Kaliningrado simbolis – tankas
Kažkada viltasi, kad Kaliningradas taps „Europos Honkongu“, tačiau sritis dabar tėra Rusijos karinis postas, o regiono gyventojų pajamos menkesnės nei vidutinio ruso, teigia ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jis ir ekonomistas Aleksandras Izgorodinas prognozuoja, kad dėl karo Ukrainoje gyvenimo kokybė šioje Rusijos dalyje tik dar labiau smuks.
15,1 tūkst. kv. m ploto Rusijos eksklave tarp Lenkijos ir Lietuvos gyvena apie 1 mln. žmonių, o teritorija dažnai linksniuojama kaip Kremliaus karinė bazė Europos Sąjungos (ES) viduryje. Eltos kalbinti ekonomistai sutiko, kad regionas pačiai Rusijai svarbus tik kariniais tikslais, nors praeityje galėjo tapti patrauklia ekonomine zona vakarietiškiems verslams.
„Norėjo tapti kažkuo, netapo ir, realiai, pagal ekonomiką, tai skurdesnis nei vidutinis (Rusijos – ELTA) regionas. Ir atlyginimai mažesni. Sakyčiau, kad tai yra didelė nesėkmė ekonomine prasme“, – taip Kaliningrado regiono ekonomikos raidą apibendrina Ž. Mauricas.
Siekta paversti konkurencingu regionu
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas pasakojo, kad 20 a. pabaigoje Rusija turėjo didelių ambicijų Kaliningradą paversti netgi visos ES mastu konkurencingu ekonominiu regionu, patrauklia laisvąja ekonomine zona tarptautinėms bendrovėms, ir, 1996 m. sričiai tokį statusą suteikus, netgi pavyko prisivilioti stambių pasaulinių įmonių, tokių kaip automobilių gamintojai BMW ar „Kia“.
„Luminor” vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Rusija norėjo jį paversti laisvąja ekonomine zona, konkuruoti su ES šalimis – ne tik kaimyninėmis. Siekta paversti Kaliningradą „Europos Honkongu“, „Europos Singapūru“, – teigia Ž. Mauricas.
Vis tik tokia strategija nepasitvirtino, kadangi, ekonomisto teigimu, kad Kaliningradą paverstų konkurencingu, Kremlius turėjo ryžtis suteikti sričiai daugiau savivaldos, o tai lemtų gilesnę integraciją su ES. Tačiau, anot eksperto, nors stiprėtų ekonomiškai, taip eksklavas politiškai toltų nuo Kremliaus. Tad, vietoje ekonominių perspektyvų, rinktasi kraštą militarizuoti.
„Kaliningradas turėjo dvi kryptis: suartėti su ES, kaimyninėmis šalimis, bendrai su ES, integruotis ekonomiškai. O kitas kelias – tapti militaristiniu forpostu. Kaliningradas visgi nuėjo antruoju keliu“, – kalbėjo Ž. Mauricas.
„Kadangi Rusija unitarinė, priešiška ES, apskritai didžiajai daliai demokratinių valstybių, atitinkamai Kaliningradas tapo vis labiau ekonomiškai izoliuotas, rizikingas bei virto tiesiog kariniu forpostu“, – apibendrina jis.
Kaliningradas vis dar yra laisvoji ekonominė zona, tad, anot Ž. Maurico, regione yra automobilių, maisto gamintojų fabrikų, o A. Izgorodinas pamini regiono vykdomas logistikos, žemės ūkio, jūrų krovos veiklas. Tačiau stiprios pramonės, stambių investicijų, kaip viltasi, regionas nepritraukė, – pasak „Luminor“ eksperto, net ir Rusijos „aukso amžiaus“ laikotarpiu, iki 2012 m., Kaliningradas nesulaukė didelio verslų susidomėjimo, o po Krymo aneksijos 2014 m., kaip ir visoje Rusijoje, jo ūkis stagnavo.
„Specifinių, didelių investicijų Kaliningradas pritraukti nesugebėjo. Jiems taip ir nepavyko sukurti tos pirminės idėjos, ji žlugo net neprasidėjusi“, – tikino Ž. Mauricas.
Algos mažesnės nei Rusijos vidurkis, itin žemas BVP
Ekonomistas A. Izgorodinas, paprašytas įvertinti Kaliningrado ekonominę svarbą Rusijai, teigė, kad jos tiesiog nėra – regionas priklausomas nuo dotacijų iš Maskvos ir jokių kitų tikslų, be didelės karinės jėgos telkimo, Kremlius ten neturi.
„Tai yra labiau infrastruktūrinis objektas, kuris tarnauja Rusijos kariniams tikslams. Ekonomikos kontekste nematau šito regiono svarbos ir, tiesą sakant, nelabai matau augimo galimybių apskritai“, – teigė A. Izgorodinas, kartu pridūręs, kad regionas finansuojamas tik dėl jame sutelktos gausios karinės jėgos.
„Regionas realiai yra dotuojamas iš Rusijos biudžeto tik dėl to, kad ten yra karinė bazė. Tas regionas yra labiau finansuojamas dėl karinių tikslų, o ne dėl jo ekonomikos augimo ir gaivinimo“, – pastebėjo jis.
