Dalyvaujant pirmiesiems valstybės asmenims ir visai aukščiausiajai valdžiai, diplomatiniam korpusui, Bažnyčios hierarchams, kviestiniams svečiams, iškilmingoje aplinkoje televizijos transliacijos metu garbingiausios valstybinės premijos laureatė pasako tai, kaip galvoti ir viešai kalbėti valstybėje penkeris metus uždrausta.
Valstybės galva pribėgusi į ausytę, kaip didžiulę paslaptį laureatei pašnibžda, kad apie tai, kas dedasi valstybėje nieko niekada nežinojo, nežino ir skubiai sprunka iš šalies Parlamento. Laureatei išjungiamas mikrofonas. Kas būtų, jei tai atsitiktų bet kurioje Vakarų šalyje?
Žiniasklaidai tai būtų mana iš dangaus, saldainis su aukso įdaru! Interviu su visomis pusėmis, atsakymai į iškeltus klausimus, apskriti stalai, specialios diskusijų laidos, pašaipos humoristiniuose šou, riebios antraštės pirmuose puslapiuose, o jau apžvalgininkų komentarai nesibaigtų ir po mėnesio. Visos politinės jėgos bemat išnaudotų įvykį savo reikmėms, prisimintų, kas ką kada sakė ir darė ar nedarė.
Lietuvos šrekų pelkėje – keli sakinukai vakaro reportažuose, kai kur net melas (LNK žinios: N.Sadūnaitė „paskyrė savo kalbą Lietuvos partizanams”). Portaluose – trumpa dienos naujiena, kuri iš pirmųjų naujienų iškelta po pusvalandžio, į naujienų puslapio pabaigą – po poros valandų, kai šeštadienio popietės snauduly niekas dar net nespėjo jos paskaityti, o po to – į archyvą. Bet juk nepasakysi, kad neparašė!
Ir lavoninės ramybė, pilna ėriukų tylėjimo, barakudų kronikos ir įnirtingo kinkų drebėjimo. Tokia ta mūsų laisvoji ir drąsioji žiniasklaida, nenuilstamai kovojanti su galingiausios pasaulio tautos, be kurios valstybingumas būtų suvažinėtas vikšrais per pora savaičių, demokratiškai išrinktu vadovu. Atrodytų, juk išskyrus „visuomeninį” visi privatūs, turi savininkus ir net ne Lietuvoje, tai turėtų būti „nepriklausomi”.
Kanalai nepriklausomi, o redaktoriai ir dar kaip priklausomi. Viešą nuomonių, bandančių pamatyti sistemines valstybės problemas ir aptarti ne visada visiems šventiems patinkančius jų sprendimo būdus, sklaidos galimybę pradėta naikinti nuo pat pirmųjų didžiojo LRT vairininko A.Siaurusevičiaus ir A.Matonio eros savaičių. Pirmasis ištrenktas lauk D.Kuolys su „Sankirtomis” ir „Tarp Rytų ir Vakarų”, likusieji susigūžė, prisitaikė ir procesas tęsėsi patyliukais keičiant žmones ir jų nuomones.
Paskutinis akordas, baigiant įbauginti dar likusius nepriklausomos žiniasklaidos nuomonės želmenėlius, nuskambėjo 2012 metais, pasinaudojant senu, geru V.Gusinskio pavyzdžiu – vieną sudorok, kad visi bijotų – už nepatikusią valdžiai nuomonę ir jos nurodymu iš „Lietuvos žinių” išmesti redaktoriai V.Vasiliauskas ir T.Dapkus, LRT likviduota T.Dapkaus televizijos laida „Akiračiai”.
Nuo to laiko nepriklausomos ir kritiškos žiniasklaidos nebeturim. Bet kokios esminės, valstybės ateities ar visuomenėje pavojingą įtampą keliančius klausimus bandančios gvildenti diskusijos sisteminėje žiniasklaidoje neliko. Liko patyčios iš kitaminčių ir nepabaigiamas, primityvus gąsdinimas įvairiausiais pavojais. O kritikos laisvė imituojama organizuojant periodines atskirų valdžios asmenų, neįtikusių dvarui, puolimo kampanijas, kuo noriai naudojasi niekada neklystantieji politikos asmenys.
Be nepriklausomos žiniasklaidos neįmanoma jokia demokratija ir jokia visuomenės laisvė ar pilietinė visuomenė. Tai visuomenės mikrofonas kalbėtis su savimi ir išsirinkta valdžia. Išorinės cenzūros pakeitimas įbaugintų, norinčių išsaugoti darbą ir nuolankių redaktorių, kuriems reikia išmokyti vaikus ir grąžinti paskolas, vidine cenzūra – tik pasaldinta valstybę graužiančių nuodų dozė. Tuo nepaliauji įsitikinti vėl ir vėl, matydamas, kaip valdžiai nepatinkanti nuomonė yra tabu ir mikrofonai išjungiami net Seime.
2018.01.16; 03:00
