
Varšuva, vasario 21 d. (ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas, antradienį viešėdamas Lenkijos sostinėje Varšuvoje, pareiškė, kad JAV savo santykius su Lenkija laiko kritiškai svarbiais.
Specialistai sako, kad somatiniai susirgimai ar ilgalaikiai negalavimai, ypač vėžinės ligos, uždeda juodą anspaudą ant visos asmenybės elgsenos. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Premjerui Sauliui Skverneliui mes linkėjome ir linkime pasveikti. Aš manau, kad tai nuoširdu, žmogiška ir krikščioniška.
Bet premjeras, matyt, dėl tų pačių priežasčių vis pažeria tam tikrų perliukų, kurie turi arba turi ne tik vietinį, bet ir tarptautinį atgarsį. Jo nuolatinis įtampos su Prezidentu eskalavimas jau peržengia valstybės ribas.
Turėdamas galvoje Prezidentūrą, neseniai DELFI jis pareiškė: „Didžiausią problemą matau tame, kad nukrypstama į galimą diskriminaciją (nekalbu apie konkrečias institucijas) tautiniu pagrindu. Dabar jau linksniuojama viskas – ir priklausymas partijai, ir Vilniaus, Trakų rajonų [valdžios] veikla“. Jis atskleidė, kad J. Narkevičiaus kandidatūra į ministrus jau nuo pat pateikimo dienos Prezidentūroje buvo vertinama skeptiškai. Kitaip sakant, tai, kad jis lenkas, G. Nausėda ir jo patarėjai akcentuoja kaip trūkumą. Premjeras savo interviu pridūrė, kad J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu, o dešinieji stengiasi koalicijos partnerius – Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) sutapatinti su Rusijos grėsme.
Tai, kad S. Skvernelis neprisiima atsakomybės už neskaidrią susisiekimo ministro veiklą ir klaidas, tarsi ir suprantama: premjeras nenori, kad būtų kompromituojama Vyriausybė ir jis pats, likus iki rinkimų devyniems mėnesiams. Ne paslaptis, kad kartu su R. Karbauskiu jie sutarę, jog valdančioji koalicija turi likti tvari, nors S. Skvernelio ir „valstiečių“ lyderio keliai artėjant rinkimams spalį gali išsiskirti.
Bet štai tautinės diskriminacijos akcentai gerokai pakerta valstybės prestižą ir V. Tomaševskiui bei Varšuvai įduoda į rankas galingus antilietuviškus argumentus. Juk premjero pareiškimų klausosi ir tarptautinės bendruomenės veikėjai. Juos be abejo išgirs ir tik ką Vilniuje viešėjęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius (Jacek Czaputowicz), kuris jau prikišo Lietuvai, kad jos valdžia nepakankamai remia lenkų švietimą. Anot aukšto svečio, Lenkija vis dar nepatenkinta ir dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo. Kitais žodžiais tariant, Vilnius ir toliau diskriminuoja vietos lenkus, o Varšuva, anot žurnalisto Anatolijaus Lapinsko, visam pasauliui rėkia, jog Lietuvos lenkams gyvenimas tampa pekla…
Gi premjero S. Skvernelio manymu, šitos peklos žaizdrą kursto ir Prezidentūra, reikalaujanti atsakomybės už neskaidrią lenkų atstovo J. Narkevičiaus veiklą. Štai taip Lietuva, pasak šiuos pranešimus sumaniai lukštenančio SPUTNIK‘o, tampa tautines mažumas diskriminuojančia šalimi. „Kur žiūri Briuselis?“ – klykia agentūros komentatoriai.
Linkime pasveikti, pone Premjere.
2020.01.20; 15:26
Prezidentei Daliai Grybauskaitei iškilmingoje Varšuvos saugumo forumo ceremonijoje įteiktas garbingas Laisvės riterio apdovanojimas ir kardas.
