelyg aiškiai deklaruojamo tauraus žmoniškumo, pabrėžiamo pakantumo įvairiems požiūriams, dėl orientavimo siekti tautiškumo ir bendražmogiškumo darnos viešai ją supeikti lyg ir nėra kaip, tad geriau ignoruoti, apsimesti, kad ji jau nugrimzdusi nebeaktualioje praeityje, kad niekas joje neberanda šiandienai reikšmingų dalykų. Esama ir atvirai išreiškiamo nepasitenkinimo, netgi ypač griežtų sovietmečiu atsiduodančių pagrūmojimų dėl pastangų Vydūno idėjinį palikimą sieti su dabartimi.[4] Tokie nusistatymai ir pagrūmojimai neprisideda prie dvasinės kultūros prioriteto įtvirtinimo mūsų gyvenime, prie to prioriteto, kurį jausdamas kiekvienas tautos žmogus, kiekvienas valstybės pilietis kartu su Vydūnu norėtų būti „aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Visais savo darbais, visu gyvenimu.
Jei visi to norėtume, ir to siektume, kiekvieno iš mūsų ir visos tautos gyvenimas, anot Vydūno, „būtų gražus skambėjimas, būtų palaimintas“[5], o žiniasklaida kasdien nebešiurpintų pranešimais apie smurtinius nusikaltimus, grobstymus, sukčiavimus ar korupcinius skandalus, bet pirmiausiai, o ne tarp kitko, informuotų apie tai, kuo pasipildė pasaulio ar Lietuvos dvasinės kultūros vertybių aruodas, nuo kurio turinio priklauso tikroji žmonijos pažanga.
Vydūnas Lietuvą ir lietuvių tautą regėjo ne tik kaip fenomeną patį savyje, ne izoliuotą nuo globalaus pasaulio ir jame vykstančių pokyčių. Tas regėjimas aktualiai įsipina į šiuolaikinį globalizacijos vyksmo apmąstymų kontekstą ir mums yra ypač svarbus, nes vis garsiau aidi tautiškumą niekinantys, tautinį orumą žeminantys mūsų pačių valstybės piliečiųbalsai. Mąstytojas apie globalizaciją, nevartodamas šio termino, o ją vadindamas „žmonijos vienijimusi“, „žmonijos vienybe“, kaip apie aktualų dalyką kalbėjo nemažai. Jo vizijose regėjosi tokia globalizacija, kuri žmoniją vienys dvasiniu pagrindu ir kuri ne gniuždys atskirų tautų teisės į laisvą būtį, bet sudarys palankesnes sąlygas jų kūrybos galių sklaidai. Jis tikėjo, kad pasaulis vis labiau žmoniškės, o laisvos tautos, tarp jų ir lietuvių tauta, įneš savo indėlį į tą žmoniškėjimą. Kaip viena iš svarbiausių to vienijimosi sąlygų mąstytojas iškelia tai, kad tiek atskiras žmogus, tiek kiekviena tauta turėtų būti laisvi ir siekti savo dvasios galių išsiskleidimo, kultūros suklestėjimo, ir kartu tą siekį žadinti kituose žmonėse ir kitose tautose.
Tautų suklestėjimą, o ne jų niveliaciją, jų pavergimą ir naikinimą Vydūnas laiko dėsningu būties vyksmo dalyku, kurio pažeidimas, t. y. prievarta, žmonijos ne suvienija, o tik dar labiau supriešina, dar labiau suskaldo, sukelia neapykantos protrūkius. Mat kiekviena tauta Visumos kūrybos vyksme turinti jai skirtą uždavinį ir nevalia trukdyti jį įgyvendinti. Mąstytojo aiškinimu, “turėtų būti išsamiai atsižvelgta į kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos savitumą, skatinamos bei puoselėjamos jos esmingumo apraiškos. Tai yra ypatingas Kūrėjo valios įsakymas, duotas visiems žmonėms ir visoms tautoms. (…) Kuo veikiau yra skatinamas kiekvienos tautos savitas susiformavimas, tuo labiau reikia siekti gyvenimą teigiančio susitelkimo bei atitinkamų santykių”[6].
Vydūno įsitikinimu, tautos laisvė, jos valstybingumas – geriausia sąlyga jos kūrybos galioms skleistis. Pats skleidimasis, t. y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškainereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vienijimuisi, į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Anot mąstytojo, „tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaldosi. Bet, gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą“.[7]
Tautos išaugimas ir sustiprėjimas, jos valstybingumas reiškia vienos iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus visos tos dalys, tuo skaidresnė bus visos žmonijos būtis ir sklandesnė tolesnė raida. Kūrybos galių neturinti ir kūrybos vaisių nepajėgianti subrandinti tauta bei to nesugebanti užtikrinti valstybė esančios pasmerktos sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t.y. pačios laisvės, neturėjimą. O turima laisvė nėra tikslas sau. Laisva tauta turi būti aktyvi žmonijos dvasinio laisvėjimo dalyvė. „Į šviesiąją [tautą] mielai linksta kitos tautos,“[8]– teigė mąstytojas. Į savo tautą Vydūnas taip pat žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pačią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultūros procesą.
„Dvasioje žmonija yra tikra brolija“[9], todėl ir jos vienijimasis pirmiausia turi reikšti ėjimą tos dvasios link. „Visa žmonija turi suvokti savo vienybę kaip sąmoningą tauriausią žmoniškumą“[10], – buvo įsitikinęs mąstytojas. Vienu svarbiausių žmonijos dvasinio atsigavimo, tolesnio augimo bei vienijimosi veiksnių Vydūnas laiko religingumo, kuris senesniais laikais buvęs daug gyvesnis, atgaivinimą. Turinti iš esmės pasikeisti žmogaus sąmonės kryptis, kuri paskutiniu metu “buvusi vis giliau smeigiama į daiktiškumą”. Dabar ji “turėtų atsigręžti į savo kilmę, per savo vidų – į Didįjį Slėpinį, į visą gobiančią Galią. Tada žmonės būtų tobulesnio žmoniškumo ir jie visai kitaip santykiuotų vieni su kitais. Santykiuotų taip ir visos tautos Žmonijos vienybė būtų nuolatai tvirtinama (…) Ir tad atsiskleistų vis aiškiau esmiškasis žmoniškumas”[11].
