Vasario 16-osios Aktas

Trumposios naujienos

Europos Parlamento pastate Briuselyje antradienį įamžintas Vasario 16-osios Aktas. EP nario prof. L. Mažylio biuro nuotr.

Briuselis, liepos 12 d. (ELTA). Europos Parlamento pastate Briuselyje antradienį įamžintas Vasario 16-osios Aktas.
 
Lietuvos Nepriklausomybę skelbiantis tekstas, graviruotas metalo plokštėje, buvo pristatytas Matthiaso Erzbergerio vardo auditorijos atidarymo ceremonijos metu. M. Erzbergeris – iškilus Vokietijos politikas, parlamento narys, finansų ministras, publicistas, demokratijos puoselėtojas. Vienas iš jo nuopelnų – parama Lietuvos Tarybai paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metais.
 
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis džiaugiasi, kad jam pavyko prisidėti prie M. Erzbergerio vardo auditorijai suteikimo, o Lietuvai jis paruošė tikrą staigmeną – Europos Parlamente kartu buvo įamžintas ir Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. M. Erzbergerio vardo auditorijos atidarymo ceremonijos metu iškilmingai atidengtas ir pristatytas ant metalo plokštės graviruotas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lietuvių ir vokiečių kalbomis. Graviruotame metalo dirbinyje po Akto lietuvišku ir vokišku tekstu nurodytas ir M. Erzbergerio indėlis: „Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktas priimtas Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje ir paviešintas įžymaus Vokietijos politiko Matthias Erzbergerio (1875-1921) pastangomis.“ Šis sakinys išgraviruotas lietuvių, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis.
 
Europos Parlamento nario prof. L. Mažylio biuro pranešime pažymima, kad po šventinės ceremonijos graviruotas Vasario 16-osios Aktas su Signatarų autografais bus eksponuojamas Europos Parlamente ir taip bus įamžintas vienoje svarbiausių ES institucijų. Metalo plokštėje graviruoto Vasario 16-osios Akto matmenys – identiški originalui.
Vasario 16-osios didvyriai
 
Pasak L. Mažylio, Lietuvos istorinės atminties sklaida Europoje ir prie demokratijos pridėjusių istorinių asmenybių pagerbimas tapo kaip niekada svarbus dabartinių geopolitinių iššūkių kontekste.
 
Kreipdamasis į susirinkusius svečius L. Mažylis pastebėjo, kad dažnai labai lengva nurodyti, kas skiria tautas – nors daug svarbiau, o kartais ir sunku rasti tai, kas mus istoriškai vienija. „Erzbergeris, nepaisant tragiškos jo gyvenimo pabaigos, yra gana sėkmingas pavyzdys. Jis atkakliai siekė pozityvios politikos: skatino taiką, orumą ir demokratiją. Galime tai išdidžiai pripažinti. Tai įrodo jo biografija.“, – teigė L. Mažylis.
 
L. Mažylis atkreipė visų dėmesį, kad vienas iš M. Erzbergerio darbų įrodymų yra Vasario 16-osios Aktas. „Tai – svarbiausias dokumentas kiekvienam lietuviui. Nors Vokietijai tai tik maža jos istorijos dalis. Ant jo yra 20 Lietuvos Tarybos narių parašų. Erzbergerio vardo, žinoma, jame nėra, tačiau jis suteikė šiems 20 drąsių žmonių papildomo impulso priimti istorinį sprendimą“, – apie svarbiausią Lietuvai dokumentą ir M. Erzbergerio vaidmenį kalbėjo L. Mažylis.
Vasario 16-osios Aktas
 
Renginyje dalyvavo ir sveikinimo kalbas taip tarė Europos Parlamento vicepirmininkas Raineris Wielandas ir Badeno-Viurtembergo žemės ministras pirmininkas Winfriedas Kretschmannas bei jo pavaduotojas Thomas Stroblas. Renginio metu buvo pristatytas ir M. Erzbergerio portretas. Tai – Miunsingeno, gimtojo Erzbergerio miesto dovana.
 
Idėja vieną iš Parlamento posėdžių salių pavadinti M. Erzbergerio vardu ir taip įamžinti šio Vokietijai, visai Europai ir ypač Lietuvai svarbaus politiko atminimą kilo 2021 m. rudenį. Tuomet L. Mažylis kartu su Europos Parlamento vicepirmininku R. Wielandu iš Vokietijos organizavo konferenciją politiko M. Erzbergerio 100-osioms mirties metinėms paminėti bei pagerbti jo ilgalaikį indėlį į demokratiją Europoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.07.13; 08:04
Aktualijos

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentei Daliai Grybauskaitei Signatarų namuose atidarius Vasario 16-osios nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo akto parodą, ją nuo šiol gali išvysti visi norintieji. Čia jis bus padėtas toje pačioje vietoje, kur ir buvo pasirašytas prieš 100 metų – tuometiniame Antano Smetonos kabinete, dar vadinamame Nepriklausomybės Akto pasirašymo kambaryje.

