Įsivaizduoju, kad skaitytojas nuoširdžiai norėtų patarti autoriui užrašyti šio straipsnio pavadinimą su klaustuko ženklu, nes nuoširdūs skaitytojai lengvai įsivaizduoja, kad šio straipsnio autorius tikrai nesiruošia pašlovinti homoseksualizmo kaip reiškinio, nepuoselėja didesnių iliuzijų, kad galimą būtų atrasti kažkokią pagerinto homoseksualizmo versiją. Tačiau klaustuko ženklas mūsų atveju pademonstruotų išankstinę autoriaus pozicija ir būtų skaitytojo apdraudimas nuo galimybės susilaukti iš anksto nežinomų, dar kitaip tariant, nepaminkštintų išvadų.
Kita vertus, kietesnis kalbėjimas įvardyta tema įpareigoja laikytis nepilno žinojimo prezumpcijos, kai, siekiant išvynioti temą iki galo, nėra jokio užtikrintumo ir garantijos – kokios tarpinės ir baigtinės išvados turėtų nusistovėti? Čia derėtų neatsisakyti taip pat ir tokių nejaukių išvadų, kurios net prijaukintam autoriui galiausiai yra nelauktos ir nesmagios.
Kaip jau užsiminiau praeitą kartą, pasirinkti mūsų diskusijai šią temą įpareigojo prasidėjęs Lietuvoje sujudimas ir padažnėję raginimai dėl to, kad santykiuose su savo bendrapiliečiais iš vadinamųjų seksualinių mažumų pademonstruotume didesnį jautrumą, žmogiškumą, labiau kryptingai ta linkme pajunktume visus savo empatijos išteklius.
Nelauktai ir staiga, tarsi niekas iš nieko, klausimo dėl homoseksualams skirto žmogaus teisių paketo svarstymas įgijo kraštutinai verksmingą toną, kai įspūdžiui sustiprinti net buvo aukštai iškeltas vidujai raudą užgniaužusios homoseksualo motinos plakatas, savo stilistika bent iš dalies panašus į sovietinės motinos, kviečiančios kovoti su vokiškaisiais okupantais vaizdavimą karo meto mobilizacinėse propagandoje, taip pat ne mažiau įtaigi vizualizacija kaip Pirčiupio motinos skulptūrinės kompozicijos kumštis. Nesakau, kad tokio graudulingumo fono paūmėjimas aplink šį klausimą yra režisūros iš vieno centro pasekmė. Tarkime, staigiai, kaip gaisras nuo vienos kibirkšties išdžiūvusiame miške, išpopuliarėjo įsivaizdavimas, žmonės stichiškai vienas iš kito persėmė nuomone apie homoseksualus, kad „ jie yra tokie pat kaip ir mes, tik dar labiau kenčiantys, baisų diskomfortą ir nežmogišką įtampą patiriantys žmonės“. Kitaip tariant, vienaip ar kitaip buvo užsimota savo širdies artumu sušildyti ir, jeigu norite, tokiu būdu humanizuoti homoseksualo paveikslą.
Tačiau tokios, tarsi ir geros intencijos įgyja ultra tragikomišką pobūdį, prisimenant tą aplinkybę, kad homoseksualizmo ideologija, iškėlusi vaivorykštės vėliavą, iškilo postmodernistinės mąstysenos, pakvietusios dehumanizuoti ar net animalizuoti žmogišką tikrovę, o taip pat pasiskelbusios posthumanistinės epochos vėliavneše, terpėje. Tikriausiai pernelyg drąsu butu sakyti, kad posthumanistinių intencijų postmodernistinė filosofija ir homoseksualizmas kaip ideologija yra tiesiogiai išvedami vienas iš kito reiškiniai, greičiau tai yra gretutiniai, tarpusavyje labai tampriai susiję fenomenai, – taip tampriai, kad jų tarpusavio sąveiką būtų galima aiškinti pagal tarpusavyje susisiekiančių indų principą.
