Valius Aleksa. Pirma juoda katė tarp dviejų lyderių


Print
Juoda katė

Visuomenė nesėkmingai bando susigaudyti, kokią programą įgyvendina rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kadangi – tai, ką šio politinio darinio suburti politikai skelbė per rinkimus, nuo dabartinių veiksmų vis labiau skiriasi.

Galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu

Iliuzijų turėta. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Dainius Paukštė straipsnyje „Saulius Skvernelis galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu“ lygina naująjį Lietuvos premjerą su naujuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kaip ir JAV lyderis, tokiu pat nenuspėjamu ir kaprizingu, tik turinčiu mažiau patirties, tačiau turėjusiu potencialo tapti tautą ir valstybę atstovaujančiu politiku, pakankamai ryžtingu priimti nepopuliarius, bet šaliai naudingus sprendimus.

Tačiau, anot apžvalgininko, suformavus vyriausybę paaiškėjo, kad S. Skvernelis apsuptas žmonių, kurie neleis atsiskleisti jauno, naujo politiko potencialui. Vladimiras Laucius, Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkas straipsnyje „Kas pasiuntė „valstiečius“ į nokdauną“, analizuodamas naujausius politinių jėgų reitingų pokyčius, S. Skverneliui priskiria „svieto perėjūno“ savybes – žmogaus metusio policiją dėl politikos, Tvarkos ir teisingumo partiją – dėl socialdemokratų, pastaruosius – dėl valstiečių ir žaliųjų, galinčiu palikti ir juos, ar kuriuos kitus, siekdamas išsaugoti savo populiarumą. Politinių aktualijų apžvalgininkas mano, kad būtent S. Skvernelis šiuo metu yra tas inkaras, tempiantis valstiečių ir žaliųjų laivą žemyn. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos veiksmus po laimėtų rinkimų politologai prilygina kitoms populistinėms jėgoms (Tvarkos ir teisingumo, Naujosios sąjungos, Darbo partijos), po laimėtų rinkimų netrukus pamiršusioms savo deklaruotas vertybes.

Karbauskio ir Skvernelio ideologijos

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Galima sutikti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga elgiasi taip pat, kaip ir kiti populistiniai politiniai dariniai po laimėtų rinkimų, tačiau ši partija ne vienkartinis ir trumpalaikis reiškinys. Pirmiausia todėl, kad Lietuvos politikos padangėje blykčioja pakankamai senai. Pagrindinis valstiečių branduolys formavosi aplink populiarų Ignalinos merą, o šiuo metu europarlamentarą Bronių Ropę, o vėliau, ir aplinkt Ramūną Karbauskį, jų dalyvavimas politiniame krašto gyvenime pastebimas daugiau nei 20 metų. Per tą laiką valstiečiai, liaudininkai, o dabar ir žalieji, patyrė sėkmių ir nesėkmių, tačiau neišnyko ir naujokais politikoje jų nepavadinsi. Negalima teigti ir to, kad jie neturėjo ir neturi nuolatinio savo elektorato bei paramos visuomenėje.

Viena esminių ydų slypi ne tik šios partijos, bet bemaž visų per nepriklausomybės laikotarpį atsiradusių partinių judėjimų susiformavimo modeliuose, kai partijų ideologijos „slepiasi“ tik jų lyderių galvose, o žmonės suburiantys aplink juos, tampa tik mechaniniais lyderių „ideologijos“ multiplikatoriais, o ne tradicinių ir netradicinių partijų ir politinių doktrinų idėjiniais atstovais. Tokį vaizdą matėme ir matome, partijos taip visuomenėje ir vadintos – Paulausko partija, Brazausko partija, Landsbergio partija, Pakso partija ir t.t.

Gerųjų naujienų skleidėjas

Kas slypi jauno politiko ir senojo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio galvoje – nelengva atspėti. Jis bemaž per visą savo polinę karjerą stengėsi laikytis antrame plane ir į viešus lyderius nesiveržė. Tapdamas Kultūros komiteto pirmininku Seime, vėliavnešio vaidmens irgi nepasirinko. Juolab sunkiau atspėti, kokia ideologija slypi naujojo valstiečių ir žaliųjų veido S. Svernelio galvelėje. Viešumoje pasirodydamas su policijos darbo sritimi susijusių įvykių atvejais, atsiskleisti kaip valstybės ir partijos vadovas jis neturėjo galimybių. Gal tik pažymėtina, kad save pristatyti mokėjo, skelbė ne blogąsias, bet gerąsias kriminalines naujienas ir tokiu būdu rinkosi populiarumo taškus.

