Vengrai

Vengrija dar iki balandžio 8-ąją vykusių parlamento rinkimų „atsiriekė“ nemenką dozę dėmesio didžiuosiuose Vakarų laikraščiuose daugiausia vieno asmens dėka, sunku pasakyti, kiek tai atitinka demokratijos tradiciją. Bet kuriuo atveju kalbama apie populistinį paternalizmą, kurio apraiškų, beje, mūsų tėvynėje irgi netrūksta, tarkime, tautinių kostiumų vaikučiams (kodėl ne skaityklių?) dalinimo forma.

Pasak savaitraščio „Die Zeit“ (04 02), Vengrijos valdančioji partija „Fidesz – vengrų pilietinė sąjunga“ ir jos nepamainomas lyderis premjeras Viktoras Orbanas į jų reputaciją ardančius korupcinius skandalus reagavo tarp šalininkų sėdami paniką. Kovos viduryje suorganizuotame paramos mitinge ministras pirmininkas ragino neprarasti budrumo, mat vengrų nacijos priešas veikia visame pasaulyje, netiki darbu, pelnosi spekuliacijomis ir dega noru atakuoti pirmiausia žmonių širdis. Be abejo, čia apie vengriško kraujo turintį milijardierių filantropą Georgą Sorosą, kaip be jo. „Fidesz“ šalininkai šio naratyvo klausė tylėdami, o 54-erių jo autorius niūriai tęsė: „Tarptautinės jėgos“ pasitelkusios vietinius „vanagus“ planavo užtvenkti Vengriją šimtais tūkstančių migrantų, iš mūsų nori atimti mūsų šalį. Eikite ir kaukitės!..“

Budapešto analitinio fondo „Political Capital“ direktorius Péteris Krekó šį srautą pavadino isteriška karine retorika. Partija galėjo rinkimų kampaniją grįsti objektyviais ekonominės sėkmės rodikliais, bet pasirinko sąmokslo teorijas, esą dėl visko kaltas JAV investuotojas ir „Atviros visuomenės“ fondo steigėjas bei fundatorius ir tariama grėsmė migrantų, kurių iš tiesų Vengrijoje nėra. Žurnalui „Focus“ Vengrijos ministras pirmininkas pareiškė (04 06), jog už masinės musulmonų imigracijos į Europą stovi G.Sorosas, kuris esą ne tik grasina Vengrijos nacionaliniams interesams, bet ir siekia atimti iš visų Senojo Žemyno tautų jų krikščioniškąjį bei nacionalinį identitetą.

Tiesa, atoveiksmis tolygus veiksmui ne tik mechaninėje fizikoje. Interviu „The Financial Times“ (01 16) 87-erių investuotojas pareiškė esąs pasirengęs atkirčiui – iš pradžių ketino fondą uždaryti iki savo mirties, dabar nusprendė jo veiklos mastus padvigubinti. „Atviros visuomenės“ fondą išmetė iš Rusijos bei Uzbekistano, gavusieji jo stipendijas turi problemų Vengrijoje, kurios ministras pirmininkas yra davęs nurodymą ištirti, kaip pats formuluoja, „niekam neatskaitingą liberalią G.Soroso imperiją“. Pikantiškiausia, kad karjeros pradžioje 1989-aisiais V.Orbanas pats yra gavęs G.Soroso fondo stipendiją metų stažuotei Oksfordo universiteto Pembrouko kolegijoje. Bet kuriuo atveju dabartinės atakos prieš milijardierių filantropą, kas ką apie jį bemanytų, yra  stulbinantis permainingos politinės konjunktūros pavydys, ypač vidurio bei rytų Europoje. Po Berlyno sienos griuvimo G.Soroso fondas simbolizavo vakarietiškos demokratijos sklaidos buvusiose sovietinėse respublikose optimizmą, dabar jis daugelyje vietų yra tapęs nacionalistų puolimų taikiniu, ypač kai liberalios vertybės mūsų regione yra praradusios reikšmingą buvusio patrauklumo dalį.