Renginyje dalyvavo signatarų artimieji, Vokietijos archyvuose aktą atradęs profesorius Liudas Mažylis ir profesorius Vytautas Landsbergis. 

Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Kartu su L. Mažyliu atidengdama istorinį dokumentą Prezidentė pabrėžė, kad prieš 100 metų gimė mūsų laisvė, kai 20 signatarų išdrįso paskelbti nepriklausomybę be jokių išlygų. Šalies vadovė padėkojo mūsų partnerei ir draugei Vokietijai, kuri išsaugojo šį dokumentą ir Lietuvos šimtmečio proga padovanojo galimybę pamatyti aktą visiems Lietuvos žmonėms.

Valstybės vadovės teigimu, simboliška ir tai, kad Nepriklausomybės Aktas grįžo į savo oficialiuosius namus – vietą, kuri alsuoja visa pastarojo šimtmečio Lietuvos istorija. Todėl Prezidentė pakvietė visus pasinaudoti proga, atvykti ir pamatyti vieną svarbiausių dokumentų Lietuvos istorijoje.

Nepriklausomybės Akto originalas buvo dingęs daugiau kaip 70 metų. 1918 m. Vokietijai siųstą dokumentą po ilgų paieškų praėjusių metų kovo mėnesį rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius L. Mažylis. Ranka parašytame dokumente – Lietuvos Tarybos nutarimas skelbti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dokumentą, parašytą lietuvių ir vokiečių kalbomis, pasirašo visi 20 signatarų.

Pagal Lietuvos ir Vokietijos pasirašytą sutartį, Aktas Lietuvai perduodamas penkeriems metams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.22; 03:00

Aktualijos

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Lietuvoje viešinčiu Vokietijos Prezidentu Franku Valteriu Šteinmejeriu (Frank-Walter Steinmeier) aptarė dvišalius santykius, bendradarbiavimą Europos Sąjungoje (ES) ir NATO. 

Vokietijos Prezidento Franko Valterio Šteinmejerio sutikimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tai pirmasis oficialus Vokietijos vadovo vizitas Lietuvoje jam pradėjus eiti Prezidento pareigas.

Pasak Prezidentės D. Grybauskaitės, Lietuvai Vokietija yra viena artimiausių valstybių, su kuria mus tvirtai sieja ilgalaikiai istoriniai ir kultūriniai ryšiai, o sėkmingas dvišalis bendradarbiavimas ekonomikos srityje padeda kurti Lietuvos žmonių gerovę. Vokietija yra antra pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė ir trečia didžiausia užsienio investuotoja, mūsų šalyje sukūrusi daugiau nei 17 tūkstančių darbo vietų.

Lietuvos vadovės teigimu, ypatingą dvišalį ryšį su Vokietija geriausiai įprasmina jos archyvuose išsaugotas ir šiemet atrastas svarbiausias Lietuvos valstybingumo dokumentas – Vasario 16-osios Aktas. Šiuo metu yra rengiamas susitarimas, pagal kurį Nepriklausomybės Aktas būtų perduotas eksponuoti Lietuvoje.

Viena pagrindinių susitikimo Prezidentūroje temų – saugumo ir gynybos stiprinimas.

Pasak Prezidentės, artėjant pratyboms „Zapad 2017“ geopolitinė įtampa neslūgsta. Nors šios puolamojo pobūdžio ir prieš Vakarus nukreiptos pratybos oficialiai dar neprasidėjo, tačiau jų konvencinė ir nekonvencinė grėsmė jaučiama jau dabar. Rusija ne tik intensyviai militarizuojasi NATO pasienyje, bet ir pseudoakcijomis siekia kelti įtampą ir baimę visuomenėje, kursto priešiškumą Aljansui ir ES, vykdo nuolatines informacines ir kibernetines atakas.

Prezidentė padėkojo už Vokietijos sprendimą vadovauti NATO batalionui Lietuvoje. Tai, pasak šalies vadovės, išskirtinės lyderystės, solidarumo ir Aljanso vienybės pavyzdys.

Susitikime aptartas ir bendradarbiavimas kovojant su propaganda ir skleidžiamu melu. Prieš dvejus metus pasirašytas Lietuvos ir Vokietijos susitarimas dėl partnerystės strateginės komunikacijos ir informacinio saugumo srityje. Tarpusavyje aktyviai bendradarbiauja abiejų šalių nacionaliniai transliuotojai LRT ir „Deutche Welle“, vyksta žurnalistų ir studentų mainai, vykdomi bendri NVO projektai.

