Mokslininkų skaičiavimai rodo, kad dėl koronaviruso pandemijos pasaulyje galėjo būti atidėta ar atšaukta 30 mln. planuotų operacijų. Atitinkamą analizę atliko Birmingemo universitetas.
Dėl pandemijos pirmiausiai buvo atšaukiamos ortopedinės operacijos, pavyzdžiui, dirbtinio kelio ar klubo sąnario implantacija. Tačiau, anot mokslininkų, planetoje galėjo būti atšaukta ar atidėta ir per 2 mln. vėžio operacijų. Vien tik Didžiojoje Britanijoje atidėtų onkologinių operacijų gali būti apie 36 000.
„Atidėtų operacijų laukiančių pacientų būklė gali pablogėti, gali būti apribota jų gyvenimo kokybė. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, vėžio, atidėtos operacijos gali lemti mirtis, kurių galima išvengti“, – sakė vienas mokslininkų Aneelis Bhangu.
Atlikdami tyrimą, mokslininkai vertino informaciją iš 359 ligoninių 71 šalyje ir tada skaičius pritaikė 190 valstybių. Jie darė prielaidą, kad 12 savaičių ligoninės dėl pandemijos bangos patyrė didžiulį krūvį. Kiekviena nauja savaitė gali reikšti po dar 2 mln. atidėtų operacijų, rodo tyrimas.
Anot mokslininkų, jau trys ekstremalios padėties mėnesiai pacientams gali reikšti milžiniškas eiles. Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, gali prireikti 11 mėnesių, kol bus atliktos visos susikaupusios operacijos – net jei kas savaitę būtų atliekama 20 proc. daugiau operacijų nei prieš pandemiją.
Jau ruošiausi po truputėlį numirti, bet staiga nusprendžiau palaukti, pamatęs, kad prie mirties slenksčio, prasidėjus neįtikėtinų užmojų pandemijai, grūdasi tokia daugybė žmonių, dabar – dešimtimis tūkstančių, o netrukus tikriausiai bus ir milijonai, su puikia perspektyva viso pasaulio miruoliams dar labiau pasidauginti. O aš sakau sau: nebūsiu mados auka, nesiruošiu čia beždžioniauti, sekti įtartinu pavyzdžiu.
Visados jaučiau pasibjaurėjimą miniomis, užkemšančiomis praėjimus, taigi ir dabar nesiruošiu grūstis per prievartą, užbėgant į priekį kitiems, galbūt labiau nusipelniusiems, pagalvojęs, kad reikėtų, niekur nebeskubant, kažkur užkulisiuose pralaukti didžiojo subruzdimo metą, pasižiūrėti, kas iš to galiausiai išeis. Ar tai jau būtų galima pavadinti gyvenimo geismu, prisimenant senos teorijos įrodinėjimus, kad mirties artumas pažadina libido kompleksus arba bent užaštrina fiziologinius įspūdžius? Kažin kažin… Greičiau čia tave suturi iš buvusios puikybės likęs kuklutis noras taip paprastai nepasiduoti skubėjimo manijai (dabar prisiminiau, kad jaunystėje esu išleidęs eilėraštukų knygutę, pavadinimu „Nubalnotos sraigės“, tačiau neprisimenu, nors užmušk, apie ką ten buvo vograujama), iš pašalinio stebėtojo pasijos likęs mechaninis įprotis fokusuoti dėmesį į finalines kažkada prasidėjusių procesų scenas, antrąją prigimtimi tapęs pripratimas palaukti, uždelsti, jeigu to reikalauja įvykių seka. Tačiau to toli gražu negalima pavadinti atgimstančiu gyvenimo geismu.
Kita vertus, bjaurus vidinis balsas (reikėtų jam kada nors patrumpinti liežuvį) kužda, kad ir tavo kieme stovi pakinkyta mirties karieta, taigi net ir dirbtinai užtęstos pauzės, gudraujančios sąmonės delsimas negali pakeisti likimo.
