Vytauto Didžiojo karininkų kursus baigė karjeros siekiantys 43 Lietuvos ir užsienio karininkai. LKA nuotr.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ketvirtadienį Vytauto Didžiojo karininkų kursų (VDKK) klausytojams buvo įteikti kursų baigimo pažymėjimai ir ženklai. Šių metų sausio–gegužės mėnesiais mokėsi ir šiuos kursus sėkmingai baigė 43 klausytojai, iš jų 32 – Lietuvos, 4 – Latvijos, 3 – Estijos, 2 – Moldovos karininkai ir po vieną Gruzijos ir Azerbaidžano karininką.
Geriausio VDKK klausytojo apdovanojimą gavo kapitonas leitenantas Julius Parnarauskas.
Kursų dalyviai lankėsi Lietuvos kariuomenės Mechanizuotojoje pėstininkų brigadoje „Geležinis Vilkas“ Rukloje, Juozo Vitkaus inžinerijos batalione, Vytauto Didžiojo jėgerių batalione ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, Motorizuotojoje pėstininkų brigadoje „Žemaitija“ ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų dalinyje Klaipėdoje, Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione.
Jie galėjo susipažinti su Lietuvos karinių vienetų struktūra ir uždaviniais, apžiūrėti pagrindinę Lietuvos karo techniką ir ginkluotę, Aviacijos bazėje Šiauliuose daugiau sužinoti apie čekų oro policijos misiją ir Oro gynybos batalioną.
Akademijos tarptautiniuose kursuose rengiami kompetentingi karininkai, gebantys vykdyti sausumos pajėgų karininkų funkcijas nacionaliniuose ir tarptautiniuose bataliono (brigados) lygmens štabuose. Kaip pabrėžiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime, jų karjerai šie kursai labai svarbūs, nes juos baigusieji gali pretenduoti gauti aukštesnį karinį laipsnį.
Kursų metu mokomasi bataliono, brigados operacijų, taktikos, tarptautinio ir nacionalinio saugumo teorijos, projektų valdymo, lyderystės ir kario etikos, karo teorijos, tarptautinės humanitarinės teisės, karinio administravimo ir karinio rengimo dalykų. Paskaitas skaito Lietuvos karo akademijos instruktoriai ir dėstytojai, Lietuvos krašto apsaugos sistemos kariai ir darbuotojai, užsienio šalių kviestiniai lektoriai specialistai.
Kasmet šiuos 4 mėnesių trukmės kursus baigia daugiausiai Lietuvos, taip pat sutartas skaičius pakviestų Latvijos, Estijos, Lenkijos, Sakartvelo, Ukrainos ir Moldovos karininkų. KAM duomenimis, iš viso VDKK baigė 647 karininkai.
VDKK yra vienintelė sausumos pajėgų vyresniųjų štabo karininkų rengimo institucija Baltijos šalyse.
VDU Akademinio sporto klubo bėgimo varžybų dalyviai prie VDU Didžiųjų rūmų, 1930. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Minint Lietuvos universiteto įkūrimo šimtmetį, Vytauto Didžiojo universitetas ir VDU Sporto centras organizuoja šiai sukakčiai skirtą simbolinį bėgimą / ėjimą – šeštadienį įveikti simbolinę 1922 metrų trasą nuo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelio iki VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto.
„Prieš 100 metų buvo įkurtas Lietuvos universitetas, kuriam vėliau suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Šio gražaus jubiliejaus proga universitete vyksta šimtai renginių ir iniciatyvų: konferencijos, parodos, koncertai, forumai. VDU rektorate atidaryta 100-mečiui skirta ekspozicija „Vivat Universitas Vytauti Magni!“, fotografijomis primenanti apie universiteto gyvenimą nuo pat jo įkūrimo, tarpukario veiklos iki atkūrimo 1989-aisiais bei šiandienos darbų.
Šimtmečiui minėti skirti renginiai parodo Vytauto Didžiojo universiteto įvairiapusiškumą – kviečiame į kultūrinius, mokslinius, sporto renginius. VDU yra Lietuvos sveikatą stiprinančių universitetų tinklo (LSSU) narys, tad šįkart subursime sportinei veiklai – simbolinei 1922 metrų distancijai“, – teigė VDU komunikacijos prorektorė doc. Vilma Bijeikienė.
Šis renginys tęsia sportinę tarpukario tradiciją – Vytauto Didžiojo universiteto Akademinis sporto klubas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje surengdavo tradicinį studentų bėgimą per Kauną. „Bėgimas sutraukdavo didelį skaičių dalyvių, apsilankydavo ir Lietuvos bei universiteto valdžios atstovai. Tokiais renginiais buvo siekiama atkreipti dėmesį, kad „Proto ir kūno jėgų pusiausvyrai palaikyti mūsų studentijai reikia labai rimtai susirūpinti sportu, nes apie tai užmiršus ir sveikatą susilpninus, baigus mokslus, gali prisieiti labai brangiai atsimokėti“, – pranešime cituojamas VDU istorikas Arvydas Pakštalis. VDU Akademinio sporto klubo bėgimo varžybų dalyviai prie VDU Didžiųjų rūmų, 1930. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka
Į simbolinį renginį jau užsiregistravę daugiau nei 200 dalyvių. „Labai džiugu, kad renginyje dalyvaus labai daug užsieniečių. Dalis jų – šiuo metu universitete vykstančio Europos universiteto aljanso „T4EU Europos kultūros festivalis“ dalyviai iš 6 partnerių šalių: Vokietijos, Bulgarijos, Estijos, Italijos, Ispanijos ir Lenkijos. Taip pat dalyvaus daug universitete studijuojančių užsienio studentų“, – sakė VDU Sporto centro docentė Asta Mockienė. Anot jos, renginys nėra skirtas tik akademinei bendruomenei – jame dalyvauti gali visi norintieji.
