Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pasveikino „naują santykių erą“. EPA-ELTA nuotrauka
Pekinas, gegužės 18 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį, pradėdamas viršūnių susitikimą su Vidurinės Azijos lyderiais, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pasveikino „naują santykių erą“. Pekinas tikisi sustiprinti ryšius su strategiškai svarbiu regionu.
Viršūnių susitikimas surengtas senoviniame Kinijos Siano mieste, istorinio Šilko kelio, per Vidurinę Aziją sujungusio Kiniją ir Europą, rytiniame gale. Pekinas laiko susitikimą ypač svarbiu.
Ketvirtadienio vakarą Xi Jinpingas surengė regiono lyderiams banketą ir sakė, kad ryšių stiprinimas yra „strateginis pasirinkimas“. „Esu įsitikinęs, kad mūsų bendromis pastangomis viršūnių susitikimas bus labai sėkmingas ir žymės naują Kinijos ir Vidurinės Azijos santykių erą“, – sakė Xi Jinpingas.
Tai pirmasis tokio pobūdžio susitikimas nuo tada, kai prieš 31 metus buvo užmegzti oficialūs santykiai. Pekinas teigia, kad 2022 m. prekyba su Kazachstanu, Kirgizija, Tadžikistanu, Turkmėnistanu ir Uzbekistanu pasiekė 70 mlrd. JAV dolerių, o 2023 m. pirmąjį ketvirtį išaugo 22 procentais.
Vidurinė Azija svarbi ir Kinijos trilijonų dolerių vertės „Diržo ir kelio“ iniciatyvai, svarbiam Xi Jinpingo geopolitiniam projektui. Pekinas nori atnaujinti bendradarbiavimą ir užpildyti vakuumą, kurį buvusiose sovietinėse valstybėse paliko Rusijos karas Ukrainoje.
Kinija, antra pagal dydį pasaulyje energijos vartotoja, investavo milijardus dolerių, kad gautų prieigą prie Vidurinės Azijos gamtinių dujų išteklių, regioną kerta Kiniją su Europa jungiantys geležinkeliai.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas.. EPA-ELTA nuotr.
Pasak analitikų, veikiausiai per viršūnių susitikimą bus stengiamasi pasiekti susitarimų, leisiančių toliau plėsti šį didžiulį tinklą, įskaitant ilgam įstrigusį 6 mlrd. JAV dolerių vertės geležinkelio, sujungsiančio Kiniją, Kirgiziją ir Uzbekistaną, projektą bei pratęsti dujotiekį iš Vidurinės Azijos į Kiniją. Prieš viršūnių susitikimą su Xi Jinpingu susitikęs Kazachstano prezidentas Kasimas Žomartas Tokajevas gyrė šio projekto „unikalų mastą“.
Kinijos šokėjos. EPA – ELTA foto
Ketvirtadienį per derybas su Kirgizijos prezidentu Sadyru Žaparovu Xi Jinpingas sakė, kad Kinija „nori kurti su Kirgizija geros kaimynystės, draugystės, bendros gerovės ir bendros ateities bendruomenę“. Jis susitiko ir su Uzbekistano, Tadžikistano bei Turkmėnistano vadovais, gyrė glaudžius ryšius su šiomis šalimis ir žadėjo plėsti ekonominius ir kultūrinius mainus.
Viršūnių susitikimas sutampa su Didžiojo septyneto (G7) lyderių susitikimu Hirosimoje, Japonijoje. Per jį, be kitų dalykų, bus kalbama ir apie tai, kaip atremti visame pasaulyje didėjančią Kinijos įtaką.
Neramumai Kazachstane: vyriausybė prašo Rusijos pagalbos. EPA-ELTA nuotr.
Nur Sultanas, sausio 6 d. (ELTA). Rusijos vadovaujami kariai bus dislokuoti padėti „stabilizuoti“ antivyriausybinių demonstracijų apimtą Kazachstaną, praneša BBC.
Šalyje išplitus neramumams, prezidentas Kasimas Žomartas Tokajevas paprašė Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSTO) paramos. Protestus iš pradžių sukėlė augančios degalų kainos, bet per juos pratrūko ir politinės nuoskaudos. K. Ž. Tokajevas apkaltino užsienyje apmokytas „teroristines gaujas“ sukursčius neramumus. Tačiau Vidurinės Azijos ekspertė Kate Mallinson iš Londone įsikūrusio užsienio reikalų ekspertų centro „Chatham House“ teigė, kad protestai yra „požymis labai giliai įsišaknijusio pykčio ir pasipiktinimo dėl Kazachstano vyriausybės nesugebėjimo modernizuoti šalį ir imtis visas gyvenimo sritis paveikiančių reformų“.