Tautų gyvensena ir jų kultūrinė raiška sąlygoja ir tai, kaip jos santykiauja su tikruoju esamybės pagrindu, Didžiuoju Slėpiniu, arba Dievu. Iš to kaip ir randasi religijos, kiekviena savaip paaiškinančios to Slėpinio esmę , pateikiančios prie jo priartėti padedančius savus ritualus ar elgsenos modelius. Tas priartėjimas ar priartinimas yra pati svarbiausioji kiekvienos religijos funkcija. Skiriasi tik tos funkcijos realizavimo būdai. Vydūno požiūriu, ne tik netikslinga, bet nereikalinga ir beprasmiška, o kartais ir žalinga vertinti, koks iš tų būdų yra teisingesnis, geresnis, efektyvesnis. Kiekviena tauta yra susikūrusi savąjį būdą, jį pagrindusi sava patirtimi, savo natūraliai susiformavusia pasaulėjauta, pritaikiusi prie savo gyvenimo sąlygų ir būdo. Taigi, kiekviena tauta susikuria religiją pati. Įvairios religijos tarpusavyje besiskirdamos savo brandumu, teologijomis, panteonais, ritualais, apeigomis, pačia savo esme siekia to paties – padėti žmogui „atsiverti pačiai būties paslapčiai“[12]
Religinio išpažinimo bei jo pasirinkimo laisvė buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti tolerancijos principą, propaguoti eukumenizmą, kuris mūsuoseypatingo aktualumo įgauna šiandien, švenčiant Reformacijos 500 metų sukaktį ir jos šviesoje gražiai besimezgiant dialogui tarp evangelikų ir katalikų, aktyviai reiškiantis senąjį baltų tikėjimą gaivinančiam ramuviečių judėjimui, plečiantis pažinčiai su įvairiomis pasaulio religijomis.Šiuo požiūriu itin svarbus toks Vydūno pastebėjimas, kuris, atrodo, lyg būtų taikytas mūsų dienoms, tarsi siekiantis parodyti šiandieninę senojo baltų tikėjimo atgijimo ir šiandieninio santykio su krikščionybe prasmę: „Mūsų laiku lietuvių tauta žymiai atsigauna. Ir tūli spėja, kad kiekviena atsigaunanti tauta grįžta prie senovės tikybos. Vienok visuomet negrįžtama prie buvusių formų. Grįžtama (einama) vien prie dvasios. Krikščionybė yra visa persunkta senovės Šviesos tikybos. Ir grįžimas senovės tikybon tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. Niekuomet nereikėtų griauti, kas kitam šventa, Visur reikia stengtis išvysti tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio žmogaus ir tautos galybe ir atsigavimo galia. Nyks tuomet visi bandymai naikinti vienas kitą ir atsiras vis daugiau tarpimo ir augimo. Kiekvienas ir visa tauta pastos aukuras, kur švies ramioji gaivinančioji ir laiminančioji Amžinoji Ugnis“[13].
Ypač aktualiai šiandien skamba Vydūno mintys apie karų priežastis ir galimybes jų išvengti, apie būtinybę žmonijai gyventi taikiai. 1945 m. rugpjūtį, kai tebetvyrojo Antrojo pasaulinio karo dūmų tvaikas, kai nenutilusios buvo nuo jo nukentėjusiųjų aimanos, kai dar ne visi per jį kritusieji buvo palaidoti, kai nenudžiūvusios buvo artimųjų netekusiųjų ašaros, Vydūnas parašė traktatą „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“ (išleistas 1948 m.). Praėjusiais metais tą 54 p. apimties knygelę, matydama jos ypatingą aktualuma dabarčiai, pakartotinai išleido Vydūno draugija. Knygelės paantraštė – „Kada karų nebebus“.
Remdamasis savuoju filosofiniu būties ir žmogaus esmės supratimu, Vydūnas joje įtaigiai aiškina, kokios yra giluminės su žmogaus ir žmonijos dvasine raida susijusios karų kilimo priežastys. Jas atskleisdamas, mąstytojas parodo, kad karų išvengti žmonijai, nors ir nepavyko, bet buvo ir tebėra galima. Jų išvengti anot Vydūno, yra būtiškoji žmonijos užduotis, pati svarbiausia sąlyga jai vienytis dvasiniu pagrindu. “Bet kur žmonės kaip nors sugyvena, jeigu ir skirtingo tautiškumo, čia karų tarp jų nėra. Ir iš to spręstina, kad nebūtų karų, jeigu visa žmonija pasidarytų vieninga ir kiekviena jos dalis linkėtų kitai tarpimo ir gerbūvio, jeigu visi žmonės išmanytų, kad žmonijos vieningumą pasiekti tegalima žmonių taurėjimu”,[14] – aiškino Vydūnas, vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.
Karai, mąstytojo teigimu, yra žmonijos vienijimosi dramatiškoji, žiaurioji dalis, kuri būna neišvengiama, kai žmonija pasuka į klystkelius ir jais eidama pati į tos žiauriosios dalies nasrus lenda. Kruvinieji konfliktai yra skaudžiausioji žmonijos blogai laikomo dvasinės brandos egzamino pasekmė. Tai, kad „dabartyje žmonių dauguma nenumano, kas žmogus iš tikrųjų yra, ką reiškia žmoniškumas, labai skaudžiai įrodo didieji šių laikų karai ir tūlų galingųjų veiksmai prieš ir po jų. Tarsi žmoniškumas būtų tūluose žmonėse tiesiog apmiręs. (…) O žmogus ir jo gyvybė beveik dar mažiau [kaip gyvūnų] vertinamos. Tokiems žmonėms rodosi įdomiausia ir svarbiausia griauti, kankinti, žudyti, nors kartais ir stengtasi šį tą statyti ir kurti“[15]. „Kada žmonijoj daug tokių žmonių daug yra atsiradę, kuriems gyvybė nebeturi ypatingos reikšmės, tada tereikia pūstelėti ypatingoms, slėpiningoms pasaulio galioms, ir jie pasiryžta kariauti. Žmonės, tautos žudosi, tarsi tai būtų svarbiausias jų gyvenimo uždavinys. Tuo smarkiau tos žudynės vykdomos, kuo nuoširdžiau žmonės yra prisikibę prie daiktiškumo“[16].
Tas prisikibimas šiandienos pasaulyje yra motyvuojamas ne tik svarbiausiu tebesančiu turtų siekimu, bet ir didžiavalstybiniu šovinizmu, svetimų žemių ar gamtos išteklių užgrobimu, valdžios galybės, valdymo tironijos troškimu, religinio fanatizmu ir fundamentalizmu. Tai – šiandieninės globalaus masto nesantaikos šaltiniai, tos nesantaikos, kuri, pūstelėjus „ypatingoms galioms“, gali įsiliepsnoti neregėto baisumo trečiuoju pasaulio gaisru, kuriame gali sudegti visa, kas gyva.
