Įtakingi globėjai
Kita ypatingai stebinanti R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ aplinkybė – jos neįtikėtinas populiarumas užsienyje. „Mūsiškiai“ buvo išleisti įvairiomis užsienio kalbomis, jos autorė kviečiama į daugybę knygos pristatymų, ją kalbino žymiausios pasaulio žiniasklaidos priemonės.
Lyg Vanagaitė būtų kokia istorikė – akademikė ar iki šiol nežinomo istorinio atradimo autorė. Lyg sovietai nebūtų nuteisę kelių šimtų lietuvių už kolaboravimą su naciais ir dalyvavimą žydų žudyme, lyg ne šiomis bylomis remdamasi savo knygą ir parašė Vanagaitė. Lyg nepriklausomoje Lietuvoje nebūtų buvę Holokausto bylų (prisiminkime vien garsiąją Aleksandro Lileikio bylą). Lyg Holokaustas Lietuvoje niekada nebūtų tyrinėtas, lyg nebūtų išleista nei viena rimta mokslinė knyga (tais pačiais 2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido dr. A. Bubnio knygą „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ – rimtą istorinį veikalą, susijusį su šia skaudžia tematika. Vien šis autorius yra parašęs ne vieną knygą apie Holokaustą Lietuvoje, Lietuvoje veikusius getus ir pan.).
2018 metų pradžioje, prieš pat Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo šimtmetį, Europos žydų kongresas R. Vanagaitę apdovanojo „Už indėlį atkuriant didžiausios Lietuvos žydų tragedijos istorinį teisingumą“. Apdovanojimą įteikė pats Kongreso vadovas Moshe Kantoras – Rusijos oligarchas, siejamas ryšiais su V. Putinu ir nelegalia ginklų prekyba. (Tas pats M. Kantoras visai neseniai labai greitai sureagavo ir į po pasaulį paleistą Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky grasinimą apie neva iš baimės uždaromą Vilniaus sinagogą; kaip pastebėjo apžvalgininkai, šis grasinimas buvo tik fake news (netikra žinia), kurios tikslas – padaryti Lietuvos valdžiai spaudimą dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo (ne)įamžinimo).
Kiekvienam turbūt kyla natūralus klausimas: tai kas gi lėmė tokią neįtikėtiną Vanagaitės „Mūsiškių“ sėkmę, kaip ji sugebėjo patekti į tokių įtakingų globėjų ratą? Paslaptį atskleidė pati autorė, atvirai pasipasakodama, kad knygą rašė konsultuodamasi su „savo širdies draugu“, vadinamuoju nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu.
O Zuroffas taip pat yra pagarsėjęs ryšiais su Kremliumi: nuo 2010 m. buvo tarptautinės organizacijos „Pasaulis be nacizmo“ tarybos narys.„Šią organizaciją įkūrė Borisas Špigelis – Rusijos žydas, oligarchas, 10 metų dirbęs Rusijos Fedaracijos Taryboje, turintis gerų ryšių Kremliuje, – rašo„The Daily Beast“ žurnalistas James Kirchickas. Anot J. Kirchiko, „organizacija „Pasaulis be nacizmo“ daugiausiai veikia buvusiose SSRS respublikose. Jos užduotis – menkinti Ukrainos ir Baltijos šalių valdžią, kovojančias prieš Kremliaus įtaką, todėl joms priskiriamos fašistų etiketės. „Estijos, Latvijos ir Lietuvos žvalgybos „Pasaulio be nacizmo“ organizaciją mini savo kasmetėse ataskaitose kaip grasinančią sugriauti šalies konstitucinę tvarką“.
Gal dėl šio Zuroffo politinio šleifo Vanagaitė ir nuslėpė Lietuvoje faktą, kad jis taip pat yra „Mūsiškių“ bendraautorius – knyga Lietuvoje pasirodė tik su R. Vanagaitės pavarde (net ir žurnalistų klausiama Vanagaitė įtikinėjo esanti vienintelė autorė). Tačiau Lenkijoje lenkų kalba „Mūsiškiai“ pardavinėjami su dviem oficialiais autoriais: „NASI. Nasi Podróżując z Wrogiem. Autor: Ruta Vanagaite, Efraim Zuroff“.