Lietuvą su Vokietija sieja ir aktyvus mokslo, švietimo, kultūrinis ir regioninis bendradarbiavimas, artimi žmonių tarpusavio kontaktai. Beveik 60 Lietuvos miestų ir regionų yra sudarę dvynių partnerystes su Vokietijos miestais bei žemėmis. Ši valstybė taip pat pirmauja pagal į Lietuvą atvykstančių turistų skaičių, kurių kasmet mūsų šalyje apsilanko daugiau nei 170 tūkstančių.

Antrąją vizito Lietuvoje dieną Prezidentas F. V. Šteinmejeris kartu su Lietuvos vadove Rukloje aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Vokietijos karius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.25; 06:00

Fotoreportažai

Kai sužinojau, kad balandžio 6 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus pristatomos Vokietijoje surasto Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto kopijos, negalėjau praleisti progos tame renginyje dalyvauti ir fotografuoti.

Juk pamatysiu žmogų, kuris amžiams taip netikėtai, taip džiugiai įsiveržė į Lietuvos istoriją: mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui įteikė pačią brangiausią dovaną, pastatė įspūdingiausią paminklą. Jis gali daugiau nieko neparašyti, nieko neatrasti, bet vis tiek bus minimas iš po šimto metų: pagerbiant Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto (Nutarimo) signatarus, rodant tik beveik po šimtmečio atrastą originalą. Šalia šio Dokumento, šalia jį pasirašiusiųjų nuotraukų bus ir profesoriaus Liudo Mažylio nuotrauka. Ir ne tik todėl, kad jis labai žavus, labai draugiškas, labai išmintingas…

Ketvirtį amžiaus statome ir niekaip nepastatome paminklo Lukiškių aikštėje, geriausiu atveju šimtmečiui ją tik patvarkysime, apželdinsime, o prof. Liudas Mažylis jau pastatė patį įspūdingiausią paminklą „ne ranka statytą“ (prisiminiau mokykloje išmoktą Aleksandro Puškino eilėtaštį). Nušluostė jis nosį visiems skulptoriams, visiems politikams, visoms valdžioms. Nereikia nė sakyti – ir visiems istorikams, pastariesiems – ypač.

Fotografuoju, nardau tarp filmavimo kamerų, viena ausimi klausausi kalbėtojų, o akimis ieškau Alfredo Bumblausko ir kitų televizijose kasdien matomų istorikų. Nerandu. Ranką paspaudžia Stanislovas Buchaveckas (išleidau jo „Šalčios žemę“). Štai Alfonsas Eidintas (1993 m. išleidau jo „Lietuvių kolumbus“, ištaisėme iš esmės sovietmečiu parengtą šios knygos tekstą, bet rankos jis man nepaspaudžia). Ir viskas?

Atsiprašau, jeigu kokio žymesnio istoriko nepastebėjau. Bumblauską pastebėjau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos: tą pačią dieną vakare jį vėl kalbino Lietuvos ryto žurnalistė. Po to netakto, kai prof. Mažylį išvadino „tipu“, jis gal jau trečią kartą televizijose samprotauja apie šimtmečio atradimą, nors pats prisipažįsta, kad šiame reikale ne kažin ką teišmano. Bando išsklaidyti „nemalonų kvapą“ (prisimenate Vaižganto pasakymą: kartais padorioje kompanijoje kas nors ima ir…), bet vis dėlto įrodinėja, kad nieko tokio nepaprasto neįvyko, šimtmečio dokumentų ieškojimas – ne istorikų darbas. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tikisi, kad vokiečiai šį dokumentą mums padovanos, o Bumblauskas net nesako, kad būtų gerai jį turėti.

Reikėjo Bumblauskui ateiti į Mažvydo biblioteką, paspausti prof. Mažyliui ranką, pastovėti šalia jo ir patylėti. Reikėjo ne tik jam, bet ir kitiems Lietuvos istorijos „banginiams“ įveikti save.

Turbūt tik sutapimas, atsitiktinumas. Tą pačią dieną ryte Lrt.lt Kultūros kanalas transliuoja Virginijaus Savukyno „Istorijos detektyvus“. Tema – gėdingi Lietuvos istorijos faktai. Žurnalistas kamantinėja istoriką prof. Rimvydą Petrauską: paminėkite gėdingus Lietuvos istorijos faktus. Istorikas pasakoja apie Vytauto Didžiojo abejotiną elgesį po Žalgirio mūšio. Puiku! Kas dar? – patenkintas klausia žurnalistas. Istorikas ilgai negalvojęs mini kitą įvykį. Kas dar? Kas dar? Savukynas nepasotinamas. Duokit daugiau saviniekos! Kas dar?