Finišą pasiekusieji dalyviai vietoje medalių gaus atminimo ženkliukus su VDU simbolika, taip pat solidarumo su Ukraina ženklą – Ukrainos vėliavos spalvų apyrankes. Pirmieji 160 užsiregistravusiųjų pasipuoš marškinėliais su Lietuvos universiteto šimtmečio simbolika, teigiama VDU pranešime.
Štai vienas iš jų neseniai publikuotame straipsnyje lrt.lt simptomišku pavadinimu „Skiepai, homofobija ir autoritarizmas“, kūrybingai (?) pritaikydamas 70 metų senumo ideologiškai kraštutinai kryptingus tyrimus, nustato fundamentinį ryšį tarp skiepų nuo koronaviruso baimės, homofobijos ir autoritarizmo. Ne, mūsų autorius nėra joks ryšininkas, o yra Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, tikrai ne koks nors šuns papas. Čia su dideliu užsidegimu ir gražbylio pašaukimu daug kalbama apie homoseksualių asmenų orumą, garbę, apie seksualinių mažumų teises, laisvę ir kitus puikius dalykus.
Tačiau dar po savaitės tas pats autorius tame pačiame antinacionalinio transliuotojo interneto portale publikuotame straipsnyje, kurio esmė yra atidengiama jau pavadinime („Apie mobilizacijos ir prievartos skiepyti būtinybę“), kviečia susidoroti su kitaminčiais, o ypač nesuspėjusiais ar nepanorusiais skiepytis žmonėmis, nesivaržant dėl priemonių, lėtai besiskiepijančių visuomenėse teisėtu dalyku laikant net karinį perversmą, kuris paskiepytų likusiuosius pasiremdamas karo lauko teismo logika. Anksčiau autoriaus išpeiktas autoritarizmo užkratas šiame straipsnyje yra aptariamas kaip visuomenės siektina, labai godotina gėrybė, nors, žinoma, pavarde čia neminimas, bet lengvai numanomas autorius tikriausiai sakytų, kad dabar jis kalba ne apie autoritarizmą, bet apie autoritetizmą kaip būtinybę mobilizuoti visuomenę pagal autoriteto pavyzdį, tačiau mūsų aptariamu atveju tai yra tas pats dalykas – tik kitoje saujoje.
Žiūrėdamas būtent iš pasiskiepijusių pusės, be jokių užuolankų pasakysiu, kad toks bandymas supriešinti visuomenę ir segreguoti dalį populiacijos mažiausiai yra kretinizmo išvaržos pasekmė, jeigu ne piktavališkas kenkimas. Taigi noriu perspėti, kad ne visi pasiskiepijusieji reikalauja kraujo, taigi kažin ar čia galioja proporcija 70:30. Šis autorius, be visa ko kito, siekia pastūmėti valdančiuosius visiškai neadekvačių veiksmų kryptimi, bandydamas įpiršti mintį, kad valdžios reitingai krenta būtent dėl to, jog jai trūksta karinio ryžto ir nusiteikimo panaudoti kraštutine priemones. Tačiau, kaip atrodo, dabar, balansuojant ant pavojingos ribos, protingiau būtų susitūrėti, nes, priešingu atveju, paklusus mūsų autoriaus raginimams, būtų žengiama tiesiog į prarają.
„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.
O vis tik net ne tai, ką suspėjau prabėgomis paminėti, yra įdomiausia, o būtent tai, kad autorius pirmame iš pristatytų čia straipsnių sudėlioja loginę seką, kurią sus dideliu trenksmu kitame, po savaitės pasirodžiusiame straipsnyje pritaiko sau pačiam, demonstruodamas autoritarinius nusiteikimus, palaikomus prasisunkusios pasąmoninės baimės, kad vadinamieji antivakseriai gali užkrėsti, jo žodžiais tariant, mūsų motinas ir tėvus. Taigi ne šių straipsnių turinys yra vertas dėmesio, o inversijos faktas, kitaip tariant, neįsisąmonintas veidrodinis atsispindėjimas, pereinant nuo vieno straipsnio prie kito, yra vertas to, kad būtų pademonstruotas kokioje nors chrestomatijoje, iliustruojančioje mąstymo prieštaras. Gal ir teisus buvo Demokritas, skelbęs, kad visa, ką žmogus pažįsta pasaulyje, yra tik jis pats.
Labai apmaudu, kad šis gražių manierų ir didingo stoto profesorius peza tokius niekus. Kita vertus, esu įsitikinę, kad iš tikrųjų Didžiojo, o būtent – Vytauto Didžiojo universiteto didžioji dalis profesūros su rezervu žiūri į savo kolegos autoritarinius svaičiojimus ir nešvankių svajonių įgarsinimą.
Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija
Kas be ko, kiekvienas žmogus turį teisę svajoti, tačiau aplinkiniams gali pradėti trukdyti ta aplinkybė, kad kažkas jau nebesivaržo svajoti pernelyg triukšmingai, garsiai, baisiai stenėdamas arba net pradėdamas iš nevilties baubti. Tačiau dar pavojingiau – tai, kad kitas mūsų dienų progresyvistas, tiesiog žodis į žodį pakartodamas čia jau aptartas įžvalgas ir su dar didesniu užsidegimu reikalaudamas varžtelių užveržimo bei būtinybės griebtis prievartos prieš kitaminčius, yra Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjas, tikriausiai kuždantis rektoriui į ausį labiausiai nešvankius patarimus ir pasiūlymus. Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad Vilniaus universitetas krečia vieną nesąmonę po kitos vardan karikatūriškos pažangos, tapdamos triumfališkos pajuokos objektu?
