Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Gruodžio 22 d. Seime įvykusioje Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro dr. Audriaus Rudžio spaudos konferencijoje visuomeninio judėjimo „Talka kalbai ir tautai“  atstovai Seimo nariams ir žiniasklaidai pristatė jų parengtą interpeliaciją kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonson (Jonsson).

„Pirmą kartą Lietuvos istorijoje, pakraupę nuo to, kokia kultūros politika vykdoma Lietuvoje, interpeliacijos tekstą kultūros ministrei parengė visuomeninės organizacijos atstovai. Interpeliacijos tekste glaudžiai išdėstyti šiandienos lietuvių kultūros skauduliai, dėl kurių ignoravimo suformuluoti klausimai ministrei.  Ministrės atsakymai turi parodyti visuomenei ir Seimui tikrąją ministrės kompetenciją ir atskleisti jos vadybinį sugebėjimą“, – pradėdamas spaudos konferenciją sakė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras A. Rudys, išreikšdamas viltį, kad Seimo nariai, kuriems iš tikrųjų rūpi kultūros būklė ir jos puoselėjimas Lietuvoje, turėtų palaikyti šią visuomenės iniciatyvą.

Spaudos konferencijoje dalyvavo ir interpeliacijos motyvus pristatė asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ atstovai: asociacijos Tarybos pirmininkas Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas, tarybos nariai – Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas dr. Romas Pakalnis bei interneto portalo „Alkas“ vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas. 

Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas G. Karosas apie priežastis, paskatinusias visuomenininkus pareikšti interpeliaciją kultūros ministrei, sakė: „Nerimą kelia Kultūros ministerijos veiksmai, rodantys jos vadovybės negebėjimą žvelgti platesniu akiračiu ir vykdyti valstybinio lygmens kultūros politiką. Patys ryškiausi neprofesionalumo pavyzdžiai yra Lukiškių aikštės konkurso organizavimas ir požiūris į lietuvių kalbą. Nors Seimas buvo aiškiai pasisakęs, kad Lukiškių aikštėje turėtų stovėti Laisvės kovotojų su Laisvės kario Vyčio skulptūra monumentas, ši sąlyga visai nebuvo įtraukta į konkurso reikalavimus, o vykdymui pasirinktas netinkamas operatorius, nieko bendra neturintis su valstybinės atminties įprasminimo klausimais. Kultūros ministerija yra pateikusi Vyriausybei siūlymus antikonstitucinėmis nuostatomis taip keisti kalbos įstatymą, kad faktiškai būtų panaikintas valstybinis lietuvių kalbos statusas ir susilpnintas Lietuvos valstybingumas. Tai beprecendentis nekompetencijos ar tyčinio veikimo prieš Lietuvos valstybę atvejis. Kitos pasaulio šalys eina priešinga linkme. Lietuvių kalbos pozicijos valstybės gyvenime turėtų būti tik stiprinamos, nes tai mūsų valstybingumo pamatas“. 

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

G. Karosas priminė, kad š. m. lapkričio 17 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje surengtame  mitinge buvo priimtas nutarimas siūlyti kultūros ministrei atsistatydinti, o jeigu tai nebūtų padaryta – siūlyti Seimui pradėti interpeliaciją šiai pareigūnei. Tačiau nei atsistatydinimo, nei atsiprašymo, nei problemų taisymo dėl Lukiškių aikštės neteisėto konkurso visuomenė nesulaukė iki šiol. 

„Todėl „Talka kalbai ir tautai“ nusprendė talkinti Lietuvos Respublikos Seimui rengiant kultūros ministrės interpeliacijos procedūrą. Toks demokratinis valstybės lygmens problemų sprendimo kelias turėtų padėti Lietuvai tinkamai apginti Konstitucines nuostatas, pažeistą mūsų piliečių orumą bei tinkamai pasitikti Valstybės atkūrimo šimtmetį 2018-aisiais metais“, – sakė G. Karosas.

Visuomenininkų parengtame 10 puslapių interpeliacijos tekste aptariamos 6 Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos veiklos sritys, kuriose kultūros ministrės L. Ruokytės-Jonson veika vertinama nepatenkinamai arba net įvardinama kaip kenkėjiška – nes yra demonstruojanti nepagarbą valstybei, jos nacionalinei kultūrai ir istorinei atminčiai, jos piliečiams ir atstovaujamai demokratijai. Interpeliacijoje pateikiami faktai, leidžiantys kelti klausimą dėl ministrės  neatsakingumo, atsainumo, negebėjimo vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus, įskaitant ir Seimo patvirtintą Vyriausybės programą bei jos įgyvendinimo planą. 

Viena svarbiausių interpeliacijos temų yra Laisvės kovų memorialo pastatymo valstybę reprezentuojančioje Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje klausimas. Taip pat kritiškai vertinami  ir kiti labai svarbūs Valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimui numatyti, bet, kaip teigia interpeliacijos autoriai, iki šiol taip ir nepadaryti darbai. Keliami klausimai dėl ministrės neveiklumo Gedimino kalno avarinės būklės likvidavimo istorijoje, paveldosaugos, profesionaliojo meno finansavimo, viešųjų konkursų organizavimo, ministerijos vadybos ir teisės aktų rengimo, bendradarbiavimo su ministerijos valdymo srityje esančiomis institucijomis ir kituose baruose.

