„Rodčenkovo dvikova“ – nauja leidyklos „Briedis“ knyga, kurioje buvęs Maskvos antidopingo centro direktorius Grigorijus Rodčenkovas atvirai pasakoja, kaip pamažu Rusijoje buvo paminti bet kokie sąžiningo sporto daigai, demaskuoja įžūlaus melo, sisteminio dopingo vartojimo, pergalės bet kokia kaina ir Sočio žaidynių machinacijų sistemą.
Netrukus viso pasaulio sporto aistruolių dėmesį prikaustys dėl COVID-19 į šiuos metus nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės. Liepos 23 d. per žaidynių atidarymo ceremoniją į Tokijo olimpinį stadioną nešdami savo valstybių vėliavas pirmąkart žengs du atstovai – sportininkas ir sportininkė. Bet Rusijos vėliavą nešančios sportininkų poros šiame parade neišvysime.
Po to, kai buvo atskleista visą sporto pasaulį šokiravusi informacija apie 2014 m. Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse veikusią Rusijos vyriausybės finansuojamą sisteminę dopingo programą, Pasaulinė antidopingo agentūra 2015 m. sustabdė Rusijos antidopingo centro veiklą, o po išsamių tyrimų Tarptautinis olimpinis komitetas ėmėsi beprecedenčių veiksmų – diskvalifikavo Rusiją iš olimpinių žaidynių.
2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse, diskvalifikavus atskiras sporto šakų federacijas ir dėl dopingo įkliuvusius sportininkus, Rusija dalyvavo, bet šalyje klestėjusiai (ar tebeklestinčiai) sisteminei dopingo vartojimo kultūrai įveikti ir padaryta pažanga įtikinti Pasaulinę antidopingo agentūrą (WADA) bei Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK) penkerių metų pasirodė per maža. Todėl Tokijuje dalyvaus tik olimpinį kelialapį ir neutralių sportininkų statusą užsitikrinę Rusijos olimpiečiai.
Kas taip supykdė tarptautines sporto organizacijas bei WADA ir kas vis dėlto įvyko per rusams itin sėkmingas Sočio žaidynes?
„Rodčenkovo dvikovoje“ – nesumeluota Rusijos sporto dopingo istorija, su kuria pirmąkart buvo galima susipažinti „Oskarą“ pelniusiame Bryano Fogelio dokumentiniame filme „Ikaras“. Ne vienam Rusijos olimpiečiui Sočyje iškovoti medalį padėjo beveik neaptinkamas steroidų mišinys „Hercogienės kokteilis“, kurį sugalvojo Rusijos antidopingo centro direktorius Grigorijus Rodčenkovas, falsifikuojami ir sukeičiami šlapimo mėginiai, ranka rankon dirbantys Sočio olimpinės laboratorijos tyrėjai, korumpuoti dopingo kontrolės pareigūnai ir visą šią akiplėšišką, sąžiningo sporto idėją paminančią operaciją akylai stebinti Federalinė saugumo tarnyba (FST).
Autobiografinėje knygoje Grigorijus Rodčenkovas, daugiau nei dešimt metų vadovavęs WADA akredituotai antidopingo laboratorijai Maskvoje, savo pasakojimą pradeda nuo asmeninės pažinties su dopingu, kaip jis, tada dar 22 metų Maskvos universiteto chemijos studentas ir bėgikas, pats išbandė steroidų ampules, kaip atsitiktinai sporto laikraštyje pamatęs skelbimą 1985 m. atėjo į tuometį SSRS fizinės kultūros mokslinių tyrimų institutą, kaip klupdamas ir vėl kildamas keliavo klaidžiais Rusijos sporto struktūrų laboratorijų labirintais iki pat didžiausios apgaulės sporto istorijoje – 2014 m. Sočio žaidynių.
Bet aferos grasinosi išlįsti į dienos šviesą, būti Maskvos antidopingo laboratorijos direktoriumi tapo labai pavojinga, todėl kino kūrėjo Bryano Fogelio padedamas G. Rodčenkovas pabėgo į Ameriką ir stojo į priešingą – tiesos sakytojų pusę. Jis ne tik viešai papasakojo apie savo vadovautos laboratorijos, FST ir valdžios machinacijas Sočio žaidynėse, bet kartu su teisininkais ypač prisidėjo prie to, kad 2019 m. pabaigoje JAV Atstovų rūmai, o po metų – ir JAV Senatas priimtų vadinamąjį Rodčenkovo antidopingo įstatymą, leidžiantį nustatyti baudžiamąsias ir civilines sankcijas už tarptautinį sukčiavimą dopingu, kelti sukčiams bylas ir privačius civilinius ieškinius, o sportininkams ir rėmėjams suteikė teisę kreiptis į JAV federalinį teismą ir išieškoti žalą iš asmenų, kurie sukčiavo varžybose.
Šį įstatymą savo parašu patvirtinęs tuometis JAV prezidentas Donaldas Trumpas netgi privertė sunerimti pačią Pasaulinę antidopingo agentūrą, nes, kitų šalių atstovų ir WADA tikinimu, priėmus šį Rodčenkovo įstatymą JAV teisinė sistema peržengia JAV ribas ir imama taikyti visiems dėl dopingo įkliuvusiems asmenims. Šio įstatymo pažeidėjams gresianti bausmė išties verčia kilstelėti antakius: bauda iki 1 milijono JAV dolerių ir laisvės atėmimas iki dešimties metų.