Vydūnas savo gyventame laike matė didžiulius žmonijos pasiektus mokslo ir technikos laimėjimus ir matė, kad tokio masto laimėjimų, deja, nėra žmonijos dvasinės pažangos kelyje. Mąstytojas konstatavo, jog labiau matoma žmonijos dvasinė atžangą, o ne pažanga, kuriai ji yra Kūrėjo pašaukta. Pripažino jis ir tai, kad esama pastangų ir dvasiniam gyvėjimui, kad pati žmonijos vienijimosi tendencija iš esmės randasi iš tų pastangų, tik jos, deja, esančios nelabai aiškiai išreikštos ir užgožiamos orientacijų į vartotojišką rojų.
Praėjus septyniems dešimtmečiams nuo to laiko, kai Vydūnas, būdamas savo gyvenimo saulėlydyje, skelbė šias aktualumo nepraradusias, o veikiau dar labiau suaktualėjusias mintis, galima konstatuoti ne kažin kiek tepasikeitusią žmonijos pažangos situaciją, bemaž tas pačias materialinės ir dvasinės pažangos santykio proporcijas joje. Kaip ir Vydūnui, taip ir mums (mums tik labiau) yra matomi didžiuliai akyse vykstantys šuoliai technikoje, technologijose, informatikoje, įvairių mokslo šakų atradimuose, jų pritaikyme. Nuo Vydūno laikų čia nušuoliavome labai toli, kaip ir nuo jo jaunų dienų iki brandaus amžiaus irgi buvo gana toli nušuoliuota. Tačiau ar tokio masto šuolių esama dvasinėje žmonijos pažangoje? Nematė jų Vydūnas, nematome jų ir mes, nors kartu su juo turime pripažinti, kad šiandieninė žmonija, nors ir ne šuoliuodama, kad ir palengva, bet vis dėlto eina žmoniškumo kultūros link. Tokią jos ėjimo kryptį, Vydūno įsitikinimu, yra nustatęs Kūrėjas.
Tačiau šiandienos, kaip ir Vydūno laikų, pasaulis dar nėra pakankamai gerai suvokęs, kad tas Kūrėjo nustatytas ėjimasžmoniškumo kultūros linkturi būti aiškiai suprastas kaip prioritetinis tikslas. Ar ne dėl to suvokimo stokos šiandien darosi ne mažiau žiaurūs, o kai kuriais atžvilgiais netgi žiauresni dalykai negu prieš keletą dešimtmečių, nors tai, kad žmogus yra didžiausia vertybė, bent laisvajame pasaulyje yra suprantama kaip savaime aiškus dalykas. Pasaulio, kurį Vydūno įsitikinimu, žmonija turėtų vesti sąmonės šviesos link, atmosfera prisodrinta pavojingų dvasinei sveikatai elementų ir gali bet kada suliepsnoti visa nuo žemės paviršiaus šluojančiu gaisru. Nuo to gaisro žmonių planetą paradoksaliai saugo ją pražudyti galintis ginklas ir baimė dėl nebuvimo jokių šansų išgyventi jį panaudojus.
Bet šimtai žmonių kasdien žūsta ir ne nuo to ginklo. Fiziškai – nuo ištobulintų tradicinių ginklų. Tuos ginklus gamina pelno nuožmiai siekiančios korporacijos, o apyvarton paleidžia žmogiškoji neapykanta, demoniški besaikio turtėjimo interesai, iki šiolei neužgesęs užkariavimų, pavergimo troškulys – iš pažmoniškumo gimstantys monstrai. Juos įveikti tegali tik žmogaus dvasios galia, kuriai reikia laisvėti, stiprėti, susivokti, kaip Vydūnas sakė, esant spinduliu amžinosios begalinės šviesos. Kuo daugiau žmonių turi tapti esmiškaisiais žmonėmis, nes jų rankose pasaulio likimas, teigė Vydūnas.„Esmiškojo žmogaus gyvenimas yra nuolatinis kurstymas tauraus žmoniškumo.
O kad ir nesirodytų laimėjimų tuo atžvilgiu, jis nesuglebtų. Jis mat regi, kaip visai slapčia jo gyvumas žadina kituose kilnų žmoniškumą. Iš lengvo tada tam bręsta vis daugiau žmonių, ir pamažu visa žmonija pakinta. Karai vos begali sukilti ir pagaliau jų visai nebegali būti“[17], – rašė Vydūnas baigiamojoje „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimo“ dalyje, tuo aiškiai pasakydamas, kada karų nebebus. Taika pasiekiama žmogaus ir žmonijos taurėjimu, žmonijos kaip brolijos dvasioje pajautimu. Tam taurėjimui turėtų būti pajungtos žmogaus, tautos, valstybės, valstybių sandraugų, visų konfesijų religijų, visos žmonijos pastangos ir pajėgos. Toks buvo Vydūno siekis, kurį jis stengėsi įgyvendinti visu savo veikimu.Būtent tokssiekisreikalingas aštrių konfliktų drebinamam šiandienos pasauliui.
Metai, 2007, nr. 7, p. 83-91
[1]Cit. Iš: Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. Vilnius: Kultūra, 2001, p. 422-423.
Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marionas Giedrys)
Kas atsitiks, jei Lukiškių aikštėje vis tik nebus pastatytas didingas Lietuvos laisvės kovų simbolis – Vytis? Žvelgiant paviršutiniškai – nieko tragiško.
Beveik penkiasdešimt metų šioje vietoje stypsojo atgrasusis Leninas. Toji baidyklė žeidė mūsų savigarbą, jautėmės išprievartauti, buvo skaudu, apmaudu. Bet gyvenome. Svetimkūnį išgabenus į istorijos šiukšlyną, – beveik tris dešimtmečius aikštė neturėjo jokio paminklo. Ir vis dėlto mes, lietuviai, kaip ir gūdžiu sovietmečiu, taip ir nūnai, – tebegyvename.
Tad gal ir ateityje nepasigesime Lietuvos kario? Ne, pasigendame. Tokio paminklo seniai laukiame. Lukiškių aikštė be rankose kalaviją su skydu tvirtai laikančio realistiško raitelio – tik beprasmė erdvė, kurioje leidžiama pasėdėti ant suoliuko, bet draudžiama pasijusti garbingą istoriją menančios tautos atstovu. Šiai istorinei sostinės aikštei verkiant reikia ne neva gilią mintį simbolizuojančių „vamzdžių“, „stulpų“, o būtent kovas už nepriklausomybę įamžinančio lietuviško akcento. Konkretaus, realistiško akcento. Kad žirgo nesupainiotume su kitu gyvūnu, o kalavijas nebūtų panašus į šluotą arba lazdą. Kiekvienas į Lukiškių aikštę užsukęs turistas privalo be didesnių galvos laužymų suvokti – taip lietuviai pagerbia savo sudėtingą, didingą ir tuo pačiu tragišką istoriją.