Ekonomikos ekspertas Aleksandras Izgorodinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Savo ruožtu Ž. Mauricas dalijosi statistika: nepaisant to, kad Kaliningradas apsuptas ES šalių, vidutinis atlyginimas eksklave net nesiekia Rusijos vidurkio, o, 2020 m. duomenimis, jo bendrasis vidaus produktas (BVP) tesiekė apie 7 mlrd. eurų.
„Čia labai mažai. Lietuva praktiškai jau 60 mlrd. link juda. Skirtumas labai labai didelis“, – pasakojo ekonomistas, Kaliningrado ekonominį statusą netgi lyginęs su Rusijos aneksuoto Krymo.
„Toks regionas, kuris, kaip ir neliečiamoji zona, nes niekas nelabai drįsta ten kažką daryti. Kryme negali, nes ten formaliai yra Ukrainos dalis, o Kaliningrade tiesiog nenori“, – lygino ekonomistas.
Kolegai antrinęs A. Izgorodinas svarstė, kad eksklave ekonominės veiklos yra tik tiek, kiek pakanka minimaliam gyventojų pragyvenimo lygiui palaikyti.
„Bet ne daugiau“, – akcentavo jis.
Tarp Lietuvos ir Kaliningrado neliko net kontrabandos
Kalbinti ekonomistai taip pat tikino, kad su Kaliningradu beveik nelikę ir Lietuvos verslo ryšių. Pasak A. Izgorodino, vienintelis bendradarbiavimas su regionu susijęs su prekių tranzitu iš Rusijos.
„Manau, kad tik tiek. Neįsivaizduoju, kad mūsų verslas investuotų ten. Šiaip apskritai mūsų verslas Rusijoje investavęs labai mažai. Į Kaliningradą tuo labiau – tikrai nėra didelio ekonominio bendradarbiavimo“, – tikino jis.
Panašiai kalbėjęs Ž. Mauricas minėjo, kad Kaliningrade likusios tik kelios įmonės, o anksčiau plačiai naudotus maršrutus regione apleido ir į Baltarusiją „veiklą“ perkėlė net kontrabandininkai.
„Buvo pasienio prekyba, kontrabanda, vėliau ji praktiškai pasibaigė, kai buvo sustiprinta sienos apsauga, pastatytas barjeras ir praktiškai viskas perėjo į Baltarusiją. Net šito nebeliko“, – pastebėjo Ž. Mauricas.
„Kaip nuobodu – net kontrabandos nebėra. Toks regionas. Realiai“, – ironizavo jis.
Prasidėjus karui, regiono ateitis – liūdna
Dar gilesnė regiono izoliacija ekonomistų matoma ir dėl prasidėjusio karo Ukrainoje. A. Izgorodinas aiškino, kad Kaliningradas itin priklausomas nuo importo, o prekių ir žaliavų tiekimas dėl Vakarų Rusijai pritaikytų sankcijų gerokai apsunko. Dėl to ekonomistas abejoja srities ūkio pažanga ateityje.
„Prekių tiekimo į Kaliningradą galimybės yra gerokai sunkesnės, pavyzdžiui, lėktuvams reikia daryti didžiulį ratą. Nematau to regiono ekonominės svarbos ir nematau to regiono plėtros galimybių“, – kalbėjo A. Izgorodinas, abejojantis, kad Rusija apskritai dar gali sulaukti naujų europietiškų investicijų, – tą lems smarkiai išaugusi ekonominė rizika, neapibrėžtumas, smunkantis vartojimas.
„Visur tas galioja, aišku, ir tam pačiam Kaliningradui. (…) Nėra kažkokių priežasčių investuoti Europos verslui į Kaliningradą. Europos kapitalas eis iš nepatikimos Rusijos į patikimesnes šalis, kartu ir į Europą“, – įsitikinęs ekonomistas. Kalėjimo tvora. Slaptai.lt nuotr.
Jis prognozuoja, kad artimiausiu metu dar labiau augs eksklavo priklausomybė nuo Rusijos dotacijų, kurių, neatmeta A. Izgorodinas, gali mažėti.
„Rusijos ekonomika krinta ir valstybės pajamų bus šiek tiek mažiau. Manau, kad ateitis pakankamai liūdna“, – reziumuoja ekonomistas.
Ž. Mauricas savo ruožtu taip pat nuspėja, kad Kaliningradas taps dar labiau izoliuotas, jame trūks pagrindinių prekių bei žaliavų. Pasak eksperto, dėl karo Ukrainoje eksklavo ekonominė padėtis tik blogės.
„Tai, aišku, dabar bus dar blogiau ir realiai liks jis tiesiog toks kampelis, kuris vykdys kažkokią funkciją, daugiausia susijusią su karine pramone. Bet ekonomikos daug ten nebus“, – sakė Ž. Mauricas.
„Luminor” vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pažymi, kad pernelyg užsitęsusio karantino efektyvumas kiekvieną papildomą savaitę ir mėnesį mažėja. Jis taip pat priduria, kad neigiamas ilgo karantino poveikis gali būti didesnis, nei jo nauda.
