Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pavasarį gamta praneša apie prasidedantį perkūnijų sezoną. Politinio gyvenimo kasdienybėje perkūnijos trankosi visais metų laikais. Įprastai jų pagausėja rinkiminių kampanijų metu. Tuomet žiniasklaida į pirmą planą dažnai iškelia trivialiąją politiką, keliančią pagiežos taurę į konkurento sveikatą.

Įstrigo atminty kaimyno užsieniečio Gūtenmorgeno pasiūlytas pasižvalgymo po valstybę eksperimentas – kaip pirstelėjus institucijai, partijai ar valdžiažmogiui galima daryti perkūnijas, po kurių dažniausiai prasideda panaši į Alzheimerį tyla. Medikai primena apie bent penkis galimus pirstelėjimus per parą, tai esą natūralus fiziologinis veiksmas. Bet kai viešumoje pagadinamas oras  – fui…

O‘key. Ar po kiekvieno pirstelėjimo galima išgirsti perkūniją? Ypač dabar, kai atsirado virtinė kandidatų, lūkuruojančių prie Prezidentūros durų. Medijų lokatoriai operatyviai fiksuoja kiekvieną joms įtartiną garsą, liežuvio tonaciją, kai kurių būsimų prezidentų intelekto koeficientą. Iššifravus politinio konteksto triukšmą, į viešąją erdvę tuojau siunčiama dramatiška žinia – žiūrėkite, klausykite, ką šneka „būsimasis“ valstybės vadovas, iš kur jis toks išlindęs…

O tų slėpiningai keistų dalykų nors vežimu vežki, nes ne visi kasdienybės įvykiai gali būti pavaldūs mūsų įsivaizduotos tvarkos modeliui. Būtų velniškai nuobodu gyventi idealioje eterio aplinkoje, tad televizijos pokalbių šou atgaivina atminty primirštą prieš keliolika metų ištartą V. Šustausko tezę: „Kartais susimąstau: kodėl Kirkilas gali būti ministras, o aš – ne?“

Rašytojas A. Nyka-Niliūnas rėžė ypač skausmingai: „Žiniasklaida nužudys pasaulį.“ Šių dienų aplinkybėmis, sakyčiau, ji pasaulio nesunaikins, bet santykius, pavyzdžiui, su artimiausiais kaimynais gali lengvabūdiškai paaštrinti, kad būtų peno televizijoms, radijui, laikraščiams, internetui. Kam kreipti dėmesį, ar tos žinios turinys yra tikras, svarbu, kad tai yra kai kam politiškai labai „aktualu“.

Turime šių dienų pavyzdį. Nacionalinis transliuotojas į ministro pirmininko S. Skvernelio  lūpas įdeda citatą, pasakytą per  rinkiminę agitaciją Lazdijuose: „latviai mums ne broliai, o konkurentai“. Ši žinia tuojau didelėmis antraštėmis buvo ištransliuota Latvijos laikraščiuose, interneto portaluose palydėta nepagarbiais komentarais Lietuvos ir jos vyriausybės vadovo adresu. Beje, šią citatą TV ekranuose pakiliai atkartojo ir Lietuvos Respublikos Prezidentė.

Prasidėjus šurmuliui, paaiškėja, kad tekstas turėjo skambėti kitaip: “Latviai, estai, atrodo, visiškai būtų mūsų broliai, bet taip nėra. Jeigu kalbėti apie tą pačią Latviją, tai yra vienas iš mūsų  didžiausių ekonomikos plotmėj konkurentų.“ Keli išrankioti ir ne taip sudėlioti žodžiai – ir štai jums po eilinio provokacinio pirstelėjimo nugriaudėjo didžiausia perkūnija nuo Nemuno iki Dauguvos. Lietuvos valstybė patyrė tarptautinę gėdą.

Šio incidento vertinimas, manding, nieko rimto nežada. Tvyro ramiai abejingas požiūris, tad vargu, ar šį Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą dėl Nacionalinio transliuotojo cenzūruotos citatos rimtai išnagrinės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir taip pat tokia raiškia antrašte pagarsins išvadą, operatyviai atsiprašys kaimynų, o ne po mėnesio.