George‘as Orwellas rašė apie dvejamintę ir paaiškino, ką ji reiškia: „Žinoti ir nežinoti, suvokti absoliučią tiesą, o sakyti kruopščiai sumontuotus melus.“
Vladimiras Putinas – dziudistas. EPA – ELTA nuotr.
Šios knygos autorius G. Rodčenkovas sako: „Aš įkūniju šią orvelišką dvejamintę: buvau atsidavęs Sovietų Sąjungos ir Rusijos sportui, tačiau savo paties šalyje esu smerkiamas kaip išdavikas. Esu viena iš priežasčių, kodėl 2004–2014 m. mano šalis laimėjo tiek daug olimpinių medalių, bet taip pat dėl manęs ji buvo išspirta iš olimpinio judėjimo.
Mano pavardė vis pasirodo tarptautinėje spaudoje, bet iš tiesų aš esu vaiduoklis. Turbūt esate girdėję apie lapę ir vištidę. Taigi aš buvau lapė. Pastačiau vištidę. Ir tada suvalgiau vištas. Žinoma, aš nedirbau vienas, aš vadovavau Rusijos dopingo operacijai atidžiai prižiūrimas slaptosios tarnybos – FST, buvusios KGB. Sporto ministerija sekė kiekvieną mano veiksmą. O visa tai vyko akylai stebint pačiam sporto apsėstam dziudo fanatikui prezidentui Vladimirui Putinui.(…)
Puikiai žinau, kad gyvenu akivaizdžių prieštarų pasaulyje – padedu toms pačioms organizacijoms, iš kurių tyčiojausi ir niekinau, kad jos ištirtų ir išaiškintų mano buvusius bendrininkus Rusijoje. Taip, lapė sugrįžo į vištidę ir nerimauja dėl vištų gerovės! Neatsiprašinėju dėl to, ką padariau. Anksčiau dariau tai, ką turėjau padaryti; dabar darau tai, ką renkuosi daryti. Skirtumas yra milžiniškas.“
Vokietijos vyriausybė apkaltino Rusiją dėl pernai šalyje įvykdytų plataus masto kibernetinių atakų. Taip Berlynas prisijungė prie panašius kaltinimus Maskvai metusių JAV, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų.
„Federalinė vyriausybė yra beveik tikra, kad už APT28 kampanijos slypi Rusijos karinė žvalgyba GRU“, – penktadienį pareiškė Vokietijos vyriausybės atstovas Steffenas Seibertas.
APT28 – dar žinoma kaip „Fancy Bear“ bei keliais kitais pavadinimais, – kibernetinio šnipinėjimo grupuotė, siejama su Rusijos GRU. Berlynas įtaria, kad ši grupuotė atsakinga už įsilaužimą į Vokietijos žemųjų parlamento rūmų, Bundestago, ir federalinės vyriausybės duomenų sistemas.
„Šis vertinimas pagrįstas itin patikimais faktais ir šaltiniais“, – patikino S. Seibertas. Jis pridūrė, kad Vokietijos vyriausybė „visiškai pasitiki“ Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų vyriausybėmis, ketvirtadienį apkaltinusiomis Rusiją surengus kibernetines atakas jų teritorijose.
„Griežtai smerkiame atakas prieš tarptautines organizacijas bei prieš mūsų sąjungininkų institucijas. Raginame Rusiją prisiimti atsakomybę ir ateityje susilaikyti nuo tokių veiksmų“, – kalbėjo S. Seibertas.
Ketvirtadienį Rusiją kibernetinėmis atakomis apkaltinusios JAV, Didžioji Britanija ir Nyderlandai teigė, kad Maskvos karinės žvalgybos darbuotojai įsilauždavo į įvairių Vakaruose veikiančių organizacijų, tokių kaip Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) arba Cheminio ginklo uždraudimo organizacija (OPCW), kompiuterių sistemas.
Lapkričio 14-ąją Jungtinių Tautų (JT) generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją dėl karinių veiksmų nutraukimo olimpinių žaidynių ir parolimpiados metu.
Kaip dėl to pareiškė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas, JT šalys narės gali ir turi užtikrinti sportininkų saugumą olimpiados metu. Konsensusas pasiektas kitų metų vasario 9-ąją Pietų Korėjos Pjongčango mieste startuosiančių žiemos olimpinių žaidynių proga.
Aišku, tai reikalinga ir prasminga, vis dėlto kalbos saugumo tema atrodojau ironiškai, kai pasaulio viešojoje erdvėje ypač garsiai skamba su viena geopolitinių ambicijų neslepiančia valstybe susieta dopingo tema.
Pasaulio antidopingo agentūra WADA paskelbė neplanuojanti atstatyti Rusijos antidopingo agentūros RUSADA teisių, o tai savo ruožtu kelia klausimą dėl galimybės rusų delegacijai su savo vėliava bei himnu dalyvauti olimpiadoje bei parolimpiadoje Pietų Korėjoje.
Pasak į temą besigilinančio žmogaus, filmą apie dopingą rusų sporte susukusio Vokietijos televizijos kanalo ARD žurnalisto Hajo Seppelto, tą lėmė dvi priežastys – Rusijos atsisakymas pripažinti Richardo McLareno vadovautos WADA komisijos prieš porą metų paskelbtas išvadas apie dopingą vartojančius rusų sportininkus bei Rusijos atsisakymas leisti Agentūros ekspertams patikrinti Maskvos antidopingo laboratorijoje laikomus sportininkų mėginius, kuriuos Rusijos tyrimų komitetas yra užantspaudavęs esą dėl rusų vykdomo teisminio tyrimo. Pasak R. McLareno komisijos išvadų, dopingą vartojo per tūkstančio rusų sportininkų, besivaržančių beveik 30-yje olimpinių bei parolimpinių sporto šakų. Išvados tapo priežastimi drausti kai kuriems rusams dalyvauti tarptautinės varžybose, įskaitant 2016-ųjų vasaros olimpiadą.
