Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Naujai įkurtos „Laisvės ir teisingumo“ partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis neslepia ambicijų artėjančiuose Seimo rinkimuose laimėti bent kelioliką mandatų. Visgi naujai įkurtos partijos pirmininko pavaduotojas Artūras Paulauskas pripažįsta vis dar neapsisprendęs, ar dalyvaus Seimo rinkimuose.
„Manau, kas mes rinkimuose pakankamai gerai pasirodysime. Mano tikslas yra 15 vietų, tai yra, man vadovaujant mes turėjome 13 vietų, paskui buvo 8 vietos, tai 15 vietų, manau yra pakankamai geras, teigiamas, teisingas sprendimas naujam politiniam dariniui, naujai politinei organizacijai žiūrint po to į Savivaldos rinkimus, į Europos Parlamento rinkimus ir išsiugdyti savo kandidatą į Prezidento rinkimus“, – žurnalistams teigė naujas „Laisvės ir teisingumo“ pirmininkas R. Žemaitaitis.
„Gali būti, kad galbūt bus kitas žmogus. Nors aš prioritetą teikiu, kad į rinkimus turi vesti partijos narys“.
R. Žemaitaitis informuoja artėjančiuose Seimo rinkimuose planuojantis dalyvauti Kelmės-Šilalės vienmandatėje apygardoje. Anksčiau politikas buvo renkamas Pietų Žemaitijos apygardoje, kuri dabar yra panaikinta, tačiau politikas ir toliau planuoja kandidatuoti krašte, kuriame turi didžiausią palaikymą.
„Aš visada gaunu apie 70 procentų balsų, tai yra didelis įvertinimas ir natūralu, kad toje apygardoje, tame krašte aš tikrai kandidatuosiu“, – informavo jis.
R. Žemaitaičio teigimu, naujai įsikūrusi „Laisvės ir teisingumo“ partija vienys maždaug 5 tūkstančius narių.
„Tai yra 3 tūkstančiai Artūro Zuoko buvusios politinės partijos, 500 Artūro Paulausko ir apie 1700 buvusios „Tvarkos ir teisingumo“ partijos. Tai tie, kurie jau užpildė anketas ir įstojo į naują organizaciją, tapo jos nariais“, – sakė jis.
Naujai išrinktas partijos lyderis akcentuoja, kad partijos vienas iš tikslų yra būti valdančioje daugumoje ir taip užtikrinti savo programos įgyvendinimą. Nors politikas teigia, kad kol kas apie galimas koalicijas dar anksti šnekėti, tačiau pripažįsta, kad kol kas neatmestų galimybės po rinkimų koaliciją sudaryti su „valstiečių“ partija.
„Šiandien kol kas anksti apie tai kalbėti, bet tai, kas dabar vyksta ypatingai koronaviruso metu, pradedant viešosiose vietose senjorų ir vyresnių nei 60 metų žmonių ignoravimas, man nėra priimtinas, bet aš tikiuosi, kad jie savo žodžių atsisakys, kaip kartais pas juos ir pavyksta tai – vieną šneką, kitą daro. Tai stebėkime, kaip bus rugsėjo-spalio mėnesį“, – teigė R. Žemaitaitis.
Partijos lyderis taip pat neslepia ambicijų, kad po Seimo rinkimų partijos nariams pavyktų užimti ir politinius postus.
„Natūralu, mes turime stiprių kultūros veikėjų, nes šiandien kultūros sektorius yra visiškai apleistas, švietimo sektoriui mes taip pat turime žmogų. Ir (pirmininką – ELTA) Nacionaliniame saugumo ir gynybos komitete. Manau, kad Artūras Paulauskas yra tas žmogus, kuris iš tikrųjų išmano šitą darbą, yra dirbęs Seimo pirmininku, dirbęs ministru, buvęs komitete, tikrai drąsiai galėtų juo būti“, – sakė R. Žemaitaitis, akcentuodamas, kad kultūros komiteto pirmininku galėtų būti partijos pirmininko pavaduotojas A. Zuokas.
„Laisvės ir teisingumo“ lyderis teigia, kad partijos rinkėjas bus mišrus. Partija savo kandidatus kels ne visose vienmandatėse apygardose. Pasak jo, kol kas planuojama išsikelti 45 vienmandatininkus. Pirmieji 10 vienmandatininkų, pasak partijos pirmininko, bus patvirtinti birželio 19 dieną vyksiančiame „Laisvės ir teisingumo“ tarybos posėdyje.
„Esu užsibrėžęs tikslą 45 vienmandatininkus turėti, ten, kur matau realius šansus, ten, kur matau 2-3 vietas, ten, kur matau žmogų, gebantį surinkti balsų.(…) Turime šiandien 34 preliminariai, tai reikia tiesiog su visais susiderinti dėl apygardų“, – informavo R. Žemaitaitis.
„Laisvės ir teisingumo“ partijos pirmininkas prognozuoja, kad Seimo rinkimuose į parlamentą galėtų patekti maždaug 8 partijos nariai pagal sąrašą, o maždaug 8 būtų išrinkti vienmandatėse apygardose.
A. Zuokas: partijos tikslas atstovauti savarankiškai dirbantiems žmonėms
Savo ruožtu A. Zuokas akcentavo, kad naujai įkurtos partijos tikslas bus atstovauti savarankiškai dirbantiems žmonėms. Pasak politiko, šiai rinkėjų grupei išgirdus partijos programą „Laisvė ir teisingumas“ galėtų tikėtis maždaug 10-12 vietų Seime.