Prezidentė tapo 18-ąja Laisvės riterio laureate ir buvo apdovanota legendinio generolo Kazimiro Pulaskio, kovojusio prieš Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikai, kardo kopija. K. Pulaskio fondas šį apdovanojimą skiria įžymiems tarptautiniams veikėjams, savo veikla ginantiems ir saugantiems laisvės, teisingumo ir demokratijos vertybes.
Kaip pagrindinė iškilmingos ceremonijos kalba buvo perskaitytas Lenkijos Respublikos Prezidento Andžejaus Dudos sveikinimas Prezidentei D. Grybauskaitei.
Dėkodama už apdovanojimą Prezidentė pabrėžė, kad tai – Lietuvos įvertinimas už pastaruosius dešimt metų telktas jėgas užtikrinant viso regiono gynybą. Pasak D. Grybauskaitės, Baltijos šalis ir Lenkiją vienija bendra istorinė patirtis ir šių dienų supratimas, kiek daug galima padaryti, kai tikslo siekiama kartu.
Šių metų Laisvės riterio apdovanojimas Prezidentei D. Grybauskaitei paskirtas įvertinant išskirtines pastangas, kovojant už Lietuvos, Baltijos šalių ir Lenkijos saugumą bei apginamumą. Taip pat už tvirtą poziciją Rusijos invazijos į Ukrainą atžvilgiu.
Varšuvos saugumo forume dalyvauja beveik du tūkstančiai aukšto rango valstybių pareigūnų, ekspertų, tarptautinių organizacijų atstovų iš 54 šalių, kurie dalijasi įžvalgomis diskusijų sesijose, apskritojo stalo aptarimuose ir dialoguose. Šiemet forumo garbės svečias – JAV, praėjusiais metais garbės viešnia buvo Lietuva.
Saulius Kizelavičius
Be abejo, Rusijos URM atstovė Marija Zacharova – ne autoritetas Lietuvai. Puikiai prisimename, kaip ši ponia ne sykį dergė Lietuvą, garsindama imperinę Kremliaus poziciją. Kuo tik nebuvo kaltinama Lietuva – ir fašizmu, ir egoizmu, ir istorijos iškraipymais, ir nemokėjimu tvarkytis, ir keliaklupsčiavimu prieš Vakarus, ir agresyviu elgesiu…
Tačiau atidžiai sekti M.Zacharovos pareiškimus – vis tik naudingas užsiėmimas. Verta vien dėl to, kad žinotume, ką kalba mūsų priešai ir tiesiog galėtume prognozuoti, kokios kiaulystės tikėtis iš jų ateityje. Tiesa, vadovautis principu, esą tie, kuriuos M.Zacharova kritikuoja, būtinai yra mūsų draugai, o tuos, kuriuos ji liaupsina, tėra mirtini mūsų priešai, – būtų neteisinga, klaidinga, primityvoka. Didžioji užsienio politika – kur kas sudėtingesnė šachmatų partija, nei „juoda arba balta“, „blogas arba geras“.
Pastaruoju metu įsiminė du M.Zacharovos vieši, oficialūs pareiškimai. dėl Armėnijos pozicijos. Štai Rusijos URM atstovė pagyrė Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, nenuvykusį į Lenkiją iškilmingai minėti Antrojo pasaulinio karo metinių. M.Zacharova teigė visiškai sutinkanti su Armėnijos užsienio reikalų ministro Zograbo Mnacakiano paaiškinimais, kodėl N.Pašiniano nebuvo Varšuvoje: Antrojo pasaulinio karo tema – sudėtinga, pergalės Antrąjame pasauliniame kare negalima dalinti tarp valstybių, kurios kadaise priklausė Sovietų Sąjungai, ir tarp SSRS sąjungininkių ir t.t.
