Optimistas —
Žemė yra kiekvienos tautos stiprybės šaltinis. Tačiau ir atskiras žmogus yra labiau atsparus likimo vėjams, kolei laikosi įsikibęs gimtosios žemės. Šiuo atveju kalbu ne tik apie valstietį, kasdieniniu rūpesčiu glostantį žemės grumstą, pastoviai apibėgantį visus jos pašalius, ne tik apie žmogų, stačiai čia pat, po lietingos, ilgai neužtrukusios žiemos įkvepiantį pavasarėjančios gimtinės dvelksmą ar stebintį rudeninį lapų šokį už gimtojo namo slenksčio, bet taip pat miniu emigrantą, sparnuotais atsiminimais vis grįžtantį ir grįžtantį prie ištakų, stiprybę semiantį iš gimtosios šalies vaizdinių.
Neretai Tėvynė yra gretinama su motina ar net mylimąja. Kaip atrodo man, truputėlį rizikinga yra tokia personifikacija. Ne tokia rizikinga ir grėsminga kaip bandymas valdžios autoritetą įtvirtinti remiantis tėvo įvaizdžiu, bet vis tik abejotina kaip leidžianti Tėvynės idėją paversti mūsų dažnai komplikuotų santykių įkaite. Kalbame dabar, žinoma, apie labiausiai pavyzdinius ir įkvepiančius, bet vis tik užbrėžiančius ribą Tėvynės vaizdinio plėtotei santykius, taigi laimime įsivaizdavimo labui ne tiek jau daug, kai paternalizmą čia išmainome į matrimonializmą.
Kita vertus, kaip atrodo, žemės vaizdinys su bedugnio klampumo pažadu būdamas iki galo atsparus bet kokiai psichologizacijai, drauge leidžia manifestuoti neatšaukiamą dėl jokių kaprizų, giluminį prisirišimą prie vietos, įsišaknijimo patirtį. Žmogus be žemės yra tik neturintis savo prigimtinės vietos pasaulyje klajūnas.
Žemės neapkaltinsi išdavyste, nemeile, kvailoka jos atžvilgiu inscenizuoti pavydo scenas, tačiau vis tik tikime, jog net ir išlaisvinta iš personifikacijos įvaizdžių žemė nėra visiškai nejautri mūsų rūpesčiams, dėmesingumui, mūsų vilčiai. Žinoma, gimtinės žemę dengia skaidrus ir lakus dangus, tačiau ne kiekvienas patenka į praskriejantį dangų, tuo tarpu žemė su savo sunkumu neatstumia galiausiai nė vieno iš mūsų.
Sakoma „istorinės mūsų žemės”. Tačiau istoriškumas neišsemia visos Tėvynės žemės prasmės. Iš tiesų Tėvynė yra labiau fatališka duotybė nei tik istoriškumas. Taip pat ir žemė, nežiūrint visų istorinių paženklinimų ir sąlygų, yra dar ir antiistorinė balanso stichija, kuri leidžia išlyginti pražūtingus istorijos vingius, apsivalyti nuo kenksmingų istoriškumo nuosėdų. Žemės taške susitinka gyvybė ir mirtis. Kaip lygybės šaltinis žemė yra nelygstama arba, kitaip tariant, savo nelygstamumu žemė yra lygybės šaltinis. Būdama vaizdingu paviršiumi, ji kartu yra neįžvelgiama bedugnė. Tačiau – tai svarbiausia – žemė yra nenugalima. Žemės tautos net po didžiausių pralaimėjimų atsitiesia ir laimi.
Priešas gali pavergti šalies gyventojus, o geriausius iš jų ištremti, gali riboti kultūrinę šalies veiklą, dažnai siekia kultūriškai ir materialiai apiplėšti pavergtus žmones. Priešas galų gale gali išsikasti ir išsivežti žemės turtus, pavyzdžiui, deimantus arba durpes. Tačiau net pats didžiausias priešas nesugebės išsikasti ir išsivežti visos mūsų žemės. Taigi žemė yra mūsų nenugalimumo garantas, mūsų stiprybės šaltinis.
Pesimistas —
Žemė yra mūsų silpnumo šaltinis, neaiškaus nerimo sąlyga, pagiežingumo užkratas. Dabar jau, regis, galima taip pat ir viešai įvardinti savo „achilo kulną“, kalbėti, net virkauti apie tokią mus ištikusią bėdą, nes, tiesą sakant, niekam šitai nėra paslaptis.