Kaip WADA pareiškimo išvakarėse informavo dienraštis „The Daily Mail“, į Ameriką pabėgęs buvęs Maskvos laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas pasirengęs TOK suteikti papildomos informacijos apie dopingą Rusijos sporte. G.Rodčenkovas buvo vienas pagrindinių WADA informatorių, jo parodymų pagrindu rengtos R. McLareno komisijos išvados.
Rusijos tyrimų komitetas savo ruožtu pareigūnui iškėlė bylą esą dėl vertimo rusų sportininkus vartoti dopingą, tėvynėje jam gresia iki 10 metų kalėjimo. G.Rodčenkovas paliko Rusiją 2015-aisiais. Naujos žinios irgi turės įtakos TOK sprendimui, leisti ar ne rusams po savo šalies vėliava dalyvauti žiemos olimpiadoje.
Tarptautinė antidopingo agentūra WADA
Rusijos valdžia nepripažįsta šalyje veikiant dopingo vartojimo sistemą valstybiniu lygiu, bet ir atsisako pateikti WADA ekspertams savo sportininkų šlapimų mėginius. Vėlgi, pasak „The Daily Mail“, jei nauja informacija šveicarų sporto funkcionieriaus Deniso Oswaldo bei šveicarų teisininko Samuelo Schmido vadovaujamoms TOK komisijoms (pirma tiria rusų slidininkus, antra – Rusijos vyriausybės galimą vaidmenį dopingo vartojimo sistemoje 2014-ųjų žiemos olimpiadoje Sočyje) nepadarys deramo įspūdžio, G. Rodčenkovas pasiryžęs ją paskebti viešojoje erdvėje. TOK atsidūrė keblioje situacijoje, mat gruodžio pradžioje nori nenori turės skelbti sprendimą, leisti ar ne Rusijos delegacijai dalyvauti žiemos olimpiadoje. Komitetas kol kas lūkuriuoja ir neryžtingai atsimušinėja.
Dieną prieš „The Daily Mail“ išplatintą informaciją paskelbta apie WADA dispozicijoje atsidūrusius rusų sportininkų dopingo mėginius, paimtus nuo 2012-ųjų sausio iki 2015 metų spalio pabaigos. Pasak „The New York Times“, juos Agentūros ekspertai iš Maskvos antidopingo centro gavo neoficialiais kanalais. Kaip nurodė WADA prezidentas Craigas Reedie, jų analizė gali tapti dar viena spaudimo priemone Maskvai pripažinti R. McLareno komisijos išvadas. Maskva visaip kratosi kaltinimo, jog dopingo vartojimas šioje šalyje organizuotas valstybiniu lygiu, ir tvirtina, esą vartojimo atvejai buvo griežtai individualūs.
Dar dieną prieš TOK komisija pripažino 4 rusų slidininkus Aleksejų Petuchovą, Maksimą Vylegžaniną, Jevgeniją Šapovalovą bei Juliją Ivanovą pažeidus antidopingo taisykles. Sočio olimpiadoje M.Vylegžaninas užėmė antras vietas 50 kilometrų lenktynėse bei komandiniame sprinte. Lapkričio 1-ąją TOK komisija iki gyvos galvos diskvalifikavo slidininkus Aleksandrą Legkovą ir Jevgenijų Belovą už dopingo vartojimą Sočio žaidynėse. Abiejų rezultatai anuliuoti, A. Legkovas įpareigotas grąžinti 50 kilometrų lenktynėse pelnytą olimpinį auksą bei sidabro medalį už estafetę. TOK tebetiria 28 rusų sportininkus, Sočio olimpiados dalyvius. Štai tokios žinios tiesiog padieniui.
Na, ir pagaliau lapkričio 16 dieną Seule vykusiame posėdyje WADA pripažino rusų RUSADA neatitinkant organizacijos elgesio kodekso ir atsisakė atstatyti 2015-ųjų lapkritį sustabdytą jos akreditaciją. Posėdyje pasisakęs Rusijos olimpinio komiteto prezidentas Aleksandras Žukovas pareiškė, kad besąlygiškas R. McLareno komisijos išvadų pripažinimas apie dopingą valstybiniu lygiu neįmanomas, ir pakartojo, jog jo šalies sportą „pakišo“ asmeninės naudos siekusi „grupė žmonių“. Valstybė niekuo dėta. Rusijos sporto ministras Pavelas Kolobkovas WADA reikalavimus pavadino politiniais.
RUSAD – Rusijos antidopingo agentūra
Politiniai jie ar nepolitiniai – į šį klausimą veikiau vėliau negu anksčiau (žinant Rusijos valdžios spec. tarnybinę prigimtį) atsakys istorija, kol kas turime pasikartojančius siužetus jau ir su kriminaliniu „kvapu“, kai įtariamai mėginami „išplauti“ visomis įmanomis priemonėmis. Kaip yra nurodęs „The Independent“ (11 13), kadangi pirmos bausmės krito ant slidininkų, o ne ant valdininkų, Rusija kaip valstybė gali išsisukti.
