Zwentendorfo AE

Vertindami susibūrusį Sąjūdį prieš Astravo atominę elektrinę (AE), energetikos ekspertas ir politologai sako, kad Lietuva apie matomas grėsmes turi kalbėti, tačiau kartu pabrėžia, jog svarbūs ir realūs veiksmai.

 

Buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas tvirtina, kad Europoje yra ne vienas pavyzdys, kai pastatyta atominė elektrinė taip ir nebuvo niekada paleista. Vis dėlto, vertindamas susibūrusį Antiastravinį judėjimą, A. Sekmokas pažymi, kad Lietuvai svarbu ne tik kalbėti, tačiau ir daryti konkrečius veiksmus.

 

Tuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas, politologas Laurynas Jonavičius pabrėžia, kad projektas yra ne tik praktinis, tačiau ir politinis.

 

Tokią Antiastravinio sąjūdžio potekstę mato ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas profesorius Algis Krupavičius. Jo teigimu, toks judėjimas yra ne tik smarkiai pavėluotas, tačiau ir abejotinas – Astravo AE saugumo klausimus, pasak A. Krupavičiaus, labiausiai turėtų kelti Lietuvos institucijos, o ne politikai prieš rinkimus.

 

 

Kaip Eltai sakė A. Sekmokas, Europoje yra pavyzdžių, kai pastatytos AE taip ir nepradėjo darbo, o jų projektai buvo nutraukti, – pavyzdžiui, prie Austrijos sostinės Vienos (Zwentendorfo AE. – ELTA) arba Švedijoje, netoli sąsiaurio su Danijos sostine Kopenhaga (Barsbeko AE. – ELTA).

 

Jo manymu, Lietuvai svarbiausia ne tik kalbėti apie problemą – reikia, pasak A. Sekmoko, atjungti elektros linijas, leidžiančias Baltarusijai eksportuoti elektrą. Tada, pasak buvusio energetikos ministro, Astravo AE projektas nebeturėtų perspektyvos.

 

„Viskas labai didele dalimi priklausys nuo Lietuvos veiksmų. Astravo AE yra statoma ir pastatyta ant sienos su Lietuva, ir tikslas buvo eksportuoti elektrą į Lietuvą ir ES šalis per Lietuvą. Buvo įvertinta, kad yra visa elektros perdavimo infrastruktūra, sukurta Ignalinos AE, kurią galima panaudoti ir kuri yra visiškai tinkama, kad per ją – per elektros jungtis „NordBalt“ ir „LitPol Link“ – jungtis į Švediją ir Lenkiją, kad ta elektra būtų eksportuojama į ES šalis, ne tik į Lietuvą – ir Latviją, Estiją. Lietuva yra pagrindinis mazgas, ir per ją iš esmės eina pagrindinės linijos, per kurias ta elektra galėtų būti eksportuota.

 

Į Lietuvą iš Baltarusijos ateina keturios aukštos įtampos elektros perdavimo linijos, kurios tam tikslui ir buvo numatytos panaudoti. Jeigu Lietuva, pradėjus veikti Astravo AE, išjungtų tas linijas, tai iš karto šito projekto ekonominis pagrindimas labai rimtai susiūbuotų, jeigu jis išvis galėtų būti įgyvendintas“, – teigė A. Sekmokas.

 

Lietuvai uždarius elektros perdavimo linijas, atkreipė dėmesį A. Sekmokas, Baltarusijai labiau finansiškai apsimokėtų apskritai nepradėti elektros gamybos Astravo AE, nei vėliau inicijuoti visos elektrinės sustabdymą.

 

„Jeigu iš eksporto pajamų Baltarusija negautų, turiu galvoje, konvertuojama valiuta, tai jau dabar to projekto ekonominis pagrindimas ir nauda yra abejotina. Tada tokią elektrinę eksploatuoti ir pasiryžti jos uždarymo kaštams būtų visiškai neracionalu. Žymiai pigiau yra tą projektą nutraukti, uždaryti AE, negu pasiryžti jį tęsti ir prisiimti dar didesnes išlaidas ir kaštus“, – pabrėžė energetikas.

