Vilnius – pagrindinė „Sky History“ atkuriamosios dokumentikos TV serialo „Royal mob“ lokacija. Vilniaus kino biuro nuotr.
Šią vasarą Vilnius taps pagrindine „Sky History“ atkuriamosios dokumentikos TV serialo „Royal mob (Karališkoji gauja)“ lokacija.
Dokumentinės serijos atskleidžia spalvingą ir paslaptingą istoriją apie Anglijos karalienę Viktoriją ir keturias jos mylimiausias anūkes – ryžtingąsias seseris Hesse.
Kaip skelbiama savivaldybės pranešime, šį kartą išskirtinės Vilniaus vietos taps namais Anglijos, Rusijos ir Vokietijos karališkosioms šeimoms. Įvairiuose istoriniuose interjeruose bus atkuriami šių šalių karališkųjų rūmų kambariai, o filmo kūrybinė komanda pasirinko Mykolo ir Bernardinų gatves istorinėms miestų scenoms atkurti. Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nufilmuoti tokį įvairialypį istorinį serialą yra didelis iššūkis, todėl serialo prodiuseris Tomas Stubberfieldas džiaugėsi galėdamas filmuoti čia.
„Vilnius yra idealus miestas šiai epinei istorijai. Čia yra nemažai istorinių pastatų, kurie yra skirtingi, o senamiestis apskritai yra unikalus. Visa tai projektui duoda taip reikalingo autentiškumo“, – sakė jis.
Nuo Šv. Jonų bažnyčios varpinės. Vytauto Visocko nuotr.
Kūrybinė komanda įspėja, kad filmuojant tokio pobūdžio istorinį serialą bus filmuojamos ir susišaudymo scenos, ir prašo gyventojų supratingumo.
Šis keturių dalių serialas pasakoja apie įspūdingą karališkąją giminę, kuri valdė kone visą Europą. Per keletą dešimtmečių giminaičių meilės istorijos, vedybos, ginčai bei intrigos sukėlė vieną iš didžiausių pasaulio karinių konfliktų – Pirmąjį pasaulinį karą. Audringa istorija yra pasakojama analizuojant Anglijos karalienės Viktorijos keturių mylimiausių anūkių – seserų Hesse – gyvenimus. Visos seserys ištekėjo už svarbiausių Europos monarchų, o šių dvarų intrigos ir dramatiška kova dėl įtakos seseris pavertė priešėmis. Prie Valdovų rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dvi savaites Vilniuje filmuojamą serialą režisuoja žinomas britų režisierius Fraser MacDonaldas, projekto prodiuseriai – T. Stubberfieldas ir Kate Bullions. Britai džiaugėsi Vilniaus kompaktiškumu ir tuo, kaip lengva čia filmuoti.
Rotušė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Nustebino tai, kad visos lokacijos yra taip arti viena kitos. Mūsų projektas tikrai intensyvus ir ambicingas, todėl toks patogumas tampa neįtikėtinai vertingu privalumu. Europoje sunku rasti kitą miestą, kuriame logistika yra tokia patogi. Galiu drąsiai teigti, kad Vilnius yra idealus miestas šiam projektui. Esame labai laimingi galėdami čia dirbti“, – gyrė jie Vilnių.
Vilniaus kino biuras įspėja apie filmų scenas, kurių metu gali pasigirsti šūviai, taip pat filmavimų metu bus kai kur draudžiamas transporto priemonių bei pėsčiųjų eismas, rezervuojamos automobilių stovėjimo vietos.
Kęstutis Girdzijauskas, knygos „Koplyčios paslaptis” autorius
Slaptai.lt skelbia interviu su knygos „Koplyčios paslaptis” autoriumi Kęstučiu Girdzijausku
Kęstuti, į šių metų Vilniaus knygų mugę atėjote ne tuščiomis – atsinešėte leidinį apie pokariu nugriautą Šnipiškių Jėzaus koplyčią. Kas paskatino Jus parašyti apie šią seną istoriją?
Nerijus Bakasėnas, šio interviu autorius
Gyvenimas – tarsi srauni upė. Jo tėkmėje dingsta įvykiai, palikdami apie save vieną kitą nuotrupą, pranyksta kaimai, miestai, dingsta valstybės. Pagaliau net tai, ką šiandien įvardijame kaip esamu, turi savo prarastąją dalį. Vilnius – ne išimtis. Prieš karą Vilnius tūrėjo dar vieną svarbų savo identiteto objektą, taip pat gerai žinomą, kaip Gedimino pilies bokštas, Trys kryžiai ar Aušros vartai. Pokariu, 1950 metais, objektas buvo nugriautas sovietų valdžios, o atminimą apie tai baigia ištrinti laikas.
Daug pastatų Vilniaus senamiestyje, nukentėjusių per karo aviacijos bombardavimus (bet tinkamų atstatyti), buvo nugriauta 1945 – 1948 metais. Tuometiniams sovietų vadovams atrodė puiki mintis nutiesti naują, platų prospektą nuo geležinkelio viaduko iki Žaliojo tilto. Taip būtų atsiradęs patogus kelias, atvažiavus iš Minsko, kirsti senamiesti ir Ukmergės gatve, tęsti kelionę į Rigą. Norint įgyvendinti projektą, reikėjo nugriauti Aušros vartus, Šv. Kotrynos bažnyčią ir Šnipiškių Jėzaus koplyčią.
Kas ir kodėl pastatė Šnipiškių koplyčią?
„1661 metais vyskupas Bialozoras, išvadavimui iš Maskvos okupacijos atminti, pavedė katedros kapitulai nedelsiant pasirūpinti Vilniaus Kalvarijų steigimu. Steigti pirmąją Kryžiaus kelio stotį prie Neries, ant Šnipiškių kalvelės, sumanyta kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1655–1661 metų kare.
