Įsisiūbuojančios 755-ių JAV diplomatų išsiuntimo iš Rusijos istorijos „akis už akį“ stiliumi (pasak Kremliaus versijos, kad Vašingtone ir Maskvoje būtų diplomatinio personalo paritetas) turbūt vis dėlto komiškiausia detalė yra Jungtinių Valstijų ambasados Gruzijoje pareiškimas rugpjūčio 25-ąją, kad ji pasirengusi priimti ne imigracines vizas norinčių gauti rusų pareiškimus savo konsuliniame skyriuje Tbilisyje.
Na, ir kas, kad kalbama tik apie procedūrinį pragmatizmą – Gruzija yra vienašališkai atšaukusi vizų režimą šią šalį norintiems aplankyti rusams, tad šis pareiškimas aktualus šiaurės Kaukaze, Krasnodaro bei Stavropolio srityse gyvenantiems Rusijos piliečiams, kurie į Tbilisį gali nukakti per kelias valandas. Vis dėlto irgi faktas: panorėję Amerikos vizos, rusai dabar priversti dairytis ir į šalį, kurią 2007-aisiais užpuolė.
Kažkas panašaus nutiko 1986-aisiais, kuomet Amerika išprašė kelias dešimtis šnipinėjimu įtartų Sovietų Sąjungos diplomatų ir nustatė palyginti žemą sovietų diplomatinių atstovybių Vašingtone, Niujorke ir San Franciske darbuotojų kiekio ribą. Atsakydama Sovietų Sąjunga uždraudė JAV atstovybėms Maskvoje bei tuometiniame Leningrade priimti į darbą savo piliečius, veikiausiai tikėdamasi, jog ryškus personalo sumažėjimas pakirs jų visavertį darbą, ir Vašingtonas grąžins buvusį status quo. Amerikos diplomatams teko užsiimti ambasadų teritorijos valymo ir kitais pagalbiniais darbais, bet jos toliau funkcionavo, o Maskva prarado galimybę stebėti, kas dedasi už atstovybių sienų.
Ką tik atpasakota situacija šiek tiek simboliška, mat iš tiesų diplomatinis paritetas yra problema, nes tai susiję su šnipinėjimu. Čekija ir Slovakija rugpjūčio 21 dieną minėjo 49-erių metų sukaktį nuo tragiškų 1968-ųjų, kuomet Sovietų Sąjungos ir kai kurių kitų Varšuvos sutarties bloko šalių karines pajėgos įsiveržė į Čekoslovakiją ir jėga užgniaužė Prahos pavasario reformas.
Metinių išvakarėse Čekijos respublikos viešojoje erdvėje vėl iškilo Rusijos buvimo (diplomatinio ir žvalgybinio) šioje šalyje tema. Čekijos parlamento deputatas Ivanas Gabalas nusiuntė laišką užsienio reikalų ministrui Lubomírui Zaorálekui su siūlymu siekti, kad Maskva sumažintų savo diplomatinės atstovybės Prahoje personalą. Interviu „Aktualne.cz“ politikas pareiškė, jog šis yra nepamatuotai išpūstas bei turi būti sumažintas apie 60 proc.
Nėra reikalo spėlioti, kuo užsiima nemaža Rusijos diplomatinės atstovybės personalo dalis – čekų kontržvalgyba BIS savo ataskaitose reguliariai nurodo rusų ambasadą Prahoje veikiant kaip žvalgybinės veiklos centrą ne tik šioje šalyje, bet ir visame vidurio bei rytų Europos regione. Tiesa, garsių, su diplomatų išsiuntimais susijusių skandalų nuosaikioje Čekijoje yra nutikę senokai. Kalbos apie pernelyg didelį rusų diplomatų „tankį“ Vidurio ir Rytų Europoje gana reguliarios, šios šalies diplomatai jų paprastai nekomentuoja, remdamiesi teise kiekvienai valstybei skirti tiek diplomatinių darbuotojų, kiek ši mano esant reikalinga, jei nėra kitų susitarimų.
Prahos tyrimų centro „European Values“ direktoriaus pavaduotojas bei programos „Kremlin Watch“ vadovas Jakubas Janda savo skiltyje žurnale „Newsweek“ (08 07) nurodė, jog statistika pakankamai vienareikšmiška – Čekijos atstovybėje Maskvoje dirba 65 diplomatai, rusai savo ambasadoje Prahoje įdarbinę 140 žmonių. Suomijoje šis santykis sudaro maždaug 60-30 suomių nenaudai. Įprasta, kad Rusijos diplomatų skaičiaus „perviršis“ sukasi apie du kartus.
Rusų diplomatai kelia įtarimus ne vien Čekijoje, tarkime, švedų kontržvalgybos SIPO vertinimu, žvalgybine veikla užsiima maždaug trečdalis Švedijoje dirbančių Rusijos diplomatų.
J.Jandos vertinimu (interviu „svoboda.org“ 08 21), Vašingtono ir Maskvos „diplomatinio pariteto“ konfliktas yra tinkama proga bent iš dalies spręsti pernelyg didelio po diplomatine priedanga dirbančių rusų aktyvumo problemą. Įprasta praktika, kad žvalgybinė veikla įeina į bet kurios šalies diplomatinės atstovybės darbų sąrašą, bet šįkart problema yra ne vien paprasta aritmetika. Pasak J.Jandos, Europos šalių kontržvalgybų ataskaitos fiksuoja nepaliaujamą rusų žvalgybinės veiklos aktyvumo augimą, kurio lygis artėja prie to, kuris buvo Šaltojo karo metais. Be to, bent Čekijos respublikoje Rusijos pusė apskritai nesivargina deklaruoti žvalgybos pareigūnų savo atstovybėje, ir tai diplomatiniuose santykiuose yra mažiausiai nedraugiška.