Siekdama reabilituotis, Maskva pasitelkė ir galingą viešųjų ryšių kampaniją, visaip reklamavusi rotaciją savo antidopingo agentūroje, sporto ministerijoje bei olimpiniame komitete, bet nutylėdama reikalavimus pripažinti kaltę bei pateikti mėginius.
Kita vertus, jau net neironiška, kad pareikalauti atsakomybės nelabai yra iš ko – pagrindiniai įtariamieji atleisti, bėgo į Ameriką arba (dviem atvejais) mirė nuo širdies smūgių, nors anksčiau dėl jos problemų neturėjo.
Prie viešųjų ryšių pridėtinas ir interneto įsilaužėlių „indėlis“. Kai (moraliai pranašesnei) Jungtinės Karalystės antidopingo agentūrai UKAD liepą buvo patikėta misija apdoroti rusų sportininkų paraiškas leisti jiems vartoti tam tikrus preparatus terapinės išimties tvarka, rusų interneto įsilaužėlių grupė „Fancy Bears“ platino WADA inspektorių įtarimų detales britų lengvaatlečiui Mohammedui Farah. Nors įtarimai sportininkui nepasitvirtino, dezinformacija savo tikslą pasiekė, ant britų sportininkų buvo užsiundyta britų spauda, tai suteikė pagrindo spekuliacijoms abejoti UKAD moraliniu autoritetu.
„The Independent“ apibendrinimas gana nelinksmas – dalyvavimą žiemos olimpiadoje Maskvai užtikrina TOK, o ne WADA. Pastaroji kol kas atrodo bejėgė ir nepateikia neatremiamų įrodymų, vasario 25-ąją WADA pripažino stokojanti įrodymų ir dėl galimo rusų sportininkų šlapimo mėginių sunaikinimo. Visi R. McLareno komisijos kreipimaisi į Rusijos valdžią suteikti papildomų duomenų atsimušdavo į tylą. Rugsėjo 13 dieną WADA panaikino kaltinimus vartojus dopingą 95-iems R. McLareno komisijos ataskaitoje nurodytiems rusų sportininkams.
Visi suka galvas, ką daryti. TOK prezidentas Th. Bachas informaciją apie rusų dopingą vadina ataka prieš olimpines žaidynes ir TOK , bet ir laiko nepriimtinomis sankcijas, drausiančias rusams vykti į Pjongčangą su savo vėliava bei himnu. Boikoto funkcionierius bijo labiausiai, o A. Žukovas ir kai kurie Rusijos dūmos deputatai tuo jau grasina. Taigi, kieno nervai tvirtesni…
Hamburgo universiteto profesorius Volfgangas Manningas ir jo kolega Helmutas Grotė iš Berlyno laisvojo universiteto kaip išeitį iš aklavietės siūlo svarstyti milijardo dolerių baudą Rusijos olimpiniam komitetui, esą Maskvai tai nebūtų nepakeliama našta, o pinigus galima skirti WADA, kurios biudžetas, net jei palūkanų nuo šios sumos metinis pelnas siektų 2 proc., augtų nuo 30 iki 50 milijonų dolerių. Jau ir sportas kaip banalus verslo bei politikos tęsinys.
Sakykite, ką po tokių „peripetijų“ bereiškia JT taikdariškos iniciatyvos ir apskritai olimpinė dvasia? Vertybinę krizę gerai iliustruoja Rusijos olimpinio komiteto garbės (sic…) prezidento Leonido Tiagačiovo siūlymas sušaudyti G. Rodčenkovą kaip išdaviką, nes Josifas Stalinas tą būtų padaręs nedvejodamas.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Poreikis siekti rezultato nesiskaitant su priemonėmis egzistavo visada. 1904-aisiais bėgdamas maratoną JAV Sent Luise olimpietis 28-erių Thomasas Hicksas apalpo likus iki finišo 7 kilometrams. Treneris nutarė suleisti jam strichnino, kurį sportininkas užgėrė gurkšniu prancūziško konjako.
Likus 4 kilometrams iki finišo treneris suleido dar vieną injekciją, ir Th. Hicksas atbėgo antras, bet galų gale buvo paskelbtas nugalėtoju, kai paaiškėjo, jog pirmą distanciją įveikusį sportininką net 20 kilometrų pavėžėjo automobiliu.
Ši ir panašios istorijos – iš, pavadinkime, „senų gerų“ laikų, vertinant iš dabartinių manipuliavimo mastų, tenykščiai pažeidėjai atrodo beveik romantikai. Kad sumaištį jau globaliu mastu į olimpinį judėjimą įneša Rusija – logiška, lieka vis mažiau gyvenimo sričių, kuriose Maskva manipuliacijomis sumaišties neįneša.
Tarptautinis olimpinis komitetas vis dėlto leido Rusijos sportininkams dalyvauti XXXI Olimpinėse vasaros žaidynėse Brazilijoje, kurios prasidės rugpjūčio 5 dieną.
Tiesa, ne visiems – tai, kurioms sporto šakoms atstovaujantiems Rusijos atletams bus leista startuoti Rio de Žaneire, turės nuspręsti tų sporto šakų tarptautinės federacijos.
Raginimai iš viso neleisti Rusijos rinktinei dalyvauti Olimpiadoje pasigirdo po to, kai Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) komisija liepos 18 d. paskelbė ataskaitą, kurioje Rusijos valstybines žinybas apkaltino skatinusias šalies sportininkus vartoti draudžiamus medicininius preparatus ir sukūrusios tai dangstančią sistemą.
