ELTA kampas. Ignas Vėgėlė. ELTA / Karolina Gudžiūnienė
Advokatas Ignas Vėgėlė dėl dalyvavimo politikoje šiuo metu kalbasi su visomis politinėmis partijomis, išskyrus valdančiuosius. „Šiuo metu, aš neslėpsiu, diskutuoju su įvairiomis politinėmis jėgomis, išskyrus aš nediskutuoju ir nekalbu su dabartinę koaliciją sudarančiomis politinėmis jėgomis, valdančiąja koalicija“, – interviu portalui „15min“ sakė I. Vėgėlė.
Pasak advokato, su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD) jam bendradarbiauti šiuo metu būtų sudėtinga dėl kelių priežasčių.
„Manau, kad TS-LKD vadovybė dabar neatliepia ne tik gyventojų, kurie pasitikėjo ir kurie balsavo už šią politinę jėgą, lūkesčių, bet neatliepia net ir savo nemažos dalies partiečių ideologijos arba vizijos“, – portalui sakė advokatas.
„Su politine partija kalbėti nėra kaip – tu gali kalbėti tiktai su vadovybe, tais asmenimis, kurie jai atstovauja. Deja, aš turiu pripažinti, kad su tais, kurie jai atstovauja, vertybiškai mes esame tokioje didelėje atskirtyje, kad susikalbėti būtų ypatingai sunku“, – teigė I. Vėgėlė.
Jis pažymėjo, kad dėl politinių perspektyvų bendrauja ir su mažesnėmis partijomis, kurios nėra patekusios į Seimą.
„Kalbu ir su – visi žino, buvo mano ir viešas paraginimas savivaldybių merams, nepriklausomiems komitetams galvoti apie jų įtaką žmonėms, apie žmonių jiems duotą pasitikėjimą. Jie gali įgyvendinti tiktai labai nedidelę dalį to, ką, mano supratimu, su turima įtaka ir galia galėtų padaryti Lietuvoje“, – interviu portalui teigė „15min“ I. Vėgėlė.
Birželio mėnesį I. Vėgėlė atsidūrė antrojoje realiausių kandidatų užimti šalies vadovo postą reitingų lentelės vietoje. Teisininką liepos mėnesį rinkimuose palaikytų 8,6 proc. apklaustųjų, birželį – 10,1 proc. gyventojų. Tačiau prezidentas Gitanas Nausėda kol kas išlieka realiausiu kandidatu užimti šalies vadovo postą. Birželio mėnesį už jį būtų balsavę 19,3 proc., o liepą – 22,9 proc. apklaustųjų.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Gyvename jau 34-aisiais atkurtos Nepriklausomybės metais. Tikrai gyveneme geriau nei gyvenome prie sovietų. Visų pirma, turime savo valstybę. Be to, pati gyvenimo kokybė, ypač materialinis jos dėmuo, tikrai bent daugeliui pagerėjo. Parduotuvių ir prekių įvairovė juose net per didelė. Galime, suprantama jei turime tam lėšų, keliauti kur tik širdis geidžia. Net kalbėti, ne viešoje vietoje, galima ką nori.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau taip teigdami nepamirškime, kad ir visame pasaulyje tas gyvenimas pagerėjo. Kai kas bando kaip gėrio etaloną pateikti, kad gyvename demokratinėje valstybėje. Tačiau pats šis terminas nieko iš esmės nepasako. Reikia kalbėti apie turinį.
Gėris kaip samprata irgi yra subjektyvus, kaip ir daugelis dalykų šioje Žemėje. Tai visų pirma priklauso nuo supratimo, bendros kultūrinės terpės, kurioje gyvename ir svarbiausia, kaip patys suprantame arba priimame tam tikras sąvokas bei vyraujančią visuomenės nuomonę.
