Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atmintinų dienų sąraše atsirado naujos septynios dienos. Tai nutarė Seimas, priėmęs Atmintinų dienų įstatymo pataisas. Už jas praėjusį ketvirtadienį balsavo 91 Seimo narys, prieš buvo 1, susilaikė 16.
Seimo sprendimu, vasario 11 d. bus Bausmių vykdymo sistemos pareigūnų diena; kovo 15 d. – Lietuvos žydų gelbėtojų diena ir Pasaulinė vartotojų teisių diena; kovo 30 d. ‒ Prokuratūros diena; balandžio 26 d. – Pasaulinė intelektinės nuosavybės diena; birželio 23 d. ‒ Tarptautinė valstybės tarnautojų diena; spalio 29 d. ‒ Teismo ekspertų diena.
Dėmesio sulauks kai kurių profesijų atstovai
Vasario 11 d. yra Bausmių vykdymo sistemos pareigūnų diena, nes 1919 m. vasario 11 d. buvo įsteigtas Lietuvos kalėjimų departamentas ir nuo šios dienos buvo atverstas nepriklausomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos istorijos puslapis.
Kovo 30 d. paskelbta atmintina Prokuratūros diena, nes 1990 m. kovo 23 d. Aukščiausiosios Tarybos — Atkuriamojo Seimo nutarimu buvo paskirtas pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos prokuroras.
Birželio 23 d. pasirinkta minėti Tarptautinę valstybės tarnautojų dieną, nes 2002 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją dėl valstybės tarnautojo dienos paminėjimo birželio 23 d. Šią dieną visa tarptautinė valstybės tarnautojų bendruomenė mini profesinę šventę.
Spalio 29 d. – Teismo ekspertų diena, nes 2002 m. spalio 29 d. buvo priimtas Teismo ekspertizės įstatymas, reglamentuojantis teismo ekspertų veiklą.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmą kartą Pasaulinė vartotojų teisių diena paminėta 1983 m. kovo 15 d. Europos Sąjungoje (ES) ši diena dar vadinama Europos vartotojų diena. Šią dieną už vartotojų teises atsakingos institucijos, vartotojų gynimo organizacijos visame pasaulyje organizuoja renginius, kuriais siekiama informuoti vartotojus apie jų teises ir jų gynimo būdus, atkreipti dėmesį į vartotojų teisių pažeidimus.
1970 m. balandžio 26 d. įsigaliojo Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO), kuri rūpinasi intelektinės nuosavybės plėtra ir pasauliniu teisiniu reguliavimu, konvencija, ir šią dieną PINO nariai nusprendė paskelbti pasauline intelektinės nuosavybės diena.Lietuvoje intelektinės nuosavybės diena minima nuo 2000 m., organizuojami įvairūs renginiai, konferencijos ir kt. Manoma, kad tai yra puiki proga atkreipti visuomenės dėmesį į intelektinės nuosavybės svarbą.
Šių atmintinų dienų iniciatorė Teisingumo ministrė parlamentarė Ewelina Dobrowolska sako, kad jos padės sutelkti šių profesijų bendruomenę, atkreipti visuomenės dėmesį į jų sudėtingą bei atsakingą kasdieninį darbą. Taip pat siekiama didinti šių profesijų prestižą ir patrauklumą.
Siekiama įvertinti Lietuvos žydų gelbėtojų nuopelnus
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei pasiūlius, į atmintinų dienų sąrašą įrašyta Lietuvos žydų gelbėtojų diena, kuri bus minima kovo 15 d. Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Tokiu būdu siekiama įvertinti Lietuvos žydų gelbėtojų nuopelnus žmogiškumui ir Lietuvos valstybei. Projekto iniciatorių nuomone, jų žygdarbiai verti išskirtinės valstybės ir visuomenės pagarbos.
Pasak Seimo narės P. Kuzmickienės, Lietuvos žydų gelbėtojai – žmonės, kurie dažnai niekuo neišsiskyrė, bet išliko žmogiški net ir sunkiausiomis aplinkybėmis, gelbėjo kitus rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybe.
Kovo 15-oji pasirinkta prisimenant Oną Šimaitę. 1966 m. kovo 15 d. Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė tapo pirmąja lietuve, kuriai buvo suteiktas garbingas Pasaulio Tautų teisuolės vardas.
Pasaulio Tautų Teisuolių pagerbimo medaliai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Rusijos karas Ukrainoje prilygsta nacių vykdytam Holokaustui, o gal net jį ir pranoksta.
Tai pareiškė buvęs Lietuvos parlamento vadovas ir buvęs dabartinių valdančiųjų dešiniųjų lyderis Vytautas Landsbergis, kalbėdamas Vyriausybės rūmuose surengtoje Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimo ceremonijoje. Šie apdovanojimai įteikiami Izraelio valstybės vardu.
Pasak V. Landsbergio, dažnai kartojami „žodeliai „niekada daugiau“ kartais atrodo nebetenkantys „prasmės“, nes, pasak jo, „tai“ dabar ir vyksta.
„Geriau jau nebūtų taip kalbama, nes tai atsitinka kas dieną, tai vyksta šiandieną. Girdime neapykantos kalbą: „Kariausim ir naikinsim juos iki paskutinio ukrainiečio“. Tai pranoksta Hitlerį.
Tai bepročio žodžiai. Bet jam paduoda ranką, didžiuojasi, kad su juo pasikalbėjo. Pasaulis yra nuklydęs nežinia kur“, – sakė V. Landsbergis, dabartinį Rusijos režimo lyderį Vladimirą Putiną lygindamas su nacių vedliu Adolfu Hitleriu.
V. Landsbergis teigė, kad pasaulis šiandien yra „ko gero, blogesnėje“ padėtyje nei Holokausto laikais. „Jis gali save sunaikinti. Gali būti, kad laiko nedaug, gal ir mūsų neliks“, – įspėjo buvęs dešiniųjų lyderis.
Jis kartojo, kad ne tik žydų žudymas buvo ir yra baisus dalykas ir ne tik jų gelbėjimas yra pagirtinas.
V. Landsbergis taip pat ragino kuo greičiau ir garbingiau įamžinti žydų gelbėtojų atminimą. Pirmiausia – pagaliau pastatant jiems paminklą.
Ceremonijoje dalyvavo ir Holokausto atminties centro Izraelyje „Yad Vashem“ direktorius Dani Dayanas, šiuo metu besilankantis Lietuvoje.
Jis pabrėžė, kad Pasaulio tautų teisuolio vardas yra aukščiausias apdovanojimas, kurį Izraelio valstybė gali įteikti „žmogiškai būtybei“.
„Kas vienija juos visus? Tiesiog tai, kad jie buvo garbingi, moralūs, drąsūs žmonės. Taigi, sprendimas visada yra mūsų – elgtis teisingai, ar ne“, – sakė „Yad Vashem“ vadovas.
Tačiau jis pabrėžė, kad Pasaulio teisuolių atmintis ir pagerbimas – tik „patogioji“ Holokausto atminties dalis.
„Turime atsiminti, kad jų buvo labai mažai. Vokietijos okupuotoje Europos dalyje norma buvo brutalumas, geriausiu atveju – abejingumas.
Taigi, reikia prisiminti, kad kiekvienoje šalyje buvo daug daugiau kolaborantų, nei teisuolių, nesuskaičiuojamai daugiau tų, kurie nusuko savo akis į šalį“, – sakė D. Dayanas.