Prūsijos žemėlapis
Žinoma, Lukiškių aikštę galėtų įprasminti ne tik Vytis. Įmanomi ir kiti variantai. Bet vis tik tai privalo būti aiškūs, akivaizdūs lietuviški simboliai, bylojantys mūsų pergales.
Kiek lietuvių pasigenda būtent tokio paminklo? „Vilmorus“ atlikta apklausa skelbia, kad – dauguma. Realistiško, didingo paminklo Laisvę gynusiam kariui trokšta ir jaunimas, ir senimas, ir kairieji, ir dešinieji, ir uiversitetinį išsilavinimą turintys, ir vos vidurinę mokyklą tebaigusieji. Žodžiu, dauguma.
Tai kodėl iki šiol Lukiškių aikštė – tuščia? Šiai daugumos svajonei išsipildyti iškilo rimta grėsmė. Atsirado lietuvių, kuriems viskas, kas primena Lietuvos didybę, – atgrasu, vulgaru, primityvu. Jie tarsi remia mums priešiškų valstybių (Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos?) užmačias – neleiskime lietuviams didžiuotis savo paeitimi. Nes savo istorija besididžiuojantys lietuviai – nenugalimi, neįveikiami…
Iš kur atsirardo lietuviškumo besigėdijantys lietuviai? Per pastaruosius tris dešimtmečius mūsų mokyklose ir universitetuose moksleiviams bei studentams buvo kryptingai brukamos svetimos idėjos. Todėl šiandien ir turime lietuvių, kuriems nereikia nei lietuviškų paminklų, nei lietuvių kalbos, nei lietuviškų tradicijų. Jų gyvenimo tikslas – kuo greičiau ištirpti kitose tautose.
Kas juos taip išauklėjo, – rimta tema moksliniam tyrimui. Solidi valstybė privalo žinoti jaunąsias kartas šunkeliais nuvedusių „didvyrių“ pavardes. Taip pat nekenktų išsiaiškinti, kodėl tie „mokytojai“ mums piršte piršo nepilnavertiškumo jausmą. Jei dėl žioplumo, nesusigaudymo, – gal galima atleisti, jei sąmoningai, – jau būtų nuodėmė.
Tačiau šiandien tokio pobūdžio tyrimai – ne pats didžiausias rūpestis. Didžiausią galvos skausmą kelia akivaizdi aplinkybė: mūsų tautiečiai, kuriems nesvarbu, kur gyventi, kokia kalba šnekėti, kokius vaikus auginti, – užima aukštas pareigas valstybinėse įstaigose. Jų esama visur – savivaldybėse, ministerijose, Parlamente, Vyriausybėje. Laikydami savo rankose realias valdžios vadeles jie perėjo į puolimą – gviešiasi sustabdyti visuomeninių organizacijų sumanymą Lukiškių aikštėje pastatyti didingą raitelį, primenantį Vytį.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kosmopolitai ir liberalai, kuriems tiktų apibendrinantis mankurtų epitetas, griebiasi įvairiausių klastų – kad tik Lukiškių aikštė netaptų lietuviško tvirtumo simboliu. Pavyzdžiui, demagogiškai tvirtinama, esą skubėjimas statant valstybinės svarbos paminklus nepateisinamas. Esą tie, kurie skuba, dažniausiai tik apsijuokia. Skubėjimo priešininkai sąmoningai pamiršta, kad Lukiškių aikštę įprasminantį Laisvės paminklą jau buvo galima mintyse pradėt braižyt vėlyvą 1990-ųjų kovo 11-osios vakarą, vos tik prof. Vytautas Landsbergis perskaitė nepriklausomybės Aktą. Žodžiu, visus mus – skulptorius, architektus, menininkus, dailininkus, rašytojus, visuomenininkus, valdžios atstovus, žurnalistus – derėtų barti ne dėl skubėjimo, o dėl nusikalstamo neveiklumo, vilkinimo.
Siekdami, kad Lukiškių aikštėje būtų tuščia arba bereikšmė, mūsų oponentai karštligiškai ieško priekabių – tai žirgo uodega ne taip pakreipta, tai kardas ne taip iškeltas, per daug agresyvumo… Kur svyra svarstyklės, kitaip tariant, daugėja ar mažėja lietuviškųjų mankurtų, – štai kas turėtų rūpėti, neraminti.
Prieš keletą dienų svečiavausi pas Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatą, Vydūno draugijos garbės pirmininką, humanitarinių mokslų daktarą Vacį Bagdonavičių.
Vacys Bagdonavičius, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Svarstėme, ar lietuvių neištiks prūsų likimas. Mažosios Lietuvos žinovas, populiarintojas, enciklopedinių leidinių apie dabar Kaliningrado sritimi vadinamo krašto praeitį sudarytojas, gausybės straipsnių apie filosofą Vilhelmą Storostą – Vydūną autorius apgailestauja, kad, nepaisant didelių Lietuvos pasiekimų ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje, kultūroje, per paskutiniuosius kelis dešimtmečius mūsų žemėje išauginta karta, kuriai vis mažiau bereikia, vaizdžiai tariant, ir Didžiosios, ir Mažosios Lietuvos. Būtent taip išauklėto jaunimo apstu visose valstybinėse įstaigose.
Dr. V. Bagdonavičius papasakojo šokiruojantį atvejį, susidūrus su abejingais Lietuvos Kultūros ministerijos darbuotojais, kuriems nė kiek nerūpėjo, ar Vokietijoje bus įamžintas apie vokiečių – lietuvių satykius įspūdingą traktatą kadaise parašiusio Vydūno atminimas. Reikalas toks: Lietuvoje reziduojantys Vokietijos diplomatai, vos tik išgirdę apie Vydūno asmenybę, nedelsiant puolė tarpininkauti Vokietijoje statant filosofo biustą ir paminklinę lentą. Nors vokiečiams, prisiminkime, Vydūno veikla neparanki – mūsų filosofas kritikavo vokiečius dėl to, kam šie šimtmečiais engė – puldinėjo, išnaudojo, germanizavo – lietuvių tautą. O Lietuvos Kultūros ministerijos klerkams lietuvius nuo germanizacijos gynusio, vokiečius dėl germanizacijos gėdinusio Vydūno atminimas – nerūpi.
Dr. V. Bagdonavičius baiminasi blogiausiojo – kosmopolitiškai pastaraisiais dešimtmečiais išauklėta karta augins dar mažiau lietuviškumu besidominčius vaikus. Dar viena kita tokia karta, ir lietuvius ištiko toks pat tragiškas likimas kaip kadaise – prūsus. Gal tik Lietuvos pavadinimas išliks. Prūsijos – neišliko.