O tai kas Gera, Teisinga, Dora, Moralu, dalinai įgaunama su genais, o daugiausia išugdoma. Supratimas apie Dorą, buities kulturą, elgesį pirmiausia ateina per Šeimą. Būtent joje iš Tėvų mes perimame tuo pirmuosius potyrius, kurie, metamas bėgant, bene tampa lementys. Juos susitirina arba atvirkščiai sunaikina paskui Mokykla ir viešoji aplinka, kurią dabar daugiausia formuoja masinės informacinės sklaidos priemonės. Kai kurie čia išvardyti informacijos/žinių perteikimo būdai elgesi atsakingai, ir veikia, ar bent stengiasi, bendražmogiškų vertybinių sampratų rėmuose. Tai yra tie, per šimtmečius žmonių civilzacijos patirtimi, sukurti orientyrai, bei kultūriniai imperityvai, kuriais vadovaujasi intelektuali, dora žmonių bendruomenė.
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau pastaruoju metu, ne visame pasulyje, o būtent Vakarų civilzacijoje akyvaizdžiai vyksta gan spartus šių vertybių atsisakymas, jų naikinimo iš mūsų gyvenimo procesas. Niekas negali paneigti, kad bent per pastaruosius pora tūkstantmečių Europos ir gan ženklios pasaulio dallies kultūrinio, intelektualinio jo paveldo ir tuo pagrindu bendržmogiškų vertybių kūrimui milžinišką įtaką turėjo krikščionybė. Čia mes turime mintyse ne tiek pačią religiją, bet bendrą istorinį vyksmą ir mūsų civilzacijos formavimąsi. Būten apie šią ašį ir susiformavo Vakarų civilzacija.
Tačiau didžiausias šio laikmečio pardoksas, kad būtent ši civilizacija pirmoji ir atmetė krikščionybę, kaip moralinį/dvasinį savo egzistencijos pagrindą. Su siaubu sutikusi barbarišką Rusijos (1917 m.) bolševikų revoliuciją, kuri kas žmonijos teigiamo sukurta – griovė. Ant amoralių pamatų sukurdama antžmogišką valstybę/lagerį SSRS. Ir logiškai ilgai nieišsilaikiusi XX amžiaus pabaigoje subyrėjo. Tačiau jos pasėta šėtoniška barbariškumo sėkla sudygo ir šiandien atgimsta savo dar baisesniu demonišku pavidalu toje pačioje, prieš ją kovojusioje Vakarų civilzacijoje.
Nors sunku, bet be įniršio objektyviai panagrinėkime, kas vyksta dabartinėje mūsų Vakarų civilzcijoje tai darydami per mažytę jos dalį -Lietuvą. Atsisakę krikščinybės/katalikybės kaip kultūrinės tradicijos mes pirmiausia atsisakėme savo valstybės egzistencinio pagrindo – Šeimos instituto. Šeimą, net be įstatymo, pakeitė gyvenimas partnerystėje (anksčiau liaudiškai sakydavo susidėjus). Kai kas tai priima kaip didžiulį Laisvės pasiekimą.
Taip – tai tiesa. Tik Laivės – nuo ko. O gi nuo ATSAKOMYBĖS! Štai esmė, dėl ko nenorima kurti Šeimą, nes nenorima įsipareigojimo. Įsipareigojimo pirmiausia vienas kitam dalintis bendru gėriu ir vargu, o svarbiausia – abiejų bendras įsipareigojimas prieš trečią, kuris ateis į šį pasaulį. Įsipareigojimas juo rūpintis ne tik materialine, bet ir jo formvimosi kaip naujos Asmenybės dorovine prasme. Šeima – tai dviejų žmonių sugebėjimas sugyventi ir sąmoningai dalintis suvokta Atsakomybe prieš naują Gyvybę. Kuri palaipsniui tampa Asmenybe. O pakeisdami Šeimą kitokia forma mes bėgame nuo Atsakomybės. Ir savo bailumą pridengiame įvairiais modernybės pramanais, kad Šeima jau atgyveno. Tai jeigu Šeima atgyveno, tada ir mes, žmonės, tampame tokia pat atgyvena, nes norime tik patogumų be Atsakomybės.