„Šiems žmonėms niekas dabar neatstovauja, tai jeigu jie mus išgirs, mūsų programa jiems bus priimtina, tai tada mes tikrai neabejotinai praeisime 5 procentų barjerą, aišku, turime stiprių kandidatų vienamndatėse apygardose, tai turėtų būti frakcija 10-12 narių. Puiki komanda koalicinei Vyriausybei“, – prognozėmis dalinosi A. Zuokas.
„Jeigu mes sutartume dėl programinių dalykų, mes galėtume kalbėtis su visomis politinėmis partijomis, kurios gautų pasitikėjimą iš rinkėjų. Galiu pažymėti, kad nemažą dalį mūsų politinės programos, kurią mes turėjome praeituose rinkimuose, reikia pripažinti, kad „valstiečiai“ įgyvendino“, – akcentavo politikas.
A. Zuokas informuoja planuojantis dalyvauti vienmandatėje rinkimų apygardoje.
„Aš planuoju dalyvauti Vilniuje, kandidatuoju Šeškinės-Šnipiškių vienmandatėje apygardoje“, – teigė jis.
A . Paulauskas dėl dalyvavimo rinkimuose dar svarsto
Savo ruožtu A. Paulauskas neslėpė, kad vis dar yra neapsisprendęs dėl dalyvavimo artėjančiuose Seimo rinkimuose.
„Aš nežinau dar dėl dalyvavimo Seime. Tokių pasiūlymų turiu, bet aš dar galvoju. Aš dalyvauju politikoje, o Seimas nebūtinai vienintelė politinė vieta, kur gali dalyvauti. Visiems atrodo, kad ten Seime kažkaip tai medumi patepta“, – teigė A. Paulauskas.
A . Paulauskas neslepia, kad esant galimybei norėtų užimti teisingumo ministro postą.
„Norėčiau, be abejo, su teise susiję dalykai man yra artimi“, – pripažino politikas.
Šeštadienį Artūro Zuoko vadovaujamos partijos „Laisvės sąjungos (liberalų)“ pagrindu įkurta partija „Laisvė ir teisingumas“. Suvažiavimo metu likviduota „Tvarkos ir teisingumo“ partija prijungta prie A. Zuoko vedamos partijos. Ši pervadinta į „Laisvės ir teisingumo“ partiją, jos pirmininku išrinktas Remigijus Žemaitaitis.
Kaip ELTA jau rašė, balandžio pabaigoje prie A. Zuoko partijos prisijungė A. Paulausko vadovaujamas visuomeninis judėjimas „Pirmyn, Lietuva“. A. Paulauskas, R. Žemaitaitis ir A. Zuokas dar anksčiau buvo pranešę apie planus kurti politinę jėgą, kuriai planuojama suteikti „Laisvės ir teisingumo“ pavadinimą.
Artūras Zuokas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vertindamas pastaruosius įvykius vidaus politikoje, buvęs ilgametis Vilniaus meras, vienas iš naujos partijos „Laisvė ir teisingumas“ iniciatorių Artūras Zuokas sako, kad pritaria buvusios šalies vadovės Dalios Grybauskaitės nuomonei, jog Jaroslavas Narkevičius neturėjo būti paskirtas susisiekimo ministru. Politiko vertinimu, tai – prezidento Gitano Nausėdos klaida.
Kartu A. Zuokas teigia, jog G. Nausėda neturėtų konfliktuoti su valdančiaisiais ir premjeru Sauliumi Skverneliu. Naujienų agentūrai ELTA duotame interviu politikas negailėjo kritikos bažnyčios atstovams, aktyviai dalyvaujantiems politiniuose procesuose, įvertino lenkų tautybės žmonių situaciją Lietuvoje bei paaiškino, kaip partija „Laisvė ir teisingumas“ sieks atstovauti konservatyviam liberalui.
Jo teigimu, partijų lyderiai neturėtų skelbti išankstinių nuomonių, su kokiomis politinėmis jėgomis niekada neitų į koaliciją, nes, juokauja A. Zuokas, politika – ne prekybos centras, kuriame gali išsirinkti minkščiausius batonus.
– Lapkričio pabaigoje, kartu su „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininku Remigijumi Žemaitaičiu ir buvusiu Seimo nariu Artūru Paulausku paskelbėte apie bendrus planus Seimo rinkimams – dalyvausite vienu sąrašu ir nekonkuruosite vienmandatėse rinkimų apygardose. Trečiadienį informavote, kad jungiatės ir kuriate naują konservatyvią-liberalią partiją „Laisvė ir teisingumas“. Kokios reakcijos sulaukėte iš kolegų, kitų politikų?
– Yra geros reakcijos ir iš rėmėjų, ir iš konkurentų pagarbi reakcija. Visus suintrigavo toks, sakyčiau, teisingas sprendimas dėl pavadinimo, tai yra LT – „Laisvė ir teisingumas“, kas labai atliepia šiandienines Lietuvos problemas. (…) Ši muškietininkų linija toliau gražiai eina.
Manau, kad rinkėjai turėtų tai matyti. O šiaip, aišku, norėčiau, kad atkreiptų dėmesį į mūsų deklaracijos turinį. Į ją mes įdėjome labai įdomių, tvirtų ir originalių teiginių, kurie tikrai atliepia šiandieninius visuomenės poreikius Lietuvoje. Tai turi skambėti naujai ir norėtųsi, kad deklaracijos turinys taptų nauju diskusijų objektu. (…)
– Jūs su liberalais siejamas jau seniai, tačiau R. Žemaitaičio liberalumą kritikuoja ne tik kitų liberalių partijų atstovai, tačiau ir politologai. Kokias Tvarkos ir teisingumo sąsajas su liberalizmu įžvelgiate jūs?