O juk teigiamų pavyzdžių mums reikia ir trūksta kaip oro. Mes dūstam nuo saviniekos ir savinaikos, nesustabdomai bėgame iš Lietuvos, nes nemokam pasidžiaugti net tada, kai pasitaiko labai reta proga.

Rašau, kad Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas ir jo signatarai (o dabar ir prof. Mažylis) bus minimi, pagerbiami ir po šimto metų, bet mintyse apsidraudžiu: jeigu! Jeigu neišsibėgiosime, jeigu Rusija ketvirtą kartą neokupuos, nes tada tektų ieškoti ne tik Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto, bet ir Kovo 11-osios.

Labai apsidžiaugiau, kai Mažvydo bibliotekoje pasirodė prof. Vytautas Landsbergis su žmona. Jonas Basanavičius – Vasario 16-sios signatarų centre, Vytautas Landsbergis – Kovo 11-osios. Taip bus per amžius.

Gal dar pasidžiaugsime (nepaisant kai kurių istorikų ir politikų skepticizmo) ir prof. Mažylio atrastu originalu, o svarbiausia – sugrįžtančiais, atsikvošėjusiais Lietuvos vaikais.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.07; 09:30

Trumposios naujienos

Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai balandžio 6 dieną bus perduota eksponuoti Vokietijoje rasto Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalo faksimilė.

Renginyje kalbės užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius Renaldas Gudauskas, Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius Liudas Mažylis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą kovo 29 dieną suradęs Vokietijos diplomatiniame archyve.

Renginio metu aktorius Rimantas Bagdzevičius perskaitys Vasario 16-osios Akto tekstą.

Renginio dalyviai taip pat bus kviečiami apžiūrėti Nacionalinėje bibliotekoje saugomų su Nepriklausomybės Aktu susijusių dokumentų originalų ekspoziciją.

Tiesioginę transliaciją 15 val. bus galima stebėti per Nacionalinės bibliotekos „YouTube“ kanalą.

Nepriklausomybės Akto originalo faksimilę L. Linkevičiui kovo 31 dieną susitikime Briuselyje perdavė Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

2017.04.06; 05:37

Žurnalisto užrašai

Jau rašėme portale Slaptai.lt, kad 2017-ųjų kovo 29-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip svarbi ir reikšminga data. Būtent tada Vokietijos archyvuose buvo aptiktas vienas svarbiausių Lietuvos dokumentų – Vasario 16-osios AKTAS. 

Į Lietuvos istorijos puslapius garbingai įrašyta ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriaus Liudo Mažylio pavardė. Būtent jis Berlyno archyvuose atrado lietuvių ir vokiečių kalbomis surašyto Vasario 16-osios Akto originalus. Visi dokumentai puikiai išsilaikę.

Bet šis atradimas išryškino keletą negražių tendencijų Lietuvos istorijos baruose. Kad prof. L.Mažyliui labai pavydima, paaiškėjo dar Vilniaus oro uoste, kur jo pasitikti … neatvyko Lietuvos istorijos instituto vadovai, o iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atėjo tik vienas. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos spaudoje pasipylė itin daug komentarų, samprotavimų, kurių autoriams sunkiai sėkėsi slėpti savo priešiškumą, pagiežą.

Labiausiai pavydas apėmė istoriką Alfredą Bumblauską. Vieno pokalbio metu jis sunkiai tramdė pyktį.

Pavyzdžiui, tvirtino pasitikįs tik „archyvų liūtais“ (suprask, prof. L.Mažylis nėra „archyvų liūtas“), svarstė, kodėl šį atradimą pražiopsojo jo gerbiami „archyvų liūtai“ (jei originalą rastų jo bičiuliai – tada viskas būtų gerai?), nesusivaldęs prof. L.Mažylį pavadino „tipu“ (ateina „tipas“, kurio nesu girdėjęs)…

Dabar, šiek tiek nurimus aistroms, jau galima susigaudyti, kodėl Lietuvos istorikų bendruomenė būtent tokia. Vienas iš variantų, – tai ne tik pavydas, kurį istorikams profesionalams sukėlė istorijos mėgėjo sėkmė. Priežastys – rimtesnės.

Jas taikliai apibūdino žurnalistas Audrius Bačiulis leidinyje „Lietuvos žinios“. Jo tvirtinimu, visa Lietuva pamatė, ko verta toji tituluota, iš valstybės biudžeto išlaikoma, ordinais apkabinėta, tarybose ir komisijose posėdžiaujanti Lietuvos istorikų bendruomenė, lyginant ją su Vytauto Didžiojo universiteto politologijos profesoriumi, laisvalaikiu mėgstančiu kolekcionuoti ir medžioti istorinius artefaktus.

Kaip tvirtina žurnalistas A.Bačiulis, šie įvykiai išryškino tapatybinį konfliktą tarp Vasario 16-osios „smetoniškos Lietuvos“ aristokratų ir sovietinės Lietuvos į mokslus pakylėtų prasčiokų, savo sovietinę neapykantą „smetoniškai Lietuvai“ dangstančių Gegužės 3-osios Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija.