Vaikai Gedimino prospekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Būtent nuo čia ir prasideda šiuolaikinių modernybių, tokių kaip vaikų neribotos laisvės nuo pareigos jausmo jam bandomo įdiegti tėvų ir dar išlikusių kai kurių tikrų Mokytojų. Kalbėdami apie vaikų teises mūsų ,,šnekoriai” visiškai pamiršo jų pareigas ir iš to išplaukiančią atskomybę už savo poelgius. Taip, pseudomernistai mane puls, kad bandau propoguoti ir ginti, jų supratimu, archaiškas, jau atgyvenusias vertybes. Tačiau susimastykite, kur jūs vedate ir kur nuvesite jaunąją kartą teigdami jiems, kad Laisvė yra absoliuti. Jūs pradedate lyg ir gražiai. Negali būti smurto prieš vaikus.
O kas sako, kad tai pateisinama. Bet einame toliau. O kaip elgtis, jeigu vaikas piktybiškai elgesi, nelanko makyklos, nesimoko. Negana to, pradeda svaigintis, naudoti pradžiai lengvus, vėliau stipresnius narkotikus. Kad juos įsigytų, pradeda vogti. Ir taip mes prarandame galėjusį tapti padoriu mūsų bendruomenės nariu, jauną žmogų vien dėl to, kad laiku nebuvo jis sudrausmintas, nes kažkieno tai teorinis nieko bendro su realiu gyvenimu neturintis suvokimas to daryti neleidžia.
Tačiau procesas tuo nesibaigia. Pabandęs svaigintis, net nesvarbu kuo ir šiaip ne taip išsisukęs iš sunkesnių pasekmių, toks žmogus toliau žengia ieškodamas kuo lengvesnio kelio, kad daug nesistegiant gerai gyventų. Štai čia ir prasideda kompromisai su sąžinės likučiais imant kyšius, meluojant žinant, kad to neįvykdysiu. Trumpai tariant, susikuria tokia gan gaji terpė asmenų, kurie nebeturi jokių doros stabdžių. Ką – stabdžių. Jie dažnai nebeturi net supratimo kas tai yra, nes tai jų supratimu yra senių atgyvena, tai ne šiuolakiška. O iš kur tas supratimas bus, jeigu nuo mažens neatsirado supratimo apie Atsakomybę.
Net keista, kodėl šiandien stebimės, kad nėra reikiamų Mokytojų arba atsakingų valstybės tarnautojų, kodėl teisėjai ima kyšius ir kyšininkus išteisina. O todėl, kad niekas per visus 33 metus už tai rimtai nebuvo nubaustas. Ką – nubaustas. Nebuvo net pasmerktas. Mes esame permanentinių skandalų liudininkai. Tai kažkas pakliuvo su kyšiu. Kitas prievartavo nepilnamečius. Dar kitas visą armiją svainių į šiltas vietas su gerais atlyginimais įtaisė. Kažkur dingo valstybės lėšos. Galima vardyti ir vardyti. Deja, nė karto neteko girdėti, kad šie kaltininkai būtų nubausti. Ką nubausti. Nors viešai pasmerkti. Nieko, pilnas štilius.
Dėl ko subyrėjo daugiau nei tūkstmentį gyvavusi Romos imperija. Ne dėl silpnos ekonomikos. Ir ne dėl to, kad ją kažkas užkariavo. Ji subyrėjo iš vidaus. Nes supuvo. Jos moralė/dorovė visiškai pašlijo. Didikai tapo pasileidę ir silpni, ištižėliai. Imperatoriai sangulavo ne tik su seserimis, bet net su motinomis. Ir niekas neskambino varpais, nes visuomenei taip patiko, taip jie suprato didikų laisvę. Taip jie ir sunyko. O į jų vietą atėjo jų vadinti barbarai, bet veiklūs ir energingi. Tikrai nesinori, kad mes būtume mūsų Vakarų civilzacijos saulėlydžio liūdininkai. Nes civilizacija stipri ne ginklais, o savo moraline nusotata.