Praeitą kartą citavau Tomą Maną, sakiusį, kad liga gali pažeminti, bet gali ir išaukštinti žmogų https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-koronaviruso-dienorasciai-benelaukiant-ligos-protrukio-i/. Ką čia daug slėpti, prieš keletą metų susirgau onkologine liga, vėžys buvo stipriai pasivaręs į priekį. Gydymas, jeigu galima būtų taip pasakyti, buvo sėkmingas, be didesnių liekamų pasekmių, taigi nesijaučiu nei labai pažemintas, nei juolab išaukštintas tos neretai mirtina vadinamos ligos. Kas be ko, apie sėkmę čia turėtume kalbėti tik labai sąlygine prasme, gerai suprantant tikrą dalykų padėtį, kad, dabar atstatęs savo gyvybines funkcijas, kūnas tebelieka užminuotas, su tiksinčia bomba po užpakaliu. Be visa ko kito, nuo tada likau pats įsižeidęs ant savo kūno (dėl didesnio konceptualumo čia privalau neišgirsti kalbos kultūros reikalavimų, drąsiai sakydamas „ant kūno“), neišsižadėdamas tolimojo giminystės laipsnio su savo kūnu, bet nevengdamas ir tretiravimo, laikydamas jį nevispročiu, debilu, štai tokiu, į silpnaprotystę linkusiu giminaičiu, kurį, nori to, ar nenori, reikia prižiūrėti. Savo kūnui leidžiu savarankiškai įsimaišyti į minią, eiti pas merga, kartas nuo karto suteikiu progą pavedžioti mano šunį, bet labiau reikšmingų darbų nepatikiu.
O dabar papasakosiu apie atvejį, kai kūnas gali pažeminti sielą, nuvilti net didžiausią optimistą iki pasąmonės gelmių. Na, iš tiesų, vėžys buvo tik kažkas panašaus į ilgai neužtrukusią slogą, palyginus su tais vargais ir neišbrendamais kančių keliais, kai, pasveikimo iš didelės rizikos ligos paskatintas, nusprendžiau susitaisyti dar ir dantis vienoje odontologine klinka pasivadinusia licenzijuotoje įstaigoje Kaune, peršokdamas, jeigu leisite taip pasakyti, nuo onkologijos prie odontologijos.
Būdamas gudriu po laiko, privalau visus perspėti, kad, iškilus reikalui taisyti dantis, visų pirma privalu susirinkti detalią informaciją apie paslaugos teikėją. Įsivaizduoju, kad būna odontologinių klinikų, kultivuojančių įsitikinimą, kad reputacija yra vienas iš verslo sėkmingumo principų, tačiau, kaip išaiškėjo, dar yra ir tokių odontologinėmis klinikomis besivadinančių verslo įmonių, kurios išsilaiko, uždirba pinigus juodosios chaltūros, kitaip nepasakysi, būdu. Kaip atrodo, net ir tokių kaip antruoju atveju klinikų savininkai taikstosi su nusistovėjusia apgaulės praktika, nes pasamdyti chaltūros meistrą kainuoja pigiau nei dorą žmogų, – anie patys užsikala sau pinigą, nesilaikydami darbo etikos ir sukčiaudami su medžiagomis, o iš kitos pusės, kad ir kaip ten būtų, toks sukčius taip pat ilgiau ar trumpiau kuria pridėtinę vertę, pildo įmonės kasą.
Aš pasirinkau arčiausiai mano namų įsikūrusią kliniką, čia už suteiktas odontologines paslaugas sumokėjęs 10 tūkstančių eurų. Gaila ne pinigų, iš esmės išmestų į balą, o sveikatos, nors susiskolinti iš visų pašalių ir sumokėti chaltūros meistrams pinigai nėra jau tokie maži, kaip galėtų atrodyti turtingam pižonui (perspėju, kad šiame žodyje rašosi „ž“, o ne „z” raidė), prilygsta mano 1,5 metų atlyginimui. Vis tik kartais pagaunu save galvojant, kad būčiau sumokėjęs tuos 10 tūkstančių tam geradariui, kuris būtų perspėjęs iš tolo apeiti man dideles nelaimes, skausmus, veido užtirpimus, daugiakartinius įdėtų įtaisų lūžimus, ištrupėjimus, skilimus, užtraukusią kliniką, – bala nematė tų paslaugų, suteiktų norint pasigerinti išvaizdą.
Laikrodis, skaičiuojantis gyvenimo minutes. Slaptai.lt fotografija
Tikriausia skaitytojas jau nerimauja, skubėdamas pasakyti, kad Lietuvoje yra numatytos ir tiksliai aprašytos procedūros – kaip aptartu čia apgaulės atveju būtų galima ieškoti tiesos ir žalos atlyginimo? Tokia iš tiesų yra graži teorija, o praktiškai visi nukentėję nuo odontologijos sukčių žmonės nieko nelaimi, net įsipainiodami į ilgai trunkančius teismo procesus. Už chaltūros meistrų ir odontologijos sukčių interesus visados kaip mūras stoja vadinamieji Odontologų rūmai!