Pasak politologo P.Krekó, agresyvi retorika aktyvavo ne tik „Fidesz“ šalininkus, bet ir opoziciją – tradiciškai valdantiesiems palankiame Hodmezėvašarhėjaus mieste vasario pabaigoje vykusiuose mero rinkimuose netikėtai laimėjo opozicijos atstovas. Vis dėlto opozicijos galimybes regimai ribojo jos susikaldymas, kaip „Die Zeit“ pareiškė vienas kraštutinės dešinės partijos „Jobbik“ šalininkas, ši partija atsisakė agresyvios retorikos ir dabar yra tinkamiausia vengrams, o už kairiuosius liberalus jis nebalsuosiąs. Savo ruožtu pastarieji bendradarbiavimų su „Jobbik“ laiko problemišku. Vis dėlto apžvalgininkai atsargiai tikėjosi, jog V.Orbanui nepavyks pakartoti 2010 ir 2014 metų rinkimų absoliučios sėkmės, kai pelnydavo apie du trečdalius vietų parlamente, nors, pavyzdžiui, paskutiniuos rinkimuose už „Fidesz“ balsavo 44,11 proc. balsavusiųjų. Tam tarnavo ir dabartinei valdančiajai partijai palanki pačios 2011 metais įtvirtinta tvarka, kai 106 vietos atiduodamos tiesioginiams mandatams, likusi dalis 199 vietų parlamente paskirstoma pagal partijų surinktus balsus.

Rinkimai Vengrijoje vyko sudėtingais Europos Sąjungai (ES) laikais. Italija po paskutinių rinkimų atsidūrė politinio pato būvyje, nes niekaip neįstengia suformuoti vyriausybės, pačioje ES vyksta sudėtinga diskusija dėl biudžeto bei migracinės politikos reformų. Vengrijos premjero užsispyrimas bei pasitikėjimas savimi jų tikrai nepadarys paprastesnėmis, juo labiau, kad, pasak Stefano Lehne iš analitinio fondo „Carnegie Europe“, su juo bus tariamasi. V.Orbanas yra protingas politikas, tutintis gerų ryšių su įtakingais Vokietijos krikščionimis demokratais ir tiksliai jaučiantis, kiek „toli“ gali sau leisti demonstruoti užsispyrimą, o jo kategorišką nepritarimą migrantų kvotoms palaiko dalis Vidurio bei Rytų Europos valstybių. Tiesa, politinės praktikos lygmenyje vengrų premjero arogancija turi pažeidžiamą pusę, ES fondų dotacijos sudaro 4 proc. Vengrijos BVP bei regimai prisideda prie šalies gerovės kilimo, šią aplinkybę nesunku susieti su solidarumo reikalavimu migracijos klausimais. Vokietijos kanlcerė A.Merkel jau iškėlė idėją ES fondų finansavimą susieti su valstybės įsipareigojimais priimti migrantus.

Dienarštis „Libération“ balandžio 4-osios publikacijoje „V.Orbanas: naujasis eurosketicizmas, meistriškas ir pavojingas“ citavo istoriką bei geografą Sylvainą Kahną, pasak kurio, Vengrijos premjeras ne prieš demokratiją bei vieningą ES socialinę, agrarinę, saugumo politiką. V.Orbanas  agituoja už antiimigracinę, neliberalios demokratijos Europą, tai jis 2010-aisiais pavartojo terminą „ribota demokratija“ (il liberal democracy), nusižiūrėjęs jį nuo JAV analitiko (beje, liberalo) Fareedo Zakarios. Vengrų politikas tėvynėje kurpia ir ES propaguoja režimą, gerbiantį rinkimus, tačiau nepasitikintį kitais demokratijos elementais, tokiais kaip teisinė valstybė bei valdžių atskyrimas. Ekonomikoje pirmenybė atiduodama ne konkurencijai, o monopolijoms bei oligopolijoms, nuopelnų įvertinimas – pažintims bei savų protegavimu. Tai savaip paaiškina, kodėl jis yra vienas nuosekliausių irgi „ribotą demokratiją“ propaguojančio Vladimiro Putino supratėjų Europoje.