 

 

Tuo metu VU TSPMI dėstytojas, užsienio politikos ekspertas Laurynas Jonavičius sako, kad susibūręs Antiastravinis projektas ir siekis sustabdyti elektrinės paleidimą kaimyninėje šalyje yra kompleksinis dalykas, – jo teigimu, tai yra tiek politinis projektas, tiek rimtas tikslas, reikalaujantis daug analitinio skaičiavimo.

 

„Jeigu žmonės turi tikslą, jeigu mato esant galimybę jį pasiekti, tai turi teisę tai daryti. Interesas yra gražus, geras, ir iš principo idėja yra tvarkinga. Kiek tai yra įgyvendinama praktiškai – kitas klausimas. Čia kaip paklausti, ar tai, ką sako Greta Thunberg, yra blogai ar gerai. Gerai, aišku, bet vėlgi viso to praktinis įgyvendinimas yra analitinis dalykas – reikia daug skaičiuoti, analizuoti ir daryti. Antra vertus, tai yra ir politinis projektas, palaikantis matomumą, iškeliantis klausimą, kas yra gerai. Negali sakyti, kad čia yra bloga idėja, – tai yra labai gera idėja, tvarkinga. Ar ji duos rezultatų, pažiūrėsime vėliau“, – Eltai sakė L. Jonavičius.

 

Paklaustas, kaip vertina socialdemokratų išsakytą kritiką Antiastraviniam sąjūdžiui, pavadinus jį konservatorių rinkimų kampanija, politologas atsakė, kad tiesos čia galima įžvelgti, tačiau, L. Jonavičiaus teigimu, visa tai priklauso nuo politinių oponentų požiūrio.

 

„Visi mato, ką nori matyti. Yra turbūt tiesos tame – laikas, kada tai susikūrė, kontekstas, kas tai sukūrė ir kaip sukūrė, kaip ir pasitarnautų tokiems teiginiams, kad tai yra priešrinkiminės kampanijos dalis, bet tai yra iš kelių elementų susidedantis procesas, ir natūralu, kad tie, kurie palaiko idėją, matys vienus elementus, o tie, kurie jos nepalaiko, matys kitus elementus“, – pridūrė L. Jonavičius.

 

Jo teigimu, Antiastravinis sąjūdis nedaro didelės neigiamos arba teigiamos įtakos Lietuvos ir Baltarusijos santykiams.

 

„Kol kas nei labai kenkia, nei labai gerina tų santykių. Jų tokių rimtų nelabai yra, pokalbis, dialogas vyksta, bet čia jeigu mes matome grėsmę, tai kažką daryti (reikia. – ELTA), kalbėtis, ieškoti būdų, kaip išspręsti. Taip, tai sunku, galima nesikalbant deklaruoti savo tiesą, bet klausimas, ar tas savo tiesos deklaravimas duos rezultatų“, – apibendrino L. Jonavičius.

 

Tuo metu A. Sekmokas dar kartą pabrėžė – Lietuva turi ne tik kalbėti.

 

„Čia yra ne tik kalbėjimas. Kalbėti Europos mastu labai svarbu, bet svarbiausia yra ne tik kalbėjimas. Svarbiausia yra elektros perdavimo linijų į Astravo AE (…) išjungimas – tai lemiamas veiksnys dėl tolimesnės Astravo AE perspektyvos. Išjungti tas elektros linijas, kol nepradėjo veikti AE arba tik pradėjus veikti, nėra vėlu. Išjungus tas linijas Astravo AE praranda bet kokią perspektyvą“, – konstatavo A. Sekmokas.

 

 

Vis dėlto dar vienas Eltos kalbintas politologas, VDU profesorius A. Krupavičius, kalbėdamas apie susibūrusį judėjimą prieš Astravo AE, pažymėjo kad panašių sąjūdžių susikūrimai priešrinkiminiu laikotarpiu nėra atsitiktinumas.