Prezidentas pažadėjo griežtai reaguoti į protestus ir visoje šalyje įvedė nepaprastąją padėtį, įskaitant komendanto valandą ir masinių susibūrimų draudimą. Anksti ketvirtadienį per televiziją pasakytoje kalboje jis sakė kreipęsis pagalbos į KSTO – karinį aljansą, kurį sudaro Rusija ir dar penkios buvusios Sovietų Sąjungos valstybės, kad padėtų stabilizuoti šalį. KSTO pirmininkas Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas patvirtino, kad aljansas atsiųs taikos palaikymo pajėgas „ribotam laikui“. Kazachstane – neramu. EPA – ELTA nuotr.
JAV valstybės departamentas pareiškė, kad „atidžiai stebi“ situaciją Kazachstane, ir paragino valdžios institucijas bei protestuotojus laikytis santūriai.
Prezidentas K. Ž. Tokajevas yra tik antras asmuo, vadovaujantis Kazachstanui po nepriklausomybės paskelbimo 1991 metais. Jo išrinkimą 2019-aisiais Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) pasmerkė kaip neatitinkantį demokratijos standartų. Vis dėlto panašu, kad daugiausia gatvėse pratrūkusio pykčio buvo nukreipta į jo pirmtaką Nursultaną Nazarbajevą, kuris nuo tada, kai atsistatydino, vaidino svarbų vaidmenį nacionalinio saugumo srityje. Trečiadienį, siekiant numalšinti augančius neramumus, jis iš šių pareigų buvo atleistas.
Buvo girdėti, kaip protestuotojai skanduoja N. Nazarbajevo vardą, internete pasidalyta vaizdo įrašu, kuriame matyti, kaip žmonės mėgina nugriauti milžinišką bronzinę buvusio lyderio statulą. Kaip rašo „BBC Monitoring“, atrodo, kad dabar demontuotas paminklas stovėjo Taldykorgano mieste, N. Nazarbajevo gimtajame regione.
Kazachstano specialiosios pajėgos šaudo į protestuotojus. EPA – ELTA foto
Almatos policijos vadas Kanatas Taimerdenovas sakė, kad „ekstremistai ir radikalai“ užpuolė 500 civilių gyventojų ir nusiaubė šimtus įmonių. Vakariniame Aktobės mieste prieš protestuotojus buvo panaudotos vandens patrankos. Būta pranešimų, kad saugumo pajėgos kai kuriose vietose stojo į protestuotojų pusę.
Vis dėlto, pasak BBC, sunku susidaryti aiškų vaizdą, kas vyksta šioje Vidurinės Azijos valstybėje. Vidaus reikalų ministerija paskelbė duomenis apie aukas saugumo pajėgose, bet nėra lygiaverčių pranešimų apie sužeistus ar žuvusius protestuotojus. Stebėtojų grupės pranešė, kad visoje šalyje užblokuotas internetas. Atleistas ne tik N. Nazarbajevas, atsistatydino visa vyriausybė.
Protestai ne tik dėl degalų
Pasak BBC rusų kalba korespondentės Olgos Ivšinos, daugelį nustebino tai, kokiu greičiu protestai peraugo į smurtą, o tai perša mintį, kad pyktį kelia ne vien degalų kainos. Tradiciškai Kazachstanas yra stabili Vidurinės Azijos valstybė, dažnai apibūdinama kaip autoritarinė. Iki 2019 metų jai vadovavo prezidentas N. Nazarbajevas, jo valdymas pasižymėjo asmenybės kulto elementais, visoje šalyje buvo pristatyta jo statulų, o sostinė pervadinta jo vardu. Jis pasitraukė vykstant antivyriausybiniams protestams, siekdamas juos numalšinti į savo vietą paskyrė artimą sąjungininką.
Daugumą rinkimų Kazachstane laimi beveik 100 proc. balsų surenkanti valdančioji partija, veiksmingos politinės opozicijos nėra. Analitikai teigia, kad Kazachstano vyriausybė akivaizdžiai neįvertino gyventojų pykčio ir kad šie protestai nestebina šalyje, kurioje nėra renkamos demokratijos – žmonės turi išeiti į gatves, kad būtų išgirsti.