Lietuvoje yra bent trys lobistinės organizacijos, kurios gina grupinius interesus, neretai pažeisdamos teisėtus didžiosios piliečių dalies lūkesčius. Tai – Lietuvos bankų asociacija, Lietuvos Antstolių rūmai ir jau minėtas Lietuvos respublikos Odontologų rūmų susivienijimas.
Patikėkite, žinau, ką sakau, ne vieną valandą praleidau studijuodamas man prieinamas bylas, kylančias dėl pacientų skundų ir pretenzijų nekokybiškai savo darbą atlikusiems odontologams (kaip jau užsiminiau anksčiau, tokiais atvejais paprastai laimi dantistas su samdomų pagalbininkų būriu sugebantis užkalbėti teisėsaugai dantį). Susikaupė visas segtuvas medžiagos su neįtikėtinų faktų krūvos registravimu, todėl pats laikas būtų viešai pasižadėti, kad anksčiau ar vėliau pateiksiu skaitytojo dėmesiui dokumentinę-meninę apybraižą, pavadinimu „Odontologijos rūmai“.
Švenčiant Kovo11-osios trisdešimtmetį, prezidentas Gitanas Nausėda viename iš savo pasisakymų konstatavo faktą, kad per šį laikotarpį Lietuvą pasiekė neįtikėtinų laimėjimų, užkopė į dideles aukštumas. Žinia, didžiausias iškovojimas yra pati nepriklausomybė, o garbingo jubiliejau proga tiesiog būtina pasidžiaugti, paminėti gražius dalykus, tačiau stojus kasdienybei nėra kur padėti akių, matant, kad kai kurios mūsų gyvenimo sferos yra visiškai pašvinkusios kaip akį rėžiantis disonansas garbingam nepriklausomos Lietuvos vardui. Toks pašvinkimas didesne ar mažesne dalimi prasimuša apskritai lietuviško tipo medicinoje, o ypač stipriai privačių odontologijos klinikų sferoje.
Ramybės oazė. Slaptai.lt nuotr.
Koronaviruso siautėjimo metu Lietuvos vyriausybė priėmė daug radikalių sprendimų, neįsivaizduotinų normaliomis gyvenimo sąlygomis. Savo ruožtu aš siūlau mūsų Vyriausybei priimti dar ir tokį nutarimą, kad už odontologines paslaugas ugdymo sferos darbuotojams visą kainą sumoka valstybė, įpareigotoms institucijoms tikrinant atliekamų paslaugos darbų kokybę, žiūrint, kad valstybės pinigai nebūtų paleisti vėjais. Ar ne per daug noriu, savo gerosios valstybės įsivaizdavime išskirdamas vieną žmonių grupę?
Dantys nėra tik įkandimo priemonė, net jeigu įsivaizduojame tai, kaip malonu švelniai dantimis sukąsti moters krūties spenelį ar nešvelniai įkąsti savo priešininkui į galvą.
Taip pat dantys nėra tik valgymo priemonė. Mokytojui, dėstytojui, apskritai paskaitininkui dantys yra darbo priemonė. Jeigu netikite, pabandykite įsivaizduoti, kad net I.Kanto nesiklausytų studentai ar mokiniai, jeigu didysis mąstytojai kreiptųsi į auditoriją, rodydamas visiems savo išpuvusius dantis…
Mokslas ir gyvenimas akivaizdžiai įrodė, kad šešėlinė ekonomika kaip vėžys ėda valstybės socialinį kūną, ardantis kuriamus moralius ir naudingus visuomenei tvarius ryšius ir gerovės valstybės ekonomiką.
Algimantas Matulevičius, mokslų daktaras, LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Be to aišku, kad šešėlinė ekonomika eina kartu su korupcija ir oligarchų grupių atsiradimu, nes nelegalus verslas suauga su nesąžiningais politikais ir valstybės pareigūnais, jis paveikia ir daro amoralia teisėsaugos sistemą. O tai jau tiesioginė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Juk korumpuoti, nesąžiningi politikai ir ypač teisėsaugos pareigūnai, tampa tiesioginiu kitų nedraugiškų valstybių specialiųjų tarnybų lengvu taikiniu.
Gelbėdamiesi jie lengvai gali tapti valstybės išdavikais. Ir nuo šito maro mūsų neapgins jokie tankai ar pėstininkų mašinos.
Galų gale ir ne NATO sąjungininkų reikalas, kaip mums išsivalyti nuo kyšininkų teisėjų, politikų, biurokratų. Šias mėšlinas arklides privalome iškopti patys.