„Pristatydami šį interpeliacijos tekstą žiniasklaidai ir Seimui, nuoširdžiai tikimės, kad būsime ne tik išgirsti, bet ir teisingai suprasti Seimo narių ir jo vadovybės. Tikimės, kad ši mūsų iniciatyva bus priimta ne kaip bandymas kištis į Seimo bei Vyriausybės veiklą, o kaip neabejingų dėl savo tautos ir valstybės padėties ir likimo Lietuvos piliečių talka išrinktiesiems mūsų tautos atstovams, nukreipta ne prieš konkrečius politikus, partijas ar frakcijas, o į bendrą visų mūsų tikslą – darnią Lietuvos kultūros politiką, užtikrinsiančią  Lietuvos kultūros plėtrą ir klestėjimą. Seimui dar niekada nebuvo teikiama tokia nepolitizuota interpeliacija, kurios teiginių ir klausimų esmė yra ne politiniai interesai, o vien tik sąžinės ir pilietinės pareigos šauksmas. Tikėkimės, kad jis bus išgirstas mūsų išrinktųjų Seime,“ – konferencijos pabaigoje išreiškė viltį  asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ narys, portalo „Alkas.lt“ vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas.

Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybą sudaro aštuoniolika plačiai žinomų mokslininkų, kultūros ir meno veikėjų bei dvasininkų: muziejininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. Laima Kalėdienė, habil. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, VU politikos mokslų studentė Monika Morkūnaitė.

XXX

Lietuvos Respublikos Seimo narių

INTERPELIACIJA

Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson

Vilnius

Atsižvelgdami į didelį visuomenės susirūpinimą dėl Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos veiklos neadekvatumo ir suirutės, ypač kiek tai yra susiję su Laisvės kovų memorialo pastatymu valstybę reprezentuojančioje Vilniaus miesto aikštėje bei kitais Valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimo darbais, Gedimino kalno avarinės būklės tvarkymu, paveldosauga, profesionaliojo meno finansavimo tvarkymu, viešųjų konkursų organizavimu, ministerijos vadyba ir teisės aktų rengimu, bendradarbiavimu su ministerijos valdymo srityje esančiomis institucijomis,

ir matydami daug požymių, kad vadovavimas tokiai Kultūros ministerijos veiklai galimai yra susijęs su nepagarba valstybei, jos nacionalinei kultūrai ir istorinei atminčiai, jos piliečiams ir atstovaujamai demokratijai, taip pat su neatsakingu atsainumu ar negebėjimu vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus, įskaitant ir Seimo patvirtintą Vyriausybės programą bei jos įgyvendinimo planą,   

mes, toliau pasirašę Lietuvos Respublikos Seimo nariai, vykdydami savo konstitucinę pareigą vertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jos atskirų narių veiklą bei vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 219 straipsnio 1 dalimi, teikiame interpeliaciją Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson.

Laisvės kovų memorialas Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje ir kiti darbai, pasitinkant Valstybės atkūrimo 100-metį.

Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. vasario 11 d. priėmė nutarimą Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuriame nurodyta, kad Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė (žr. 1 str.) ir kad joje privalo būti pastatytas memorialas Lietuvos laisvės kovoms atminti, atitinkamai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar 1997 m. gegužės 23 d. priėmė nutarimą, kuriame buvo išdėstyta tokia pati koncepcija. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į pernelyg užsitęsusius Lukiškių aikštės tvarkymo bei apsisprendimo dėl pagrindinės monumento idėjos procesus, o tai buvo nepriimtina pasitinkant Valstybės atkūrimo šimtmetį, 2017 m. gegužės 2 d. priėmė specialią rezoliuciją Nr. XIII-341 „DĖL NEATIDĖLIOTINŲ VEIKSMŲ SIEKIANT SUTVARKYTI LUKIŠKIŲ AIKŠTĘ VILNIUJE IR PASTATYTI KOVOTOJŲ UŽ LIETUVOS LAISVĘ ATMINIMO ĮAMŽINIMO MEMORIALĄ LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO PROGAI“, kurioje patikslinta, kad Laisvės kovų memoriale Lukiškių aikštėje turi būti išreikšta Vyčio, kaip pagrindinio valstybės simbolio, idėja  irpaprašė Vyriausybės „pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) I sk., kuriame pagrindžiama ši programa, siekianti atskleisti senosios ir moderniosios Lietuvos ryšį, 7 p. skelbiama: „Šalia svarbiausio Šimtmečio simbolio – tautinės vėliavos – turime Vytį, svarbiausią mūsų valstybės simbolį, parodantį senosios ir moderniosios Lietuvos jungtį“.

Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvių kalbos išdavystė

Tačiau kultūros ministrė vadovavosi kažkokiomis kitomis koncepcijomis bei rekomendacijomis, ir organizavo „kūrybines dirbtuves“, tiksliau, viešą konkursą Lukiškių aikštės sutvarkymui tokiu būdu, kad sąlygose buvo pabrėžiamos ne tiek valstybės reprezentacinės aikštės funkcijos, kiek „rekreacinės funkcijos“,o formuluojant užduotį pareiškėjams buvo atsisakyta Vyčio paminklo kaip pagrindinės memorialo idėjos.