Šiandieninė Lietuva susiskaldžiusi į dvi Lietuvas. Vaizdžiai tariant, vieni iš mūsų mano, kad lietuviai – Karalių Tauta (maždaug taip mus vadino popiežiai tuoj po Žalgirio mūšio), o kiti įsitikinę, jog Karaliais gali būti tik tos tautos, kurios trukdė lietuvių įsigalėjimui prie Baltijos jūros krantų.

Liūdna, bet tenka pripažinti: mūsų profesionalai istorikai archyvuose dažniausiai ieško tik to, kas aktualu jų moksliniams darbams, o ne dalykų, kurie gyvybiškai svarbūs valstybei. Ypač blogai, kai mūsų istorikai puola rašyti mokslinius darbus, kurie labiau reikalingi ne Lietuvai, o jos konkurentėms, bet kokia kaina siekiančioms sumenkinti lietuviškuosius žygius.

Oponentai mus puola, primeta savąsias tiesas, priverčia imtis darbų, kurie mums ne patys svarbiausi, – o mes vis noriau pasiduodame jų užgaidoms. Mes nesiginame. Net nesvarstome, kaip galėtume gintis nesusipykstant su kaimynais ir partneriais.

Štai Vokietijos istorikas dr. Kristofas Diekmanas (Christophas Dieckmannas) iš Fritz Bauer instituto Frankfurte prie Maino prieš keletą metų išleido 1600 puslapių veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941 – 1944“, kurioje, sprendžiant iš delfi.lt duoto interviu, – gausu tendencingų išvedžiojimų. Vokiečių istorikas priekaištauja lietuviams, kad mes Antrojo pasaulinio karo metais per mažai priešinomės okupacinei vokiečių valdžiai, naikinusiai žydų bendruomenę. Istorikas perša nuomonę, kad karo metu vokiečių kareivių Lietuvoje nebuvo itin daug, todėl lietuviai, jo manymu, turėjo ir galėjo drąsiau priešintis. Vokiečio istoriko įsitikinimu, negausus vokiečių kariuomenės kontingentas nebuvo pajėgus imtis rimtų represijų prieš lietuvius. Tik pamanyk: vos kelios dešimtys lietuvių inteligentų buvo ištremta į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Anokios čia represijos. Regis, nepaminėta net 1944-ųjų Pirčiupių kaimo tragedija, kai buvo sudeginti visi šio kaimo žmonės.

O delfi.lt žurnalistas Mindaugas Jackevičius, kalbindamas šį žinovą, būtinai užrašo šokirojantį pavadinimą: „Vokiečių istorikas iškėlė klausimą, kuris privers susigėsti daugelį lietuvių“. O man gėda, kad lietuvis, pakrikštytas Lietuvos Karaliaus vardu, toks primityvus. Man gėda, kad būtent vokietis mums priekaištauja. O ką veikėte jūs, vokiečiai, kai leidote fašistams įsigalėti Vokietijoje? Aiškus bandymas kitų sąskaita sumažinti savo nusikaltimų naštą.

Galvoje kirba sudėtingas klausimas – ginčytis su tokiu vokiečiu ar nutylėti jį? Negalima pamiršti svarbios aplinkybės: šiandien mus nuo galimos Rusijos okupacijos saugo būtent vokiečių kareiviai. Tad gal toji vokiečių istoriko 2011-aisiais dienos šviesą išvydusi knyga specialiai prisimenama būtent dabar (ir tai daro įtakingas portalas), kai Lietuvoje dislokuoti vokiečių tankai? Juk Kremliaus melas, kad į Lietuvą atvykęs vokiečių bataliono vadas yra KGB agentas, – neprilipo. Ir vargu ar prilips. Tokius grubius akibrokštus, įskaitant ir pranešimus, esą Lietuvoje dislokuoti NATO kariai prievartauja lietuvaites, mes jau sugebame atpažinti.

Čia labai praverstų asmeninėje Facebook paskyroje paskelbtas žurnalisto Vidmanto Valiušaičio komentaras: „Mūsų politikai, diplomatai krūpčioja, tūpčioja bei atsiprašinėja nuo kiekvieno nusikosėjimo, kuris reikšmingai pasiunčiamas jų adresu. Nes nežino faktų, nesupranta istorinio konteksto, todėl daro klaidas. Štai VSD apdairiai įspėjo apie lemtingas pasekmes, kurias gali sukelti melagingai eskaluojama „žydšaudžių” tema. O tuo metu Lietuvos ambasada Baltarusijoje maloningai suteikia tribūną Rūtai Vanagaitei (parašiusiai tendencingą knygą „Mūsiškiai“) kalbėti visiškus niekus ir faktiškai kenkti Lietuvai tokiu mastu, kokiu nepajėgia pakenkti nei Diukovas, nei Zurofas“.