Jis kartu užsiminė apie tokias istorinės atminties kontraversijas, kaip paskelbimas nacionaliniais didvyriais tų, kurie yra susitepę Holokausto dėme.
„Negali būti kartu nacionalinis herojus ir kolaborantas bei antisemitas“, – sakė Holokausto atminties centro vadovas.
Tai, kad žydus gelbėjo mažuma, priminė ir pati Vyriausybės vadovė, premjerė Ingrida Šimonytė.
„Jie buvo, deja, mažuma. Ir tik todėl katastrofa galėjo įvykti“, – sakė ji.
Kartu ji paragino kovo 15 d. oficialiai paskelbti Lietuvos žydų gelbėjimo diena. Tokią iniciatyvą šiuo metu svarsto Seimas. Mat būtent šią dieną 1966 m. buvo paskelbta pirmoji Pasaulio tautų teisuolė iš Lietuvos – Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė.
Savo kalboje I. Šimonytė taip pat pabrėžė, jog žydų gelbėtojai parodė, jog žmogus visuomet laisvas apsispręsti elgtis žmogiškai, teisingai ir moraliai.
„Jie įrodė, kad nėra tokių aplinkybių, kad nėra galimybių išsaugoti žmogiškumą. Savo pasirinkimu jie įrodė, kad mes patys kuriame istoriją. Jie paprasčiausiai stengėsi išsaugoti žmogiškumą. Jie nekolaboravo su budeliais, nepasitenkino stebėtojų vaidmeniu.
Katastrofa sugriovė tuomet egzistavusią Lietuvą. Galima tik įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų Lietuva, jei valstybė nebūtų pervažiuota Holokausto volu“, – kalbėjo premjerė.
Ceremonijoje taip pat kalbėjo ir Izraelio ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein bei Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Pastaroji teigė, kad visuomenę reikėtų labiau šviesti apie žydų gelbėtojus, juos iš tiesų deramai įamžinti.
„Buvome su delegacija iš Izraelio Paneriuose, kur padėjome vainikus prie memorialo, kuris atrodo nelabai kaip. Kaip ir gelbėtojų paminklėlis Titnago gatvėje“, – sakė F.Kukliansky.
Ji priminė ir tai, jog Ukmergėje tebestovi vieno iš pokario Lietuvos partizanų vadų Juozo Krištaponio, kurį šalies istorikai skelbia vienu iš žydų žudynių dalyvių, paminklas.
Ceremonijoje Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimus keturioms šeimoms, gyvų nebeišlikusių žydų gelbėtojų artimiesiems, įteikė premjerė I. Šimonytė, Izraelio ambasadorė Lietuvoje H. Wittenberg Silverstein ir „Yad Vashem“ vadovas D. Dayanas.
Apdovanojimai įteikti Kazimiero ir Marcijonos Ruzgių artimiesiems, 1944 m. Žemaitijoje išgelbėjusiems žydę moterį ir jos mažametę dukrą. Pastaroji vaizdo įraše dėkojo savo gelbėtojų artimiesiems, nuogąstavo, kad pasaulyje vėl plinta „antisemitizmo virusas“.
Taip pat apdovanoti Aksentij ir Matriona Burlakovai ir jų dukra Zinaida, 1942 m. išgelbėję žydų tėvų jiems paliktą globoti dukrą.
Pagerbti ir Jonas bei Ona Žvinklevičiai, 1943 m. išgelbėję žydų šeimą.
Juozo ir Marijonos Bagurskų artimiesiems dėkojo ir vienas iš jų išgelbėtojų Maksimas Brojeris, atvykęs į ceremoniją iš Izraelio.
Pasaulio tautų teisuoliais yra pripažinti per 900 Lietuvos piliečių.
„Yad Vashem“ („Paminklas ir vardas“), įsikūręs Jeruzalėje ir įsteigtas 1953 m., – pagrindinė Holokausto atminties vieta Izraelyje ir viena iš svarbiausių tokių įstaigų visame pasaulyje. Tai – ne tik muziejus ir istorinių liudijimų bei artefaktų saugojimo bei kaupimo vieta, bet ir įvairių mokslinių tyrimų bei plačiosios visuomenės edukacijos įstaiga.
Didžiojo Laukimo – Advento metu toks klausimas krikščionių nenustebins… O ką galvoja apie atleidimą išpažįstantys kitokius tikėjimus? Budistai, musulmonai, judėjai?
Klausimas man kilo, beskaitinėjant visokius Advento laikui derančius skaitinius.
Skaitydama Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“, aptikau tokį gruodžio 15-ai dienai skirtą tekstą: „Gal būt jūsų žaizda sena. Jūsų tėvas ar motina skaudino jus. Mokytojas niekino. Draugas jus išdavė. Ir jūs pykstate. /…/ Viena jūsų dalis tarsi sudaužyta, kita – apimta kartėlio. Viena dalis nori verkti, o kita – kovoti. Širdyje liepsnoje ugnis – pykčio ugnis. Todėl jums tenka spręsti: „Ar užgesinti liepsną, ar dar stipriau įpūsti? Ar viską pamiršti, ar siekti teisybės? Ar viską palikti, kaip yra, ar pasiduoti apmaudui? Ar leisti žaizdoms užgyti, ar tegu jos virsta neapykanta?“ Neištikimybė yra neteisingas dalykas. Kerštas – tai blogis. Bet blogiausia šioje situacijoje yra štai kas: jeigu neatleisiu, man beliks vien kartėlis“.
Ko jau ko, bet žaizdomis esame turtingi visi. Žinoma, jei tenkintumės vien aritmetika, tūkstantmečiais savo istoriją skaičiuojantys žydai skriaudų ir žaizdų skaičiumi pralenktų, ko gero, visas pasaulio tautas. Bet jei užsiimtume sudėtingesne matematika, atsižvelgtume ne tik į tautai tekusių išbandymų skaičių, bet ir išdėliotume juos atitinkamai įkiekvienos tautos istorijos šimtmetį, įsigilintume į tautos charakterį,„kodą“, kuris, kaip ir individo charakteris, neretai tampa vėliau patiriamų skriaudų priežastimi (pvz., fiziškai ar moraliai skaudžią „grąžą“ neretai išprovokuoja pačios aukos agresyvumas, ir pan.), prieitume išvados, kad panašūs skaičiavimai yra beprasmiai: kiekvienai tautai, kaip ir žmogui skaudžiausia yra būtent jos/jo skriauda, jos/jo žaizda, nors iš šalies ji atrodytų ir nedidelė.
Tad ką daryti? Keršyti? Kaip šimtmečiais „akis už akį, datis už dantį“ buvo keršijama Kaukaze, kaip Sicilijoje, kur mafija ir dabar, kalbama, tebepuoselėja tą „kraujo keršto” tradiciją?…
Beje, imperatyvas „Akis už akį, dantis už dantį“, raginimas keršyti iki kažkelintos kartos užima svarbią vietą net Senajame Testamente. Ir kažin kuo būtų tapęs keršto dvasios pritvinkęs pasaulis, jei prieš du tūkstančius metų mažo Judėjos kaimelio skurdžiame tvartelyje nebūtų gimęs Kūdikis, pakvietęs žmoniją Meilei, Gailestingumui, Atgailai, Atleidimui?!