Negana to, nors organizuojant „dirbtuves“ buvo įsipareigota esmingai atsižvelgti į elektroninės piliečių apklausos rezultatus, tačiau, kai vienas iš penkių pirminėje stadijoje atrinktų projektų surinko daugiausia piliečių balsų, į šią apklausą nebuvo atsižvelgta, o „dirbtuvių“ rezultatą nulėmė ministrės vienašališkai sudarytos „ekpertų grupės“ nuomonė. Yra pagrindo manyti, kad ir į piliečių apklausą nebuvo reikiamai atsižvelgta tiktai dėl to, kad piliečių daugumos nuomonė (tą rodo ir reprezentatyvių sociologinių tyrimų duomenys) buvo palankesnė būtent tokiam projektui, kurio pagrindinė idėja ir buvo monumentali Vyčio skulptūra. Organizuojant „dirbtuves“ ministrė viešai tiesioginėje TV laidoje pareiškė:

Pažangiame pasaulyje viešųjų erdvių tvarkymo konkursų modeliai yra patys įvairiausi. Visgi dažniausiai tai vyksta aktyviai įtraukiant visuomenę į diskusijas ir, žinoma, neapsiribojant viena idėja. Dažniausiai vystomos kelios idėjos, konsultuojantis su istorikais, antropologais, urbanistais, architektais ir meno kuratoriais“.

Šaltinis:

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/a-bumblauskas-apie-paminkla-lukiskiu-aikstei-gal-tai-musu-istorinis-sansas-pagaliau-padaryti-normalu-arkli.d?id=75946721

Iš to darytina prielaida, kad pati ministrė vienašališkai atmetė tiek valstybę reprezentuojančią, pagrindinę aikštės funkciją, tiek Seimo teikiamą pagrindinę idėją, tikriausiai pasikonsultavusi su kažkokiais kuratoriais, o gal net ir su niekuo nepasikonsultavusi, todėl klausiame:    

Ar jums buvo žinoma apie Lietuvos Respublikos Seimo išreikštą valią dėl Lukiškių aikštės paskirties, Laisvės kovų memorialo su Vyčio paminklu? Ar teisingai supratote, kas parašyta Seimo rezoliucijoje Nr. XIII-341? Ar suvokėte, kad ir Vyriausybė Vytį pasirinko kaip vieną iš dviejų svarbiausių Valstybės atkūrimo šimtmečio simbolių, išreiškiančių tęstinį modernios valstybės valstybingumą? 

Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl formuluojant sąlygas „kūrybinėms dirbtuvėms“ dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo jūs atmetėte pagrindinę Lukiškių aikštės paskirtį valstybėje ir pagrindinę paminklo idėją? Kodėl nesivadovavote Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime išreikšta valia?

Ar jūs manote, kad Vyčio idėjos neįmanoma kūrybiškai išreikšti, ar kad Lietuvoje nėra tokių kūrėjų, kurie sugebėtų tai padaryti? Gal jūs manote, kad tokiems profesionaliems kūrėjams ir netgi jų „kuratoriams“ valstybės reprezentavimo tikslas nėra priimtinas, ar jis nėra priimtinas būtent jums? Ar prisiimate atsakomybę dėl aiškiai išreikštos Seimo valios ignoravimo?

Ar tiesa, kad jūs negerbiate Lietuvos valstybės simbolių? Jei netiesa, tai kaip ši jūsų pagarba pasireiškė, organizuojant „kūrybines dirbtuves“ dėl Lukiškių aikštės, kuri Seimo ir Vyriausybės valia privalo būti pagrindine reprezentacine valstybės aikšte, sutvarkymo?

Ar tiesa, kad jūs negerbiate Lietuvos Respublikos Seimo – Lietuvos valstybės atstovaujamosios demokratijos institucijos, o tuo pačiu ir pačios atstovaujamosios demokratijos principo? Jei netiesa, tuomet kaip ši jūsų pagarba pasireiškė organizuojant Lukiškių aikštės „kūrybines dirbtuves, kai valstybės reprezentavimo paskirtis nenurodyta kaip pagrindinė ir nurodyta tik šalia „rekreacinės“? Negi šis konkursas buvo organizuotas kažkieno kito, o ne jūsų įsakymu?

Ar pripažįstate, kad Lietuvos Respublikos Seimas atstovauja ir išreiškia suverenias Tautos galias? Jeigu pripažįstate, tai ar manote, kad Seimo priimti nutarimai ir rezoliucijos jūsų, kaip valstybės institucijos vadovės, niekaip neįpareigoja?

Kodėl priimant sprendimą dėl Lukiškių aikštės buvo neatsižvelgta į daugumos apklausoje dalyvavusių piliečių, kurie palaikė Vyčio idėją, nuomonę? Ar įvairūs jūsų pareiškimai ir vieši ministerijos atstovų įsipareigojimai, kad priimant sprendimą dėl Lukiškių aikštės Laisvės kovų memorialo bus vadovaujamasi piliečių nuomone (ir nė kiek ne mažiau, negu jūsų paskirtų vertintojų) tebuvo tiktai tuščios ir apgaulingos deklaracijos? Ar jums buvo žinoma apie viešai skelbtas  reprezentatyvias sociologines apklausas, kurios taip pat rodo, kad dauguma piliečių remia Vyčio paminklo idėją Lukiškių aikštėje?

Pateikiant viešą informaciją apie „kūrybines dirbtuves“ viešai gyrėtės, kad jose dalyvauja garsūs menininkai, tačiau jų darbai, tarp kurių buvo ir tokių, kurie siūlė Vyčio idėją, į galutinę atranką nepateko. Kokie buvo tokio sprendimo motyvai, kas tai nulėmė? Ar ne jūsų išankstinės nuostatos? Kaip užtikrinote jūsų paskirtų ekpertų nepriklausomumą?

