Šiandien – birželio 22 d., diena, kurią prieš 80 metų prasidėjo Birželio sukilimas.
Apie tai, koks tai buvo sukilimas, ką jis davė Lietuvai, jau kelinta diena dūzgia internetas, dunda feisbukas. Su baltu pavydu nulydžiu akimis informaciją apie tai, kad šiandien, t. y. birželio 22 d. jaunimo sambūris „Pro Patria“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje suorganizavo Birželio sukilimo 80-mečiui paminėti skirtą konferenciją „Birželio sukilimas: faktai ir atmintis“. Joje pranešimus skaito prof. Rasa Čepaitienė, Vidmantas Valiušaitis, istorijos mokytojų asociacijos pirmininkas Robertas Ramanauskas, o gal dar ir kariuomenės atstovas. Neabejoju, kad sukilėliai ir jų veiksmai bus prisiminti deramai, objektyviai, nesiremiant vien okupacinės rusų valdžios sukurptais melagingais protokolais.
Didžiausiame portale Delfi.lt paskelbtas Kęstučio Girniaus straipsnis, kurio jau vien pavadinimas leidžia tikėtis pagarbaus kovotojų už mūsų valstybės garbę prisiminimo: „Birželio sukilimas: laisvės nevertas, kas negina jos“.
O rytoj, birželio 23 d. įvairios visuomeninės organizacijos ir politinės jėgos rengia mitingą-minėjimą Lukiškių aikštėje.
Nemiega ir Kaunas, kuris buvo tapęs sukilimo centru, ir už tai iki šiol yra apipilamas purviniausiais šmeižtais.
Savo ruožtu nesnaudžia ir kiti Lietuvos miestai, regionai.
Nacionalinio susivienijimo partijos aktyvistai jau kelios dienos skelbia, jog Birželio sukilimą mena ir Žemaitija, kurioje anuomet įvyko keletas sukilėlių mūšių su besitraukiančia Raudonąja armija ir sovietų okupacinės valdžios kolaborantais. Birželio 23 d. partija pakvietė susirinkti keliose Žemaitijos vietovėse ir išreikšti amžiną padėką už Tėvynę kovojusiems ir kritusiems didvyriams!
Minėjimai prasideda Viekšnių (Mažeikių rj.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje, persikelia į Maigų mišką, kur sovietų sadistai nukankino kunigą kanauninką J. Navicką, tęsiasi prie paminklo Lūšės sukilėliams bei prie Baltojo Rupėkių kryžiaus, kur kartu su kitais žuvusiais prisimintas ir paskutinysis Kretingos grafas Kazimieras Tiškevičius, o užsibaigia atminties žygis bolševikų įvykdytų žiauriausių žudynių vietoje Rainiuose (Telšių rj.).
Parašiau „paskutinysis Kretingos grafas“ ir nesulaikiau nusivylimo atodūsio: kol kas negirdėti, kad grafas ir jo žygdarbis kaip nors prisiminti jo gimtajame mieste Kretingoje. Kodėl? Galiu tik spėti: arba kretingiškių ypatingai trumpa atmintis, ir jie gyvena tik šiandienos problemomis, arba jie nesiryžta viešinti savo nuomonės apie Birželio sukilimą ir jo dalyvius. Nes iki šiol netyla šmeižto kampanija prieš kai kuriuos sukilimo vadus bei dalyvius, o sukilimo tikslus ir rezultatus valdžios ruporai, spaudžiami tendencingai nuteiktų kolegų iš užjūrių, interpretuoja remdamiesi beveik išimtinai okupantų sukurptais „liudijimais“ ir dokumentais.
Mes negalime pasirinkti istorijos, kurią turime išgyventi, bet galime pasirinkti tuos istorijos veikėjus, kurių atmintį puoselėjame, kurių pavyzdžiu ryžtamės sekti.
Būtų puiku, jei jubiliejinės sukakties proga būtų vardais/pavardėmis įgarsinami visi to istorinio įvykio dalyviai, paaukoję savo gyvybes už laisvą Lietuvą, nes minint žuvusiuosius, prisimenama ir iškeliama moralinė-pilietinė sukilimo reikšmė. Bet iki šiol neturime vieningos nuomonės dėl to, kurie vardai minėtini, o kurie – nutylėtini.