Skeptikai pasakys: „Pakviesti tai pakvietė, bet ar daug save vadinančių krikščionimis tą kvietimą girdi ir juo vadovaujasi savo gyvenime?“
Ir ką jam atsakyti? Vėl užsiimti statistika, skaičiuoti „geruosius“ ir „bloguosius“ krikščionis, lyginti, kurių daugiau, ir šauktis Dievo rūstybės?
Džiaukimės: Kristus ir skaičiuoja kitaip, ir mąsto kitaip: „Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų [nusidėjėlių – J.L.]. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio“… /Ps 78,38-39/.
Ir dar kartą džiaukimės: Lietuvoje, mūsų, lietuvių tautoje, keikiamoje, smerkiamoje, šmeižiamoje kai kurių žydų ir kai kurių lietuvių, netrūksta tikrų krikščionių, tų, kurie ne tik atleidžia savo skriaudėjams, bet ir gelbsti juos nuo neišvengiamos mirties, nesivadovaudami nei keršto nuostatomis, nei skirstymu į tautybes, į „išrinktas“ ar “neišrinktas“ tautas.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Apie vieną tokią kilnią krikščionę sužinojau visai neseniai, skaitinėdama Birutės Straupytės – Jereminienės prisiminimus „Ketveri baimės ir pasiaukojimo metai“ (1999 m.), kuriuos ji skyrė šviesiam atminimui savo tėvo Juozo Straupio, Šarnelės kaimo ūkininko, vokiečių okupacijos metais išgelbėjusio devynias šeimas – iš viso 26 žydus.
Savo prisiminimais Pasaulio teisuolio dukra norėjo, kaip pati rašė, „papildyti skurdžias statistikos žinias, kartkartėmis pasirodančias spaudoje, apie tėvo humaniškumą ir drąsą, bet niekas niekad nesužinos, ką slepia tie du žodžiai“.
Ir dar ją rašyti paskatino, jos žodžiais, „nuolatiniai pono Vyzentalio išpuoliai prieš Lietuvą ir jos žmones“ (primenu – rašyta 1999 m.).
Prisiminimai kupini detalių, šiurpinančių vokiečių ir jų pakalikų elgesio baisumu bei jaudinančių paprastų žemaičių neeilinio drąsumo pareikalavusiu gerumu. Svarbiausia: tokių – gerų – buvo ne vienas žmogus, ne viena šeima: „tėvui talkino Puokės kaime gyvenantis brolis Stanislovas Straupis, tuometinis Šarnelės kaimo seniūnas Strikaitis, žemaičių Kalvarijos gydytojas Staškauskis, ūkininkai kaimynai Martynas Bedaukis ir Jurgis Niuniava, Sedos malūnininkas Liulys, kaimynas Juozas Kerpauskis. Net Alsėdžių valsčiaus policininkas Keturvakis padėdavo. Sužinojęs, kur bus daromos kratos – perspėdavo. Gelbėjant žydus, labai daug padėjo Žemaičių Kalvarijos vienuolės, klebonai Kačergis, Polojiskis, Alsėdžių klebonas Vladislovas Taškūnas“.
Nežinau, ar visiems jiems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, ar pasodinti jų garbei medžiai Pasaulio Tautų teisuolių sode. Svarbu, kad jų vardus-pavardes žinotume, atmintume mes, mūsų vaikai ir anūkai, nes, atrodo, ir jiems ateityje, kaip ir mums, pokario vaikų kartai dabar, gali tekti kęsti kaltinimus ir reikalavimus atgailauti už ne savo nuodėmes…
Iš to būrelio žydų gelbėtojų mane ypač sukrėtė taurumas Birutės mamos sesers Emilijos Korzienės. Ji dirbo Alsėdžiuose mokytoja, buvo lyg kokia ryšininkė tarp tuometinės valdžios ir žydų gelbėtojų. Norėdama sužinoti, ką valdžia įtaria saugant žydus, kur bus daromos kratos, organizuodavo pobūvius valsčiaus ir apskrities ponams. O ja valdininkija pasitikėjo, nes…“jos vyras , Boleslovas Korza, buvo komunistų žiauriai nukankintas Rainių miškelyje“!!! Atrodė, kad tokia moteris niekuo gyvu nesutiks gelbėti vyro žudikų tautiečių…
Eglė gražuolė – Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Kad buvo tikrai „žiauriai nukankintas“, liudija įrašas kun. Juozo Prunskio knygoje „Lietuva bolševikų okupacijoje“ (Čikaga, 1979 m.), skyrelyje „Egzekucijos“. Ketinau pacituoti tą pastraipą, kurioje surašyta, kokius kankinimus teko iškęsti Korzai, bet … ranka nepakilo. Pagalvojau, jog netinka Advento metu liudyti tokius nežmoniškus žiaurumus… Todėl jei kas norės, tepasiskaito pats…
Prie tų žudynių, kaip rašoma Birutės Straupytės-Jereminienės prisiminimuose, „buvo prisidėję ir kai kurie žydai, teta tai žinojo, bet širdyje neturėjo keršto. Ji visada sakydavo: „Kiekvienoje tautoje yra išgamų, už jų nusikaltimus negalima bausti visos tautos. Už nusikaltimus turi atsakyti tie, kas juos padarė…“.
Krikščioniško gailestingumo ir atlaidumo kupina Emilijos Korzienės -Mačernytės (Birutės mama ir jos sesuo Emilija buvo poeto Vytauto Mačernio tetos, jo tėvo seserys) širdis buvo atvira ne tik tiesiogiai karo baisumus patyrusioms aukoms, bet ir tiems, kurie buvo „kalti be savo kaltės“. Ji neskirstė žmonių nei pagal jų tikėjimą, nei pagal tautybę, nei pagal šeimos „nuopelnus“ visuomenei… Jos dukterėčia Birutė prisimena: „Mūsų klasėje mokėsi viena mergaitė, su kuria nė vienas vaikas nebendraudavo, piktai pravardžiuodavo, vadindavo „žydšaudžio mergalė“. Vėliau mudvi susipažinome. Sužinojau, kad jos tėvas Baltiejus – pagarsėjęs visoje apskrityje žydšaudys… Janytė Baltiejūtė turėjo vieną mažesnę sesutę, ji mokėsi pirmoje klasėje. Teta Emilija pasodino mane su Janyte, liepė draugauti ir nepravardžiuoti mergaitės. Ji nekalta, kad jos tėvas tikras pabaisa…“
Tikiu, kad tos moters, mokytojos Emilijos, tikrai nekankino neatleidimo kartėlis…
„Laiškuose lietuviams“ Aldona Ruseckaitė rašė: „Kai Lietuvoje po Kruvinojo sekmadienio ieškojome savo sieloms atspirties ir tvirtybės, aš nuolat prisimindavau jaunojo poeto V. Mačernio žodžius “…mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa. Mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą”. (Iš laiško sužadėtinei Br. Vildžiūnaitei 1942 m.).“
Simono Vyzentalio centro iškaba
Manau, kad šiandien kiekvienam mūsų verta prisiminti tuos V. Mačernio žodžius, ir tikėti: „Mes patys esame šviesa“.
Tikėti taip, kaip jais tiki jo pusseserė Birutė Straupytė-Jeremininienė, kuri laiške Simonui Vyzentaliui rašo: „Mes susitaikėme ir atleidome žudikams… Jūs to negalite padaryti. Jūsų širdyse neapykantos laužas negali išblėsti. Jūs jį retkarčiais vis pakurstote… Noriu paklausti, kodėl?“
Taigi, kodėl? Kodėl reikia kurstyti neapykantos ir neatlaidumo laužą?