– Žiūrėkime į istoriją. Kažkada „Tvarka ir teisingumas“ taip pat savo pavadinime turėjo liberaldemokratų pavadinimą. Juolab, jie yra atskilę nuo Lietuvos liberalų sąjungos. Taigi, kaip gerai kažkada R. Žemaitaitis buvo išsireiškęs – esame vieno ąžuolo gilės, tik pabirusios. O kodėl mes pabrėžiame, kad esame labiau konservatyvūs liberalai, tai su ta intencija, kad tai iš tikrųjų daugiau ar mažiau atspindi mūsų partijos narių požiūrius, vertinimus. Antra – yra noras, kad Lietuvoje šiek tiek būtų grįžta prie ideologinės diskusijos, prie tam tikrų pagrindų ir parodyti skirtumus, kad liberalai yra skirtingi – yra kairieji liberalai, kuo šiandien mes drąsiai galime vadinti Laisvės partiją. Yra liberalai, kurie pretenduotų į klasikinį liberalizmą, kaip šiuo atveju – Liberalų sąjūdis su tam tikromis išimtimis. Mes – Laisvės sąjunga dar berods 2011-2012 m. į savo programą stipriai įtraukėme krikščioniškąjį pagrindą, kalbėjome apie krikščioniškąjį liberalizmą, kas lygiai taip pat yra atskira liberalizmo srovė.
Taigi, šiuo atveju mes ieškojome to būdo, kaip parodyti savo skirtumus ir savo vertybinius pagrindus. Be abejonės, individo laisvė mums yra pagrindas, tačiau mes sakome, kad galime bet kuriuo atveju susitarimo būdu savo laisvės apimtį, laisvės galią sumažinti ir susitarti dėl bendrojo gėrio, kam tikrai prieštaraus libertaras arba klasikinis liberalas. (…) Šiuo atveju yra kitoks liberalizmas ir mes norime tai parodyti visuomenei.
– Pažiūrėkime iš šalies į kuriamos partijos pristatomą ideologiją. Kokia prasmė vadintis liberalu, jei ne į visų žmonių teises sieksite atsižvelgti? Pavyzdžiui, LGBT bendruomenės. Kodėl tik partnerystė, o ne santuoka? Jei remiatės krikščioniškomis vertybėmis, tai šalia kelio paliekate tuos, kurie jomis nesiremia.
– Tai šiuo atveju mes matyt negalime atliepti visų 100 proc. visuomenės interesų – tai būtų labai naivu ir galbūt tik diktatoriškos valstybės galėtų to siekti ir tai, matyt, būtų dirbtina. Mes labai aiškiai pasisakome. Nėra šiandien daug politinių partijų, kurios įtrauktų į savo deklaraciją arba programą, kaip vieną pagrindinių punktų, kad turi būti partnerystės institutas, įstatymas ir juo žmonės gali naudotis. Tame tarpe – ir LGBT bendruomenės nariai, tačiau kartu mes pabrėžiame, kad, kalbėdami apie santuokos institutą arba jo supratimą, mes laikomės krikščioniškos prizmės. Į santuoką mes žiūrime per krikščionišką prizmę ir tai, kas yra įtvirtina mūsų Konstitucijoje. Toks mūsų požiūris, mes tą teigiame viešai – kažkam galbūt patinka, kažkam galbūt ne, bet toks yra mūsų vertybinis pasirinkimas.
Kita vertus, dėl to mes ir pridedame, kad esame konservatyvūs liberalai. Būtent šioje temoje mes esame konservatyvūs, tačiau esame vieni iš pirmųjų, kurie drąsiai sakome, kad bet kuriuo atveju partnerystės įstatymas turi būti priimtas ir juo turi naudotis tie, kurie norėtų. Čia yra jų teisė.
– Kalbate apie iš dalies konservatyvų požiūrį į šeimą ir jos teisinę formą. Kaip tuomet vertinate idėją, kuriai jau pritarė Seimas, steigti Nacionalinę šeimos tarybą, kurios vienas iniciatorių buvo parlamentaras Rimantas Jonas Dagys?
– Mes savo deklaracijoje aiškiai pasisakome, kad politikai neturėtų kištis į šeimos reikalus ir neturėtų pradėti vertinti, kurti apibūdinimus, kas yra šeima, kokia šeima tikresnė ar netikresnė. Palikime tai mūsų žmonėms, mūsų vyrams, moterims, šeimoms spręsti patiems. Čia jau mes atliepiame tą grynąją liberalizmo srovę. Kada politikai kišasi ir bando keisti terminus, apibūdinimus, tai tik supriešina visuomenę, todėl šiuo atveju su ponu Dagiu ir jo idėjomis mes visiškai neturime jokių bendrumų. Atvirkščiai, netgi priešingai. Maža to, savo deklaracijoje labai pabrėžiame tai, kad turime baigti valstybėje priiminėti įstatymus, kurie bando kažką priversti. Pagrindas šiuo atveju yra įtikinimas argumentais, kad žmogus nesielgtų blogai ar pasirinktų gerą sprendimą iš įsitikinimo, analitinio mąstymo, o ne dėl to, kad įstatymas verčia.
Lygiai taip pat, kalbėdami apie bažnyčios vaidmenį visuomenėje, noriu priminti, kad bažnyčia yra atskirta nuo pilietinės visuomenės.
Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) pirmininkas Artūras Zuokas ir Eltos korespondentė Dainora Karklytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šiandien mes matome bažnyčioje, ypatingai katalikų, dvi sroves – viena, kuri dirba puikų darbą, aiškindami, kas yra gerai, kodėl nereikia daryti aborto, kodėl reikia pasirinkti gyventi santuokoje ir priimti įžadus, prisiekiant vienas kitam. Ji puikiai tą darbą dirba. Pažiūrėkite, tose bažnyčiose, kur yra aktyvūs, išsilavinę ir šiuolaikiški kunigai, nueikite į mišias – pamatysite labai daug žmonių. Tačiau yra šiandien dalis Lietuvos bažnyčios atstovų, kurie tingi dirbti savo darbą. Jie bando per politikus įtvirtinti tam tikrus draudimus arba tam tikrus nurodymus, kad visuomenė jiems paklustų.
Mes labai aiškiai sakome, kad tai yra ne tas kelias. Negalima paversti tam tikrų siekių prievarta, tai tik supriešins visuomenę. Jeigu kalbėtume apie bažnyčios rolę visuomenei, tai jos darbas yra bažnyčioje, jos darbas yra aiškinant, šviečiant žmogų, kad žmogus įtikėtų ir pats sąmoningai pasirinktų vieną ar kitą kelią, o ne bandant per politikus.
Juo labiau, kas skamba labai keistai XXI a. Europos Sąjungoje, (…) kad bažnyčia oficialiai bando dalyvauti politikoje, inicijuodama politinius darinius ar vos ne inicijuodama jų steigimą, parinkdama politikus. Tai – ne tas kelias, kurį mes palaikytume.
– Grįžkime prie rinkimų. Kas bus jūsų konkurentai Seimo rinkimuose? Iš vienos pusės, jūs save vadinate konservatyvia-liberalia politine jėga, kita vertus – rinkimuose dalyvaujate su „tvarkiečiais“. Taigi, ar savo konkurentus matytumėte Liberalų sąjūdį ir A. Armonaitės „Laisvės partiją“, ar tai būtų kiti naujų politinių darinių iniciatoriai – A. Juozaitis bei krikščioniškas vertybes iškeliantys V. Sinica, R. J. Dagys?
– Aš nesusiaurinčiau taip požiūrio į galimą rinkėją. Juo labiau, kaip taisyklė, gal tik kelios partijos su tam tikromis išimtimis turi tą stabilesnį rinkėją. Rinkėjas šiandien turėtų būti labai pragmatiškas ir sąmoningas. Kad jis rinktųsi tą politinę jėgą, kurios programa yra geriausia, kurios atstovai nekelia abejonių, kad jie pajėgūs. Šiandien mes labai aiškiai pretenduojame į centro, centro-dešinės rinkėjus ir kaip vieną pagrindinę socialinę grupę arba visuomeninę grupę išskiriame tą, kurią paskutiniu metu mūsų aukščiausi valstybės pareigūnai ir tam tikri ekonomistai vadino „gyvulių ūkiu“ – savarankiškai dirbančius žmonės. Mes labai griežtai norime pasakyti, kad negalima įžeidinėti žmonių ir jų vadinti gyvulių ūkiu. Ypač tų, kurie (…) šiandien sudaro labai didelę visuomenės dalį. Kalbu apie tuos, kurie dirba pagal verslo liudijimus, individualią veiklą, autorines sutartis ir visa kita. Kurie, kitaip tariant, yra patys sau darbdaviai.
Mes jiems ir norime šiandien atstovauti. Norime juos ginti, nes šiandien, jei kažkas leidžia juos vadinti „gyvulių ūkiu“, yra nepateisinama.
Savo programoje ir deklaracijoje taip pat aiškiai sakome, kad mes norėsime ir sieksime, jog būtų didesnė mokestinė įvairovė ir žmonės, kurie nori būti patys sau darbdaviai, patys laisvai galėtų rinktis darbo formą, turėtų tokią galimybę. Tokia galimybė būtų sudaryta ir įstatymu, ir mokestine prasme, vadinasi – lygiavos nėra ir nebus, jos ir nebūna. Tokiu būdu mes prieštaraujame visiems tiems, kurie sako, kad turi būti vienoda mokestinė bazė apmokestinant dirbantį žmogų, nes tai yra noras juos suvaryti į vieną standartą, kurpalį… Tai yra neįmanoma.
Kirpėjai, kurie dirba savo įrankiais, savo rankomis, savo laiku pagal individualią veiklą ar verslo liudijimą išėjus atostogų, atostoginių niekas nemoka. Ji turi pati užsidirbti. Neduok Dieve, jei kažkas atsitiks jos rankai– dirbti nebegali, tai viskas, tai tampa jos problema. Lygiai taip pat kūrybiniai darbuotojai – nemaža dalis žurnalistų, menininkų, visi kiti dirba vienu metu dešimtyje skirtingų projektų, neturi vieno darbdavio.
Pagaliau žmogus gali ir nenorėti turėti vieną darbdavį. Tai yra tai, ką mes norime atstovauti, o šitų žmonių, pagal Statistikos departamento duomenis, yra 230 tūkst. Lietuvoje – dirbantieji pagal verslo liudijimus, individualią veiklą, kitas savarankiško darbo formas. Plius – jie turi šeimos narius. Šiandien mes juos pabrėžiame, kaip pagrindinę atstovaujamą interesų grupę, nes šiandien jų niekas negina, atvirkščiai – vadina įžeidžiančiai.
– Įsivaizduokime scenarijų. Ateina rinkimai, visi žmonės, kurie vairuoja automobilius su LT numeriais – tokių rinkėjų palaikymo juokavote laukiantys, nubalsuoja už „Laisvę ir teisingumą“. Su kokiomis politinėmis jėgomis jūsų rinkimų sąrašas svarstytų kurti valdančiąją koaliciją?
