Valionis

Pernai gruodžio 20 d. Latvijos nacionalinis archyvas savo interneto portale atrišo sovietinio Valstybės saugumo komiteto (KGB) „čekistų maišus“. Iki gruodžio 31 d. buvo  paskelbta KGB darbuotojų telefonų knyga su saugumiečių pavardėmis ir jų telefonų numeriais, bet be šių pareigūnų biografijų, nes Latvijoje neliko saugumiečių tarnybinių ir personalinių bylų.

Visuomenė supažindinta su neetatinių operatyvininkų įskaitos sąrašu, abėcėline ir statistine LTSR KGB agentūros kartoteka, Latvijos komunistų partijos Centro komiteto įskaitos sąrašais. Publikuojami originalai. Didžiuma jų rusų kalba, rašyti ranka.

1970-1991 m. Latvijos KGB agentūroje buvo apie 25 tūkst. agentų. Daugelis jų išvyko iš Latvijos arba mirė. Paaiškėjo, kad „netikėtai palikta” tik penktadalis įskaitos kortelių – apie 4800 ir apie 380 pokario agentų kortelių su atžyma „saugoti amžinai”. Dar yra elektroninė duomenų bazė DELTA su beveik 8000 agentų pranešimais bei 2000 informacinių signalų.

Tačiau nerasta nė vieno agento ranka rašyto teksto, parašo dėl bendradarbiavimo, pinigų gavimo ar pranešimo. Nėra nė vienos agento asmeninės bylos. Žinoma, kad devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje 20 000 kortelių ir visos asmeninės bylos buvo išvežtos į Jaroslavlį, o dalis Latvijoje sunaikinta (politinio virsmo išvakarėse viename Rygos betono gamybos ceche per naktį sudeginta du autofurgonai KGB dokumentų). Manoma, kad maža dalis dokumentų palikta sąmoningai.

Tad į klausimą apie KGB agentus dabar bandoma atsakyti taip: mes žinome, kas tu esi, tad būtina išsiaiškinti, ką tu darei.

Paviešinus dalį Latvijos TSR saugumo komiteto (KGB) dokumentų, žurnalistas Maris Zanderas interneto portale delfi.lv. pradėjo ciklą pokalbių su specialistais. Iki gegužės dar reikės palaukti viešos „Delta“ duomenų bazės su aštunto-devinto dešimtmečių pranešimais. Čia bus informacija apie KGB operatyvinę veiklą, išorinį stebėjimą, telefonų klausymąsi, laiškų kontrolę. Visa tai anksčiau buvo saugoma maždaug trisdešimtyje bylų ryšulių, tačiau išliko tik du. Kiti buvo sunaikinti, o šiuos du pasisekė atnaujinti.

Pasak istoriko Janio Keruso, šioje duomenų bazėje gausu informacijos gandų lygmenyje: ką girdėjo agentas, tą ir papasakojo, o po to KGB darbuotojas pateikė savo interpretaciją. Informacija dažnai paremta KGB patikimų žmonių pranešimais, bet nėra tų patikimų žmonių kartotekos.

„Delta“ medžiagą planuojama paskelbti šių metų gegužės mėnesį.

„Yra tam tikrų abejonių, kaip publikacijos informaciją panaudos interesantai, – sako J. Kerusas. – Antra vertus, duomenų bazė yra labai įdomus istorijos šaltinis, ir ją būtina skelbti kuo greičiau.“ Ši medžiaga bus analizuojama statistiškai, o ne ką pranešė konkretus asmuo. Pavyzdžiui, tenai yra 52 pranešimai apie „buržuazinės Latvijos simbolikos“ naudojimą aštuntame ir devintame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose.

Yra pranešimas apie 1971 m. latvių inteligentų grupę, kuri jaunimui skleidžia „nacionalistinę dvasią“. Jų pavardės uždažytos. Tyrėjai nustatė, kad šie žmonės buvo poetai Maris Čaklajis, Vytautas Liūdenas, Imantas Auzinis, Vizma Belševica.

0,84 proc. pranešimų skirta anekdotams. Tarkime, kaip galima išversti žodį „KLUB“ („Kak lučše ubitj Brežnevu“; „Kaip geriau nužudyti Brežnevą“). Atsakymą reikia skaityti atvirkščiai „BULK“ („Brežneva lučše ubitj kirpičom“; „Brežnevą geriau užmušti plyta“).

Išliko ir toks pranešimas, kaip užsienio diplomatas, skrisdamas iš Maskvos į Rygą, prieš nusileidžiant lėktuvui labai dėmesingai stebėjęs Dauguvos deltą, kaip jis po ekskursijos buvo palinkęs prie Rygos žemėlapio…

Vienas pirmųjų M. Zandero pokalbių buvo su KGB dokumentus tiriančios komisijos tyrėju Ojaru Stepenu. Pasak šio mokslininko, susidurta su dideliais sunkumais, nes 1991 m. buvo pažeista normali praktika, kai visi vienos organizacijos dokumentai turėjo būti saugomi viename archyve. Latvijos KGB atveju dokumentai buvo paskirstyti į įvairias vietas: kai kas atiduota Valstybiniam archyvui, kai kas liko Konstitucijos gynimo biure, kai kas tuometinėje Policijos akademijoje. Dar dalis dokumentų nukeliavo į Vidaus reikalų ministeriją, ir jie iki šiolei neprieinami.