Taip, nepaneigsi: N.Pašiniano nebuvo tarp tų, kurie Varšuvoje oficialiai pagerbė žuvusiuosius Antrąjame pasauliniame kare. Ką tai galėtų reikšti Galbūt Armėnijos ministras pirmininkas tikrai nenorėjo skristi į Varšuvą, kur, beje, viešėjo Lietuvos, JAV, Vokietijos, Prancūzijos bei gausios kitų NATO bei Europos Sąjungos šalių aukšto rango delegacijos? Tačiau akivaizdu ir tai, kad N.Pašinianas, kaip, beje, ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, nebuvo kviesti į Varšuvą. Tad šiuo konkrečiu atveju net nėra labai svarbu, ar Armėnijos vadovas norėjo – nenorėjo. Kur kas svarbiau, kad jo nepakvietė.
Tačiau N.Pašinianas vis tik sulaukė ir kritikos. Pagirdama N.Pašinianą už tai, kad šis neskrido į Varšuvą, Rusijos URM ministerijos atstovė M.Zacharova priekaištavo N.Pašinianui dėl jo pastaruoju metu dažnai kartojamų teiginių, esą Kalnų Karabachas – tai Armėnijos dalis. Sprendžiant iš M.Zacharovos pareiškimo, bet kokie drastiški, vienpusiški pareiškimai dėl šio konflikto – nepriimtini. Suprask, tai neskatina derybų, tai nepadeda ieškoti kompromisų…
Žinoma, ne Rusijai, per pastaruosius du dešimtmečius iš Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos atėmusiai po gabalą žemės, svarstyti, kas padoru ir kas – niekinga. Ir vis dėlto iš M.Zacharovos tono galima susidaryti nuomonę, jog net Rusijai nusibodo isteriškos Armėnijos valdžios kalbos apie neva Armėnijai privalantį priklausyti Kalnų Karabachą, kai visas civilizuotas pasaulis žino, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano žemė.
Parengta pagal news.am ir yerkramas.org pranešimus
2019.09.05; 10:00
Atidžiai perskaičiau 15min.lt portale pasirodžiusią Gintaro Radausko publikaciją „Apžvalgininkai: Varšuvoje G.Nausėda neišvengs klausimų apie Lietuvos lenkų padėtį“ (15min.lt). Skaitydamas šį tekstą stebėjausi mūsų žurnalisto laikysena. Kartais atrodė, jog būsiu pražiopsojęs dieną, kai Lietuva prisijungė prie Lenkijos. Arba net atrodydavo, kad būsiu nepastebėjęs, kaip Varšuva mus vėl okupavo – pavertė jokių teisių neturinčia provincija.
Lyg ir neprisijungėme, lyg ir neokupavo…
Tai iš kur tas vergiškas keliaklupsčiavimas prieš Lenkiją? Lietuvių žurnalisto straipsnyje – nė užuominos apie lietuviškuosius interesus. Vienas iš pagrindinių akcentų – Varšuvoje mūsų Prezidentui būtinai priekaištaus dėl neva prastos Lietuvos lenkų mažumos padėties. Gitanas Nausėda, sprendžiant iš tekste peršamų išvadų, tąsyk atsidurs nepatogioje padėtyje, bus priverstas raudonuoti iš gėdos…
Leiskite nusijuokti iš šių užuominų – ar tikrai lenkai jau taip blogai gyvena Lietuvoje? Jie juk turi kur kas puikesnes sąlygas puoselėti savo kultūrą, kalbą, tradicijas nei JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Danijoje gyvenantys lenkai. Nejaugi Lietuvos lenkams neužtenka Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose esančių lenkiškų darželių, mokyklų, laikraščių? O gal Lietuvos lenkai neturi mūsų Seime savo atstovų – užtektinai skaitlingos frakcijos? Kokios begali būti diskusijos dėl Lietuvoje neva skriaudžiamų lenkų, jei jie Lietuvoje – priviligijuota tautinė bendrija?
Į visus Varšuvos priekaištus dėl neva skriaudžiamų Lietuvos lenkų tegali būti griežtas atsakymas: ši tautinė bendrija Lietuvoje turi per daug geras sąlygas, kad galėtų dar ko nors reikalauti. Nebent Lietuvos lenkai siekia, kad Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose išvis neliktų lietuviškų darželių, lietuviškų mokyklų, oficialiai būtų uždrausta lietuvių kalba, o visi gyvenviečių, miestelių ir kaimų pavadinimai rašomi tik lenkų kalba… Tokiu atveju oficialusis Vilnius, ironiškai sakant, tikrai dar galėtų pasistengti.
