Valstybės atkūrimo šimtmetis ir koncertų sezono atidarymai prestižinėse salėse suponuotų savaime aiškų tikslą – savam klausytojui ir užsienio svečiams, ambasadoriams ir kitiems Lietuvoje gyvenantiems svetimtaučiams pateikti įspūdingą akordą, liudijantį nacionalinės reikšmės pasiekimus klasikinės muzikos sferoje.
Regis, savaime aišku, kad tokia proga reikia nertis iš kailio, kad visiems parodytume, kokią turtingą nacionalinę kompozicijos mokyklą turime, pateiktume nors keletą svarbiausių kūrinių, atspindinčių mūsų simfoninės muzikos ar koncerto žanro raidą. Valstybės šimtmetis ir iškilminga, džiugi muzikos šventė, atskleidžianti Lietuvos kūrėjų pasiekimus. Juk tai ne tik proga, bet ir būtinybė, pareiga, ne eilinis sezono koncertas. To tikėjausi, bet tai neįvyko.
Turime puikius orkestrus, solistus ir dirigentus, bet valstybinio mąstymo ir strategijos formuojant nacionalinius prioritetus vis dar nėra. Stengiamasi patraukti klausytoją užsienio naujovėmis, bet daugiausiai – pataikauti auditorijai pateikiant žinomus kūrinius. Milijoną kartų atliekami kūriniai, atlikėjams nusibodę ir nugroti, aišku, yra lengviausias kelias patikti. Nes eiliniam piliečiui atrodo, kad jeigu jis ateina ir išgirsta vis tą patį, tai yra ne tik svarbu, bet ir jis pats yra ne iš kelmo spirtas, nes yra gerai susipažinęs su brendu, išprusęs. Toks žinomas psichologinis triukas. Todėl liūto dalį sudaro Vakarų ir Rusijos muzika, per projektus dar įsiterpia Skandinavijos ar Baltijos kraštų kolektyvai su savo repertuaru. Mūsų kūryba dažniausiai atliekama tik kūrėjų sukakčių progomis arba ne didžiosiose salėse, o Taikomosios dailės muziejuje ar kitose mažose erdvėse.
Ar norint sutraukti pilnas sales, lietuvių muzika netinka? Ar ji verta tik kartą nuskambėti per premjerą, o paskui dūlėti neatliekama? Per trisdešimt metų galima buvo ir reikėjo ugdyti ne tik klausytoją, bet ir pagarbą savam kūrėjui. Kuo daugiau būtų girdima lietuviškos muzikos, tuo geriau ji būtų priimama. Būtų matyti tradicija ir jos tęstinumas, sukurtas plačiai žinomas svarbus savito muzikinio mentaliteto laukas, galų gale prestižas ir poreikis puoselėti bei skatinti savą braižą. Ir problema ne ta, kad ji nėra visavertė Vakarų klasikinės tradicijos dalis. Ji yra. Bet pirmiausia ir svarbiausia – ji yra mūsų, ji yra tai, kas išskiria mūsų tautą ir valstybę ir parodo tik mums būdingą kūrybinį potencialą, savastį, tai yra tai, kas kitos kultūros žmogui, svečiui visada esti įdomiausia pamatyti ir išgirsti. Pridurkime – tokiam, kuris sugeba įsijungti radiją, Mezzo TV kanalą arba kada nori pasiklausyti tų žinomų kūrinių kompaktinių plokštelių, bet yra smalsus kažkam netikėtam, autentiškam. Atviras dialogui su gyvai skambančiomis originaliomis muzikos vertybėmis.
Negalima kaltinti tik koncertinių organizacijų vadovus, nes jų veikla priklauso nuo bendros kultūros politikos ir, suprantama, ne tik požiūrio, bet ir jo išraiškos finansiniu skatinimu. O jis yra, kaip žinome, apverktinos būklės. Bet siekti ir reikalauti, apie tai kalbėti vis dėlto būtina. Ypač 100-mečio proga – juk galima tikėtis valstybės paramos?
Rugsėjo 14 d. įvyko sezono atidarymas Nacionalinėje filharmonijoje. Programa iš karto leido suprasti, kad, matyt, galimybės neleido minėtą prioritetą realizuoti – surengti įspūdingą nacionalinės muzikos ir atlikėjų panoramą. O tiksliau – istorinį koncertą. To buvo atsisakyta. Sezono pradžios koncertas turėjo pradžiuginti naujove – supažindinimu su žymiu italų violončelininku ir kompozitoriumi Giovanni Solima. Tačiau jis staiga susirgo, ir jo griežiamo savos kūrybos koncerto violončelei ir orkestrui „Liaudies pasakos“ neišgirdome. Tiesa, antrojoje dalyje skambėjo jo kūrinys „Violončelės, vibrato!” dviems violončelėms ir styginiams (griežė latvis Erikas Kiršfeldas ir lietuvis Glebas Pyšniakas, akompanavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno). Nepasakytum, kad kūrinys ar atlikimas buvo didžiulis atradimas. Itališka intriga sužlugo, bet įsižiebė netikėta kita. Į pirmą planą įžengė armėnų violončelininkas Narekas Chaknazarianas (Narek Hakhnazaryan) ir pagriežė Piotro Čaikovskio „Variacijas rokoko tema“. Paskui jis išreiškė pagarbą Armėnijos ir Lietuvos draugystei, prisistatė kaip Giovanni draugas ir bisui suskėlė virtuozišką jo gabalą.