O vis dėlto, kodėl jie, pažangiečiai, mėgstantys užkalbėti dantį ditirambais, šiandien atviru tekstu kviečia griebti prievartos prieš kitaminčius? Į šį klausimą šįkart atsakysiu labai trumpai: tokia jų desperacija, manding, atsiranda dėl to, kad vadinamieji pažangiečiai vis akivaizdžiau pralaimi idėjų kovą tautinės sąmonės puoselėjimo užduotį iškėlusiems oponentams, nepasiūlydami nieko naujo, o tik kartodami savo tuos pačius konjunktūrinius užkeikimus apie du pažangos orientyrus, tokius pat lėkštus ir nuzulintus kaip buliaus kiaušai.
Š. m. liepos 21 d. Kauno miesto taryba priėmė nutarimą dėl to, kad 2021 – 2024 metų bendrojo ugdymo plane būtų numatyta perspektyva Kauno Šančių mokyklai – daugiafunkciam centrui veiklą vykdyti kaip Vytauto Didžiojo universiteto licėjui.
Mokyklos bendruomenė puoselėja viltį, jog pereinamasis etapas, pertvarkant ugdymo planus iš esmės ir kaupiant patirtį pagal naujus orientyrus, neužsitęs, o ministerija nenutems laiko į begalybę, aprobuojant Šančių bendrojo lavinimo mokyklos kaip naujo tipo gimnazijos, pavadinimu Vytauto Didžiojo licėjus, statusą.
Ne, jūs nesuklydote perskaitę apie puoselėjamus planus sukurti naujo tipo klasikinę gimnaziją Kauno mieste, kai mūsų laikais vyrauja nuomonė, jog viskas jau yra seniai atrasta ir išrasta, taigi joks naujumas neįmanomas.
Mokyklos bendruomenėje per keletą metų išsilukštenusi klasikinės gimnazijos idėja neturi nieko bendro su pavadinimo „klasikinė gimnazija“ muziejinio reikšmingumo eksploatavimu, noru prisidengti legendiniais tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokyklų tipų įvardinimas. Kaip atrodo mūsų mokyklos bendruomenei, šiandien Klasikinės gimnazijos pavadinimas turėtų nurodyti į naująjį turiningumą, įsisąmonintai priimant laikmečio iššūkius. Ką čia turima galvoje visų pirma, taip teigiant?
Tarkime, kad mokyklų skirstymas į realines ir klasikines gimnazijas mūsų laikais tarsi jau yra praradęs prasmę, nes šiandien bendrojo lavinimo mokykla, visų pirma, yra įpareigojama suteikti visaapimančio žinojimo pradmenis, kurie leistų įgyti pirmines orientacijas skirtingose žmogaus civilizacinio išprusimo ir kultūros sferose.
Kita vertus, sunku būtų paneigti faktą, kad šalyje daugėja mokyklų, kurių išankstinė orientaciją į sustiprintą gamtamokslinį, ankstesniais terminais tariant, realinį mokymą užtikrina tos mokyklos sėkmę ir sulaukia tėvų pritarimo. Tačiau iškart norisi pasakyti, kad Klasikinė gimnazija šiandien, mūsų įsivaizdavimu, turėtų būti ne tiek mechaninė alternatyva, orientaciją į sustiprintą gamtos mokslų ir technologijų mokymą paprasčiausiai pakeičianti sustiprintu humanitariniu mokymu su lotynų ir senovės graikų kalbų studijomis, o, kaip atrodo mokyklos bendruomenei, turėtų būti tokia Klasikinė gimnazija, kurioje klasikinių kalbų mokymas derinamas (ir pradeda derėti) su sustiprintu matematikos mokymu.
Matematikos mokslas
Senųjų kalbų mokymo susigrąžinimas į bendrojo lavinimo mokyklą toli gražu neapsiriboja tik erudicijos banaliąja to žodžio reikšme praplėtimo užduotimi, kai, tarkime, čia besimokantys, besipuikuojantys savo išsilavinimu, jau sugeba, kur reikia ir nereikia, laidyti lotyniškas sentencijas. Kaip atrodo mūsų bendruomenei, daug svarbiau yra tai, jog senųjų kalbų mokymasis leidžia priartėti prie žmogaus mąstymo loginių pamatų, apčiuopti pačią žmogaus sąmoningumo šaknį.
Taigi, akivaizdu, kad taip suvokiant pagilinto humanitarinio žinojimo su senųjų kalbų studijomis užduotį, matematika tampa vienu iš svarbiausių dalykų naujojo tipo Klasikinėje gimnazijoje, kurioje, be visa ko kito, turėtų būti įsisąmoninama, kad tradicinis žinojimo suskirstymas į mokomuosius dalykus yra labai sąlygiška žinių klasifikacija, kurią galima atnaujinti ir keisti. Žiūrint iš idealaus taško, naujo tipo klasikinė gimnazija turėtų būti orientuota ne tiek į žinių talpinimą arba sandėliavimą, kiek į naujų žinių generavimą.
Klasikinių kalbų, kurių pavidale Vakarų pasaulis įgijo universalaus mąstymo kodus, mokymo bendrojo lavinimo mokykloje atgaivinimas bent ilgalaikio eksperimento teisėmis, kaip atrodo mūsų mokyklos bendruomenei, nėra filologinis kaprizas, o būtinybė, keliant žmogaus savimonės puoselėjimo idealus vienpusio technologijų vyravimo nualintos sąmonės epochoje.