O kur dėti Lenkijos prezidento patarėjo Przemyslavo Žuravskio vel Grajevskio lenkiškame leidinyje „Gazeta Polska“ išdėstytas mintis, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi … slavų valstybė, kurioje tik žemaičiai ir aukštaičiai buvo tikri baltai? Istorikas, kurio nuomonė traktuojama kaip itin artima Lenkijos vadovams, perša subjektyvią lenkų atsiradimo Lietuvoje istoriją. Jis neigia, kad Vilnius, kurį 1920 – 1939-aisiais okupavo Lenkija, buvo baltiškas miestas. Kaip patartumėte pasielgti dėl lenkiškų priekaištų? Nusižeminti, nusišluostyti apspjaudytą veidą ir kantriai tylėti vardan europietiško solidarumo, vardan strateginės partnerystės? Tik tiek mokame, tik tiek sugebame?

O kur dėti istoriko Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“ – juk 2-ąjame jo tome į Lietuvos pokario pasipriešinimą žvelgiama daugiau sovietinėmis nei lietuviškomis akimis. Ir vėl tylėti? Grupelė patriotų rengėsi rimtoms diskusijoms. Bet iš didelio debesies – maža lietaus. Mirtina tyla. Nejaugi mūsų patriotai pabūgo sudėtingų diskusijų?

Ir vis dėlto privalome demaskuoti ne tik iešmininkus bei pėstininkus, bet ir tikruosius ideologus, kuriems, ironiškai tariant, privalu pasakyti „AČIŪ“ – už seniai, kryptingai, atkakliai į lietuvio sąmonę brukamas saviniekas.

Teisus politologas Vytautas Sinica, liūdnai pareiškęs: „Kas tik dabar nepateikia Lietuvai sąskaitų? Kas tik netingi. Kadangi mato, kad valdžia silpna, net istorijos nemoka, su viskuo sutinka, kas tik pareiškia pretenzijas griežtesniu tonu“.

Sutinku, savikritiškumas, – daugiau stiprybės nei silpnumo požymis. Būtent todėl ir keista: savo stiprybę „būti savikritiškais“ demonstruoja tik lietuviai. Akivaizdu, kad savikritiškumas nepriimtinas nei vokiečiams, nei lenkams, nei žydams. Ką jau kalbėti apie rusus! Jie nenori būti tokie stiprūs, principingi ir sąžiningi kaip lietuviai?

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org). 

2017.04.04; 10:00

Politinės intrigos

2017-ųjų kovo 29-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip svarbi ir reikšminga data. Būtent tąsyk Vokietijos archyvuose buvo aptiktas vienas svarbiausių Lietuvos dokumentų – Vasario 16-osios AKTAS.

Į Lietuvos istorijos puslapius bus garbingai įrašyta ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriaus Liudo Mažylio pavardė. Būtent jis Berlyno archyvuose atrado lietuvių ir vokiečių kalbomis surašyto Vasario 16-osios Akto originalus. Visi dokumentai puikiai išsilaikę.

Beje, tai – ne vienintelė L.Mažylio sėkmė. Be Vasario 16-osios akto jis Vokietijos archyvuose dar rado 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės paskelbimo aktą, kuriame numatyta Lietuvos ir Vokietijos sąjunga ir kurio pagrindu 1918 m. kovą Berlynas pripažino Lietuvos valstybingumą. 

Beje, Lietuvos žurnalistams duodamas interviu svarbių dokumentų atradęs prof. L.Mažylis prašė jo niekaip nesieti su Dariaus Mockaus koncerno „MG Baltic“ žadėtu milijonu. Vasario 16-osios Akto originalo jis ieškojęs seniai, dar tuo metu, kai niekas niekam neužsiminė net apie menkiausią piniginę premiją. Į Vokietiją dirbti archyvuose jis važiavęs savo noru, niekieno neskatintas, neragintas. Važiavo be prabangos – autobusu. Vokietijoje ieškojęs ne asmeninės šlovės, ne garbės, ne pinigų, o svarbių Lietuvos valstybei dokumentų.

Taigi Lietuva turi puikią dovaną. Ji ypač pravers švenčiant nepriklausomybės šimtmetį.

Kokius žodžius derėtų tarti tokia iškilminga proga? Privalome nuoširdžiai padėkoti profesoriui už jo kantrybę, kuklumą, darbštumą. Bet šis atradimas išryškino keletą negražių tendencijų Lietuvos istorijos baruose.