Medvilnės byla… Vyresniosios kartos lietuviai turėtų prisiminti šią Kremliaus gausiai išreklamuotą temą. Juk praėjo tik 25-eri metai. Anų laikų sovietinė schema lengvai atpažįstama: tuometinė SSRS tardytojų grupė keletą metų intensyviai tyrė finansinius reikalus Uzbekistane. Iš Maskvos į Taškentą atvykę tyrėjai tvirtino – aukščiausia Uzbekistano respublikos valdžia labai korumpuota. Uzbekų nomenklatūra neva susikrovė pasakiškus turtus nesąžiningai prekiaudama baltuoju auksu – medvilne. Byla subliuško tik 1991-aisiais, subyrėjus Sovietų Sąjungai.
Garsioji „Medvilnės byla”
Kodėl prasminga prisiminti 1983 – 1989-ųjų įvykius Uzbekistane? Šiais metais Uzbekistane susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri reikalauja į teisiamųjų suolą sodinti tuometinės specialiosios SSRS Generalinės prokuratūros tardymo grupės vadovą Telmaną Gdlianą, vadovavusį „Medvilnės bylos“ tyrimui. Po šiuo prašymu pasirašė daug žinomų Uzbekijos politikos, meno, visuomenės veikėjų. Pavyzdžiui, istorikas – publicistas Šuhratas Salamovas, psichologinių mokslų dr. Mahmudas Iuldaševas, rašytojas Akbaras Mirzo…
Uzbekistanas
Laiško autoriai mano, kad „Medvilnės byla“, nepaisant akivaizdaus fakto, jog Uzbekistane tuomet tikrai būta nesąžiningų finansinių operacijų, vis tik dirbtinai sukurpta, nes piniginių machinacijų dydžiai Uzbekistane mažai kuo skyrėsi nuo vagysčių ir prirašinėjimų kitose SSRS respublikose. Tuo tarpu bausmių Uzbekistanas sulaukė milžiniškų. Uzbekų visuomenė šiandien įsitikinusi, kad jų respublika anuomet buvo net mažiau korumpuota nei Gruzija, Moldavija, Armėnija ar Ukraina. Ir vis tik Uzbekijoje surengti patys gausiausi valdžios pakeitimai. Net paviršutiniškai perželgus, kiek iš viso buvo suimta ir įkalinta asmenų, akivaizdu, kad SSRS vadovybė ją sukurpė ne tiek prieš tuometinio Uzbekistano vadovo Šarafo Rašidovo klaną (Samarkando klanas), kiek prieš visą Uzbekistaną. Tokie įtarimai sustiprėja atidžiai peržiūrėjus statistiką: vien 1986-ųjų vasarą prieš teismą stojo 22 tūkst. žmonių, o po trejų metų teisiamųjų suole jau sėdėjo apie 58 tūkst. Uzbekijos SSR gyventojų; iš partinių ir vykdomųjų Uzbekistano organų dėl kaltinimų sukčiavus prekiaujant medvilne pašalinta ne mažiau 70 proc. funkcionierių; tarp 1986 ir 1987-ųjų metų paskelbti net keturi mirties nuosprendžiai aukšto rango Uzbekistano nomenklatūros atstovams (tiesa, patys tyrėjai, vėliau atsidūrę kaltinamųjų aba įtariamųjų vietoje, dabar teisinasi nurodydami žymiai mažesnius skaičius – iškeltos tik 64 bylos arba, iškelta tik 4 tūkst. bylų).
Tad Kremliaus valdžiai tuomet greičiausiai rūpėjo ne teisė ir teisingumas, o politiniai motyvai – siekta savo įtakoje išlaikyti uzbekų tautą kaip klusnų vasalą, kad vėliau ją būtų lengva stumtelėti į vieną ar kitą pusę, ir tuo pačiu klusnias išlaikyti visas likusias musulmoniškas Vidurinės Azijos respublikas. Juk Uzbekistanas anuomet buvo sovietinės Vidurinės Azijos lyderis. Kaip jis pasielgs, panašiai mėgins laviruoti ir kitos Vidurinės Azijos respublikos. Vadinasi, „Medvilnės bylą“ inspiravusios jėgos troško parodyti kumštį ne tik uzbekams, bet ir turkmėnams, kazachams, tadžikams. Štai kas nutiks, jei neklausysite Kremliaus !
Uzbekus dera pasveikinti iškėlus tokią iniciatyvą – jei kilo įtarimų ir esama įrodymų, kad byla prieš Uzbekistaną buvo dirbtinai konstruojama, – kodėl jos neįvertinus šių dienų akimis? Bet „Medvilnės bylos“ peržiūrėjimas Uzbekijoje – tik viena medalio pusė. Uzbekų iniciatyvinė grupė žada kreiptis į tarptautinį Hagos teismą, kad šis išnagrinėtų žymiai platesnę temą – „nusikaltimus žmoniškumui“.