Įsivaizduokime, jog mūsų didžiausias neprietelius (tarkime, jog tai yra Kremliaus politikos technologai) audžia piktas užmačias mūsų tautos atžvilgiu. Ką šitoks priešas galėjo pasiekti, o gal ir pasiekė? Pažaiskime tokį vaizduotės žaidimą: štai sustatome savo didžiausiųjų nuostolių reitingą, kuris, žinoma, kartu yra ir pikto mums linkinčiųjų, hipotetinio priešo džiaugsmo „kreivė”. Kaip atrodo man, visa „aukščiausioji” nuostolių padala vienaip ar kitaip siejasi su žeme.
Naujųjų laikų Nepriklausomybės akto signatarų sprendimas pasiskirti sau prestižinius žemės sklypus pažeidžia pačią šerdį, riboja tautiečių pastangas suprasti vienas kitą. Taigi labiausiai gerbtinus naujųjų laikų žmones, iš tiesų drąsius žmones ištinka negarbė dėl tos pačios žemės. Kalbame čia, žinoma, visų pirma apie moralinius nuostolius. Ilgai, oi ilgai žmonių atmintyje išliks ir žadins pagiežą iš esmės kvailokas paaiškinimas, jog esą tokiu būdu valstybė parodė pagarbą pačiai sau. Apie kokią valstybę čia kalbama, kai nesuvaldytas savanaudiškumas (ir neteisėtumas) traktuojamas kaip pagarbos valstybei ženklas? Kyla įspūdis, jog iš tiesų nemenkas priešas mums visiems pirmiausiai yra mūsų pačių godumas.
Kaip atrodo, šis precedentas vis tik kažkaip siejasi – per palankios atmosferos sukūrimą, per tarpinę prielaidų grandinę – su vėlesniu garsiojo žemės kilnojimo įstatymo atsiradimu. Tai įstatymas, kuris korupciją Lietuvoje pakylėjo į naują lygmenį. Šio įstatymo dėka ne tik įtakingi valdžios ir verslo vyrai, bet ir šiaip visur sugebantys prilįsti ponai sugebėjo lengvai, o būtent popierinių manipuliacijų būdu, pamokant kam reikia, įsigyti didelį turtą, t.y. žemę priemiesčiuose, draustiniuose, paežerėse ir pan.
Vis tik pati įdomiausia figūra Lietuvoje yra žemės matininkas; ne vienas iš jų ėmė bei suformavo ir pačiam sau pasiskyrė dešimtis žemės sklypų. Vardan palyginimo galima tarti, toks matininkas yra nelyg koks banko kasininkas, kuris be įprasto atlyginimo savo nuožiūra pastoviai sau išsimoka milijonus iš banko sąskaitų.
Šią bėdą, žinoma, vainikuoja tai, jog, pažeidžiant esamus įstatymus nuo A iki Z, kelios privačios firmos Lietuvoje supirko, į savo rankas perėmė milžiniškus žemės plotus. Tos firmos sparčiai darbuojasi ir toliau, karštligiškai plečia savo veiklą, kaupdamos neribojamus žemės fondus, kaip galima drąsiai spėti, spekuliacijos tikslams.
Taigi tikrasis Lietuvos žemės savininkas dar nežinomas, apie tai sužinosime (gal būt) tik praėjus kelioms dešimtims metų.
Žemgrobiai! Šis žodis ne tik tariamas kasdieninėje kalboje, bet ir užrašomas oficialiuose raštuose. Įsiklausykime, žodžio semantika sako, jog laisvės kova dar nesibaigė, pasakoja, kad privalu išlaisvinti žemę nuo grobikų. Teisine kalba tai reiškia, jog čia išvardytais būdais įgytos žemės nuosavybės teisėtumas anksčiau ar vėliau bus kvestionuojamas visa apimtimi.
Istorija turi daug galimybių. Viena iš jų: šalia amžino žydo, girto suomio, anglo džentelmeno XXI a. antroje pusėj galimai atsiras groteskiškas bežemio lietuvio tipažas.
X X X
Kokia varginga kelionė buvo
iš žiemos į pavasarį. –
Kelyje sutirpo visas sniegas
ir baigėsi
optimizmo atsargos.
Tuštuma kaip lentynos
nuo išparduotų knygų, žiemą lyjant už lango. –
Nors kažkas ten vėl nesukaupęs sąmonės
dar laipioja medžiais
jau pasibaigus laikui.
2018.01.04; 03:40