Paviešintų dokumentų turinys leidžia detaliau įvertinti totalitarinę sovietinę visuomenę. Šiuo atveju ypatinga vieta skirta inteligentijai. Jos lyginamasis svoris agentų sąraše buvo gana didelis. Mokslininkai, menininkai, atvykę iš tarptautinių renginių, privalėjo rašyti ataskaitas, tačiau šie asmenys automatiškai netapo agentais. Kai bus paviešinta „Delta“ duomenų bazė, tuomet bus galima sužinoti, kas buvo tie „mielieji“ palydovai, lydėję latvius užsienio kelionėse.

Išlikusioje KGB medžiagoje yra kulto tarnų agentūrinės kortelės su įrašu – dvasininkas. Pokario metais kai kurie kunigai kovojo su ginklu rankose. Kai ginkluotas pasipriešinimas buvo užgniaužtas, atsirado kova už taiką. Su KGB susiję asmenys galėjo dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, dažnai išvykti į užsienį.

KGB dokumentų tyrėjas Linardas Mucinis pastebi, kad tokie KGB agentai  buvo ne tik informatoriai, bet ir vykdė KGB užduotis. Pavyzdžiui, per „Prahos pavasarį“ duodama užduotis  sukompromituoti kurį nors Čekoslovakijos dvasininką, protestavusį prieš SSRS armijos įsiveržimą į Čekoslovakiją.

Buvo atvejų, kai užverbuotas asmuo stengėsi pasinaudoti palankia situacija. Taip kardinolas Janis Pujatas sugebėjo pasišalinti nuo jį lydinčių „draugų“ ir privačiai susitikęs su Vatikano atstovais pateikė neoficialią informaciją.

Vienas baisiausių totalitarinės valstybės metodų – netinkamus režimui žmones paskelbti psichiniais ligoniais. 1968 m. prasidėjus disidentų judėjimui, J. Andropovui gimė idėja – tokius žmones vadinti psichiniais ligoniais. Taip Sovietų Sąjungoje išnyko politiniai kaliniai. Režimo psichiatras A. Sneževskis netgi sukūrė diagnozę „lėtinė šizofrenija“. Latvių tyrėjai kol kas dar nerado dokumentuotų  įrodymų, kad būtent KGB darbuotojai kurį nors asmenį būtų paskelbę psichiniu ligoniu ir išsiuntę jį į gydymo įstaigą. Penktame-šeštame dešimtmečiuose buvo „gydoma“ už Latvijos ribų. Daugelis tokių žmonių nesuprato rusų kalbos, tad stresinės situacijos galėjo paveikti jų elgseną ir suteikti papildomų argumentų juos vadinti „psichais“.

Pirmieji turistai Rygoje buvo apgyvendinami viešbutyje „Ryga“, kurį aptarnavo „Inturisto“ gidai. Organizuotas turistų grupes lydėdavo „pritvirtintas“ skyriaus gidas.

 Aštuntame-devintame dešimtmetyje latvių emigrantai nesudarė net dešimtadalio užsienio turistų skaičiaus. Šiuos turistus itin akilai stebėjo ”Inturisto“ viešbučio „lydintieji“.

Gyva nuomonė, kad tuometiniai viešbučio darbuotojai buvo KGB agentai. KGB kartoteka rodo, kad tai neatitinka tikrovės: tik keli aptarnavimo sferos darbuotojai buvo KBG pranešėjai. Faktiškai vienas agentas buvo tarp 103 darbuotojų, o tarp 60 apdovanotųjų Garbės raštais – du.

Šis KGB medžiagos paviešinimas apsunkino teismų darbą. 2015-2018 m. buvo iškeltos septynios bylos dėl bendrdarbiavimo su KGB fakto nustatymo. Penkiose išnagrinėtose bylose nebuvo konstatuotas bendradarbiavimas. Dabar teismai turi apie 300 panašaus pobūdžio bylų.

2017 m. gruodį Baltijos Asamblėjos premijos laureatas poetas Janis Ruokpelnis paviešino savo ryšius su KGB. Tačiau atrištuose maišuose jo kortelės nerasta. Manoma, kad su juo bendravęs KGB darbuotojas J. Milevskis išėjo iš tarnybos, todėl buvo sunaikintos kortelės tų žmonių, su kuriais susitikdavo šis saugumietis.

Ne vienas ekspertas buvo siūlęs taip neviešinti pavardžių, kol nėra įrodytas KGB medžiagos patikimumas, saugoti nekaltumo prezumpciją.

„Čekistų maišai“ suteikė kūrybinės iniciatyvos režisieriui Alviui Hermaniui. Naujajame Rygos teatre jis kuria spektaklį šia tema.

„Paskelbtuose sąrašuose  suradau per dešimt žmonių, kuriuos pažinojau asmeniškai. Ir gana daug žinau apie daugelio asmeninį gyvenimą, kad galėčiau įsivaizduoti, kokiu pagrindu jie pateko tenai, kaip buvo šantažuojami“, – sako režisierius. Pasak jo, spektaklyje stengiuosi pabrėžti tai, kaip galima manipuliuoti žmonėmis ir istorija tiek sovietmety, tiek mūsų dienomis.

Kol kas atsiskleidžia tik pradinės „čekistų maišų“ paslaptys, apgaubtos niauria prisiminimų skraiste.

2019.03.06; 11:00