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) 1 priede prie pirmo prioriteto yra nurodytas aiškus įpareigojimas Kultūros ministerijai: „Organizuoti kino filmų, skirtų Šimtmečiui, sukūrimą ir pristatymą Lietuvoje ir užsienyje (ne mažiau kaip trijų)“. Tačiau iš ministerijos interneto svetainėje pateiktos informacijos apie prie ministerijos veikiančias tarybas yra aišku, kad Kino politikos taryba prie ministerijos iki šiol net nepradėjo veikti. Ministerijos interneto svetainėje gruodžio 14 d. yra pateikta tokia informacija:

„Kino politikos taryba

Patvirtinta  LR kultūros ministro 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-242  

Pakeitimas patvirtintas LR kultūros ministro 2016 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. ĮV-58

Arnas Neverauskas – kultūros viceministras, tarybos pirmininkas (paryškinta mūsų);

Gražina Arlickaitė – Lietuvių kino akademijos tarybos pirmininkė;

Raimundas Bilinskas – Lietuvos Respublikos kino rodytojų asociacijos narys;

Jūratė Černevičiūtė – profesorė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja;

Kęstutis Drazdauskas – Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos narys;

Uljana Kim – Asociacijos „Autorinio kino aljansas“ pirmininkė;

Ramojus Kraujelis – Lietuvos vyriausiasis archyvaras;

Inesa Kurklietytė – režisierė, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos narė;

Rolandas Kvietkauskas – Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos direktorius;

Gytis Lukšas – Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas;

Arūnas Matelis – režisierius, prodiuseris, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys;

Živilė Pipinytė – kino kritikė;

Gintaras Plytnikas – Kino industrijos asociacijos narys;

Vida Ramaškienė – Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ direktorė;

Arūnas Stoškus – uždarosios akcinės bendrovės ,,Lietuvos kinas“ direktorius;

Linas Vildžiūnas – kino kritikas, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys.

Tarybos sekretorė – Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Jolita Bečienė jolita.beciene@lrkm.lt.“

Iš šios informacijos tenka spręsti, kad kultūros ministrė, deja, ir kitus su Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimu susijusius darbus vykdo taip pat vienasmeniškai, pagal nežinia kokius principus ar net visai jų nevykdo, todėl klausiame:

Kodėl iki šiol nebuvo sudaryta nauja Kino politikos Taryba prie Kultūros ministerijos? Ar gal kultūros ministrė gali pateikti įrodymų, kad ši Taryba iki interpeliacijos paskelbimo vis dėlto buvo sudaryta ir pradėjo veikti?

O galbūt ministrė naudojosi senosios Kino politikos Tarybos patarimais ir prašė jos pirmininko, buvusio Kultūros viceministro, kviesti posėdį ir svarstyti pasiūlymus dėl prioritetinio uždavinio Valstybės atkūrimo šimtmečiui, kurio kulminacija jau po kelių savaičių?  

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) 1 priede prie antro prioriteto nurodytas dar vienas įpareigojimas Kultūros ministerijai: „Organizuoti Dainų šventę „Vardan tos…“ – ypač akcentuoti Šimtmetį per atidarymo koncertą.“ Tačiau matyti, kad ministrė neskyrė jokio dėmesio ar reikšmės ir šiam prioritetiniam uždaviniui, nes ministerijos interneto svetainėje parašyta:

„Dainų švenčių taryba

Patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-635

Pirmininkas: Šarūnas Birutis – kultūros ministras;

Audronė Pitrėnienė – švietimo ir mokslo ministrė (tarybos pirmininko pavaduotoja);

Patricija Poderytė – kultūros viceministrė;

Edmundas Žilevičius – finansų viceministras;

Jadvyga Zinkevičiūtė – sveikatos apsaugos viceministrė;

Žimantas Pacevičius – vidaus reikalų viceministras;

Neris Germanas – užsienio reikalų viceministras;

Vilius Martusevičius – žemės ūkio viceministras;

Virginijus Komskis – Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas;

Audrius Siaurusevičius – viešosios įstaigos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius;

Kristina Ulevičiūtė – Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir sportui;

Petras Bingelis – Dainų švenčių nacionalinės komisijos pirmininkas;

Vilma Griškevičienė – asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ kanclerė;

Algirdas Kęstutis Rimkus – Lietuvos savivaldybių švietimo padalinių vedėjų asociacijos valdybos pirmininkas;

Saulius Liausa – Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius;

Romualdas Kondrotas – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos direktorius.“

Todėl klausiame:

Kodėl nebuvo sudaryta ir nepradėjo veikti nauja Dainų švenčių taryba prie Kultūros ministerijos, nors Dainų šventė vyks jau ateinančių metų viduryje, o tokio lygio renginiai, kaip ir kino filmų gamybos atveju, nesukuriami per kelias savaites? Galbūt ministrė gali pateikti Seimui įrodymų, kad ir ši taryba jau buvo sudaryta ir pradėjo veikti dar iki šios interpeliacijos paskelbimo?

Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal jūs paprašėte buvusio kultūros ministro sukviesti senąją Dainų švenčių tarybą ir svarstyti šio prioritetinio ministerijos uždavinio, susijusio su Valstybės atkūrimo šimtmečiu, reikalus?