Jei vis tiek Varšuva siekia veltis į diskusijas apie tautinių mažumų bėdas, tai pirmiausia analizuokime nepavydėtiną Lenkijos lietuvių padėtį. Kodėl mums neskauda, kaip gyvena Seinų, Punsko, Suvalkų lietuviai? Būtent: kodėl minėto rašinio autorius nė žodeliu neužsimena, kokie Lenkijos lietuvių lūkesčiai?! Kodėl jam terūpi, ar Varšuvoje naujasis Prezidentas G.Nausėda bus remiamas prie sienos dėl Lietuvos lenkų problemų, bet nė kiek nepergyvena, ar Prezidentas G.Nausėda susitiks su Lenkijoje kryptingai, įžūliai lenkinamais lietuviais (esu ne sykį viešėjęs Punske, Seinuose, ir apie ten gyvenančių lietuvių bėdas puikiai žinau – Gintaro Visocko past.).
Taip pat nereikėtų priekaištauti Prezidentui G.Nausėdai, girdi, šis blogai pasielgė, kai rinkimų kampanijos metu tvirtino leisiąs lenkiškas pavardes ir vardus lenkiškai rašyti tik antrąjame Lietuvos paso puslapyje. Lietuvos lenkams antrojo puslapio per maža?
Atsikvošėkite, ponai lenkomanai – pirmąjame Lietuvos paso puslapyje negalimi nei lenkiškai, nei rusiškai, nei angliškai, nei totoriškai užrašyti žodžiai. Nejaugi neaišku kodėl – juk tai lietuviškas, ne lenkiškas, ne rusiškas, ne angliškas, ne totoriškas pasas! Lietuva – dar ne okupuota želigovskių ir pilsudskių, Lietuva – dar ne Varšuvos provincija, kad galėtų paklusti visiems lenkiškiems ultimatumams.
Štai koks būtų draugiškas patarimas Prezidentui G. Nausėdai: kai kas nors Jūsų klaus, kodėl Lietuva neįsileidžia lenkiškų raidžių į pirmąjį Lietuvos paso puslapį, dėkit jiems ant stalo kalbininko, habilituoto mokslų daktaro Vinco Urbučio veikalus „Lietuvių kalbos išdavystė“ ir „Pavardžių pradžiamokslis“, kuriuose šis kalbos specialistas itin aiškiai ir suprantamai dėsto, kodėl Lietuva lenkiškas pavardes lenkiškai tegali rašyti antrąjame puslapyje. Jei neužtenka Vinco Urbučio autoriteto, labai paprasta pridėti dar ir akademikų, profesorių, habilituotų mokslo daktarų, docentų Zigmo Zinkevičiaus, Arnoldo Piročkino, Evaldos Jakaitienės, Aldono Pupkio, Bonifaco Stundžios, Prano Kniūkštos, Vito Labučio, Alvydo Butkaus… pareiškimus.
Jei neužtenka lietuvių kalbininkų autoritetų, Prezidentas G.Nausėda turi puikią galimybę pasiremti lenkų mokslininkės Halinos Turskos veikalais, kuriuose rašoma, jog Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyventys žmonės – ne lenkai, o sulenkinti lietuviai.
Tad turime situaciją: arba – arba. Jeigu įteisinsime lenkišką rašybą oficialiuose Lietuvos dokumentuose taip, kaip mus prievartauja, vadinasi, į šiukšlių kibirą išmesime ne tik žymaus lietuvių kalbininko V.Urbučio, bet ir lenkų mokslininkės H.Turskos išvadas. Argi mes galime neatsižvelgti į kalbininkų, mokslininkų patarimus, rekomendacijas?