Kaip matyti iš išlikusių nuotraukų, kad tai buvo mūrinė, tinkuota, iš pažiūros kokių 5–6 metrų aukščio, klasikinio stiliaus koplyčia. Vario skarda dengtą jos stogelį laiko keturios apvalios kolonos, aprėmindamos keturių arkinių langų erdvę. Koplyčios viduje stovi medinė nešančio kryžių Kristaus skulptūra (dabar eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje). Ant stogelio pritvirtintas dekoruotas metalinis katalikiškas kryžius. Koplyčia aptverta simboline tvorele. Priešais matosi kelios eilės medinių suoliukų, ant kurių gali atsisėsti pavargę maldininkai.“ – rašo savo knygoje „Koplyčios paslaptis“ Kęstutis Girdzijauskas.
Kęstučio Girdzijausko knyga „Koplyčios paslaptis”
Naujos knygos (2020 m.) „Koplyčios paslaptis“ pristatymuose dalyvavę gidai pastebėjo daugiau Vilniaus paslapčių, kurias reikėtų plačiau atskleisti vilniečiams ir miesto svečiams. Apie vieną dingusio Vilniaus epizodą šiais metais išleidote knygą. Kodėl nutarėte plačiau papasakoti apie šį epizodą ir su juo susijusius įvykius?
Mintis parašyti knygą apie dingusią koplyčią kirbėjo jau seniai, bet vis nebuvo laiko, atsirasdavo neatidėliotinų reikalų. Šnipiškių koplyčios „paieškos“ truko apie 10 metų. Pagrindinis lūžis įvyko praeitais metais, kai vienas „veikėjas“ pareiškė, kad nereikia rašyti knygų apie tai, ko nebuvo, geriau įsigilinti į mūsų Sovietinę pokario istoriją, vertinti meno vertybes, sukurtas socializmo sąlygomis. Tada supratau, kad reikia parašyti apie kultūros objektus, nugriautus 1948–1950 metais. Jaunoji karta to jau nežino, o vyresniosios kartos vaikystės atsiminimai baigiasi ties 1965 metais Jaunimo sode stovėjusiu „Drambliukų“ fontanu.
Kokie įvykiai, renkant informaciją apie koplyčią, patį labiausiai nustebino?
Koplyčios nugriovimo istorija buvo taip gerai užmaskuota, suformuoti įtykinami mitai, kad net sunku buvo patikėti, kad tai atsitiktinumas. Tik kai susipažinau su archyvų medžiaga, pradėjo dėliotis nuosekli knygos istorija. Tada nustebau, kad yra žmonių, kurie domisi ir tikrai žino daug daugiau už mane. Tik po to, kai 2017 metais Šv. Rapolo bažnyčios rūsyje netikėtai rasta Kristaus, nešančio kryžių, figūra (dabar eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje), galutinai patikėjau Šnipiškių koplyčios istorijos tikrumu.
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Tolumoje – griūvantis Gedimino kalnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškilmingai ir deramai palaidojus 1863 – 1864 metų sukilimo didvyrius, (sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne), pastebėtas vienas sutapimas: dauguma sukilėlių turėjo medaliukus su Šnipiškių Jėzaus koplyčios atvaizdu.
Kodėl būtent tokie medaliukai (su Aušros Vartų Madonos, Šnipiškių Jėzaus koplyčios), virto pasipriešinimo simboliais? Gal 1863 metais dar buvo žinoma tiesa apie Šnipiškių kalnelio palaidojimus ir tikima Šnipiškių Jėzaus stebuklų galia? Šnipiškių Jėzaus koplyčia buvo laikoma viena švenčiausių vietų XIX amžiaus Vilniuje.
Aušros vartai. Slaptai.lt nuotr.
Kokia būtų nauda miestui iš koplyčios atstatymo? Vilniuje tūrime daug bažnyčių…
Dabar, paviešinus koplyčios paslaptį, viešoje erdvėje formuojasi iniciatyva atstatyti Šnipiškių Jėzaus koplyčią. Atsiranda diskusija – kaip koplyčia turėtų atrodyti, koks dydis, ar viduje reikia statyti autentišką Kristaus, nešančio kryžių, figūrą ar pagaminti naują.
Vienareikšmiškai sutariama, kad būtų akivaizdi nauda miestui. Atvykstamojo turizmo specialistai (kelionių organizatoriai ir gidai) vieningai sutaria: tokio naujo turizmo traukos objekto atsiradimas papildomai pritrauktų apie 200 000 užsienio turistų (maldininkų) per metus. Vilnius atgautų dar vieną savo identiteto objektą, tik jam būdingą atributą, tokį kaip Gedimino pilies bokštas, Trys kryžiai ar Aušros vartai.
Trys kryžiai. Slaptai.lt nuotr.
Pasirūpinkime, kad ateinančios kartos žinotų šią Lietuvos istorijos dalelytę, kad nebūtų pasiektas koplyčios nugriovimo tikslas – ištrinti dalį mūsų istorijos. Šventa vieta tuščia nebūna.
Mes turime vėl ją užpildyti ir išsaugoti mūsų vaikams.
Ypatingas radinys: Vilniuje archeologai aptiko mistinės bažnyčios pamatus. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniuje archeologai aptiko bažnyčios, kurios tiksli vieta iki šiol nebuvo žinoma, pamatus.
Viešosios įstaigos „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos” direktoriaus Zenono Baubonio teigimu, visuomenei tyrimų rezultatai bus pristatyti po savaitės.
Kaip Eltai sakė archeologas Justinas Račas, buvusios medinės reformatų bažnyčios pamatai atkasti sostinės Reformatų skvere, kuriame vyksta archeologiniai tyrimai.