Galima būtų manyti, kad minėtosios patariamosios Tarybos prie Kultūros ministerijos p. Lianai Ruokytei-Jonsson yra nereikalingos, nes ji imasi ministerijai pavestų uždavinių įgyvendinimo kažkokiais kitais būdais, o ministerijos interneto svetainėje pateikta informacija yra pasenusi arba nėra tokia reikšminga sprendžiant dėl Kultūros ministerijos veiklos. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ priede (tai yra pačiame plane, kuris patvirtintas šiuo nutarimu), prie antrojo prioriteto yra nurodytas įpareigojimas Kultūros ministerijai per ketvirtąjį šių metų ketvirtį, t. y. iki šių metų pabaigos:

Jubiliejinė dainų šventė tęsiasi. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„2.3.7. Darbas. Kultūros ministerijos valdymo procesų atnaujinimas, institucinės patariamosios-ekspertinės sąrangos optimizavimas, siekiant padidinti veiklos efektyvumą:

Patariamųjų Kultūros ministerijos tarybų ir ekspertų komisijų ir institucijų pertvarka ir optimizavimas, siekiant jų subalansavimo ir procesų savireguliacijos.“ 

Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip matyti iš šio įpareigojimo, kuris yra iš esmės pačios ministerijos įsipareigojimas, iki šių metų pabaigos turėjo būti įgyvendinta visų Tarybų ir ekspertinių komisijų bei institucijų „pertvarka ir optimizavimas“, tačiau ji net nebuvo pradėta, todėl klausiame:

Ar jūs neteikiate jokios reikšmės taip pat ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai bei jos įgyvendinimo planui?

Ar „procesų savireguliaciją“ jūs suprantate kaip Kultūros ministerijos nedalyvavimą ir savieigą net tais atvejais, kai ministerijai yra pavesti valstybinės reikšmės uždaviniai?

Kodėl nebuvo įgyvendinta patariamųjų Tarybų ir ekspertinių komisijų pertvarka, o ypač šių, anksčiau nurodytų, kurios yra tiesiogiai susijusios su ministerijai pavestais ypatingos reikšmės artimiausiais uždaviniais?

Gedimino kalno avarinės būklės tvarkymas

Piliečiai labai sunerimę dėl Gedimino kalno būklės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš savo rezervo fondo skyrė lėšų skubiam šio kalno avarinės būklės tvarkymui. Šią ypatingą Gedimino kalno tvarkybos misiją iš visų jėgų vykdo Lietuvos nacionalinis muziejus. Tačiau pati kultūros ministrė per šiuos metus nesurengė nė vieno oficialaus kalno būklės ir jame vykdomų darbų aptarimo, pati nedalyvavo nė viename tokiame posėdyje. Todėl klausiame:

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar jūs ir Gedimino kalno būklei bei jo tvarkymui neteikiate jokios valstybinės reikšmės? Ar iš tiesų 2017 m. neorganizavote nė vieno oficialaus susidariusios būklės aptarimo dalyvaujant Nacionalinio muziejaus atstovams, tvarkybos vykdytojams ir ekspertams?

Kokie kiti, galimai svarbesni darbai jus pačią atitraukė nuo tiesioginio dalyvavimo suvaldant šią kritinę situaciją 2017 metais, jau po aptarimo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitete?

Kitos paveldosaugos problemos

Nerimsta visuomenės protestai dėl statybų Vilniaus Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje. Modernios statybos vyksta ne tik šioje istorinio-urbanistinio paminklo teritorijoje, bet ir vyraujančiame Vilniaus kraštovaizdyje. Keliama grėsmė istoriniam Vilniaus senamiesčiui, jo kultūros vertybėms, jo pasaulinei reikšmei (pirmiausia jo, kaip UNESCO pasaulio paveldo vietovės, statusui). Nors statybų projekto derinimo stadijoje teismo sprendimu yra pripažintas kyšio davimo faktas, nors šioms statyboms ir jų derinimo procedūroms griežtai nepritarė ir Seimui atskaitinga Valstybinė kultūros paveldo komisija, palaikiusi prašymą Generalinei prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo, dėl statybų stabdymo. 2017 m. gegužės mėnesį Kultūros paveldo departamento (KPD) sudaryta Laikinoji komisija konstatavo, kad ansamblio specialusis planas, įteisinęs statybas, neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, tačiau kiti KPD atstovai teigia, kad šios išvados yra niekinės.

Daugiau informacijos:

https://vkpk.lt/naujienos/kulturos-ministerijos-ir-kpd-paprasyta-paaiskinti-del-kpd-vadovybes-viesumoje-reiskiamu-skirtingu-isvadu-del-misionieriu-vienuolyno-specialiojo-planavimo/

Specialistų teigimu, būtent Kultūros ministerijos KPD organizuotas Misionierių vienuolyno statinių ansamblio specialusis paveldosaugos planas ir sudarė sąlygas vystyti prieštaringai vertinamas daugiabučių gyvenamųjų namų statybas šioje itin jautrioje Vilniaus istorinio centro – UNESCO pasaulio paveldo vietovės – teritorijoje. Į Generalinę prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo drauge su Valstybine kultūros paveldo komisija taip pat kreipėsi ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija.  Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra kreipdamasi į teismus prašė pripažinti neteisėtu kultūros ministro įsakymą, kuriuo patvirtintas minėtas specialusis planas, panaikinti  statybas leidžiantį dokumentą ir atstatyti buvusią padėtį.

Dėl Misionierių vienuolyno istorinės aplinkos išsaugojimo viešu laišku kreipėsi prezidentas J. E. Valdas Adamkus (laiškas buvo adresuotas ir kultūros ministrei), viešai protestavo kiti žinomi visuomenės veikėjai (tarp jų ir leidinių apie Vilniaus senamiestį autorius Tomas Venclova), Lietuvos ir užsienio ekspertai. Tačiau statybos vyksta toliau, o apie Kultūros ministerijos poziciją šiuo klausimu viešumoje nieko negirdėti, todėl klausiame:

Ar paveldosauga, įskaitant ir Pasaulio paveldo objektus Lietuvoje, ministrei taip pat neturi jokios prioritetinės reikšmės? Kodėl taip nieko ir nepaaiškinote Lietuvos visuomenei apie susidariusią padėtį, taip ir nesiėmėte jokių aktyvių veiksmų, siekiant išspręsti statybų Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje problemą, kuri susidarė galimai kaip tik dėl Kultūros ministerijai pavaldžių institucijų kaltės?