Beje, minėtoje 15min.lt publikacijoje – nė užuominos, jog egzistuoja V.Urbučio knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“, jog kadaise gyveno ir dirbo žymi lenkų mokslininkė H.Turska, kuri nuoširdžiai domėjosi, kaip Rytų Lietuvoje atsirado lenkų kalba.
G.Radausko publikacijoje niekur nerasite ir užuominos apie draugiškoms valstybėms privalomus paritetus: jei mes – jums, jūs – mums taip pat. Štai vaikiškai džiūgaujama, jog Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis moka lenkiškai ir nuvykęs į Varšuvą galįs su Lenkijos politikais bei žurnalistais susikalbėti lenkiškai. Gražu, puiku mokėti lenkų kalbą. Kas gi dėl to ginčijasi? Bet kodėl tada mes neklausiame, ar Lenkijos premjeras moka … lietuviškai? Mūsų Ministrui Pirmininkui privalu žinoti lenkų kalbą, Lenkijos Vyriausybės vadovui – lietuvių kalbos mokėti nereikia? Gal, užuot skubėjus į Varšuvą, prasminga palaukti, kol Lenkijos premjeras pramoks lietuviškai?
Be kita ko, liaukimės verkšlenti, esą Lenkija, kilus agresijai iš Rytų, mūsų negins, jei neįteisinsime lenkiškų užrašų lietuviškuose pasuose. Jei JAV rūpinsis mūsų saugumu, jei amerikiečiai neleis Rusijai mūsų skriausti, tai mus gins ir Lenkijos kariuomenė. Jei oficialusis Vašingtonas nusisuks nuo mūsų, tai ir Varšuva apsiribos popieriniais pareiškimais. Lenkiškos raidės ar lenkiški gatvių pavadinimai čia niekuo dėti. Žvelkime į užsienio politiką blaiviai, nepraraskime sveikos nuovokos.
Ta pati giesmė – ir dėl visų ekonominių sandorių. Ekonominiai tarpusavio susitarimai reikalingi ne tik mums, bet ir Lenkijai.
Galų gale jei Lenkija, būdama dešimt kartų skaitlingesnė už mus, nesugeba atsikratyti imperinių, ekspansinių ambicijų, jei ji dėl kelių lenkiškų raidžių karo atveju gali mus palikti likimo valiai, – tai ji niekam tikusi strateginė partnerė. Kaip sakoma: Viešpatie, apsaugok mus nuo netikrų draugų, o nuo tikrų priešų aš pats apsiginsiu.
Ne veltui prof. Vytautas Landsbergis ne taip seniai yra pastebėjęs: „Lenkija mokosi „būti didele“ iš Rusijos“. Kada išdrįsime broliams lenkams pasakyti: liaukitės mėgdžioję Kremlių, tada imsime nuoširdžiau bendrauti. Tik tada.
Prezidentas G.Nausėda turėtų mokytis ne iš Prezidento Valdo Adamkaus minkšumo, bet iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės pamokymų „nustokim krūpčioti“. Būtent D.Grybauskaitės laikysena privertė net tik Varšuvą, bet ir Vašingtoną paisyti Lietuvos interesų. G.Nausėda padarytų milžinišką klaidą, jei elgtųsi kitaip…
2019.07.16; 10:50
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė liepos 16 d. su pirmuoju oficialiu vizitu vyks į Lenkijos Respubliką.
Varšuvoje šalies vadovas susitiks su aukščiausiais Lenkijos pareigūnais: Prezidentu Andrzejumi Duda, Seimo Pirmininku Mareku Kuchcinskiu, Senato Pirmininku Stanislawu Karczewskiu, Ministru Pirmininku Mateuszu Morawieckiu ir buvusiu premjeru Jaroslawu Kaczynskiu.
Vizito metu Prezidentas susitiks ir su gausia lietuvių bendruomene Varšuvoje.
Prezidentų susitikime bus aptartas dvišalis Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas, daug dėmesio bus skirta saugumo situacijai regione aptarti, pasirengimui NATO lyderių susitikimui gruodžio mėnesį, šalių energetinės nepriklausomybės ir transporto infrastruktūros klausimams. Varšuvoje taip pat bus kalbama apie tarptautinius santykius: Rytų partnerystės ateitį bei Europos Sąjungos darbotvarkę.