Iškart po sensacingo įvykio lietuviškoje spaudoje pasipylė save profesionalais traktuojančių istorikų komentarai, esą ir jie įtarę, kad Vasario 16-osios Akto originalai saugomi būtent Berlyno, o ne Maskvos archyvuose. Kiti teisinosi ne kartą dirbę Berlyno archyvuose, bet Vasario 16-osios originalo specialiai neieškoję, mat turėję kitų, svarbesnių užduočių. Treti specialiai neieškoję originalo, nes jiems tai pasirodė neįdomu, mat kam ieškoti to, kas akivaizdu, kad egizstuoja? Būta ir tokių, kurie abejojo, ar prof. L.Mažylis tikrai galėjo aptikti originalą. Būta net pavyduolių, kurie priekaištavo atradėjui, kam šis iškart prabilo apie savo atradimą – suprask, pirmau derėjo pasitarti su diplomatais…

Žodžiu, Lietuvos spaudoje pasipylė itin daug komentarų, samprotavimų, kurių autoriams sunkiai sėkėsi paslėpti savo priešiškumą, pagiežą ar pavydą. Jie pačiomis įvairiausiomis priemonėmis stengėsi sumenkinti prof. L.Mažylio sėkmę.

Bet labiausiai turbūt pavydas apėmė istoriką Alfredą Bumblauską. Vieno pokalbio metu jis sunkiai tramdė pyktį. Pavyzdžiui, tvirtino pasitikįs tik „archyvų liūtais“ (suprask, prof. L.Mažylis nėra „archyvų liūtas“), svarstė, kodėl šį atradimą pražiopsojo jo gerbiami „archyvų liūtai“ (jei originalą rastų jo bičiuliai – tada viskas būtų gerai?), nesusivaldęs prof. L.Mažylį pavadino „tipu“ (ateina „tipas“, kurio nesu girdėjęs)…

Bumblauskas pasielgė tiesiog nekultūringai, atsikvošėjęs jis turėtų atsiprašyti profesoriaus, o ne „tipo“. Tai bene didžiausias šaukštas deguto, nes jį į džiaugsmo statinę įpylė ne koks nors internetinių portalų komentuotojas nepraustaburnis. Pasirodo, nuo pastarųjų netoli ir kai kurie istorikai.

Lietuvos istorikų bendruomenė sunkiai serga, jeigu nesugeba vieningai pasidžiaugti svarbiu, reikšmingu, unikaliu atradimu. Kaltinti visus aplinkui, tik ne save, – bloga tendencija. Taip, valstybė skiria ne tiek dėmesio istorijai, kiek derėtų. Istorikai priversti gilintis į tas temas, kurios užsakomos. Bet asmeninė prof. L.Mažylio iniciatyva byloja, kiek galima daug pasiekti ir savo lėšomis – be valstybinių projektų ir užsakymų.

Taigi vienas pagrindinių, svarbiausių, aktualiausių Lietuvai dokumentų surastas. Ir už tai turime dėkoti ne A.Bumblausko sukirpimo istorikams, o iki šiol mažai žinomam Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriui Liudui Mažyliui.

Šia proga savo asmeninėje FACEBOOK paskyroje įdomų komentarą yra paskelbęs žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Štai jo komentaras:

„Ką parodo Vasario 16-osios akto atradimas? Parodo, deja, mūsų istorikų, kurie apsimeta labai dideliais profesionalais, vis dėlto tam tikrą mėgėjiškumą.

Ir reakcijos tai išduoda: kaip „drįso” atrasti aktą „kažkas”, kas jiems net „nėra žinomas”!?

O dalykas, apšviečiantis ir prikišamai parodantis tą mėgėjiškumą, yra ne tiek tas, kas tą aktą atrado, bet KUR jį atrado!

Atrado viename pagrindinių Vokietijos archyvų – Užsienio reikalų ministerijos archyve. Tvarkingai padėtą, sunumeruotą, aprašytą. Vadinasi, tie profesionalai per 100 metų patys nesusiprato nuvykti net į svarbiausius Vokietijos archyvus ir pastudijuoti su lituanika susijusios medžiagos! Štai kas glumina!

Lygiai kaip rimtai nestudijuoti tebėra karo meto Vokietijos archyvai, apžvelgiantys Lietuvos okupaciją. Nekalbant apie tai, kad ta medžiaga nesurinkta, neišversta į lietuvių kalbą ir neišleista. Niekas nesiūlo milijono…

Kaunietis kraštotyrininkas Chaimas Bargmanas šaiposi iš jų. Surinkęs unikalių liudijimų apie žydų tragediją Lietuvoje, jis mini jau pirmosiomis karo dienomis arkivyskupo J. Skvirecko ir vyskupo V. Brizgio raštą Kauno karo komendantui, kuriuo protestuojama „dėl okupantų savivalės Lietuvos piliečių žydų atžvilgiu”. „Pasirodžius tokiai informacijai, „Lietuvos tituluotieji istorikai” tuojau pat turėjo griebtis minėtojo dokumento paieškų. Deja, garsieji istorikai bevelija elgtis taip, lyg šios publikacijos iš viso nebūtų buvę”, – rašo Ch. Bargmanas.