Ar tas faktas, jog jūs nesivadovaujate Valstybinės kultūros paveldo komisijos išvadomis, reiškia, kad jūs negerbiate taip pat ir šios valstybės institucijos, o kultūros paveldo apsauga iš viso nėra jūsų bei jūsų vadovaujamos ministerijos dėmesio zonoje?  

Ar sutinkate, kad statybų Misionierių vienuolyno teritorijoje situacija susidarė dėl KPD kaltės? Jei taip, tai kokių priemonių ėmėtės, kad susidariusą padėtį ištaisytumėte ir kad būtų panaikintos  prielaidos panašių atvejų pasikartojimui, tarptautinių konvencijų nesilaikymui, įskaitant ir atvejus, kai tinkamai neorganizuojami projektų vieši aptarimai su visuomene, ar į juos neatsižvelgiama?

Bendroji kultūros politika, profesionalaus nacionalinio meno finansavimas

  1. Pagal anksčiau minėto LR Vyriausybės 2017 m. kovo 13d. nutarimą Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ 2017 m. ketvirtame ketvirtyje ši Vyriausybė Seimui turėjo pateikti Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymą (2.3.6. Darbas. Strateginio Lietuvos kultūros vaidmens valstybės politikoje įtvirtinimas ir tvaraus finansavimo modelio įgyvendinimo sąlygų užtikrinimas, 1 p.). Jis buvo įrašytas ir į LR Seimo rudens sesijos darbų programą. Tokį projektą buvo įpareigota parengti pirmiausia LR kultūros ministerija, tačiau jis iki šiol net nėra pateiktas Vyriausybei.

Pagal tą patį planą ir prie tos pačios Vyriausybės programos įgyvendinimo darbo (3 p.) iki 2018 m. pabaigos numatyta parengti „Nacionalinės kultūros programą“. Tačiau nieko negirdėti apie tokios programos rengimo pradžią, nesudaryta darbo grupė, nevyksta darbas patariamosiose tarybose, šiuo klausimu neįvyko nei vienas susitikimas su kultūros įstaigomis ir organizacijomis.

Seimo priimti Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo pakeitimai įpareigojo kultūros ministrą iki 2016 m. gruodžio 31 d. priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Įstatyme nurodyta, kad Profesionaliojo scenos meno veiklos nacionalinės programos, užtikrinančios nacionalinių ir valstybinių teatrų bei koncertinių įstaigų kūrybinės veiklos finansavimą, nuostatas tvirtina kultūros ministras, programa įgyvendinama finansuojamų projektų forma, programą administruoja Kultūros ministerija. Tačiau tokių nuostatų Kultūros ministerija taip ir nepatvirtino iki pat 2017 m. pabaigos, sukeldama finansines grėsmes profesionalaus scenos meno įstaigų veiklai. Kultūros ministerija taip ir nepaaiškino nei Seimo Kultūros komitetui, nei kultūros įstaigoms, nei visuomenei, kokios gi objektyvios priežastys nulėmė, kad nei programa, nei projektinio finansavimo nuostatos nebuvo parengtos, vėluojant visus metus.

Atsižvelgdami į visas šias aplinybes klausiame:

Kas rengia ir ar iš viso yra rengiamas „Lietuvos kultūros pagrindų įstatymas“, jeigu apie tai nieko nėra žinoma nei kūrybinėse organizacijose, nei kultūros įstaigose, nei plačiajai visuomenei?

Kodėl minėto „Lietuvos kultūros pagrindų įstatymo“ projektas iki šiol nėra parengtas ir nėra pateiktas Vyriausybei svarstyti, kad jis galėtų būti svarstomas pagal Seimo Rudens sesijos darbų programą, kaip siūlė Vyriausybė?

Ar tiesa, kad nieko nepradėjote daryti ir dėl „Nacionalinės kultūros programos“ rengimo? Kaip galvojate parengti tokią programą, nesitardama su socialiniais partneriais nacionalinės kultūros lauke, neprašydama jokios talkos iš patariamųjų institucijų?

Gal galite pateikti Seimui įrodymų, kad buvo pradėti bent kažkokie darbai dėl anksčiau nurodytų Kultūros ministerijos įsipareigojimų iki šios interpeliacijos paskelbimo?

Ar jau pradėta rengti Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatyta Lietuvos kultūros 2017–2030 m. strategija? Gal galite pateikti Seimui įrodymų, kad iki šios interpeliacijos paskelbimo buvo pradėti konkretūs darbai ir rengiant šį strateginės reikšmės dokumentą (juk 2017 metai jau beveik praėjo)?