„Manau, kad šalims visgi reikės apsispręsti, kokiu keliu jos žengia ir kiek įmanoma labiau išmokti gyventi su virusu. ES šalys praktiškai liko vienintelės pasaulyje, kurios įsikabinusios tokio (griežto – ELTA) karantino, ir vis tiek kažkada ateis diena, kai tiesiog privalėsime rizikuoti ir atidaryti ekonomiką“, – „Žinių radijui“ pirmadienį teigė jis.
Ž. Mauricas pabrėžė, jog karantino esmė yra ne jis pats, o kokiu mastu jo visuomenėje laikomasi.
„Jeigu karantine esame pusę metų ar ilgiau, tai tikrai gali turėti didelį šautinį neigiamą poveikį, apie kurį retai kalbame, bet jis gali būti žymiai didesnis, nei teigiamas karantino poveikis. Juolab kad ribinis karantino naudingumas kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę mažėja. Pirminis jo efektas yra didžiausias, visi mobilizuojasi, visi laikosi taisyklių, nes ne pats karantinas yra esmė, o karantino laikymosi taisyklės“, – sakė jis, pridurdamas, kad karantinui užsitęsus jo ribinis naudingumas mažėja, tačiau ribiniai kaštai auga.
Ž. Mauricas taip pat teigė, kad galiausiai susikirtus ribinio karantino naudingumo ir ribinių karantino kaštų kreivėms, papildoma karantino savaitė ar papildomas mėnuo tampa visomis prasmėmis neberacionalus ir nebelogiškas. Jis taip pat pažymėjo, kad „karantinas pats savaime negali būti tikslas“.
Anot ekonomisto, restoranų, viešbučių, turizmo sektoriaus, kitų laisvalaikio paslaugų situacija šiuo metu yra nepavydėtina, ir panašu, kad ji artimiausiu metu nepasikeis į gerą, jei ir toliau bus laikomasi patvirtinto išėjimo iš karantino plano.
„Nors neaišku, ar tikrai taip reikėtų pavadinti tą planą, galbūt tai pasilikimo karantine planas“, – pridūrė Ž. Mauricas.
Lietuvoje visuotinis karantinas įvestas nuo lapkričio 7 dienos. Vyriausybė, atsižvelgdama į ekspertų rekomendacijas, priėmė sprendimą karantiną sugriežtinti nuo gruodžio 16 dienos.
Šiuo metu karantinas pratęstas iki balandžio 1 dienos, tačiau gali veikti nedidelės, atskirą įėjimą iš lauko turinčios parduotuvės, grožio salonai ir kirpyklos, leidžiama lauko prekyba.
„Luminor” vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Metropoliteno Vilniuje klausimui sušmėžuojant net ir karantino laikotarpiu, „Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad yra geresnių ir pigesnių sprendimų tobulinant susisiekimą, o pats metropolitenas, kai jau būtų pabaigtas, pasak jo, būtų technologiškai pasenęs ir „tiktų labiau muziejui“.
„Tai yra labai brangus ir labai ilgos trukmės projektas. Jei mes pradėtume jį įgyvendinti, turbūt anksčiausiai pradėtų veikti po gero dešimtmečio ar net kelių dešimtmečių. Tuo metu metropolitenas, mano asmenine nuomone, tiktų labiau muziejui nei aktualioms transporto problemoms spręsti. Technologijos vystosi labai sparčiai. Jau dabar yra savaeigiai automobiliai. Kadangi tokių automobilių sąnaudos ženkliai sumažėja, nes nereikia vairuotojo, galima žymiai jų daugiau išleisti į trasą piko laikotarpiais – rytais, vakarais. Praktiškai gali 5 iš eilės autobusai stovėti, laukti keleivių. Kadangi yra technologijos, galima žaliąją šviesoforo juostą padaryti jiems, atskirti juos, kas anksčiau nebuvo daroma“, – Eltai teigė Ž. Mauricas. Požeminis Vilniaus metro – tik maketuose ir vizijose. Slaptai.lt
„Tai būtų brangus projektas, ilgas ir technologiškai pasenęs“, – pabrėžė jis.
Anot ekonomisto, Vilnius turi konkurencinį pranašumą prieš kitus miestus, kurie turi metropoliteną.
„Vilnius gali naujų technologijų pagalba pasiekti tą patį ar labai panašų efektą, kokį pasiekė kiti miestai, turėdami metropoliteną“, – sakė Ž. Mauricas.
Jis taip pat pabrėžė, kad Vilniaus demografinė situacija ir miesto infrastruktūrinis išsidėstymas metropoliteno idėją daro nepatrauklią.
„Sunkiai įsivaizduoju, kokia turėtų būti linija, kad ji būtų apkrauta bent minimaliai. Vilniuje nėra tokių didelių srautų ir koncentracijų gyventojų, kad iš vienos vietos būtų galima vežti į kitą. Kaip pavyzdys, pirmą liniją siūlo iš Santariškių į centrą. Santariškės yra labai mažai apgyvendinta teritorija, ten nėra didelių namų, tai metropolitenas būtų pustuštis. Šeštadieniais ir sekmadieniais jis būtų visiškai tuščias, miestą gali per 20-30 minučių pervažiuoti. Ne piko valandomis švilpautų vėjai ten. Jei bėgiai būtų antžeminiai, tai jie ir triukšmą kelia“, – metropoliteno idėją skeptiškai vertino Ž. Mauricas. Automobilių spūstis Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Pasak jo, daugiausiai spūsčių problemų sostinėje kelia sudėtingas patekimas į aplinkkelius.