„Spėjame, kad radome buvusios reformatų bažnyčios, statytos 16 amžiuje, liekanas. Ji buvo pusiau mistinė, mat niekas nežinojo, kur tiksliai ji yra. Vykdydami skvero archeologinius tyrimus atradome ir spėjame, kad liekanos yra būtent jos“, – sakė archeologas J. Račas.
Paprašytas patikslinti, kurioje vietoje rasti, kaip manoma, buvusios bažnyčios pamatai, archeologas minėjo, kad šiaurės vakariniame skvero krašte, arčiausiai Teatro ir Kalinausko gatvių, tolimojoje skvero dalyje.
Kaip pridūrė archeologas, rašytiniuose šaltiniuose minėta, kad buvusi medinė reformatų bažnytėlė sudegė, vėliau vietoje jos buvos pastatyta dabartinė reformatų bažnyčia, esanti Pylimo gatvėje.
„Radome pamatus, spėjame, kad jie būtent minėtos sudegusios bažnyčios laikotarpio – primityvūs, mūryti iš akmenų, naudojant ne skiedinį, o molį. Archeologams tai bet kuriuo atveju – vertingas radinys“, – komentavo archeologas J. Račas.
Eltos pašnekovo nuomone, radinys turės įtakos Reformatų skvero tvarkymo darbams. „Galbūt projektuotojai nuspręs pažymėti rastą bažnyčią ar bent jau stenduose parodyti, kad šioje vietoje toks statinys stovėjo“, – mano archeologas.
Vilniaus savivaldybė skelbė, kad archeologiniai tyrimai vienoje reikšmingiausių Vilniaus senamiesčio viešųjų erdvių – Reformatų sode – numatomi baigti lapkričio 30 dieną, pagal atliktų tyrimų rezultatus bus tikslinami ir projekto sprendiniai.
Šie tyrimai leis tiksliai lokalizuoti vertingąsias teritorijos savybes: buvusių kapinių tvoros, Šreterių ir Vinholdų koplyčių, Konsistorijos pastato vietas ir galimai išlikusius pirmosios reformatų medinės bažnyčios (XVI-XVII a.) pamatų fragmentus.
Pasak savivaldybės, kultūrinį-istorinį reformacijos paveldą reprezentuojančio sodo projektas kinta atidžiai įsiklausius į vilniečių paskutiniame etape prieš pat statybas pateiktus pasiūlymus.
Lapkričio mėnesį archeologinių žvalgomųjų tyrimų projektas suderintas su Kultūros paveldo departamentu ir gautas leidimas atlikti archeologinius tyrimus.
Projektą numatoma tikslinti, atsižvelgiant ne tik į vilniečių ir ekspertų išsakytas pastabas, bet ir į archeologinių tyrimų išvadas. Kaip akcentuoja Vilniaus savivaldybė, nauji projekto sprendiniai dėl to dar ne iki galo aiškūs ir nėra pristatomi viešai.
ELTA primena, kad miesto centre, ant Senamiesčio ir Naujamiesčio ribos esantis Reformatų sodas išsidėstęs tarp Pylimo, Basanavičiaus, Kalinausko ir Teatro gatvių.
Slaptai.lt skelbia Forumo „Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą Lietuvoje: ką daryti“ rezoliuciją. Joje, be kita ko, rašoma:
Mes, 2018 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje įvykusio forumo „Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą Lietuvoje: ką daryti“, kurį surengė Seimo Kultūros komitetas ir asociacija „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“, dalyviai,
primename, kad forumo rengėjai kvietė dalyvauti forume ir pasisakyti labai įvairiai problemas vertinančius piliečius – kultūrinės ir gamtinės aplinkos išsaugojimu besirūpinančius visuomenininkus, verslo, valstybės ir savivaldos tarnybų atstovus – tačiau dalis pakviestųjų (Teisingumo ministerija, Vilniaus m. savivaldybė, Lietuvos Nekilnojamojo turto plėtros asociacija bei kelių verslo įmonių atstovai) šia galimybe nepasinaudojo;
konstatuojame, kad Lietuvoje stiprėja reiškinys, pasaulyje žinomas kaip strateginis bylinėjimasis prieš visuomenės dalyvavimą (angl. SLAPP), kai verslo korporacijos arba valdžios institucijos imasi teisinio persekiojimo prieš piliečius, įsitraukusius į tam tikrą viešąjį dalyvavimą ar viešojo intereso gynimą, reikalaudamos juos nubausti dėl esą padarytos žalos ir kenkimo, tačiau iš tiesų siekdamos įbauginti, atgrasyti, nutildyti visuomenę. Jo pradžia Lietuvoje laikytume kelias didelį rezonansą prieš dešimtmetį sukėlusias Vilniaus istorijas: milijoninį ieškinį, verslininkų iškeltą judėjimo „už Lietuvą be kabučių“ dalyviams, protestavusiems prieš planus sunaikinti „Lietuvos“ kino teatrą kaip viešąją kultūros erdvę; vadinamąją „Baltijos ąžuolo“ bylą, kai buvo areštuotas butas pensininkų, teisme ginčijusių leidimą statyti daugiabutį viename Žirmūnų kieme, iškirtus medžius ir sunaikinus vaikų žaidimo aikštelę; 12 milijonų litų ieškinį vilniečiui, pasipriešinusiam „Teo LT“ pastato statybai Vilniuje pagal, kaip vėliau nustatė Specialiųjų tyrimų tarnyba, suklastotus dokumentus.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Manome, kad nauji strateginių bylų atvejai yra: 50 000 eurų dydžio ieškinys asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narei ir Seimo nario Naglio Puteikio padėjėjai Rasai Kalinauskaitei, kurį iškėlė paveldo atžvilgiu agresyvų projektą prie Lukiškių Dominikonų ansamblio su Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia planuojanti UAB „Orkela“; ieškinys, kurį Vilniaus Senamiesčio bendruomenei iškėlė daugiabučius namus Misionierių ansamblyje statanti UAB „Misionierių namai“, reikalaujanti uždrausti bendruomenei naudoti domeną „misionieriai.com“; Kauno m. savivaldybės bylinėjimasis su advokato Sauliaus Dambrausko atstovaujamais kauniečiais, kurie gynė nuo iškirtimo savo miesto medžius ir buvo už tai sulaikyti policijos pareigūnų. Pažymime, kad piliečiai persekiojami už viešąjį dalyvavimą sprendžiant ne tik kultūrinės ir gamtinės aplinkos klausimus – mūsų nuomone, strateginė byla yra ir ieškinys, verslininkų iškeltas skandalingus faktus apie galimai neskaidrius viešuosius pirkimus paviešinusiai Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojai Rasai Kazėnienei;
