Žurnalistų mikrofonai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Antradienį Seime bus pristatyta darbo grupės „Teisinio reguliavimo dėl strateginių ieškinių dėl visuomenės dalyvavimo“ tarpiniai rezultatai. Konservatorių frakcijai priklausančio Vytauto Kernagio vadovaujama darbo grupė, baigdama pirmąjį etapą, Seimui pateiks du įstatymo projektus – Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksų pataisas.
„Tikiuosi, kad, pritarus Civilinio proceso kodekso pakeitimo projektui, bus užkertamas kelias nesąžiningiems ieškiniams, kuriais siekiama ne apginti pažeistus interesus, o tiesiog pakenkti žurnalistų ir nevyriausybinių organizacijų vykdomai veiklai“, – pabrėžė Seimo narys.
Kaip teigia parlamentaras, įstatymų projektų registravimas Seime – tik pirmas etapas, ginant žurnalistus ir pilietinę visuomenę nuo galimo nesibaigiančio bylinėjimosi.
„Pratęsus darbo grupės darbą ir konsultacijas su institucijomis, bus ieškoma geriausio modelio, kaip finansuoti teisinės gynybos išlaidas, jei būtų nustatoma, kad prieš pilietinės visuomenės atstovus taikomi strateginiai ieškiniai“, – teigė darbo grupės pirmininkas V. Kernagis.
Strateginiai ieškiniai dėl visuomenės dalyvavimo (angl. Strategic lawsuit againts pubic participation (SLAPP) – tai tam tikra persekiojimo forma, kuri vis dažniau naudojama prieš žurnalistus ir kitus viešąjį interesą ginančius asmenis. Tai pernelyg išpūsti, pernelyg ilgai besitęsiantys ieškiniai, kuriuos reiškia valstybės institucijos, verslo įmonės, galingi pavieniai asmenys prieš silpnesnius subjektus.
Šiais ieškiniais siekiama įbauginti, nutildyti, apkraunant juos teisinės gynybos išlaidomis ir nesibaigiančia proceso trukme.
Susirūpinę dėl Gedimino kalno būklės Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Vytautas Kernagis kreipėsi į Seimo Kultūros komiteto pirmininką Ramūną Karbauskį ir Aplinkos komiteto pirmininką Kęstutį Mažeiką, siūlydami surengti komitetų bendrus klausymus.
Parlamentarai prašo artimiausiu metu imtis parlamentinės kontrolės ir organizuoti skubius bendrus klausymus dėl ekstremalios Gedimino kalno padėties, pasikviečiant kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson, aplinkos ministrą Kęstutį Navicką, Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių, Vyriausybės kanclerę Mildą Dargužaitę, kitų susijusių institucijų ir įstaigų bei visuomenės atstovus.
„Gedimino kalno griūtį galėčiau palyginti su esamos valdžios veikimu, kuomet sudaromos darbo grupės, paskelbta ekstremali padėtis, pinigai skirti, bet rezultato nėra – kalnas toliau slenka. Kol kas nematome ministrės Ruokytės-Jonsson atsakomybės prisiėmimo ir aiškių atsakymų visuomenei. Matyt, trūksta ir gilesnio bendradarbiavimo tarp visų susijusių institucijų. Manau, Seimo komitetų dėmesys šiam klausimui būtinas, turime paskatinti Vyriausybę iš naujo įvertinti padėtį ir peržiūrėti ligšiolinius sprendimus, kad mūsų valstybingumo simbolį Vilniaus mieste neilgai trukus vėl galėtume be baimės lankyti“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Seimo narys V. Kernagis stebisi tokiu atsakingųjų neveiksnumu ir ragina spęsti Gedimino kalno problemas neatidėliojant.
