G. Landsbergis ir Z. Rau dalyvavo Sąjūdžio ir Solidarumo jubiliejui skirtoje parodoje. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, pirmadienį susitikęs su Lenkijos užsienio reikalų ministru Zbigniewu Rau, Vilniuje viešinčiu oficialaus vizito diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos atkūrimo trisdešimtmečio proga, aptarė sudėtingą neteisėtos migracijos situaciją prie rytinių Europos Sąjungos (ES) valstybių sienų.
Ministras G. Landsbergis padėkojo už Lenkijos paramą Lietuvai stabdant Aliaksandro Lukašenkos režimo vykdomos hibridinės operacijos sukeltą neteisėtos migracijos srautą. „Lenkijos solidarumas su Lietuva šioje srityje yra ypač svarbus“, – sakė G. Landsbergis.
Ministrai taip pat aptarė santykius su Baltarusija ir Rusija artėjančių ZAPAD karinių pratybų kontekste, situaciją Afganistane ir su ja susijusias galimas grėsmes. G. Landsbergis informavo apie Lietuvos pastangas užkirsti kelią Astravo atominėje elektrinėje gaminamos elektros energijos patekimui į Lietuvos rinką ir pabrėžė būtinybę kuo greičiau pasirengti šalies elektros tinklų sinchronizacijai su Vakarų Europa.
G. Landsbergis ir Z. Rau taip pat kartu dalyvavo parodos „Lenkija ir Lietuva – kartu už laisvę“, skirtos abiejų šalių judėjimų už laisvę – Sąjūdžio ir Solidarumo – bendradarbiavimui 1989 – 1990 metais, atidaryme.
Lietuva ir Lenkija atkūrė diplomatinius santykius 1991 metų rugsėjo 5 dieną.
Laikraštis The Financial Times
Prezidentas Gitanas Nausėda, duodamas interviu „The Financial Times“, tikino, kad Lietuva nenusileis ginčuose su Baltarusija ar Kinija ir yra pasiryžusi ginti demokratijos vertybes, kurios yra puolamos.
G. Nausėda sakė „The Financial Times“, kad su Rusija ir Baltarusija besiribojanti Lietuva per savo ilgametę istoriją priprato prie „sunkių kaimynų“ ir išmoko kaip su jais elgtis.
„Ko gero svarbiausia žinia, kurią galėtume nusiųsti Baltarusijos režimui, yra ta, kad demokratinės šalys nėra silpnos. Demokratinės šalys – stiprios, vieningos ir gerbia teisės viršenybę. Nereikėtų manyti, kad mes silpni – mes būsime ryžtingi“, – sakė prezidentas.
Šalies vadovas pabrėžė, kad Lietuva susiduria su Baltarusijos hibridine ataka, kuri yra nukreipta prieš visą Europos Sąjungą. Pastarosiomis savaitėmis Minskas per sieną pasiuntė daugiau nei 4 000 migrantų, daugiausiai Irako piliečių.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad Baltarusija migraciją naudoja kaip ginklą.
Be to, praeitą savaitę Lietuva tapo pirmąją ES valstybe, iš kurios Kinija atšaukė savo ambasadorių. Taip Pekinas reagavo į Lietuvos sprendimą Vilniuje steigti Taivano atstovybę.
Kinijos komunistų partijos kontroliuojamas bulvarinis laikraštis „Global Times“ trečiadienį rašė, kad Kinija turėtų veikti išvien su Rusija ir Baltarusija, kad „nubaustų“ Lietuvą. „Kinijai ir Rusijai reikia drauge suduoti stiprų smūgį vienam ar dviem JAV pakalikams ir taip perspėti kitas valstybes“, – rašoma kinų laikraštyje.
G. Nausėda sakė, kad Lietuva tuo pačiu metu susiduria su spaudimu iš Baltarusijos ir Kinijos, ir tai veikiausiai nėra sutapimas. Jis taip priminė, kad Lietuva laikėsi „vienos Kinijos politikos“ nuo tada, kai 1991 m. abi valstybės užmezgė diplomatinius santykius.
„Norėtume, kad santykiai su Kinija remtųsi abipusės pagarbos principu. Kitu atveju dialogas virsta vienašaliais ultimatumais, reikalavimais, kurie nepriimtini tarptautiniuose santykiuose“, – sakė Lietuvos prezidentas. Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Jis tikisi, kad Kinija apsigalvos ir pakeis savo sprendimą dėl ambasadoriaus atšaukimo bei pabrėžė, kad būdama suvereni ir nepriklausoma valstybė Lietuva gali laisvai spręsti su kuriomis šalimis ar teritorijomis vystyti ekonominius ir kultūrinius santykius.
Po beveik 50 metų trukusios okupacijos 1990 m. Lietuva iškovojo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos ir tapo viena didžiausių demokratijos gynėjų tarp NATO ir ES narių.
„Kartais tie principai ir vertybės nelabai patinka mūsų kaimynams ir kai kurioms kitoms valstybėms. Tačiau mes negalime pasirinkti kito kelio. Tai yra mūsų kelias. Mes puikiai suprantame, kad šis kelias ne pats lengviausias“, – pabrėžė G. Nausėda.
Praeitą savaitę Lietuva, regis, ėmė suvaldyti nelegalią migraciją iš Baltarusijos po to, kai įtikino Iraką nutraukti skrydžius į Minską ir įgaliojo pasieniečius neįleisti iš Baltarusijos migrantų, bandančių patekti į Lietuvą ne per pasienio kontrolės punktus. Atrodo, kad po to Baltarusija migracijos srautus nukreipė į kaimynines Latviją ir Lenkiją.
Pastaruoju metu Lietuva susidūrė su keliais incidentais, kurie, prezidento patarėjų teigimu, gali būti tarpusavyje susiję. Anksčiau šią savaitę įvyko riaušės prie parlamento ir kilo neramumai nelegalių migrantų stovykloje prie Vilniaus, o Užsienio reikalų ministerija susidūrė su kibernetine ataka.
„Pastaruoju metu mes įpratome kovoti su hibridinėmis atakomis. Matome, kad yra vykdomos kibernetinės atakos. Lietuva iš tikrųjų puikiai supranta, kad įtampa regione padidėjo ir mes privalome būti pasiruošę į tai reaguoti“, – sakė G. Nausėda.
Prezidentas pirmadienį kalbėjo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu ir paprašė Lietuvoje dislokuoti NATO Kovos su hibridinėmis grėsmėmis paramos grupę. Jis taip pat minėjo, kad artėjančios bendros Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“ gali prisidėti prie įtampos regione.
Kinijos karys
Latvijos užsienio reikalų ministras jau įspėjo apie galimus incidentus. Tuo metu G. Nausėda teigė, kad nors ir nėra įrodymų, jog Rusija gali būti prisidėjusi prie Baltarusijos vykdomos hibridinės atakos, tačiau „niekas negali paneigti, kad šie įvykiai daugiau ar mažiau naudingi Rusijai“.
G. Nausėda sako, kad atgavusi nepriklausomybę Lietuva išmoko tam tikras „moralines pamokas“ ir, būdama NATO ir ES narė bei atsižvelgdama į savo istorinę patirtį, rimtai suvokia savo atsakomybę.
„Mūsų istorija skausminga. Mūsų istorija sudėtinga. Tačiau manome, kad principai ir vertybės net ir XXI amžiuje reiškia daug ir mes bandome juos ginti“, – sakė prezidentas.
Amerikiečių kariai. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ketvirtadienį su Lietuvoje apsilankiusiais JAV kongreso nariais Adamu Smithu, Ricku Larsenu ir Stevenu Palazzo aptarė Lietuvai teikiamą JAV paramą ir jos teigiamą poveikį vystant Lietuvos kariuomenės pajėgumus.
Ministras pabrėžė, kad JAV pajėgų buvimas Lietuvoje yra efektyviai veikiantis Rusijos ir Baltarusijos atgrasymo veiksnys. A. Anušauskas patvirtino, jog turimas tikslas – užtikrinti, kad šis buvimas būtų nuolatinis. Todėl Lietuva toliau stengiasi gerinti JAV karių apgyvendinimo sąlygas.
„Labai džiaugiamės, kad naujasis JAV batalionas Lietuvoje dislokuojamas dar prieš „Zapad“ pratybas. Saugumo situacija regione yra itin įtempta ir JAV karių buvimas Lietuvoje „Zapad“ pratybų metu ženkliai sustiprins mūsų saugumą. Džiaugiamės vėl matydami JAV karius Lietuvoje. Savo ruožtu siekiame JAV pajėgoms Lietuvoje sukurti nuolatinius namus, kad jų buvimas čia būtų nuolatinis. Jau dabar Lietuvoje turime parengtą infrastruktūrą ir puikias sąlygas nuolatinėms JAV pajėgų rotacijoms. Taip pat kuriame modernią infrastruktūrą pratyboms ir mokymams“, – sakė A. Anušauskas.
„Esame dėkingi JAV už teikiamą paramą Lietuvos karinių pajėgumų vystymui. Kartu su jumis galime greičiau sukurti kertinius pajėgumus tiek Lietuvoje, tiek ir visame regione. Mes taip pat itin rimtai žiūrime į savo kariuomenės stiprinimą: gynybai skiriame ne mažiau nei 2 proc. nuo BVP, iki 2024 m. planuojame šį procentą padidinti iki 2,2 proc.“, – bendraudamas su JAV kongreso nariais pridūrė ministras.
Po susitikimo su ministru svečiai išvyko į Pabradę, kur kartu su viceministru Žilvinu Tomkumi aplankys naująją JAV karių rotaciją Lietuvoje.
A. Smithas yra JAV kongreso Atstovų rūmų Ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininkas, o R. Larsenas yra to paties komiteto narys. Su jais į Lietuvą atvykęs S. Palazzo yra Atstovų rūmų Asignavimų komiteto narys.
Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
JAV – strateginė Lietuvos partnerė ir viena pagrindinių Baltijos regiono saugumą užtikrinančių sąjungininkių. Amerikiečiai aktyviai dalyvauja įgyvendinant saugumo užtikrinimo priemones Baltijos šalyse, stiprindami regiono saugumą ir stabilumą. Savo kariais, technika ir finansinėmis lėšomis JAV aktyviai prisideda prie mūsų regiono gynybos.
JAV parama ypač svarbi plėtojant Lietuvos gynybinius pajėgumus. Viena prioritetinių sričių – oro gynyba. Paramos lėšomis taip pat įsigyjami universalūs sraigtasparniai „Black Hawk“, šarvuotieji visureigiai JLTV, bepiločių orlaivių sistemos, ryšio ir stebėjimo priemonės, simuliacinės sistemos, prieštankinė ginkluotė ir raketos, kibernetinio saugumo įranga. Su JAV pagalba plėtojama karinė infrastruktūra Ruklos ir Pabradės poligonuose bei Karinių oro pajėgų bazėje Šiauliuose.
JAV skiriama parama Lietuvai yra itin reikšmingas indėlis Lietuvos kariuomenės modernizacijos srityje – ji sudaro vieną dešimtąją Lietuvos gynybos investicijų.