– Šiandien, aišku, dar labai anksti kalbėti, tačiau visą laiką pabrėžtume idėjinį bendrumą ir programinį suderinamumą. Mes niekada neturėtume pasakyti, kad su tais nedirbsime, kaip kažkada buvo labai madinga. Norime pabrėžti, kad susipriešinimo visuomenėje per daug. Šiandien reikia telkiančios lyderystės. (…) Neabejotinai kito Seimo valdančioji dauguma bus taip pat koalicinė, ir, jeigu mes suderinsime savo programas, dėl jų susitarsime, tai galima sudaryti tvarią koaliciją, kuri leistų įgyvendinti tas programas, idėjas, kurias kiekvienas koalicijos partneris bus pateikęs savo rinkėjams.
– Esame turėję pavyzdžių, kai politinės partijos lyderis įvardija, su kuo tikrai nesudarytų koalicijos. Gal tuomet ir jūs turite tokį „juodąjį sąrašą“?
– Mes tikrai nebūsime tie, kurie taip sakytų. Aš turiu tokią frazę, kad politika – ne prekybos centras, kur ateini ir išsirinkai minkščiausius batonus. Tiesiog rinkėjai išrinko, yra jų atstovai Seime, jie turi savo idėjas, programas, tai turime sėsti prie stalo ir tartis bei susidėlioti optimaliausią kelią. Išankstiniai nusistatymai prieš kažką yra labai sudėtingi ir kelia tik konfliktus, o šiandien tų konfliktų Lietuvoje ir taip per daug.
– Jūs save įvardinate konservatoriais-liberalais. Kaip vertinate premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimą apie konservatorius–Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionys demokratus, kaip antivalstybinę partiją?
– Yra politologinis vertinimas ir yra dalykinis vertinimas. Šiandien neabejotina, kad „valstiečių-žaliųjų“ partija mato viešą konfliktą ir aštrią priešpriešą su konservatoriais, kaip vieną iš veikimo būdų. Priminsiu, kad kažkada socialdemokratai su Algirdu Brazausku priešakyje ir konservatoriai su profesoriumi Vytautu Landsbergiu tarpusavyje labai aštriai konkuravo ir negailėjo vieni kitiems visokiausių epitetų, (…) bet tai leido šioms politinėms partijoms užaugti iki pagrindinių politinių jėgų Lietuvoje ir visą laiką būti arba vieniems, arba kitiems valdžioje. (…)
Aš manau, kad čia jų („valstiečių“ – ELTA) taktinis pasirinkimas – konfrontuoti su konservatoriais ir aiškiai atspindėti tuos žmones, kurie yra prieš konservatorius, o tokių yra nemažai.
Jeigu žiūrėti iš dalykinės pusės, tai aš daug kur tikrai galėčiau sakyti, kad konservatoriai savo veikla šiandien yra padarę ypatingai didelę žalą Lietuvos valstybei, mūsų žmonių lūkesčiams, kuriuos jie galėjo būti patenkinę, jeigu nebūtų tam tikrų sprendimų. Konservatoriai turi gerą savybę patys prisidirbti, bet apkaltinti kitus. (…)
Konservatorių veiksmai ir sprendimai grynai dėl merkantilinių, politinių tikslų, savų, kaip partijos, padarė didelę žalą Lietuvai. Tai neabejotina.
– Pasukime kalbą prie kitų partijų. Premjeras S. Skvernelis DELFI teigė matąs teigiamai pasikeitusį Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą. Savo ruožtu pats V. Uspaskichas taip pat neslepia ambicijų Seimo rinkimuose. Ar, jūsų nuomone, V. Uspaskichui realu grįžti į politinės padangės aukštumas?
– Jis tikrai neatsisakys Europos Parlamento nario mandato, tai jo Lietuvos politikoje tiesiogiai nebus, bus tik fragmentiškai arba tiek, kiek reikalaus rinkimuose keliami tikslai. Aš kol kas nematau nei asmenų, kurie aplink jį yra ir kurie pretenduotų tapti nariais Seime, nei programos ir teiginių. Gerai pažįstu Viktorą. Vis dėlto pasakyti ir gebėti padaryti… Didelis atstumas yra tarp tų dviejų dalykų. Aišku, šiandien aš manau, kad jis rinkimuose tikrai turi bangą, nes dalis rinkėjų, kurie nusivylę tais pačiais socialdemokratais, „valstiečiais“ ieškos alternatyvų, bet į tuos rinkėjus ir mes pretenduosime. Ypač „Tvarkos ir teisingumo“ rinkėjai, partijos nariai, R. Žemaitaičio rinkėjai yra būtent tie, kurie galėtų lygiai taip pat patraukti.
Jei mes sugebėsime pasiekti, kad apjungsime skirtingus rinkėjus didžiųjų miestų, regionų, taip pat tam tikras kitas socialines, visuomenines grupes, tai mes galime lygiai taip pat sėkmingai konkuruoti dėl tų rinkėjų palankumo. (…)
– Pakalbėkime apie šalies vadovus. Kaip vertinate dabar susiklosčiusią situaciją tarp premjero S. Skvernelio bei valdančiųjų ir prezidento Gitano Nausėdos? Turint omenyje ne tik susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus istoriją, bet ir nežinioje esančią ekonomikos ir inovacijų ministro perspektyvą.