Senovės Graikijos mitai
Drąsiai, nesislapstydami už savo kuklumo, nebijodami prajuokinti didžiausius skeptikus, mes, būsimos gimnazijos mokytojai, tvirtiname, kad mūsų puoselėjama Klasikinės gimnazijos idėja vienu aspektu yra nauja net pasauliniu mastu: Vytauto Didžiojo universiteto licėjus kaip klasikinė gimnazija su senųjų kalbų mokymu būtų iš esmės naujo tipo, lyginant su ankstesniais įvaizdžiais, klasikinė gimnazija dar ir todėl, kad čia šalia lotynų ir senovės graikų kalbų būtų kviečiama mokytis ir hebrajų kalbos, steigiant atskirą Emmanuelio Levino klasę, taip pat biblijinės žydų kalbos pradmenų. Yra pagrindas manyti, kad tokio tipo mokyklos įsteigimas suteiktų Kauno žydų bendruomenei palankesnes integravimosi į Lietuvos kultūrą, drauge puoselėjant savo tautinę kultūrą, sąlygas.
Tai, be visa ko kito, būtų prasminga alternatyva tiems mūsų bendrapiliečiams žydams, kurie savo vaikus kol kas leidžia mokytis į rusų tautines mokyklas.
Taigi, tikimės, kad mūsų bendruomenės puoselėjama idėja, pradedama įgyvendinti šiais mokslo metais, leis mokyklai sėkmingai peraugti į klasikinį licėjų.
Teksto autorė Violeta Čiuldienė yra Kauno Šančių mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriaus pavaduotoja, atliekanti direktoriaus funkcijas
Vertindamas dalies Seimo socialdemokratų partijos frakcijos narių apsisprendimą nepaklusti partijos tarybos sprendimui ir likti valdančiojoje koalicijoje, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Seimo narys Gabrielius Landsbergis sako, kad socialdemokratai taikiai valdžios perleisti nemoka.
Gabrielius Landsbergis. LRS nuotr.
„Jei esame demokratinėje visuomenėje, reikia ir laikytis demokratijos taisyklių, nors jos kartais būna sunkios ir nemalonios. Pavyzdžiui, taikus valdžių pasikeitimas. Socialdemokratai šiandien parodė, kad jie taikiai valdžios perleisti nemoka. Skauda akis matant procesus šioje partijoje. Kiekviena diena atneša po naujieną. Tačiau tikiu, kad vardan Lietuvos demokratinės partinės sistemos ir apskritai demokratinės sistemos mes išgyvensime šią krizę ir iš jos išeisime stipresni“, – penktadienį „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ pažymėjo TS-LKD pirmininkas G. Landsbergis.
Jis pastebi, kad demokratinės partijos, kurių vadovybę vienaip ar kitaip elgtis įpareigoja partijos bendruomenės, negali elgtis kitaip, nei įgalioja jiems suteiktas mandatas.
„Kitaip neveikia demokratija. Priešingu atveju tai yra centro komitetas, kuris pats sau vadovauja, kuris pats save prižiūri, išsirenka pirmininką, jį atleidžia. Tuomet mes matome visai ne demokratinį partijos valdymo mechanizmą, o tokį, koks yra, pavyzdžiui, Kinijoje, kokį matėme Sovietų Sąjungoje – tikrai nedemokratinėse valstybėse“, – sakė G. Landsbergis.
Šiandieninę politinę situaciją parlamentaras sulygino su buvimu oro uoste, kai kyla lėktuvas, tvyro triukšmas, susikalbėti neįmanoma. Panašus politinis triukšmas yra, jo nuomone, apėmęs ir visą valdančiąją koaliciją.
„Ar tame triukšme mes galime girdėti pažadus apie realius darbus. Aš girdžiu tik tai, kad viskas bus gerai, reformos vyks, balsų joms valdantieji turės užtektinai, nes tai – veikianti valdančioji dauguma. Tačiau turiu blogą pastarųjų metų patirtį, kai matėme nevykstančias reformas, kompromisus, kurie reformas radikaliai pakeičia. Pavyzdžiui, aukštojo mokslo reforma, kuri turėjo ambiciją Lietuvoje sukurti keletą gerų universitetų, teikiančių pasaulinio lygio aukštojo mokslo kokybę. Kas atsitiko – šiandien girdime tik tai, kad bus išsaugotas Lietuvos edukologijos universitetas (turbūt su pastatais) jungiant jį su Vytauto Didžiojo universitetu. Tai tokia ambicija ir tokia reforma?“ – komentavo parlamentaras.
Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.
Klausiamas, ar galime padaryti daugiau, TS-LKD partijos lyderis buvo kategoriškas: „Taip. Turime atsisakyti agresyvios kalbėsenos, užsispyrimo. Ir tartis. Tėvynės sąjunga po prieš kelias dienas vykusio prezidiumo posėdžio priėmė dokumentą, kuriame siūlo tartis dėl Lietuvai svarbių sričių: švietimo, mokesčių reformos, korupcijos suvaldymo. Reikia susėsti ir tartis dėl konkrečių įstatymų“, – sakė G. Landsbergis.
Jis deklaruoja pasiruošimą kalbėtis apie konkrečius darbus, kuriuos galima nuveikti Lietuvos labui.
Gresiant socialdemokratų partijos pasitraukimui iš valdančiosios koalicijos, politologas Bernaras Ivanovas neprognozuoja esminių permainų Vyriausybės darbotvarkėje.
Pasak jo, net jeigu ir įvyktų radikalus socialdemokratų atsiribojimas nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, pastaroji turi atsarginį variantą, kuriame svarbus vaidmuo bus skirtas prof. Vytauto Landsbergio vardui.
B. Ivanovo teigimu, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) skyriams vėliau šį mėnesį apsisprendus dėl koalicijos, partijos išėjimas galėtų būti formalus, o jos deleguoti trys ministrai liktų Vyriausybėje.
„Daugiausia, kas gali įvykti, tai formalus pasitraukimas ir ministrų palikimas ten, kur jie dabar yra. Manau, kad iš esmės niekas per daug nepasikeis. Tiktai bus galima kalbėti socialdemokratams, kad jie laikosi savo nuostatų, kurios niekam nėra iki galo aiškios“, – antradienį naujienų agentūrai ELTA sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas B. Ivanovas.