Šiandien Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Šioje byloje G. A. Gochinas prašė teismo įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti savo istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J. Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.
Tuo tarpu Centras G.A. Gochino medžiagą teismui įvertino kaip „nacių propagandos atkartojimą, kad už Holokaustą Lietuvoje neva atsakingi ne vokiečiai, o lietuviai.“
Centras taip pat šiandien paskelbė, kad J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje, padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams. Už antinacinį pasipriešinimą J. Noreika dvejus metus buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos lageryje.
Centras tai pagrindė šiais teiginiais:
– Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo okupacinio režimo tipo Vakarų Europos dalyje. Lietuviškos savivaldos sistema atsikūrė kaip nepriklausomos Lietuvos institucijos, o ne kaip nacių valdžios marionetė.
– J. Noreika Šiaulių apskrities viršininku buvo paskirtas ne nacių, bet Lietuvos Laikinosios vyriausybės. J. Noreika, kaip ir dauguma atsikūrusios savivaldos atstovų, buvo įsitikinęs, kad buvimas šiame poste bus naudingas Lietuvai ir jos piliečiams. Sutelktomis lietuvių antinacinio pogrindžio ir savivaldos tarnautojų pastangomis pavyko sužlugdyti ne vieną nacių skelbtą lietuvių mobilizaciją į vokiečių kariuomenę, taip pat neleista suburti SS lietuvių legiono (iš visų okupuotų Europos šalių SS batalionų tautiniu pagrindu vokiečiams nepavyko suburti tik Lietuvoje ir Lenkijoje). Prie šių antinacinių veiksmų aktyviai prisidėjo ir J. Noreika.
Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
– Kaltinimai J. Noreikai dėl Plungės žydų žudynių nepagrįsti, jie remiasi tik vieno asmens prisiminimais – tai prieštarauja kitų asmenų liudijimams ir kitai faktinei medžiagai.
– 1941 m. vasarą vokiečiams pavyko įtraukti J. Noreiką į žydų atskyrimo reikalų tvarkymą. Būdamas Šiaulių aps. viršininku J. Noreika perdavė Šiaulių apygardos komisaro H. Gewecke įsakymą žydus iškeldinti į Žagarės getą, taip pat įsakymą dėl žydų turto likvidavimo. Pabrėžtina, kad tai nebuvo J. Noreikos valia paskelbti įsakymai, tai buvo vokiečių nurodymų perdavimas.
Taip pat pažymėtina, kad 1941 m. vasarą dauguma Lietuvos piliečių (tarp jų ir žydų) getų nesuvokė kaip vieno iš Holokausto etapų. Tai pagrindžia nacių raštai, lietuvių liudijimai ir žydai istorikai.
Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai (kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo) buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui – Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui. 1974 m. JAV Kongreso prašymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų, juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo.
Tarptautiniu mastu diskutuojama, ar geto vidaus struktūros – žydų taryba (judenratas) ir geto vidaus policija, vykdžiusios nacių nurodymus geto teritorijoje, vertintinos kaip nacių kolaborantės. Tuo tarpu Lietuvoje pakabintos atminimo lentos Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkui ir Kauno geto policijos vadovui.
– Būdamas Šiaulių apskrities viršininku J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos „Lietuvių frontas“ dalyvis: įkūrė karinės organizacijos „Kęstutis“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi apskričių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, platino „Lietuvių fronto“ spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, šiame laikraštyje išspausdino nacizmą kritikuojantį savo straipsnį, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę, SS lietuvių legiono suformavimui (iš visų okupuotų Europos šalių SS batalionių tautiniu pagrindu vokiečiams nepavyko suburti tik Lietuvoje ir Lenkijoje). Dėl šių veiksmų 1943 m. J. Noreika buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos lageryje, kur kalėjo iki karo pabaigos. Istorijos tyrėjas M. Bloznelis jį įtraukė tarp 53 žymiausių „Lietuvių fronto“ dalyvių.
– Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, aktyviai gelbėjo žydus.
J. Noreika tampriais pogrindiniais ir asmeniniais ryšiais buvo susijęs su pagrindiniu žydų gelbėjimo Šiauliuose tinklo organizatoriumi daktaru Domu Jasaičiu, kartu leido ir platino pogrindinę spaudą. Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami vykdę ar prisidėję prie žydų žudymo.
Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. Daug žydų išgelbėjęs D. Jasaitis apibūdino J. Noreiką kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių viceburmistras V. Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, J. Noreiką vertino kaip „didį patriotą, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas A. Gurevičius vertino J. Noreiką kaip žydų gelbėtoją, nes J. Noreikos pavaldume esanti Vaiguvos vaikų prieglauda slėpė 7 žydų vaikus ir žydę auklę. J. Noreikos bendražygis D. Riauka liudija, kad pirmomis karo dienomis J. Noreika įkalbėjo vežimu važiuojančią žydų šeimą skubiai slėptis nuo vokiečių. Nacių suimtas, tardytas ir kalintas J. Noreika neišdavė Šiaulių žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
– Savo atsiminimuose žydų gelbėtojai ir antinacinio pogrindžio dalyviai J. Noreiką vertina kaip žmogišką ir pasiaukojančią asmenybę. Savo gyvenimu J. Noreika įrodė, kad Tėvynės reikalai ir rūpestis kitais žmonėmis jam buvo svarbiau už asmeninę naudą: jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų vykdytiems genocidams, dėl ko abiejų režimų buvo įkalintas ir 36 metų nužudytas.
Nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje ėjusiuose dienraščiuose neretai galima aptikti straipsnių apie „spekuliantų“ gaudymą. Spekuliantais buvo vadinami ir ūkininkai, kurie bandydavo privačiai parduoti sviestą, grietinę ir kitus produktus. Didžiausios bausmės susilaukdavo ūkininkai, kurie slaptai paskersdavo gyvulį ir buvo pagaunami parduodant mėsą.
Vienas straipsnelis laikraštyje Wilnaer Zeitung, 1943 m. nr. 185, ypač patraukė dėmesį.
Tai yra informacija iš Šiaulių. Kainų kontrolės skyriaus pareigūnai, pasitelkę nemenkas policijos pajėgas, netikėtai surengė patikrinimą Šiaulių „juodojoje biržoje“, vadinamajame „bobų turguje.“
Staigiai buvo užtvertos gatvės, vedančios į turgų, po to atliktos kratos visoje teritorijoje, apžiūrėti visi galukiemiai. Policininkai suėmė daug spekuliantų, konfiskavo daug įvairių maisto produktų. Akcija sėkmigai buvo pakartota ir naktį.
Kitas policijos būrys atliko kontrolę geležinkelio stotyje, taip pat Šiaulių-Pakruojo siaurojo geležinkelio ruože. Taip pat buvo konfiskuota daug produktų. Per kratas stotyje iš vieno asmens atimta 20 litrų naminės. Vienas ūkininkas iš Telšių rajono buvo pagautas, kai bandė pravežti į Šiaulių getą paskerstą karvę.