Vykdamas į Varšuvą šalies vadovas Gitanas Nausėda teigia, kad Lietuva ir Lenkija išlieka ne tik artimiausiomis kaimynėmis, bet ir glaudžiomis sąjungininkėmis, kurios puikiai supranta šių dienų uždavinius ir drauge siekia stiprinti mūsų žemyno ateitį, užtikrinti tiek savo regiono, tiek visos Europos saugumą ir laisvę.
Lenkija reikšmingai prisideda prie Baltijos šalių saugumo: įsitraukia į karines pratybas Lietuvoje, kartu dirba bendruose NATO projektuose, 8 kartus dalyvavo oro policijos misijose. Intensyvėja ir ekonominiai ryšiai – Lenkija yra antra Lietuvos partnerė pagal prekybą. Lenkiškos investicijos yra 6-oje, o lietuviškos investicijos kaimynėje šalyje 4-oje vietoje.
Šiais metais minime Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 25-metį, ES narystės 15-metį, Liublino unijos 450-ąsias metines, NATO narystės metines (Lietuva mini 15 metų jubiliejų, Lenkija – 20). Kitąmet bus minimos Žalgirio mūšio 610-osios metinės.
Programoje numatytas ir pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės ir Lenkijos Prezidento žmonos Agatos Kornhauser-Dudos apsilankymas pas specialiosios olimpiados sportininkus. Šis Lenkijos pirmosios ponios globojamas projektas skirtas treniruotėms ir varžyboms rengti žmonėms, turintiems protinę negalią.
O tai, kad Gitanas Nausėda pirmojo vizito kaip šalies vadovas nutarė vykti į Lenkiją, daugelį privertė nerimauti. Jis vyks liepos 16 d., praėjus keturioms dienoms po jo inauguracijos. Po susitikimo su Prezidentu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius patikslino, kad “kontaktai su kitais tradiciniais Lietuvos partneriais visada bus išrinktojo prezidento darbotvarkėje, bet kiti užsienio vizitai kol kas nėra suderinti“. Jo nuomone, užsienio politikoje „gali būti taktinių pokyčių, niuansų“, bet strateginių posūkių tikėtis nereikėtų.
Nors G. Nausėda anksčiau žadėjo palaikyti dialogą su Baltarusija ir pakeisti retoriką Rusijos atžvilgiu, dabar ministras aiškina: “Mūsų laikysena pagrįsta vertybėmis ir tam tikrais principais, ir aš manau, kad tie argumentai yra „visiems, aiškūs“. „Vertinimai ir pozicija nepakitusi, o kaip atrodys dialogas, parodys laikas“, – kalbėjo ministras.
Tai, kad G. Nausėda pirmojo vizito pasirinko Varšuvą, rodo, kad jo vertybių skalėje santykiai su artimiausia Vakarų kaimyne, kaip tarpininke tarp Briuselio ir Rytų, yra svarbesni negu ryšių stiprinimas tarp trijų Baltijos šalių. Kiek tai pateisinama, galima ginčytis, tačiau akivaizdu, kad Ryga ir Talinas nustumiami į antrą užsienio politikos planą.
Tai gana keista, kai skaitai, jog Latvijos Saemos išrinktas šiaurinės kaimynės prezidentas, buvęs ES Teisingumo teismo teisėjas E. Levitas nutarė pirmojo vizito vykti į Taliną, o paskui – į Vilnių. Tokia vizitų tvarka Rygai esą tapusi tradicine. Išrinktasis Latvijos prezidentas sakė esąs gerai pažįstamas su Estijos prezidente Kersti Kaljulaid, nes anksčiau jiedu yra dirbę Liuksemburge, o su G. Nausėda – nepažįstami.