vertiname strateginį bylinėjimąsi prieš visuomenės dalyvavimą kaip vieną iš reiškinių, kylančių iš bendresnės problemos, lemiančios piliečių susvetimėjimą su valstybe – nepakankamos piliečių įtraukties į valstybės valdymą, ribotų galimybių veiksmingai dalyvauti priimant sprendimus dėl viešųjų reikalų ir ginti viešąjį interesą, kai jis pažeidžiamas. Todėl manome, kad esminiu politinės darbotvarkės prioritetu turėtų tapti didesnis piliečių įgalinimas, kurį būtina užtikrinti įvairiose srityse;
pažymime, kad strateginis bylinėjimasis ne tik daro žalą asmenims, prieš kuriuos yra nukreiptas, bet ir silpnina demokratiją, nes atgraso piliečius nuo dalyvavimo sprendžiant viešuosius reikalus ir neigia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teises turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 straipsnis) bei teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, o taip pat draudimą persekioti už kritiką (33 straipsnis);
pabrėžiame, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta atsakomybė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nėra pakankama apginti į viešąjį dalyvavimą įsitraukusius asmenis nuo nepagrįsto teisinio persekiojimo, nes leidžia įvelti į ilgai trunkantį teisminį procesą, kurio metu piliečiai atsiduria nelygiavertėje padėtyje su bylinėjimosi iniciatoriais, nes neturi galimybės skirti savo gynybai tokių lėšų, kokias į šias bylas investuoja verslininkai ar valdžios institucijos, o teismui nustačius piktnaudžiavimą skiriamos baudos nėra pakankamo dydžio, kad atgrasytų nuo strateginio bylinėjimosi, be to, jos nekompensuotų nepagrįstai persekiotiems piliečiams jų patirtos moralinės žalos;
atkreipiame dėmesį į Seimo Kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus parengtoje 2018 m. spalio 10 d. analitinėje apžvalgoje „Į viešąjį dalyvavimą įsitraukusių asmenų apsauga nuo strateginio bylinėjimosi užsienio valstybėse“ pateiktą informaciją apie JAV, Kanadoje ir Australijoje priimtus įstatymus, kuriais siekiama užkirsti kelią strateginiam bylinėjimuisi prieš asmenis bei Europos Komisijos šiuo metu aktyviai svarstomą galimybę pasiūlyti ES teisės akto, skirto kovai su tokiu bylinėjimusi, projektą;
atsižvelgdami į tai, kas nurodyta, raginame:
Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Respublikos vyriausybę, teisingumo, aplinkos ir kultūros ministerijas bei Valstybinę kultūros paveldo komisiją – inicijuoti atskirą įstatymą dėl strateginių ieškinių prieš visuomenę užkardymo arba kitus teisinio reglamentavimo pakeitimus, atgrasančius nuo strateginio bylinėjimosi ir suteikiančius didesnę apsaugą asmenims, prieš kuriuos jis inicijuojamas;
Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją – imtis veiksmų labiau įgalinti piliečius ginti viešąjį interesą:
inicijuoti Civilinio proceso kodekso pakeitimus, kad teismas negalėtų atsisakyti priimti ieškinį, kuriuo siekiama apginti viešąjį interesą, vien tuo pagrindu, jog nėra įrodyta subjektinė ieškovo reikalavimo teisė;
inicijuoti Civilinio proceso kodekso pakeitimus, kad bylinėjimosi išlaidos negalėtų būti priteisiamos iš ieškovo, jeigu teismas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu konstatuoja, jog ieškinys pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą. Bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo viešojo intereso gynimo bylose galėtų būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta ieškovą piktnaudžiavus procesine teise;
3. supaprastinti biurokratinę pareiškimo formą, kurią privalo pasirašyti ne mažiau nei dvidešimt fizinių ar juridinių asmenų, raštu išreiškiančių savo valią būti grupės nariais ir pareikšti ieškinį teismui pagal Grupės ieškinio procedūras (tokio pareiškimo formos pavyzdį, kaip nustatyta Civilinio proceso kodekso 44132 d. 1 punkte, tvirtina teisingumo ministras).
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros ir Žmogaus teisių komitetus – inicijuoti prie Seimo nuolat veikiantį, iš nevyriausybinių organizacijų atstovų ir jų deleguotų teisininkų sudarytą Visuomeninį žmogaus teisių komitetą, kuris identifikuotų problemas, susijusias su žmogaus teisių pažeidimais, tarp jų ir teisminio proceso naudojimą piliečių persekiojimui dėl įsitikinimų ir valdžios sprendimų kritikos, ir inicijuotų jų sprendimą, bendradarbiaudamas su Seimo Kultūros ir Žmogaus teisių komitetais.
Taip pat kviečiame Nekilnojamojo turto plėtros asociaciją ir kitas vystytojus vienijančias organizacijas pareikšti poziciją dėl socialiai neatsakingo kai kurių verslininkų elgesio, inicijuojant strategines bylas prieš visuomenės dalyvavimą.