Vos prieš kelias dienas buvo viešai paskelbta apie spekuliantų veiklą, kuri prilyginta karo nusikaltimams, žmonės buvo įspėti, žinojo, jog už spekuliaciją gręsia griežčiausios bausmės. Tai neatbaidė net tokių, kurie buvo suimti per ankstesnę akciją, ir dabar tęsė savo purviną verslą. Tų laukia ypatingai griežta bausmė.
P.S. Skaitydama šį straipsnelį, prisiminiau mamos pasakojimą, kaip karo metais jos tėvas veždavo maisto produktų į Kauną – Juozo ir Felicijos Grigonių name gyveno Kauno universitete studijuojantis mamos brolis Ignas. Grigoniai (pasaulio teisuoliai) tuo metu slėpė žydę su trim vaikais. Kaip žinome, miestiečiai maisto produktus pirkdavo pagal korteles, todėl geriausias atlygis už būstą buvo maistas. Tą kartą senelis vežė paskerstą veršiuką, kibirą sūdyto sviesto (tiek mama atsiminė iš močiutės pasakojimo). Kadangi be leidimo nebuvo galima vykti už savo apskrities ribų, matyt, kas nors senelį paskundė. Policija sodyboje atliko kratą ir rado veršiukų kojų. Grįžtant senelis buvo suimtas kaimo prieigose ir pasodintas į kalėjimą už spekuliaciją.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui pateikiame maždau prieš metus (2016-ųjų vasario mėnesį) skelbtą žurnalisto Gintaro Visocko tekstą „Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką saviškius”. Šiandien, niekaip nenurimstant Rūtos Vanagaitės sukeltam skandalui, šis straipsnis nėra praradęs aktualumo.
XXX
Gintaras Visockas
Žydai – unikali tauta. Visuomet sakiau ir sakysiu, jog lietuviai turi mokytis iš žydų – vieningumo, užsispyrimo, drąsos… Žydai sukūrė vieną iš efektyviausiai dirbančių žvalgybų, vieną iš stipriausių pasaulyje kariuomenių, tarp žydų – ypač daug išsilavinusių, turtingų, įtakingų žmonių. Tokį gausų būrį išsilavinusių žmonių turinti tauta tiesiog pasmerkta sėkmei.
Tiesa, pasaulyje nėra nieko amžino. Kai kurios kadaise skaitlingos tautos išnyko, neatlaikiusios karų, marų ir ekonominių suiručių. Kai kurios nūnai įtakingos tautos ateityje greičiausiai praras savo svarbą, nes neperpras globalizacijos klastų.
Bet tikriausiai visi sutiksime, jog žydai nė kiek nepanašūs į naciją, kuriai grėstų šių dienų civilizacijos rykštės – asimiliacija, menkas gimstamumas, emigracija, girtuoklystė, išsigimimai.
Todėl kartoju – Lietuvai gyvybiškai svarbu palaikyti su Izraeliu draugiškus santykius. Vien dėl to, kad matytume, kaip galima sėkmingai tvarkytis iš visų pusių apsuptiems nedraugiškų kaimynų.
Bet štai atsiranda lietuvių, kurie nei iš šio, nei iš to ima draskyti užgijusias žaizdas. Vėl iš po skverno ištraukiama mums kadaise klastingai primesta tendencinga žydšaudžių etiketė. Nors, vadovaujantis sveika nuovoka, lietuvius šitaip vadinti – didžiausia šventvagystė. Nepriklausomoje Lietuvoje niekas niekad žydų nešaudė. Laisvės nepraradusioje Lietuvoje niekas niekad nerengė žydų pogromų. Kai žydai buvo žudomi Paneriuose, Kaune ar Vilniuje – Lietuvos nebuvo. Lietuvą tomis tragiškomi dienomis buvo okupavusi Vokietija. Ne bet kokia Vokietija, o būtent toji, kurios vadovas žydus troško išnaikinti kaip naciją. Lietuviai pateko į baisią, kraupią bėdą.
Primityvu analizuoti, koks tipiškas žydus žudžiusio lietuvio paveikslas, nes lietuvis buvo atsidūręs dviprasmiškoje situacijoje. Kad ir kaip gudrautų mūsų oponentai, kaltinimus dėl Paneriuose ar Kaune nužudytų žydų reikia adresuoti tik Vokietijai.
Nepaisant Antrojo pasaulinio karo žiaurumų, lietuviai turėjo drąsos gelbėti žydus. Ne tik gelbėdavo, bet ir išgelbėdavo. Žydus gelbėjusių lietuvių – labai daug. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro (LGGRTC) istorikas Arūnas Bubnys sekmadieninėje televizijos laidoje (LRT televizija, 2016.01.31) minėjo, jog daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išgelbėjo būtent lietuviai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių). Ne prancūzai, ne italai, ne lenkai, o mes, lietuviai. Bet mums kažkodėl kryptingai primetama žydšaudžių etiketė.
Man regis, šiandieninė Lietuva padarė viską, ką privalėjo padaryti civilizuota, demokratinė šalis, pagerbdama žydų tragediją. Viešėdamas Izraelyje Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas viešai atsiprašė už lietuvių klystkelius. LGGRTC išleido dešimtis knygų ir dokumentų apie žydų skausmą. Narpliojant sudėtingus karo metais nusavinto turto klausimus, Lietuva padarė didelių nuolaidų. Žydų kapai reguliariai prižiūrimi. Lietuvoje veikia žydiški muziejai, ekspozicijos. Niekas negali neigti, niekas neneigia žydų genocido. Ko dar galima reikalauti iš Antrojo pasaulinio karo metais žiauriai nukentėjusios Lietuvos?
Ir vis tik Rūta Vanagaitė išleidžia knygą „Mūsiškiai“. Civilizuotoje, demokratinėje Lietuvoje negalima uždrausti R.Vanagaitei rašyti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją. Bet ar ne per daug tokių rašinių? Teisus žurnalistas Česlovas Iškauskas, portale delfi.lt priminęs, kiek daug įtakingų žydų tarnavo žydus Europoje masiškai žudžiusio Adolfo Hitlerio komandoje? Kodėl niekas Lietuvoje nenagrinėja šios – ir žydai šaudė žydus – temos?
O kur žydų, analizuojančių NKVD, GPU ir KGB struktūroms tarnavusių savo tautiečių nusikaltimus, knygos?
Lietuva sąžiningai suskaičiavo lietuvius, kurie, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, juos gelbėjo. O kada bus išleista knyga apie žydus, kurie pokario metais gelbėjo lietuvius nuo NKVD, GPU ir KGB žiaurumų, kurie padėjo mums išvengti lagerių ir tremčių? Nėra tokios knygos. Ir nebus, nes tokių gelbėtojų vargu ar buvo.
Ši detalė – iškalbinga. Jei jau svarstome, kodėl lietuviai vokiečių okupuotoje Lietuvoje pakėlė ranką prieš savo kaimynus žydus, praverstų išsiaiškinti, kodėl sovietų okupuotoje Lietuvoje aukšti pareigūnai žydai neištiesė pagalbos rankos buvusiems kaimynams lietuviams. Šios temos galėtų imtis, pavyzdžiui, žurnalistas Arkadijus Vinokuras. Bet nesiima.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Tačiau dar svarbiau įsisąmoninti, jog, analizuodami praeities skaudulius, neturime teisės susipykti. O juk toks pavojus egzistuoja. Ten, kur nėra saiko, susipykti visuomet lengva. Iliustracijai pravers žurnalisto Andriaus Užkalnio įtarimai (portale delfi.lt), jog esama jėgų, kurios siekia Lietuvą sukiršinti su Izraeliu. Logika paprasta: kuo dažniau lietuviams bus prikaišiojama, kad jie – žydšaudžiai, o ne žydų gelbėtojai, tuo mes aršiau priešinsimės tokioms tendencijoms.