„Vilnius yra vis tiek mažas pakankamai, kompaktiškas miestas. Be abejo, yra iššūkis spūsčių rytais, vakarais, bet čia dėl infrastruktūros nesutvarkymo, nes labiausiai užsikemša kelios arterijos, nes iš centro neįmanoma patekti į jokį aplinkkelį nepravažiavus žiedų. Jie visada užsikemša. Išvažiavimai turėtų būti labai aiškūs į aplinkkelius“, – sakė ekonomistas.
„Manyčiau, kad labiau reikėtų į technologijas akcentą dėti, stengtis išnaudoti jų teikiamas galimybes. Manau, kad po 10 metų ar anksčiau gal net elektriniai savaeigiai autobusai išspręs didžiąją dalį problemų ir sutaupys daug pinigų“, – pridūrė Ž. Mauricas.
Vyriausybė nesiruošia organizuoti Vilniaus metropoliteno įgyvendinimo
Susisiekimo ministerija nepritaria Seimo narių grupės įstatymo projektui, kuriuo siūloma pripažinti Vilniaus metropoliteno projektą ypatingos valstybinės svarbos projektu ir pasiūlyti Vyriausybei pradėti jo įgyvendinimo organizavimą. Šį klausimą Vyriausybė ketina svarstyti trečiadienio posėdyje.
Anot ministerijos, siūlymas paneigia Metropoliteno įgyvendinimo įstatyme nustatytą teisę savivaldybės institucijoms savarankiškai spręsti dėl metropoliteno projekto įgyvendinimo atitinkamos savivaldybės teritorijoje poreikio.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija papildomai informavo, kad nepritaria Seimo nutarimo projektui, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl metropoliteno poreikio ir neinicijuoja jo projekto pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu.
Seimas po pateikimo yra pritaręs įvairioms frakcijoms atstovaujančios parlamentarų grupės siūlymui pripažinti Vilniaus metropoliteno projektą ypatingos valstybinės svarbos projektu. Jeigu norime likviduoti transporto spūstis, reikalingas požeminis metro. Slaptai.lt nuotr.
Projektas atiduotas svarstyti Seimo Ekonomikos komitetui, bet kada jis grįš į posėdžių salę, kol kas neaišku.
Nutarimo projektą inicijavę Seimo nariai siūlo Vyriausybei pradėti organizuoti Vilniaus metropoliteno projekto įgyvendinimą.
Dar šių metų balandžio mėnesį parengtame nutarimo projekte kalbama ir apie transporto spūsčių mažinimą, taip pat greitą, saugų, patogų, patikimą viešąjį transportą.
Nutarimo projekto autoriai pabrėžia investicijų svarbą ir tai, kad Seime jau yra priimtas Metropoliteno įgyvendinimo įstatymas.
Taip pat nutarimo projekte akcentuojama projekto svarba Vilniaus gyventojų civilinės saugos užtikrinimui Astravo atominės elektrinės incidento atveju.
„Luminor” vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad, nors ir išaugęs nedarbo lygis yra susijęs su sezoniškumu, kelia nerimą tai, kad jis jau kurį laiką nemažėja.
„Yra labai didelis sezoniškumo efektas. Vasarą turizmas daugiau pritraukia darbuotojų, statybos sektorius, kiti paslaugų sektoriai. Bet, lyginant su laikotarpiu prieš metus, matome, kad nedarbo lygis nebemažėja Lietuvoje. Tai galbūt šiek tiek nerimą kelianti tendencija, nes ekonomika augo beveik 4 proc., o nedarbo lygis išliko toks, koks buvo prieš metus“, – Eltai sakė Ž. Mauricas.
„Viena priežastis, kuri gana įsisenėjusi jau, – regioniniai skirtumai dideli, ypač tam tikruose regionuose, kurie vis dar nepritraukia investicijų. Kita priežastis – išaugęs imigrantų iš trečiųjų šalių srautas“, – tęsė jis.
Ekonomistas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad vyrų nedarbo lygis yra didesnis nei moterų.
„Vyrų nedarbo lygis yra gerokai didesnis nei moterų, ir Lietuvoje tas skirtumas, jei neklystu, yra didžiausias visoje ES. Tai ne tik dėl imigrantų iš trečiųjų šalių, bet taip pat ir dėl besikeičiančios ekonominės struktūros ir vyrų negebėjimo prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, pavyzdžiui, paslaugų sektoriuje sėkmingiau įsidarbina moterys“, – teigė Ž. Mauricas.
Vertindamas nedarbo lygio skirtumus tarp regionų, Ž. Mauricas akcentavo, kad skirtumas nebėra toks problemiškas kaip anksčiau.
