Visų šventųjų ir Mirusiųjų atminimo šventes Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (LMAVB) mini literatūrine, grafine, dokumentine kompozicija „Mors certa, hora incerta“ (Mirtis nulemta, valanda nežinoma).
Apie nenumaldomai bėgančius metus, visada šalia esančią mirtį, filosofinį, teisinį, praktinį požiūrį į ją įvairiomis kalbomis pasakoja Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomi XV–XX a. dokumentai, kurių dauguma rodoma pirmą kartą, pažymima Vrublevskių bibliotekos pranešime.
XVII a. enciklopedijoje „Magnum theatrum vitae humanae“ (Didžioji žmogiškojo gyvenimo regykla) aiškinama, kas yra mirtis, kokie jos požymiai, kas žinoma apie mirtį. Senieji gerosios mirties (ars bene moriendi) vadovėliai formavo tikinčiųjų supratimą apie gerąją mirtį ir skatino „numirti kiekvieną dieną“.
Nuolatinis galvojimas ir mąstymas apie mirtį ne vieną amžių lydėjo sąmoningą krikščionį visą jo gyvenimą. Šiuos „palydovus“, kurie iki pat XX a. buvo aktualūs ir tikintiesiems padėjo įveikti mirties baimę, bus galima pamatyti savo akimis. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“, išleista 1519 m., pasakoja, kaip gyveno ir pasitiko mirtį šventieji. Rodomi reti raižiniai, skirti pranciškonų ir stačiatikių kankiniams Vilniuje atminti, prisimenamas pirmasis unitų kankinys – Lietuvos arkivyskupas šventasis Juozapatas Kuncevičius. Senųjų knygų iliustracijos, kaip sako parodos organizatoriai, leidžia akies krašteliu pažvelgti į pirmųjų krikščionių palaidojimo vietas, antkapius, įrašus.
Nuolatinis mirties egzistavimas jaučiamas ir rankraštiniuose atminimų albumuose (album amicorum), kuriuose gausu įrašų ir piešinių mirties tematika. Apie mirusiuosius, o kartu ir apie pačią mirtį gyviesiems turėjo priminti laidotuvių pamokslai, kurie sudaro gausią spausdinto senųjų amžių palikimo dalį, o ją papildo ir kadaise per laidotuves sakytų pamokslų rankraščiai.
Eksponuojami skirtingais laikotarpiais surašyti testamentai – neatsiejama materialiosios mirties kultūros dalis, – kuriuose religinės tikėjimo deklaracijos susipina su piniginiais ir turto reikalais. Šiame kontekste išsiskiria Gardino jėzuitų vyresniojo Jurgio Gruževskio (Jerzy Gruźewski) 1634 m. raštas, nurodantis, kad jokių paveldėtojų, išskyrus Dievą, jis neturįs.
Įvairiose kultūrose laidotuvėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Baroko laikotarpiu valdovų ir didikų laidotuvės pasižymėjo didele pompastika ir iškilmingumu, o rengiamos laidotuvių eisenos priminė savotiškus teatro vaidinimus. Parodoje – įspūdingas, daugiau nei keturių metrų ilgio Eriko Jönssono Dahlbergho XVII a. raižinys, vaizduojantis Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo laidotuvių procesiją.
Tokiems didingiems reginiams mirusiojo artimieji negailėdavo ne tik ašarų, bet ir lėšų. Kam ir kiek buvo išleidžiama XVIII a. laidojant mirusįjį, parodys LMAVB Rankraščių skyriuje saugomos laidotuvių sąskaitos. O lietuvių kalba 1800 m. išleistas Prūsijos karaliaus ediktas atskleis, kokių atsargumo priemonių buvo imtasi laidojant užkrečiamųjų ligų epidemijos aukas. Laidotuvių temą papildo įvairių konfesijų tikinčiųjų kapinių nuotraukos.
Teksto ir parodos autorės – Retų spaudinių skyriaus bibliografės Simona Jaskelevičiūtė ir Violeta Radvilienė. Paroda veiks iki gruodžio 2 d.
Informacijos šaltinis – ELTA
2020.11.02; 09:00