Juk 1983 – 1989 metais, kol buvo tiriama korupcija Uzbekistane, į kalėjimus vadinamoji SSRS teisėsauga sodino ne vien sukčiavimu įtariamus vyrus, bet ir jų vaikus, žmonas. Vaikai ir žmonos paimti kaip įkaitai, kad įtariamieji greičiau prisipažintų ir atiduotų užgyventą turtą (taip pat būta savižudybių, kankinimų, turto prievartavimų).
Uzbekų šviesuomenės tvirtinimu, ištisus šešerius metus iš Kremliaus atsiųsta tyrėjų grupė terorizavo uzbekų tautą, linksniuodama ją kaip didžiausius korupcionierius ir banditus visoje Sovietų Sąjungoje (štai tada ir kilo pasakojimai apie siautėjančią uzbekų mafiją, kuri ir žiauri, ir gudri, ir gausi). Raginimas kreiptis į tarptautinius teismus ginant Uzbekistano garbę buvo paskelbtas Nacionaliniame informaciniame Uzbekistano portale Uz.A dar šių metų gegužės 3 dieną. Ši informacija sulaukė 30 tūkst. peržiūrėjimų. Raginimą teisti pagrindinį „Medvilnės bylos“ stūmėją Telmaną Gdlianą ragina ir kiti uzbekų internetiniai portalai – Kun.uz, Podrobno.uz, Dario.uz (šiuose portaluose kreipimąsis taip pat sulaukė gausaus skaitytojų būrio – nuo 25 iki 45 tūkst. peržiūrų).
Maskvai prireikė „valdomo chaoso”
Vienas iš bylos peržiūrėjimo tarptautinėse institucijose organizatorių – uzbekų istorikas Šuhratas Salamovas. Jis mano, jog „Medvilnės byla“, dar kitaip vadinta „Uzbekų byla”, centrui buvo reikalinga tik tam, kad Uzbekistane įsisiūbuotų „valdomas chaosas“. Bet „valdomas chaosas“ uzbekams brangiai kainavo – kad ir žudynes Ferganoje, kilusias nacionaliniu pagrindu (vietiniai Ferganos gyventojai mirtinai susipyko su turkais meshetais).
Taip pat nesunku suprasti, kodėl šio tyrimo metu ir dar ilgokai po jo uzbekų tauta jautėsi morališkai sužlugdyta, paniekinta, išprievartauta. Atkreipkime dėmesį į skaičius: vien 1987 – 1989-aisiais metais sovietinėje respublikinėje spaudoje rusų kalba milijoniniais tiražais paskelbta apie 400 straipsnių, demaskuojančių vadinamąją uzbekų mafiją, tarsi gruzinų, moldavų, rusų, čečėnų, azerbaidžaniečių, armėnų mafijų SSRS teritorijoje nebūtų nė kvapo.
Net kriminaliniais nusikaltimais užsiimanti Uzbekijos milicija buvo demoralizuota. Ji bijojo pirštą pajudinti. Todėl respublikoje galvas tikrai pakėlė banditai, vagys, prievartautojai. Būtent tada ir susikūrė organizuotos nusikaltėlių grupės. Vien tik 1984 metais šioje respublikoje užfiksuoti 308 žiaurūs ginkluoti užpuolimai, 1406 stambios vagystės, 5101 vagystė iš butų. O 1980-aisiais respublikoje jau siautėjo keli šimtai organizuotų, ginkluotų gaujų. Pažymėtina, kad jos ėmė siautėti ne iki vadinamosios „Medvilnės bylos“, o ją tiriant, kai Uzbekistane įsivyravo baimė ir netikrumas.
Pataikavimas Kremliui nepadėjo
Akivaizdu ir tai, kad Kremlius didžiausią pyktį sukoncentravo į Uzbekistaną nepaisant aplinkybės, jog tuometinis Uzbekistabo SSR bosas buvo užtektinai draugiškas centrui. Š. Rašidovas buvo užtektinai lojalus Kremliui – jokių užuominų apie nepriklausomybę, jokių pasipriešinimų masinei rusifikacijai. Kremlius neturėjo nė menkiausio preteksto Š.Rašidovą kaltinti nacionalizmu. Sakykim, 1939 – 1979 metais rusų Sovietų Sąjungoje padaugėjo nuo maždaug 100 milijonų iki 137 milijonų (pagausėjo 37 proc.), o Uzbekistane – nuo 727 tūkst. iki 1 milijono 666 tūkst. (pagausėjo net 129 proc.). Š. Rašidovas niekad neprieštaravo, kad Uzbekistane būtų masiškai steigiamos rusiškos mokyklos, o uzbekiškos – uždaromos, kad valstybine respublikos kalba taptų rusų, išstumdama uzbekų kalbą. Jis net neprieštaravo, kai jam nuolat primesdavo KGB vadovą iš centro. Tik paskutinysis Uzbekistano KGB vadovas buvo vietinis, iš Uzbekistano. Bet ne uzbekas, pagal tautybę – armėnas.
