Tikriausiai visi politika besidomintys lietuviai įsiminė Lenkijos užsienio reikalų ministro politinio kabineto direktoriaus, buvusio gynybos ministro Jano Pario pavardę.
Šis aukšto rango Lenkijos politikas visai neseniai įžeidė Lietuvą. Įžeidė pačiu įžūliausiu būdu – svečiuodamasis Lietuvoje.
Vytauto Didžiojo universitete Kaune organizuotoje diskusijoje J.Parys tėškė štai tokį palyginimą: „dabar lenkų mažumos situacija Baltarusijoje yra geresnė nei Lietuvoje“. Ir tada dar keisčiau pridūrė: „Turime aiškinti Lenkijos kariams, kodėl jie turi ginti Baltijos šalis. Tai sudėtinga, nes turime problemų su lenkų mažuma Lietuvoje“.
Vienintelė paguoda, kad šis lenkiškas akibrokštas neliko nepastebėtas. Jį vertino ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Pavyzdžiui, renginyje dalyvavęs Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius Rolandas Kačinskas nedelsdamas atkirto: „tokie pareiškimai – įžeidžiantys“. Džiugu ir pagirtina, kad Lietuvos diplomatui užteko drąsos bei principingumo viešai pabrėžti, jog tokios kalbos „įžeidžia visus čia sėdinčius lietuvius“.
Negali neįžeisti. Sveiku protu nesuvokiamas jau vien lenkiškas palyginimas, „kad žmogaus teisių situacija autoritariniame režime, vadinamame paskutine diktatūra Europoje, yra geresnė nei stiprioje demokratijoje, kokia yra Lietuva“.
Šį sykį maloniai nustebino dienraštis „Gazeta Wyborcza“. Šio populiaraus leidinio žurnalistas Bartošas T. Vielinski (Bartoszas T. Wielinski) rašė, kad po tokių svarstymų Lenkijos užsienio reikalų ministro politinio kabineto direktorius, buvęs gynybos ministras Jan Parys „turi viešai atgailauti ir atsiprašyti lietuvių, arba su trenksmu lėkti iš ministro Witoldo Waszczykowskio kabineto“.
Minėtas žurnalistas lenkų politiką J.Parį palygino net su JAV prezidento posto siekiančiu Donaldu Trampu. Esą ir vienas, ir kitas viešai abejoja, ar verta ginti Baltijos valstybes nuo galimos Rusijos agresijos, todėl abu šie politikai Rusijos propagandai suteikia progų šaipytis iš NATO vienybės, o pažeidžiamiausioms NATO narėms – nuogastauti bei baimintis.
Žurnalistas B.Vielinskis dar prisiminė, kad Lietuvos „lenkų mažumos lyderiai užmezga įtartinai artimus santykius su Kremliaus žmonėmis“. Ir vis dėlto Lietuvoje, pasak žurnalisto, nebuvo prieš lenkus nukreiptų represijų, Lietuvos valstybė nepersekiojo lenkiškų organizacijų…
Palaukime, kada šis lenkų politikas viešai atsiprašys „visų lietuvių“ arba lėks iš „ministrų kabineto“. Tiesa, nesu tikras, kad Lietuva kada nors sulauks atsistatydinimo arba bent jau menkučio atsiprašymo. Mes neturime svertų, kurių pagalba būtų įmanoma atstatydinti lietuvius įžeidusį lenkų politiką. Ir vis dėlto šio akibrokšti negalima užmiršti.
Bet svarbiausia atlikime tai, ką galime nuveikti, – tramdykime lietuviškuosius įžūlumus. LRT aktualijų studijoje šių metų rugsėjo 2-ąją žurnalistas Rimgaudas Geleževičius bandė išsiaiškinti, kur įstrigo Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė. Kas drįstų pasakyti, jog tema neaktuali? Be abejo, svarbu žinoti, kam ko labiau reikia: Lenkijai – Lietuvos ar Lietuvai – Lenkijos. Sutinku, kad verta aiškintis, ar Lenkija, net jei įgyvendinsime visus jos reikalavimus dėl neva „skriaudžiamų Šalčininkų lenkų“, ims mus laikyti „strategine partnere“? Juk jei Lenkija laiko JAV savo strategine partnere, dar nereiškia, kad Vašingtonas traktuoja Varšuvą kaip strateginę partnerę. Abiem atvejais – labai skirtingos svorio kategorijos. Dera numatyti ir tikruosius Lenkijos siekius Europos Sąjungoje: su kuo ji galynėsis dėl įtakos? Su Prancūzija, Vokietija, Čekija, Slovakija?