– Mes – mūsų partija oficialiai rėmėme ir palaikėme G. Nausėdą ir džiaugiamės jo pergale bei laimėjimu, o dabartinė situacija, manau, yra tam tikros jo arba jo komandos klaidos, į kurias prezidentas pateko, visiškai tikėtina, ne savo valia. Konfliktai, kurie šiandien yra, nereikalingi. Neabejoju, kad dar tik kadencijos pradžia ir prezidentas tikrai ras būdą, kaip tą situaciją suvaldyti, nes, jeigu kalbant apie susisiekimo ministrą, tai pritarčiau jau nuskambėjusiai nuomonei (Dalios Grybauskaitės – ELTA), kad jis neturėjo būti skiriamas ministru.
Susisiekimo ministerija nėra tik asfaltas, žvyrkeliai – tai sudėtingesni iššūkiai. (…) Su visa pagarba dabartiniam ministrui, bet jis tų kompetencijų neturėjo. Jei jau paskyrei (ministru – ELTA), tai bandyti dėl tam tikrų visiškai smulkmeniškų dalykų kelti reikalavimus ir bandyti jį prievarta nuimti, ypač dar prieš biudžeto svarstymą… Na, reikia suprasti. Grįšiu prie palyginimo – tai ne prekybos centras, kur pasirinkai geriausią sprendimą iš lentynos. Iškėlus ministro atstatydinimo klausimą prieš biudžeto priėmimą, tai natūralu, kad ir premjeras turėjo pagrindą įsižeisti, taip pat ir valdančioji dauguma, nes, puikiai žinant poną Tomaševskį ir jo kategoriškumą, tai mes šiandien tikriausiai būtume be priimto valstybės biudžeto.
Šiuo atveju, manau, kad yra klaida ir tikiuosi, kad prezidentas vis dėlto ras būdą, kaip tą klaidą ištaisyti, negriaunant ir savo autoriteto, ir nepasiduodant tam tikrų suinteresuotų politologų arba kitų politinių partijų sprendimui, kad kariauk iki galo, čia mirties yra gyvybės klausimas. Manau, kad reikia sėsti prie stalo su premjeru ir rasti sutarimą. Aišku, jau ekonomikos ir inovacijų ministras turi būti patvirtintas.
Dabartinis kandidatas (Lukas Savickas – ELTA) yra labai geras – šiuolaikiškas, jaunas žmogus, puikiai kalbantis užsienio kalbomis ir valstybė negali neturėti vienos iš pagrindinių ministerijų vadovo.
Asmeniškumai neturėtų kenkti valstybei. Tikiuosi, kad prezidentas ir jo komanda ras sprendimus. Jeigu būčiau prezidentas, daryčiau kitaip – šiandien reikia rasti politiką, kuris nenorėtų konkuruoti dėl pirmos žinutės feisbuke, kas ką pasakė. (…)
– Vis dėlto lapkričio 14-27 d. Baltijos tyrimų atliktos apklausos duomenimis, vertindami šalies vadovo santykius su dabartine Vyriausybe ir valdančiąja dauguma Seime, kas antras Lietuvos gyventojas – 50 proc. – respondentų pažymėjo, kad prezidentas turėtų būti griežtesnis, vertindamas Vyriausybės bei Seimo daugumos darbus. Ar pritariate, kad G. Nausėda valdantiesiems turėtų būti griežtesnis?
– Visą laiką nuo senų laikų žmonės ir visuomenė nori, kad kažkas bartų tuos, kuriuos valdo. Be abejonės, prezidentas turi būti reiklus ir valdantieji daugelyje sričių nusipelno kritikos bei pastabų, bet klausimas – kaip mes siekiame permainų mūsų valstybėje? Prezidentas pasiektų ženkliai daugiau, jei sukviestų prie stalo, išdiskutuotų temą ir susitartų. Išeiti ir kalbėti spaudos konferencijų metu arba įrašais feisbuke – tai ne ta politika, kurios šiandien, mano manymu, reikia ne tik Lietuvai, bet ir Europos valstybėse. Mūsų prezidentui būtų galima pasimokyti iš ponios Merkel (Vokietijos kanclerės – ELTA) – ji nebėgs pirma į feisbuką arba pasakys, kad turi idėją ir dabar darykite taip. Ji sukvies, išdiskutuos ir išeis visi su sprendimu. Nuo to jos autoritetas tik didėja. (…)
Prezidentas vis dėlto ne iš politinio lauko atėjęs. Tai yra gerai… Jo komanda jauna, tikrai gera, yra labai gerų, įdomių žmonių, kurie turi savo patirtis. Jiems reikia tą akmenuką apeiti. Tačiau ir premjeras šiandien galėtų būti šiek tiek lankstesnis – ateiti, ištiesti ranką ir pasakyti: „prezidente, dirbkime vardan tos Lietuvos“. Nedaug ir liko, neieškokime priešpriešų, o žiūrėkime, ką galime bendrai nuveikti. Manau, kad tai būtų valstybei ir Lietuvos žmonėms ženkliai geriau ir naudingiau. Iššūkių šiandien labai daug – gresiančios ekonominės permainos, Europos biudžeto svarstymas ir jo mažėjimas bei daugelis kitų globalių iššūkių, kurie šiandien yra ženkliai svarbesni, nei kotletai už kažkieno tai sąskaitą.
– Politinėje diskusijoje atsirado tautinis elementas – premjeras S. Skvernelis prabilo apie lenkų diskriminaciją tautiniu pagrindu. Jums su V. Tomaševskio partija tenka dirbti savivaldybės taryboje. Kaip manote, ar lenkai iš tiesų išskiriami dėl jų tautybės?