Rusija surengs didžiausio masto karines pratybas nuo Sovietų Sąjungos laikų. Jose dalyvaus ir Kinijos bei Mongolijos pajėgos, pranešė Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu.
Rugsėjo 11-15 dienomis rytinėje Rusijos dalyje vyksiančiose pratybose „Vostok“ („Rytai“) dalyvaus sausumos, oro ir jūrų laivyno pajėgos – iš viso daugiau kaip 300 tūkst. kariškių. Tai bus didžiausios šalies pajėgų pratybos nuo 1981 metų, valstybinė šalies žiniasklaida citavo S. Šoigu.
Pernai karinių pratybų seriją Rusija buvo surengusi vakariniuose šalies regionuose. Pratybose „Zapad“ („Vakarai“) dalyvavo bemaž 13 tūkst. karių, tarp jų – ir Baltarusijos kariškiai.
Tuomet šie manevrai vertė NATO nares nerimauti, kad taip Rusija repetuoja galimus invazijos į Baltijos šalis scenarijus.
Prezidentė dalyvauja Pasaulio ekonomikos forumo diskusijoje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo viena pagrindinių kalbėtojų Pasaulio ekonomikos forumo diskusijoje tema „Vidurio ir Rytų Europa: nauja darbotvarkė kontinentui“. Diskusijoje taip pat dalyvavo Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.
Prezidentės teigimu, Europa sugrįžta su nauja lyderyste ir nauju įsipareigojimu ateičiai. Pasaulinių iššūkių akivaizdoje mažesnėms valstybės naudinga būti kuo stipresnėje Bendrijoje, todėl Lietuva ir kitos regiono šalys remia glaudesnę integraciją – ekonomikos, kibernetinio saugumo, gynybos srityse.
Būtina kuo greičiau užbaigti Europos Sąjungos (ES) Energetinės sąjungos, vieningos skaitmeninės rinkos kūrimą. „Brexit“, ES pasienyje vykdomos karinės pratybos, situacija Ukrainoje taip pat skatina veikti ir integruotis.
D. Grybauskaitė taip pat pabrėžė, kad gynybos stiprinimas yra vienas pagrindinių prioritetų mūsų regione – rytiniame NATO flange. „Zapad“ pratybos aiškiai pademonstravo, kad susiduriame ne tik su karinėmis, bet ir hibridinėmis grėsmėmis. Todėl kibernetinio saugumo užtikrinimas tampa vis svarbesnis. Lietuva itin aktyvi ES ir NATO plėtojant naujus sprendimus kibernetiniam saugumui užtikrinti ir rengiantis artėjančiam Aljanso viršūnių susitikimui.
Apžvelgdama hibridines grėsmes, Prezidentė akcentavo, kad ES pasienyje Rusijos statoma nesaugi Astravo atominė jėgainė taip pat gali būti pasitelkta kaip nekonvencinis ginklas. Todėl ir Europos Energetinė sąjunga tampa būtina saugumui užtikrinti.
ES Energetinė sąjunga itin svarbi ir stiprinant Bendrijos energetinę nepriklausomybę. Lietuvos vadovė pabrėžė, kad „Nord Stream 2“ dujotiekis neturi ekonominio pagrindo, tai – geopolitinis projektas, kuriuo siekiama vėl padaryti Europą visiškai priklausomą nuo rusiškų dujų. Iš savo regiono patirties žinome, kad dujas Rusija naudoja kaip ekonominio ir politinio spaudimo įrankį. „Nord Stream 2“ projektas kelia pavojų, kad, užuot siekusi kuo labiau diversifikuoti energijos šaltinius ir tiekėjus, ES vėl grįš į energetinės priklausomybės kelią.
D. Grybauskaitė taip pat akcentavo, kad įvairiems iššūkiams įveikti ES turi siekti konsensusu grįstų sprendimų. Tarpusavio supratimas ir gebėjimas susitarti net ir sudėtingiausiose situacijose yra Europos stiprybė, kurią būtina išsaugoti.
Prestižiniame Pasaulio ekonomikos forume Davose Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė sieks atkreipti pasaulio dėmesį į Rusiją.
Šalies vadovės vyriausiasis patarėjas Nerijus Aleksiejūnas naujienų agentūrai ELTA teigė, kad viena pagrindinių forumo temų yra bendros ateities kūrimas susiskaldžiusiame pasaulyje. Taigi, D. Grybauskaitė sieks atkreipti dėmesį į pernai vykusias Rusijos karines pratybas.
„Manyčiau, kad iš tikrųjų Davosas yra puiki arena pristatyti Lietuvos mąstymui tiek saugumo srityje, tiek mūsų regiono įtakos ir, sakyčiau, indėlio į visos Europos saugumą ir politiką, ir kartu galimybė atkreipti dėmesį į tokius klausimus kaip Ukraina ir praeitais metais vykusias „Zapad“ pratybas“, – Eltai sakė N. Aleksiejūnas.
Anot jo, žvelgiant iš Rytų Europos regiono perspektyvos, Rusija yra “ vienas svarbiausių iššūkių, kurį mes matome“.
Patarėjo teigimu, kitą savaitę vyksiančiame forume Davose prezidentė kartu su Lenkijos ir Ukrainos šalių vadovais dalyvaus sesijoje, skirtoje bendros pasaulio ateities kūrimui. Ji taip pat pakviesta į susitikimą, kuriame dalyvaus Europos Komisijos bei Jungtinių Tautų vadovai ir Pasaulio ekonomikos forumo įkūrėjas Klausas Schwabas.
Pasaulio ekonomikos forumas vyks sausio 23-26 dienomis. Tai bus trečiasis forumas, kuriame dalyvauja D. Grybauskaitė.
Pasaulio ekonomikos forume Davose kasmet susirenka įtakingiausi politikos ir verslo atstovai, tarptautinių korporacijų vadovai, visuomenininkai ir nuomonių lyderiai. Planuojama, kad šiemet Šveicarijos mieste susitiks beveik 3 tūkst. pasaulio lyderių.
Kasmet per Naujuosius klausiam: kas buvo ir kas bus? Trumpai įvertinti galima taip – laikas akmenis mėtyti baigiasi, metas akmenis rinkti dar neatėjo. Pliurpalų ir sočių visuomenių kvailiojimo limitas sunaudotas, Amerika jau atsibudo ir sugrįžta. Bijoti nereikia – karo pasaulinio ir didelio nebus – užpirkit mišias branduolinio ginklo išradėjams.
Tai gera naujiena, nes pasaulis be policininko arba su atlėpausiu nebrendyla yra pirmykštės džiunglės, kur mažiukai pražūna pirmieji. Pokyčiai JAV neabejotinai palies visus. Praradę priklausomybę nuo Artimųjų Rytų naftos amerikiečiai pradeda realizmą arabų pasaulyje, kas JAV įtaką tik sustiprins. Visi isterikų aimanavimai dėl Jeruzalės nuliniai – musulmonų pasaulis susiskaldęs, ant tarpusavio karo slenksčio ir ne žydai su palestiniečių teroristais jiems rūpi.
Korėjoje gerų variantų nebėra, sprendimo būtinybės riba jau pasiekta ir tą supranta visi. Bet karo irgi niekas nenori ir nesiekia, tai, kas vyksta – tik neakivaizdinės derybos dėl kainos, kurią, matyt, gaus Kinija, be kurios visi sprendimai regione yra neįmanomi. Bet kokiu atveju reikalai ir čia pajudės ir Amerika, skatinanti savo ekonomiką mokesčių reforma, vėl sustiprės.
Rusija dėl godžių Europos Sąjungos senolių, neįgalių be rusiškų dujų adatos, ir Baracko Obamos ištyžimo – irgi sustiprėjo. Visos ilgesingos kalbos ir skaičiavimai, kada baigsis rezervo fondas ir dėl sankcijų šalis ims stagnuoti iki revoliucinio sprogimo, nutilo, BVP auga panašiais tempais kaip ir atsigavimu besidžiaugiančioje Europos Sąjungoje.
Sirijoje, kur vakariečiai kankinosi penkeris metus, persilaužimas su rusų kariuomene pasiektas greitai ir karas baigtas. Gruzijoje ir Ukrainoje sukurtos niekieno žemės ir ryškiai nubrėžta raudona įtakos linija, kurios NATO nebus leidžiama peržengti ir ji jos neperžengs, tik užtikrins tos ribos stabilumą ginkluotės tiekimais iš savo pusės.
Mitingai, gatvės neramumai ir protesto akcijos – tai viskas, ką gali susiskaldžiusi, neturinti jokių rimtų programų ir struktūrų rusų opozicija. Nėra nei vieno psichiškai sveiko žmogaus Rusijoje ir pasaulyje, kuris abejotų, jog Krymo aneksijos apsvaiginta tauta vėl išsirinks Vladimirą Putiną prezidentu.
Vladimiras Putinas – gudrus kaip lapinas. EPA – ELTA nuotr.
Isterija dėl “Zapad“ buvo kurstoma ir gerai panaudota dūmų uždangai, paslepiančiai vidines Lietuvos problemas, politiniams priešininkams nušvilpti ir pašalinti iš aikštelės. Bandymai teisintis, jog to reikėjo valstybei – juokingi, nes ir latviai, ir estai, ir lenkai, ir visa Rytų Europa gavo padidinto saugumo garantijas ir papildomas pajėgas be jokių isterijų.
Kiekviena valdžia, negalinti užtikrinti savo piliečių gerovės, nukreipia dėmesį – silpna į užsienio grėsmes, stipri pasitaikius progai pati pradeda mažą, pergalingą karą. Taip, jie mokėsi mus okupuoti, tik ne dabar, nesigąsdinkit, kol Ukraina gyva, Kremlius nieko daugiau negali ir nedarys.
Tai ilgalaikė strategija, paremta progos ir klaidos lūkesčiu. Jei kokie nors blogi įvykiai Europoje ar Amerikoje sumažintų NATO galimybę tinkamai reaguoti – tereikėtų atplėšti štabų seifuose antspauduotus paketus su grifu “visiškai slaptai“ ir daryti, kas nurodyta ir išmokta. Tada mūsų ginkluotė, garantijos ir dislokuoti sąjungininkų riboti pajėgumai būtų ta kaina, kuri jiems gal pasirodytų per didelė.
Na, o soti, turtinga ir savim patenkinta europiečių civilizacija toliau iš inercijos šliaužia nuo kalniuko susinaikinimo link. Ir ne tiek svarbu, kas konkrečiai buvo ar įvyks. Esmė ta, kad politinių senukų prieglaudoje nieko nevyksta, sistema vien generuoja naujus sunkumus ir nei vieno iš senųjų nesugeba pati savarankiškai išspręsti. Vienintelis sprendimas – nusipirkti sprendimą pinigais, kas buvo padaryta “sprendžiant“ atbėgėlių antplūdžio problemą su Turkija.