Žurnalistas A.Užkalnis įvardina vieną iš tų, kurie tarp žydų ir lietuvių nuolat kala priešiškumo pleištą. Tai – Efraimas Zurofas, Simono Vyzentalio centro Jeruzalėje direktorius. A.Užkalnis teisus: „…tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme) yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti“.
Suvokti, kaip mes dirbtinai priešinami su žydais, padėti gali Anapilin iškeliavusio rašytojo Jono Mikelinsko traktatas apie sudėtingus lietuvių ir žydų tarpusavio santykius „Kada Kodėl taps Todėl: holokaustas be politikos ir komercijos“. Kadaise žurnale „Metai“ skelbta analizė nesulaukė deramo žydų dėmesio. Nesulaukė greičiausiai todėl, kad J.Mikelinskas minėjo ne tik lietuvių, bet ir žydų klaidas.
Žydai nenori suprasti, kad visur reikalingas saikas. Pono E.Zurofo sudrausminimas – tai jų, padoriųjų žydų, prievolė ir pareiga. Viešai, garsiai, visomis pasaulio kalbomis įtakingiausiuose JAV, Europos ir Izraelio leidiniuose atsiriboti nuo tokių žydų kaip Nachmanas Dušanskis – irgi visų padoriųjų žydų garbės reikalas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
Prisiminkime. Kol Lietuva prieš karą nepažino Sovietų Sąjungos, ypač mūsų intelektualai leistinais ir neleistinais būdais kontaktavo, bendravo su Lietuvoje, Kaune veikusiais Rusijos diplomatais, politikais, kultūros veikėjais. Vyko į ekskursijas, SSSR ambasadoje Kaune su diplomatais (o iš tiesų – šnipais) žaidė šachmatais, gėrė degtinę.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Grįžę iš ekskursijų, rašė straipsnius apie puikias sovietinių rašytojų gyvenimo ir kūrybos sąlygas: kokie dideli rašytojams ir poetams honorarai, kokie puikūs jų darbo ir poilsio namai! Šiame kontekste minėtini Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Kazys Boruta, Salomėja Nėris, net Vincas Krėvė-Mickevičius.
Todėl žydai (remiantis V.Krėve) ir mėtė gėles Kauno gatvėse po Lietuvą okupuojančių kareivių kojomis, todėl S.Nėris parašė „Poemą apie Staliną“, todėl ir važiavome į Maskvą parvežti Stalino saulės (Kazio Borutos epitetas).
Bet netrukus pamatėme, su kuo susidėjome. Iki karo pradžios Sovietų Sąjunga žmonėms jau buvo baisiausias, žiauriausias Lietuvos priešas. Štai todėl hitlerinė Vokietija mums tapo išsigelbėjimas. Mažesnis blogis. Nuo fašistų Lietuva tiek nenukentėjo, kiek nuo komunistų. Man suprantamas Birželio sukilėlių, Laikinosios vyriausybė, kai kurių intelektualų, kariškių bendradarbiavimas, pataikavimas naujiesiems okupantams. Juk iki karo irgi buvo bendradarbiaujama ir pataikaujama okupantams, tik kitiems, kurių H.Šadžius okupantais nevadina. To pataikavimo, keliaklupsčiavimo stalinistams buvo žymiai daugiau negu hitlerininkams. Poemos apie Hitlerį lietuviai neparašė, o poemą apie Staliną parašė.
Dabar apie žydus. Artėjant neišvengiamam karui, žydams mažesnis blogis buvo komunistai, todėl man suprantamas jų džiūgavimas 1940-aisiais, tik nesuprantamas masiškas jų talkininkavimas Maskvos komunistams, susidorojant su lietuviais, juos tardant, kankinant, tremiant. Turbūt žydai ir lietuviai vieni kitų daugiau mažiau nekentė per visą tarpukario laikotarpį. Proga atkeršyti, tuo pačiu ir įsiteikti okupantams, pirmiesiems pasitaikė žydams. Paskui atėjo lietuvių eilė. Sutinku, žydams keršyta neadekvačiai (holokaustas), bet didžioji kaltės dalis vis dėlto tenka ne lietuviams, o fašistams. Lietuviai nėra žydšaudžių tauta, lietuviai žydus gelbėjo, slėpė, ko negalima pasakyti apie žydus, kai jie (drauge su komunistais) buvo padėties viešpačiai. Neteko girdėti apie žydus – lietuvių gelbėtojus. Jeigu tokių buvo, juos reikia apdovanoti.
Ministrų kabinetas, atsižvelgdamas į tai, kad žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją morališkai, o pastaraisiais metais, prisidengę bolševizmo skraiste, kovą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautą plačiausiai išvystė, ir siekdamas užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos, – nutarė priimti šiuos nuostatus(Laikinosios vyriausybės 1941 m. rugpjūčio 1 d. posėdyje patvirtintų Žydų padėties nuostatų preambulė).
Šiuo tekstu istorikas primena prof. Vytautui Landsbergiui, 2012 m. gegužės 20 d. kalbėjusiam perlaidojant Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko J.Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikus, – kad Lietuvos laikinoji vyriausybė „nedviprasmiškai laikėsi antisemitinės pozicijos“.
Sutapatinus žydus su komunistais, žydai taip pat buvo kaltinami dėl Lietuvos aneksijos, teroro, suėmimų ir trėmimų.
Žydų sutapatinti su komunistais, terorizavusiais, trėmusiais Lietuvos gyventojus, pirmiausia lietuvius, negalima, o lietuvių tautą vadinti žydšaudžiais – labai prašom. Šiuos žodžius taikau ne istorikui H.Šadžiui.
1947 m. balandžio 14-15 d. Miunchene įvykusio Lietuvos žydų sąjungos suvažiavimo rezoliuciją, kaltinančią visą lietuvių tautą žydų genocidu, istorikas komentuoja taip:
Rezoliucijoje nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad Lietuva buvo vokiečių okupuota, kad sunaikinti žydus buvo oficiali fašistinės Vokietijos ideologinė politika, kad jiems talkino tik keli tūkstančiai lietuvių. Per visą pokario laikotarpį VSK tesugebėjo išaiškinti tik apie tūkstantį lietuvių, daugiau ar mažiau prisidėjusių prie žydų genocido…
Visa mūsų prieškario ir pokario istorija iki pat šių dienų vertinama žydų akimis. Gyvenai Lietuvoje vokiečių okupacijos laikais, užėmei vienokias ar kitokias pareigas – paminklinės lentos ant namo tau kabinti negalima. Kartais nueinama iki to, kad Vincas Kudirka vadinamas antisemitu. Gal todėl vienas teatrų scenose ir televizijos ekranuose šmaikštaujantis muzikologas viešai niekina „Tautišką giesmę“, kai Tauta ją gieda visame pasaulyje? Filosofas Antanas Maceina – fašistas, fašistas ir diktatorius – Antanas Smetona.