Ar jums galioja Vyriausybės programa, konkrečiai jos 153 str.:

„153. Stiprinsime kultūros politikos savireguliacijos mechanizmus. Kartu su nacionalinėmis kultūros ir meno asociacijomis Kultūros ministerija atnaujins ir plėtos Lietuvos nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos, sritinių kultūros ir meno įstaigų asociacijų (muziejų, bibliotekų, kultūros centrų ir kt.), meno kūrėjų sąjungų (teatrų, koncertinių organizacijų, meno kūrėjų organizacijų – rašytojų, kompozitorių, architektų, kino kūrėjų ir kt.) ir kitų nevyriausybinių organizacijų asociacijų bendradarbiavimo mechanizmus, kurių tikslu taps pagrindinių kultūros politikos analizių, tyrimų, rekomendacijų, strateginių pasiūlymų pateikimo, koncepcijų ekspertinis vertinimas ir gerosios patirties sklaida. Teisiškai įtvirtinsime nuostatą, jog be aptarimo šioje struktūroje ir jos išsamios viešos rekomendacijos nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai.“?

Kodėl nebuvo laiku parengta Profesionalaus scenos meno veiklos nacionalinė programa, kodėl nepatvirtinote jos finansavimo nuostatų, kaip nustato įstatymas?

Kalbos politikos iniciatyvos

Nors yra požymių, kad Kultūros ministerija nesusitvarko su pagrindinėmis funkcijomis ir įsipareigojimais, kurie yra jai numatyti pagal Vyriausybės programą, ministrė vis dėlto rado laiko organizuoti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pakeitimo projekto (žr. informaciją apie 2017-12-01 Vyriausybės posėdį) parengimą, nors toks darbas net nėra numatytas jau minėtame Vyriausybės programos įgyvendinimo plane. Be to, nors rengiant projektą buvo motyvuojama tikslu stiprinti valstybinės kalbos statusą ir gerinti lietuvių kalbos vartojimą, tačiau iš parengto projekto teksto matyti, kad siekiama kaip tik silpninti šį statusą, o valstybinės kalbos vartojimą siaurinti, numatant „pagalbinių kalbų“ įvedimą raštvedyboje, teismų procesuose, nors tai jau buvo reglamentuota per teisės į vertimą įgyvendinimą (žr. ir  Konstitucijos 117 straipsnį: „[…] Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.“).

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Negana to, nors Lietuvos valstybėje sparčiai kuriamos tiek valstybinės, tiek ir privačios e-dokumentų tvarkybos sistemos, nebeįsivaizduojamos be telekomunikacijos įrenginių ir kompiuterinės įrangos, todėl  yra būtina, neatsiliekant nuo kaimynų, kurti arba adaptuoti ir diegti lietuvybę palaikančias programas bei priemones (kompiuterinio vertimo, lietuviško teksto koregavimo ir redagavimo, lietuviškų šriftų „Palemonas“ ir „Aistika“ diegimo „Microsoft“ lygiu, klaviatūrų su lietuviška abėcėle ir daugelio kitų), bet Kultūros ministerija pasiūlė „atsisakyti nuostatų, kurios sukeltų nepagrįstai didelę reguliacinę naštą telekomunikacijų įrenginių tiekėjams, kompiuterinės įrangos pardavėjams“. Atsižvelgiant į tai, kad Kultūros ministerija aktyviai įsikišo į sudėtingą kalbos politikos sritį, galimai neturėdama tam reikiamų įgaliojimų bei ekspertinių pajėgumų, klausiame:

Ar rengiant Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pakeitimo projektą ir teikiant jį Vyriausybei svarstyti konsultavotės su Valstybine lietuvių kalbos komisija, ar prašėte šios komisijos išvados konkrečiai ir dėl  aukščiau nurodytų siūlomų pakeitimų?

Kodėl ir kokiu pagrindu siūlote silpninti valstybinės kalbos statusą ir siaurinti jos vartojimą, galimai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje nustatytą valstybinės kalbos statusą?

Atsižvelgiant į didėjančią naujausių technologijų reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje, ar nemanote, jog sąmoningai kėsinatės į lietuvių kalbos gyvybingumą viešojoje erdvėje?

Gal galėtumėte Seimą informuoti, kokios kompanijos jūsų paprašė „mažinti naštą“ dėl lietuvybės diegimo? Kokie konkretūs tyrimai, kokie jūsų atliktos analizės duomenys, motyvai ar pageidavimai jus paskatino imtis šios iniciatyvos?

Viešųjų konkursų organizavimas, viešoji vadyba ir kompetencija

Nepasitikėjimą kelia ir Kultūros ministrės veiksmai organizuojant įvairius kitus viešus konkursus, susijusius su Kultūros ministerijos valdymo sritimi. Kaip buvo viešai paskelbta, kultūros ministrė savo iniciatyva, atsižvelgdama į viešai išaiškėjusius faktus, laikinai sustabdė lėšų skyrimą pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei Kūrybinės veiklos programas (dėl galimo interesų konflikto, kai vienas iš konkurso vertintojų buvo tiesiogiai susijęs su projektais, kurie gavo finansavimą pagal šią ministerijos programą). Toks sprendimas buvo priimtas, gavus papildomų duomenų dėl galimų viešųjų ir privačių interesų konfliktų skirstant šių dviejų Kultūros ministerijos administruojamų programų lėšas, rašoma pranešime spaudai. Kultūros ministrės įsakymu (ar nurodymu?) sudarytai komisijai esą buvo pavesta išnagrinėti ir įvertinti šių programų lėšomis finansuojamų projektų atitiktį viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimams. Komisija savo išvadas turėjo pateikti iki spalio 20 dienos.

Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kulturos-ministre-stabdo-finansavima-pagal-dvi-programas.d?id=76072055

Tačiau nei apie ministrės sudarytos komisijos išvadas, nei apie tai, kad abi programos vėl pradėtos įgyvendinti (tai yra, kad jų sustabdymas buvo nutrauktas), visuomenė nebuvo informuota, kaip nebuvo viešos informacijos ir apie argumentus, kodėl ministrės paskirta komisija galiausiai jokių neskaidrumų, atrodo, neįžiūrėjo.