Lukiškių aikštės sutvarkymas taps lakmuso popierėliu, bylojančiu, kokios jėgos Lietuvoje šiandien stipresnės.
Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.
Tai – ketvirtoji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis.
Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.
Tai – antroji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dalys.
Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.
Tai – antroji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dalys.
Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.
Tai – pirmoji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi” dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos ir visos kitos dalys.
Šių metų kovo 15-ąją Seime surengta tarptautinė konferencija „Ar kultūra tampa valstybės prioritetu“. Konferencija skirta Kultūros dienos 10-mečiui paminėti. Jai pirmininkavo profesorius, Seimo narys Vytautas Juozapaitis ir daktaras, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius.
Konferencijoje perskaityta įdomių pranešimų.
Skelbiame atsiųstą Vydūno draugijos garbės pirmininko Vacio Bagdonavičiaus pranešimą apie Vydūno palikimą.
XXX
Vacys Bagdonavičius
ĮPAREIGOJANTIS VYDŪNO PALIKIMAS MUMS
Dveji metai skiria mus nuo tos dienos, kai pažymėsime įžymiojo tautos sūnaus Vydūno (Vilhemo Storosto) (1868 – 1953) gimimo 150 metų sukaktį. Visa tai, ką šis skambų literatūrinį vardą pasirinkęs žmogus padarė, žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“[1], sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą.
Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą. Užtektų daugiau kaip trisdešimties grožinių kūrinių, kad galėtume kalbėti apie jo didžiulę reikšmę mūsų literatūros, ypač dramaturgijos, ir teatro raidai – jis buvo ryškiausias XX a. pradžios filosofinės dramos ir modernaus teatro kūrėjas. Dvylika filosofijos traktatų, keliasdešimt straipsnių, įstabiosios filosofinės indų poemos „Bhagavadgytos“ vertimas reprezentuoja Vydūną kaip vieną iš turiningiausių ir originaliausių mūsų mąstytojų, bandžiusių esmingai spręsti reikšmingiausias žmogaus ir tautos būties problemas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: daktaras, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, šio pranešimo autorius.
Keturis dešimtmečius trukusi praktinė dirigento ir režisieriaus veikla su Tilžės lietuvių giedotojų draugija sudaro ištisą epochą dvasiniame XX a. pirmosios pusės Prūsijos lietuvių gyvenime. Gaivinama lietuviška daina, įspūdingi spektakliai lietuvininkams buvo ne tik vieninteliai jų estetinės kultūros puoselėtojai, bet ir patikimiausi būdai stiprinti jų tautinę savigarbą, „garbėn kelti lietuviškumą“, kultūriniam visavertiškumui ir kūrybiniam pajėgumui suvokti. O kur dar daugybė kalbų tautiečiams, periodikos skiltyse išsimėčiusi gausi publicistika ir eseistika, ištisai paties prirašyti „tautos dvasiai kelti“ skirti žurnalai, gimtosios kalbos vadovėliai, į didžiųjų tautų sąmonę apie Lietuvą prabilti besistengią vokiškai parašyti darbai iš savo krašto istorijos.
Žiūrint į šį didžiulį palikimą, būtų galima jį vertinti kaip gražų mūsų kultūros istorijos puslapį. Tačiau, geriau įsiskaičius, tas puslapis dvelkia ne tik praeitimi. Jis tvinkčioja gyvu dabarties pulsu, jis pasirodo besąs labai artimas ir aktualus būtent mums XXI a. pradžios Lietuvos žmonėms, pasimetusiems nemokėjimo pasinaudoti laisve labirintuose, nemaža dalimi jos atsisakantiems, netgi nelabai suvokiantiems, kas ji savo esme yra. Vydūno palikimas mums šviečia kaip taurus žmoniškumas ir tyro dvasingumo žibintas, skleidžiąs gaivinančią gėrio, grožio ir tiesos šviesą.
Savo skleidžiamų idėjų pobūdžiu ir jų pritaikymu Vydūnas artimas didžiajam indų tautos sūnui M. K. Gandžiui.Juos abu suartina veikloje taikytas nesmurtinis priešinimasis priespaudai, laisvinimasis dvasinėmis priemonėmis. Gandžio sukurtoji neprievartos taktika – satyagraha padėjo Indijai įveikti britų kolonializmą ir pasiekti nepriklausomybę. Vydūno humanistinė filosofija tautai didesne dalimi liko nepanaudotų galimybių šalimi. Tačiau taikus lietuvių tautos kelias į pirmąją nepriklausomybę principine prasme buvo panašus į Indijos kelią bei į vydūniškąjį jo modelį, nors juo buvo eita nesivadovaujant jokiais išankstiniais modeliais. Lietuva tame kelyje buvo pirmesnė už Indiją, o pastarosios dvasinis ir politinis vadovas M. Gandis, įžymaus mūsų antropologo ir keliautojo Antano Poškos liudijimu, pats yra žavėjęsis tolimosios Baltijos šalies taikiu ėjimu laisvėn[2].
Gandžio ir Vydūno filosofijos panašios ne tik tuo, kad jas kaip praktinio veikimo pagrindimus sąlygojo analogiška nacionalinė priespauda, bet ir tuo, kad jos formavosi veikiamos to paties šaltinio – senosios indų filosofijos, kad iš to šaltinio semiamoji išmintis tiek vieno, tiek kito mąstytojo buvo taikoma savo laiko ir savo krašto aktualijoms. O svarbiausios aktualijos ir vienam, ir kitam buvo savų tautų išlikimas ir laisvė, prasminga būtis, misijos žmonijos raidoje turėjimas ir jos įgyvendinimas. Pagrindinis tų aktualijų objektas abiem mąstytojams buvo žmogus. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad nuo jo tvirtybės, tobulumo, vidinės kultūros priklausanti ir tautos uždavinių sprendimo, ir visos žmonijos raidos sėkmė. Politinio pavergimo sąlygomis nepalaužiama žmogaus dvasios galia buvo suprasta kaip pagrindinė tautos gynybinė tvirtovė. Todėl žmogaus esmės ir tobulėjimo problema buvo pamatinė ir Vydūno, ir M. Gandžio filosofijos problema ir praktinio veikimo gairė..
Stebėdamas Mažojoje Lietuvoje vykdytą tautinės asimiliacijos politiką ir jos padarinius bei pasipriešinimą tai politikai Vydūnas priėjo išvados, jog išsaugoti žmoniškumą ir tautiškumą yra vienodai svarbu, jog tarp jų yra būtinas abipusis ryšys ir sąveika Toji išvada vertė jaunąjį Vydūną ieškoti atsakymų, kurgi slypi tos sąveikos bei jos komponentų – žmogaus ir tautos – esmė. Tų ieškojimų keliai, prasidėję nuo krikščioniškojo Šventojo rašto, per kitų pasaulio religijų, tarp jų ir senojo baltų tikėjimo, pažinimą, savo laiko vokiečių filosofijos, o taip pat praėjusių laikų visos Vakarų filosofijos studijas, teosofiją, nuvingiavo iki tolimosios Indijos išminties, iš kurios daugiausia ir pasisemta.