Negana to, vokiečių istorikas Ch Dieckmannas netgi įsigudrina mesti kaltinimus Lietuvos Katalikų bažnyčiai, neva ji neprotestavusi prieš žydų naikinimą, kadangi gviešėsi jų turto. Ciniškiau nebūna.

Kiek man žinoma, vienintelis dr. Adolfas Damušis (1908-2003), irgi ne istorikas, o chemikas, rimčiau bandė gilintis Vokietijoje į Wermahto ir Gestapo archyvus, Stahleckerio ir Jaegerio raportus, parašė neblogai dokumentuotą knygą anglų kalba „Lithuania against Soviet and Nazi agresion”. Bet istorikų, praktiškai, ignoruojamą. Atrodytų, bent kitur neprieinamų dokumentų citatomis galima būtų pasinaudoti, jeigu kam nors nepatinka interpretacijos. Bet ne. Tarsi tos knygos nė nebūtų išvis.

Užtat kaip kategoriškai jie vertina tą laikotarpį! Jiems jau viskas čia „aišku”, jokių klausimų nebelikę: vieni lietuviai organizavo žydų naikinimą ir tai darė „su entuziazmu”, „Bažnyčiai laiminant”, „visuomenei džiaugiantis” ir „grobstant” nelaimingųjų aukų drapanas.

Iki kokio lygio reikia smukti, kad profesionali istorikų bendruomenė tylėtų kaip žuvis, klausydamasi tokių Lietuvos šmeižtų ir nedrįsdama net prasižioti!..

Todėl bravo prof. Liudas Mažylis! Kol istorikai-plepiai tik šneka, kiek jie daug žino, kaip ieškos, kaip suras, kaip parveš, žmogus tyliai atsikėlė nuo kėdės, nuvažiavo, surado ir parodė pirštu.”

„Pasipiktinimą” galima suprasti.

Ir dar vienas aspektas. Ne istorikas atkreipia dėmesį, kad tada žmonės ėjo mirti dėl Vasario 16-osios idėjos. Šiandien nei to akto, nei kitų mums gyvybiškai svarbių dalykų be pinigų nebeieškoma.

Jokiu būdu nepriekaištaudamas vokiečių istorikams, archyvų darbuotojams noriu šiek tiek nusistebėti, kad jie iki šiol nepasakė: „Mes turime jums labai svarbų dokumentą. Atvažiuokite ir pasiimkite, palikite mums tik vokišką tekstą“. Negalėjo būti taip, kad niekas Vokietijoje nežinojo apie jo egzistavimą. Kad ir tas istorikas, kuris išleido 1600 puslapių knygą, iškraipančią istorinius faktus, nepaprastai tendencingą ir neteisingą. Tačiau dar kartą sakau: jokiu būdu nepriekaištauju šio mums taip svarbaus dokumento saugotojams.

2017.03.20; 20:42

Trumposios naujienos

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir Lietuvos žmonių vardu padėkojo Vokietijos Federacinės Respublikos Prezidentui Frankui-Walteriui Steinmeieriui už tai, kad per sunkių išbandymų kupiną šimtmetį Vokietija sugebėjo išsaugoti vieną svarbiausių Lietuvai dokumentų – 1918–ųjų Vasario 16-osios Aktą.

Pasak Prezidentės, jame yra sutalpintas begalinis mūsų tautos laisvės troškimas. Tai Lietuvos Respublikos gimimo, mūsų valstybingumo ir valios kurti laisvą bei nepriklausomą valstybę įrodymas.  Todėl šio dokumento suradimas artėjant svarbiam valstybės jubiliejui yra vienas nuostabiausių dalykų, kuris galėjo nutikti Lietuvai.

„Esame nuoširdžiai dėkingi Vokietijai, kad nepaisant sudėtingo šimtmečio, išsaugojote šį šiandien vienintelį žinomą, autentišką Vasario 16-osios nutarimo egzempliorių“, – pabrėžiama Prezidentės sveikinime.

Pamatinis Lietuvos valstybingumo dokumentas buvo surastas Vokietijoje – vienoje artimiausių mūsų šalies sąjungininkių ir partnerių.

Šalies vadovės teigimu, dėl galimo Vasario 16-osios dokumento perdavimo Lietuvai tikimasi artimo bendradarbiavimo su Vokietija. Tai būtų ypatinga dovana netrukus šimtąjį valstybės gimtadienį minėsiančiai Lietuvai.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2017.003.31; 15:15