Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:
Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…
Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.
Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.
X
Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,
Skriejam kartu, – sako Kukliansky.
Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.
Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.
Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.
Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.
X
Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.
X
Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.
X
Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.
X
Kartą susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…
Jau esu viešai sukalbėjęs maldą, prašydamas Apvaizdos apsaugoti mus nuo bado, karo ir tokių gelbėtoj, kurių gražūs norai ir rūpintojėlio povyza kainuoja nepalyginamai daugiau nei bandomos per prievartą įpiršti paslaugos.
Bolševikai andai bandė visiems primesti suvalstybintos laimės vaizdinį, o nenorinčius būti laimingais pagal jų įsivaizdavimą naikino kaip tarakonus. Aurelijaus Verygos ir panašių veikėjų užmačiose šiandien rūpinimosi piliečių, peržengusių 60 metų slenkstį, ideokratinis užkeikimas yra susiejamas su vyresniojo amžiaus žmonių pašalinimu iš darbo rinkos.
Trumpai tariant, šalyje, kurioje Sveikatos ministru tampa žmogus, klonuotas pagal plakatinio bolševiko pavyzdį, nesinori būti sveiku, kaip anąsyk nesinorėjo būti laimingu. Ar tai reiškia, kad pasiligojimas čia gali būti prilygintas disidentinei veiklai? Žinoma, toks sugretinimas yra juokas pro ašaras, nešvankaus isteriško pakikenimo pavyzdys. Tačiau jeigu leistumėte pratęsti, tokiu pačiu tonu dar būtų galima pridurti, kad šioje šalyje nesinori būti ir blaiviu, nes užsipylus ne taip bado akis žaliųjų valstiečių kadencijoje pro visur prasikišantis kičas, matomiausioje vietoje iškrentantys falšo įklotai.
Antai turėjau progą pastebėti, kad Ramūnas Karbauskis gali būti pavadintas politinio kičo kunigaikščiu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ramunas-karbauskis-kico-kunigaikstis/. Tačiau tas pats A.Veryga kičo padauginimo sferoje niekuo pirmajam nenusileidžia, čia išties tinka priežodis: toks tokį pažino ir pasivadino. Dar daugiau – A. Veryga užsimojo pralenkti patį R.Karbauskį, didelėmis kaip mirtis dozėmis pratinant visuomenę prie lėkštumo estetikos. Tam pačiam A. Verygai neužteko anąsyk pasistaipyti prieš kameras su kamufliažine uniforma, žadinant neaiškius tautos vado lūkesčius, dabar, jis, Didysis Aurelijus, pateikė dar ir medalio, skirto pažymėti medikų didvyriškumui koronaviruso metu, eskizus. Be jokios abejonės, šis ekstremaliosios situacijos suvaldymo vadovo dailės kūrinys turėtų užimti garbingiausią vietą pasaulinio kičo muziejuje, yra eksponatas Nr.1 neskonybės etalono įtvirtinimo šventėje.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nesunku nuspėti, kad įsibėgėjęs ir jau pradėjęs socialinės inžinerijos eksperimentus su vyresniojo amžiaus žmonėmis, A.Veryga lengvai nesustos. Dabar būtų pats laikas įsikišti opozicijai, kuo greičiau skelbiant nepasitikėjimą šiuo ministru. Kitu atveju, atsakomybe už patologinės būsenos įsivyravimą, paminant elementarias demokratijos normas, pratęsiant suvaržymus, o, karantinui pasibaigus, planuojant nustatyti kažkokį ypatingą pokarantininį laikotarpį su naujomis demokratijos sumažinimo taisyklėmis, opozicija turi pasidalinti su R.Karbauskio valdančiaisiais.
Žmogus be refleksijos, neturintis nė lašelio vaizduotės valdžios vyrutis gali ir nesuvokti to, kokią gėdą anas užtraukia šaliai pradėdamas žmonių persekiojimą dėl amžiaus, tačiau, kaip dabar atrodo man, ne mažesnį pavojų kaip žmogaus be refleksijos siautėjimas gali užtraukti bedantės, patogiai įsitaisiusios opozicijos tylėjimas.