Šiai rezoliucijai pritarė:
Vilniaus bendruomenių asociacija, pirmininkas Sakalas Gorodeckis
Dr. Lina Leparskienė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ vadovė
Danutė Jokubėnienė, visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ valdybos pirmininkė
Asta Baškauskaitė, Senamiesčio bendruomenės asociacijos pirmininkė, Senamiesčio seniūnaitė, Senamiesčio seniūnaičių sueigos pirmininkė
Gintautas Tiškus, Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas
Advokatas Saulius Dambrauskas
Gražina Drėmaitė, ilgametė Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė
Dr. Darius Kuolys, Vilniaus m. tarybos narys
Liutauras Stoškus, Vilniaus m. tarybos narys
Birutė Lisauskaitė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė
Paulius Markevičius, teisininkas, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ valdybos pirmininkas
Dainius Elertas, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narys
Joana Noreikaitė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė
Žilvinas Nečiūnas, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narys
Dainius Labeckis, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narys
Algimantas Gražulis, ilgametis Valstybinės kultūros paveldo komisijos darbuotojas, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narys
Gintaras Abaravičius, Lietuvos Respublikos pilietis
Naglis Puteikis, Seimo narys, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narys
Rasa Kalinauskaitė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė ir Seimo nario Naglio Puteikio padėjėja.
Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Spalio 29 d. Vilniaus m. apylinkės teisme vyks teismo posėdis byloje, kurioje UAB „Orkela“ pareikalavo iš Rasos Kalinauskaitės 50 000 eurų už jos pareikštą nuomonę bei valdžios sprendimų kritiką.
Šią nuomonę visuomenei atstovaujanti R. Kalinauskaitė pareiškė siekdama apginti kultūros paveldą nuo agresyvaus statytojų projekto prie Lukiškių dominikonų ansamblio su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.
Štai jos nuomonė: „Dėl agresyvios plėtros, nevaldomos korupcijos, kompetencijų stokos ir kitų priežasčių vyksta sistemingas kultūros paveldo vertybių naikinimas, tuo pat metu naikinant tautos ir vietos bendruomenių kultūrinę tapatybę, skurdinant visuomenės istorinę savivoką ir apribojant jos ateities galimybes, kaip prioritetą iškeliant siaurą merkantilinį interesą (šio proceso pavyzdžiai – daugiabučių namų statyba Vilniaus Misionierių ansamblyje, planai užstatyti viešbučiu ir septynių aukštų administracinių pastatų kompleksu Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblį su Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, Kauno Vienybės aikštės, Ąžuolyno parko pertvarkymo projektai, kiti rezonansiniai projektai visoje Lietuvoje).“ – Tai – fragmentas iš rezoliucijos, kurią pasirašė dalis forumo dalyviai (visas tekstas).
Už tokią nuomonę UAB „Orkela“ siekia iš R.Kalinauskaitės prisiteisti 50 000 eurų, prašydama teismą pirmiausia areštuoti R. Kalinauskaitės turtą, įskaitant jos butą, kuriame ji gyvena su šeima.
Neabejotina, jog tai yra UAB „Orkela“ ieškinys nukreiptas prieš visuomenę. Vargu ar jai pavyks prisiteisti nurodytą sumą ir vargu, ar bendrovė to tiksi.
Vilniaus Arkikatedra ir Valdovų rūmai – iš paukščių skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kol kas UAB „Orkela“ argumentai teismo neįtikino – reikalavimą areštuoti R. Kalinauskatės turtą Vilniaus m. apylinkės teismas atmetė 2018 m. liepos 27 d. nutartimi, kurioje teisėja (Raimonda Vansevičienė) nurodė: „teismui susipažinus su ieškovo ieškiniu bei jo priedais nustatyta, kad ieškovo pateikti dokumentai yra nepakankami padaryti išvadai, kad ieškinys šioje dalyje yra tikėtinai pagrįstas bei, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas“, o „ieškovo deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens laisves (…)“.
Taigi liepos 27 d. teismas nusprendė netenkinti UAB „Orkela“ prašymo areštuoti R. Klainauskaitės turtą (visą nutartį skaitykite ČIA). Šis bendrovės prašymas bus svarstomas ir dėl to bus sprendžiama teismo parengiamajame posėdyje spalio 29 d. 13 val.
Svarbu tai, kad tikrasis UAB „Orkela“ tikslas – ne prisiteisti iš visuomenininkės 50 tūkst. eurų, o savo ieškiniu atbaidyti kitus visuomenininkus, kad šie „nekištų nosies kur nereikia“.
Kai kuriems verslininkams nepatinka demokratinės visuomenės principai – žmogaus ir pilietinės laisvės ir visuomenės teisė jas ginti. Dar labiau nepatinka jas aktyviai ginantys piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos. Totalitariniuose režimuose juos „pamoko“ valstybė, demokratijose – pelno bet kurią kainą siekiančios korporacijos, „bananų“ respublikose – verslas drauge su korumpuota valdžia.
Piliečiams iškeliamos bylos už parodymus viešuosiuose svarstymuose, parašų po peticijomis rinkimą, kreipimąsi į teismą dėl aplinkos apsaugos arba kitų įstatymų pažeidimų arba atvirų pasisakymų viešojo intereso klausimais. Nevyriausybinės organizacijos ir fiziniai asmenys tampomi po teismus. Ieškovai – verslo korporacijos arba valdžios institucijos – reikalauja juos nubausti dėl esą padarytos žalos ir kenkimo, tačiau iš tiesų siekdamos įbauginti, atgrasyti, nutildyti visuomenę (bernardinai.lt).
Nemažai tokių bylų yra nukreiptos prieš kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje. Žmogus ir visuomenė turi teisę save ginti – tai užtikrina šalių konstitucijos ir tarptautinės konvencijos, ypač Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JTO/EEK) Konvencija dėl visuomenės teisės gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus aplinkos klausimais dar kitaip vadinama Orhuso konvencija.