Bet toji įdomia ir reikalinga galėjusi tapti visuomeninio transliuotojo laida buvo įžūliai tendencinga, įžūliai vienpusiška. Joje kalbėjo tik tie, kurie ragino lietuvius nusileisti lenkiškiems ultimatumams – ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose, ir dėl lenkiškų gatvių užrašų. Į autorinę laidą R.Geleževičius pakvietė tik Lenkijos simpatikus. Lietuvos mokslininkų, kalbininkų, politologų, kurie turi bent kiek kitokią nuomonę, – nebuvo nė vieno. Laidoje buvo išsamiai aptariama Lietuvos lenkų padėtis, tačiau nebuvo net svarstoma, o ką apie Lietuvos lenkų padėtį mano Lenkijoje gyvenantys lietuviai. Žodžiu, pikta ir skaudu, kai Lietuvoje kalbant lenkiška tema į visuomeninio transliuotojo laidą nepakviečiami su aršia polonizacija susiduriantys Punsko ar Seinų lietuviai. Jų nepakviečia būtent savas – lietuvis.
R.Geleževičius neleido tarti žodžio net į laidą paskambinusiam klausytojui, ketinusiam priekaištauti „Lietuvą nuolat kritikuojančiam Valdemarui Tomaševskiui“. Laidos vedėjas paaiškino, kad Lietuva – demokratinė šalis, todėl V.Tomaševskis galįs turėti savo nuomonę. Bet toje demokratinėje Lietuvoje, pasirodo, negalima turėti viešos kritiškos nuomonės apie V.Tomaševskį.
O kaip derėtų vertinti laidoje nuskambėjusius Vytauto Plečkaičio pareiškimus, esą visi lietuviai, kuriems nepriimtini lenkiški ultimatumai, tėra rėksniai, kurie, suprask, dar ne visa Lietuva? Aš gi rėksniais laikau tuos, kurie, kaip ir V.Plečkaitis, ragina kuo greičiau nusileisti nepagrįstiems, įžeidžiantiems Lenkijos reikalavimams. Juolab kad diskusijos metu pripažinta: oficialioji Varšuva nemato Lietuvos, Latvijos ar Estijos, ji mato tik visumą – trijų Baltijos valstybių regioną. Tad kam, pone V.Plečkaiti, nusižeminus pataikauti tiems, kurie mūsų nemato? Karinio konflikto atveju mūsų atžvilgiu Lenkija elgtųsi panašiai, kaip elgėsi Stalinas, kai vokiečiai daužė Varšuvą. Neskubėtų ginti, leistų kuo labiau nukraujuoti. Jeigu būtų pono J.Pario valia.
Prie įžūliai antilietuviškai besielgiančiųjų priskirčiau ir Vilniaus merą Remigijų Šimašių, visai neseniai Vilniaus gatvėse prikabinusį „dekoratyvinių“ gatvių pavadinimų ne lietuviškais rašmenimis. Tik pamanyk, sostinės gatvėse atsiradusios lentelės rusų ir lenkų kalbomis tėra miesto … puošmena.
Gal ir galima taip teigti, jei nežinotume šiandieninio politinio konteksto. Tačiau geopolitinė padėtis – sudėtinga. Mus kamuoja ir vidinės, ir išorinės bėdos. Negi nematome, nesuvokiame, kad lietuviškai kalbančiųjų mažėja, kad lietuvių kalba sparčiai nyksta, vejama iš viešojo gyvenimo, iš oficialių dokumentų? Taip pat turėtų būti akivaizdu, kad iš Vakarų pusės Lietuvą spaudžia dešimt sykių galingesnė Lenkija, reikalaudama dvikalbystės Rytų Lietuvoje, o iš Rytų mus pačiomis įmantriausiomis priemonėmis atakuoja šimtus kartų galingesnė Rusija, kuri irgi norėtų išskirtinių teisių Lietuvos rusų bendruomenei. Tad lenkų ir rusų raidmėmis užrašytos neva dekoratyvinės gatvių lentelės panašios ne į nekaltą žaidimą, bet į … Trojos arklį, kuris ilgainiui sukurs kalbinį chaosą, dar labiau silpninantį lietuvių kalbos padėtį ne kur nors užsieniuose, bet būtent Lietuvos teritorijoje.
Net ir tie dabar Vilniaus viešojo transporto autobusuose bei troleibusuose anglų kalba įkyriai skaitomi pranešimai, kaip turistams patogiau pasiekti aerouostą arba geležinkelio stotį, – pertekliniai. Mūsų sostinėje pilna stendų, nuorodų, ženklų, bylojančių, kurioje pusėje leidžiasi lėktuvai, kurioje vietoje sustoja tarptautiniai traukiniai. Turistai nėra kvaili. Jie puikiai suvokia, ką reiškia nupieštas lėktuvas arba dūmus į viršų leidžiantis garvežys. Be to, vykdami į aerouostą ar geležinkelio stotį turistai labai retai naudojasi viešuoju transportu.
Persistengiame net ten, kur to niekam nereikia?
2016-09-28; 05:05