Giliausias ir labiausiai sugestionavusias pažinimo versmes jaunajam Vydūnui atvėrė vedos, upanišados, „Bhagavadgyta“. Iš čia paimama tai, kas sudarys visos Vydūno filosofijos karkasą – būties ir žmogaus bei jo tobulėjimo sampratą. Jos esmė labai trumpai tariant tokia: esanti vieninga dvasinė būtis, kurios dalis tapusi pasauliu, o šis evoliucijos, tobulėjimo keliu vėl turįs grįžti į dvasinę savo pradžią, Vydūno vadinamą Didžiuoju Slėpiniu, Dievu, Absoliutu. Žmoguje telpa visa Visata – ir materijos būsenas išreiškiančios pasaulio sferos, ir grynoji dvasia – Absoliuto arba dieviškumo kibirkštis. Toji kibirkštis ir yra žmoniškumo esmė. Kas tikrai žmoniška, sutampa su dieviškumu, – nuolat pabrėždavo Vydūnas. Žmogus, jo dvasinė esmė yra aukščiausioji evoliucijos pasiektoji pakopa, absoliuto savimonės, arba susivokimo pasaulyje, apraiška.
Kitaip tariant, žmogumi pasaulyje reiškiasi pats Dievas. Tiktai jis, tasai Dievas, jo skaidrioji kibirkštėlė – grynasis dvasingumas, tame pačiame žmoguje veikiančių gamtiškųjų pasaulio galių yra supančiotas, pavergtas.. Nukryžiuotasis krikščionių Kristus ir yra mumyse miręs Dievas, – aiškina Vydūnas. Žmogus turįs tąjį dieviškumą, Kristų, savy ne tik prikelti, ne tik nuolat jį jausti ir jam pasišvęsti, bet ir nepaliaujamai stiprinti, siekti maksimalaus jo išvadavimo iš gamtiškųjų galių, padaryti, kad šios veiktų kaip laisvo dieviškojo žmogaus Aš priemonės. Vydūno praktinė filosofija daugiausia ir kalba kaip žmogui eiti šio išsivadavimo keliu, kaip jam laisvėti, tapti sau žmogumi, savo harmoningos būties, prasmingos raiškos, o kartu – ir tikrosios laimės kūrėju, visos žmonijos bei pasaulio dvasinės evoliucijos veikliuoju dalyviu.
„Gyvenimas yra kelionė tobuluman“[3], – teigė mąstytojas. Toje kelionėje reikia laikytis visatoje veikiančių dėsnių, su jais derinti savąsias pastangas ir elgesį. Kaip tų dėsnių išdava yra atsiradusi ir tauta, kurios paskirtis – padėti žmogui laisvinti jo dvasinį pradą ir sudaryti sąlygas jo kūrybinei raiškai, kartu – tobulėjimui. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios ryšiai. Būtent iš tų ryšių formuojasi ir tautinė kultūra, išsikristalizuoja nepakartojami jos bruožai, ypač ryškiai užsikoduojantys kalboje. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtos kalbos praradimas reiškia ne ką kitą, kaip iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, jo dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su pasauliu bei pačiu savimi. Kai tie ryšiai ima nutrūkti didesnėje tautos dalyje, atsiranda destrukcijų ir tautos bei visos žmonijos kultūros procese.
Tampresni Vydūno ryšiai su Didžiąja Lietuva prasideda įpusėjus pirmajam XX a. dešimtmečiui, t.y. įsibėgėjant jo paties kūrybos skrydžiui. Jau buvo parašytos ir Mažojoje Lietuvoje suvaidintos didžiosios jo dramos – trilogija “Amžina ugnis” bei misterija “Probočių šešėliai”. 1908 m. išleisti “Probočių šešėliai”, tarsi visu dešimtmečiu užbėgdami už akių pačiai tautos politinės laisvės deklaracijai, jau įsakmiai klausė, vardan ko tautai reikia siekti laisvės? Ar atsivėrusioje politinės laisvės angoje tauta įžiūrės taką, vedantį į ten, kur atsiveria dvasios regračio platybė ir gelmė, t.y. jau nebe išviršinė, o tikroji laisvė? Ši misterija buvo tarsi savotiškas “įspėjimas” apie laisvės “grėsmę”. Tada visi bent kiek atkutę tautos vaikai tos laisvės labai norėjo, tik ne visi tikėjo, kad ji ateis. Vydūnas buvo tarp tų, kurie tikėjo. Tačiau jam toji laisvė nebebuvo savaiminė vertybė, todėl jis tokius klausimus ir kėlė, reikalavo susimąstyti, ką vis dėl to reikės daryti, kai ji ims ir ateis.
Nepriklausomybę Vydūnas pasitiko su šviesiausiomis viltimis, kurias paskubėjo išreikšti savo 1918 m. balandžio 10 d. laiške Lietuvos Tarybos pirmininkui A.Smetonai. Mąstytojas buvo šventai įsitikinęs, kad laisva Lietuva savo ateitį kurs, sudarydama kuo palankiausias sąlygas žmogaus dvasiniam augimui, esmiškojo žmoniškumo sklaidai, kad tasai kūrimas vyks kuo švenčiausiai laikantis pamatinių dorovės principų, nes, kaip rašoma šiame laiške, “visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros”[4]. Vydūnui atrodė, jog Lietuva nebus tuščiažiedis tautų bendrijos augmuo, kad jos egzistencija nebus betikslė, nes “Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui” ir kad tai suvokdama ji pati “pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų”.
Dvasiškai laisvo sau žmogaus ugdymo orientyrą Vydūnas tautai rodė jau “Probočių šešėliuose”, faktiškai vos ne nuo pat pirmųjų kūrybos žingsnių. Išmušus išsipildymo valandai, tautai atkūrus savo valstybę, mąstytojas atidžiai seks, kas toje valstybėje darosi ir kaip laikomasi jo siūlomo orientyro – žmoniškumo. Sunku surasti bent kokį Vydūno pasisakymą kuriuo nors Lietuvos gyvenimo klausimu, kur būtų be šios sąvokos apsieinama. O tų pasisakymų būta daugybė. Didžiąja dalimi jais buvo reaguojama tiek į akį rėžiančius jaunoje valstybėje besidedančius ne visai gerus dalykus, tiek į tuos, kurie kad ir nežymiai prasilenkdavo su aukštos moralės reikalavimais.