Ką bekalbėtų dabartinių modernybių apologetai, bet jie visų pirma yra viedmainiai. Prisidengdami, kad taip elgesi vos ne visas pasaulis, kas jau svaime yra melagingas pramanas, jie bando į mūsų gyvenimą įterpti taip vadinamas Vakarietiškas vertybes. Bet būtinai ištrinant, pakeičiant mūsų protėvių per tūkstamentančius kurtą ir mūsų didvyrių krauju apgintą mūsų Teisę į savitą būtent mūsų Lietuvos Tautai būdingą Gyvenimo būdą. Būdą, kuris išaugęs ant tokio monolitinio pagrindo, kaip Šeima, Dorovė, Bendruomeniškumas ir Naudinga veikla -darbas. Kartu čia žengia Pagarba vyresniam, išmintingesniam ir pripažįstančiam žmonijos pažangą per bendražmogiškų vertybių visumą.
Susimastykime bendratautiečiai, ar ne čia slypi dauguma mūsų dabartinių negandų, kaip didžiulė socialinė atskirtis, išbujojęs kyšininkavimas, patyčių kultūra tampanti jau valstybės atributu, auganti neteisybė ir dalies toli gražu ne pačių išmintingiausių ir doriausių mums per prievartą primetamos jų gyvenimo būdas. Būdas, kuris neturi nieko bendro nei su demokratija, nei su padorumu, nei su tikromis vertybėmis. Būdas, kuris labiau tiktų postmoderniam feodalizmui.
Ar tikrai mes su jomis norime taip gyventi?
Daktaras Algimantas Matulevičius – LRP pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas
Norint pridengti kažkokį sunkiai paaiškinamą poelgį, sprendimą, ypač iš politikų girdime paaiškinimą, kad mes (t.y. jie) tai darome vadovaudamiesi vertybėmis. Tik dažniausiai taip ir lieka nepaaiškinta, o kokiomis vertybėmis vadovaujantis taip buvo daroma. Problema ta, kad Vertybės samprata pas kiekvieną ją išpažįstantį yra savita.
Lietuvių kalbos žodynas sekančiai aiškina žodį Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės.
Kaip matome, esminis šios sampratos aiškinimas remiasi į svarbiausią elementą į teigiamą reikšmę. Atrodo, lyg viskas ir aišku. Bet sutikite, kaip gyvenime nėra vien tik juodų ir baltų spalvų, taip ir mūsų suvokime apie tam tikrus reiškinius irgi daug kas priklauso nuo subjektyvaus bendro realios tikrovės suvokimo. Beje, čia turime pastebėti, kad asmeninis suvokimas ir tam tikrų dalykų priėmimas daugeliu atveju priklauso nuo mus supančios aplinkos įtakos. Todėl bet kurios, savo pirmapradėje reikšmėje, panaudojamos sąvokos nuo teigiamos jos reikšmės suvokimo galimas poliškumo pakeitimas į negatyvą, blogąją pusę. Ir kas blogiausia šiandien vyksta mūsų Vakarų civilizacijoje, ir jos dalelėje Lietuvoje, tai kada realios tikrosios mūsų protėvių krauju aplaistytos ir kančiomis iškentėtos tradicinės vertybės tampa niekinėmis ir sparčiai keičiamos erzacinėmis pseudo vertybėmis. Pastarosios dažnai jėga brukamos į visuomenės gyvenimą pateikiant tai, kaip modernų gėrį.