Girdint Nacionalinio transliuotojo deklaruojamą teisingumą kovoje su pažeidimais, susidarė įspūdis, kad ir šiai žiniasklaidos priemonei kartais galioja dvigubi standartai – šįkart ji apsimetė tarsi būtų nekalta, sakyčiau, pasimėgaudama (be budinčio vidinio cenzoriaus) įžeidė kamynus. Juk taip mums patinka nuo ryto iki vakaro ką nors įžeidinėti, ypač politiniame kontekste.

Šių dienų žiniasklaidai pravartu prisiminti poeto Just. Marcinkevičiaus ištarmę: „Žodi, ištiesink mūsų gyvenimą!“ Bet nevalia mėgautis luošinant pavienius likimus, dviprasmiškomis tuščiakalbėmis niekinti politinius konkurentus, neieškoti priežasčių esmės, o knaisiotis purvinose pasekmėse ir t.t.

Kiek politinių pirstelėjimų pastaraisiais metais nukreipta link Astravo atominės elektrinės. Europos Sąjunga, reikšdama tariamą solidarumą su Lietuva dėl Astravo AE, galimai leis pastatyti šį branduolinį monstrą Lietuvos ir Europos Sąjungos pasienyje, bet pamiršo, kaip ji imperatyviai įsakė uždaryti Ignalinos AE.

Šiurpulį kelia pirmo nepriklausomos Baltarusijos valstybės vadovo S. Šuškevičius žodžiai: „Atominė elektrinė Astrave yra skirta, reikalui esant, nušluoti Lietuvą nuo žemės paviršiaus.“ Ne vien jis nori „nušluoti Lietuvą“, padaryti mūsų valstybę priešakine galimo būsimo fronto linija.

Kai pirsčiojama, išsiskiria dujos. Ar ne todėl gimė „saliamoniškas“ ministro pirmininko S. Skvernelio pasiūlymas baltarusiams vietoj atominės vystyti dujinę jėgainę…

Eksperimentais patvirtinta: susilpnėjus atminčiai, įsiaudrina vaizduotė…

O kodėl mūsų visuomenė negalėtų vieningai pirstelėti politiniam elitui – kokios partijos, kurie valdžiažmogiai nudaigojo Visagino atominės elektrinės idėją, leidusią iškilti Astravui? Prisiminkime viešą informaciją: 2011 m. birželį  valstybė jau buvo pasirinkusi strateginį Visagino atominės elektrinės  investuotoją – Japonijos kompaniją „Hitachi“. Paviešinta, kad tai bus didžiausia tiesioginė užsienio investicija su 6 000 darbo vietų, 27-35 milijardais litų padidins bendrąjį vidaus produktą…. Patyliukais buvo pamirštas šis branduolinės energetikos objektas, nors  Nacionalinėje energetikos strategijoje buvo tvirtinta – iki 2015 metų pastatyti Visagino atominę elektrinę.

Tokie vieši pirsčiojimai (kai nėra konstruktyvios diplomatinės veiklos ir rezultatų) suerzino Baltarusiją. Ji vis daugiau krovinių ėmė siųsti per Latviją, aplenkdama Klaipėdos uostą. Pernai krovinių srautas link Latvijos padidėjo 10 proc.; nemažėja ir šių metų Baltarusijos eksporto apimtys.

STT per medijas pirsčioja apie tariamai sugautus įtariamuosius, galimai padariusius korupcinius nusikaltimus, bet beveik negirdime perkūnijų teismuose. Kai kurios bylos per ilgą laiką dingsta iš prisiminimų, o kai kurios nagrinėjamos metų metus. Kaip kad „garsioji“ bylelė apie  Europos krepšinio čempionato organizavimo Lietuvoje tariamus nesklandumus. Praėjo du Europos krepšinio čempionatai, o byla, pasirodo, vis dar be paskutinio taško.