Tikrovės neatitiko ir kitas Vanagaitės viešas teiginys (pažadas): Zuroffas taip ir neatvyko į Lietuvos Seimą ir neparodė savo turimų „įrodymų“, neva Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra Holokausto dalyvis.
Parodyti ir negalėjo, nes tokių „įrodymų“ nėra – net KGB ir sovietinis teismas jų nerado. A. Ramanausko-Vanago kaltinamojoje išvadoje ir teismo nuosprendyje pažymėta tik tiek: „1941 m. prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, buvo ginkluotos „apsaugos“ kuopos vadu“.
Tardymo metu A. Ramanauskas-Vanagas liudijo, kad po Birželio sukilimo pažįstamų paprašytas dvi savaites (iki liepos 7 d.) Druskininkuose buvo apsaugos kuopos vadu. Kuopoje buvo 18 žmonių, kurie saugojo valstybinį turtą. Ginklo ir skiriamojo raiščio neturėjo. Pasitraukė iš šių pareigų pamatęs, kad jie yra bejėgiai – ginkluoti vokiečiai vis tiek plėšia jų saugomą turtą. KGB apklausė ir toje pačioje kuopoje buvusį B. Visocką, kuris patvirtino: Ramanausko su ginklu nematė, tarybinių piliečių suėmimuose Ramanauskas nedalyvavo. Teismo proceso metu A. Ramanauskas-Vanagas nurodė dar vieną liudininką: „mano žodžius gali paliudyti tame pačiame būryje buvęs dabartinis LSSR prokuroras Gasiliauskas“.
Nepaisant šių faktų Vanagaitės ir Zuroffo paskleisti šmeižtai A. Ramanausko-Vanago atžvilgiu pakenkė jam ir Lietuvai: Genocido tyrimo centro ir Užsienio reikalų ministerijos sumanymas 100-ečio gimimo proga pastatyti A. Ramanauskui-Vanagui paminklą jo gimimo vietoje JAV, New Britaine (ten jis gimė ir gyveno iki ketverių metų ), buvo sužlugdyta.
Šis sumanymas gimė sužinojus, kad New Britaino Šv. Andriejaus bažnyčia, kurioje pakrikštytas A. Ramanauskas-Vanagas, yra pastatyta Amerikos lietuvių iniciatyva ir lėšomis. Po mūsų diplomatų pokalbio su New Britaino mere pirminis sumanymas pakabinti ant bažnyčios sienos atminimo lentą išaugo iki paminklo miestelio centrinėje aikštėje. Lietuvoje sukurtas paminklas jau buvo beveik keliamas į lėktuvą, jau buvo derinamos aukštų Lietuvos pareigūnų atvykimo į atidarymo iškilmes detalės, kai merė netikėtai pareiškė stabdanti šį projektą. Oficialus paaiškinimas – sudėtingas istorinis laikotarpis. Neoficialus – vietos žydų bendruomenės atstovas miestelio taryboje gavo pranešimą (manoma, kad iš Lietuvoje gyvenančio prof. D. Katzo) apie galimą A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą Holokauste.
Nepadėjo nei Genocido tyrimo centro nusiųstas patikinimas, kad nėra jokių tai patvirtinančių faktų, nei paaiškinimas, kad tuometis Izraelio ambasadorius Lietuvoje viešai aplankė A. Ramanausko-Vanago dukrą ir pareiškė pagarbą jos tėvui, taip pademonstruodamas oficialią Izraelio poziciją, nepadėjo ir nusiųstas paties A. Ramanausko-Vanago 1955 m. rašytas perspėjimas, kad sovietai partizanus vadindavo „lietuvių vokiškaisiais nacionalistais“, siekdami sukompromituoti juos krašte ir užsienyje. Paminklas New Britaine taip ir liko nepastatytas.
O tuo pat metu Lietuvoje įvyko dar vienas išpuolis prieš A. Ramanauską-Vanagą, taip pat nuvilnijęs iki užsienio žiniasklaidos. Lietuvos rusų sąjungos ir Klaipėdos tarybos narys Viačeslavas Titovas apkaltino A. Ramanauską-Vanagą, kad jo iniciatyva neva buvo nužudyta 8 tūkstančiai piliečių, taip pat ir vaikai, kad pats A. Ramanauskas-Vanagas neva skelbė mirties nuosprendžius. Teisėsaugai Titovas teisinosi, kad šiuos duomenis paėmė iš sovietinio teismo nuosprendžio A. Ramanauskui-Vanagui.