V.Orbanas kovoja už vengrų nacijos reikšmės įtvirtinimą, baiminasi Europos islamizacijos ir nėra radikalus euroskeptikas kaip Maria Le Pen iš Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ ar Italijos „Šiaurės lygos“ lyderis Matteo Salvini. Jis – už vieningos Europos projektą, bet be liberalaus humanizmo. Kaip yra išsitaręs vienas aukštas vokiečių pareigūnas, V.Orbanas nenori išeiti iš ES, o nori ją pakeisti. Interviu „Bild“ Vengrijos premjeras nurodė (01 08), kad prieš imigrantų kvotas pasisakė virš 20 ES šalių narių, bet tik Vengrija yra kritikuojama, nors tik dirba savo darbą, saugo ES išorės sieną su Serbija nuo antplūdžio musulmonų, kuriuos jis laiko ne pabėgėliais, o musulmoniškais grobikais.

Pasak „The Washington Post“ (04 06), ES neturi instrumentų atkirčiui tokiai laikysenai, nes tebevaržoma kažkada plėtros įžiebto optimizmo. Bendrija niekada (net kai 2004-aisiais išsiplėtė toli už savo pradinės vakarų europietiškos šerdies) negalvojo, jog gali prireikti „tramdymo“ mechanizmų naujoms narėms su skurdžia demokratinio valdymo patirtimi. Kaip yra pastebėjęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Balázsas (beje, profesorius G.Soroso finansuojamo Vidurio Europos universiteto, kurį iš Budapešto bando „išrūkyti“ V.Orbanas), vengrai turėjo iliuziją, kad ES išspręs jų problemas, o europiečiai tikėjosi, kad vengrai taps tokie pat kaip jie. Rezultatas – išsipureno dirva V.Orbano tipo politikams, kurie Rusiją bei Kiniją dabar skelbia pavyzdiniais visuomenės raidos modeliais. „Freedom House“ reitinge Vengrija įvardyta kaip nelaisviausia ES šalis narė, „Transparency International“ korupcijos reitinge ji – antra nuo galo po Bulgarijos.

Kadangi užsiminta apie Vengrijos premjerą kaip vieną ryškiausių V.Putino supratėjų Europoje, tinkama paminėti dar vieną aplinkybę, siekį „sėdėti“ ant dviejų geopolitinių kėdžių. Pradėjus kiek iš toliau, vasario 26-ąją lankydamasis Kremliuje irgi įtakingas V.Putino supratėjas Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas pareiškė esąs linkęs paisyti ES politinės linijos ir tuo pat metu siūlyti Rusijos prezidentui tarpininkavimo su Vakarasi paslaugas. Būta gandų, jog Maskva svarstė Austrijos kaip geriausiai suprantančios V.Putiną neutralios valstybės kandidatūrą siųsti taikdarišką kontingentą į rytų Ukrainą. Tarsi pačios Ukrainos nė nebūtų. Maskva tiesiog medžioja Europos lyderius, kurie dėl įvairių priežasčių rodo palankumą Kremliui, jokio skirtumo, tai nuo rusiškų energetinių resursų tiekimo stipriai priklausoma Bulgarija, rusų verslo oligarchų investicijomis suinteresuotas Kipras, ar „mentaliniai“ V.Putino simpatikai Graikijoje, Italijoje, Čekijoje. Šios šalies prezidentu sausį perrinkus Miloshą Zemaną, Rusijos prezidentas jį pasveikino vienas pirmųjų.