Be to, kai 1983-aisiais uzbekų lyderį iškvietė į Maskvą ir jam įteikė vadinamąjį „juodąjį ženklą“, – jis neprieštaravo. Jis sutiko atsistatydinti. Tik ne tą pačią dieną, o rudenį, kai bus nuimtas medvilnės derlius. Tačiau Kremlius nelaukė nė tų kelių mėnesių. Masiniai areštai prasidėjo dar vadovaujant Š. Rašidovui. Ir tai pražudė sovietinį funkcionierių, turėjusį silpną širdį (šlubuoti širdis pradėjo dar 1942-aisias fronte po patirto sunkaus sužeidimo). Neišlaikęs įtampos Š. Rašidovas mirė 1983 metų spalio 31-ąją.
Tad versija, esą „Medvilnės byla“ sukurpta siekiant galutinai pavergti Uzbekistaną, – įtikinama. Bent jau verta platesnių tyrimų ir apmąstymų. Taip pat svarbu pabrėžti, jog Kremlius visąlaik mėgo tarpusavyje kiršinti tautas – įkaitusias žarijas žarstė svetimomis rankomis. Neatsitiktinai tarp „Medvilnės bylos“ tyrėjų nebuvo nė vieno uzbeko. O ir rusų tautybės atstovų tyrimo grupės vadovybėje – ne tiek daug (Nikolajus Ivanovas). Tikrasis vadinamosios Medvilnės bylos (kitaip dar vadinamos uzbekišku reikalu) iniciatorius buvo L. N. Melkumovas. Uoliu vykdytoju tapo T. Gdlianas, jo pavaduotoju – A. Kartašianas, priedangą organizavo G. Karakozovas. Taip pat nėra sunku susigaudyti, kas tuo metu patardavo į valdžią Kremliuje sparčiais žingsniais kopusiam Michailui Gorbačiovui – A. Aganbegianas. 1988 metais M.Gorbačiovo dešiniąja ranka kuruojant tarptautinius reikalus tapo G. Šachnazarovas…
Teisinę neliečiamybę suteikė Armėnija
Būtent toks Kremliaus pasirinkimas formuojant tyrėjų grupę buvo itin ciniškas omenyje turint galimą ne tik tautinę, bet ir religinę priešpriešą (juk armėnai ir uzbekai išpažįsta skirtingas religijas). Žodžiu, beprasmiška slėpti, kas buvo pagrindiniai, didžiausius įgaliojimus turėję „Medvilnės bylos“ tyrėjai, įskaitant ir T. Gdlianą. Nestebina ir faktas, kad 1989-aisiais, kai pats Kremlius nusprendė peržiūrėti įspūdingai išpūstus „Medvilnės bylos“ rezultatus, SSRS ypatingai svarbių bylų tardytojas T. Gdlianas skubiai išrenkamas SSRS liaudies deputatu būtent nuo Armėnijos – sulaukia teisinės neliečiamybės nuo teisinių persekiojimų Armėnijos dėka.
Maža to, Armėnijoje maždaug 200 tūkst. egzempliorių tiražu skubiai išleidžiama T. Gdliano prisiminimų knyga „Nusikalstamų laikų mafija“, kurioje šis prokuroras išdėsto savąją įvykių versiją – uzbekų vadovams byla iškelta pagrįstai, tyrimas atliktas sąžiningai, apie piktnaudžiavimus negali būti nė kalbos… Knygos įžangoje rašoma: „Gdlianui neleido brūkštelėti paskutiniojo štricho jo puikiai pradėtame tyrime. Nuo atsakomybės išsisuko tie, kuriuos jis demaskavo kaip profesionalus juristas ir kaip puikus oratorius. Jo nesugebėjo papirkti, įbauginti, nutildyti. Jėgos buvo labai nelygios, bet jis vis tik liaudies atmintyje išliko nugalėtoju…“ Pompastiškos įžangos autorius – prof. Surenas Zolianas.