Beje, D. Grybauskaitė savo pirmųjų vizitų kryptį rinkosi taip pat ne į Varšuvą ar Briuselį. Po inauguracijos liepą ji skrido į Stokholmą, kur susitiko su tuomet Europos Sąjungai pirmininkaujančios Švedijos premjeru Frederiku Reinfeldtu, su Lietuvoje veikiančių Švedijos bankų atstovais, Švedijos parlamento vadovais. Iš karto po to ji aplankė Rygą, kur kalbėjosi su tuometiniais Latvijos lyderiais.
Ką tai reiškia? Politologas, paskui ir Seimo narys Laurynas Kasčiūnas tada komentavo, jog Prezidentės pasirinkimu pirmojo savo oficialaus vizito vykti į Švediją signalizuoja, kad Lietuva ims labiau orientuotis į Šiaurės šalių bendruomenę. Tai nereiškė, kad ignoruojama strateginė partnerė Lenkija. „Tiesiog tam tikri objektyvūs kriterijai rodė, kad Šiaurės šalių bendruomenė nėra visiškai atvira tokioms šalims kaip Baltijos valstybės. Jos taip lengvai į savo bendruomenę neįsileidžia, kadangi ten yra šiek tiek kitokia saugumo samprata ir pan.”, – aiškino L. Kasčiūnas.
Politologas dar pridūrė nemanantis, kad reikia mesti veikimą per Lenkiją, tačiau įsiliejimas į Šiaurės šalių bei artimiausių posovietinių valstybių bendruomenes gali papildyti Rytų erdvės dimensiją.
Penktojo nepriklausomos Lietuvos Prezidento užmojis rinktis Varšuvą kaip pirmąjį jo užsienio politikos askcentą gali būti suprastas ne tik kaip senų istorinių ginčų ignoravimą, bet ir kaip ilgalaikės šiurkščios lenkų retorikos lietuvių atžvilgiu pateisinimą. Juk Varšuva neatsiribojo, juo labiau nepaneigė kažkada R. Sikorskio per televiziją išsakyto akibrokšto, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus krašto…
Ar dabar tai pamiršta? Ar pamiršta pragaištinga radikaliųjų lenkų toleruojama „kresų“ politika, spaudimas Vilniui dėl lenkiškojo jaunimo švietimo arba dėl nelemtųjų „trijų raidžių“ įvedimo į raidyną?
Niekas nekilnoja šio priplėkusio pretenzijų sąšlavyno, bet naujasis Prezidentas turėtų kreipti dėmesį ir į šiuos momentus, kaip jis tinkamai įvertino ir ištaisė savo retoriką dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Krymą.
Protu būtų nesuvokiamna, jeigu jis pirmojo vizito būtų pasirinkęs Maskvą arba Minską… O gal nedaug betrūko?
2019.06.22; 10:45
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lenkijos vadovas Andrzejus Duda ketvirtadienį džiaugėsi šiltėjančiais ir labai artimais valstybių santykiais. Nepaminėtos neliko ir Lietuvoje gyvenančių lenkų mažumos problemos.
Abu prezidentai negailėjo pagyrų Lietuvos ir Lenkijos ekonomikos santykiams bei bendradarbiavimui energetikos srityje. Daug dėmesio skirta aptarti svarbiausiems saugumo ir gynybos klausimams.
Paskelbę bendrą prezidentų deklaraciją, numatančią dar glaudesnį valstybių bendradarbiavimą sprendžiant saugumo problemas, D. Grybauskaitė ir A. Duda teigė didelių skirtumų svarbiausiais geopolitiniais klausimais nematantys ir gyrė kaip niekada intensyvų šalių bendradarbiavimą karinėje srityje.
„Mūsų karinis bendradarbiavimas pasiekė kaip niekad aukštą lygį“, – kalbėjo D. Grybauskaitė.
Lietuvos prezidentė taip pat tvirtino palaikanti Lenkijos siekius turėti JAV karius valstybės teritorijoje bei išreiškė viltį, kad jie bus dislokuoti kuo arčiau Suvalkų koridoriaus.