Kalbėdamas apie LSDP frakcijos Seime tolesnį darbą, politikos ekspertas teigė, kad ši situacija bus kiek painesnė, bet jis atkreipė dėmesį, jog pati frakcija yra deklaravusi galimybę palaikyti Premjero Sauliaus Skvernelio kabineto veiklą.
„Čia jau įdomesnė istorija. Su LSDP frakcija gali būti taip, kad dalis kažkur pasitrauks, dalis liks, dalis palaikys, dalis nepalaikys. Štai čia chaoso, manau, gali būti. Bet pakartosiu: Vyriausybės darbui situacija frakcijoje neturėtų tokios lemiamos įtakos. (…) Seime gali būti kaip ir visada: vienas dalykas iškeltas į fasadą – savotiškas atsiribojimas, o visai kiti dalykai vyks už to fasado, t.y. įprastas darbas“, – aiškino B. Ivanovas.
Didžioji politika – sudėtingas užsiėmimas. Tai – ne vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.
VDU dėstytojo teigimu, Ministrų Kabinetas galėtų išlaikyti platų palaikymą Seime, todėl kalbėti apie mažumos Vyriausybę būtų prasminga tik su išlygomis.
„Pagal formalius kriterijus – taip. Bet de facto, manau, tai nebus mažumos Vyriausybė, ji turės pakankamai platų palaikymą Seime ir neturėtų kilti kažkokių ypatingų problemų. O de jure galima vadinti mažumos Vyriausybe“, – kalbėjo politologas.
Paklaustas, ar tuo atveju, jei sužlugtų koalicija, įmanomas glaudesnis socialdemokratų bendradarbiavimas su dabar opozicijoje esančiais konservatoriais, B. Ivanovas teigė tokios galimybės neįžvelgiąs. Pasak jo, realu, kad tuomet valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) spręstų dėl Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio statuso.
„Tada „valstiečiai“ pažadės ir priims pono V. Landsbergio prezidento statusą ir, manau, konservatoriai ant tos džiaugsmingos bangos palaikys Premjerą Saulių Skvernelį, kad ir kur jis vyktų ir ką darytų. Kur kas didesnė tikimybė yra tokia“, – svarstė B. Ivanovas, kalbėdamas apie Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) galimybę palaikyti S. Skvernelio Vyriausybę nesijungiant į koaliciją su „valstiečiais ir žaliaisiais“.
Ekspertas taip pat pabrėžė, kad V. Landsbergio klausimas yra ir vienas iš konservatorių ir socialdemokratų priešpriešos taškų. Kaip žinoma, ši tema pastaruoju metu vėl eskaluojama viešojoje erdvėje.
Atsakomybę dėl dabartinės situacijos koalicijoje B. Ivanovas linkęs perkelti būtent LSDP, kuri „kerta per koaliciją iš peties ir yra problemų priežastis“, kai savo ruožtu Premjeras S. Skvernelis tiesiog vykdantis anksčiau numatytus darbus.
Pasiteiravus, ar yra prasminga kelti klausimą dėl dalyvavimo koalicijoje ir ruoštis trauktis iš valdžios artėjant 2019 m. rinkimų virtinei, politologas pateikė savo versiją.
„Reikalas tas, kad finansinis „pyragas“ (Europos Sąjungos parama. – ELTA) mažėja ir 2020 metai jau ne už kalnų, o, kaip žinoma, kova dėl išteklių yra esminis politinės kovos momentas (…) Toks trypčiojimas, dabartinė situacija jiems tikrai nėra naudinga. Jiems reikia kuo greičiau apsispręsti“, – aiškino B. Ivanovas, turėdamas omenyje socialdemokratų partijos skyrių balsavimą dėl koalicijos.
LSDP skyriai dėl koalicijos balsuoja iki rugsėjo 20 d. Dabartiniais duomenimis, didžioji dauguma jau balsavusių skyrių pasisako už partijos pasitraukimą iš koalicijos.
Politikos mokslininkas Mindaugas Jurkynas. ELTA nuotr.
Premjero Sauliaus Skvernelio reitingas smuko, nes visuomenė dar nemato realių pokyčių šalyje, o prie kritusio palankumo šiam politikui galėjo prisidėti ir Prezidentės metinis pranešimas, teigia politikos mokslininkas Mindaugas Jurkynas.
Remiantis liepos apklausa, S. Skvernelio reitingas blogiausias nuo jo vertinimo pradžios.
„Pagrindinė priežastis yra ta, kad žmonės norėjo reformų greičiau, kad pažadai būtų išpildyti greičiau, bet proveržio nematyti. Be to, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijoje yra nemažai skandalų, prieštaringų sprendimų, pradedant alkoholio kontrole, švietimo reformos buvo įvairių variantų ir ne Premjero pozicijai buvo visada atstovaujama Seime“, – naujienų agentūrai ELTA ketvirtadienį sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius M. Jurkynas.
Pasak politikos mokslininko, dalis piliečių galimai perkelia S. Skverneliui atsakomybę ir dėl kitų pastarojo metų aktualijų, pavyzdžiui, liepą įsigaliojusio naujojo Darbo kodekso. Premjeras tampa savotišku probleminių sprendimų „žaibolaidžiu“.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės birželio pradžioje skaitytas metinis pranešimas taip pat galėjo veikti visuomenės požiūrį į S. Skvernelį.