Kad Vengrijoje„sėdėjimo“ ant dviejų geopolitinių kėdžių vektorius laikomas perspektyviu, savaip iliustruoja aplinkybė, jog į „priešų“ sąrašą patenka tiesioginę Rusijos agresiją patirianti Ukraina. Kovo 20-ąją Briuselyje per Bendrijos užsienio reikalų ministrų susitikimą jos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó pareikalavo iš Kijevo koreguoti švietimo įstatymą (ukrainiečiai mėgina įtvirtinti mokymą ukrainiečių kalba bendrojo lavinimo mokyklose, beje, kaip tą ne be problemų tebedaro ir latviai) bei atidėti jo vykdymą iki 2023 metų, priešingu atveju Budapeštas blokuos visas Ukrainos pastangas suartėti su ES bei NATO. Ukrainos užsienio reikalų viceministrė Jelena Zerkal televizijos „Priamoj“ eteryje (03 22) atsakydamas į klausimą, kodėl jos šalis stovi skersai gerklės vengrams, priminė Austrijos-Vengrijos imperijos paveldą. Po Pirmojo pasaulinio karo imperijjai žlugus ir buvus padalintai, nemaža dalis vengrų liko gyventi Kroatijoje, Transilvanijoje, Slovakijoje, taip pat ir dabartinėje Vakarų Ukrainoje. Pasak J.Zerkal, tas „išbarstytas“ užsienio diasporų paveldas tebeskauda. Beje, tarkime, Slovakijoje Budapeštas elgiasi dar kategoriškiau – reikalauja vietos vengrams autonomijos ir švietimo vien vengrų kalba. Vengrijos istorija iš tiesų paini, jos užsienio politikos „vingius“ galima nurašyti šiai aplinkybei, iš kitos pusės, o kurios vidurio ir rytų Europos valstybės istorija paprasta? Vis dėlto ciniška taikyti ultimatumų kalbą likimo broliams, ypač tai pasakytina apie Ukrainą.

Tiesa, ant dviejų „geopolitinių kėdžių“ sėdėti kuo toliau, tuo sudėtingiau. Solidarizuodamiesi su Vakarais po Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo kilusiame diplomatiniame kare vengrai vis dėlto išsiuntė vieną rusų diplomatą. Kaip tik šiomis dienomis Vengrija gydymui priėmė tris kare su rusų samdiniais rytų Ukrainoje sužeistus ukrainiečių karius. 

Apibendrinant tinka priminti kita intencija pasakytą rusų opozicinio politiko Levo Šlosbergo pastabą („Svoboda“ 04 05), jog bet koks valstybės modelis, kurį kurpia ir toliau kurps V.Putinas, laisvės aspektą ignoruos, nors būtent ji judina pasaulį. Esama politinių lyderių, kurie net refleksų lygyje nepriima laisvės. Neprimena nieko, tarkime, iš populistų stovyklos, nesvarbu kur, Vengrijoje. Lenkijoje ar populizmo kryptimi ypač regimai „nepažengusioje“ (belieka viltis – nepažengsiančioje) Lietuvoje? Pasirodo, yra tokia rytų bei vidurio europietiška „kompromiso“ versija – griežtai populistiški, tačiau vis dar demokratiniai režimai. O juk dabartinis pasaulis kečiasi, galima sakyti, gniaužiančiu kvapą tempu, ir „konservuoti“ bet kokią reikalų padėtį interneto socialinių tinklų epochoje nerealu. Įdomu, supranta tą populistai ar ne? Tikriausia bent iš dalies taip, nes populizmą galima laikyti ir geopolitiniu prekės ženklu, kurį ponas V.Orbanas paprasčiausiai parduoda, jo politinė intuicija nujaučia jo paklausą Vengrijoje.

Na, ir moralas – balandžio 9-osios rytą ėmė aiškėti, jog intuicija Vengrijos premjero nepavedė, jau akivaizdu, kad jo partija parlamente turės ryškią, gal net vėl konstitucinę daugumą. Yra toks dalykas kaip visuomenės savisaugos instinktas, Vengrijos atveju gana sudėtinga pasakyti, ar toliaregiškas sprendimas vėl suteikti beveik neribotus įgaliojimus populistams laikais, kai kaip niekad ryški (ir jau akivaizdžiai konfrontacinė) skirtis tarp laisvojo ir nelaisvojo pasaulių. Belieka kartoti banalybę – parodys laikas. Trumpoje kalboje vidurnaktį pradėjus ryškėti rinkimų rezultatui V.Orbanas mįslingai išsitarė, jog dabar valdžios partijai būtų išmintinga elgtis kukliai. Nujaučia politinės konjunktūros pokyčius? Sunku pasakyti.

Teksto pradžioje buvo paminėti lietuviški populistai (ar kandidatai į tokius) vengriškiems kraštutinumams nesiryžta, vis dėlto vengrų pamoka mūsų šaliai aktuali jau labai apžvelgiamoje ateityje vyksiančių rinkimų akivaizdoje.

2018.04.10; 05:00