„Man, kaip vilniečiui, jau visai nejuokinga. Atrodo, kad kiekvieną dieną galime sulaukti naujų nuošliaužų. Situacija yra tragiška, tad bendras ir koordinuotas savivaldybės, visų atsakingų ministerijų bei Seimo veikimas turi būti neatidėliojamas. Reikia suprasti, kad Gedimino kalnas simbolizuoja miesto istoriją bei didybę, tad tiesiog būtina darbų imtis dabar, nes jau labai greitai gali būti per vėlu. Įdomu, ką sakys kultūros ministrė, kai pilis atsidurs kalno papėdėje?“ – sakė V. Kernagis.
ELTA primena, kad lapkričio 3 ir 5 dienomis Gedimino kalne viena po kitos nuslinkus nuošliaužoms, kalnas lankytojams buvo uždarytas.
Rytiniame šlaite 24 m ilgio ir apie 20 m pločio nuslinkusi velėna atidengė laikančias konstrukcijas ir įgriuvo dalis paties pagrindinio tako dangos. Dėl Gedimino kalno būklės yra paskelbta ekstremali situacija.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Kernagis siūlo numatyti, kad radijo ir (ar) televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, bet kita oficialia Europos Sąjungos kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais.
V. Kernagio teigimu, šiuo siūlymu siekiama sumažinti rusiškos produkcijos įtaką Lietuvos televizinei ir informacinei erdvei bei šalį labiau integruoti į ES kultūrinę, informacinę ir kalbinę erdvę.
Taigi siūloma nustatyti, kad radijo ir (ar) televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, bet kita oficialia Europos Sąjungos kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais, o ne oficialia Europos Sąjungos kalba – tik verčiamos, išskyrus mokomąsias, progines, specialiąsias, muzikines ir retransliuojamas užsienio valstybių radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas, taip pat radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų sukurtas programas, skirtas Lietuvos tautinėms mažumoms.
Parlamentarų teigimu, pastaraisiais metais Lietuvos televizijos kanaluose pastebimas gerokai išaugęs transliuojamos rusiškos produkcijos kiekis. 2007 m. per vieną sausio savaitę lietuviški kanalai transliavo 79 valandas rusiškos produkcijos, tuo tarpu 2016 m. – 151 valandą, 2017 m. – 198 valandas. Daugiausia tai – Rusijoje sukurti serialai.
„Tokioje rusiškoje produkcijoje neretai matomas rusiško ar sovietinio gyvenimo būdo propagavimas, nostalgijos SSRS elementai. Atrodytų nieko nuostabaus, tačiau šiuo atveju svarbu žinoti, kad Rusijoje kultūra yra susijusi su politika. Rusija televiziją laiko savo „minkštosios galios“ instrumentu, kuris ypač svarbus informacinio karo kontekste. Per televizinę produkciją ji formuoja tam tikrus tapatybinius elementus, „pririša“ tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės ir informacinės erdvės. Sociologiniai tyrimai rodo, kad žmonės, jaučiantys sovietinę nostalgiją, yra linkę atmesti Lietuvos demokratinę santvarką ir pasižymi prokremliška geopolitine orientacija“, – teigia L. Kasčiūnas.
Jis pastebi, kad 2017 m. kovo mėnesį Lietuvos radijo ir televizijos komisijos atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei trečdalį (35,5-38 proc.) bendro televizijos programos laiko per savaitę ir maždaug pusę (44-49 proc.) per dieną rusiškai produkcijai skiria du šalies televizijos kanalai.
Tuo tarpu Europos kūriniams (išskyrus lietuviškus) tie patys du televizijos kanalai skiria 15-22 proc. eterio laiko per savaitę ir 10-14 proc. per dieną.
Nelengva sukurti įstatymą, kurį būtų sunku peržengti ar apeiti, tačiau kartais kuriami būtent tokie įstatymai ar normatyviniai aktai, pagal kuriuos galima sauvaliauti su stebuklinguoju pasilaiminimu – vsio zakonno.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje, regis, sukurta europietiška kultūros ir gamtos paveldo apsaugos sistema, tokią veiklą reglamentuojančių įstatymų įgyvendinimo priežiūra, tačiau sankcijos už pažeidimus, kurių viešai žiniasklaidoje rasime aibes, apsiriboja kokiu nors menkos tvoros išardymu ar bauda, prilygstančia pažeidėjo įgytos naudos šimtajai ar tūkstantajai daliai.