Jeigu nors vieną seksualinės mažumos atstovą kas nors netyčia palies – Europos Sąjunga sprogs iš pasipiktinimo. O jei Ispanijos riaušių policija masiškai talžo žmones, atėjusius į rinkimus – tai taip jiems ir reikia, tai Ispanijos Karalystės vidaus reikalas. Nors jei lenkai ar vengrai savo demokratiškai išrinktuose parlamentuose nubalsavo, kaip ponams iš Briuselio nepatinka – tai jau ne tų šalių vidaus reikalas ir vargas toms nepaklususioms šalims.
Dviguba moralė, savo tautinės, kultūrinės ir religinės savasties atsisakymas vardan įsikalbėtų, idiotiškų, sveiku protu nebesuvokiamų multikultūrinių kvailysčių – vis dar vyraujanti Europos Sąjungos realybė. Perspektyvos nebuvimas ir perspektyva tapti mažuma savo tėvynėse skatina vis labiau augantį nepasitenkinimą šalių viduje. Angelos Merkel saulėlydis, šauniai nutylimas mūsų sisteminėje žiniasklaidoje, – tik laiko klausimas.
ES ir Rusijos dvikova
Europai neišvengiamai artėja metas apsispręsti – ar tapti normalia, lygiateisiškų ir laisvų valstybių sąjunga, ar toliau kurpti naują federacinį, pajuokos vertą biurokratinį gigantą, kuris stengtųsi išsaugoti pradėtą susinaikinimo ir civilizacijų konflikto skatinimo kursą, vadovaujamą turtingųjų ir galingųjų, kuriam neišvengiamai atsiras ir jau atsiranda vis didesnė opozicija ES viduje, vedanti į Sąjungos subyrėjimą – tam po Brexit jau duotas pavyzdys.
O kaip čia elgsimės mes – ar taip, kaip norėtų tauta, ar kaip asmeniškai naudinga sprendimų priėmėjams? Kartais atrodo, kad pats laikas Sauliui Skverneliui panaikinti Užsienio reikalų ministeriją – tai juk pinigų mėtymas iš balkono! Mes juk užsienio politikos vis tiek neturim. Užtektų išversti į lietuvių kalbą Briuselio direktyvas – ir būtų tvarka.
Dar ir viešosios vertimo paslaugų – švogerių viešosios įstaigos – uždirbtų, sumokėtų mokesčius, galėtume naujas padangas kokio nors ministro paspirtukui nupirkti. O ambasadas paverstume komerciniais konsulatais, išdavinėtų sau vizas už padidintą mokestį – ir vėl augtų biudžetas, galėtume pensijas net 1,5 € padidinti.
Lietuva panaši į Gedimino kalną, kurį tvarko vis tie patys niekuo nekalti genijai. Nuošliaužų bus, o esmingų pokyčių nebuvo, nėra ir nebus, nes tie, kurie nori – negali, o kurie gali – nenori. Tai pato situacija. Sotus ir patenkintas finansinis ir politinis elitas turi vienintelį troškimą – kad tik niekas nepasikeistų ir išliktų esama padėtis, nes kiekviena permaina pavojinga jų gerovei, o kitų sprendimų priėmėjų nėra.
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš to, kas vyksta, akivaizdu – kitais metais toliau tęsis kosmetinių permainų imitacija, kuri nieko negali pakeisti ir nepakeis, tik sukels naują neviltį, chaosą ir įtūžį. Bus audringas vėžio gydymas pleistriukais ir viršūnių kova dėl išlikimo, asmenų ir grupuočių grūstis dėl sprendimų priėmimo galimybės ir išgyvenimo sąlygų. Viskas kaip brango, taip brangs, žmonės kaip bėgo – taip bėgs. Likusiai nepatenkintai miniai duosim naujų kaltųjų, kad turėtų ką spardyti.
Jokių sisteminių permainų nenusimato, nesvaikit – visi didieji reformatoriai yra sistemos žmonės, turi šeimas ir nori gauti paskolas. Sistemos permainų svarstymai, galimi keitėjai užkardyti, žiniasklaida ir jūsų mintys už trumpo pavadėlio, ant visų kelių šlagbaumai ir laksto pikti, alkani, dantingi apžvalgininkai. Viskas, kas neleista – uždrausta, parodykit licenziją galvoti!
Artėja rinkimai, bus daug apie Tiesą ir Šviesą. Smagu bus stebėt, kaip mirtinai susikimba – kiek apie juos sužinosim! Trumpam sušmėžuos scenos gilumoj tamsios figūros, tampančios virvutes, veidai po gobtuvais, bet nors menkiausias jiems pavojus – bemat pjautynės baigiasi, atsisuka ir baisus urzgimas, sublyksi aštrios iltys.
Dabar išrasta nauja propagandinė kaldrytė, kad nieko neatsitiktų – pozityvas! Visos skydinės laidos staiga patapo “pozityvios“, vėliavos tik plėvesuoja ant blokinių virtuvių, Pirmoji Ponia tik vaikšto po Beatos laidas apie sveikas mišraines, viskas gražu iki koktumo, daugiau pozityvo, už Lietuvą, vyrai!
Ar nebūtų išmintinga ir išganinga per Šimtmetį išgelbėti gyvybes nors keliolikai vaikučių, kurių itin moderniems vaistams Aurelijus Veryga niekaip, na niekaip neatranda pinigų? Ar tai nebūtų geriausias brandžios valstybės jubiliejaus paminėjimas – paskelbti jų vardus, parodyti jų palatas, kaip žaidžia su lašelinėmis, kaip pasveikę eina į mokyklą? Bet juk ne, milijonai išeis naujiems monumentams, konferencijoms ir minėjimams, šventiniams koncertams, giedojimams ant piliakalnių, eisenoms su krapylomis, pamaldoms ir kitai patriotinei isterijai.
O tie, kurie nepatenkinti, bus apšaukti blogiečiais, negatyvistais, dejuotojais, vatnikais, rusofilais ir Tėvynės priešais. Juk nėra pas mus jokių problemų, sunkumų, nevilties, žiūrėkit į Vilniaus ponų pozityvą ir pasijuskit nepilnaverčiais, o pirmadienį 8.00 ateikit toliau kurti BVP. Nepasitenkinimas blogybėmis juk nenori permainų, viską pakeis sotūs patenkintieji tuo, kas yra.
O apie pokyčius kitais metais mums autoritetingai papasakos tie, kurie gyvybes atiduos, kad tik niekas nepasikeistų. Jie mus dar daug daug kartų išgelbės, tikrai patikėkit dar tik šitą vieną vienintelį kartą, po kurio dar bus tiek kartų, kiek tik patikėsit, o kai nebetikėsit, vis tiek jie jus gelbės, nes juk viską po savaitės užmiršit. Toliau kaupsis susipriešinimas, atskirtis ir įtampa, didės nusivylimas.
Nebeliko piliečių kritinės masės, visus užvaldančio noro ir vilties, nei realių, įgyvendinamų programų esminiams pokyčiams. Darosi akivaizdu, kad sistema paprasčiausiai nei reikšmingų idėjų, nei jas realizuojančių žmonių tiesiog nebegali generuoti. Politinės sistemos reformos būtinybės suvokimas ir svarstymas visuomenėje – svarbiausia ateinančių metų idėja Lietuvai.
Susikompromitavęs Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.
Besibaigiant savaitei visuomenės stebimą politinį eterį pasiekė netikėta žinia. Naujienų agentūra BNS išplatino informaciją, kad teisėsaugai pateikus įtarimus dėl prekybos poveikiu ir kyšininkavimo Liberalų sąjūdžiui šiai partijai priklausantis parlamentaras Vitalijus Gailius pranešė pasitraukiantis iš Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigų.
Pasigilinus į parlamentaro pareiškimo turinį paaiškėjo, kad ne visai traukiasi, arba visai nesitraukia, bet nori pasitikrinti, ar juo vis dar pasitiki Antikorupcinės komisijos nariai, kurių yra net 17 (viena didžiausių komisijų Seime) ir kurios sudėtis itin marga – nuo verslininkų iki ūkininkų ir jau etatinių politikų, kuriais galima vadinti Jurgį Razmą, Algirdą Butkevičių, Rimantą Dagį, Kęstutį Glavecką, Naglį Puteikį, Andrių Palionį, ir kurių nenustebinsi nei politine atsakomybe, nei jos nebuvimu.
Įdomus klausimas – ar galėtų V. Gailių komisijoje pakeisti Darius Kaminskas, Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstiečių ir žaliųjų frakcijos narys, gydytojas ginekologas vadovavęs Kėdainių ligoninės Akušerijos – ginekologijos skyriui, turėjęs ir privačią praktiką. Ar tokia darbinė patirtis padėtų jam spręsti stambaus kyšininkavimo, tokio koks minimas liberalų atveju, ar smulkaus, tokio apie kurį atsisakytų pasakoti susirūpinęs tėvelis ar senutė su 20 eurų rankoje prie gydytojo kabineto durų, skaitantys prilipintą lapelį, kad esą „Geriausia padėka gydytojui yra jūsų šypsena“.
Kaip pažaboti korupciją?
O gal potencialus Antikorupcijos komisijos pirmininkas pasigilintų į Europos Sąjungos lėšų įsisavinimo Lietuvoje efektyvumą, kur kalba suktųsi jau ne apie 20, kelis ar keliasdešimt tūkstančių eurų, bet apie daug milijonų. Kur ta riba tarp smulkaus kyšininkavimo ir stambios korupcijos, nubrėkšta ne Baudžiamajame kodekse, bet žmogaus sąžinės kertėlėse, kiekvienas žmogus, taip pat ir Seimo narys, tik pats atsako.
Politinė atsakomybė pagal partijos poreikius
Pirma žinia, kad V. Gailius atsistatydina iš kovotojų su korupcija Seime vadovų nuteikė optimistiškai, nejaugi turime politinės atsakomybės prisėmimo atvejį! Tai būtų išties netikėta ir paskatintų bent jau diskutuoti apie politinės atsakomybės reikšmę valstybėje ir visuomenėje.
Antra žinia – tai, kad tokiu būdu tik pasitikrinama, ar komisijos nariai vis dar pasitiki pirmininku, iš esmės nieko nereiškia ar daugiausia reiškia tik tiek, kad apie tai visos žiniasklaidos priemonės parašys, eilinį kartą politiko veidas sumirgės spaudos puslapiuose ar ekrane kovos su korupcija kontekste.
Seimo Antikorupcijos komisijai vadovavęs Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kaip bežiūrėtum, tačiau partijos, kuriai A. Gailius priklauso, pirmininkas Eligijus Masiulis buvo sulaikytas su stambia pinigų suma, vėliau įtarimai pareikšti antrajam partijos lyderiui Gintarui Steponavičiui, tačiau tai nesutrukdė A. Gailiui tapti Antikorupcijos komisijos pirmininku.