Iš tiesų, 1957 m. KGB savo sukurptoje byloje teigė, kad Pietų Lietuvos srityje, kuriai vadovavo A. Ramanauskas-Vanagas, buvo nužudyta 8 tūkstančiai piliečių. Tačiau nei tardymo, nei teismo metu A. Ramanauskas-Vanagas su tokiais kaltinimais nesutiko, sakydamas, kad būdamas apskrities vadu yra gavęs 500 partizanų raportų apie priešams įvykdytus karo lauko nuosprendžius, kad visuomet kovojo prieš bet kokią savivalę ir šiuo klausimu jam net teko skelbti nuosprendžius patiems partizanams.
Savo dienoraštyje A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai visuomet stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.
Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. Sunkinančia aplinkybe kartais būdavo laikoma tai, kad partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingos reikšmės aplinkybes, susijusias su byla. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet būdavo įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms. Žinoma, partizanų vadovybė stengdavosi prižiūrėti, kad būtų vadovaujamasi teisingumu sprendžiant bylas, kontroliuoti ir griežčiausiai nubausti tuos, kurie sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaistydavosi mirties bausmėmis. Už tokius nusižengimus man pačiam teko surengti Partizanų karo lauko teismą partizanams Gegužei, Jurginui, Riešutui ir jo draugui, Tėveliui, Ūseliui, Studentui. Jie už tokius nusikaltimus ir dar kai kuriuos kitus nusižengimus buvo nuteisti mirti“.
Tokiais žiauriais, tačiau kare, matyt, neišvengiamais nutikimais ypač spekuliavo komunistų partija ir jos teroristinis įrankis KGB. Politines bylas kurpiantis KGB buvo svarbi Lietuvai priešiško ideologinio aparato dalis, užsiimanti melo propaganda, ir tai gerai atspindi jų pateikiamos statistikos: baigiantis partizaniniam karui 1953 metais KGB-istai (MGB-istai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad per pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų, 1957 m. A. Ramanausko-Vanago teismo metu jau nurodytas 15 tūkst. asmenų skaičius, o 1985-aisiais skelbta, neva partizanai sunaikino net 25 tūkst. civilių asmenų.
V. Titovo bylą tyręs Klaipėdos prokuroras S.Genys pareiškė, kad „V.Titovas patrauktas atsakomybėn ne tik dėl šmeižto A. Ramanausko-Vanago atžvilgiu, bet ir dėl socialiniuose tinkluose paskleistų nepagrįstų kaltinimų partizanams žydų žudymu nacistinės Vokietijos laikais, taip pat dėl savo pasisakymų per Rusijos televizijos „NTV“ laidą, kurioje pareiškė, neva Lietuvoje veikia nacistinės partijos“. Prokuroras V. Titovo kompiuteryje užfiksavo pranešimą, gautą iš rusiško elektroninio pašto, bendraujant su siuntėju apie A.Ramanauską-Vanagą: „Chorošyj material, parabotajem“ („Gera medžiaga, padirbėsime“).
Šį pavasarį privačioje Čikagos lietuvių žemėje Lietuvai vis tik pavyko pastatyti paminklą vienam iš partizaninio pasipriešinimo vadų. Kremlius, matyt, jau buvo patikėjęs, kad jam pavyko galutinai sužlugdyti A. Ramanausko-Vanago įamžinimą JAV, todėl sureagavo nediplomatiškai piktai: oficialiu pareiškimu apšaukė Lietuvą „nacių kolaborantų ir Holokausto šalininkų šlovinimu“. Panašiu stiliumi BBC pakomentavo ir Jeruzalėje įsikūrusio Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas: „Lietuva nesako savo žmonėms tiesos, todėl jie jos nepripažįsta. A. Ramanauskas-Vanagas buvo sukilėlis ir nacių kolaborantas“. Žurnalisto paklaustas apie įrodymus, E. Zuroffas prisipažino jų neturįs.
Iš Adolfo Ramanausko-Vanago dienoraščio: „Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai”. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok,— vis kas nors prilips”.
Bus daugiau
2019.09.26; 05:00