Šie žodžiai įrašyti jau seniau mano sukurtoje Skaidrumo sistemos koncepcijoje, kurios pristatymą visuomenei (vasario mėnesį LR Seime), deja, praignoravo, save įvardinantys elitiniais, žiniasklaidos atstovai. Suprantama, jų pačių reikalas apie ką rašyti. Tik kažkodėl visi puolė stebėtis, kai nugriaudėjo teisėjų kyšininkavimo skandalas. Tai tik patvirtina mano seniai išsakytą teiginį, kad gyvename ,,skandalų kultūroje“. O šią kultūrą maitina ne kas kitas, o šešėlinė ekonomika ir jos sesė dvynė – korupcija. Mano sukurta sistema leistų su šiais itin pavojingais reiškiniais realiai kovoti, juos užkardyti, o ateityje išvis juos išgyvendinti.
Šių eilučių autorius išnagrinėjęs aukšto pragyvenimo, bendruomeniškumo ir aukštos bendros gyvenimo kultūros valstybių patirtį pastebėjo keletą bendrų tendencijų, iš kurių ir gimė, mano įsitikinimu, fundamentalus pasiūlymas Lietuvai, t.y. Skaidrumo sistemos koncepcija. Ši idėja gimė ir išsirutuliojo iš pastebėtos bendros klaidingos prielaidos. Vertinant šešėlinę ir ją lydinčią iš jos kylančią korupcinę ekonomiką, jau tampančią mūsų gyvenimo būdo dalimi, daroma esminė klaidinga prielaida. Pripažįstamas šių abiejų reiškinių – šešėlinės ekonomikos ir korupcijos – neišvengiamumas. Dėl to dažniausiai su šiomis negerovėmis kovojama daugiau deklaratyviai nei realiai tikint, kad galima šių reiškinių ilgainiui atsikratyti. O esminė priežastis – nėra sukurtas sisteminis problemos sprendimo būdas.
Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyvename 4.0 pramonės revoliucijos laikotarpyje. Eksponentiškai vystosi ir mūsų gyvenimą keičia aukštosios technologijos. Tačiau žmonijos pažangą stabdo vangiai besikeičiantys mūsų tarpusavio socialiniai santykiai. Norime mes to ar ne, pats mūsų gyvenimas verčia juos permastyti ir sąmoningai keisti. Keisti geranoriškai, kantriai aiškinantis, kas mums trukdo visiems, ar bent to norinčiai daugumai, geriau ir prasmingiau gyventi. Autorius apmastęs ir apibendrinęs eilės šalių, ypač skandinavų patirtį ir išnagrinėjęs nemažai rašytinių šaltinių priėjo išvados, kad gan didelį postūmį šioje didžiulėje problemoje gali suteikti visaapimanti skaidrumo sistema.
Ji privalo apimti ne tik verslą, ji turi tapti mūsų naujo gyvenimo būdo rišamąją medžiaga. Turime pradėti atvirai kalbėti, diskutuoti, be pykčio, kaip galima geriau ir išmintingiau tvarkyti visų mūsų bendrus reikalus, jeigu išmoksime tai daryti skaidriai. Koncepcija – tai tik mūsų vedlys, tai ne statiška visam laikui sukurta dogma, tai dinamiškas besivystantis mūsų pačių kuriamas projektas. Galime tai vadinti šiuolaikiškai – platforma, kurios esminiai privalumai keli: a) tai pozityvas b) tai švietėjiškas visų norinčių permainų projektas c) tai pradinių principų – vertinimo kriterijų sistema, kurie kaip naujo kelio žymenys padės mums susitarti dėl atskaitos taškų.
Pati koncepcija toliau dirbant įvairioms socialinėms grupėms kartu padės sukurti Skaidrumo sistemos kodeksą. Jis taptų baziniu dokumentu, įteisinančiu pirminius principus, reguliuojančius santykius tarp įvairių socialinių grupių ir politikų, bei apibrėžiantys naujus kriterijus tiems, kuriems visuomenė suteikia teisę kalbėti jos vardu: pirmiausia – tai politikai ir žiniasklaidos atstovai. Mūsų socialiniai santykiai privalo būti vieši, o viešumas turi būti skaidrus. Kiekvienas, norintis gauti teisių, pirmiausia privalo prisiimti ir atsakomybę, nes teisė be atsakomybės – tai chaosas visuomeniniame gyvenime. Atėjo laikas kelti didesnius skaidrumo, reputacijos reikalavimus kaip politikams, taip ir žiniasklaidos atstovams, nes abi šios profesijos tampa atsakingos už visuomenės ir mūsų valstybės ateities formavimą.