Supriešinant kartas bandoma pakeisti tūkstantmečiais pasiteisinusias žmonių gerbūvio ir sugyvenimo sampratas tuo pačiu pakeičiant patį mūsų gyvenimo būdą. Jau keli dešimtmečiai iš mūsų viešo gyvenimo išgujama Dievo samprata. Ir, deja, tai vyksta ne SSRS, kurios nebėra, o Vakarų civilizacijos forpostais save laikančiose valstybėse. Lietuva tik uoliai tai kopijuoja. Nes mūsuose išplito mada imti iš taip vadinamų Vakarų visas šiukšles. Panašiai kaip lietuviški TV kanalai, taupydami pinigus, mums pastoviai bruka, vos ne praeito šimtmečio filmus. Dievo sampratą netapatinu su religijomis, su žmonių kūriniais bažnyčiomis. Nors tai didingi istorijos, kultūros kūriniai.
Man artimesnė gerbiamo profesoriaus Alvydo Jakubaičio nuomonė, kad Dievybė – tai žmogaus fundamentalaus egzistencinio tikslo Tikėjimo Amžinybe paradigma, be kurios mūsų buvimas šioje Žemės planetoje netenka prasmės. Ir ne tiek svarbu, ar tu tiki į savo, kaip individo pomirtinį gyvenimą, ar savęs įsikūnijimą palikuonyse. Esmė ne tame. Svarbu, kad tu gerbi ir vertini tą Didingą Kūrinijos Paveikslą, kurio dalelę išvysti vos pažvelgęs naktį į žvaigždėtą Dangų. Negalima Dievo sampratą suprimityvinti pagal mūsų ribotą žmogiškos asmenybės suvokimą. Lygiai kaip negalima ir visą mus supančią Visatą, arba Multi Visatą (kaip jau fizikai teigia) paaiškinti tik mūsų pažintų Gamtos dėsnių samprata. Juk visada išlieka amžinas klausimas, o kas sukūrė tuos Gamtos dėsnius? Be to, kiek dar jų nežinome? Todėl primityviai auklėti jaunąją kartą ateizmo dvasia, kad bažnyčiai jau atgyveno ir krikščionybę reikia išguiti iš mūsų gyvenamosios aplinkos, manau, yra gerokai perdėta. Tik gaila, kad naujiems pseudo laisvės vertybių šaukliams tai geriau sekasi nei galėjo apie tai pasvajoti sovietiniai ateizmo ideologai.
Išvarę Dievą mes per pastaruosius dešimtmečius sparčiai baigiame sugriauti bet kurios žmonių bendruomenės fundamentą – ŠEIMĄ. Pastebėkite, koks puolimas jau seniai vyksta prieš Žmonijos Sakralinį Kūrinį Šeimą! Nors čia pat stebime paradoksą, kad gan vieninga ir savo tikslų agresyviai siekianti LGBT bendruomenė sėkmingai kovoja už vienalytę šeimą. Kur logika? O logika yra labai paprasta. LGBT to viešai neskelbia, bet jų elgesys tai atskleidžia. Jie homoseksualizmą laiko vertybe. Tačiau autorius nebūdamas priešiškas homoseksualistams, niekaip neįžvelgia, kad kokia tai lytinė orientacija gali būti vertybe. Vertybė yra jau Kūrėjo ar Gyvosios Gamtos (kas kuo tiki) suteikta – tai Žmonijos kaip mąstančių būtybių bendruomenės tęstinumas.
Paminėjau tik dvi fundamentalias Žmonijos Vertybes, su kuriomis šiandienos save laikančios modernistinėmis ideologijos gan agresyviai kovoja. Ir reikia pripažinti, kad bent Vakarų civilizacijoje joms sekasi. Nors džiaugtis nėra kuo, nes tuo pačiu jos tai civilizacijai baigia iškasti duobę. Nes be vertybių ji liks tik tuščias kevalas, kuris ilgainiui išnyks.