Dopingo skandalas, kurį sukūrė Rusijos valdžia, o įgyvendino slaptosios tarnybos.
Nepriklausomos komisijos tvirtinimu, 2014 metais Rusijoje, Sočyje, vykusiose XXII Olimpinėse žiemos žaidynėse prie to šios šalies sportininkų dopingo testo išvadų klastojimo prisidėjo Federalinė saugumo tarnyba (FSB).
Putino triumfas Sočyje – kaip sapnas
Vladimiras Putinas mėgsta lankytis Sočyje. Vietiniai e-redaktoriai paskaičiavo: Rusijos prezidentas šiame 1 700 km nuo Maskvos nutolusiame ir 145 km Juodosios jūros pakrantėmis nutįsusiame federalinės reikšmės kurorte praleido 369 dienas. Vietiniai gyventojai tvirtina, jog kiekvienąkart, kai atskrenda Putinas, čia išsisklaido debesys ir nusistovi saulėti, šilti orai. Prezidentas apsistoja oficialiojoje rezidencijoje, kuri ano amžiaus 4-ame dešimtmetyje buvo pastatyta SSRS diktatoriui Stalinui ilsėtis ir iki mūsų dienų neatpažįstamai pasikeitė (sako, ant vaizdingo Juodosios jūros kranto, Gelendžike, Putinui pastatyti nauji, nepalyginti prabangesni rūmai, neoficialūs).
2014-aisiais Putinas praleido Sočyje 67 dienas. Atidarė ir uždarė vasario 7-23 d. čia vykusias XXII Olimpines žiemos žaidynes, dalyvavo Olimpiniame parke, Nugalėtojų alėjoje, pasodinant 33 medžius – tiek Rusijos sportininkų, daugiausia iš visų rinktinių, tapo šių žaidynių nugalėtojais ir prizininkais; savo ruožtu prezidentas juos apdovanojo dar ir valstybiniais ordinais bei medaliais.
2016 metų vasario 7 d. Putinas vėl pasirodė Sočyje ir pasveikino Rusijos žmones su antrosiomis čia vykusių Žiemos olimpinių žaidynių atidarymo metinėms (2015-aisiais Rusija šventė pirmąsias šio įvykio metines; Rusijos minėtinų dienų kalendoriuje vasario 7-oji nuo tol yra Žiemos sporto šakų diena). Putinas vėl priminė, kad Olimpinės žaidynės Sočyje (priešingai visiems gandams dėl jų atšaukimo ir diskreditavimui) tapo tikra švente ne tik Rusijos gyventojams, bet ir milijardams sporto aistruolių visame pasaulyje.
Kremliui paklusni žiniasklaida vėl trimitavo: Rusija Sočio žaidynėse užėmė pirmą vietą neoficialioje komandinėje įskaitoje, lengvai aplenkusi pagrindinę varžovę – JAV rinktinę, o žiūrovai visame pasaulyje buvo sužavėti aukštu varžybų parengimo lygiu, trasomis, techniniu aprūpinimu ir Žaidynių saugumu.
Metinių proga Kremliui pataikaujančioje žiniasklaidoje olimpiniai čempionai liaupsino Sočio žaidynes, bet akivaizdžiai neįstengė kaip reikiant įvertinti Putino nuopelnų. Todėl redaktoriai suteikė žodį Prioritetinių regioninių projektų instituto generaliniam direktoriui Nikolajui Mironovui: Sočio olimpiada, kuri visiems pirmiausia asocijuojasi su Vladimiru Putinu, rodo visam pasauliui naują Rusiją – atvirą ir efektyvią.
Matyt, su 10 tūkstančių rublių įstatiniu kapitalu įkurtas institutas irgi dalyvavo rengiant žiemos žaidynes subtropikų regione, todėl jo vadovas žino daugiau nei kiti, kaip antai: Sočio žaidynės buvo geriausios žiemos olimpinės žaidynės istorijoje. Tai, kad Rusijoje, Sočyje, įvyko olimpiada, yra prezidento Putino nuopelnas, jis tiesiogine žodžio prasme pramušė šias žaidynes Tarptautiniame olimpiniame komitete. Asmeniškai kontroliavo olimpinių objektų statybą. Tikėjo sportininkais – ir mūsų komanda surinko daugiau už visus aukso medalių.
Tiesa, kai kas Sočio olimpines žaidynes, visos šalies reikalą, lygino su puota maro metu (sugebėjo išleisti jų parengimui apie 50 mlrd. JAV dolerių!) ir Peterburgo statyba pelkėse Petro I laikais (Sočyje dešimtis tūkstančių paprastų statybininkų engė ir apgaudinėjo kaip norėjo, pusė jų buvo Vidurinės Azijos gyventojai). Šių vergų pastatytus objektus ir visa kita saugojo ne mažesnė policininkų, kariškių ir visokių agentų armija (sako, 70 tūkstančių) ir FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas praėjus dviem mėnesiams po XXII žiemos žaidynių papasakojo, kad veikiant išvien su užsienio specialiosiomis tarnybomis pavyko užbėgti už akių teroristų atakoms prieš objektus Sočyje (tarp jų ir mirtininkių ketinimui susprogdinti lėktuvą).