Iškalbinga ir dar viena detalė: nors tuo metu Uzbekistane gyveno vos 0,2 proc. armėnų, Uzbekistano valdžioje jų buvo neproporcingai daug. Sakykim, VRM gretose jų būta apie 25 proc.; visi – vadovaujančiuose postuose. Tačiau tiriant „Medvilnės bylą“ nė vienas armėnų tautybės politikas, milicininkas ar partinis veikėjas nesėdo į kalėjimą, nė vienam iš jų nebuvo pareikšti nė menkiausi įtarimai. Sukčiais Uzbekistane pripažinti tik uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai.
Kokia Nikolos Pašiniano reakcija?
Uzbekistanas. Adventure.com nuotr.
Žodžiu, dar nežinia, ar uzbekų aktyvistams pasiseks šią bylą prastumti iki tarptautinių teismų. Juk Europa ne visuomet objektyvi musulmonams. Taip pat įdomu, kaip uzbekišką iniciatyvą belstis į tarptautinių teismų duris vertins konkretus Armėnijos politikas, aršiai besipykstantis su Azerbaidžanu, Turkija ir Gruzija – tai dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Lengva numanyti, jog N.Pašinianas greičiausiai demonstruos priešiškumą – darys taip, kaip ir apibūdindamas konfliktą dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu, ginčus dėl 1915-aisiais nutikusios tragedijos su Turkija bei teritorinius nesutarimus su Gruzija (Sakartvelas): armėnų kaltės negali būti nė kruopelytės, jei kas nors kaltas – tai tik ne jie…
Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) skelbia užkirtusi kelią išpuoliams Maskvoje. Pareigūnai naktį netoli sostinės sulaikė tris įtariamuosius, ketinusius per Naujuosius surengti teroro atakas. Vyrų iš Vidurinės Azijos bute rastos dvi bombos, šautuvų ir rankinių granatų.
FST vadas Aleksandras Bortnikovas sakė, kad įtariamieji, turintys ryšių su „Islamo valstybe“ (IS), planavo ir išpuolį prieš prezidento rinkimus 2018 metų pavasarį.
Šiais metais rusų tyrėjai, jų pačių duomenimis, likvidavo daugiau kaip 20 teroristų kuopelių. Po išpuolio Sankt Peterburgo metropolitene balandį jie aktyviau ieško potencialių teroristų.
Rusija oro antskrydžiais remia Sirijos kariuomenę kovoje su IS ir kitais Sirijos prezidento Bašaro al Asado (Bashar al Assad) priešininkais. Žvalgybos duomenimis, prie IS Sirijoje ir Irake prisijungė beveik 3 000 rusų, dauguma jų – iš Kaukazo regiono. IS ir islamistinis „Al Nusra“ frontas paragino savo šalininkus už tai keršyti išpuoliais Rusijoje.
Tarptautinėje viešojoje erdvėje pastaruoju metu padažnėjo vieno planetos regiono paminėjimai.
Šiuo atveju kalbama ne vien apie sprogimą balandžio 3-ąją Sankt Peterburgo metro, kai žuvo 16 ir buvo sužeista daugiau kaip 50 žmonių. Tik primintina, kad sprogstamą užtaisą aktyvavo iš Kirgizijos kilęs Rusijos pilietis Akbaržonas Džalilovas, vienu numanomų teroro aktų organizatorių įvardijamas 26-erių irgi iš Kirgizijos kilęs Abroras Azimovas, balandžio 17 dieną sulaikytas Maskvos srityje.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Balandžio 19-ąją Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) suėmė jo vyresnįjį brolį Akramą, kurį įtaria falsifikavus dokumentus tarptautinės teroristų grupuotės nariams bei iš teroristinės organizacijos nario gavus grynųjų sumą Turkijoje, kad ją vėliau perduotų Abrorui Azimovui, o šis ją pervestų mirtininkui.
Balandžio 17 dieną Sankt Peterburge dviems mėnesiams suimti 10 Kirgizijos bei Uzbekistano piliečių, kurie įtariami teroro aktų Sankt Peterburge bei Leningrado srityje vykdytojų verbavimu arba jų siuntimu į Siriją kariauti ISIS pusėje.
Įtariamieji nesusiję su teroro aktu balandžio 3 dieną. Verbuotojai interneto pranešimų programose „Whats App“ ir „Viber“ su verbuojamaisiais iš pradžių pabendraudavo neuždraustomis temomis, vėliau pereidavo prie džihado, esą musulmonai žūsta Sirijoje, todėl būtų tinkama vykti kariauti prieš „netikėlius“. FST duomenimis, aktyvi verbavimo fazė tęsėsi pusantrų metų.