Dabartiniai įtarimai partijai ne daug ką keičiantys. Partinių organizacijų naujieji vadovai buvusių savo vadų – įtariamųjų pradeda kratytis, nebent įtariamieji tiktų ne tik pinigų ėmėjo, bet ir davėjo vaidmeniui. Tai neblogai iliustruoja Darbo partijos pavyzdys – apie dabartinius įtarimus Darbo partijai jos pirmininkas Šarūnas Birutis yra pareiškęs, kad tie nauji įtarimai visai partijai „susiję su V. Gapšio reikalais“.
Apie Viktorą Uspaskich, kuris vasarą pareiškė, kad ketina grįžti į aktyvesnę politiką, Š. Birutis nutylėjo.
Liberalų atveju V. Gailiaus sąžiningojo vaidmuo jam tiktų tik tokiu atveju, jei galutinis tikslas būtų toks, kad liberalų lyderius tol buvę V. Gailiaus kolegos teisėsaugos struktūrose gaudytų, kol galiausiai liberalai būtų priversti pirmininku išrinkti patį V. Galių. Tuomet būtų lyg ir užbaigtas politinės intrigos finalas.
Kol kas iki tokio scenarijaus dar toli, Seime partiją vienija Eugenijus Gentvilas vyresnysis, o partijai vadovauja linksmasis kovotojas su tujomis Vilniaus krantinėse Remigijus Šimašius, kuris po partijai pateiktų įtarimų pareiškė, kad „<…> baigėsi nežinomybė ir tapo aišku, kad žala, kurią partijai padarė buvę kolegos, yra didesnė nei tikėtasi“ ir patikino, kad partija jai mestus kaltinimus paneigs teisme.
Liberalai – nuo favoritų iki autsaiderių
Ar pavyks liberalams atsikratyti įtarimų korupcija – atsakymą sužinosime negreitai, tokie teismo procesai trunka ne trumpiau nei buitinių konfliktų šeimoje nagrinėjimas, o dažniausiai daug ilgiau. Darbo partijos pavyzdys rodo, kad grubiai pažeidinėjančių įstatymus politikų, kokie jie puikūs šoumenai bebūtų, žmonės nemėgsta. Per praėjusius Seimo rinkimus liberalai dar išliko, Seime suformavo net 14 asmenų frakciją, nors prieš tai, iki korupcijos skandalo, jiems buvo prognozuota absoliuti pergalė.
Politinė korupcija
Liberalų krytis žemyn turėjo pasekmių visai Lietuvai. Iš vienos pusės, vietoj korupcijos šešėlį pelniusios partijos išrinkti populistinius pažadus žarstę ir per metus laiko savo kompetencijos valdyti valstybę taip ir neįrodę valstiečiai ir žalieji, o iš kitos – liberalų katastrofa išgelbėjo Konservatorių partiją, kuriai grėsė išnykimas, kai ji prieš Seimo rinkimus „pakeitė“ ideologiją ir pasirinko visišką atgyveną – monarchizmą, o kaip kitaip pavadinti situaciją, kai partijos patriarchas perduoda partijos vairą niekuo nepasižymėjusiam politikoje, nors ir normaliam vaikinui (kaip ir 10-ys tūkstančiai kitų jaunuolių Lietuvoje ir 10-ys ar 100-ai pačioje partijoje) savo anūkui.
Liberalų pralaimėjimas tuomet politologų (Lauro Bielinio, Tomo Janeliūno ir kt.) laikytas neginčytina konservatorių pergale. Ar ta pergalė atsitiktinė, ar veikė ir subjektyvūs veiksniai, plačiau nebuvo nagrinėjama, tik L. Bielinis tuomet pažymėjo, kad liberalų problema gali būti sisteminė. Kokio nors atsinaujinimo, „išsivalymo“ kitose partijose nepastebėta, gal tik atsirado baimės: kas nutiks jei teisėsaugos žvilgsnis nukryps ar bus nukreiptas į juos, kitą partiją, jos narius ir rėmėjus.
Šiuo metu tiek, kiek buvo informacijos paviešinta apie liberalų sąjūdžio korupciją, figūruoja seni faktai ir tie patys vardai. Tai reikštų, kad teisėsauga iki tol turėjo duomenų, kad nusikaltimus vykdė atskiri partijos nariai asmeniniais – savanaudiškai tikslais, o dabar turi duomenų, kad tos nusikalstamos veikos atliktos partijos naudai, įtraukiant daugiau partijos narių ar tiesiog pasinaudojant partijos struktūra, joje užimamų pareigų teikiamomis galimybėmis nulemti vienus ar kitus sprendimus kieno nors naudai.
Du sutapimai – elgsena tokia pati
Nepriklausomai nuo juridinės pateiktų įtarimų liberalų sąjūdžiui pusės, neišvengiamas ir politinis šio proceso diskursas. Kas įvyko, kodėl įvyko, kokią tai turės reikšmę, kaip keisis Lietuvos politinio teatro scenos siužetas. Mažiausiai abejonių keliantis atsakymas reiškia, kad dabartinis liberalų sutriuškinimas, jeigu tikrai toks įvyks, gali tapti galutiniu Konservatorių pergalės už dešiniųjų pažiūrų elektoratą įtvirtinimu.
Apie „Liberalų sąjūdžio pabaigą“ iš karto po pateiktų įtarimų, kaip iš rašto prakalbo jaunasis monarchistų – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. „Tai yra dar vienas politinis žemės drebėjimas mūsų vargšėj Lietuvėlėj. Su apgailestavimu galiu pasakyti, kad buvo pusantrų metų nuo tada, kai skandalas prasidėjo ir išvados nebuvo padarytos, buvo praleista labai daug progų apsivalyti ir pristatyti atsinaujinusią, susitvarkiusią Liberalų partiją. Tai neatsitiko. Ir aš manau, kad, deja, tenka pripažinti, bet tai turbūt yra Liberalų sąjūdžio pabaiga“, – naujienų agentūrai BNS dūsavo G. Lansbergis.
Galima prisiminti, kad lygiai taip pat iš karto, lygiai taip pat, „kaip iš rašto“ G. Landsbergis porino ir sulaikius su grynaisiais liberalų lyderį E. Masiulį. Tuomet jaunasis G. Landsbergis ne tik porino, bet ir iš karto pradėjo savo atsistatydinimo iš Europos parlamento procedūrą.
EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė
Naujienų agentūrą „Elta“ jaunasis politikas tuomet tikino, kad tai esą jo asmeninis sprendimas, kurį paskatino įvykiai, susiję su Liberalų sąjūdžio pirmininko E. Masiulio galima korupcine veika, ir jis, kaip TS-LKD pirmininkas, tikisi atstatyti pasitikėjimą politika. „Motyvai, turbūt ne paslaptis, yra pakankamai aiškūs ir susiję su vakar pasklidusia žinia dėl įtarimų, pareikštų liberalų lyderiui E. Masiuliui, ir išties su tuo, kas sekė po to, šiai žiniai pasklidus. Visuomenės nuotaika vakar buvo tokia, kurią galima pavadinti nusivylimu, net ne pykčiu, o nuleistų rankų nuotaika.
Žmonės, ypač jauni žmonės, kurie galbūt dar pirmą kartą ruošiasi eiti į rinkimus, pirmą kartą buvo nusprendę, kad reikia prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį ir savo viltis dėjo į jaunus politikus, kliovėsi dešinės pakraipos partijomis. Jie vakar nusivylė, galėjo pasijusti apgauti, išduotas jų siekis turėti skaidrią, gražią, šviesią Lietuvos politinę ateitį. Aš manau, kad šiandien yra būtent tas metas, kai reikia tą viltį sugrąžinti ir pasakyti, kad yra galimybių Lietuvoje kurti skaidrią politiką ir tikrai dar nėra užverstas paskutinis puslapis”, – naujienų agentūrai tuo metu aiškino ir save vietoj E. Masiulio bei konservatorius vietoj liberalų piršo G. Lansbergis.
Ar buvo planas „B“?
Galima liberalus ištikusią situaciją interpretuoti ir versijas kelti įvairiausias. Tarkim, galima manyti, kad dovanos konservatoriams atsitiktinės ir iš dangaus nukrito, jiems atsivėrė puiki galimybė pribaigti (arba sukurti) tai, kam jau mažiausiai bent 3 kartus turėjo galimybę laimėję Seimo rinkimus. Kita versija, – kad vyko valdomas, apgalvotas procesas ir pribaiginėjamas tik politinis konkurentas. Šios versijos (kad pateikti kaltinimai politiškai angažuoti), galimai laikysis liberalai. Kokiais išdidžiais verslininkų atstovais jie save belaikytų, tačiau reikės pristatyti save visuomenei, rinkėjams suprantamomis sąvokomis ir „politinio susidorojimo“ apibrėžimas tam visiškai tinka.
Bet kokiu atveju derėtų pabrėžti, kad teisėsaugos struktūros niekuo dėtos, tik dirba savo darbą, o jau ar patikės šiuo jos darbu advokatai, teisėjai ir visuomenė, parodys tik laikas ir teismo procesas. Kol kas neretai teisėsaugos nešališkumu būdavo suabejojama.
Socialdemokratų sprendimai
Visą savaitę Lietuvoje vyko dar viena, iš karto po Seimo rinkimų prasidėjusi politinio proceso intrigos baigiamoji dalis. Pasiliks ar nepasiliks Socialdemokratų partija Valstiečių ir žaliųjų frakcijos įkaite koalicijoje. Procesas pasiekė tiesiąją ir statistika byloja, kad daugiau galimybių laimėti politines lažybas turi tie, kas statė už tai, jog socialdemokratai pasuks ieškoti savo politinio identiteto ir paramos visuomenėje, kurią įsiliejusi į Valstiečių ir žaliųjų marginalią daugumą partija išbarstė.
Socialdemokratų partijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Paskutiniais duomenimis, daugiau nei du trečdaliai socialdemokratų nori trauktis iš valdžios. Už tai pasisako 43 iš 60 socialdemokratų skyrių, kurie turi lemiamą balsą partijos taryboje. Nors intriga išliks iki pat galo, kadangi pagrindinis pasitraukimo iniciatorius partijos pirmininkas Gintautas Paluckas paskutinę lemiamą savaitę sugebėjo šauti sau į koją suabejojęs Astravo atominės elektrinės boikotavimo pagrįstumu. Belieka tik spėlioti, ar jaunasis socialdemokratų lyderis tokią idėją pats sugalvojo, ar jam padėjo ją suformuluoti patyrę socialdemokratų mohikanai, kurie vis dar nepraranda vilties toliau ramiai, su Valstiečių ir žaliųjų palaiminimu, leisti laiką valstybinės tarnybos, Seimo ir ministerijų politiniuose postuose.
Kita vertus, Socialdemokratų partijai nusprendus trauktis iš koalicijos, atsakymų apie radikalius pokyčius reikės palaukti – tai priklausys nuo to, kiek Socialdemokratų frakcijos narių Seime pasiduos Valstiečių ir žaliųjų vilionėms ir integruosis į šią marginalią Seimo daugumą, nes dauguma socialdemokratų Seimo narių tolimesniam darbui koalicijoje pritaria ir savo nuomonės nepakeis, nors gali ir kapituliuoti prieš partinę valią, paskaičiavę tolimesnes savo išlikimo politikoje galimybes.