„Bendrai žiūrint, jau nebėra toks didelis (nedarbo skirtumas tarp Vilniaus ir regionų. – ELTA), reikia pripažinti, nes atsigavo tam tikri regioniniai centrai, o kur neatsigavo, emigracija padarė savo. Yra tam tikri regionai, tarkime, Šiaurės rytų Lietuva, kur nedarbo lygis nemažai metų išlieka gerokai didesnis nei šalies vidurkis, bet regioninė atskirtis galbūt jau nėra pagrindinis veiksnys. Pagrindinis – vyrų nedarbo lygis yra didesnis nei moterų. Vyrai neva stiprūs, patys savimi pasirūpins, o matome, kaip savimi pasirūpina pagal vyrų savižudybių skaičių, man atrodo, netgi didžiausią pasaulyje“, – Eltai sakė ekonomistas.
„Atsigauna labai regionai. Pastaruosius penkerius metus Kaunas netgi augo greičiau nei Vilnius, o emigracija iš Kauno žymiai spartesnė nei iš Vilniaus, todėl Kaune trūksta darbuotojų, trūkumas jaučiamas pakankamai žymus. Klaipėda, Šiauliai taip pat sumažino nedarbo lygį“, – pridūrė Ž. Mauricas.
Kaip ELTA jau rašė, vasario 1 dieną šalyje buvo 157,8 tūkst. darbo neturinčių asmenų – 9,2 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų.
Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje registruota 25,9 tūkst. darbo pasiūlymų. Į Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyrius sausį kreipėsi 30,1 tūkst. darbo neturinčių asmenų.
Moterų nedarbas sausį siekė 48,5 proc., vyrų – 51,5 proc.
Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nenoras kalbėtis, nenoras derėtis – bloga taktika. Tačiau dar blogesnis sumanymas kalbėtis vien dėl kalbėjimo. Užuot rimtai ieškoję priemonių, kaip Lietuvą paversti šalimi, kurioje būtų gera, patogu ir prasminga gyventi lietuviams, mes dažnai elgiamės savanaudiškai – labiau rūpinamės savireklama nei valstybės interesais.
Ką turiu omenyje? Lietuvoje paskelbta vieša kampanija dėl vizijų apie geresnę Lietuvos ateitį. Gražu. Prasminga. Bet kaip mes šią progą – rimtai pasiginčyti dėl Lietuvos ateities – išnaudojame? Atvirai kalbant, nenustoju stebėtis – iš kur tiek daug paviršutiniškų, primityvių svaičiojimų?
Sakykim, muzikos prodiuseris ir dainų atlikėjas Stanislovas Stavickis – Stano ragino (portalas delfi.lt) reguliariai organizuoti tolerancijos vakarienes, kur kartu prie vieno stalo susėstų nesutaikomi priešininkai. Suprask, prie tokio stalo nuoširdžiai padiskutuoti galėtų globalistai ir tautininkai, turčiai ir skurdžiai, antstoliai ir skolininkai… Gal ir puikus sumanymas. Bet kur paaiškinimai, kaip šią idėją realizuoti? Juk Lietuva – ne diktatūra. Kaip demokratinėmis priemonėmis prie vieno stalo susodinti ir vilką, ir ėriuką? Ir apie ką prie derybų stalo susėdę jie šnekėsis? Plėšrūnas ims gailėtis eriuko, o ėriukas supras, kad ir vilkas nori valgyti? Tad gal norima dar vienos niekur nevedančios Rūtos Janutienės laidos „Nuoga tiesa“, kur labai daug triukšmo ir labai mažai racionalaus grūdo?
Žinoma, dainininko idėja graži. Sutinku: „nesugebėjimas išgirst vienas kito yra skausminga Lietuvos problema“. Bet tegul muzikantas paaiškina, kaip tai atlikti praktiškai? Pavyzdžiui, kaip rasti bendrą kalbą su rašytoju, poetu Sigitu Parulskiu, kuris lrytas.lt pareiškė, esą jei Lukiškių aikštėje bus pastatytas didingas Vytis, tai šis paminklas jam primins … sovietinį tanką?
Štai konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, pasisvečiavęs pas Londono lietuvius, pareiškė, kad „be plataus susitarimo nepajudės jokios reformos“. Teisinga pastaba. Bet jei nežinai, kaip praktiškai pasiekti „platų susitarimą“, kam beprasmiškai aušinti burną? Juk sveikas protas byloja, kad nebus nei siauro, nei plataus susitarimo. Nei užsienio, nei vidaus politikos klausimais. Ko gi iki šiol nesusitarei nei su valstiečiais – žaliaisiais, nei su socialdemokratais, nei su liberalais? Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vieni šauks, girdi, Rusija kelia grėsmę Lietuvai, kiti tos grėsmės nematys. Vieni įrodinės, kad Krašto apsaugai būtina skirti 2 proc. nuo BVP, kiti dievagosis, kad tai – į balą išmesti pinigai. Treti šauks, kad su Rusijos atstovais per daug susibičiuliavęs parlamentaras Mindaugas Bastys – tikras patriotas, ketvirti jo veikloje įžvelgs išdavystę…
Galima guostis, esą Švedija dėl pensijų reformos ginčijosi ilgus aštuonerius metus, bet vis tik susitarė, ir dabar jų pensininkai – sotūs, orūs, laimingi. Galima guostis, esą Danija ne iškart sukūrė mokesčių sistemą, kuri turtingiausius priverčia daugiau atseikėti į bendrąją piniginę už tuos, kurie tenkinasi tik minimalia alga. Tačiau Lietuva dėl pensijų ir visų kitų gyvybiškai svarbių reformų nesutaria jau daugiau nei du dešimtmečius, ir nepanašu, kad susitars. Tarsi būtume atkeliavę iš skirtingų galaktikų, tarsi neturėtume bendrų tikslų, tarsi vienintelis mūsų tikslas – sužlugdyti kuo daugiau saviškių!