Balandžio 15-ąją „The Times“ informavo apie buvusio Tadžikistano OMON‘o karininko Gulmurodo Khalimovo, žinomo ir kaip al-Tajiki, likvidavimą per antiterositinės koalicijos aviacijos ataką Irako Mosulo miesto vakaruose. G.Khalimovas užėmė „Islamo valstybės“ karo ministro postą, buvo atsakingas už Mosulo gynybą ir yra surengęs daugybę tarptautinės koalicijos automobilių sprogdinimų.
Balandžio 19-ąjją FST paskelbė, kad jos pareigūnai Vladimiro srityje likvidavo verbavimu tarptautinėms teroristų organizacijoms užsiėmusius bei pasirengusius Rusijos teritorijoje vykdyti teroro aktus 26 ir 30 metų Tadžkisitano piliečius. Pasak televizijos kanalo „Life“, per Pergalės dienos minėjimą gegužės 9-ąją jie rengėsi sušaudyti žmones minioje Maskvos bei Vladimiro sirtyse pagal Paryžiuje 2015metų lapkričio 13-ąją įvykdyto teroro akto scenarijų.
Balandžio 25-ąją rusų žiniasklaida informavo, kad surengti teroro aktą Sankt Peterburgo metro įsakė Kirgizijos pilietis Sirodžiddinas Muchtarovas, žinomas kaip Abu Salachasal-Uzbeki arba Abu Salochasal-Uzbeki. Pasak Kirgizijos valdžios, Sirijoje jis buvo salafitų radikalų grupuotės „Jama’atal-Tawhidwal-Jihad“ vadas.
„Gazeta.ru“ nurodo, jog iš Ošo srities Kashgar-Kyshtako kilęs 26-erių S.Muchtarovas pagal tautybę yra uigūras, nors pasui nurodė esąs uzbekas. Kirgizijos nacionalinio saugumo komiteto duomenimis, jis prisidėjo prie Kinijos atstovybės Biškeke užpuolimo 2016-ųjų rugpjūčio 30 dieną, kai teroristas mirtininkas uigūras (uigūrai yra Kinijos vakaruose gyvenanti Islamą išpažįstanti nacionalinė mažuma) mini venu taranavo atstovybės vartus ir suveikus sprogstamajam užtaisui kelis žmones sužeidęs žuvo. Kirgizija yra paskebusi tarptautinę S. Muchtarovo paiešką.
Amerikos kariškiai balandžio 23-ąją informavo apie „Islamo valstybės“ (ISIS) lyderio Abu Bakroal-Baghdadi bendražygio (manoma, kilusio iš Uzbekistano) Abdurahmono Uzbeki nukovimą per balandžio 6-ąją įvykdytą operaciją prie Mayadino miesto rytų Sirijoje. A.Uzbeki įtariamas prisidėjęs prie teroro akto Stambulo naktiniame klube, kur šių metų sausio 1-ąją žuvo 39 žmonės.
Vidurio Azijos interneto puslapis „Fergananews.com“ pasiteiravo švedų žurnalisto, buvusios SSRS šalių specialisto Torgnio Hinnemo apie situaciją Švedijoje po 4 gyvybes nusinešusio bei 15 žmonių sužeidusio balandžio 7-osios teroro akto Stokholme, kurį įvykdė 39 metų Rachmatas Akilovas iš Uzbekistano. Pasak žurnalisto, policija tebesiaiškina, ar jo vykdytojas galėjo turėti ryšių su kitais teroristais Švedijoje bei už jos ribų.
Uzbekistano užsienio reikalų ministerijos pareiškimą, esą Taškentas buvo perspėjęs apie potencialią R.Akilovo keliamą grėsmę, švedai vertina rezervuotai. Prieš 11 metų Stokholme buvo sulaikytas uzbekų opozicionierius Muhammadas Salichas po to, kai policija gavo iš uzbekų teisėsaugininkų informaciją apie jį. Išsiaiškinus, jog ji melaginga, M.Salichas po paros buvo paleistas, švedai nuo tada nepasitiki autoritarinio Uzbekistano teikiama informacija ir reikalauja nepaneigiamų įrodymų.
Švedijoje ir iki teroro akto vyko diskusijos, ką daryti su žmonėmis, kuriems atsakoma suteikti priglobstį – siųsti ar ne atgal į šalį, kur nesilaikoma žmogaus teisių. Čia primintina, jog gavęs pabėgėlio statusą R.Akilovas būtų išvengęs deportacijos ne tik iš Švedijos, bet ir bet kurios kitos Europios valstybės.
Beje, „Fergananews.com“ pabendravus su R.Akilovą pažinojusiais žmonėmis jo gimtajame Samarkande, šie tvirtino negalį patikėti, jog paskelbta šio žmogaus tarptautinė paieška dėl kaltinimų religiniu ekstremizmu.