Ryškiausias Vydūno su nepriklausoma Lietuva susijusių rūpesčių atspindys – jo paties nereguliariai 1921-1925 m. leistas žurnalas “Darbymetis”, leidėjo apibūdintas kaip ”laikraštis tautos dvasiai tvirtinti”. Lietuvos aktualijoms skirtai Vydūno eseistikai toną užduoda pirmasis žurnalo pirmojo numerio straipsnis “Darbo pavykimas”. Jame išdėstomas požiūris į tai, su kokiu nusiteikimu turi būti atsidedama valstybės kūrimui ir stiprinimui, kokiais motyvais savo veikloje turi vadovautis tie, kurie nori būti veiklūs šio kūrimo proceso dalyviai. Kaip svarbiausi principiniai doroviniai reikalavimai valstybės gyvenime vienaip ar kitaip dalyvaujančiam žmogui iškeliami nuoširdus atsidavimas darbui, pasiaukojimas bendram tautos labui, besąlygiškas teisingumas ir sąžiningumas, nesivaikymas naudos, pelnų ir greitų darbo vaisių, pasirinkimas tokio darbo, kurį tikrai sugebi ir kuris tau skirtas, o ne tokio, kurio griebiamasi dėl aukšto statuso, garbės, didelio atlygio ir pan.
Straipsnio autoriaus įsitikinimu, tokių principų laikantis, darbui garantuojama sėkmė, nes toks darbas prilygsta kūrybai, tampa dieviškos kūrybos dalimi, kadangi jame dalyvauja dieviškosios kūrybos galios. Visus darbus turi lydėti tikras pasišventimas tam, “kas teisu, gražu, gera”. Tų principų nesilaikant, o ypač vadovaujantis savanaudiškumo paskatomis, siekiant greitų pelnų, garbės, veikiant neapgalvotai, karščiuojantis, netrunka išryškėti negatyvūs tokio veikimo padariniai, kenkią tiek tam, kas taip veikia, tiek tautai, kurioje taip veikiama.
Vėlesniuose žurnalo numeriuose apžvelgdamas Lietuvos gyvenimo aktualijas, tame gyvenime Vydūnas matė daug kritikos vertų dalykų. Tačiau tą kritiką reikšdamas, jis niekur nepiktdžiūgavo, nieko neniekino ir nepiešė nevykusios nelaimėlės Lietuvos vaizdo. Lietuva jam atrodė pakankamai sparčiai auganti, stiprėjanti, turinti daug jaunatviškų galių ir reginti pakankamai šviesią savo raidos perspektyvą, kurią mąstytojas siejo su paties likimo – Aukščiausios Apvaizdos – parinkta užduotimi – pasaulio raidoje esmingai prisidėti prie žmoniškumo stiprinimo. Tos Apvaizdos ženklus Vydūnas matė tame, kad ir per juodžiausią priespaudą tauta išliko gyva ir kūrybinga, bei tame, kad pati nepriklausomybė buvo ne iškovota, o tiesiog duota.
“Ir nuolatos turėtume atsiminti, kad ne mes patys ją pasiėmėme, bet kad laisvė mums teko. Iš ypatingų padėčių ir santykių pasaulyje ji mums radosi. Laisvė yra lietuvių tautai suteikta. Berods ne žmonių”, – aiškino Vydūnas tame pačiame “Darbymetyje”[5]. Kaip “taurių, kilnių šventų galybių” suteikta dovana, toji laisvė tuo pačiu ir įpareigoja ją kilniems tikslams naudoti. Valstybė tuos tikslus visa savo raiška iš esmės įgyvendinanti. Esą matomi žmoniškumo stiprėjimo požymiai žmonių santykiuose, vis labiau įsigali teisingumas, dora, visur esama daugiau kultūros. Tasai stiprėjimas vyksta nelengvai, nes reikią įveikti daug iš nesenos priespaudos laikų paveldėtų blogybių, kurios apgadinusios kai kurias tautos gerąsias savybes, įdiegė ne visai gerų įpročių ir pan. Tasai paveldas daugelyje gyvenimo sferų uždedąs savo antspaudą, ypač prasikiša politikoje, valdžios institucijų darbe, viešajame gyvenime.
Tai, Vydūno manymu, būtina įveikti. Tačiau tasai įveikimas turįs būti ne žmogų gniuždantis, ne represyvus, o atvirkščiai – vykti kantriai ugdant žmogaus vidinę – sielos- kultūrą, žadinant ir palaikant dvasios laisvės siekimą. Pats Vydūnas tikėjo, kad jo paties raštai ir kalbėjimai tąjį siekimą sugestyviai žadina. Jam kėlė nerimą Lietuvoje besireiškianti žema kritikos kultūra, kuria totaliai viskas niekinama, kuri nesistengia įžvelgti nieko pozityvaus kritikuojamojo objekto veikloje ar elgsenoje. Ypač daug nekantros esama politikų diskusijose, netgi kultūrininkų tarpusavio santykiuose. „Mes virstame tikra kritikų tauta”, – konstatavo Vydūnas, kalbėdamas apie hipertrofuotą polinkį į kritiką (Darbymetis, 1922, Nr.8, p.53).
Tame polinkyje mąstytojas įžvelgė kelias negeras tendencijas: bereikalingo irzlumo, totalaus nepasitenkinimo viskuo eskalavimą, negatyvaus Lietuvos gyvenimo įvaizdžio formavimą bei tautos skaldymą, pakantos ir tolerancijos mažėjimą. Vydūnas neragino užsimerkti prieš blogybes, jas nutylėti, jų nešalinti. Atvirkščiai – jis ragino jas įveikti. Tačiau tai turi vykti be pagiežos, apeliuojant į tų, kurie kritikuojami, žmogiškąjį orumą, savigarbą, vidinę kultūrą. Turi keistis, tobulėti pats žmogus, o ne vykti totalus vienų ne itin tobulų keitimas kitais, vėlgi ne itin tobulais. Be abejo, aukščiausios valdžios uždavinys esąs tąjį žmogaus tobulėjimo procesą skatinti, sudaryti jam kuo palankiausias sąlygas.
Vydūnas buvo įsitikinęs, kad į akį krintančios valstybės gyvenimo blogybės nenulems tautos ateities, kad jos yra su iš netolimos praeities paveldėtu mentalitetu susijusios klaidos, kurios turėtų būti kaip pamokos tiesinant kelią į esmingąją laisvę. Jis pats nenuilstamai aiškino tos esmingosios laisvės prasmę ir svarbą, buvo tautoje bene pats atkakliausias kelio į ją rodytojas. Todėl ir užsimerkti prieš tas blogybes jis negalėjo.