Liberalai – nebepageidautini
Su koalicijos griūtimi, atrodo, jau susitaikė Valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis, nors dėl šio socialdemokratų sprendimo jis akivaizdžiai nedžiūgauja. Susitaikė ir premjeras Saulius Skvernelis pareiškęs, kad turintis šiam atvejui (socialdemokratų pasitraukimui) paruoštą planą. „Tikrai Lietuvoje dirbs Vyriausybė, Seime bus dauguma ir planas yra. Bus koalicija. Visi gali būti ramūs, nepanikuoti, valstybėje bus tvarka, ramybė. Vienos partijos, atskirų žmonių sprendimai tikrai neišbalansuos valstybės. Nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“ – „Lietuvos ryto“ žurnalistams praėjusią savaitę sau įprastu bendravimo stiliumi aiškino premjeras.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kokia bus būsimoji koalicija, premjeras neaiškino. Apie galimus naujos koalicijos sudėties variantus esame rašę portale „Slaptai“ rugpjūčio mėn. Niekas iš esmės nepasikeitė, išskyrus vieną labai įdomų sutapimą – įtarimus liberalų sąjūdžiui.
Valstiečiams ir žaliesiems sudaryti koaliciją su liberalais buvo vienas iš parankiausių sprendimų. Iki minimalios daugumos Seime jiems būtų trūkę 1 balso ir tas balsas tikrai būtų gautas iš perbėgėlių pas valstiečius ir žaliuosius iš socialdemokratų frakcijos. Tokia koalicija atrodė patraukliau nei pasitelkiant trečiąjį koalicijos partnerį – Lenkų rinkimų akcijos ir krikščioniškų šeimų sąjungos frakciją. Kadangi liberalai ir nebūdami koalicijoje talkino valstiečiams ir žaliesiems priimant jiems vieniems tesuprantamus ir, tikriausiai, tik jiems ir reikalingus sprendimus, tad tapę koalicijos nariais būtų talkinti pradėję oficialiai, niekas iš esmės ir nepasikeistų, tik liberalai dar būtų pasiėmę į savo rankas 1–2 ministerijų valdymą.
Tačiau po mestų kaltinimų korupcija liberalai tapo labai neparankiu koalicijos partneriu.
Tikras ar tariamas dėmes Liberalų sąjūdis nusiplaus negreitai ir tikrai ne anksčiau nei bus suformuota naujoji valdančioji koalicija.
Valstiečių ir žaliųjų žuvelės į užmestą ar atsitiktinai brakonierių pamestą ir pamirštą tinklą pakliuvo, sureagavo spontaniškai, suskubo atsiriboti nuo kolegų Seime. Jau tos pačios dienos vakare, kai liberalų partijai buvo pareikšti kaltinimai, R. Karbauskis pareiškė, kad Liberalų sąjūdžio vadovai, partijai sulaukus oficialių teisėsaugos įtarimų, pirmiausia turėtų atsiprašyti visų rinkėjų ir privalėtų trauktis iš visų Seime užimamų pareigų. „Aš suprantu, kad partijos eiliniai žmonės tikrai nieko nežinojo. Taryba galbūt galėjo nežinoti, bet imant nuo valdybos, kuriai priklauso visa vadovybė, visi šie žmonės, be abejonės, turėtų šiandien pasitraukti iš visų pozicijų, galbūt nekeliant klausimo dėl Seimo nario mandato. Ir jokiu būdu, jei jie yra garbingi žmonės, nedalyvauti jokiuose kūrimuose naujų organizacijų, nebandyti nuo savęs nusivalyti to, kas jiems inkriminuojama“, – naujienų agentūrai BNS Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos poziciją išdėstė partijos pirmininkas ir frakcijos seniūnas.
Kokia bus tikroji valstiečių ir žaliųjų elgsena?
Galima būtų kelti klausimą, ar tokius pat skaidrumo ir atsakomybės kriterijus sau taiko Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, taip pat galima sutikti arba nesutikti su jų lyderio išsakyta nuomone, tačiau visais atvejais kalbant apie šį politinį darinį turime turėti galvoje, kad – tai ką sako pilkasis kardinolas Seime ir partijos pirmininkas – nebūtinai galioja, nes yra antrasis vadovas vyriausybėje, kuriam Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovų nuomonės rūpi gerokai mažiau ir, kuriam būdinga tuo pačiu metu ar per tam tikrą laiko intervalą turėti ir pareikšti bent 3–4 skirtingas, viena kitai prieštaraujančias nuomones.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
S. Skvernelis šiandien gali pritarti R. Karbauskio požiūriui, o poryt pasiūlyti naujų variantų, kurie gali su partijos lyderio požiūriu ir visiškai nesutapti.
Jau metus trunkantis politinio proceso vyksmas parodė, kad ne Vyriausybės vadovas taikosi prie Seimo ir jį delegavusioje partijos formuluojamomis nuomonėmis, bet atvirkščiai, Seimas turi atlikti vyriausybės vadovą aptarnaujančią funkciją, įsiklausyti ir susivokti premjero nuomonių įvairovėje.
Intriga tokia, kad iš būsimos koalicijos formavimo iškritus liberalams, S. Skverneliui gali tekti darbuotis mažumos vyriausybėje arba tartis su konservatoriais, kurie į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais gal ir rizikuotų eiti, tačiau paprašydami už tai premjero portfelio. Vargu, ar tokia perspektyva dabartinį premjerą itin žavi.
Kam tai naudinga?
Jeigu į pareikštus įtarimus liberalams, politinių partijų valdžioje persistumdymą žiūrėsime kaip į atsitiktinumų grandinę – tai galima apibendrinti, kad nieko naujo ir reikšmingo Lietuvos politikoje per praėjusią savaitę neįvyko, įtarimai pareiškiami ir užmirštami, partijos pasirieja ir vėl susitaria, ilgesniais ar trumpesniais periodais tai nuolat vyksta. Tačiau jei į šiuos procesus pažiūrėsime kaip į stropiai baltais ir juodais siūlais siūtą valdžios galių Lietuvoje perėmimo intrigą, rastume įdomų atsakymą, uždavę klausimą, kam tai naudinga?
Naudinga konservatoriams, bet ne tik jiems. Šalies vadovei Daliai Grybauskaitei taip pat būtų palankiau, kad ją pabaigus savo prezidentavimo kadencijas išlydėtų Lansbergių giminė su konservatoriais, kuriems šalies vadovė prielankumo itin neslepia, nei permainingos ir nenuspėjamos reputacijos Žaliųjų ir valstiečių lyderis su dar keistesniu, į populistinius žaidimus linkusiu ir didelės pagarbos pirmajai šalies damai nedemonstruojančiu premjeru.
Rudens sezonas Lietuvoje ir aplink ją
Įsibėgėjantis rudens politinis sezonas saujomis žeria naujienas ne tik į visuomenės stebimą žiniasklaidos eterį, nemalonios „naujienos“ krenta ir žmonėms ant galvos. Aukštaitijos rajonai vienas paskui kitą skelbia ekstremalias situacijas, liūtys skandina rudens derlių.
Nėra ramu ir už Lietuvos rytinės ir pietvakarinės sienos. „Zapad“ pratybos baigėsi, o kas toliau? Ar per artimiausią savaitę išgirsime daugiau ir labiau pagrįstos informacijos apie pratybų apimtis bei kuriomis kryptimis pasuks ar pratęs viešnagę Baltarusijoje Rusijos sutelkta kariuomenė. Preteksto, politikos apžvalgininko bei analitiko Mariaus Laurinavičiaus žodžiais tariant, –„pasinaudoti situacija“ – Rusija praėjusią savaitę neturėjo, jokių netikėtumų iš jos nesulaukėme.
EPA nuotraukoje – Šiaurės Korėjos diktatorius su kariuomenės vadais prie kompiuterio
Pasaulyje siaučia gamtos stichijos, atominėmis bombomis Vakarų civilizaciją terorizuoja Šiaurės Korėjos vadukas, bet panašu, kad rudeniop gamta šiek tiek aprims, kol kas nerandama sprendimų ir kaip realiai problemas spręsti Korėjos pusiasalyje, tad tikėtina, kad ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio politikos arenose bus įjungtos žemesnės pavaros, tik kelio kryptys, kur tie vėjai ir traukiniai su juose įsikūrusiomis politikų komandomis juda, išliks tokios pat neatspėjamos, bet visgi numatomos.
Nors didžiųjų rinkimų periodas tik po 2 metų, tačiau pirmieji vieversiai prezidentinį pavasarį jau pranašauja. 2019 m. vyks bent 3 reikšmingi valdžios persidalijimai: vasarį – savivaldybių, gegužę – prezidento, birželį – europarlamentarų rinkimai.
Dar po metų ir nauji Seimo rinkimai, apie kuriuos kalbėti per anksti, nors dabartiniams Seimo nariams būtent tas laikas yra atskaitos tašku, jau šiandien lemiančiu jų į politinę ir į asmeninę darbotvarkę įrašomų klausimų prioritetiškumą.
Savivaldybių rinkimai nors ir reikšmingi, tačiau lokali jų paskirtis, ribotos savivaldybių galimybės valstybės valdymo piramidėje bendranacionalinių klausimų dažniausiai ir nekelia. Šiuose rinkimuose dalyvaujančios partijos regionuose pradeda supanašėti – tai atsispindi ir koalicijų margumyne vietos valdžios lygmeniu, kur dėl politinės partnerystės po rinkimų sutaria bemaž bet kas su bet kuo, sutaria net iš anksto – tai iliustruoja gana sėkmingos vietinių politinių sambūrių iniciatyvos: „Vieningas Kaunas“, „Už Alytų“, „Vieninga Plungė“ ir pan., kur partinės preferencijos iš viso praranda prasmę.
Stebint viešąją erdvę galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje renkami ne 60 savivaldos institucijų valdantieji, bet tik Vilniaus ir Kauno merai. Dar mažesnio dėmesio sulaukia Europos Parlamento rinkimai, kuriuose vietas išsidalina ištikimą elektoratą turinčios partijos, paprastai laimi tuo metu daugiausia rinkėjų simpatijų turinčios partijos kandidatai. Į juos irgi jau pradedama žiūrėti ne kaip į aktyvius Lietuvos politinio lauko žaidėjus, bet kaip į nusipelniusius pensininkus, išsiunčiamus į užtarnautą ir prabangų Briuselio pensionatą.
Svarbiausi – prezidento rinkimai
Visa politinėmis temomis rašanti žiniasklaida bei žurnalistų kalbinti politologai vienbalsiai sutaria, kad svarbiausi 2019 m. bus prezidento rinkimai. Savivaldybių rinkimai – mankšta ir partinių komandų darbo sugebėjimų išbandymas. Pergalė svarbi, nes laimėjusieji galės vietose padėti arba trukdyti vieniems ar kitiems kandidatams į prezidentus, kadangi pastarieji visi ieškos atramos, talkininkų ir šalininkų regionuose.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Politikos sunkiasvoriai ir avantiūristai rungsis dėl prezidento posto, o pralaimėjusiems ar nedalyvavusiems liks paguodos prizai – pareigų dalybos Europos parlamente.