 

„Žvelgiant į Antiastravinį sąjūdį galima kelti labai daug klausimų, kodėl jis atsiranda būtent čia ir dabar, kai iki rinkimų lieka 8 mėnesiai, nors galimybių tokį sąjūdį įkurti buvo, ko gero, beveik 10 metų. Per tuos 10 metų net panašių idėjų viešojoje erdvėje nebuvo išsakyta. Dar daugiau – tas rinkimų pamušalas darosi stipresnis, kai įvertinamas faktas, kad Astravo AE praktiškai jau yra pastatyta, iš esmės pirmasis jos blokas netrukus jau pereis arba pereina į bandymų stadiją ir reaktoriuje labai netolimoje ateityje turėtų atsirasti branduolinis kuras. Tokių faktų šviesoje Antiastravinis vajus atrodo, švelniai tariant, abejotinai“, – Eltai sakė A. Krupavičius.

 

Profesorius išskyrė vieną iš prieš Astravo AE pasisakančių aktyvistų argumentų – statomos elektrinės atstumą nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Astravo AE saugumo užtikrinimas, o ne atstumo nuo elektrinės kvestionavimas, pasak jo, turėtų būti Lietuvos pagrindinis tikslas. Kartu politologas pateikė ir statistinių duomenų.

 

„Jeigu mes pažiūrėtume į tikrovę objektyviai, tai, iš atstumų statistikos, ji tikrai yra labai įdomi. JAV 1/3 gyventojų gyvena 50 arba mažiau mylių atstumu nuo atominių elektrinių. (…) Viena iš arčiausiai esančių AE prie miestų yra Toronte, Kanadoje, kur atstumas nuo Toronto, kuris turi beveik tokį patį skaičių, kaip visa Lietuva, yra apie 30 kilometrų. Iš tikrųjų saugumo argumentų negalima pakeisti atstumo argumentais“, – pabrėžė VDU profesorius, pridūręs, kad atominės elektrinės, statomos šalies viduje, saugumu yra suinteresuota ir pati Baltarusija.

 

„Nereikia įsivaizduoti, kad Baltarusija yra išprotėjusi valstybė. Lietuvos erdvėje yra nepopuliaru sakyti, ir mes labai mėgstame kurti įvairias sąmokslo teorijas, bet Baltarusija ir jos lyderiai nėra išprotėję, – jie sau po kėde bombos tikrai nesiekia pasidėti. Jie lygiai taip pat yra suinteresuoti Baltarusijos AE saugumu. Mes spręsti vietos klausimą gerokai pavėlavom“, – apibendrino A. Krupavičius.

 

Politologas taip pat priminė premjero Sauliaus Skvernelio idėją bei siūlymą Minskui Astravo AE pakeisti modernia dujine elektrine.

 

„Tuo pirmuoju S. Skvernelio atveju planas-chuliganas buvo rinkimų galimas instrumentas. Lygiai taip pat, panašu, yra ir su dabartiniu Sąjūdžiu. (…) Yra tam tikros prasmės tame Sąjūdyje tik vienu aspektu – kiek jis galėtų prisidėti prie tos elektrinės saugumo padidinimo ir jos saugumo garantijų. Tiesą sakant, tai yra labiau ne Antiastravo sąjūdžio reikalas, kiek Lietuvos valstybės ir jos institucijų užduotis, – kad niekam nekiltų abejonių ir Astravo AE saugumo srityje būtų visi saugikliai sudėlioti“, – pridūrė A. Krupavičius.

 

Sąjūdis prieš Astravo AE šeštadienį Seime vykusio pirmojo suvažiavimo metu kreipėsi į Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, primena ELTA. Laiške į kaimyninės šalies vadovą Sąjūdžio iniciatoriai siūlo „neforsuoti tos atominės elektrinės pirmojo bloko paleidimo, ignoruojant tarptautinius saugumo reikalavimus ir mūsų gerąją kaimynystę“. Suvažiavime taip pat buvo pristatyta ir peticija Europos Parlamentui dėl Astravo AE sustabdymo, šioje elektrinėje pagamintos elektros energijos importo į ES asocijuotąsias šalis uždraudimo ir Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizacijos su Europos tinklu paspartinimo.

 

 

2020.02.20; 11:00