Kiek pirsčiojimo perkūnijų lydėjo dešimt metų trūkusią Darbo partijos bylą. Kokia bausmę skyrė teismas, žinome. Bet nutylima jos ilgamečio nagrinėjimo kaina. Viešojoje erdvėje šmėkštelėjo vieno asmens paskaičiavimas, kad ši byla valstybės biudžetui galėjusi kainuoti apie 10 milijonų eurų!!! Brr…

Pirsčiojama dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo. Ko gero, nepriklausomybės metais neturėjome taip neatsakingai dirbančio Seimo. Ką veikia tautos išrinktieji, jeigu plenariniuose posėdžiuose nagrinėjami ir priimami teisės aktai nedalyvaujant net pusei seimūnų. Už masišką nedalyvavimą posėdžiuose – šiukštu, sako Konstitucinis Teismas, sumažinti Seimo nario atlyginimą. Net pirmą pavasario sesijos posėdžio dieną po pietų darbą tęsė vos 63 parlamentarai… Kurioje valstybės institucijoje galima nedirbti tiesioginio darbo dieną, dienų dienas ir gauti atlyginimą, bet valstybę reprezentuojančioje institucijoje tai kasdienybė?

Apmaudu, kad šie reikalai Seimo valdybai dzin… Gal pribrendo reikalas piliečiams skelbti apkaltą Seimui, kurio nariai viešai laužo konstitucinę Seimo nario priesaiką? Apklausos rodo, kad 68 proc. piliečių nepatenkinti Seimu dėl tokio požiūrio į darbą ir teisės aktų priėmimo praktiką. Seimas, kaip institucija, praradusi piliečių pasitikėjimą, velkasi apklausų sąrašo gale.

Tokie pirstelėjimai verčia ieškoti išeities: norint atsakingai iškuopti tokią kompromituojančią valstybės valdymo aplinką, reikia gero nepartinio šūdvežio.

2019.03.28; 06:00

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pernai gruodžio 20 d. Latvijos nacionalinis archyvas savo interneto portale atrišo sovietinio Valstybės saugumo komiteto (KGB) „čekistų maišus“. Iki gruodžio 31 d. buvo  paskelbta KGB darbuotojų telefonų knyga su saugumiečių pavardėmis ir jų telefonų numeriais, bet be šių pareigūnų biografijų, nes Latvijoje neliko saugumiečių tarnybinių ir personalinių bylų.

Visuomenė supažindinta su neetatinių operatyvininkų įskaitos sąrašu, abėcėline ir statistine LTSR KGB agentūros kartoteka, Latvijos komunistų partijos Centro komiteto įskaitos sąrašais. Publikuojami originalai. Didžiuma jų rusų kalba, rašyti ranka.

1970-1991 m. Latvijos KGB agentūroje buvo apie 25 tūkst. agentų. Daugelis jų išvyko iš Latvijos arba mirė. Paaiškėjo, kad „netikėtai palikta” tik penktadalis įskaitos kortelių – apie 4800 ir apie 380 pokario agentų kortelių su atžyma „saugoti amžinai”. Dar yra elektroninė duomenų bazė DELTA su beveik 8000 agentų pranešimais bei 2000 informacinių signalų.

Tačiau nerasta nė vieno agento ranka rašyto teksto, parašo dėl bendradarbiavimo, pinigų gavimo ar pranešimo. Nėra nė vienos agento asmeninės bylos. Žinoma, kad devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje 20 000 kortelių ir visos asmeninės bylos buvo išvežtos į Jaroslavlį, o dalis Latvijoje sunaikinta (politinio virsmo išvakarėse viename Rygos betono gamybos ceche per naktį sudeginta du autofurgonai KGB dokumentų). Manoma, kad maža dalis dokumentų palikta sąmoningai.

Tad į klausimą apie KGB agentus dabar bandoma atsakyti taip: mes žinome, kas tu esi, tad būtina išsiaiškinti, ką tu darei.

Latviai tremiami į Sibirą. Slaptai.lt nuotr.

Paviešinus dalį Latvijos TSR saugumo komiteto (KGB) dokumentų, žurnalistas Maris Zanderas interneto portale delfi.lv. pradėjo ciklą pokalbių su specialistais. Iki gegužės dar reikės palaukti viešos „Delta“ duomenų bazės su aštunto-devinto dešimtmečių pranešimais. Čia bus informacija apie KGB operatyvinę veiklą, išorinį stebėjimą, telefonų klausymąsi, laiškų kontrolę. Visa tai anksčiau buvo saugoma maždaug trisdešimtyje bylų ryšulių, tačiau išliko tik du. Kiti buvo sunaikinti, o šiuos du pasisekė atnaujinti.