Iš esmės jau ir rinkimuose į dabartinį Seimą tam tikrą reikšmę būsimi prezidento rinkimai turėjo, nes buvo aišku, kad šios kadencijos Seimas dirbs su 2 prezidentais. 2019 m. Dalią Grybaukaitę prezidento poste keis kitas asmuo, o tai reiškia, kad tarp Seimo ir prezidentūros natūraliai egzistuos, ko gero, abipusis noras išlaikyti distanciją, kurią apsprendžia ir įstatymais apibrėžtos valdžios padalinimo galios.
Tokie santykiai ir susiklostė: valstiečiai į prezidentės daržą – užsienio politiką ir jėgos struktūras – nelenda, prezidentė, nors ir paniurnėdama, leidžia valstiečiams daryti ką tik tie susimano. Iš esmės valstiečiams ir svarbesnis ne dabar veikiantysis, o būsimasis prezidentas, nes paskutiniai Seimo kadencijos metai gali tapti ir šios partijos pakasynomis, ir galimybe ilgesniam laikui įsitvirtinti Lietuvos politiniame olimpe.
Dabartiniai Seimo valdantieji per prezidento rinkimus turės galimybių išnaudoti valdžios suteikiamus svertus, tačiau atsiras ir ne toks malonus šalutinio poveikio veiksnys. Jei valdančioji partija bus nepopuliari, dažniausiai taip ir nutinka kadencijos pabaigoje, priklausymas ar sąsajos su ja kandidatui bus nenaudingi, o opozicijos remiamiems kandidatams kaip tik suteiks daugiau reitingo taškų ir palankesnių rinkimuose balsuojančiųjų vertinimo.
Pretendentų bemaž 20-imt
Kad prezidento rinkimai visus 2 metus bus viena iš nuolatinių aktualijų besisukančių viešųjų disputų eteryje, pirmieji pastebėjo ne politikai, o lošėjai. Dar vasario mėn. „Lietuvos žiniose“ publikuotas straipsnis, kur paminėtos pirmosios potencialių kandidatų pavardės, dėl kurių lažintis pasiūlė lažybų verslo organizatoriai. Favoritų penketukas ant lažybų stalo buvo įdomus: 1 – Ramūnas Karbauskis, 2 – Andrius Tapinas, 3 – Algirdas Butkevičius, 4 – Saulius Skvernelis, 5 – Žygimantas Pavilionis.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tąsyk straipsnyje tarp kitų kandidatų dar paminėti: pats lažybų bendrovės įkūrėjas europarlamentaras Antanas Guoga, Seimo narys Naglis Puteikis, tapęs pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose, ir Eligijus Masiulis, lošėjų „reitinge“ iš favoritų nusiritęs į paskutinę 18 vietą.
Rimtesnį politinės aktualijos toną prezidento rinkimams suteikė balandžio mėn. delfi.lt informaciniame portale publikuoti „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos rezultatai, kur išsirikiavo pirmasis galimų kandidatų rikiuotės dvyliktukas, pagal populiarumą surikęs maksimum 19,2 ir minimum 1,6 proc. apklaustųjų balsų: S. Skvernelis, R. Karbauskis, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė, Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas, A. Guoga, A. Tapinas, Remigijus Šimašius, A. Butkevičius, Ž. Pavilionis, Petras Auštrevičius.
Įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paminėti ir kiti potencialūs žurnalistų pastebėti ar patys jiems apie tai užsiminę kandidatai: Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Europos Sąjungos komisaras atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis, anksčiau minėtas, bet praradęs galimybes į politinius lyderius išsiveržti Vytautas Gapšys, o rusiškoje žiniasklaidoje vis dar dažnai pasvarstoma, ar bus leista į Lietuvos prezidentus antrą kartą kandidatuoti Rolandui Paksui.
Ką kels ar rems socialdemokratai ir konservatoriai?
Natūralu, kad būsimų prezidento rinkimų potencialių kandidatų sąrašuose dažnas pilietis pasigenda Gabrieliaus Landsbergio ir Gintauto Palucko, tačiau abu jaunieji politikai, kai vyks prezidento rinkimai, dar nebus įveikę 40 metų amžiaus cenzo kartelės nustatytos kandidatams į prezidentus Lietuvoje. G. Paluckui trūks tik 3 mėn., tačiau prezidento rinkimų laikas – konstitucinė norma, tad į prezidentinių rinkimų traukinį naujasis socialdemokratų lyderis bilieto neturės. Kad prezidento rinkimuose negalės dalyvauti abu tradiciškai oponuojančių partijų lyderiai, į būsimų prezidento rinkimų turinį įneša tam tikros sumaišties. Šių partijų paramos pirmajame ar antrajame ture galės siekti bemaž visi centristinėms pažiūroms save priskiriantys kandidatai, gal tik išskyrus patį Centro sąjungos lyderį N. Puteikį, kuris linkęs pretenduoti į radikalesnes idėjas palaikančių rinkėjų balsus.
Žino, bet dar tyli
Potencialių kandidatų sąrašas ilgas ir anaiptol nereiškia, kad jis baigtinis. Iš žurnalistų klausimo, ar kandidatuos prezidento rinkimuose, sulaukia bemaž visos naujos ir senos politikos žvaigždės, ir gauna vieną ir tą patį atsakymą, kurį tiksliausiai atspindi diplomatiškas, bet ir konkretus vieno iš tokių potencialių kandidatų V. Ušacko atsakymas BNS naujienų agentūrai: „prezidento rinkimai vyks už dvejų metų, šiuo metu priimti sprendimus būtų per anksti“.
Tokią pat maldelę pakartojo S. Skvernelis, kiti irgi apsiriboja advokatiška „negaliu nei paneigti, nei patvirtinti“ formuluote. Panašius atsakymus turi paruošę visi, kurie apie kandidatavimą svarsto rimtai ir turi potencialių galimybių rinkimuose dalyvauti. Kad klausimų apie kandidatavimą sulaukia politinių partijų lyderiai – natūralu. Tačiau įdomu, kaip tarp jų atsiranda naujos verslininkų, visuomenės veikėjų pavardės. Ir ne tik atsiranda, bet pradeda nuolat suktis tikėtinų kandidatų į prezidentus apklausų sąrašuose ar politologų įžvalgose.
2019 m. rinkimuose tokiems priskirtini verslininkai R. Dargis ir A. Guoga, žurnalistas A. Tapinas ir dar nuo 2009 m. reitinguojamuose sąrašuose tebesisukantis SEB banko analitikas G. Nausėda. Turint tik finansinį užnugarį ir neturint žmogiškųjų resursų, komandos, organizacinės struktūros (ir atvirkščiai, komandą turint, bet neturint finansų), bandyti kandidatuoti į prezidento postą avantiūristiška. Tokiu atveju galima numanyti, kad kandidatai siekia kitų (prestižo, politinio kapitalo) tikslų ir valdyti valstybės ambicijų neturi.
Dažnai keliama versija, kad remtino įpėdinio žvalgosi ir dabartinė Daukanto aikštės šeimininkė, kadangi S. Skvernelio lyderystės, panašu, kad D. Grybauskaitė jau atsikando. Tačiau, kito globotinio, kuris galėtų būti bent jau arčiau reitingų vidurio, ji šiuo metu neturi, juk nebandys įtikinti į prezidentus kandidatuoti buvusį generalinį prokurorą Darių Valį ar kitus ir kitas nelabai sėkmingai savo dviejų kadencijų metu pasirinktas, paskirtas į atsakingus postus, bet niekuo nepasižymėjusias personas.
Nori, bijo, bet į sąrašą veržiasi
Pakliūti į potencialių kandidatų į prezidento postą sąrašą aktualu visiems ir kas ketina, ir kas tik svajoja šiuose rinkimuose dalyvauti. Rinkėjams reikia laiko prie kandidato priprasti ir patikėti, kad vienas ar kitas politikas ar visuomenės veikėjas iš tiesų yra realus kandidatas į prezidentus, o ne aktorius, atliekantis viešųjų ryšių ar rinkodaros eksperimentą ir populiarinantis, tarkim, lošimų verslą ar žiniasklaidos kanalą. Buvimas tokiame sąraše neįpareigoja, tačiau suteikia potencialiam kandidatui tam tikrą svorį visuomenėje, jis tampa žiniasklaidos dėmesio objektu, taigi atsiveria galimybės dažniau šmėžuoti TV ekranuose, klausiama jo nuomonės įvairiausiais klausimais ir pan. Tačiau politinių kampanijų organizavimo specialistai bei politologai vienbalsiai sutaria, kad Lietuvos atveju pernelyg anksti patvirtinti savo ketinimus kandidatuoti yra rizikinga, nes bus sulaukta ir pernelyg įkyrios žiniasklaidos dėmesio, kuri tikrų ar tariamų atradimų kandidatų biografijose bandys iškapstyti – nebūtinai iš piktos ar geros valios, bet kaip ir kandidatai gaudydami rinkėjų, taip ir žiniasklaidos tarnai – skaitytojų auditorijos balsus – „laikus“. Jei atkakliai ieškos – tai ir suras, nes į prezidentus kandidatuoja ne angelai, o rentabilūs žmonės iš kūno ir kraujo.
Premjero partija
Nepaisant, kad pretendentai į prezidento postą savo sprendimų dalyvaus ar nedalyvaus rinkimuose per anksti nesistengs afišuoti, tačiau turintieji tokių ambicijų savo elgseną politinėje arenoje, atsižvelgdami į didįjį tikslą, jau pradėjo modeliuoti. Atsižvelgdami į numanomų kandidatų ketinimus, atitinkamai jų atžvilgiu elgiasi ir politiniai partneriai bei oponentai. Kitaip tariant, nors pretendentai lauks tinkamiausio laiko pareikšti savo politinėms ambicijoms, tačiau savo rinkiminę kompaniją pradeda jau dabar ir būsimos kovos taisyklės verčia juos atitinkamai modeliuoti ir šiuo metu priimamus sprendimus.
Tarkim, į S. Skvernelio pagąsdinimą, kad jei Valstiečių ir žaliųjų frakcija balsuojant už urėdijų reformas Vyriausybės projekto nepalaikys, jis atsistatydinsiąs, rimtai pažiūrėjo gal tik valstiečiai. Visi kiti padarė logišką išvadą, – kadangi policijos ekskomisaras svajoja apie prezidento postą, jam atsistatydinti šiuo metu nenaudinga, tad jis to ir nepadarys. Būdamas eiliniu Seimo nariu galimybių sulaukti dėmesio S. Skvernelis turėtų žymiai mažiau, o dėl savo charakterio ir gruboko profesinio bendravimo stiliaus galėtų įsivelti į konkurencinę kovą tik su Petru Gražuliu ir kita nuolat į Seimą pakliūnančių atrialiežuvių ir populistų kompanija, kurios reitingo potencialas, kaip ir visų juokdarių po 2008 m. Arūno Valinsko politinio eksperimento, sumenkęs.