1924 m. balandžio mėn. “Klaipėdos žiniose”, o vėliau ir “Dabymetyje”(1924, Nr.8) Vydūnas paskelbia straipsnį “Mūsų tautos gyvenimo krizis”, kuriame konstatuoja jog, deja, tauta dar nėra vieningai susitelkusi savo tikrajam laisvėjimui – dvasinės kultūros ugdymui, kūrybos galių stiprinimui, žmoniškumo reiškimuisi. Mąstytojui atrodo, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas, būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Valstybės gyvenime daug kur toną duodančios ne žmogiškosios stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.
Vydūnas buvo įsitikinęs, kad ne visai geros Lietuvos gyvenimo apraiškos didele dalimi esančios susijusios su neteisingai suprasta laisve. Toji laisvė įsivaizduota kaip laisvė daryti daug ką nevaržomai, leisti laisvai reikštis bet kokiems polinkiams, norams, silpnybėms ir nejaučiant atsakomybės. Tokią laisvę Vydūnas pavadino “nepriklausomybe paviršiaus dalykuose”. „Bet žvelkime akyliau į tamsiuosius mūsų tautos gyvenimo užkampius! O atverkime plačiau akis ir pačioje tautos aikštėje! Gera džiaugties tuo, kas pas mus yra gera. Bet mes – laisvi, o tai norime užmerkti akis, kad kur sušmėkšota koks bjaurumas. Ir taip nematome, kad tūli tam tik tėra laisvi, jeib galėtų nevaržomai kitiems uždėti pančius.
Kiti vėl gyvena, tarsi nebūtų jų pasielgimui jokio vairo. Kiti vėl savo gyvenime įsigalėti leidžia visam, kas negera, negražu, nedora, neteisu. O viso to tūli nemato. Visa jiems labai gerai, kaip dalykai dabar yra. Jie vien težiūri atgal, į verguvės laiką. Ir vien tesidžiaugia, kad jie nebesą vergais. Ir kartoja, tai jau labai dažnai. – Bet ar jie laisvi iš tikrųjų?“[6] – tokį klausimą kėlė Vydūnas nepriklausomybės penkmečiui pažymėti skirtame straipsnyje. Ar nėra tas klausimas aktualus mums, jau nebe penkeri, o dvidešimt šešeri metai „tebesidžiaugiantiems, kad nebesame vergai“? Ar neverta šiandienos pasaulio vyksmų fone prisiminti ir tokio su anuo klausimu susijusio Vydūno perspėjimo: „Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus”[7] (paryškinta mano – VB.).
Vydūno įsitikinimu, tautos laisvė, jos valstybingumas – geriausia sąlyga jos kūrybos galioms skleistis. Pats skleidimasis, t. y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškainereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vienijimuisi, į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Anot mąstytojo, „tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaldosi. Bet, gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą“.[8]
Tautos išaugimas ir sustiprėjimas reiškia vienos iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus visos tos dalys, tuo harmoningesnė bus visos žmonijos būtis ir tolesnė raida. Kūrybos galių neturinti ir kūrybos vaisių nepajėgianti subrandinti tauta esanti pasmerkta sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t.y. pačios laisvės, neturėjimą. O turima laisvė nėra tikslas sau. Laisva tauta turi būti aktyvi žmonijos dvasinio laisvėjimo dalyvė. „Į šviesiąją [tautą] mielai linksta kitos tautos,“[9]– teigė mąstytojas. Į savo tautą Vydūnas taip pat žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pačią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultūros procesą. Jis norėjo, kad lietuvių tauta būtų šviesioji, kad į ją, kaip tokią, linktų kitos tautos.
Vydūno paliktoji išmintis ir gyvenimo pavyzdys ragina to norėti ir mus. Ragina, nes akivaizdu, kad sudėtingų problemų ir skaudžių konfliktų apimtam dabarties pasauliui tos šviesos, kaip ir “tikros tautų sąklausos” labai reikia. Mūsų valstybės moralinė ir politinė parama agresijos ištiktoms tautoms ir valstybėms yra aiškus požymis, kad Vydūno idealai mums nesvetimi, kad einame link to , kad taptume šviesiąja tauta, į kurią linktų kitos tautos. Reikia tik ryžtingiau įveikti tas silpnybes, apie kurias visi gerai žinome, reikia kiek labiau būti savimi, būti oria tauta tarp kitų orių tautų. Būtent tam įpareigoja dvasinis Vydūno palikimas. Vykdydami tą įpareigijimą geriausiai pagerbsime jo atminimą bei esmingai įprasminsime artėjančią jo garbing sukaktį. Tą įpareigojimą primena ir šiandien iškeltoji Taikos vėliava.
Pranešimas 206-04-15 LR Seime vykusioje konferencijoje“Ar kultūra tampa valstybės prioritetu?”
Pirmojoje nuotraukoje: filosofas Vilhemas Storosta – Vydūnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: daktaras, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, šio pranešimo autorius.
2016.04.18; 06:33
[1] Vydūnas.Tikrasis Vydūnas.// Naujas žodis, 1928, nr.1, p.4.
[2]Poška A. Mahatma Gandhi apie Lietuvą //Mūsų Vilnius, 1937, nr. 7, p. 121.
[3]Vydūnas.Raštai, t.2 .Vilnius: Mintis, 1991, p. 99.
[4]Vydūno laiškas Lietuvos Tarybai. //Lietuvos aidas, 1918, balandžio 19.
[5]Vydūnas. Raštai, t. 3. Vilnius: Mintis, 1992, p. 258.
Šiemet suėjo 145 metai nuo įžymaus mūsų mąstytojo, rašytojo ir kultūros veikėjo Tarptautinės rašytojų organizacijos PEN klubo ir Lietuvių rašytojų draugijos garbės nario, Kauno universiteto garbės daktaro Vilhelmo Storosto–Vydūno gimimo ir 60 metų nuo jo mirties.
Šias sukaktis pažymi ne tik Lietuva, bet ir Vokietija, su kuria buvo esmingai susiję jo gyvenimas ir veikla.
Vydūno atminimas gražiai bus pagerbtas gegužės 10-11 dienomos Detmolde (Vokietija) vyksiančiuose Europos dienų renginiuose skirtuoseEuropos idėjai literatūroje ir kalboje. Šiai temai bus skirti trys pranešimai, kurių autoriai Vacys Bagdonavičius (Lietuva), Joelas Leitonenas (Joel Lehtonen, Suomija), Liucjano Maliūza (Luciano Malusa, Italija).
Vydūno draugijos Garbės pirmininkas V.Bagdonavičiaus pranešimas bus skirtas Vydūnui. Jo tema „Vydūnas Europos vienijimosi idėjos pradininkas“.