Esama įtakingos tezės, jog santykiai tarp Vakarų ir Rusijos dabar turbūt prasčiausi po Šaltojo Karo pabaigos. Tokios padėties vertinimai tarp Europos politikų bei diplomatų yra įvairūs, netrūksta manančių (ypač Europos Sąjungos (ES) Vakaruose), kad papildomo santykių paaštrėjimo ES šiuo metu reikia mažiausiai. Tačiau kalbama juk apie Europos šalių nacionalinį saugumą, kuriam Rusijos žvalgybų aktyvumas grėsmę kelia. Kadangi požiūrių ES esama įvairių, o vidurio bei rytų europiečiai objektyviai jautresni tokioms grėsmėms, būtent jie šiuo klausimu galėtų veikti koordinuodami veiksmus, beje, tuo pačių pademontruodami sąjunginę paramą Jungtinėms Valstijoms, nes prezidentas Donaldas Trumpas, panašu, turi tam tikrų abejonių dėl sąjungininkų Europoje. Susidariusi šalių grupė pelnytų diplomatinių taškų, jei koordinuotai pareikalautų Maskvą sumažinti savo diplomatų skaičių pariteto pagrindais.
J.Jandos manymu, Čekijos užsienio reikalų ministerija pati viena į savo politiko demaršą vargu ar reaguos, šiaip jau pagrįstai argumentuodama tai savo ambasados Maskvoje darbo paralyžiumi, jei principingai leisis tik į dvišalį diplomatinio personalo pariteto siekį su Maskva. Rusams užtektų išsiųsti, tarkime, 20 čekų diplomatų, ir Čekijos ambasada Maskvoje taptų neveiksni. Todėl reikia koordinuotų kelių šalių pastangų. Rusams gana paprasta „nubausti“ vieną nedidelę šalį, tačiau jei tokių rasis 5 ar 10, padaryti tą bus kur kas sunkiau.
Nors Rusijos žvalgybinės veiklos intensyvėjimo grėsmė Vidurio bei Rytų Europos regione apskritai artikuliuojama, politinių reakcijų bei iniciatyvų aukščiausiame politiniame lygmenyje kol kas nėra. Banalu, bet veikiausiai dera laukti politikų atostogų pabaigos ir dar kažkiek laiko, kol į inerciją linkusio politinio gyvenimo rutina įgys įprastą ritmą.
Tuo tarpu rusai gaišti nelinkę, pasak prokremliška propagandos monitoringu užsiimančios „Kremlin Watch“, vadinamasis Visų slavų komitetas kitų metų birželį Prahoje planuoja surengti Tarptautinį slavų kongresą, kuriame bus siūloma steigti nepriklausomų slavų valstybių tarpparlamentinę struktūrą, turėsiančią parengti vieningą politiką visoms gyvenimo sritims (pavyzdžiui, kultūrai ir ekonomikai). Nors tos „politikos“ bent kiek konkretesnių gairių kol kas nėra, nesunku numanyti, jog tai bus dar viena geopolitika persunkta iniciatyva, kai humanitariniu poreikiu geriau pažinti vieniems kitus ir mėginti ieškoti bendro veikimo galimybių bus dangstomas banalus siekis pateisinti geopolitinius Kremliaus veiksmus – kol kas Gruzijoje bei Ukrainoje.
Beje, Rusijoje prieš daugiau nei porą mėnesių vykusiame Visų slavų suvažiavime dalyvavusią maždaug 10 narių čekų delegaciją, pasak Čekijos žiniasklaidos, privačiai priėmė šios šalies ambasadorius Rusijoje, pirmas (dar) čekoslovakų kosmonautas Vladimíras Remekas.
J.Jandos vertinimu, ir apklausos patvirtina, jog provakarietiškas vektorius čekų visuomenėje dominuoja, tarkime, Rusijos veiksmus Ukrainoje atvirai palaikančiųjų Čekijoje yra gal kelios dešimtys, ne daugiau. Vis dėlto irgi faktas, jog prokremliškos pažiūros šioje šalyje dabar pasklidusios labiausiai per pastarąjį ketvirtį amžiaus, ir propaganda čia vaidina (greta atvirai prorusiško prezidento Milošo Zemano institucinio poveikio) tikrai nepaskutinį vaidmenį.
Todėl pavojinga yra dar viena čekų specialiųjų tarnybų ataskaitų pabrėžiama aplinkybė: Čekijos Respubliką rusai išnaudoja kaip saugią regioninio masto akcijų aikštelę, Rusijos ambasada Prahoje veikia kaip visoje Vidurio Europoje vykdomų akcijų koordinacijos centras. Taigi kalbama ne apie nedidelę Čekijos Respubliką, o apie platesnio masto „poveikio“ operacijas. Todėl čekų nerimas atrodo logiškas ir suprantamas.
Be abejo, įdomu, ką šia tema mano (jei apskritai ką nors mano) ir veikia dažniausiai savo parapinėse problemose besimurkdantys Lietuvos politikai. Kuomet kalbama apie propagandą, tarkime, nežinia kiek metų trunkanti, seniausiai farsą primenanti mėginimų kažkaip „reglamentuoti“ rusiškai transliuojančius televizijos kanalus istorija ypatingo optimizmo nesuteikia, nors tai yra visiškai atviri labai konkretaus mentaliteto propapagandos kanalai.
Todėl ir atviras yra klausimas, kaip iš Lietuvos valstybės perspektyvos atrodo Rusijos ambasados Vilniuje veikla ir kaip mūsų šalis reaguotų į tokias ar panašias kaip čekų politiko iniciatyvas.
2017.09.04; 06:00
