Kęstutis Masiulis. Kam tie politikai ir valdančiosios koalicijos, jeigu valdys profesionalai?

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis reikalauja, kad Vyriausybė būtų sudaroma iš „profesionalų“, o partijų lyderiai, taip pat ir Gabrielius Landsbergis, vykdomojoje valdžioje neturėtų jokių pareigų. Ką Lietuvai duotų tokia „profesionalų“ Vyriausybė, kas tie „profesionalai“ yra ir kokia praktika yra kitose šalyse?

Ministrui neužtenka būti specialistu

R.Karbauskio pagrindinė mintis, kurią jis teigia rinkėjams yra ta, kad aktyvūs partijų nariai tapdami ministrais paaukoja valstybės interesus, o pradeda veikti savo partijų naudai. To išvengti galima sudarant tokią vyriausybę, kurios nariai nebūtų surišti su konkrečiomis partijomis ir neturėtų kreipti į jas dėmesio, bet gerai išmanytų savo kuruojamą sritį ir siektų bendrojo gėrio. 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.

Skamba patraukliai, bet naiviai. Kiekvienas atskiras žmogus nėra robotas, veikiantis pagal abstrakčias esą „profesionalias“ schemas. Jis turi savo asmenines pažiūras, pasaulėžiūrą ir jo darbe tos pažiūros atsispindi. Vertybių skirtumai lemia, kad  „profesionalai“ skirtingai vertina reiškinius ir siūlo skirtingus sprendimus. Pavyzdžiui, Aušra Maldeikienė, Rūta Vainienė, Romas Lazutka yra savo srities – ekonomikos žinovai, tačiau jų vertybės visiškai priešingos, kaip ir situacijų vertinimas bei siūlomi sprendimo keliai. Taigi ir jų, kaip „profesionalių“ ministrių, darbai būtų kardinaliai priešingi.

Labai sunku apibrėžti ir vienodai sutarti, kas yra „profesionalas“, o kas nėra. Universiteto diplomas, darbo patirtis, pripažinimas kokiais nors apdovanojimais? Na, tiek to, dėl kažkokių kriterijų bus sutarta, bet ar užtenka geram ministrui būti tik savo srities specialistu? Ar geras gydytojas bus geras sveikatos apsaugos ministras? Juk gydyti ligonius ir valdyti mediciną yra ne tas pats. Ministerijos dažnai apima ne vieną kuruojamą sritį, o kelias ir net keliolika, ir labai skirtingų. Aplinkos ministerija kuruoja statybų sektorių, tačiau ir žvejybą, bet dar ir gyvąją gamtą, o dar ir saugomas teritorijas, daugiabučių renovavimą, taršos klausimus, miškus, urbanistiką, medžioklę, žemės gelmių turtus ir kt. Tai kokio profesionalo reikia tokiai ministerijai? Ar geras gamtos apsaugos žinovas bus statybų srities „profesionalas“? Ar atvirkščiai?

Profesionalas – tai asmuo, kuris gerai išmano savo sritį, bet politikas yra daug daugiau nei tik savo srities žinovas. Demokratinėje visuomenėje politikui neužtenka tik dirbti savo darbą, jam būtina ir ypač svarbu komunikuoti su visuomene bei paaiškinti savo sprendimus. Reikia labai gerai išmanyti, kaip sprendimai priimami ir kaip pasiekti kompromisą tarp įvairių grupių, kad visi liktų patenkinti. Labai geri ir valstybei svarbūs darbai neatliekami, nes jie visuomenėje nėra populiarūs. Taigi dar svarbesnės savybės, nei savo srities išmanymas, yra politiko charakterio savybės bei gebėjimas organizuoti bei kontroliuoti procesus. Ministras visada gali pasikviesti ir išklausyti geriausius patarėjus, bet jis turi būti tas žmogus, kuris suvaldys procesą. Apie tokias būsimų ministrų savybes valstiečiai nekalba, nors politiniame poste jos yra ne mažiau svarbios nei žinios.

Be politikų nebūna demokratijos

Demokratinėse šalyse ne šiaip vyksta rinkimai, o būtent per rinkimus piliečiai suteikia mandatą vienai ar kitai partijai vykdyti programą. Rinkimų metu žmonės renkasi, kurie pažadai jiems atrodo realūs ir pageidaujami, o kurie ne. Juk gali būti tie patys tikslai ir skirtingi būdai jiems pasiekti. Ar valstybės pinigais remti privačias mokyklas ar ne, ar mokėti po 100 eurų už vaiką privatiems darželiams, ar uždaryti mokyklas kaime, kuriose mažiau vaikų nei mokytojų? Tai nėra „profesionalo“ ar „neprofesionalo“ klausimai, tai yra politinis apsisprendimas. Galima eiti įvairiais keliais ir visi bus profesionalūs. Neuždaryti mokyklos, bet susitaikyti, kad neužteks pinigų orioms mokytojų algoms, o gal padidinti mokytojams algas, bet sumažinti finansavimą krašto apsaugai?

Yra valstybių, kur tokių politinių apsisprendimų rinkėjams nereikia daryti, nes nėra rinkimų. Rusijoje ar Kinijoje vyriausybės visada yra sudaromos be koalicijų ir be pasitikrinimo rinkimuose. Tiesiog valdantys asmenys pasirenka, jų manymu, geriausius vykdytojus, kurie beveik visada atitinka „profesionalo“ apibrėžimą. Ar jie nedaro klaidų, ar žmonės visada jų sprendimais yra patenkinti? Anaiptol, tačiau rinkėjai nieko negali padaryti, nes nevyksta rinkimai.