„Nepamirškime, kad metiniame Prezidentės pranešime nemažai kritikos buvo pažerta Vyriausybės veiklai. Aišku, pranešimas buvo ne vakar ir ne užvakar, bet jis gana tiksliai susumavo visas sritis, kuriose reikia reformų, ar reikia atidumo, kompromisų, įsiklausimų, galų gale, reikia geros komunikacijos“, – kalbėjo M. Jurkynas, pažymintis, kad dėl populiarumo Vyriausybės vadovui tenka varžytis ir su kitais politikais.
VDU profesoriaus teigimu, norint reitingų kilimo reikalinga tam tikra teigiama veikla, „charizmos pasireiškimas neįprastoje situacijoje“. Savo ruožtu dabar esama tam tikro inercijos etapo, kai iš esmės nėra pozityvių su Vyriausybe susijusių naujienų, daugiau girdėti kritika.
Kita vertus, M. Jurkynas ragino nepamiršti, kad ši Vyriausybė dirba trumpiau nei metus, todėl kritikuoti ją kol kas nėra visiškai tikslinga. Ir nors žmonės pageidauja pokyčių „čia ir dabar“, vis dėlto adekvatesnis Ministrų Kabineto, ir atitinkamai Premjero, veiklos vertinimas galėtų būti po metų ar dvejų.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ liepos 7-17 d. atlikta apklausa parodė, kad pirmą kartą nuo 2015-ųjų lapkričio, kai buvo pradėti matuoti S. Skvernelio reitingai, dabartinis Ministras Pirmininkas turi daugiau nepalankių gyventojų vertinimų (45 proc.) nei palankių (44 proc.).
Palankiausiai S. Skvernelį gyventojai vertino 2016 m. lapkritį, kai po Seimo rinkimų jis tapo Premjeru (tada 74 proc. jį vertino palankiai ir 17 proc. nepalankiai).
Nepaisant šių metų liepą smukusio visuomenės palankumo, S. Skvernelis tebėra tarp politikų, kuriais pasitikima labiausiai.
Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) daugiau nei aštuoniasdešimt metų atlieka misiją ir įsipareigojimą Lietuvai – rengia mokytojus. Universiteto gyvavimo laiku pedagogo vaidmuo buvo ir yra svarbus Lietuvos visuomenės švietimui.
LEU vadovybė. Centre – Senato pirmininkas Audronius Vilkas
„Per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nuo 1991 metų universitetą baigė daugiau nei trisdešimt septyni tūkstančiai mokytojų. Bemaž aštuoniasdešimt procentų bendrojo lavinimo mokyklose ir kitose ugdymo institucijose dirbančių pedagogų – LEU absolventai“, – pasakoja LEU Senato pirmininkas prof. dr. Audronius Vilkas.
Daugelis pedagogų yra pelnę didelę mokinių, jų tėvų, visuomenės pagarbą. Kiekvienais metais tarp „Metų mokytojo“ premijos laureatų – LEU absolventai.
Svarbi universiteto misija – sporto specialistų rengimas. Sporto ir sveikatos fakultete studijavo ir studijuoja didelė dalis Lietuvos nacionalinės rinktinės narių. Tarp LEU absolventų ir studentų – dvylika olimpinių čempionų, daugkartiniai pasaulio ir Europos žaidynių prizininkai.
Viešojoje erdvėje pasigirsta įvairių valstybės institucijų vadovų, politikų vertinimų ir viešų pasisakymų apie mokytojų rengimo kokybę, esą netenkinančią visuomenės poreikių, ir apie LEU, kaip pedagogų rengimo instituciją, diskreditavusią save. „Su tokiais vertinimais kategoriškai nesutinku. Norisi paklausti taip kategoriškai teigiančių: kokie mokytojai paruošė būsimus garsiausius gydytojus, inžinierius, architektus, meno, kultūros veikėjus, politikus, ministrus? Beje, pastaraisiais metais net trys švietimo ministrai bei daugelis dirbančių švietimo ir kitose ministerijose ir jų įstaigose – LEU absolventai“, – teigė profesorius.
Senato pirmininko teigimu, visi turi sąžiningai atsakyti sau ir kitiems – ar Jus mokė ir ugdė prasti mokytojai? „Aš asmeniškai apie mane mokiusius mokytojus taip kalbėti negaliu, nes jaučiu jiems didžiulę pagarbą ir dėkingumą“, – pasakojo A. Vilkas. Profesoriaus nuomone, Lietuvos edukologijos universitetas vykdė ir vykdo savo misiją – rengia geriausius pedagogus.
LEU Senato pirmininkas Audronius Vilkas
Dėl pasikeitusios Lietuvos demografinės raidos ir mažėjančio stojančiųjų į aukštąsias mokyklas universitetų konsolidacija yra būtina. „Iš esmės pritardami valstybės pradedamai aukštojo mokslo reformai esame susirūpinę dėl įvairių nepamatuotų ir daugiausia grindžiamų tik universitetų disponuojamo nekilnojamo turto dalijimu siūlymų bei mechaninio universitetų jungimo ar jų uždarymo“, – mano A. Vilkas.
Senato pirmininko tikinimu, moksleivis, besirenkantis mokytojo profesiją, neturėtų jaudintis dėl savo ateities. „Abiturientams nereikia keisti pasirinkimų, dairytis kitos studijų programos ar universiteto – net ir vykstant pertvarkos procesams, studentams bus garantuojamas sėkmingas pasirinktų studijų baigimas bei užtikrinta studijų kokybė“ , – teigia A. Vilkas.
Profesorius kartu su kolegomis lankosi Lietuvos mokyklose ir pristato studijų programas, bendrauja su abiturientais. „Žiūrėdamas į moksleivių akis sakau: jaunas žmogus turi tinkamai įvertinti savo galimybes studijuoti pasirinktoje mokslo kryptyje. Jei su žmonėmis lengvai užmezgi kontaktą, jei gali save ateityje įsivaizduoti sėkmingo pedagogo – kūno kultūros mokytojo, biologijos, užsienio kalbos ar kitų dalykų mokytojo rolėje – nesiblaškyk ir rinkis savo norimas studijas“, – sako Senato pirmininkas.