Tas pats G.Landsbergis sako: „Lietuvai reikalinga mokesčių sistema, kuri skatintų norą dirbti ir padėtų užsidirbti“. Pritariu. Bet kaip tai padaryti konkrečiame Lietuvos Seime, kur daugumą, kaip tyčia, visuomet turi tik tie, kurie nesuinteresuoti nei mažinti socialinės atskirties, nei įvesti sąžiningesnių mokesčių? Ir nematau jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu Seime susiformuotų reali dauguma, kuriai išties skaudėtų dėl Lietuvos nykimo? O gal konservatorių lyderis tikisi, kad šios kadencijos metu deramai sutvarkys mokesčių sistemą? Net būdamas didžiausias optimistas – netikėčiau.
Štai konservatorius Žygimantas Pavilionis šaukia, kad tik dviguba pilietybė padėtų išsaugoti svetur emigravusius lietuvius, o štai filosofas Arvydas Juozaitis teigia, kad dviguba pilietybė dar labiau paskatins emigraciją ir tuo pačiu – visos lietuvių tautos nykimą. Ir teisus ne buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje, o filosofas – dviguba pilietybė nesustabdys nutautėjimo procesų. Seniai žinoma tiesa: svetur gyvenantys lietuviai labai sparčiai nutautėja. Lietuviai neatsparūs asimiliacijoms. Lietuviai noriau prisitaiko prie svetimų taisyklių, nei priverčia kitus taikytis prie lietuviškosios tvarkos.
Po Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad dviguba pilietybė negalima, Lietuvos televizijose pasirodė reportažų, kurių kūrėjai perša mintį, jog emigravę lietuviai pranašesni už tuos, kurie pasiliko Lietuvoje. Nejaugi tokių laidų organizatoriai nesupranta, kad šitaip dar labiau kiršinami ir taip beveik iki begalybės susiskaldę lietuviai?
Beje, vienas kiršinimo elementas jau nuodija širdį: išvažiavusieji norėtų dvigubos pilietybės, o mums, pasilikusiems Lietuvoje, kokios privilegijos? Aš nenoriu dvigubos pilietybės. Man nereikalinga dviguba pilietybė. Rašydamas šias pastabas siekiu tik pabrėžti, jog emigravusiųjų noras bet kokia kaina įsigyti dvigubą pilietybę panašus į egoistinį absurdą. Jei Lietuvos valstybė leistų masiškai reikalauti dvigubos pilietybės, gal tada nieko blogo nenutiktų, jei mes turėtume dvi žmonas, dvi sąžines, dvi buhalterijas? Atsikvošėkite – ten, kur leidžiami dvigubi dalykai, netrukus bus atverti keliai trigubiems, keturgubiems, penkiagubiems reiškiniams ir moralėms… Mes trokštame chaoso? Dviguba pilietybė nuo asimiliacijos lietuvių neišgelbės. Dviguba pilietybė lietuvių tautos praradimų nesumažins
Štai „Luminor“ banko vyresnysis ekonomistas Žygimantas Mauricas rašo, jog „norintys sąžiningai gyventi ir mokėti mokesčius, kurti vertę yra spaudžiami į kampą, verčiami tapti nusikaltėliais prieš savo valią“. Tą seniai žinome. Bet kodėl ekonomistas nerašo traktato, kaip padaryti, kad sąžiningieji nebūtų stumiami į kampą?
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje pažerta gausybė gražių idėjų – statykime stadioną, rūpinkimės vaikais, burkime naują komisiją Migracijos reikalams analizuoti, kurkime principingus ir sąžiningus teismus, tapkime nepakantūs tiems, kurie vengia mokėti mokesčius, rinkime į Seimą korupcijai atsparius politikus, vykime lauk valdininkus ir biurokratus, kurie nemoka dirbti be instrukcijų, suteikime sukčiams trijų mėnesių amnestiją, o tada atverskime naują puslapį…
Tik kokia tikroji tokių pasiūlymų vertė? Be supratimo, kaip tą padaryti, – jie beverčiai. Bent jau aš dar neaptikau nė vieno nuoseklaus, konkretaus, išmanaus paaiškinimo, kaip gerąsias idėjas žadama puoselėti šioje konkrečioje šalyje, vis dar Lietuva vadinamoje.
Idėjų Lietuvai iniciatyva (www.idejalietuvai.lt) ritasi per šalį kaip lavina, pasiūlymai liejasi kaip iš gausybės rago. Ir tai tik džiugina, tauta neabejinga. Tarp idėjų, aišku, yra ir keistokų: ambicingų, bet nerealių, juokingų, bet nuoširdžių, dvasingų, bet nepraktiškų ir pan. Bet iš jų visų matyti, kad idėjų autoriams rūpi Lietuva.