Prisimenant Birželio sukilimą, kažkodėl nutylima ir tai, kad akstiną pasipriešinimui davė birželio 15 d. sovietų valdžios ir jos pakalikų prasidėję masiniai Lietuvos žmonių trėmimai. Tuoj po jų miestus, miestelius ir net kaimus pasiekė LAF pasiuntiniai iš Kauno, kurie pogrindžio grupėms perdavė įsakymą pereiti į nelegalią padėtį, apsiginkluoti, slapstytis ir laukti signalo. Lietuvoje staiga susikūrė daug prastokai ginkluotų partizanų būrių, kuriuos, beje, pastebėjo ir sovietinio saugumo organai ne be vietinių išdavikų pagalbos, dėl to sukilimas prasidėjo ir vyko ne taip organizuotai, kaip buvo planuota.
Taip jau atsitiko, kad per porą paskutinių metų prieš Antrąjį pasaulinį karą trys skirtingos valstybės – Lenkija, Vokietija ir Rusija, – buvo pateikusios Lietuvai ultimatumus, ir visi jie buvo priimti, neparodžius pasipriešinimo. Visuomenę, tautą tai, žinoma, stipriai demoralizavo. Mat, agresoriui pasipriešinęs žmogus net ir po pralaimėjimo paprastai psichologiškai jaučiasi geriau, garbingiau, nei tas, kuris savo pozicijas apleido be kovos. Todėl Birželio sukilimas savo organizuota karinio pasipriešinimo forma lietuvių tautai grąžino pasitikėjimą savimi, orumą, kuris paskatino ir įkvėpė mūsų tautą tolesniam apie dešimtmetį trukusiam partizaniniam pasipriešinimui prieš rusiškuosius okupantus.
Šiandien Lietuvoje moderniais save vadinantys piliečiai neretai šaiposi iš patriotiškai nusiteikusių tautiečių ir ne tik neapgina netolimos praeities iškilių, patriotiškų asmenybių garbės, bet ir pritaria jų niekinimui bei šmeižimui. Moraliniai vėzdai, kuriais mėgsta naudotis „modernieji lietuviai“, siekdami sukompromituoti patriotus, yra bent keli:
- Patriotams yra priskiriamas agresyvusis nacionalizmas, kad tokiu būdu juos sutapatintų su „nacistais“, „fašistais“.
- Patriotus mėgstama vaizduoti kaip menko išsilavinimo ir/arba kaimiečius, necivilizuotus, aukštosios kultūros neragavusius kvailelius.
- Patriotų reputaciją mėginama suteršti, kaltinant juos dalyvavimu žydų žudyme. Ta dėmė ypač aktyviai klijuojama prie ne vieno Birželio sukilimo herojaus, ir diskusijos dėl jų reputacijos nesibaigia iki šiol.
Užtat Kretingos krašto žmonės gali švaria sąžine didžiuotis tuo, kad Kretingoje gimė, augo, subrendo iškili asmenybė, Birželio sukilimo dalyvis, kuris visu savo gyvenimu šluote nušluoja tokio tipo kaltinimus.
Tas žmogus – paskutinysis Kretingos grafas Kazimieras Tiškevičius.
Savo kilme grafas Kazimieras buvo lenkas, tad kaltinti jį lietuvišku nacionalizmu būtų juokinga. Jis tiesiog mylėjo tą kraštą, kuriame gimė jis pats, jo tėvas, broliai, seserys, mylėjo jo istoriją, kalbą ir pats laisvai kalbėjo žemaitiškai.
Dar Pirmojo pasaulinio karo metais grafas Kazimieras įgijo kariškio išsilavinimą ir kovojo Rusijos Vakarų fronte. Ta patirtis jam ir Lietuvai labai pravertė, kai po 1917 m. bolševikų surengto ginkluoto perversmo Rusijoje, grafas grįžo į Kretingą ir įstojo į Lietuvos kariuomenę. Vadovaudamas Pirmojo kavalerijos pulko kulkosvaidžių eskadronui, dalyvavo kovose su raudongvardiečiais, su bermontininkais (rusų baltagvardiečių ir vokiečių samdiniais) ir Vilniaus kraštą užėmusiais Lenkijos kariuomenės legionieriais. Įvedus karinius laipsnius Kazimieras Tiškevičius tapo leitenantu.