– (…) Paprastame lygmenyje dažnai tas argumentas yra naudojamas. Kita vertus, reikia pažymėti, kad ir V. Tomaševskis siekia susipriešinimo. Ir nemaža dalis jo rinkėjų balsuoja už jį, nes jis iš tikrųjų labai gerai moka sukurti priešpriešą. Ypatingai anksčiau, dabar jau galbūt ta korta yra išnaudota. Jis jau daug metų politikoje akcentuoja esą egzistuojančią priešpriešą. Vis dėlto realiame gyvenime taip nėra.
Nėra priešpriešos tarp skirtingų tautybių Lietuvoje. Pažiūrėkime į mūsų ministrus, muzikos atlikėjus, taip pat kitų gyvenimo sferų (atstovus – ELTA). To, ką konfliktu paversti bando politikai, realiame gyvenime nėra ir šiandien nesvarbu, kokia jūsų tautybė, jūs galite drąsiai ir visiškai laisvai jaustis Lietuvoje, siekti karjeros – ypatingai Vilniuje.
Tačiau yra kita svarbi problema, apie kurią kažkada buvo kalbėta. Regionuose, kur dominuoja ugdymas lenkų kalba – Vilniaus rajone, taip pat Šalčininkų, kituose – išsilavinimo kokybė, kurią gauna lenkiškai kalbanti visuomenės dalis lenkiškai dėstomose mokyklose yra pati prasčiausia. Rusakalbės mokyklos šiandien duoda geresnį išsilavinimą savo mokiniams, nei lenkiškos. Čia jau yra problema. Vadinasi, tam tikri politikai išnaudoja švietimą, kad žmogus nebūtų kritiškai mąstantis, kad jis būtų kažkuria prasme priklausantis ir visa kita. Tai yra globalūs ir ilgalaikiai dalykai, bet dėl to V. Tomaševskis tikrai nusipelno kritikos.
– Ką apskritai galvojate apie LLRA-KŠS užimamas pozicijas? Ar jie galėjo, ypatingai biudžeto priėmimo metu, iš tiesų šantažuoti valdančiąją daugumą?
– Negalima to vadinti šantažu, jeigu žmonės gina savo įsitikinimus ir savo principus. Šiuo atveju V. Tomaševskis ir jo partija jau ne kartą yra įrodžiusi, kad, jeigu jų programinės idėjos nepriimamos, jie neina į valdančiąją daugumą, atsisako politinių postų ir pan. (…) Jis labai aiškiai pabrėžia tokią bekompromisinę politiką – mes norime įvykdyti pažadą savo rinkėjams, mes jiems žadėjome tą, tai įtraukite į programą, patvirtinkite ir mes būsime valdančioje daugumoje.
Tai nėra šantažas – tai yra tiesiog kategoriškas ginimas savo programinių nuostatų, už kurias jis gauna rinkėjų pasitikėjimą. Priimti ar nepriimti, sutikti su tuo, ar ne – jau kitos pusės klausimas. Vėlgi, jei kalbame apie liberaliąją demokratiją, negalėtų nedidelį balsų skaičių turinti politinė organizacija iš esmės primesti daugumai savo darbotvarkę arba dienotvarkę. Tai nėra sąžininga ar teisinga ir šiuo atveju dažnai būna perlenkiama lazda, bet tada jie atsisako būti valdančioje daugumoje.
– Kalbant apie lenkų interesus, politinėje diskusijoje tarsi dingęs klausimas dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose originalo kalba. Trečiadienį vykusioje spaudos konferencijoje įvardijote „Laisvę ir teisingumą“, kaip partiją, nebijančią žodžio tautybė. Ar pritartumėte asmenvardžių rašybai dokumentuose originalo kalba?
– Sakyčiau, kad sprendimą turime rasti. Yra ES patirtis. Daugelis važinėjame po skirtingas ES valstybes – yra nacionalinė, valstybinė kalba ir, jei dauguma gyventojų gyvena kitos tautybės, šalia yra vietovės užrašas tos tautinės mažumos kalba. Pavyzdžiui, šiandien Suvalkuose rasi ir lietuvišką užrašą. Tam tikros politinės partijos bandė visa tai supriešinti, kita vertus, suprantama, kad ir visuomenei reikėjo paaiškinti, reikėjo laiko, kad mes pažiūrėtume į šį klausimą kažkaip kitaip. Kad, pagaliau, turėtume bent diskusiją. Manau, kad reikia rasti sprendimus, kurie būtų įmanomi, kalbant apie papildomų raidžių atsiradimą mūsų oficialiuose dokumentuose, lygiai taip pat vietovardžius. Tai yra spręstina ir čia nereikia laužyti iečių, nereikia dirbtinai kiršinti žmonių.
– Tai ar pritariate, kad būtina sudaryti galimybes asmenvardžius oficialiuose dokumentuose rašyti originalo kalba? Galbūt turėtume plačiau kalbėti apie asmenvardžių rašybą originalo kalba dokumentų antrajame puslapyje?
– Aš neabejoju, kad sprendimas yra, kaip išspręsti šį ilgalaikį konfliktą ir ginčą. Nereikia bijoti to, kas šiandien de facto jau egzistuoja – turime daug pavyzdžių, kada tuose pačiuose pasuose atsiranda ir W, kitos raidės. Manau, kad sprendimas yra, mes jo tikrai nebijotume ir siektume išspręsti šį konfliktą, iš kurio naudą semia tik tie, kurie nenori, kad būtų rastas tas sprendimas.
Tai, kad tai yra teisėti siekiai, yra suprantama. Pagaliau ir Lietuvių kalbos komisija šiandien yra pakeitusi poziciją, kuri anksčiau buvo radikalesnė ir netgi sako, kad daugeliu atveju nėra poreikio net įstatymų keisti. Viską yra įmanoma keisti administraciniame lygmenyje, taigi čia daugiau geros valios reikalas.