Taigi šių metų vasario pradžioje Rusija šventė antrąsias olimpinių žaidynių Sočyje atidarymo metines. Tuo tarpu šventinės padangės pakraščiais jau rinkosi tamsūs debesys, žaibavo, o po trijų mėnesių viršum Sočio kilo tikra audra, nudraskiusi Rusijos olimpinio triumfo ir geopolitinės pergalės vėliavas.
Mat netrukus ėmė aiškėti, kad olimpiniai medaliai buvo kalami ne dienos šviesoje, viso susižavėjusio pasaulio akivaizdoje, o naktimis, slapta ir nusikalstamai. Dabar auksą, kurį Rusijos rinktinė surinko (набрала) Sočyje, gali ir atimti (отобрать).
Rusų alchemija: auksas iš šlapimo
Dabar tai – tema trileriui. Kai kas tikina siužetą esant vertą daugelio romanų apie šnipus autoriaus Džono Karė (Johnle Carré – buvusio britų žvalgybos specialisto David John Moore Cornwell literatūrinis slapyvardis) plunksnos. Bet jeigu gyvas būtų „Peliuko Mikio“ kūrėjas Voltas Disnėjus…
…Vidurnaktis ir pastatas, kurio ketvirtajame, viršutiniame, aukšte šviečia vienas langas. Už to lango esančiame kabinete nerimauja vyriškis, kurio veidas atrodo nelyginant jį dengtų vaikiška kaukė „akiniai-nosis-ūsai“, gal garbanotais, gal susivėlusiais plaukais. Jis žvilgteri į ką tik gautą SMS, nusivelka chalatą, išjungia šviesą ir išeina, tyliai užvėręs duris. Dairydamasis, ar niekas nemato, nusileidžia į pirmą aukštą ir, dar kartą apsižvalgęs, atveria 124-to kambario duris. Vienintelis langas aklinai uždengtas, šviečia tik stalo lempa ir atėjusiojo laukia darbine apranga vilkintis žmogus, panašus į santechnikos meistrą. Abu nukreipia akis į kumščio didumo skylę, tamsuojančią sienoje, kiek aukščiau grindjuostės. Sakytum, kai tik pasirodys peliukas Mikis… Bet iš angos išlenda buteliukas su kažin kokiu skysčiu, po to toks pat kitas.
Santechnikos meistras paima išlindusius vienodus buteliukus ir išsineša. Kiek pabūna netolimoje kaimynystėje esančiame pastate ir vėl sugrįžta – su tais pačiais skysčiu pripildytais standartiniais buteliukais ir dar tiek pat panašių, nestandartinių – kaip vaikiškų sulčių ar vaisvandenių. Dabar Akiniuotis su iš kažin kur atsiradusiu Asistentu tuose standartiniuose buteliukuose teliūskuojantį skystį išpila gretimai esančiame WC, indelius išskalauja, grįžę išrikiuoja ištuštintus ir Santechniko atneštuosius indelius pagal kažin kokius požymius poromis ir į tuščią indelį pila skystį iš jam į porą skirtojo. Pripildę vieną standartinį indelį, skubiai išgeria kavos, sutraukia po cigaretę ir imasi kitos buteliukų poros. Kai pripildomi visi standartiniai buteliukai, Santechnikas juos vėl išsineša, po kurio laiko vėl parneša, ir tada indeliai keliauja iš kur atsiradę – į skylę sienoje.
Pastatas, kuriame vyksta šis čia bendriausiais štrichais apmestas alchemijos seansas – Tarptautinė dopingo kontrolės laboratorija (Anti-Doping Laboratory) Sočyje, XXII olimpinių žiemos žaidynių sostinėje. Visur – vaizdo kameros, lankytojai griežčiausiai tikrinami, nepriklausomi kontrolieriai kelis kartus per dieną viską apžiūri (tiesa, naktį neužsuka).
Akiniuotis – Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas. Maskviškės laboratorijos pasiuntiniai irgi plušėjo Anti-Doping Laboratory; Asistentas – vienas iš Rodčenkovo bendradarbių. Santechnikas, prisistatinėjantis Jevgenijumi Blochinu, – laboratoriją aptarnaujančios kompanijos darbuotoju uniforma vilkintis FSB karininkas. Standartiniuose buteliukuose – išvakarėse paimti Rusijos atletų, ką tik tapusių olimpiniais čempionais ar prizininkais, šlapimo mėginiai, skirti dopingo testui. Jie perduodami per angą sienoje, skiriančioje ypatingai saugomą oficialiąją olimpinę laboratoriją nuo pogrindinės, įtaisytos pagalbinėse patalpose. Nestandartiniuose buteliukuose – iš FSB vietinio padalinio buveinės atnešti tų pačių sportininkų mėginiai, paimti ir ištirti anksčiau, garantuotai švarūs.
Štai taip: Sočyje keliasdešimt Rusijos atletų prieš startą galėjo nesibaimindami vartoti draudžiamus preparatus, nes žinojo, kad jų šlapimo mėginiai, kad ir kokie būtų, bus pakeisti švariais.
Kas ir kaip šią aferą atskleidė?
Pradėjo žurnalistai. Vokiečių televizijos kanalas ARD 2014-ųjų pabaigoje parodė dokumentinį filmą „Slaptas dopingas: Kaip Rusijoje daromi nugalėtojai“. Žurnalisto Hajo Sepelto (Seppelt) kalbinami sutuoktiniai Julija ir Vitalijus Stepanovai pareiškė, jog Rusijoje sportininkai aukštų rezultatų siekia vartodami draudžiamus medicininius preparatus. Pasak Julijos, Rusijos lengvosios atletikos rinktinės narės, 800 m nuotolio bėgikės, šalyje dopingą vartoja 99 procentai sportininkų (pati bėgikė kaip tik dėl to 2013-aisias buvo nušalinta nuo dalyvavimo varžybose dviem metams).