O vis dėlto koks yra tas homoseksualo paveikslas? Ar sakote, kad toks klausimas yra mažiausiai nekorektiškas, o iš esmės – visiškai absurdiškas, nes vienas dalykas yra homoseksualizmo ideologija, o visai kitas – konkretūs žmonės su savo skirtingais temperamentais, charakteriais, besiskiriantys vienas nuo kito unikalia gyvenimo patirtimi, nepamatuojami vienu kurpaliu, neįspraudžiami į iš anksto paruoštą schemą? Taip turėtų būti, tačiau čia savaime įsiperša tikrai nejauki išvada, kad visi Lietuvoje gyvenantys homoseksualios orientacijos žmonės gali būti subendravardiklinti ne tik pagal savo seksualinę orientaciją, bet taip pat ir pagal jiems visiems, be išlygų būdingą antilietuvišką nusiteikimą, pagal juos visus didesniu ar mažesniu laipsniu užvaldžiusią alergiją tautiniam sentimentui. Kodėl taip yra, – tai klausimas, kurį palieku spręsti skaitytojui.
Kita vertus, nė kiek nebejoju dėl čia pateikto apibendrinimo, nežiūrint to, kad jokiais sociologiniais tyrimais nesiremiu, taip pat nenumatydamas jokių išimčių iš čia įvardytos taisyklės. Iš tiesų, jeigu būtų kitaip, mes tokį neįtikėtiną stebuklą be jokių statistinių tyrimų lengvai atpažintume dėl jo ekstraordinaraus pobūdžio, kaip balta varna yra lengvai atpažįstama juodvarnių būryje. Tokį atvejį galime įsivaizduoti ar aptarti minties eksperimento plotmėje, tačiau gyvoje tikrovėje lietuvių tautinius idealus puoselėjantis homoseksualas neegzistuoja. Kita vertus, jeigu tokį neįtikėtiną atvejį, t. y. homoseksualą ir podraug Lietuvos patriotą aptiktumėte, jo nuotrauka galėtų tapti atskiro homoseksualizmo atvejo su žmogaus veidu įvaizdinimu.
Nenoriu piktžodžiauti, todėl nesakysiu, kad tai būtų stebuklas, prilygstantis antrajam Kristaus atėjimui, tačiau patriotinių idealų neišsižadėjusio homoseksualo pasirodymas Lietuvoje būtų ne mažiau stebuklingas nutikimas nei, tarkime, žydų populiacijos Lietuvoje balso įgarsintojų bandymas ne tik kiekviena proga minėti būtas ir nebūtas lietuvių nuodėmes, bet drauge prisiminti ir tuos savo tautiečius, kurie nusikalto lietuvių tautai ir žmogiškumui arba padarė karo nusikaltimus (į viešumą andai buvo prasisunkusios užuominos apie tai, kad Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centre yra pradėtas tyrimas dėl Genriko Zimano lemiamo vaidmens Pirčiupio kaimo tragedijoje, tačiau dabar jau galima drąsiai spėti, kad po įvykusios Centro rekonstrukcijos (?) ši tema bus užrakinta penkiomis spynomis; neatmestina ir tokia galimybė, kad vadinamoji Centro rekonstrukcija buvo pradėta, siekiant užkardinti kelią tokių zimanų karo nusikaltimų tyrimams).
Nepriimu kaltinimo, kad nuo vienos temos peršokau prie kitos be jokios loginės sekos. Tai ne šių eilučių autorius, o vadinami pažangiečiai tvirtina, kad mūsų dienų visuomenės pažanga susideda iš dviejų elementų, tai esą yra kova už homoseksualių žmonių teises + kova prieš antisemitizmą, kai pasakius vieną būtina prisiminti ir kitą, pateikdami struktūriškai labai panašų sąvokos apibrėžimą kaip V. Leninas, kuris savo ruožtu skelbė, kad komunizmas yra tarybų valdžia + visos šalies elektrifikacija.