Valdančiosios partijos kandidatas į prezidentus išliks mįslinga tema. Panašu, kad valdančiųjų populiarumas ir dėl to paties S. Skvernelio veiksmų, ir dėl kt. politikos naujokams būdingų klaidų, nepaliaus kristi. Todėl, jei S. Skvernelis artėjant prezidento rinkimams vis dar tikės savo laiminga žvaigžde, turėtų valstiečius ir žaliuosius palikti, suradęs ar pats sukūręs tinkamą pretekstą.
Kritika be atsakomybės
Dabartiniai premjero veiksmai tokią versiją tik patvirtina, premjeras trūks plyš demonstruoja „tvirtą ranką“, netgi išdrįso apsižodžiuoti su prezidente. Kadangi būdamas premjero poste nieko konstruktyvaus S. Skvernelis dar nepasiūlė (arba siūlė, bet niekas to nežino ir nepastebėjo), ko gero, nenustebins erudicija bei Lietuvos ateities vizijomis ir įžengus į prezidentinių rinkimų tiesiąją. Tokių kandidatų pagrindiniu arkliuku rinkimuose tampa aštri kritika, dažniausiai ji ir nukreipiama į postą tuo metu dar užimantį lyderį – „kaip blogai jis daro, koks neteisingas“ ir t.t. Ką darytų geriau – per daug ir nesistengiama detalizuoti, tiesiog pabrėžiama, kad „bus daroma kitaip“.
Per likusius metus ar pusantrų premjeras dar drąsiai gali dalinti prieštaringiausius ir neįgyvenamus pažadus bei demonstruoti, kaip uoliai juos įgyvendina, tačiau darbų rezultatus jam būtų žymiai patogiau kritikuoti sėdint Daukanto aikštėje nei prisiimti už juos asmeninę atsakomybę toliau vykdant vyriausybės vadovo pareigas. S. Skvernelis jau spėjo išsiduoti, kad tikros atsakomybės privengia, vienu metu linkęs pritarti nesuderinamiems dalykams, o įgyvendina, pasitaikiusį pagal aplinkybes, kokį nors trečią variantą.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.
Tuo jis išties šiek tiek primena JAV prezidentą Donaldą Trampą. Susirinkti protesto balsus ir tuo pačiu išlikti įtakinga figūra valdžios piramidėje S. Skverneliui bus neeilinė užduotis. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai irgi gali pabosti būti tik premjerą aptarnaujančio personalo padėtyje, todėl neatmestina, kad apsitrynę politikos kuluaruose jie ir patys gali paieškoti kito remtino kandidato, prisiminti į Europos Parlamentą išsiųstą Bronių Ropę, charizmą, nors pradžioje ir padarė keletą nedovanotinų klaidų, turi ir naujasis valstiečių lyderis Seime Viktoras Pranckietis.
Tuo atveju, jei valstiečių reitingai nekristų, bet kiltų, kaip prognozuoja tikrasis partijos lyderis R. Karbauskis, šie kandidatai į sunkiasvorių lygą galėtų įžengti. Tiesa, pats R. Karbauskis yra pareiškęs, kad kandidatuoti į prezidentus neketina ir kol kas tenkinasi pilkojo kardinolo vaidmeniu valdžios piramidėje.
Vienas ateina, kita išeina
Reikšmingi du pokyčiai susiję su būsimųjų prezidento rinkimų žvaigždės patekėjimu įvykę pastaruoju metu. Ryškiausias jų – V. Ušacko pareiškimas, kad baigia savo diplomatinę karjerą ir ketina Lietuvoje pasinerti į analitinį darbą bei politiką. Pareiškimas – ankstyvas. Europos Sąjungos atstovybės vadovo kadencija Maskvoje baigsis tik spalio mėn., tad pareikšti apie savo planus jo niekas apart jo paties ketinimų neskubino. Apie šio politiko galimybes siekti prezidento posto pradėta kalbėti jau labai senai, net anksčiau nei jis sulaukė leidžiančio kandidatuoti 40 m. amžiaus.
Potencialių kandidatų lyderių penketukui V. Ušacką priskiria viešosios politikos ekspertai, ne tokiomis aukštomis pozicijomis diplomatas gali pasigirti sociologinių apklausų reitinguose, tačiau darbuojantis diplomatinėse tarnybose toli nuo Lietuvos sulaukti labai daug dėmesio visuomenėje jis ir negalėjo tikėtis.
Kitas reikšmingas pokytis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“, Ingrida Šimonytė netikėtai pareiškė, kad ši kadencija Seime, ko gero, yra jos politinio kelio pabaiga. Buvusi finansų ministrė, ekspertų laikyta konservatorių favorite būsimoje kovoje už prezidento postą, yra nusivylusi politika. Paviešintame pokalbyje apie savo ateities perspektyvų politikoje pabaigą, I. Šimonytė pažėrė daug karčios kritikos dabartinių valdančiųjų ir apskritai visų politikų ir politikos atžvilgiu. Sunku spręsti apie tikruosius I. Šimonytės motyvus, galima patikėti ir pačios finansų specialistės įvardintais, tačiau aišku, kad nuostatos, kuriomis ji pasidalino TV laidoje, buvo ne emocijų išprovokuotas ekspromtas.
Tai reiškia, kad tarp konservatorių savo potencialios įpėdinės nebeturi ir D. Grybauskaitė, o konservatoriams jos pareiškimas reiškia, kad kandidatų į prezidentus pretendentų sąrašo viršūnėje konservatorius reprezentuojančio veido nebelieka. Tokios prabangos ši partija negali sau leisti, nebent tokiu veidu taptų V. Ušackas, jei konservatoriai jį paremtų, formaliai jis ir priklauso konservatorių partijai, nors santykį su jais diplomatas formuluoja aptakiai.
Šachmatų partijos prasideda
Turint galvoj, kad dar vienas konservatorių atstovas Ž. Pavilionis pernelyg neslepia savo ambicijų pretenduoti į aukštesnes nei eilinio Seimo nario pozicijas politikoje, ambicingų planų atsisakius I. Šimonytei, susidariusį vakuumą reikėjo paskubėti užpildyti jau vien dėl to, kad šios vietos neužimtų kitas veidas. Tai reikštų, kad V. Ušacko pareiškimas apie diplomatinės karjeros pabaigą ir, jo žodžiais tariant, „pasinėrimas į politiką“ bei visuomenės informavimas, kad patvirtintų apie savo kandidatavimą viso labo tik „per anksti“, – atrodo pakankamai savalaikis.
Konservatoriams, nepaisant kuklios jų sėkmės Seimo rinkimuose, reikalai politikoje klostosi palankiai. Kadangi liberalai dėl įtarimų korupcija jų pagrindiniams lyderiams, murkdosi praeityje ir Seime atlieka labiau trečiaeilę valdančiosios frakcijos pagalbininkų nei jos oponentų funkciją, konservatoriams buvimas vienintelės realios opozicijos rolėje leidžia tikėtis 2019 m. keliais šūviais prisimedžioti pakankamai daug riebių zuikių. Nereikia pamiršti, kad ne tik prezidento, bet ir savivaldybių bei Europos parlamentarų rinkimai ne mažiau reikšmingi siekiančiai įsitvirtinti politikoje naujajai konservatorių kartai.
Šiuo atžvilgiu jų perspektyvoms gal kaip tik palankiau, kad dabartinis lyderis dar per jaunas pretenduoti į svarbiausią valstybėje postą. Jei G. Landsbergis per tiesioginius rinkimus susirinktų tiek pat balsų, kiek anuomet kandidatuodamas į prezidentus surinko Gabrieliaus senelis – tai būtų partijos nesėkmė, kuri skaudžiai kainuotų būsimuose 2020 m. Seimo rinkimuose. Parėmimas kandidato, kuris prezidento rinkimuose turi realiausių galimybių laimėti – partijai suteiktų ne tik gražių dividendų visuomenės apklausų reitinguose, bet ir reikalingos įtakos, jei jų remiamas kandidatas nugalėtų valstybės valdymo piramidės viršūnėje.
Socialdemokratai be favoritų
Socialdemokratai būsimų kandidatų į prezidento postą penketuke savo veidą turi, tačiau jų partiją atstovaujančios europarlementarės Vilijos Blinkevičiūtės potencialas kuo toliau, tuo atrodo blankiau. Reikšmingas Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkės postas Lietuvos rinkėjui ne daug ką pasako, nuopelnai darbuojantis Socialinių reikalų ir darbo ministre jau primiršti, o nekandidatavimas į Socialdemokratų partijos vadovus reiškia, kad ji gali užimti garbingą kandidatės vietą, bet, tikėtina, tik pirmajame rinkimų ture.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Socialdemokratams iš to ir tebūtų tiek naudos, kad jie savo kandidatą turėtų. Lyderystės stoka pas socialdemokratus jaučiama, nebent juos įtikintų į Briuselį komisaro pareigoms deleguotas V. Andriukaitis – vėl leisti jam dar kartą pralaimėti arba sugundytų iš Briuselio atstovybės Maskvoje atvykęs pretendentas. Pastarajam laiko dar yra ne tik pareikšti apie tolimus ketinimus pretenduoti į prezidentus, bet susiklosčius palankioms arba nepalankioms aplinkybėms, ir iš vienos partijos nukeliauti į kitos partijos stovyklą.
Tiesa, nereikia pamiršti, kad socialdemokratai savo gretose turi vieną sėkmingiausią per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį užsienio reikalų ministrą, kuriam priekaištų neturi net politiniai oponentai, nei dabartinė prezidentė, tačiau L. Linkevičius nėra niekada viešai pareiškęs apie savo ketinimus pretenduoti į valstybės vadovo postą, be to, jo reitingai partijos viduje nėra labai aukšti. Tai atsispindėjo ir rinkimų į Seimą sąraše, kur jis buvo tik 34, tačiau šiame sąraše ir G. Paluckas tebuvo tik 41, o dabar yra Socialdemokratų partijos pirmininkas.
Politika atostogų neišeina
Su ateities politikos realijomis susijusių reikšmingų įvykių vyko ir daugiau. Į darbo partiją sugrįžta Viktoras Uspaschikas. Nors tai gali reikšti tik bandymą reanimuoti jau beišnykstančią Darbo partiją, tačiau, jei charizmatiškajam darbiečių vadui tai pavyktų, keistųsi ir laikotarpio iki prezidento rinkimų politinių diskursų kontekstas, kadangi populistinių politinių jėgų niša Lietuvoje nėra guminė.
Be to, būtų gera proga diskutuoti ne tik apie kandidatų idėjines nuostatas bei jų suburtas komandas, tačiau ir apie rinkimų pinigines, kurios turėtų būti pakankamai storos. Kandidatai patys dėžučių nuo degtinės nebesinešios, nes vieno praeityje perspektyvaus pretendento E. Masiulio pavyzdys parodė, kad tai gali būti net labai rizikinga. Apie save nuolat primena ir buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, nors pasivaikščiojimas iš vienos partijos į kitą jį iš reikšmingų aktyvios politikos lauko žaidėjų eliminavo, bet sugrįžimo scenarijų šis ambicingas veikėjas dar tikrai ketina paieškoti.