Jai antrino Vitalijus, trejus metus išdirbęs Rusijos dopingo užkardymo agentūroje (RUSADA). Ši agentūra ir Maskvos dopingo kontrolės laboratorija yra pavaldžios WADA ir turi veikti pagal šios tarptautinės organizacijos nustatytus tarptautinius standartus, bet iš tikrųjų jos vadovai yra priklausomi nuo Rusijos sporto valdininkų valios.
Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) komisija pradėjo Rusijos lengvosios atletikos federacijos, RUSADA ir Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos veiklos tyrimą, trukusį beveik metus, ir 2015 metų rudenį pateikė išvadą, patvirtinančią Stepanovų žodžius: Rusijos lengvaatlečiai dopingą vartoja masiškai ir reguliariai. Tai – gerai organizuotas procesas, kuriame dalyvauja visos sporto ir kitos valstybinės žinybos, nuo paprastų trenerių iki aukščiausiojo rango valdininkų.
Netrukus Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos taryba sustabdė Rusijos narystę šioje organizacijoje, o WADA steigėjų taryba patvirtino, jog RUSADA nesilaikė šios pasaulinės organizacijos kodekso. RUSADA vadovybė atsistatydino.
WADA ataskaitoje taip pat buvo nurodyta, jog Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas prieš atvykstant tarptautinei komisijai įsakė sunaikinti daugiau kaip 1 400 laboratorijoje laikomų mėginių – siekdamas nuslėpti, jog Rusijos sportininkai vartoja dopingą. Laboratorijos veiklą sustabdė. Rodčenkovas irgi atsistatydino iš pareigų ir 2016 metų sausio pabaigoje persikraustė į JAV (kaip ir jo pavaduotojas).
Sutuoktiniai Stepanovai, po pirmo ARD filmo parodymo išvykę į Vakarus, ir toliau kaltino Rusijos sporto vadovus ir trenerius naujuose vokiečių autoriaus filmuose apie dopingą (pasirodė dar trys, juose kalbama ne tik apie Rusiją: žurnalistai išaiškino, jog trečdalį medalių Olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose ištvermės reikalaujančiuose rungtyse iškovojo atletai, įtariami vartoję dopingą, daugiausia Rusijos ir Kenijos sportininkai).
2016-ųjų gegužės pradžioje amerikiečių televizijos kanalo CBS laidoje Vitalijus Stepanovas pasakė tai, ko dar niekas viešai nebuvo girdėjęs ir kas tapo viso šio olimpinio skandalo priežastimi: mažiausiai keturi Rusijos sportininkai, XXII olimpinių žaidynių Sočyje nugalėtojai, prieš varžybas vartojo draudžiamus preparatus – steroidus, o nuslėpti tai pavyko todėl, kad tarptautinėje dopingo kontrolės laboratorijoje veikė FSB agentai. Tai jis sužinojęs iš pokalbių „Skype“ su Los Anžele įsikūrusiu Rodčenkovu.
Po savaitės apie Sočį prabilo pats Rodčenkovas. Jo išsipažinimui autoritetingas, milijoniniu tiražu leidžiamas JAV dienraštis „New York Times“ skyrė net kelis numerius (gegužės 12-16 d.). Pasak buvusio Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktoriaus, dešimtys Rusijos sportininkų, tarp jų mažiausiai 15 žaidynių Olimpinių žiemos žaidynių Sočyje nugalėtojų ir prizininkų dalyvavo valstybės žinybų vykdomoje dopingo programoje (nurodė kelias olimpinių čempionų pavardes). Tada pasaulis ir sužinojo to slapto naktinio šurmulio abipus sienos su pelių landa smulkmenas.
Dabar WADA sudarė antrą komisiją, kurios pirmininku paskyrė kanadietį advokatą, profesorių Ričardą Maklareną (Richard McLaren). Šios komisijos ataskaita ir buvo paskelbta liepos 18 dieną.
FSB pelių negaudo
Netrukus leidinyje „Novaja gazeta“ į Rodčenkovo atviravimą atsiliepusi žinoma apžvalgininkė Julija Latynina pasišaipė: Specialiosios tarnybos tam ir kuriamos, kad veiktų slaptai: jos šnipinėja, vykdo politines žmogžudystes, medžioja karines paslaptis ir pan. Kiek suprantu, tai pirmas atvejis, kai didelio masto specialiosios operacijos tikslas buvo sumainyti… šlapimą olimpiniuose buteliukuose.
„New York Times“ autorių nuomone, rusai Sočyje įvykdė vieną iš labiausiai apgalvotų ir sėkmingų dopingo sąmokslų sporto istorijoje.
Iš tikrųjų buteliukų turiniui sukeisti vis dėlto reikia tos srities specialistų, ir tai darė ne FSB karininkas. Slaptajai tarnybai menkniekis buvo skylė sienoje – bet kuriame biure sienoje gali būti plastiko skrituliais uždengtų lizdų laidams. FSB reikėjo įminti visa lemiančią paslaptį.