Senovės graikai vadinamą esmės klausimą išsakė taip: to ti estin? Kas yra tai kaip toks apskritai – tas ar kitas dalykas? Siekiant atsakyti į šį klausimą, dažniausiai yra pateikiamas sąvokos apibrėžimas pagal Aristotelio sąvokų apibrėžimo logikos reikalavimus, kai yra nurodomas apibrėžiamo dalyko santykis su labiau bendra giminine sąvoka, drauge pažymint to apibrėžiamo dalyko rūšinį skirtumą. Nežinau ir nenoriu žinoti – kiek tikslus yra Lenino apreikštas komunizmo apibrėžimas, drauge labai sunku atsikratyti nesmagaus įspūdžio, kad vadinamųjų pažangiečių pateiktas pažangos nusakymas per dviejų elementų sukabinimą yra pernelyg siauras, mechaniškas ir groteskiškas, taigi vargu ar tinkamas tokio daugiabriaunio reiškinio kaip pažanga nusakymui. Tai greičiau yra konjunktūrinis užkeikimas nei sąvokos apibrėžimas.
Jeigu čia ir yra kažkokia slapta logika, mėginant sukabinti du elementus pažangos apibrėžime, tai, kaip atrodo bent man, turėtų būti ne kas kita, o žmogaus pažeminimo arba net žmogaus nužmoginimo logika, juolab kad už iš pažiūros nekaltų įvardijimų čia slypi nevienareikšmis turinys.
Kaip buvo proga pasakyti dar praeitą kartą, žmogaus teisių idėjos totalioji homoseksualizacija veda į žmogaus teisių koncepto nužmoginimą. Kita vertus, dar didesnį rūpesti kelia tai, kad prisidengiant kovos prieš antisemitizmą lozungais yra pradedama tylioji Lietuvos okupacija ir lietuvių tautos orumo naikinimas pagal niekur nedingusį stribų veiklos pavyzdį.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula vos der Leyen, neapsiribodama tik antisemitizmo įvardijimu, truputėlį praplečia antrojo elemento pažangos apibrėžime charakteristiką, sakydama, kad šiandieninės Europos vienu iš svarbiausių pažangos orientyru yra kova prieš rasizmą. Tačiau mūsų aplinkoje atsitiko būtent taip, kad skatinant kovos su išgalvoto antisemitizmo apraiškomis aistras, prasidėjo ir su spartėjančiomis apsukomis yra tęsiamas labai nuožmus rastinis Lietuvos užpuolimas, visa savo esme atsikleidžiantis žydų tautybės asmenų išplatintame pareiškime apie tai, kad neva lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos.
Žinia, toks pareiškimas nėra tik atskiro nešvankaus žydelio pasisakymas, išplatintas pavėjui, bet, kaip matome, lietuvių tautos atskyrimo nuo istorinės refleksijos įgyvendinime dalyvavo net ir vizituojantys Lietuvoje žydų tautybės JAV ir Izraelio ambasadoriai, įsipainioję į labai niekingas Genocido tyrimų centro, ilgai atlikusio Tautos atminties instituto funkcijas, sužlugdymo akcijas. Kaip visi gerai suprantame, taip pasižymėjęs JAV ambasadorius atstovauja ne didžiosios mūsų sąjungininkės, o labiausiai reakcingų Izraelio politikos sluoksnių interesus, drauge puoselėjame viltį, kad supratimas apie tikrą dalykų padėtį šioje plotmėje anksčiau ar vėliau išplis iš į platesnius vandenis.
Norėčiau, kad mano tolesnis pasakymas būtų tik spalvų sutirštinimas, tačiau kartas nuo karto turiu progą pamintyti ir apie tai, kad Lietuva yra sionistinio užpuolimo taikinys Nr. 1. Įsivaizduoju, kad retas sutiks ir su tokia kraštutinai rizikinga hipoteze, kad taip atsitiko dėl to, jog Lietuva yra nusižiūrėta kaip naujojo Izraelio inkubatorius.
Nelaimingo incidento metu buvo dirbtinai sukurtas terminas, kuris taikomas kitoje vietoje nei buvo užmanytas, netikėtai įgyja konceptualią reikšmę. Iš tiesų, dekonstruotas, t. y. tautinę ir lytinę tapatybę praradęs žmogus, naujosios konfigūracijos mankurtas yra žmoga. Kitaip ir nepasakysi.
2021.11.06; 18:00