Deja, yra pateikta ir tokių idėjų, iš kurių galima įtarti, kad jų autoriams rūpėjo kas kita. Paskaitykite ir išvadas pasidarykite patys.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Pasiruoškime visuotiniam referendumui dėl dvigubos pilietybės (autorius – Linas Linkevičius, LR užsienio reikalų ministras). „Susijunkime, susivienykime ne tik atkurtos Lietuvos šimtmečio proga“, – siūlo ministras. „Prisiminkime, kad Lietuva yra ten, kur plaka lietuviška širdis, kur skamba lietuviška daina, kur Lietuvos sūnūs ir dukros rūpinasi savo vienintele Motina – Tėvyne“, – graudina L. Linkevičius.
Kadaise tai būtų buvę gražūs žodžiai, deja, dabar politikų nuvalkioti iki koktumo. O kur gi idėja? Kaip ruoštis referendumui? Gal L. Linkevičius siūlo nemokamus paruošiamuosius kursus? Nacionalinę ruošimosi valandėlę per TV? Neaišku. Na, bet pradžiai užteks, kad matome, jog ministras turi idėjų, jos susijusios su referendumu ir artėjančiais Prezidento rinkimais (ne, ne, tiesiog tuomet siūloma rengti referendumą).
Atsisakyti dešimtadalio valstybės tarnautojų daugelį darbuotojų pakeitus dirbtiniu intelektu (autorius – Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausias ekonomistas). Mielas Nerijau… net nėra kaip prikibti prie idėjos. Taip, apie dirbtinį intelektą dabar labai madinga kalbėti, šūkiai mažinti valdininkų išlenda prieš kiekvienus rinkimus. Puikiai sujungta. Tik linkime nesusidurti su siūlomu leidimų išdavimo robotu, kai ateisite konkretaus leidimo ir situacija bus subtiliai žmogiška, o ne formaliai robotiška.
Gera ir kita N. Mačiulio pasiūlyta idėja – jungti ministerijas ir mažinti valdininkų. Žmonėms tai patinka. Ir taip, Lietuvos idėjininko amplua šalia analitiko, sportininko, tėčio yra gerai ir pravartu. Galima prirašyti prie kuklaus titulo vikipedijoje „Lietuvos ekonomistas“.
Susitvarkyti savo buitį ir ūkį (autorius – Žilvinas Grigaitis, verslininkas). Gerb. Ž. Grigaičio idėja – „…kad mes visi gražiau ir švariau gyventumėme, kad sugebėtumėme pasilenkti ir pakelti tą šiukšlę, kuri guli ant žemės“. Nes „nesvarbu – esi prezidentas ar paprastas žmogus, tai gali padaryti kiekvienas“. Turbūt iki šiolei visi gyvenome negražiai ir nešvariai. Ir prezidentas, ir paprastas žmogus.
Bet toliau Ž. Grigaitis patikslina, kad pirmiausia reikia socialiai atsakingai elgtis savo šeimoje, tada ir visur kitur bus gerai. O dabar, nesunku suvokti, visi elgiasi tik materialiai atsakingai – arba emigruoja, kad aprūpintų šeimą, arba eina valdžion, šlovėn. Galima pratęsti šią idėją: reiktų prikepti socialinės atsakomybės šeimoje trenerių (guru, vadybininkų). Na, bent jau vieną…
Žvelkime atidžiau. Stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visos viešos vietos turi būti filmuojamos (autorius – Algirdas Ramanauskas, pramogų verslo veikėjas, TV laidų vedėjas, aktorius). „Vaizdo kamera visada yra draugas normaliam žmogui, o pašlemėkui ir vandalui – priešas“, – teigia A. Ramanauskas. Galima paprieštarauti, kad net ir normaliam žmogui kiek nepatogu ir nejauku būti stebimam, tad jis nesunkiai supranta A. Ramanauską ir vėl pokštaujant. Tik kažkoks nesmagumo jausmas apima, kai tai daroma idėjos Lietuvai kontekste…
Keisti anglišką Lietuvos pavadinimą (autorius – Žygimantas Mauricas, banko „Luminor“ vyr. ekonomistas). Jeigu kokiu nors klausimu pasisako N. Mačiulis, turi pasisakyti ir Ž. Mauricas. Toks darbas. Berods, idėjos Lietuvai iniciatyvoje pirmasis pasisakė Ž. Mauricas. Pasiūlė kelias idėjas. Ir N. Mačiulis kelias. Idėjos skambios. Bet ir N. Mačiulio skambios. Bet idėja ištrinti tą nelemtą „h“ Lietuvos angliškame pavadinime – gera. Sklandanti jau nebe pirmus metus. Tad tas, kuris ją pasiūlys šioje iniciatyvoje, tikrai neprašaus. O to juk ir reikia.