Ministrė iki šiol nei LR Seimui, nei visuomenei taip ir nepateikė tikslesnių paaiškinimų dėl laikinojo Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus S. Žutauto paskyrimo aplinkybių, kai ji viešai kalbėjo, jog šį finansų specialistą be konkurso paskyrė jam nepažįstamos profesionalaus meno įstaigos vadovu, atsižvelgdama į kažkokių verslo struktūrų rekomendacijas, o vėliau Seimui teigė, kad nebeprisimena, kokios tai buvo verslo struktūros ir kieno tai buvo rekomendacijos, dar vėliau teigė, kad kandidatūrą esą pasirinkusi pati.

Šaltinis:

https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2017/10/13/news/desinieji-vel-spaude-kulturos-ministre-2998404/

Kultūros ministrė gan paslaptingomis aplinkybėmis ir galimai pažeisdama teisės aktus bei Kultūros ministerijos darbuotojų teises vykdo ministerijos reorganizaciją (struktūros pakeitimą), dėl kurios visiems ministerijos darbuotojams buvo pateikti įspėjimai apie galimą atleidimą iš darbo. 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. ĮV-910 dėl struktūros pakeitimo net nebuvo viešai paskelbtas, o įsakymas dėl struktūrinių pakeitimų įgyvendinimo priemonių plano buvo patvirtintas tik lapkričio 10 d. (Nr. ĮV-1065), tai yra, tik kai jau praėjo daugiau kaip du mėnesiai po „struktūrinių pertvarkymų“ paskelbimo, reikalaujant ministerijos profsąjungai.

Ministerijos atstovai galimai suklaidino LR Seimo Kultūros komitetą, šio komiteto posėdyje teigę, kad buvo atlikta naujų ministerijos padalinių funkcijų analizė. Nors ministrė ministerijos profsąjungai įsipareigojo iki lapkričio 15 d. visiems darbuotojams, kuriuos numatyta atleisti ar palikti darbe, pranešti asmeniškai, tačiau informavimo terminai nuolatos buvo atidedami ir tas nebuvo padaryta iki šiol, nors LR Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai naikinama valstybės tarnautojo pareigybė, jam apie tai turi būti pranešta ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki atleidimo (o ministerijos struktūriniai pakeitimai pagal įsakymą įsigalioja jau 2018 metų sausio 15 d.).

Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kulturos-ministerijoje-naikinami-departamentai-atsisakoma-dalies-vadovu.d?id=75816701

Ministrė, atsakydama į Seimo narių klausimus, nepateikė aiškių ir patenkinamų atsakymų, kokiu būdu, dirbdama užsienyje, ji baigė aukštojo mokslo studijas LMA Teatro fakultete Klaipėdoje, kuriame įgijo renginių režisūros specialybę. Liko neaišku, ar iš tiesų ji šias savo studijas baigė nebedirbdama Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Švedijos karalystėje.

Įvertinę visas  anksčiauminėtas aplinkybes, klausiame:

Kokiu būdu sudarėte komisiją dėl galimai neskaidrių veiksmų organizuojant viešus konkursus pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei Kūrybinės veiklos programas įvertinimo, kas buvo šios komisijos nariai?

Kokios buvo šios komisijos išvados ir kodėl jos nebuvo viešai paskelbtos? Kokie buvo argumentai, leidžiantys skirti lėšas pagal šias programas, nerengiant naujo konkurso?

Kodėl laikinuoju NOBT vadovu paskyrėte asmenį, neturintį kompetencijos profesionalaus meno įstaigų vadyboje, o tuo labiau – tarptautinės patirties, kuri reikalinga tokios įstaigos, kaip NOBT vadovavimui?

Gal jau prisiminėte, kokia verslo struktūra į laikinuosius NOBT vadovus jums rekomendavo šį asmenį (S. Žutautą)? Ar tiesa, kad tai buvo tada, kai jį, dar prieš šį paskyrimą, vežėtės į komandiruotę Kinijon? Gal galėtumėte Seimui atskleisti, ką ten drauge nuveikėte? Ar buvo kitų komandiruočių, kuriose jūs drauge keliavote iki šio paskyrimo?

Kodėl viešai neskelbėte savo rugpjūčio 31 d. įsakymo dėl ministerijos struktūrinių pertvarkymų?

Gal galite Seimui pateikti įrodymų, kad priimant šį jūsų įsakymą ar gal vėliau buvo atlikta naujų numatomų padalinių funkcijų analizė? Jei tai buvo atlikta, tai kada ir kas tą atliko?

Kodėl numatomų ministerijos pertvarkymų įgyvendinimo priemonių planas buvo patvirtintas tik lapkričio 10 dieną?

Kodėl darbuotojams, kurių pareigos bus naikinamos, apie numatomą atleidimą nebuvo pranešta prieš du mėnesius, kaip numatyta įstatyme, ir nėra pranešta net ir iki šiol, nors struktūriniai pertvarkymai įsigalioja jau sausio 15 d., nors tai buvote pažadėję ministerijos profsąjungai?

Gal galite Seimui pateikti įrodymų, kada gi iš tiesų pabaigėte darbą Lietuvos atstovybėje Švedijoje ir kada, kokiu būdu baigėte studijas LMA Teatro fakultete? Kaip įsivėlė klaida (jei tai buvo klaida) jūsų biografijoje nurodant studijų baigimo datą?