Senjoro ženklas. Slaptai.lt foto
Bent kiek daugiau mąstantiems akis bado akivaizdūs tokių, dar neseniai taip vertintų ir puoselėtų, bendražmogiškų vertybių, kaip Meilė, Atjauta, Pagalba, Bendruomeniškumas, Bendras Gėris ir eilės kitų tikrųjų gan agresyvūs bandymai jas pakeisti nieko nepaaiškinančiu naratyvu taip įvardijamomis Žmogaus teisėmis. Deja, kalbant apie žmogaus teisių sampratą čia pakliūname į tokias sąvokų pelkes, kad ir paskęsti nesunku. Juk į šias pseudo teises sutempiama viskas: ir narkotikų laisvas vartojimas; bei vaikų savo tėvų skundikais darymas; genderizmo ideologijos brutalus brukimas darželinukams, dar nemokantiems skaityti; neribota laisvės samprata atskiroms socialinėms grupėms be jokios moralės ir atsakomybės ir pan.
Grimasos. Slaptai.lt nuotr.
Deja, esminė Žmogaus Teisė – oriai gyventi. Dirbti ir už tai gauti teisingą atlyginimą. Nuo vaikystės nebūti pažemintu, jeigu gimei neturtingoje šeimoje. Nebūti persekiojamu už savo nuomonės viešą sakymą arba savo teisių gynimą, net neužsimenama. Šiandien eilinis Lietuvos gyventojas, turintis nedideles pajamas, yra pasmerktas jaustis antrarūšiu arba net trečiarūšiu. Jo teisių niekas negina, jis gyvena skurdžiai ir dar net negali pasakyti, kad taip neteisinga, save laikančioje demokratine ir teisine valstybėje. Susimastykite patys, kada jūsų iš daugiau nei pusės milijono Lietuvos gyventojų, balansuojančių ant skurdo ribos, ką nors matėte TV ekrane, arba apie juos buvo didžiuosiuose interneto portaluose rašoma. Užtat ten apstu nežine kieno prikurtų ,,žvaigždučių“ ir vėl gi nežinia kieno išaukštintų už neaiškius nuopelnus ,,žinomų/žymių žmonių“.
Tapo jau madinga, kad po kokio nors aštresnio, ne parinkto, kalbėtojo pasisakymo ar straipsnio iškart lyg pagal užsakymą, atsiranda jo taip vadinamų ,,žymių žmonių“ pasmerkimas. Tarp tų ale pasmerkimų pilna asmeninių įžeidimų, žmogaus orumo pažeminimo, atvirų patyčių ir net kvietimo juos sukišti į kalėjimus arba nušauti. Tai konkretūs faktai, kurių čia neminiu, nes jie visiems žinomi. Taip kuriamos ir palaipsniui brukamos pseudo vertybės. Ir kas blogiausia, taip keičiamas mūsų gyvenimo būdas. O tai veda į prisitaikėliškumą ir pamėgdžiojimą ne to, kas tauru ir gera, o tai, kas atgrasu ir žema. Tarp kitko, kaip sakoma, nieko naujo po Saule. Ne vienas, matyt, prisimena, kaip SSRS buvo smerkiami sovietinia disidentai. Visada atsirasdavo veikėjų, kurie per TV ar laikraščius juos pasmerkdavo, apie juos nelabai ką bežinodami. Taip, kad netoli mūsų dabartiniai smerkėjai nukeliavo. Deja, būdami pilkomis asmenybėmis, vidutinių gabumų ir todėl tiesiog patologiškai nekenčiantys už save protingesnių ir doresnių, yra išaukštinami ir jaunajai kartai pateikiami, kaip sektinas pavyzdys. Taip kuriama armija nemąstančių, pamėgdžioti tesugebančių ale įžymybių, kuriais labai lengva manipuliuoti.