„Abiejų šalių siekis yra tai, kad JAV kariuomenės buvimas būtų ilgalaikis ir kad būtų kuo arčiau Lietuvos sienos. Palaikome Lenkijos siekį turėti kuo didesnį (JAV. – ELTA) karių kiekį kuo ilgiau“, – kalbėjo D. Grybauskaitė. Savo ruožtu A. Duda teigė tikįs, kad jau per artimiausius mėnesius JAV pateiks sprendimą šiuo klausimu.
Galiausiai Lenkijos vadovas ir D. Grybauskaitė aptarė lenkų mažumos Lietuvoje klausimus.
A. Duda pabrėžė, kad iš pastebimo Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo jis tiksi ir geresnių galimybių Lietuvoje gyvenančiai lenkų mažumai.
„Matome labai didelį Lietuvos ir Lenkijos suartėjimą, tikimės, kad jis suteiks ir geresnes galimybes Lietuvoje gyvenančiai lenkų tautinei mažumai“, – bendroje valstybių vadovų spaudos konferencijoje sakė A. Duda. Jis pabrėžė, kad tikisi, jog jau greitu laiku Lietuvoje bus galima tautinių mažumų pavardes ir vietovardžius rašyti originalo kalba.
„Turiu vilties, kad lenkų tautinių mažumų pavardes ir gatvių pavadinimus Lietuvoje bus leidžiama rašyti originalo kalba“, – teigė A. Duda ir pabrėžė, kad lauks, kol Lietuvos Seimas priims reikiamus sprendimus.
Tuo tarpu D. Grybauskaitė tvirtino, jog sprendimų tenka laukti, nes Lietuva yra demokratinė valstybė, tačiau kartu A. Dudą patikino, kad lenkų mažumos problemos yra sprendžiamos. Ji akcentavo, kad šiuo metu ne ką mažesnė problema yra žemės grąžinimas Vilniuje gyvenantiems lenkams. Kita vertus, atkreipė dėmesį prezidentė, ši problema aktuali ne tik Lietuvos lenkams, tačiau ir kitiems piliečiams.
Panašiai D. Grybauskaitė atsiliepė ir apie pavardžių rašybos problemą. Pasak jos, šis klausimas ne mažiau svarbus visiems Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams.
„Visi piliečiai yra lygiaverčiai, nepaisant to, ar jie lenkai, ar kitų tautybių atstovai“, – tvirtino D. Grybauskaitė.
Valstybių prezidentai spaudos konferencijoje teigė, kad dvišaliame susitikime daugiausiai diskutavo apie strateginės reikšmės infrastruktūros projektus, energetinio saugumo klausimus. Lenkijos prezidentas džiaugėsi rodomomis šalių pastangomis sinchronizuoti elektros tinklus su Europa, taip atsijungiant nuo Rusijos kontroliuojamo BRELL žiedo.
Kartu, pabrėžė prezidentas, tarp jo ir D. Grybauskaitės yra aiškus sutarimas dėl Rusijos plėtojamo „Nord Stream 2“ projekto. A. Duda akcentavo, kad šis dujotiekis pablogins ne tik Lietuvos ir Lenkijos, tačiau ir visos Europos padėtį.
D. Grybauskaitės vizito Lenkijoje metu išskirtinis dėmesys skiriamas saugumo ir gynybos klausimams. Paskelbta bendra prezidentų deklaracija, numatanti dar glaudesnį valstybių bendradarbiavimą.
Antrąją kadenciją baigiančiai prezidentei tai paskutinis valstybinis vizitas.
Kaip jau skelbta, vizito programoje taip pat numatyti prezidentės susitikimai su Lenkijos Seimo ir Senato vadovais bei ministru pirmininku.
Penktadienį šalies vadovė kartu Lenkijos prezidentu vyks į Liubliną, kur susitiks su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka, lankysis bendros Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio karinės brigados LITPOLUKRBRIG štabe, dalyvaus Lietuvos aikštėje ceremonijoje Liublino unijos 450 m. jubiliejui paminėti.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.02.22; 04:00