Iš Rodčenkovo pasakojimo sužinome, jog 2013 metų rudenį laboratorijoje ėmė lankytis žmogus, miglotai paaiškinęs, kad jam pavesta pasirūpinti įstaigos saugumu; direktorius įtarė, jog šis draugiškas vyrukas yra siųstas FSB. Laboratorijos darbuotojai pastebėjo jį labiausiai dominantis standartiniais buteliukais, kuriuose laikomi dopingo testams skirti sportininkų šlapimo mėginiai.
Tokie mėginiai tiriami tuoj po varžybų (A mėginiai) arba padedami saugoti iki 10 metų tam atvejui, jeigu vėliau kils kokių įtarimų dėl sportininko švarumo (B) ir, suprantama, turi būti niekam neprieinami: buteliukas užsukamas kamščiu, tada antspauduojamas dantuotu metaliniu žiedu ir atkimšti jo neįmanoma be regimo unikalaus kodo (sportininko pavardė nežinoma) pažeidimo; prireikus antspaudas perlaužiamas tos pačios buteliukus tiekiančios šveicarų bendrovės gaminamu instrumentu.
Pasak Rodčenkovo, vieną kartą, likus kelioms savaitėms iki prasidedant Olimpiadai Sočyje, jo FSB darbuotoju laikomas žmogus atnešė į laboratoriją buteliuką, kuris buvo atkimštas nepažeidžiant dangtelio su kodu. Pirmą kartą pamatęs atkištą buteliuką, aš negalėjau savo akimis patikėti, – pasakojo Rodčenkovas, – Aš buvau tikras, kad jo atkimšti neįmanoma.
Turėtume manyti, tai ir buvo svarbiausias žygis Rusijos žinybų sumanytoje dopingo programoje. Prieš prasidedant Olimpiadai iš šioje programoje dalyvaujančių sportininkų paimtus švarius mėginius, sukauptus Rusijos rinktinių sportinio rengimo centre, FSB slapta išgabeno į savo padalinį Sočyje, kur laikė šaldiklyje iki prireiks. Dopingo kontrolės metu nugalėtojais ar prizininkais tapę sportininkai nufotografuodavo jų mėginiams tekusį unikalų septynių skaičių kodą ir perduodavo jį Sporto ministerijos valdininkui, o šis siųsdavo jį Rodčenkovui, esančiam Anti-Doping Laboratory.
Kas vykdavo toliau, jau žinome.
Rodčenkovo žodžiais, FSB žmonės atkimšo ne mažiau kaip šimtą buteliukų su mėginiais. Nei vieno Rusijos sportininko mėginio tyrimas, kitą dieną po varžybų atliktas oficialiojoje laboratorijoje, nebuvo teigiamas, tai yra neparodė jį vartojus ką nors draudžiama.
Žmonės šventė olimpinių čempionų pergales, o mes sėdėjome ir keitėme jų mėginius kaip pašėlę, – pasakė Rodčenkovas ir ciniškai pridūrė: – Galite įsivaizduoti, kaip organizuotas olimpinis sportas?
Keista likimo užgaida Rodčenkovui buvo lemta pačiam save išduoti ir tikinti, kad nemeluoja. Jis pasiūlė ištirti Šveicarijoje, Lozanos laboratorijoje, tebesaugomus buteliukus su Žiemos žaidynėse Sočyje dalyvavusių Rusijos sportininkų mėginiais.
Kaip tvirtinama minėtame WADA komisijos liepos 18 d pranešime, FSB atrado būdą buteliukams atkimšti ir pritaikė jį Sočyje. Bet pasirodė, ne vieni rusai tai sugeba. Komisija pasitelkė teisės medicinos ekspertus, kurie neabejotinai nustatė, jog galima atkimšti indelius be plika akimi regimų pėdsakų, bet dangtelių pažeidimai įžvelgiami pro mikroskopą. Tokiu būdu ir buvo aptiktos žymės ant buteliukų su Rusijos sportininkų B mėginiais, saugomais Lozanoje.
Beje, šį būdą FSB taikė ir vėliau. 2014 metų gruodyje WADA, nutarusi pradėti Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos patikrinimą, pranešė Rodčenkovui, kad išsaugotų visus laboratorijoje esančius sportininkų mėginius. Iš Maklareno komisijos ataskaitos sužinome, kad po šio laiško laboratorijoje buvo sunaikinta ne 1 417, kaip teigė pirmosios komisijos tikrintojai, o apie 8 tūkstančius mėginių (formaliai minimalus jų saugojimo laikas jau buvo pasibaigęs).
Sunaikinus didžiąją dalį mėginių, laboratorijoje liko per pastaruosius tris mėnesius paimti 37 teigiamos reakcijos (nešvarūs) mėginiai, kuriuos sunaikinti reiškė didelį pažeidimą. Gruodžio 12-ąją, likus penkioms dienoms iki WADA komisijos atvykimo, Rodčenkovas susitiko su Rusijos sporto ministro pavaduotoju Nagornychu, ir šis direktorių nuramino: Iškviesime burtininkus. Tą patį vakarą į laboratoriją atėjo FSB darbuotojai, paėmė buteliukus su laboratorijos reputaciją žlugdančiais mėginiais ir po kiek laiko grąžino juos atkimštus (Sočio olimpiados patirtis!).
Vis dėlto tikrintojai nustatė, kad kai kuriuose likusiuose buteliukuose sportininkų mėginiai, nors ir švarūs, neatitinka tų sportininkų DNR kodo. Kadangi nebuvo laiko paimti naujus ir švarius visų tų sportininkų mėginius, pylė į buteliukus kitų atletų švarų šlapimą…