Vilniaus senamiestis naktį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2001 metais, Europos Sąjunga Bendrijos lygmeniu – 2005 metais. Bet drauge su visuomenės teisėmis, atsirado ir verslo pasipriešinimas joms – teismus pasiekė pirmieji strateginiai ieškiniai prieš visuomenės dalyvavimą.
Būtent šios Konvencijos 3 str. 8 d. nustatyta, jog „kiekviena Šalis užtikrina, kad asmenys, įgyvendinantys šioje Konvencijoje numatytas savo teises, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami arba kitais būdais varžomi“.
Šios bylos vadinamos „strateginiais ieškiniais prieš visuomenės dalyvavimą“ (angl. strategic lawsuits against public participation; trumpinys – angl. SLAPP, liet. SIPVD). SIPVD yra kliūtys, trukdančios užtikrinti piliečių teisė kreiptis į teismus ir įgyvendinti Orhuso konvenciją.
Strateginiais ieškiniais prieš visuomenės dalyvavimą priskirtini tokie ieškiniai, kai ieškovas – verslo įmonė – reikalauja nubausti piliečius (fizinius asmenis) dėl neva padarytos žalos ir kenkimo kreipiantis į teismą, tačiau iš tiesų siekia įbauginti, atgrasyti ir nutildyti visuomenę bei visaip suvaržyti jos teises, kurias garantuoja LR Konstitucija, tarptautinė ir ES teisė bei Lietuvos įstatymai.
Pirmoji rezonansinė byla buvo Vilniaus Žirmūnų rajono gyventojų skundas prieš Vilniaus m. savivaldybę ir plėtros bendrovę dėl užstatomos rekreacinės zonos ir naikinamos vaikų žaidimų aikštelės. Šio rajono gyventojai parašė skundą prieš Vilniaus m. savivaldybę ir plėtros bendrovę. O ši padavė juos į teismą. Analogiškai kaip ir R.Kalinauskaitės atveju, bendrovė reikalavo areštuoti gyventojų nekilnojamąjį turtą, kad būtų galima padengti dėl esą piktavališkų gyventojų veiksmų patirtus nuostolius. Galiausiai teismas pripažino, jog tai yra viešojo interesas klausimas – subjektinės teisės ir viešasis interesas gali sutapti (Administracinė byla Nr. A3-64-07).
Orhuso konvencija draudžia persekioti ir bet kaip varžyti visuomenės narius dėl jų dalyvavimo sprendimų, susijusių su aplinka, priėmime, bei kreipiantis dėl jų į teismą. Lietuva (kaip šios Konvencijos susitariančioji šalis ir ES narė) įsipareigojo užtikrinti, kad visuomenės nariai nebūtų persekiojami arba kitaip varžomi dėl Konvencijos suteiktų teisių įgyvendinimo.
Vakarų demokratinėse valstybėse yra įtvirtinta praktika, kad prieš tokius ieškinius, kurie nukreipti prieš visuomenės dalyvavimą yra teikiami priešieškiniai (angl. SLAPPback.). Jais persekiojami visuomenės atstovai (SIPVD taikiniai) apgręžia reikalus ir pareikalauja iš ieškovų atlyginti SIPVD padarytą žalą ir nuostolius.
Konstitucinių arba kitų teisių pažeidimai, ieškiniai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis arba deliktinės teisės pažeidimų, pavyzdžiui, dėl piktinančio, įžeidžiančio elgesio – tai teisinių pagrindų, kuriuos galima naudoti priešieškiniams prieš SIPVD, pavyzdžiai.
Dažniausiai pasitaikantys priešieškinių prieš SIPVD pagrindai yra piktybinis teisminis persekiojimas ir piktnaudžiavimas teisminiu procesu. Daugelis priešieškinių prieš SIPVD baigiasi sutarimu, todėl apie galutinius rezultatus nepranešama (daugiau apie tai ČIA).
O kai kuriose valstybėse yra priimti įstatymai, leidžiantys prašyti teismą atmesti ieškinį, kuris yra nukreiptas prieš visuomenę. Tuomet byla sustabdoma, iki teismas nutaria, ar pateiktas ieškinys neteisėto SIPVD atvejis. Būtent SIPVD teikėjas privalo įrodyti, kad jo ieškinys – ne SIPVD, o teisėtos pastangos pateikti teismui prašymą nagrinėti skundą. Jei teismas įvertina ieškinį kaip SIPVD ir todėl atmeta, ieškinio taikiniui (šiuo atveju visuomenės atstovams) atlyginamos visos bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidos. Teismas taip pat gali skirti SIPVD teikėjui (pvz., UAB „Orkela“) baudą, kad atgrasintų toliau teikti tokius ieškinius. Jei dėl SIPVD asmuo nukentėjo, jis gali prašyti priteisti iš šio ieškinio teikėjo kompensaciją ir žalos atlyginimą.
Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau šiuo atveju ypač svarbi yra visuomenės pozicija. Bet koks visuomenės neutralumas skatina verslo bendroves piktnaudžiauti savo teisėmis, nes jos finansiškai yra pranašesnės už fizinį asmenį, todėl gali nuslopinti bet kurias visuomenines iniciatyvas. Visuomenės neutralumas gali būti suprantamas kaip ženklas teikti analogiškus ieškinius kitiems visuomenininkams, o statytojams nusitaikyti ne tik į Misionierių ar Lukiškių dominikonų ansamblį su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, bet ir į kitus sakralius Lietuvos istorijos, architektūras, kultūros ir paveldo objektus. Todėl visuomenė šiuo atveju turi tik vieną pasirinkimą: arba atsisakyti savo teisių verslo vystytojų naudai, arba ginti savo interesus visomis teisinėmis priemonėmis. Šių interesų gynimas pasireiškia per visuotinį visuomenės atstovų dalyvavimą, taip pat jų palaikymą mitingais, piketais, peticijomis, viešąja nuomone ir kt.