Tačiau net ir odiozinis A.Veryga nublanksta prieš tokio neva demokratinių vertybių gynėjo, delfi.lt apžvalgininko Romo Sadausko-Kvietkevičiaus paaiškinimus, kad už tai, ko nenorėjome, ką supratome kaip nelaimę, už tai, ko nesupratome kaip valdžios kvailystes ir kiaulystes, mes, šešiasdešimtmečiai, esą liekame dar ir skolingi iki tokio lygio, kad baigtine būtybe jau nebeįmanoma bus išsipirkti per likusį gyvenimą.
Esą yra taip, kad ekonomika Lietuvoje buvo sustabdyta, visi normalūs žmonės patyrė kraupius suvaržymus, o demokratija bus laidojama ir toliau su pagreičiu dėl to, jog būtų išgelbėta vadinamųjų senjorų sveikata.
Ar nejuokaujate, ponas Romai Sadauskai-Kvietkevičiau?
Štai taip kalbėjo tikrai ne Zaratustra, o Romas Sadauskas-Kvietkevičius, galimai nuo stogo ant galvos nukritęs žmogus. Iš tiesų, kartais patyrę sunkias traumas žmonės įgyja kažką panašaus į antrąjį kvėpavimą, kitu atveju – trečiosios akies sindromą arba aiškiaregystės dovaną, kurios pavydėti galėtų net užsigrūdinęs bolševikas, su savo senojo kirpimo pilvakalbystės meno dovana nesugebantis adaptuotis taip sparčiai kaip norėtųsi prie naujų laikų papročių.
Pensininkams belieka pasikarti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jau esu pastebėjęs nuo seno, Lietuvoje labiausiai reikėtų saugotis žmonių, kurie viešojoje erdvėje prisistato sudvigubintų pavardžių pavidalu, kaip antai Romas Sadauskas-Kvietkevičius.
Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žmogus su dviguba pavarde toli gražu nėra joks ateivis, dažnai net nėra dvigubas pilietis, dviguba pavardė nereiškia, kad toks žmogus yra būtinai susidvejinęs psichiatrine to žodžio reikšme arba dviveidis, žiūrint iš moralinio kaltinimo taško. Dažnai žmogus pasivadina dviguba pavarde vien dėl to, jog netelpa įprastiniame savo kailyje, nori pasidabinti pridėtine pavarde kaip tas indėnas paukščių plunksnomis vedamas aukštojo pilotažo poreikio.
Pabandykime įsivaizduoti, kad vadintis paprasčiausiu Romu Sadausku yra pernelyg lakoniška ir banalu. Tai būtų brachilogija (gr. brachys – trumpas), t. y. logine prasme toks įvardijimas, kuris tampa neaiškiu dėl sutrauktumo, perdėto lakoniškumo. Be to, prasikiša ne pati gražiausias asociacija, vedanti prie markizo de Sado, pagal kurio pavardę atsirado sadizmo kaip lytinio iškrypimo pavadinimas, pavyzdžio. Tačiau pasivadinus Kvietkevičiumi, visus blogus aromatus iškart nustelbia smūginė parfumerijos parduotuvės taktika, ne kitaip. Jeigu neklystu, lietuvių kalboje žodžiu „kvietkelis“ yra įvardijama gražiausių gėlių puokštė, kvietkeliu bernelis vadina savo mylimąją ir atvirkščiai.
Ar sakote, kad apie Romo Sadausko-Kvietkevičiaus pavardę taip ilgai kalbėjau iš pavydo, būdamas Čiuldė, ogi žmogumi, turinčiu tik vieną ir labai trumpą, t. y. dviejų skiemenų pavardę, kilusią iš pravardės, kai anksčiau Žemaitijoje taip būdavo pravardžiuojami neaiškiai kalbantys, t. y. čiuldantys žmonės? Tarkime, panašiai piktinasi plikiai, kai prieš jų akis neprašyti pradeda šmėžuoti pasišiaušusios ševeliūros žmonės, ar ne? Pavydas yra didelė jėga, nieko nepadarysi!