– Grįžkime prie vidaus politikos. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis nebėra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys. Jis ne kartą buvo užsiminęs, kad sulaukia kvietimų prisijungti iš įvairių politinių jėgų. Galbūt vietą sąraše V. Pranckiečiui siūlytumėte ar jau siūlėte ir jūs?
– Ne, tikrai nesiūlėme, net kažkaip ir kalbų nebuvo. Mes norėtume, kaip ir kažkada buvau sakęs, būti toks politinis startupas. Ypatingai naujiems lyderiams, naujoms asmenybėms, kurie šiandien nėra politikoje – kad jie turėtų galimybę patekti, ateiti į politiką. Šiandien nėra paprasta surasti žmogų, kuris turi išsilavinimą, turi patirtį, svarbiausia – būtinai turi turėti gyvenimišką patirtį, tam tikrus pasiekimus, kad jis savo žinias panaudotų valstybės politiniame gyvenime. Tai – praktiškai neįmanoma misija, nes politikos lygmuo yra taip žemai devalvuotas, kad tie žmonės, kurių kaip tik labiausiai reikia valstybės valdyme, jie net varomi neateitų. Vien dėl to, kad yra begalė perteklinių apribojimų, visi kreipia dėmesį į šalutinius dalykus – kotletus ir panašiai.
Mūsų tikslas yra ieškoti ir pritraukti žmones, nors misija yra sudėtinga. Kalbant apie Seimo pirmininką, kuris neatstovauja Seime nieko, tai žiūrėkime iš valstybės pozicijos – ar tai yra gerai valstybei?
– Bet partijai gerai – jis populiarus.
– Taip, jis kaip asmenybė populiarus ir galbūt geras kaip žmogus, viskas tvarkoje, bet vis tiek yra sąranga, yra politinė logika. (…) Buvimas Seimo pirmininku be realaus politinio svorio ir sprendimų priėmimo galimybės, tai yra tik reprezentacinė figūra, už kurią mokesčių mokėtojai sumoka. Valstybei tai nenaudinga – Seime esančių politinių partijų vidiniai žaidimai, negalvojant apie valstybę. (…)
– Sakote, kad politikoje reikia žmonių, kurie turi gyvenimišką patirtį. Jūsų partijos lyderis bus ne iš politinės arenos?
– Mes ieškome. Jeigu kažkas norite, aplikuokite, siųskite man CV, kad norėtumėte vadovauti „Laisvės ir teisingumo“ partijai, vesti mūsų komandą į Seimą. Sėdame prie stalo ir diskutuojame. Šiuo metu kalbamės su nemaža dalimi įdomių žmonių, kurių patirtis, žinios, gebėjimai būtų naudingi valstybei. Galutinių sprendimų dar nėra, bet mes norime turėti naują, žinomą veidą, aktyvų, kurio gebėjimai būtų reikalingi valstybei Lietuvos žmonėms. (…) Turime susitarimą ir puikiai suvokiame, kad šiandien reikia naujo žmogaus. Ir ne tik partijos lyderio reikia, mums reikia ir daugiau asmenų, kurie norėtų dalyvauti ir konkuruoti vienmandatėse apygardose, būti rinkimų sąraše. Kurie ne tik norėtų, bet ir turėtų kompetenciją ir gebėjimus – aš iškart ateinu, nulenkiu galvą, sėdame ir šnekamės. (…)
Šiandien reikia žmonių, kurie yra kažko pasiekę, turi gana stabilų savo asmeninį gyvenimą, kurio ėjimas į politiką būtų motyvuojamas ne atlyginimu, o savirealizacija. (…)
Turiu nemažą pažįstamų verslo žmonių ratą, kalbinu juos, kad reikia eiti į politiką, tai dar prieš dešimt metų jie man atsakydavo, kad reikia duoti dar laiko užsidirbti papildomai ir tada jie jau ateis. Praėjo laikas, vėl sakau, kad ateitų, kad reikia jų žinių, gebėjimų, patirties vadovauti, idėjų reikia valstybei, tai atsakymas būna, kad geriau jie žais golfą. Jie per tą laiką aptingsta. Vis dėlto pagrindinė priežastis yra ta, kad šiandien Lietuvoje dominuoja tokio vidutinio arba netgi žemesnio lygio politika, kuri atstumia asmenybes. Manau, kad toks yra politinis tikslas – apriboti politinį veikimą įvairiausiais apribojimais, kad tie žmonės, kurių mums reikia, į tą pusę net nežiūrėtų. Taip vidutinybės apsigina politikoje.
– Tai kaip žmonėms tuomet atsirinkti?
– Rinkėjui palinkėčiau būti pirmiausia labai kritišku – savo politiką įvertinti labai kritiškai. Antra, visą laiką žiūrėti į tų, kurie kažką siūlo, gyvenimo patirtis. Ar jie turi kažką padarę gyvenime, ar turi savo medį pasodinę, namą pastatę, šeimą užauginę, ar turi gyvenimišką patirtį? Šiandien daug žmonių gali labai gražiai kalbėti teoriškai, tačiau teorinių žinių neužtenka. Be gyvenimiškos patirties negalima suprasti daug dalykų. Reikia rinktis tuos, kurie turi geras idėjas, pakankamą energijos užtaisą ir gyvenimišką patirtį. Tas, kuris tai turi, nebus karštakošis. (…) Jei rinkėjai taip rinktųsi, tai kitą Seimą turėtų ženkliai geresnį ir efektyvesnį.