Lazda aiškiai perlenkiama. Kai aplinkui pasaulyje šovinizmas įgauna pagreitį (Rusijoje, Baltarusijoje, iš dalies Lenkijoje) grubiausiai savanaudiškai klastojant istoriją, mes, atvirkščiai, vis labiau save niekinam. Pradedama nuo seniausių laikų: Margiris ir jo Pilėnai – bailiai, o istorikams, juos taip įvertinusiems – patriotų premija. Ačiū literatūrologui, literatūros kritikui Algimantui Bučiui, davusiam atkirtį akivaizdžiausiai saviniekai. Mes jam dėkingi už „Seniausiosios lietuvių literatūros istoriją ir chrestomatiją“, kitas knygas, nukeliančias mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą. Nekantriai laukiu jo knygos, kiek žinau, ginančios mūsų viduramžių valdovus, nepagrįstai vadinamus ne karaliais, o didžiaisiais kunigaikščiais.
Bet dominuoti ima ne patriotinius jausmus žadinančios, o savinieką skleidžiančios knygos, straipsniai. Štai poetas Justinas Marcinkevičius. Jis pats yra sakęs, kad jo literatūrinio kelio pradžia buvo nevykusi – atiduota duoklė komunistų partijai, Leninui… Tiems, kurie ilgisi Sniečkaus, Paleckio, Gedvilo laikų, pasigenda objektyvaus jų vertinimo, poetas dabar neįtinka būtent dėl jo Tautą keliančių, patriotiškumą žadinančių kūrinių. Buvę komjaunuoliai pavydi didžiulio poeto populiarumo.
Čia minima istoriko knyga turbūt susilauks ne tik Patriotų, bet ir Nacionalinės premijos, nes per visą daugiau kaip septynių dešimtmečių laikotarpį autorius nemato nieko pozityvaus. Birželio sukilimas – negerai; vokiečių okupacija – ne su tais susidėjome; karas po karo – joks karas, tiesiog banditizmas, savų šaudymas į savus, kaip per Sausio 13-ąją (Pasak Paleckio anūko). Jokio herojaus, kurį jaunajai kartai galėtumėm rodyti kaip patriotiškumo pavyzdį. Į miškus ėjo tik žydšaudžiai, fašistų pakalikai. Į Vakarus išbėgo irgi ne ką geresni.
Ne, yra ir gerų pavyzdžių. Taikiai pasitikome okupantus 1940-aisiais, beveik vienbalsiai išsirinkome tautos atstovus, kurie parvežė Stalino saulę. 1941-aisiais reikėjo priešintis ne komunistams, o fašistams, nepaisant nežmoniško elgesio su okupuotos (atsiprašau – aneksuotos) šalies gyventojais. Nebuvo jokių Rainių, Panevėžio daktarų, Pravieniškių. Nebuvo, nes „Tautos dramoje“ apie tai – nė žodžiu.
Teigiamo įvertinimo, supratimo nusipelė minėtieji Sniečkus, Paleckis, Gedvilas ir kiti. Štai tikrieji tautos gelbėtojai, sąjūdistų (Juozo Baltušio žodis) apjuodinti, nutylėti iki šiol.
Medžioklė yra tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ir kai kurių stambiųjų roplių sekimas, tykojimas, persekiojimas, šaudymas arba gaudymas. Tai gali būti verslas, pramoga ar apsirūpinimo maistu būdas.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius
Teisėta medžioklė, kai medžiojama laikantis tam tikrų taisyklių, patvirtintų valstybės ar senosiose kultūrose bendruomenės papročių. Brakonieriavimas, kai medžiojama nesilaikant galiojančių reglamentuojančių aktų – medžiojant draudžiamu metu, neleidžiamas medžioti rūšis, viršijant leistą sumedžioti limitą.
Yra ir kita, perkeltinė žodžio medžioklė reikšmė, kai medžiojami ne laukinės faunos atstovai, o gyvi ar net mirę žmonės. Tokią medžioklę regime įvairiose šalyse, o greta jos – ir brakonieriavimą.
Nusikaltėlių paieška, sekimas, areštas, nuteisimas, siekiant įgyvendinti teisingumą, yra reglamentuotas valstybės įstatymais, poįstatyminiais aktais. Įvairūs kitokie nusikaltėlių persekiojimai, nubaudimai prilygintini nelegaliai medžioklei – brakonieriavimui. Deja, ypač pastaruoju metu, vyksta nuožmiausias jau pasitraukusių iš gyvųjų tarpo, todėl apsiginti nebegalinčių, Lietuvos neva žydšaudžių brakonieriavimas. Žiniasklaidoje paskleista daugybė informacijos, kuri inkriminuoja pasipriešinimo okupacijoms dalyviams žydšaudystę. Tokiam brakonieriavimui Valstybė, deja, leidžia vešėti.
Kodėl yra puolami konkretūs žmonės? Todėl, kad mes šiandien ir praeityje turime tam tikrus pavyzdžius, vertus jais sekti. Ir, jeigu yra įrodoma, kad mums svarbūs didvyriai ne didvyriai, o žydšaudžiai ar dar kokie nors, tai tada iš tikrųjų žmogų apima jausmas, kad visa tos valstybės praeitis yra suteršta, jis pasijunta pakankamai silpnas.
Šito žaidimo tikslas nėra nei žydai, nei žydšaudžiai. Tikslas – lietuvių tautos savigarbos menkinimas. Kodėl pasipriešinimo dalyvių tema tokia svarbi? Todėl, kad „gražiam“ 1940 metų įstojimui į Sovietų Sąjungą labiausiai trukdo Birželio sukilimas, dešimtmetį trukęs partizaninis karas, kuris rodė, kad tauta nesutiko, nenorėjo ten eiti, kad kovojo. Ir todėl reikia juos kokiu nors būdu diskredituoti, sumenkinti, nustumti, kad tas „įsiliejimas“ į Sovietų sąjungą atrodytų tikroviškesnis.
Antai „Veidui“ 2015 m. lapkričio 20 d. Belgijoje gyvenantis Lietuvos ir Izraelio pilietis Sergejaus Kanovičiaus duotame interviu („Veidas“, 2015-11-20) pavadinime „Reikia paprasčiausiai nustoti meluoti“ (taip pat paskelbė 2015-11-25 portalas Bernardinai.lt) pats meluoja, 1941 m. Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių-Brazaitį prilygindamas nacių bendradarbiams norvegui Vidkunui Kvislingui ir Filipui Petenui, nors žinoma, kad profesionalūs žydšaudžių medžiotojai kaltinimus Brazaičiui pripažino nepagrįstais.
Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, tas šešėlis Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas – JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas žydų tautybės Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d., nesant antižydiškos ar pronacinės veiklos įrodymų, oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J.Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti.
Piliečiui S.Kanovičiui turėtų būti žinoma ir tai, kad Birželio sukilimo diena yra Lietuvoje įtraukta į minėtinų dienų sąrašą, iškilmingai minima, tačiau skatindamas kitus nustoti meluoti, pats meluoja.
Tariamų žydšaudžių brakonieriai nesibodi viešai skleisti akivaizdų absurdą, o tokios rūšies informaciją su pasigardžiavimu atkartoja mūsų Rytų kaimynė.