Deja, tokiu būdu nacionalinis resursas – Lietuvos kultūros ir gamtos paveldas toliau naikinamas, o plačioji visuomenė vis labiau netenka galimybių jais tausojamai naudotis.
Skandalingi pažeidimai Kuršių nerijos nacionaliniame parke ar naujausi – Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, kurių draustiniuose ir miškuose pridygo pilis primenančių verslininkų namų, užgrobta valstybinė žemė, daroma žala gamtai, drastiškiausias per visą 27-metį Vilniaus senamiesčio veido bjaurojimas veja į neviltį eilinius Lietuvos piliečius dėl valstybės institucijų atsainumo ir žeminančio bandymo įtikti brutualiems investitoriams!
Trakai yra Lietuvos perlas, kuriuo žavisi visas pasaulis. Ne tik mes, lietuviai, bet ir visi atvykstantieji svečiai, kuriuos į Trakus atsiveža Seimas bei Vyriausybė.
Deja, šį nacionalinį turtą nuolat siekiama nusavinti ar panaudoti tik savo interesams. Juk neatsitiktinai į Trakų istorinį kraštovaizdį veržiasi nežabojamo godulio apimti, susirūpinimu investicijomis prisidengiantys milijonieriai ir jų patarnautojai.
Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius iki šiol atlaikė (su sveikatos nuostoliais iki infarkto) didžiulį žemgrobių spaudimą. Inirtingą socialliberalės, vėliau darbo partijos narės, buvusios Seimo narės Dangutės Mikutienės puolimą ir pasikėsinimus į Trakų paveldą, šiandien perėmė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Vytautas Kernagis, advokataujantis verslininkui Dariui Nedzinskui, kuris ruošiasi statyti „Rimi“ prekybos centrą Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio teritorijoje. Seimo narys V.Kernagis taip įsisiautėjo, kad viešoje erdvėje paragino skubos tvarka „neutralizuoti“ vieną iš Lietuvos Respublikos piliečių G.Abaravičių su visų mūsų Trakų istoriniu nacionaliniu parku!
Netenka abejoti, kad naujojo puolimo prieš Trakų istorinį nacionalinį parką esmė yra tas pats neskaidrus, jokių priemonių nesibodintis mėginimas patenkinti privačius įtakingų asmenų interesus viešojo intereso sąskaita, ignoruojant įstatymus ir net grubiausiu būdu keičiant istorinį kraštovaizdį saugančius teisės aktus.
O kad būtų vsio zakonno, Kultūros paveldo departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2016-02-09 aktu Nr.KPD-RM-627/1 ne tik sumažino Trakų senamiesčio (un. Nr. 17114) teritoriją, išimdama iš jos D.Nedzinsko projektui reikalingus sklypus, bet ir sudarė sąlygas didinti Trakų senamiesčio aukštingumą iki 8 aukštų su palėpe perimetriniame užstatyme. Ši žinybinė komisija tokį aktą priėmė nesilaikydama Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto reikalavimo apie Trakų senamiesčio pietinės ribos sumažinimą informuoti visuomenę prieš 3 mėnesius spaudoje. Aktas parengtas taip, kad sunku suvokti net specialistui, juolab paveldui neabejingiems piliečiams, pakeitimų esmę ir mastą.
Jei kas bandytų įrodyti, jog Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai labai rūpėjo investicijos, atsigręžę į vertinimo iniciatorius, pamatysite nežabotą godulį.
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą bei kitas institucijas, prašydama padėti apginti viešąjį interesą. Tačiau, kai „investitoriai“ kėsinasi mūsų istorines sostines paversti privačius interesus tenkinančiomis, istorinį paveldą darkančiomis statybomis, susirūpinti turi visa Lietuva.