Kyla logiškas klausimas o kam viso to reikia? Atsakymas yra aiškus kaip du kartu du. Tai būtina, kad pratęsti šios rafinuotos parazituojančios sistemos egzistenciją. Tie kurie sukūrė šią vartotojišką visuomenę pirmiausia tai įdiegė ekonomikoje. O kai pamatė, kad manipuliacija žmonėmis neša didžiausius pelnus nusprendė tai pritaikyti plačiau. Pastebėkite kas dabar daugiausia lobsta. Tai įvairūs finansiniai ir kitokie tarpininkai, patys realiai nieko nesukurdami, bei tie kurie pelnosi vogdami iš valstybės. Ar per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus nors ką už machinacijas, vagystes, bei kyšius rimtai nubaudė. Ką bekalbėti apie realias bausmes. Niekas iš rimtesnių aferistų nebuvo net viešai pasmerktas. O kadangi to nevyko ir nevyksta, tai toks elgesys tampa norma ir bent dalyje visuomenės formuojasi nuostata, kad taip ir turi būti.
Liūdesys. Slaptai.lt foto
Suprantama, kad tokioje terpėje, ją sukūrusiems ir palaikantiems nereikia aktyvių, mąstančių asmenybių. Jiems reikia paklusnių vartotojų. O ko reikia vartotojui? Kuo daugiau pseudo pramogų ir iliuzinės laisvės, leidžiančios tenkinti savo pačius žemiausius poreikius. Ir jie jums tai suteikia. Tačiau tam jiems būtina atimti iš žmonių istorinę atmintį, gyvenimo prasmę bei jo pilnatvę, paverčiant žmogų nemąstančia, bet uoliai ir klusniai vartojančia būtybe.
Štai link ko veda tradicijų ir fundamentalių bendražmogiškų vertybių atsisakymas. Tautos Šviesuolių niekinimas ir jų Kūrybos menkinimas tampa norma. Ne be reikalo visi, kurie apie tai prabyla, apipilami purvais ir paverčiami marginalais. Vienintelė Viltis, kad šis maras dar ne visą mūsų Tautą apėmęs, bet sergančių jau daug.
Daktaras Algimantas Matulevičius – buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo narys bei NSGK pirmininkas, LPK Garbės Prezidentas, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kai pernai metų pabaigoje darbą pradėjo nauja Vyriausybė, buvo deklaruojama, kad nauja Vyriausybė pirmiausia įneš politinį stabilumą. Koaliciją suformavo vien tik dešiniosios partijos, taigi gan lengvai buvo sutarta ir dėl vertybinių principų, dėl ko tokia koalicija išvis yra sudaroma. Praėjo pusė metų – pažadai ištesėti. Lietuva užėmė aiškią nedviprasmišką vertybinę poziciją tarptautinėje politikoje, o Seimo ir Vyriausybės darbas tapo prognozuojamas ir nuoseklus.
Politinis stabilumas
Sauliaus Skvernelio valdymo laikotarpiu tuometę valdančiąją koaliciją drebino politiniai mūšiai ir įtakos zonų dalybos. „Skvernelininkai“ prieš „karbauskininkus“, Seimas prieš Vyriausybę, įtampa su „Valstiečių“ partijos atskilėliais, sąjunga su Lenkų rinkimų akcija ir kita. Dabar gi visiškas štilis. Vyriausybė dirba ramiai, Seimas priima sprendimus, jokių rimtesnių skandalų ar įtampų. Galima tvirtinti, kad Lietuva šiandien yra brandi liberali Vakarų demokratija.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Pagrindinės politinės kovos šį pusmetį yra ne dėl postų ar įtakų, bet dėl idėjų. Liberalizuoti alkoholio pardavimą ar ne, įteisinti partnerystę ar ne. Yra nesutarimų, požiūriai skiriasi, vyksta mitingai, protestai, bet tai ir yra demokratijos triumfas, kai vertinama laisva diskusija ir galiausiai randami sprendimai.
Priešingai nei buvo prognozuojama kai kurių neprietelių, Seimas ir Vyriausybė geba priimti sprendimus, valdančioji koalicija turi pakankamai balsų, o rezultatai tiek politiniame lauke, tiek socialiniame, tiek ekonominiame yra labai geri. Covid-19 krizė suvaldyta, o finansai, socialinė situacija ir ekonomika aiškiai gerėja kasdien.