Kitų potencialių pretendentų veiklose lyg ir nieko ypatingo. N. Puteikis barsto pirmojo pareiškusio ketinimus siekti prezidento posto reitingus tapęs valdančiųjų frakcijos nariu, A. Tapinas kalba skausmingomis Lietuvai temomis ir juokina kolegas kurdamas filmukus apie A. Tapino skendimą Viduržiemio jūroje, A. Guoga tapo „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo savininku, G. Nausėda užsiima bankininkyste ir įtaigiai postringauja „pamokslus nuo kalno“. Užbėgdama už akių koalicijos partneriams socialdemokratams apie koalicijos ateitį prakalbo pati Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad rudeniop S. Skvernelis išties gali pasilikti su mažumos vyriausybe.
Starte – lygiosios
Jau kuris metas grėsmingais žaibais nesisvaido Daukanto aikštės šeimininkė, tad senojo Vilniaus universiteto prieigose tvyro vasariška ramybė. Tačiau priešrinkiminis ir rinkiminis į prezidentus laikotarpis kol kas graso tapti vienu karščiausių nuo pat 1918 m., kai Lietuvoje pradėta rinkti prezidentus. 2019 m. susiformavus situacijai, kai bent 5–6 ar dar daugiau kandidatų turės maždaug vienodas galimybes pakliūti į antrą prezidento rinkimų turą, gali nutikti ir taip, kad prezidentas bus renkamas iš 2 kandidatų pirmajame ture susirinkusių ne po 21 – 31 proc. balsų, kaip būdavo iki šiol, bet tik po 10 – 11 proc. balsų.
Kol kas klostosi panašios tendencijos, o tai reiškia, kad galimybių suspėti į prezidentinių rinkimų traukinį dar turi netgi iki šiol visiškai nežinomi, neįvardinti kandidatai ir konkurencija tarp visų apsispendusių ir į rinkimus atėjusiųjų bus ypač aštri.
Kaip ir pas socialdemokratus, lyderių vakuumas tvyro ir patriotiškai nusiteikusių, moralinį šalies veidą atstovauti bandančių intelektualų stovykloje. Nors veidų, net ir spaudos puslapiuose, iš jų terpės apstu, tačiau situacija netgi šiek tiek primena Rusijos opoziciją, kur taip pat apstu lyderių ir tuo pačiu nėra ar neliko nei vieno (gyvo), kuris aplink save pajėgtų sutelkti reikšmingas šalininkų gretas.
Kokiu būdu dalyvaus Rusija?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.
Aktualus klausimas, ar Lietuvos prezidento rinkimuose „dalyvaus“ Rusija? Į žurnalistės klausimą apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje pabandė atsakyti Hudsono instituto Vašingtone analitikas, Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius. Anot jo, paprastai rusai įvertina situaciją ir, jei mato, kad galimybių yra, situacija pasinaudoja, o jei mato, kad galimybių nėra, gali Lietuvos prezidento rinkimų ir nesureikšminti, t. y., pati Lietuva nulems, ar suteiks galimybių Rusijai dalyvauti.
Kad Rusija tokių galimybių turės, ypač veikdama atvirose interneto platybėse, ne tik organizuodama kibernetines atakas bei įsilaužimus į kandidatų serverius ir kompromituojančios medžiagos viešinimą, bet ir kurdama pseudo naujienas, leisdama į eterį tikslingai sumodeliuotas žinias, niekam ir nekyla abejonių. Augantis socialinių tinklų populiarumas tokias galimybes Rusijai atveria, Rusija jomis naudojasi ir nepanašu, kad per artimiausius 2 metus šių galimybių sumažėtų, ko gero, priešingai, – jų tik daugės.
S.Skvernelio užsienio politika?
Rinkimų rezultatus Lietuvoje lems ne tik galimas tiesioginis Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimas, tačiau ir sunkiai prognozuojama imperialistinių ambicijų turinčios valstybės elgsena pasaulinėje geopolitikos erdvėje. Klausimų, dėl kurių suka galvas Vakarų analitikai, apstu: galutinai iššals jau šaldyti pradėtas konfliktas Ukrainoje; bus aktyvizuoti įsisenėję konfliktai Padniestrėje, Osetijoje, Abchazijoje, Kalnų Karabache ar bus įplieksta naujų; kokių ketinimų Rusija turi Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Sirijoje ir Šiaurės Korėjos pasienyje.
Iš Baltijos šalių palankesnę terpę veikti Rusija suranda Latvijoje, bet tai nereiškia, kad Lietuva paliekama ramybėje ir gali snausti po ne simbolinės reikšmės, bet simbolinės galios NATO naikintuvo sparnu. Jei reikalai kaimynėje valstybėje pakryptų tokia linkme, kad už sienos Baltarusijoje po savo naikintuvų sparnais ilgesniam nei pratybų „Zapad“ laikotarpiui susės ne taikūs rusinai, bet reguliarioji Rusijos federacijos armija, iš esmės keisis ir Lietuvos rinkėjų vertinimai pretendentų į prezidento postą atžvilgiu bei pačių pretendentų retorika.
Tarkim, tokio S. Skvernelio nuostatos tiek Rusijos, tiek apskritai tarptautinės politikos atžvilgiu iš viso nežinomos. Jei kandidatuoti S. Skvernelis išties ketina, užsienio politikos srityje dar turėtų aktyvizuoti savo smegenų pusrutulius. Būdamas silpnokas užsienio politikos žaidėjas, prielaidas sužibėti jis gali pabandyti susikurti kitais būdais. Į nelietuviškos rašybos įteisinimą, kurios šalininkas S. Skvernelis yra, galima pažiūrėti ir per prezidentinių rinkimų prizmę. Įteisinus lietuvių kalbos žodyno svetimybes, atsirastų prielaidų vėl susidraugauti su kaimynais lenkais. Taip pakrypus reikalams S. Skvernelis sugebėtų prisistatyti visuomenei kaip pagrindinis draugystės su strategine užsienio partnere architektas.
Rusija veiks, tad reaguoti reikės
Pretendentų požiūris į Rusiją be abejo, turės reikšmės renkant Lietuvos prezidentą – jei per likusius 2 metus Rusijoje įsivyraus santykinė ramybė – reikšmė bus mažesnė, jei Rusija taps dar agresyvesnė ar net pradės naują karinę avantiūrą – reikšmė bus didesnė. Kol kas visi potencialūs pretendentai, gal tik išskyrus V. Ušacką, kuris tvirtina, kad su kaimynėmis reikia kalbėtis, Rusijos atžvilgiu stengiasi pataikyti į dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės užduotą toną, kuris yra kaimynės atžvilgiu gan nedraugiškas.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pačios D. Grybauskaitės retorika pirmą kartą kandidatuojant į Lietuvos Respublikos prezidentus 2009 m. Rusijos atžvilgiu buvo visai kita, ji irgi teigė, kad su kaimynais reikia kalbėtis ir netgi bandė tai daryti. Kita vertus, ir dabartinė V. Ušacko pozicija viso labo gali būti tik pareigų dalis, nes iki spalio mėn. jis tebėra ES atstovas Maskvoje, tad jo požiūris į Rusiją yra Angelos Merkel požiūris, arba, kaip mėgsta pabrėžti pats diplomatas: „ES vadovės Federikos Mogherini nuomonė“.
Nereikia pamiršti ir to, kad Rusija ne tik gali pasinaudoti ar nepasinaudoti rinkimų metu susiklosčiusia situacija Lietuvoje, bet linkusi sau palankias situacijas ir pati susikurti. Tai daro net ir neturėdama konkrečių tikslų, bet tam atvejui jie tokių tikslų atrastų. Tai, kad Rusijos prezidento nuostatos daugeliu atžvilgių išlieka neprognozuotinomis ar neteisingai prognozuojamomis didžiausių politinės analitikos centrų Vakaruose, reiškia, kad savo prezidento nuostatų nežino ir dauguma Rusijos specialiųjų tarnybų generolų, tačiau daro išvadas, numato, prognozuoja ir dirba. Jei taip nutiktų, kad prezidentui jų paslaugų prireiks ir paaiškėtų, kad jų suteikti pavaldiniai negali, generolai liktų be antpečių, tad kryptingai Lietuvos, kaip ir kt. Rusijos dėmesio centre esančių šalių atžvilgiu dirbama jau vien tik asmeninio apsidraudimo tikslais.
Belieka tikėtis, kad dirba ir mūsų specialiosios tarnybos. Jei lietuviškų tarnybų potencialas ir ribotas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bent jau perspėjimo ir iš šiapus, ir iš anapus Atlanto esančių NATO partnerių turėtume sulaukti.
Orkestras jau repetuoja
Vasara – ramus laikas, bet ne politikos arenoje. Neatrodo, kad net ir tokių tolimų įvykių, kurie ištiks tik už 2 metų scenoje tvyrotų štilis. Kaip tik priešingai. Prezidentinių rinkimų orkestro dalyviai jau renkasi į pirmąsias repeticijas, vieni jau instrumentus derina, kiti tik žvalgosi su kokiais instrumentais teks groti, dar kiti skuba mokytis, nes muzikavimo priemones pirmą kartą pamatė. Koncerte skambėsiančių kūrinių natas irgi vieni jau atėję rado paliktas senųjų muzikantų, kiti atsinešė savas, dar kitiems „angelai“ padalino.
Orkestro dalyviai taip pat žvalgosi, kokio kalibro virtuozai šalia sėdasi ir kokiais jie instrumentais ketina sugroti. Salė kol kas tuščia, žiūrovai šio proceso nestebi, tad dar galima atsipalaiduoti. Koncertas gali būti įdomus, tačiau kiek vietų žiūrovų salėje bus užimta – atviras klausimas. Pastaruoju metu dar susirinkdavo daugiau nei pusė, bet dabar – tai jau būtų optimistinės prognozės.
Potencialūs pretendentai į prezidentus visi kaip susitarę tvirtina, kad tai ir esanti pagrindinė Lietuvos problema, tik kaip problemą spręsti – dar niekas nepasiūlė, o tiems, kurie pabandė ją spręsti – nepasisekė.
Problemų sprendimo melodijos įkyriai kartojasi ir vis bandoma pagroti tik gražiau. Kol kas dar nei vienas pretendentas į dirigentus nepabandė bent jau nusileisti į salę ir į save bei kitus iš ten pasižiūrėti. Pasiunčia į salę viešųjų ryšių specialistą ir po to klausosi jo išvadų, pasikonsultuoja su kompozitoriais ir vėl repetuoja iš tų pačių natų. Kol kas politikos plokštelė, ne tik prezidentinių rinkimų, ko gero ir visos politikos įvairiuose lygiuose yra įstrigusi.
Tikėkimės, kad nekandidatuos į prezidentus buvęs Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas – tai būtų jau atvira kapituliacija.