Antai rusakalbis portalas paskelbė tekstą, teigiantį, kad baigęs kadenciją Prezidentas Valdas Adamkus yra antisemitas ir gali slėpti savo dalyvavimą žydų naikinime. Kad masinių žudynių Lietuvoje metu 1941 m. Prezidentui buvo tik keturiolika metų, kas gi atkreips dėmesį, o paskalų šešėlis nusidrieks…
Kunigas Jonas Žvinys siejamas su žydų naikinimu. Gilinantis aiškėja, kad kunigas gelbėjo du žydų tautybės jaunuolius Abelį ir Chaimą, kuriuos, rizikuodamas gyvybe, slapstė 1941 m. Pasak J. Žvinio, „žmogaus širdis turi būti minkštesnė už priešo vokiečio įstatymą“. Kun. J. Žvinys yra išgelbėjęs ir komunistus, ir sovietų aktyvistus, ne mažiau 7 asmenų, nuo mirties bausmės. Jo pastangų dėka šie buvo paleisti į laisvę.
Tikrųjų gyvų žydšaudžių brakonieriai neberanda, todėl ieško tarp garbingai gyvenusių ir garbingoj kovoj žuvusiųjų, net tarp mirusiųjų žydų gelbėtojų, o tokią medžioklės formą jau ir brakonieriavimu įvardinti – per švelnu.
Daugiau nei keista, kad brakonieriauja ar prie jos prisideda užsienio arba iš ten grįžę užsienio lietuviai Darius Udrys, Saulius Sužiedėlis, Andrius Kulikauskas, Tomas Venclova bei kai kurie žinomi Lietuvos žurnalistai, tarsi jie nežinotų, kad žurnalistiniai tyrimai bei jų pagrindu kaltinimai, kol jų neįvertina atitinkamos valstybės institucijos, yra niekiniai, prilygsta nelegaliai medžioklei – brakonieriavimui, žiniasklaidos taršai.
Ne tik S. Kanovičius ar R.Vanagaitė kurpia lietuvius žydšaudyste kaltinančius rašinius, bet ir kiti „mūsiškiai“ savo publikacijomis iš tikrųjų provokuoja antisemitizmą, ką regime publikacijų komentaruose, kuriomis tie autoriai minta naujiems išpuoliams. Štai Marius Ivaškevičius, kuris niekino partizanus savo romane „Žali“, rašinyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (DELFI, 2016-05-18) ragina molėtiškius dalyvauti Izraelio piliečio inicijuojamose eitynėse. Iš rašinio neigiamų komentarų matyti, kad juos provokuoja paties autoriaus asmuo, tačiau ir antisemitinių čia netrūksta. O jei nesijungs molėtiškiai prie eitynių, autoriui bus vėl proga išvanoti niekuo dėtus piliečius, vėl bus komentarų erzelynė.
Čia dera stabtelti ir žvilgterti į paminėtą romaną „Žali“, kuris atskleidžia autoriaus galimai bolševikišką dvasią, atsispindinčią ir jo straipsnyje.
Kaip peilis chirurgo ir žudiko rankose turi skirtingą paskirtį, taip ir plunksna tikro kūrėjo ir bolševikiškos dvasios rašeivos rankose turi – skirtingą. Romano leidimui pritarė Rašytojų sąjunga, leidybą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Pagrindinė jo mintis – partizaninis karas, kad ir teisingas, buvo beprasmiškas, nes beviltiškas. Knyga mūsų „kultūros veikėjų“ iniciatyva buvo skubiai išversta į vokiečių kalbą ir pristatyta Frankfurto knygų mugėje. Ir nereikia stebėtis vis labiau plintančia nuomone, kad Rašytojų sąjungą yra okupavę buvusieji ar jų vaikai, kurie sprendžia, kokias knygas rašyti, kad gautum paramą, stipendiją.
Romane M. Ivaškevičius išniekino mirusiuosius partizaninio karo vadus ir jų bendražygius, be perstojo minėdamas pačių iškiliausių vadų pavardes. J. Žemaitis, J. Kasperavičius ir kiti partizanų vadai netrukdomi galėjo pasitraukti į Vakarus ir ten nugyventi ramų bei nerūpestingą sotaus buržua gyvenimą. Jie pasirinko Tėvynės gynėjų lemtį, suprasdami, kad tikimybė išgyventi ir sulaukti laisvės labai menka.
Todėl net ne kiekvienas cinikas drįstų tyčiotis iš tokių žmonių. Pravartu prisiminti, kad J. Žemaitis okupantų teisės jį teisti nepripažino. Teisme jis kalbėjo: „Visus veiksmus pogrindyje, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikaltimais. (…) Kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“. Pranašiški žodžiai! Neabejotina, kad romano autoriui visa tai buvo žinoma, bet jo kurpinyje net užuominos apie tai nėra.
Mąstydamas apie partizaninį karą, M. Ivaškevičius rašo: „Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“. Atgimimo metais Sąjūdį irgi buvo užvaldžiusi tokia pati „įkyri idėja“ – todėl ir turime savo valstybę. Labai panašu, kad romano autoriui tebekirba „idėja“ – „prie ruso buvo geriau“, ji veši ir paminėtose, panašius autorius globojančiose, institucijose.
Veši ir holokausto industrija, tariama žydšaudžių medžioklė ir brakonieriavimas, jai talkininkų savanorių netrūksta, nes šalia tos industrijos, žinoma, klesti ir materiali… O tuo metu Izraelyje sodinami lietuviams nauji Pasaulio Tautų Teisuolių medžiai, jau per 890 Lietuvos piliečių apdovanoti Jad Vašem atminimo medaliais ir garbės raštais, tik tie medžiotojai ir brakonieriai jų nemato, nes akis tebedengia raudonas rūkas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.
Antrojo pasaulinio karo metais Europos žydai patyrė milžinišką tragediją. Daugumoje nacių Vokietijos okupuotų šalių buvo iš dalies arba visiškai sunaikintos per šimtmečius čia gyvenusios skaitlingos žydų bendruomenės. Milijonai žydų buvo įkalinti ir žudomi koncentracijos stovyklose, getuose ir kalėjimuose, buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų esančiuose miškeliuose ir kitose atokiose vietose.
Visose okupuotose šalyse naciai surado talkininkų, padėjusių jiems persekioti ir žudyti žydus. Kita vertus, visose pavergtose šalyse atsirado tūkstančiai geros valios ir humaniškų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiausiais būdais stengėsi padėti savo bendrapiliečiams žydams. Šiame straipsnyje bus kalbama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir pavienių dvasiškių poziciją ir elgseną žydų genocido (holokausto) atžvilgiu, apie Bažnyčios tarnų pastangas gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis draudžia bet kokias privilegijas bet kokiu pagrindu ir bet kam. Tačiau kai kurios Lietuvos mažumos galvoja kitaip ir nuolatos jų reikalauja, kartais netgi pastumdamos save į kuriozišką padėtį.
Pavyzdžiui, prašiusieji JAV užstoti lenkų mažumą prieš Lietuvos valdžią ir priversti ją vietoj lygių galimybių suteikti akivaizdžių lengvatų, labai apsiriko. Pasirodo, kad milijoninė lenkų bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose neturi nė vienos mokyklos.
O štai Lietuvoje valstybės išlaikomų mokyklų mažesnė nei šimto tūkstančių lenkų bendruomenė turi daugiau kaip 80! Prašovė lenkai ir su parašų rinkimu savo privilegijoms paremti – tesurinko 60 000, o tai reiškia, kad likusieji Rytų Lietuvos gyventojai yra lietuviai arba nutautinti „tuteišiai“ ir lenkams nepriskirtini.