Šiuo atveju turime aiškiai įsisąmoninti, kad vienoje pusėje yra visuomenė ir jos atstovai R. Kalinauskaitės asmenyje, kurie siekia apsaugoti Lietuvos valstybės istorinį kultūros paveldą, o kitoje pusėje – strateginį ieškinį prieš visuomenės dalyvavimą, taigi prieš visuomenę pateikusi bendrovė UAB „Orkela“, kuri siekia prisiteisti iš visuomenės atstovės R. Kalinauskaitės 50 tūkst. eurų. Pirmoji gina (atstovauja) viešuosius interesus (ne asmeninius), o antroji – siaurus verslo grupės interesus.
R.Kalinauskaitė tinklalapyje „lietuvos.link“ nurodo, kad UAB „Orkela“ priklauso investicijų valdymo bendrovei „Lords LB Asset Management“. O tarp šio kolektyvo narių esama tokių Lietuvos visuomenei gerai žinomų asmenų, kaip Mindaugas Marcinkevičius, kuriam priklauso 47 procentai „Lords LB“ akcijų, kad jis yra vienas iš vadinamojo Vilniaus prekybos dešimtuko, pradėjusio irti žlugus valstybinio masto afera vadintam Leo LT, narių; šiemetinė naujiena – kad galutiniu teismo sprendimu „turi papildomai sumokėti valstybei 287,4 tūkst. eurų mokesčių ir baudų už 2008-2012 metus“.
Taigi metas tiksliai įvardinti, kas yra tikrieji ir tariami mūsų draugai ir ką derėtų daryti spalio 29 d. Priešingu atveju vieši verkšnojimai dėl milžiniškos socialinės atskirties, teisingumo stygiaus, nepakenčiamų pragyvenimo sąlygų ir kitų blogybių rodys tik mūsų neįgalumą savarankiškai mąstyti ir spręsti dėl savo ir vaikų ateities gyvenimo Lietuvoje.
Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nušalinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) teisėjų kolegijos pirmininką Romaną Klišauską byloje dėl specialiojo plano, sudariusio sąlygas užstatyti vieną svarbiausių Vilniaus senamiesčio kultūros paminklų Vilniaus misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblį (Misionierių ansamblis), Seimo narys Naglis Puteikis kreipėsi į LVAT pirmininką Gintarą Kryževičių prašydamas paaiškinti, kodėl R. Klišauskas buvo paskirtas nagrinėti šią bylą, nors buvo pranešėju kitoje byloje dėl to paties teisės akto teisėtumo ir gali būti neobjektyvus.
Birželio 7 d. vykusiame LVAT posėdyje administracinėje byloje Seimo narys N. Puteikis ir jo atstovas Liudvikas Ragauskis paprašė nušalinti teisėjų kolegijos pirmininką R. Klišauską, nes jis gali turėti išankstinę nuomonę, kurią susidarė būdamas pranešėju ir kitoje administracinėje byloje, kadangi ir pirmojoje byloje, kurioje pareiškėjas yra Seimo narys, ir antrojoje, kurioje pareiškėjas buvo Generalinės prokuratūros prokuroras, ginčijamas tas pats teisės aktas – tuomečio kultūros ministro Šarūno Biručio pasirašytas 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas, kuriuo patvirtintas specialusis planas suskaidė anksčiau vientisą Misionierių ansamblio teritoriją ir panaikino griežtus apribojimus toje dalyje, kur šiuo metu statomi 4 daugiabučiai keturių aukštų (cokolinis aukštas plius du aukštai plius mansarda) gyvenamieji namai.
LVAT teisėjų kolegija patenkino N. Puteikio prašymą, t. y. nušalino teisėją R. Klišauską ir kreipėsi į teismo pirmininką dėl naujos kolegijos sudarymo.
Tokia situacija paskatino Seimo narį kreiptis į LVAT pirmininką G. Kryževičių, kuris paprašytas paaiškinti, kokios automatiškai bylas teisėjams skirstančios kompiuterinės programos ydos nulėmė R. Klišausko paskyrimą kolegijos pirmininku, nepaisant to, kad jis buvo pranešėju anksčiau nagrinėtoje byloje dėl to paties teisės akto. Jei kompiuterinėje programoje nėra numatyti saugikliai, leidžiantys išvengti tokių atvejų, N. Puteikis paragino LVAT pirmininką imtis veiksmų, kad tokia praktika būtų pakeista.
Parlamentaras atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei pastaruoju metu teigiama, anksčiau nagrinėtoje administracinėje byloje Generalinės prokuratūros prokuroro pareiškimą LVAT nepasisakė dėl paveldosauginių argumentų – 2018 m. sausio 2 d. priimtu sprendimu LVAT nutraukė tyrimą dėl visų, išskyrus vieną, prokuroro pateiktų argumentų, nes, teismo teigimu, pareiškimas buvo pateiktas su trūkumais. Todėl paveldosauginiai argumentai, kuriais remiantis ginčijamas specialiojo plano teisėtumas, iki šiol yra neįvertinti.