Kiti du kūriniai buvo koncerto pradžioje atlikta Aarono Coplando siuita „Apalačų pavasaris“ – ilga ir gana manieringa, išskyrus lyrines dalis ne itin įdomi ir visai „ne į temą“, bei pabaigoje – Kristinos Vasiliauskaitės Choralas, Tokata ir Postliudas iš „Simfonetės“. Gerai skambanti ir įgudusia ranka parašyta kompozicija, nepaisant trijų lietuviškų dainų citatų, paradoksaliai skambėjo kaip tikriausias eurokūrinys. Skaidrus kompozitorės pasaulis, kaip jai būdinga, atvėrė universalius mažorinius sąskambius bei žaismingai slėpiningas nuotaikas.
Todėl vakaro nugalėtoju tapo armėnų violončelininkas ir rusų kompozitorius. Solistas dėl to, kad parodė aukščiausią meistriškumo lygį, dar ir grieždamas Gvarnerio instrumentu. 2011 metais jis pelnė pirmą premiją XIV P. Čaikovskio konkurse, kuriame „Variacijos rokoko tema“ yra privalomas kūrinys. Čaikovskis – dėl to, kad rusiškos melodikos persmelktu šedevru eilinį kartą nušluostė nosį globalistams ir nė neketina išeiti iš pirmaujančių pozicijų pagal atlikimo dažnumą. Profesionalus dirigento ir orkestro darbas dar labiau sustiprino iškilumą. Net bisui skirta Solimos pjesė patraukė dėmesį Viduržemio folkloro ir klasikinės italų mokyklos intonacijomis bei virtuoziniais elementais.
Pasibaigus koncertui liko nejauku: lietuviškas ne tik akcentas (kūrinys ar solistas pirmojoje dalyje), bet ir pati idėja apie valstybingumo paminėjimą lietuviška dvasia, melodika, harmonija, intonacijomis liko tokiame nokdaune, kad teko sliūkinti nunarinus galvą. Pagalvojau, kaip pasirodėme tiems patiems užsienio svečiams, kad ir turistams, atvykusiems pamatyti kažką nacionalinio (gal pagal svarbą panašų į Sibelijų ar Grygą, kurį nors lietuvių solistą virtuozą)? Ogi kaip gūdi skonio ir savigarbos neturinti pilka paribio šalis kažkur tarp Rusijos ir ES, bet greičiau Rusijos tradicijos įtakojama zona, nes centriniu įvykiu tapo tai, kas jau aprašyta (belieka prisiminti, kad Vakarai smerkia ne vien Rusiją – dėl užimtų Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų, bet ir Armėniją, su tos pačios Rusijos pagalba okupavusią Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą). O jeigu tie patys klausytojai dar nukaks į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą 21 rugsėjo dieną, kuriame Vadimas Repinas smuikuos P. Čaikovskio „Valse Scherzo“, S. Prokofjevo Koncertą smuikui, o pabaigoje su orkestru jo vadovas Gintaras Rinkevičius atliks P. Čaikovskio simfoniją „Manfredas“, mat ją diriguodamas sovietmečiu 1983 metais laimėjo sąjunginį konkursą ir dėl to kolektyvo 30-mečio proga sezono atidarymą nusprendė pašvęsti šio įvykio garbei? O dar sugrįš gruodžio mėnesį į filharmoniją, kur 1, 8 ir 26 dienomis skambės P. Čaikovskio simfonijos ir kiti kūriniai? Gal jau metas Piotrą Čaikovskį skelbti nacionaliniu lietuvių kompozitoriumi?
Užtat jaunasis armėnų maestro, priešingai nei vadyba, puikiai suprato momento svarbą. Dar niekada negirdėjau prieš pasakant biso pavadinimą padaryto politinio reveranso (apie tautų draugystę ir panašiai)! Trumpai, galantiškai ir taikliai. Nebent specialų renginį pradėtų oficialūs ambasadoriai ar kultūros atašė. Tiesa, anksčiau, prieš pusę amžiaus, įvadas į bet kokį renginį turėdavo būti tik su tokiu kontekstu – nuo Armėnijos iki Lietuvos.
Tuo metu, kai Rusija Karaliaučiuje blizgina „Iskanderius“ ir grasina atomu, o politkorektininkai švyti eurofederalizacijos lemputėmis, Lietuvos padangėje krykštauja čaikos. Bent jau iš rampų šviesos Rusija niekur neišėjo. Neišėjo iš atminties ir įtakos zonų, kurios stiprėja kasdien. Kam leisti milijardus tankams ir raketoms, jei galima tiesiog pagroti? Poigratj na čiom ugodno, v tom čisle na nervach. Bet klausimas perdėm subtilus, todėl švelnių poteksčių vibrato galima ir nepajusti. Geriausia gėrėtis virtuozais, atsilošus, paskui atsistojus kurtinančiai ploti. Žodžiu, pasinaudoti Maironio patarimu: „Spjauki, drauguži, į viską“ (vieta, aplinkybės ir laikas nesvarbu).
Būtų juokinga, jei nebūtų pikta.
2018 m. rugsėjo 17 d.