Būtent jos formuoja viešąją nuomonę ir mūsų požiūrį į bendrąjį gėrį. O ypač skaidrūs privalo būti žmonės, kurie valstybės t.y. mūsų vardu vykdo teisingumą. Juk jos Seimo narys negali jūsų įkalinti, o teisėjas vienintelis turi šią didžiulę privilegiją. Tai negi jis gali ją pardavinėti? Pasirodo – gali. Manau, kad būtent jiems už tokius nusikaltimus turi būtų taikomi ženkliai griežtesni reputacijos reikalavimai ir griežčiausios bausmės tokius nusikaltimus įvykdžius.
Koncepcija dalinai šiuos kriterijus aptaria ir numato eigą, kaip toliau elgtis ruošiant teisinius bei savivaldos, verslo ar kitų asocijuotų struktūrų konkrečias iniciatyvas šia kryptimi. Tai tik pirmas viešas pateikimas. Apie tai turėsime kalbėti daug ir įvairiuose formatuose, nes vienas iš numatomų darbų – tai plati visuomenės švietimo Programa apie skaidrumo ir skaidraus viešumo naudą ir neišvengiamumą ateities bendruomenėje, kuri turi išsivaduoti iš uždaro savanaudiško individualizmo kuo daugiau tampant bendruomeniška ir kurianti bei puoselėjanti bendrąjį gėrį žmonių bendrija.
Politinė korupcija
LSDDP nariai kaip tik tame ir mato naujos tikrai žmoniškos socialdemokratijos ateitį. Ir kas svarbiausia – kyšininkavimo ir šešėlinės ekonomikos netoleravimo atmosferos sukūrimo, bei ,,skandalų kultūros“ kulto atsisakymo viešo proceso pradžią. Manau, paskutinis skandalas su tik nedidele dalimi teisingumą pardavinėjančių teisėjų ir advokatų (o jų yra ženkliai daugiau) turi tapti ta raudona linija, nuo kurios prasidės tikrasis, o ne lozunginis apsivalymas.
Pirmiausia, ką galime padaryti – tai kuo plačiau pasmerkti visus tuos apgailėtinus kyšininkavimo, apgaudinėjimo, nesąžiningo pralobimo atvejus ir imtis bendro rimto veiksmo sukuriant tam pasipriešinančią, netoleravimo Skaidrumo sistemą.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vilniuje atidarė „Thermo Fisher Scientific“ laboratoriją, kurioje gaminamos magnetinės dalelės turėtų tapti rimtu priešnuodžiu kovoje su onkologinėmis ligomis ir ŽIV. Lietuva – pirmoji ir kol kas vienintelė pasaulyje valstybė, pradedanti gaminanti tokio lygio technologinius produktus.
„Lietuvos mokslininkų kuriami produktai atveria naujas galimybes kovoti su pasaulį žudančiomis ligomis. Tai geriausias įrodymas, kad mūsų šalies žmonės savo kompetencijas ir žinias panaudoja ne tik pasaulinėms problemoms spręsti, bet ir gelbsti žmoniją bei prisideda prie milžiniškos technologinės revoliucijos“, – sakė šalies vadovė.
Lietuvoje kasdien vėžio diagnozę išgirsta beveik 50 žmonių, dar apie 80 tūkst. šiuo metu serga įvairiomis onkologinėmis ligomis, o net 20 proc. visų mirčių – nuo vėžinių susirgimų. Daugiausia pacientų nužudo piktybiniai plaučių navikai, nuo jų kiek atsilieka storosios žarnos ir skrandžio vėžys.
Tarptautinės vėžio kontrolės organizacijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) iniciatyva vasario 4 dieną minima Pasaulinė kovos su vėžiu diena. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos klinikos onkologė-chemoterapeutė Edita Juodžbalienė sako, kad onkologija – vienas greičiausiai besikeičiančių mokslų, kuriame dera tiek tradicinė, tiek netradicinė medicina ir net vyrauja tam tikros mados.
Tai labai palietė mane ir, būdamas arti jo viso gydymo metu, vis užduodavau sau klausimą – kodėl? Ne kaip išgydyti šią ligą, bet KODĖL šia liga žmonija serga?
Atsakymo į šį klausimą paieškos keitė daugelį mano jau nusistovėjusių požiūrių. Supratau keletą labai svarbių dalykų.