A.Vilkas įsitikinęs, edukologijos krypties bakalauro ar magistro diplomas padeda įgyti įvairių kompetencijų ir platesnį gyvenimo prasmės suvokimą. „Absolventas, baigęs universitetines pedagogines studijas, gali sėkmingai dirbti ne tik mokykloje, bet ir kitose srityse, būti skirtingų tipų švietimo ir kitų institucijų vadovu. To siekti jam padės įgytos pedagogikos, bendrosios psichologijos žinios ir kitos mokytojui svarbios kompetencijos“ , – teigia A. Vilkas.
Senato pirmininko teigimu, LEU pasirašius konsolidavimosi sutartį su VDU yra nuosekliai dirbama, kad išliktų Edukologijos akademija, kaip mokytojų rengimo branduolys Vilniuje. „Taip nebūtų sunaikinta tai, kas per daugelį metų yra sukurta kompetentingų pedagogų, mokslininkų dėka. Kam reikia naikinti ir kurti iš naujo, jeigu galima tiesiog pritaikyti naujus kokybės standartus? Tam numatoma panaudoti VDU mokslinį ir pedagoginį potencialą. Be abejo, reikalingos ir valstybės investicijos: be investavimo į žmogiškuosius resursus, į šiuolaikinius reikalavimus tenkinančią infrastruktūrą neįmanoma pasiekti norimos kokybės“, – tikina profesorius.
Pasak Senato pirmininko, studentai neturėtų nerimauti dėl VDU ir LEU konsolidacijos: „Galiu tvirtai pasakyti, jeigu ateityje įvyks LEU ir VDU susijungimas – studentai studijuos, o dėstytojai dėstys Vilniuje veikiančioje VDU Edukologijos akademijoje.“
Profesoriaus tikinimu, reformos turi vykti ne tik aukštajame moksle, bet ir kitose srityse. Švietimo sistemoje jau daugelį metų pedagogo prestižas krinta ne dėl neva prastos mokytojų rengimo kokybės. „Pedagogo darbas – prastai apmokamas, todėl stojančiųjų į šios profesijos studijas mažėja. Valstybė turi nedelsiant reformuojant aukštojo mokslo sistemą bei mokytojų rengimą, kelti pedagogų atlyginimus ir gerinti darbo sąlygas. Pakėlus mokytojo prestižą aukštosios mokyklos sulauktų geriausių abiturientų, pasirinkusių pedagogo kelią. Šie jaunuoliai būtų suinteresuoti būti mokytojais, įvyktų natūrali konkurencija universitetuose“, – pabrėžia A. Vilkas.
Profesoriaus teigimu, tik sisteminis požiūris į švietimą gali duoti teigiamus rezultatus. „Juk valstybės prioritetas – užtikrinti jauno žmogaus egzistenciją, jo teisę gauti gerą išsilavinimą. Pilietis turi būti saugus, turėti galimybę užsidirbti pagal savo gebėjimus, išlaikyti šeimą. Dabar jaunas pedagogas yra priverstas dirbti kelis darbus, ar gauti tokį atlyginimą, kurį gauna nekvalifikuotos profesijos atstovas. Tikiuosi, kad Lietuvos vyriausybė imsis spręsti šias įsisenėjusias problemas ir mokytojo profesija taps prestižine, kaip tai yra daugelyje pasaulio šalių“, – viltingai pokalbį užbaigia LEU Senato pirmininkas.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.
Gavau pranešima savo el. pašto adresu, kad gegužės 24 d., trečiadienį, 10 –11 val., Kauno miete, vadinamajame Studentų skvere, tarp KTU ir VDU centrinių rūmų, LR Švietimo ir mokslo ministerija surengs neformalią diskusiją apie užmanytą aukštojo mokslo pertvarką ir jos įgyvendinimo planą, dalyvaujant pačiai ministrei Jurgitai Petrauskienei.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Buvo kviečiami diskusijoje dalyvauti Kauno universitetų bendruomenės nariai – dėstytojai, darbuotojai, studentai, taip pat žiniasklaida, planuojama pokalbio metu apsikeisti nuomonėmis apie svarbiausius iššūkius ir galimybes, susijusias su aukštojo mokslo pertvarka.
Kadangi gyvenu ne per toliausiai nuo įvykio vietos, nusprendžiau pasižmonėti ir atvykau į renginį beveik nevėluodamas. Tikrai nesigailiu užsukęs ir noriu pasidalinti savo džiugiais įspūdžiais.
Labiausiai užbūrė pats renginio formatas, jeigu norite, mūsuose dar neišbandyta bendravimo su valdžia ir nuomonių apsikeitimo forma, kai diskusija įvyksta po atviru dangumi, jaukioje miesto aikštėje, tokioje štai improvizuotoje agoroje. Valdžia atėjo į minią, bet – svarbiausia – jokio pertempimo, dirbtinumo ir diskusijos išlaisvinimo idėjos sukarikatūrinimo nebuvo nė lašo, nežiūrint net to, jog diskusijose dalyvavo KTU Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas Ainis Lašas.
Vadinamasis nuomonių apsikeitimas Kaune tarp akademinių bendruomenių įvyko taip natūraliai, tarsi išties universitetų bendruomenės būtų perėmusios diskusijų dvasios estafetės lazdelę, ištiestą per kelis tūkstantmečius iš Atėnų demokratijos laisvųjų piliečių susirinkimo centrinėje miesto aikštėje. Jeigu norite, štai tokio formato bendravimo atgaminimas yra pats didžiausias šios kadencijos valdžios iškovojimas, net jeigu visa tai įvyko visiškai atsitiktinai, kaip kažkoks nesusipratimas, vieną kartą pažeidžiant dargužaitiško bendravimo stiliaus kanoną.