Nepriklausomybės karams pasibaigus, 1921 m. grafas Kazimieras demobilizavosi ir grįžo į Kretingą. Baigęs agronomijos mokslus, padėjo tėvui, grafui Aleksandrui ūkininkauti dvaro žemėje. Vyresniesiems broliams Stanislovui ir Juozapui Tiškevičiams po Lietuvos valstybės atkūrimo atsidūrus Lenkijoje ir tapus jos piliečiais, Kazimieras liko vieninteliu teisėtu Kretingos dvaro paveldėtoju. Jis rūpinosi dvaro sodyba, rūmų remontu, o nuo 1925 metų pats ėmėsi plėtoti verslą.
Nebuvo jaunasis grafas įsikūnijusi dorybė-tobulybė. Pavyzdžiui, grafas važinėdavo anglišku lengvuoju automobiliu „Dodge“ ir daugybė surašytų protokolų byloja, kad Kazimieras mėgo greitį, už kurio viršijimą ne sykį buvo baudžiamas administracine tvarka nustatytomis piniginėmis baudomis. Tačiau tai jam netrukdė aktyviai dalyvauti Kretingos krašto visuomeniniame gyvenime. Jis buvo renkamas daugybės įvairiausių valdybų ir komitetų nariu, rėmė lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių, Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos kuopą.
Beje, prie grafo Kazimiero Tiškevičiaus nelimpa ir antisemito etiketė. Grafo šeima, pradedant jo seneliu, pirmuoju Kretingos grafu Juozapu Tiškevičium, su žydais nuolat palaikė gerus, ekonominius-finansinius santykius. Jau gerokai po Antrojo pasaulinio karo, Novosibirske (Rusija) gyvenantis Kretingos verslininko Zalmano (Solomono) Tubianskio ainis Maksimas Kostinas, apsilankęs Kretingoje, pasakojo apie tai, kaip jo protėviai artimai ir gražiuoju bendravo su grafais Tiškevičiais.
Tai ar galima tokį žmogų priskirti prie menkai išsilavinusių, neva primityvių kaimiečių, nacionalistų? Žinoma, ne. O visgi toks žmogus aktyviai įsijungė į Birželio sukilimą kartu su kitais Lietuvos patriotais, žemaičiais, lietuviais…
1940 metų vasarą rusams užėmus Kretingą, Tiškevičių rūmuose buvo įrengtas kariškių bendrabutis bei NKVD pasienio kariuomenės karo ligoninė, todėl grafui Kazimierui su tėvais ir seserimi teko glaustis įvairiose vietose, kol galiausiai išsikėlė į motinai Marijai Tiškevičienei priklausiusį Židikų dvarą Skuodo rajone. Ten Kazimieras ir įsitraukė į pasiruošimą Birželio sukilimui, vadovavo Židikų pulkui.
Per vieną susirėmimą su besitraukiančiais raudonarmiečiais buvo sunkiai sužeisti keli sukilėliai. Iš rusų atimta trofėjine mašina, vadinama „polutarka“, grafas Kazimieras sužeistuosius 1941 m. birželio 24 d. išvežė į ligoninę. Tačiau prie Skuodo jau budėjo vokiečių kareiviai. Pamanę, jog „polutarka“ bando prasiveržti rusai, vokiečiai automobilį apšaudė, o jį vairavusį grafą nukovė. Išsiaiškinus aplinkybes, Kazimieras su keliais sukilėliais buvo palaidotas Narvydžių (Skuodo) kapinėse.
Frontui nuslinkus į Rytus, žuvusiuosius buvo leista perlaidoti. Tėvo Aleksandro rūpesčiu karstas su grafo Kazimiero palaikais buvo parvežtas į Kretingą ir pastatytas grafų Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus kriptoje. Jei ne karantino suvaržymai, kretingiškiai gal būt kriptoje būtų uždegę žvakes savo didvyrio atminimui.
Birželio sukilimas, ginkluotas pasipriešinimas, kovotojų už valstybės orumą ir laisvę kraujas neleido laisvę mylintiems žmonėms nuleisti rankų visą sovietinį laikmetį, o jų vardai švietė lietuvių tautai jos nelengvame kelyje į laisvę.
Šiandien, kai mes jaučiamės laisvę pasiekę, laimėję, labai svarbu neduoti tam švyturiui užgesti, neleisti atminčiai išblėsti.
2021.06.22; 18:18