Misionierių ansamblyje vykstančios statybos sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą ir protesto akcijas, internete paskelbtą peticiją pasirašė iškilūs Lietuvos ir Lenkijos kultūros kūrėjai, mokslininkai. Poetas Tomas Venclova, komentuodamas savo sprendimą pasirašyti, pažymėjo, kad „Misionierių ansamblio sudarkymas būtų neabejojama katastrofa, pražudanti Vilniaus senamiesčio istorinį ir estetinį statusą“, o istorikė, viduramžių tyrinėtoja prof. hab. dr. Lidia Korczak) įvertino daugiabučių statybas Misionierių ansamblyje kaip drastišką intervenciją į senamiestį ir Vilniaus panoramos naikinimą.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Antikorupcijos komisija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl ,,Vilniaus vandenų” nekilnojamojo turto pardavimo Domininkonų g. 9 ir 11. Skaičiuojama, kad padaryta žala miestui gali siekti ne vieną milijoną eurų. Antikorupcijos komisijos tyrimo medžiaga pateikta ir Specialiųjų tyrimų tarnybai.
„Atlikę tyrimą, nustatėme, kad „Vilniaus vandenų” vadovybė nepaisė savivaldybės administracijos nurodymų ir nustatytų reikalavimų, galimai pažeidė teisės aktus. Be to, nekilnojamasis turtas buvo parduotas neatlikus nepriklausomo vertinimo. Šią informaciją patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija”, – sakė Antikorupcinės komisijos pirmininkas Kęstutis Nėnius.
Rašte prokuratūrai nurodoma, kad „Vilniaus vandenys” įsigijo konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas iš įmonės „Colliers International Advisors”. Įmonė atliko turto Domininkonų g. 9 ir 11 galimybių studiją, bet ne turto vertinimą. Su šia įmone sudarytoje sutartyje taip pat numatoma, kad ji už atliktą studiją neprisiima jokios atsakomybės.
Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, turtą privalėjo įvertinti nepriklausomi turto vertintojai. Visiškai ignoruodami viešąjį interesą „Vilniaus vandenų” vadovai bei valdyba to nepadarė.
Be to, nebuvo laikytasi ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje galiojančių tvarkų – apie turto pardavimą nebuvo informuotas Ekonomikos ir finansų komitetas, negautas savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų patalpų komisijos leidimas, be kurio turto parduoti nebuvo galima.
Suabejoti sandorio teisėtumu galima dar ir dėl to, kad aukcione dalyvavo tik vienas dalyvis, nors susidomėjimas šiuo nekilnojamuoju turtu buvo didelis. Užsiregistravusių aukcione dalyvių iš pradžių buvo 4, tačiau 3 prieš pat aukcioną dalyvauti atsisakė, nors ir buvo sumokėję solidžius užstatus. Įtartinai tai, kad aukciono išvakarėse sumokamas 30 tūkst. eurų užstatas, o kitą dieną jau atsisakoma dalyvauti aukcione.
Be to, paaiškėjo, kad „Vilniaus vandenų” valdybos ,,nepriklausomi” nariai yra tarpusavyje susiję – yra dirbę kartu kitose organizacijose ir buvo susiję tarnybinio pavaldumo ryšiais. Tas pats pasakytina ir apie įmonės administracijos vadovą.
ELTA primena, kad „Vilniaus vandenys“ Vilniaus m. savivaldybėje vykusiame viešame aukcione vienintelei jame užsiregistravusiai dalyvauti bendrovei „Asgaard Property“ už pradinę 3,9 mln. eurų kainą pardavė maždaug 2,5 tūkst. kvadratinių metų ploto patalpas Vilniaus senamiestyje, Dominikonų g. 9 ir 11 esančiuose pastatuose, kur buvo įsikūrusi UAB „Vilniaus vandenys“ centrinė būstinė. Analizuojant nekilnojamojo turto rinką matyti, kad panašaus lygio patalpos rinkoje parduodamos už daugiau nei 2500 Eur/kv. m, tuo tarpu šių patalpų kvadratinio metro kaina apie 1 200 Eur/kv.m.
Šis pastatų kompleksas yra valstybės saugoma kultūros vertybė – Pociejų rūmai. 2014 metais čia atliktas remontas.
Tikėtina, kad šis turtas turėjo būti parduotas 36 procentais brangiau, tą patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos statistika.
Parduodant turtą nebuvo inventorizuotos apie 800 kv. m patalpos, esančios palėpėje. Bendras visų patalpų plotas yra apie 3300 kv. metrų.
Tai jau ne pirmas atvejis, keliantis abejonių „Vilniaus vandenų” vadovybės veiklos teisėtumu. Vos prieš kelis mėnesius Valdyba įmonės direktoriui Aidui Ignatavičiui skyrė penkių mėnesių atlyginimo dydžio premiją (27 500 eurų), taip galimai viršydama savo įgaliojimus. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės direktorės pasirašytą įsakymą, savivaldybės įmonių vadovams skiriamos premijos dydis negali viršyti vienos jų mėnesinės algos dydžio.
Antikorupcijos komisija pažymi, kad po pirmos viešai pasklidusios informacijos apie šį sandorį, sulaukta reakcijos, kuri dar labiau patvirtina įtarimus, kad sujudintas tikrai rimtas „širšių lizdas“.
Kyla įtarimų, kad UAB „Vilniaus vandenys” vadovybė negalėjo veikti viena, būtinas buvo ir politinis palaikymas.
Sausio 5-ąją sostinės centre nugriuvo dalis namo. Tai ne pirmas kartas, kai invazija į Vilniaus senamiestį baigiasi ne metafora, o realia griūtimi.
Tereikia prisiminti, kad prieš aštuonerius metus Šiaulių gatvėje sugriuvo 3 aukštų gyvenamojo namo dalis. Tąsyk be pastogės liko 12 šeimų. Ekspertai nustatė, kad namui pakenkė netinkamai atliekami statybos darbai – greta buvo statomas naujas daugiabutis. Neabejoju, jog ir šįkart kaltas žmogiškasis faktorius.
Yra įtarimų, kad prieš kelerius metus tame pastate veikusio banko vadovai nusprendė iškasti dalį grunto ir požemyje įrengti modernią pinigų saugyklą, o tai lėmė pamatų eroziją.