Dalyvavusieji šioje demokratijos šventėje paliudys, kad diskusijų nesutrukdė, bet savotiškai jas pagyvino net tokie nekviesti personažai kaip keli pagėrę piliečiai ar narkomanai, draugiškai plojimais išprašyti iš aikštės, nepiktas lietutis, besiveržiantis prie mikrofono kalbėti laike ir erdvėje pasiklydęs profesorius emeritas. Net diskusijoms moderavęs E. Jakilaitis, kurį gyvą stebėjau pirmą kartą, atrodė labiau įtaigus ir demokratiškas žmogus nei matomas iš studijos per TV ekranus laidų vedėjas. Baudžiausi viskam pasibaigus pakviesti jį „ant alaus“, tačiau garsusis žurnalistas renginiui pasibaigus išgaravo staiga ir kažkaip nepastebimai.
Diskusiją dėl aukšto mokslo pradėjo ir kažkokius apibendrinimus pabandė suregzti ministrė J. Petrauskienė. Net jeigu tokių apibendrinimų negalėtume pavadinti pernelyg genialiais, kaip tiesa yra ir tai, kad subendravardiklinti diametraliai priešingas nuomones beveik neįmanoma net minties titanui, ministrė tikrai buvo savo vietoje, – graži, trapi, inteligentiškos kalbėsenos moteris, besistengianti suvaldyti procesus, kurie paprastai nepasiduoda administravimo valiai kaip ir tie padraikos formos, audros pradžią pranašaujantys debesys.
Tačiau visi supranta ir tai, kad po dabartinės ministrės pirmtakės, pavardžių čia neminėsime, viskas yra įvaizdis, nes dar vienos įvaizdžio ir manierų katastrofos populiacijai pernešti būtų nebeįmanoma. Žiūrint šiuo požiūriu, ministrė J.Petrauskienė sėkmingai vykdo savo misiją, – tai ypač akivaizdžiai paliudijo susitikimas studentų skverelyje.
Trečiadienio susitikimas Kaune, kaip ir galima buvo tikėtis, nenutiesė naujų tiltų, neatgaivino susikalbėjimo vilties, o tik dar labiau užaštrino žinomą alternatyvą: KTU atstovai kvietė visus Kauno universitetus jungtis po viena vėliava, savo ruožtu kiti Kauno universitetai iš esmės tokios brolystės su KTU baidėsi kaip velnias kryžiaus.
Galima guostis nebent tuo, kad dialogo teorijos plėtotei be pozityvių pavyzdžių taip pat svarbu yra išryškinti kraštutinio nesusikalbėjimo atvejus. Iš tiesų, kodėl aistringi KTU kvietimai apsijungti yra sutinkami labai rezervuotai, nepasakius stipriau?
Tarkime, kitų universitetų bendruomenė baiminasi dėl to, kad nepastebimai ir be pėdsako ištirps didesniojo universiteto glėbyje. Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, labiausiai baugina ne pati ištirpimo galimybė, o tai, kur būtų lemta ištirpti, kokioje pekloje?
Tas pats A. Lašas diskusijos metu kvietė nesibaiminti, labiau pasitikėti vienas kitu, tačiau drauge nepraleido progos labai šiurkščiai, švonderišku stiliumi pažeminti savo kolegą, anksčiau dirbusį KTU, dabar – VDU Socialinių mokslų dekaną. Nebeliko jokios iliuzijos, kad vadinamasis universitetų jungimasis vilioja KTU kaip galimybė užsiauginti raumenis, kitų universitetų resursus be didesnių sentimentų panaudojant kaip statybinę medžiagą. Be jokios abejonės, toks jungimas prasidėtų užsitęsusia ilgųjų peilių naktimi.
Vykdamas į susitikimą buvau pasižadėjęs sau trūks plyš išsaugoti objektyvumą, neutralaus stebėtojo poziciją. Vardan to iliuzinio objektyvumo pastebėsiu, kad nekaltai pralinksmino Aleksandro Stulginskio universiteto bendruomenės lyderių netikėtas pareiškimas, kad tikro universiteto stuburas turėtų būti humanitarinių ir socialinių mokslų sektorius, tarsi anie neva visados būtų buvę filosofijos draugais, o tik dabar apturėjo progą driokstelėti apie savo slaptą, deja, pernelyg ilgai slėptą meilę humanitariniams mokslams. Tačiau tikrai nekyla juokas matant, kad mechaninio visų Kauno universitetų jungimo į vieną visumą užmanymai gali nuvesti – neduokdie! – į raumeningo monstro be refleksijos pasigaminimą.
Dar prieš eilę metų, kai žolė buvo žalesnė, Saulė švietė karščiau ir niekas pernelyg neskubino jungtis universitetų, straipsnelyje „Žuvies lenktynės sausumoje“, publikuotame kultūros savaitraštyje „Nemune“, o po to ir kitur http://kultura.lrytas.lt/istorija/musu-laiku-svonderiai.htm, bandžiau atkreipti dėmesį į tą patį A.Lašą kaip į mokslininką, neteisėtai primetantį gamtamokslio ar net techninių mokslų metodus ir tyrimo įpročius humanitarijos sferai.
Suprantama, kad būtent tokių metodologinių nuostatų mokslininkas galop surado savo prigimtinę vietą KTU, technologinės mokslų ir studijų krypties universitete, kaip Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas. Tačiau bijau net pagalvoti, nešiurpinsiu savo vaizduotės dėl to, kas atsitiktų, jeigu tokios metodologinės nuorodos taptų humanitarinės minties apskritai jungtinio universiteto apimtyje kelrode žvaigžde…