Visuotinė 3 mėnesių amnestija (autorius – Bronislovas Burgis, pedagogas, KTU docentas). Pedagogas siūlo nuo sausio 1-os iki kovo 11-os dienos paskelbti visuotinę liustraciją ir visuotinę amnestiją. Ir nuo kovo 11-osios Lietuva būtų jau kitokia. „Ateis sunkus metas prieš mirtį ir tu suprasi, kad visa tai, ką darei neteisingai, neteisėtai, nieko tau gyvenime gero nedavė“, – rašo B. Burgis. Kaip ir viskas gražu. Na bet kažkaip nepavyksta nesieti idėjos su byla, kurioje B. Burgis kaltintas ir išteisintas dėl moksleivės bauginimo. Ir graži idėja tada atrodo nebeaišku kaip gimusi ir kam skirta…
Kurti paramos tiems, kuriems sunku, tinklą (autorius – Austėja Landsbergienė, pedagogė, verslininkė). Kaip čia pasakius. Va jei idėja būtų sujungti „Caritas“, Maisto banką, SOS vaikų kaimus, Pagalbos jaunimui liniją etc. į vieningą tinklą – būtų idėja. Nors vargu ar įgyvendinama, bet idėja. O dabar – skamba kaip pasiūlymas kurti dar vieną konkurentą jau veikiantiems tinklams. Arba dar blogiau – kaip idėja dėl idėjos, nes tiesiog privalu būti šioje iniciatyvoje.
3 žingsniai, kuriuos galėtų žengti kiekvienas, esantis šių dienų valdžioje (autorius – Gabrielius Landsbergis, politikas). Viskas teisingai, idėjų prisiūlė ir kitų politinių partijų lyderiai. Antraip kokie gi jie būtų lyderiai, be idėjų. Tačiau gerb. G. Landsbergio idėja – tai visažinio tonu parašytas pasiūlymas esantiems valdžioje „atsisakykite agresyvaus visažinių tono“. Taip pat – „turite keistis“. Na gerai, galima gi Lietuvą suprasti kaip valdžios darinį ir pateikti idėjas tiesiogiai tiems valdžiažmogiams. Tačiau šioje idėjoje šaunu atrodo nebent tai, kad vertingais pasiūlymais, kuriuos G. Landsbergis turbūt gavo ir per metus gana sėkmingai realizavo, dabar nemokamai dalijasi su kitais. Krikščioniška.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvai reikia normalaus futbolo stadiono (autorius – Laurynas Kasčiūnas, politologas, dėstytojas, Seimo narys). Kai tokią idėją siūlo paprastas pilietis – labai šaunu. Ir yra panašių pasiūlymų. Tačiau kai futbolo stadiono idėją nacionalinei iniciatyvai ima siūlyti Seimo narys – hm… Pone Kasčiūnai, Jus gi jau išrinko atstovauti piliečius? Mandatą į rankas ir veikite. Agituokite, prastūminėkite. Kaip Seimo narys.
Įvesti privalomus vadybos mokymus valstybės tarnautojams (autorius – Virginijus Lepeška, verslo strategas, vadybos konsultantas). Verslo ir vadybos specialistas labai taikliai pastebi, kad valstybės tarnautojai dažnai „yra vadovai ir daro labai daug klaidų, kurių neturėtų daryti, o rezultatas galėtų būti geresnis, jeigu jų kompetencija šioje vietoje būtų aukštesnė“. Viskas gerai su idėja. Blogai, kad ją siūlo žmogus, kuris, galima įtarti, suinteresuotas idėjos įgyvendinimu kaip verslininkas, besirūpinantis klientų rato išplėtimu. Tad ar Lietuvai ši idėja, ar vadybos konsultantui?
Vertinkime visuomenę už darbus (autorius – Mykolas Katkus, Fabula hill+knowlton strategies valdybos pirmininkas). „Dabar mes turime daug fainų, sąžiningų vidutinybių, kurie nieko nepadaro. Verslas, šalys yra sukuriamos ant plėšikų pečių. Aš siūlau, kad žmonėms pasakymas „aš nevogiu ir esu skaidrus, nieko ypatingo nepadariau, bet vykdau kažkieno strategiją” nebūtų pakankama, kad žmogus liktų poste“, – teigia M. Katkus.
Puiki idėja, nekart girdėta iš garbingų senjorų ir respektabilių namų šeimininkių lūpų. Ar užstalėje. Tiesa, labai abstraktu. Bet turbūt taip ir reikia kalbėti, kai specialistas tiksliai žino, kokiam segmentui skiria žinią.
Skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pakeisti vieną himno eilutę (autorius – Mantas Adomėnas, filosofas, politikas). „Pakeiskime kuriam laikui, kol išlipsime iš krizės, vieną himno eilutę – „Iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia“, – siūlo politikas. Kita jo idėja – kad valstybės funkcijas turi perimti dirbtinis intelektas. Dar viena – formuoti ilgalaikius nacionalinius interesus (vau!).
Bendrame idėjų sraute atrodo ne taip jau blogai. Tik susidaro įspūdis, kad jau nebe pirmus metus į įvairius politinius skandalėlius įpainiojamas M. Adomėnas vis išsipainioja ir toliau sistemingai siekia tarnauti konservatorių ideologiniu ruporu. O šios idėjos – nuosekli plano dalis.
P.S.Autorius atsiprašo idėjų autorių ir skaitytojų, jei kurio nors paminėto asmens idėjos iš tiesų yra skirtos Lietuvai, o ne kitiems tikslams. Čia pateiktos tik subjektyvios autoriaus įžvalgos.