 Klausant p. Karbauskio, kartais kyla klausimų, gal „profesionalai“ yra tiesiog nustumti nuo valstybės valdymo? Anaiptol, politikų Lietuvoje yra sąlyginai nedaug, vos keli tūkstančiai, o štai profesionalų žymiai daugiau. Vien apie 50 tūkst. žmonių, kurie dirba administracinį darbą valstybės institucijose, valstybės įmonėse ir organizacijose yra savo srities profesionalai, kurių tikslas yra karjera. Kaip atrodo eilinė ministerija – ministras, keli viceministrai, dar apie dešimt patarėjų ir padėjėjų – tai politinė komanda ir dar apie 200 tarnautojų, kurie yra šios ministerijos profesionalai, gerai išmanantys savo sritį. Dažnai tarp politinės komandos ir administracijos kyla įtampų, nesusikalbėjimų, buvo net atvejų, kai administracija nenorėjo vykdyti politikų programos, ją sabotavo, vilkino ir kenkė. Prisiminkim, kaip ir kodėl atsirado Energetikos ministerija? Ministras Arvydas Sekmokas tiesiog negalėjo vykdyti programos, nes jo darbuotojai manė, kad geriau žino, ko reikia valstybei.

Profesionalų vyriausybė iš bėdos

Kitose šalyse retais atvejais būna sudaromos nepartinių „profesionalų“ vyriausybės. Jos atsiranda tada, kai politinė situacija valstybėje atsiduria aklavietėje. Kai valstybėje nesusiformuoja aiški dauguma, arba šalyje vyksta karas, ar krizė, tada kaip kompromisas yra sudaromos „niekieno“ vyriausybės. Bet niekada tokios vyriausybės nepasiekia proveržio, jų tikslai būna tiesiog vykdyti kasdienišką veiklą ir rutininius darbus. Kodėl taip yra?

Bet kokia didelė reforma ar pokytis būtinai sulaukia kokios nors visuomenės grupės pasipriešinimo, taigi reikia paramos tokiai reformai, o jeigu nėra stiprios valdančiosios koalicijos, tai iš kur ta parama?

Įsivaizduokim, kad „profesionalų“ vyriausybė nutaria uždaryti kokią nors ligoninę ar mokyklą. Prasidės mitingai, streikai, reikalavimai, įsikiš profsąjungos, sunerims visuomenė. Tai kam politikams parlamente palaikyti tokį sprendimą, kuris daliai visuomenės nepatinka, juk yra rizika prarasti dalį rinkėjų? O jeigu klausimas yra dar stambesnis – mokesčių reforma, švietimo reforma, sveikatos apsaugos reforma? Tokių reformų negali vykdyti jokia stipraus politinio palaikymo neturinti vyriausybė.

Politikai priimdami sprendimus bijo, kad jie taps nepopuliarūs ir bus neperrinkti, o profesionalai gali daryti bet ką, nes jų niekas nerenka. Jeigu jie neatsakingi savo partijoms, tai kas prisiims atsakomybę už profesionalų klaidas ir blogus sprendimus? Juk blogi sprendimai gali atsirasti ne dėl korupcinių priežasčių, bet tiesiog dėl blogai pasirinktos strategijos. Štai tikri teisės profesionalai Konstituciniame Teisme nutarė, kad jiems reikia pasididinti savo algas ir kitas socialines garantijas. Niekas jiems nieko negali pasakyti, nes jie nėra politikai, nedalyvauja rinkimuose ir prieš nieką nėra atskaitingi. Negi kas paneigs, kad jie ne „profesionalai“, bet ar jų poelgis yra garbingas?

Koks „profesionalų“ vyriausybės tikslas?

Mūsų visuomenėje politikai nėra populiarūs, o terminas „profesionalas“ yra vertinamas teigiamai. Tai gal kalbomis apie „profesionalus“ tėra siekiama palankios viešosios opinijos?

Gal po tokiu siūlymu slypi noras ministrais skirti silpnus vykdytojus, kad iš Seimo juos būtų galima stumdyti, vertinti ir kritikuoti. Tai galėtų būti būdas partijoms išvengti atsakomybės už vyriausybės veiksmus, o tik išlaikyti visuomenės populiarumą. Bet ar tai solidi ir atsakinga pozicija?

Siūlymas turėti „profesionalus“ vyriausybėje yra priimtinas, jei tuo norima pasakyti, kad vyriausybėje turi dirbti patys stipriausi asmenys, turintys politinę paramą. Bet kam tada iškart nurašyti profesionalius politikus? Partijos laimi rinkimus tam, kad vykdytų savo programas, tai kodėl svarbiausių postų negali patikėti tiems, kuriais pasitiki? Kaip tada prisiimti atsakomybę už priešrinkiminius pažadus?

R.Karbauskio reikalavimas dėl „profesionalų“ vyriausybės yra svarstytinas ir diskutuotinas variantas, jei bus sutarta dėl sąvokos. Bet kas bus, jei sutarta nebus? Ar tokie radikalūs reikalavimai nesukels šalyje krizės ir neišprovokuos pirmalaikių rinkimų?