Pasak istoriko Janio Keruso, šioje duomenų bazėje gausu informacijos gandų lygmenyje: ką girdėjo agentas, tą ir papasakojo, o po to KGB darbuotojas pateikė savo interpretaciją. Informacija dažnai paremta KGB patikimų žmonių pranešimais, bet nėra tų patikimų žmonių kartotekos.

„Delta“ medžiagą planuojama paskelbti šių metų gegužės mėnesį.

„Yra tam tikrų abejonių, kaip publikacijos informaciją panaudos interesantai, – sako J. Kerusas. – Antra vertus, duomenų bazė yra labai įdomus istorijos šaltinis, ir ją būtina skelbti kuo greičiau.“ Ši medžiaga bus analizuojama statistiškai, o ne ką pranešė konkretus asmuo. Pavyzdžiui, tenai yra 52 pranešimai apie „buržuazinės Latvijos simbolikos“ naudojimą aštuntame ir devintame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose.

Yra pranešimas apie 1971 m. latvių inteligentų grupę, kuri jaunimui skleidžia „nacionalistinę dvasią“. Jų pavardės uždažytos. Tyrėjai nustatė, kad šie žmonės buvo poetai Maris Čaklajis, Vytautas Liūdenas, Imantas Auzinis, Vizma Belševica.

0,84 proc. pranešimų skirta anekdotams. Tarkime, kaip galima išversti žodį „KLUB“ („Kak lučše ubitj Brežnevu“; „Kaip geriau nužudyti Brežnevą“). Atsakymą reikia skaityti atvirkščiai „BULK“ („Brežneva lučše ubitj kirpičom“; „Brežnevą geriau užmušti plyta“).

Išliko ir toks pranešimas, kaip užsienio diplomatas, skrisdamas iš Maskvos į Rygą, prieš nusileidžiant lėktuvui labai dėmesingai stebėjęs Dauguvos deltą, kaip jis po ekskursijos buvo palinkęs prie Rygos žemėlapio…

Vienas pirmųjų M. Zandero pokalbių buvo su KGB dokumentus tiriančios komisijos tyrėju Ojaru Stepenu. Pasak šio mokslininko, susidurta su dideliais sunkumais, nes 1991 m. buvo pažeista normali praktika, kai visi vienos organizacijos dokumentai turėjo būti saugomi viename archyve. Latvijos KGB atveju dokumentai buvo paskirstyti į įvairias vietas: kai kas atiduota Valstybiniam archyvui, kai kas liko Konstitucijos gynimo biure, kai kas tuometinėje Policijos akademijoje. Dar dalis dokumentų nukeliavo į Vidaus reikalų ministeriją, ir jie iki šiolei neprieinami.

Paviešintų dokumentų turinys leidžia detaliau įvertinti totalitarinę sovietinę visuomenę. Šiuo atveju ypatinga vieta skirta inteligentijai. Jos lyginamasis svoris agentų sąraše buvo gana didelis. Mokslininkai, menininkai, atvykę iš tarptautinių renginių, privalėjo rašyti ataskaitas, tačiau šie asmenys automatiškai netapo agentais. Kai bus paviešinta „Delta“ duomenų bazė, tuomet bus galima sužinoti, kas buvo tie „mielieji“ palydovai, lydėję latvius užsienio kelionėse.

Latvijo šimtmetis. Slaptai.lt nuotr.

Išlikusioje KGB medžiagoje yra kulto tarnų agentūrinės kortelės su įrašu – dvasininkas. Pokario metais kai kurie kunigai kovojo su ginklu rankose. Kai ginkluotas pasipriešinimas buvo užgniaužtas, atsirado kova už taiką. Su KGB susiję asmenys galėjo dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, dažnai išvykti į užsienį.

KGB dokumentų tyrėjas Linardas Mucinis pastebi, kad tokie KGB agentai  buvo ne tik informatoriai, bet ir vykdė KGB užduotis. Pavyzdžiui, per „Prahos pavasarį“ duodama užduotis  sukompromituoti kurį nors Čekoslovakijos dvasininką, protestavusį prieš SSRS armijos įsiveržimą į Čekoslovakiją.