Nuosekli tvirta vertybinė pozicija
Dabartinė Vyriausybė ir Seimas išsiskiria aiškiu vertybiniu kursu.
Laukinis bizonas. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio politikoje Lietuva yra tvirtai už liberalią demokratiją, humanizmą ir žmonių apsisprendimą. Jokių nuolaidžiavimų. Jeigu yra pasirinkimas, kroviniai ar žmogaus teisės, šiandien Lietuva kompromisų su sąžine nedaro. Šį Lietuvos pasirinkimą pastebėjo ir kitų šalių žiniasklaida, stambiausi Vakarų spaudos leidiniai. Kai kas kritikuoja ir skundžiasi, kad tokia griežta pozicija žlugdoma ekonomika, bet ilgainiui ekonomika visada suklesti ten, kur gerbiamos demokratinės vertybės. Ar nebus, kad po kelerių metų baltarusiški startuoliai Lietuvoje sukurs daugiau pridedamosios vertės ir darbo vietų nei šiandien trąšų vagonai?
Ne mažiau svarbi diskusija vyksta Seime dėl žmogaus teisių ir kiekvieno galimybių. Yra skirtingi požiūriai, vertinimai, bet pati diskusija yra net vertesnė nei kažkoks greitas teisės aktų priėmimas. Tėvynės sąjunga niekada nebuvo už sprendimų forsavimą, bet visada buvo atvira be jokių kategoriškumų. Vertybinis apsisprendimas negali būti primestas jėga, todėl atvira diskusija, atskirų politikų kaukių nusimetimas, prieštaringai vertinamų asmenų pasirodymas tikruoju amplua, leidžia pamatyti visą vaizdą ir susivokti visuomenei. Apsispręsti, kas yra tikroji tolerancija ir empatija, o kokie veikėjai tėra netikri pranašai.
Džo Baideno priesaika. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda viliasi, kad naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) dar labiau stiprins JAV santykius su Baltijos valstybėmis.
Ketvirtadienio vakarą G. Nausėda dalyvaus Europos Vadovų Taryboje (EVT), kuriose tikisi aptarti ir būsimus ES santykius su naująja JAV administracija.
„Aš labai tikiuosi ir manau, kad ir šį vakarą turėsime apie tai pokalbį, kad atsivers naujas puslapis JAV ir ES santykiuose. Tikiuosi, kad tokį patį šviesų, teigiamą puslapį atversime ir Lietuvos ir JAV santykiuose, nes prezidentas Joe Bidenas neblogai išmano regiono problematiką, yra čia lankęsis. Ir aš tikiuosi, kad bendradarbiavimo su Baltijos valstybėmis prioritetas jo tikslų hierarchijoje tikrai bus pakankamai aukštai“, – sako G. Nausėda.
Prezidentas taip pat teigė stebėjęs J. Bideno inauguraciją. Anot jo, naujasis JAV prezidentas laikosi tų pačių vertybių kaip ir jis.
„Norėčiau atkreipti dėmesį į dar du labai svarbius dalykus, kurie išryškino naujojo prezidento vertybes. Tai yra tikėjimas ir šeima. Naujasis prezidentas visa savo retorika ir elgesiu demonstravo, kad Amerikos visuomenė ir jis asmeniškai grindžia savo pasiekimus ir ateitį būtent šiais dviem labai svarbiais dalykais, kuriais šiandieniniame pasaulyje kartais linkstama abejoti. Tai Jungtinių Valstijų prezidentas J. Bidenas tokių abejonių nepaliko. Ir mane tai džiugina, nes aš laikausi tokių pačių vertybių. Naujasis prezidentas labai aiškiai identifikavo, kad jis stengsis būti visų Amerikos piliečių prezidentas, tarp jų ir tų, kurie už jį nebalsavo“, – sakė prezidentas.