R.Akilovo atvejis veikiau nurodo į desperaciją, patekus į aklavietę. Pasak švedų „Aftonbladet“, šis žmogus Rachmatjono Kurbonovo vardu 2014-aisias prašė suteikti jam teisę gyventi Švedijoje, nurodęs, kad tėvynėje buvo suimtas už dalyvavimą demonstracijoje ir jo giminėms esą teko sumokėti 10 tūkstančių dolerių kyšį, kad būtų išleistas. Jo pasakojimai migracijos tarnyboje vis skirdavosi – vieną kartą žmogus tvirtino kalėjime praleidęs 14, kitą – 20, trečią – 9-ias dienas. Vienąkart tvirtino, kad jo šeima priklauso viduriniajai klasei, kitą kartą, kad yra turtinga. Galų gale R.Akilovu nepatikėjo ir liepė apleisti Švediją.
Globalizacija trina sienas, lyg ir suteikia galimybių, tačiau neretai jos būna apgaulingos. O žmonės iš uždarų, nuožmių autoritarinių režimų valdomų Vidurio Azijos valstybių veržiasi į laisvąjį pasaulį.
Fragmentas, išraiškingai atskleidžiantis viduramžiuose mėginamus „konservuoti“ šio regiono papročius. Taškento Yunusabado rajono (beje, turinčio beveik 300 tūkstančius gyventojų) „Mirso Yusuf“ mečetės imamui Rachamui Tullochui Saifutdinovui paskelbus vaizdo įrašą, kad Uzbekistane reikia padaryti galą vyrų ginekologų praktikai, mat tuo privalo užsiimti vien moterys, nors ir jų misija yra pirmiausia įtikti savo vyrams, interneto socialiniuose tinkluose kilo šioks toks ažiotažas.
Reaguodamas R.T.Saifutdinovas apkaltino BBC, „Amerikos balsą“ bei vietos radijo stotį „Ozodlik“ sumaišties kėlimu, mat šios informacijos priemonės siekė sužinoti rusakalbės auditorijos nuomonę apie imamo pasisakymą. Pasak R.T.Saifutdinovo, neigiamus komentarus jo pamokslo atžvilgiu skelbė „nepageidautini žmonės iš Vakarų“.
Tokios nuostatos dominuoja tarp įtakingų dvasininkų milijoniniame ir kažkiek vis tiek kosmopolitiniame Taškente, o ką kalbėti apie atokesnius Vidurio Azijos regionus.
Prancūzų antropologas, Islamo specialistas Olivier Roya savo knygoje „Džihadas ir mirtis: „Islamo valstybės“ žinia pasauliui“ nurodo, jog šiuolaikinius džihadistus skatina veikti neapykanta egzistuojančioms visuomenėms, vakarietiškoms ir musulmoniškoms, kartu su savimi jie žudo pasaulį, kurį atmeta.
Todėl ir motyvai dažnai atrodo migloti, tarkime, teroro akto Nicoje vykdytojas iš pradžių buvo aprašomas kaip psichinis ligonis, vėliau – nusikaltimui nuosekliai rengęsis ISIS smogikas.
Vienijantis teroro aktų bruožas tas, kad masines žudynes vykdo jaunesni, nevilties apimti nihilistai. Vakariečiai plūkiasi aiškindamiesi, ko iš tiesų nori Islamas, bet konfliktai iš tiesų vyksta tarp pačių musulmonų ir jų priežastys yra nacionalinės, vietinės. Džihadizmas remiasi siaura socialine bei politine baze, negali mobilizuoti masių, taigi traukia tuos, kuriuos gyvenimas nubloškė į paribį.
Globalizacija su savo privalumais bei drastiškomis apraiškomis iki atokios Vidurio Azijos irgi prisibrovė, nebėra skirtumo, kokios yra teroro šaknys, galima sakyti, jis planetoje plinta ratilais.
Kuo čia „dėtos“ kol kas kaip tikri saugumo uostai atrodančios Baltijos šalys? Teroro aktai Stokholme ar Sankt Peterburge – tai jau, galima sakyti, mūsų regionas. Rytinė Baltijos dalis ne be problemų, vis dėlto nuosekliai juda Vakarų gyvenimo kokybės standartų link, gi daugeliui posovietinės erdvės, taip pat ir Vidurio Azijos, respublikų atstovų mentališkai mes vis dar atrodome beveik „sava teritorija“.
Įvairiai motyvuotas terorizmas nepastebimai gali prasismelkti ir pas mus, šįkart iš sovietmečiu buvusios „broliškos“ Vidurio Azijos.