Buvo atvejų, kai užverbuotas asmuo stengėsi pasinaudoti palankia situacija. Taip kardinolas Janis Pujatas sugebėjo pasišalinti nuo jį lydinčių „draugų“ ir privačiai susitikęs su Vatikano atstovais pateikė neoficialią informaciją.

Vienas baisiausių totalitarinės valstybės metodų – netinkamus režimui žmones paskelbti psichiniais ligoniais. 1968 m. prasidėjus disidentų judėjimui, J. Andropovui gimė idėja – tokius žmones vadinti psichiniais ligoniais. Taip Sovietų Sąjungoje išnyko politiniai kaliniai. Režimo psichiatras A. Sneževskis netgi sukūrė diagnozę „lėtinė šizofrenija“. Latvių tyrėjai kol kas dar nerado dokumentuotų  įrodymų, kad būtent KGB darbuotojai kurį nors asmenį būtų paskelbę psichiniu ligoniu ir išsiuntę jį į gydymo įstaigą. Penktame-šeštame dešimtmečiuose buvo „gydoma“ už Latvijos ribų. Daugelis tokių žmonių nesuprato rusų kalbos, tad stresinės situacijos galėjo paveikti jų elgseną ir suteikti papildomų argumentų juos vadinti „psichais“.

Pirmieji turistai Rygoje buvo apgyvendinami viešbutyje „Ryga“, kurį aptarnavo „Inturisto“ gidai. Organizuotas turistų grupes lydėdavo „pritvirtintas“ skyriaus gidas.

 Aštuntame-devintame dešimtmetyje latvių emigrantai nesudarė net dešimtadalio užsienio turistų skaičiaus. Šiuos turistus itin akilai stebėjo ”Inturisto“ viešbučio „lydintieji“.

Gyva nuomonė, kad tuometiniai viešbučio darbuotojai buvo KGB agentai. KGB kartoteka rodo, kad tai neatitinka tikrovės: tik keli aptarnavimo sferos darbuotojai buvo KBG pranešėjai. Faktiškai vienas agentas buvo tarp 103 darbuotojų, o tarp 60 apdovanotųjų Garbės raštais – du.

Šis KGB medžiagos paviešinimas apsunkino teismų darbą. 2015-2018 m. buvo iškeltos septynios bylos dėl bendrdarbiavimo su KGB fakto nustatymo. Penkiose išnagrinėtose bylose nebuvo konstatuotas bendradarbiavimas. Dabar teismai turi apie 300 panašaus pobūdžio bylų.

2017 m. gruodį Baltijos Asamblėjos premijos laureatas poetas Janis Ruokpelnis paviešino savo ryšius su KGB. Tačiau atrištuose maišuose jo kortelės nerasta. Manoma, kad su juo bendravęs KGB darbuotojas J. Milevskis išėjo iš tarnybos, todėl buvo sunaikintos kortelės tų žmonių, su kuriais susitikdavo šis saugumietis.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Ne vienas ekspertas buvo siūlęs taip neviešinti pavardžių, kol nėra įrodytas KGB medžiagos patikimumas, saugoti nekaltumo prezumpciją.

„Čekistų maišai“ suteikė kūrybinės iniciatyvos režisieriui Alviui Hermaniui. Naujajame Rygos teatre jis kuria spektaklį šia tema.

„Paskelbtuose sąrašuose  suradau per dešimt žmonių, kuriuos pažinojau asmeniškai. Ir gana daug žinau apie daugelio asmeninį gyvenimą, kad galėčiau įsivaizduoti, kokiu pagrindu jie pateko tenai, kaip buvo šantažuojami“, – sako režisierius. Pasak jo, spektaklyje stengiuosi pabrėžti tai, kaip galima manipuliuoti žmonėmis ir istorija tiek sovietmety, tiek mūsų dienomis.

Kol kas atsiskleidžia tik pradinės „čekistų maišų“ paslaptys, apgaubtos niauria prisiminimų skraiste.

2019.03.06; 11:00