Nemeta šio išbandyto savireklamos modelio ir dabar. Tarkim, praėjusią savaite per BNS naujienų agentūrą išplatino pranešimą, kuriame S. Skvernelis žada, kad „dėl  galimų pažeidimų įmonei, tiekiančiai žuvies konservus nepasiturintiesiems, bus pareikštos pretenzijos“. Labai gerai, kad bus pagauti ir nubausti nelaimėlius badu marinę verslininkai, tik kuo čia dėtas premjeras?

Būtų naivu manyti, kad vyriausybės vadovas pamiršo, jog vadovauja nebe policijos komisariatui, ir visai nenaivu manyti, kad tai tėra tik reklaminė akcija, nes visuomenėje robinai hudai, tadai blindos ir kt. blogiukų baudėjai, populiarūs. Juk ne premjeras tuos konservus valgė ir fabrikėlį užtiko. Tokie reklaminiai pareiškimai ir tėra tik reklaminiai, jie nieko nepasako apie vyriausybės vadovo gebėjimus ir žmogaus, kuris šį postą užima, vertybinius parsirinkimus.

Nėra abejonių, kad visai kitaip (nereiškia, kad geriau ar blogiau) dirbančią vyriausybė turėtume, jei jai vadovautų Bronius Ropė. Pačiam B. Ropei nežinant, tokį jo vaidmenį įsivaizdavo pilkasis valstiečių kardinolas, tik paaiškėjo, kad jo vizijos šventomis netapo. B. Ropė, racionaliai pasvarstęs, sumanymo vadovauti Lietuvos vyriausybei atsisakė.

Personalijos apie personalijas

Personalijų vaidmuo politinėse partijose Lietuvoje išlieka svarus, o ypač tokių partijų, kurios net ir nedeklaruoja turinčios politinių idėjų ar ideologijų. Tad klausimas, kokią politinę jėgą valdžioje mes šiuo metu turime, kokiomis vertybėmis ji vadovaujasi, kokius sprendimus priims ir, kur Lietuvą per savo valdymo laikotarpį nuves, tampa pakankamai aktualus? Atsakyti reikia, tačiau tai nebus lengva užduotis, kai ideologijos slypi 1 – 2 žmonių smegeninėse.

Daugiausia, tarkim, apie R. Karbauskio „ideologiją“ galėtų papasakoti nebent Greta Kildišienė, kuri buvo iš Seimo piktų žurnalistų išguita ir vargu ar dar norės su visuomene bendrauti. Vargu ar atsiras ir kitas artimesnis pilkojo kardinolo žmogus, kuris savo veiksmais ar žodžiais, taps lyderio idėjų viešintoju, žinodamas, kad už tai nebūtinai bus pagirtas ir įvertintas visuomenės, o ir apgintas, jei kažkas visuomenei nepatiks, paties kardinolo. Kas galėtų žinoti S. Skvernelio „ideologiją“, iš viso keblu nustatyti. Patyręs kriminalistas apdairiai sukaišiojo nereikalingus „įkalčius“ į stalčius, juos užrakino ir raktus pasiėmė.

Popierinė programa jau perdirbimo punkte

Kokią nors prasmę surasti paskaičius Žaliųjų ir valstiečių sąjungos rinkiminę programą – taip pat bergždžias užsiėmimas. Programa parašyta remiantis sociologinių tyrimų duomenimis, turėjusi atliepti visų Lietuvos žmonių lūkesčius, kalbanti tai, ką rinkėjai nori girdėti, kas jiems aktualu ir skauda, gali visiškai nieko bendra neturėti su partijos narių norais, lūkesčiais bei planais, kuriuos jie realizuoja dabar, tapę valstybės vairo valdytojais. Jei vieną ar kitą partijos programinę dalį (viešą kalbą ar partijos vardu paskelbtą straipsnį) ir parašė patys kai kurie partijos nariai, tai ten skelbtų nuostatų ir vertybių reikėtų pas juos ir ieškoti, bendro vardiklio nesurasime.

Kitaip tariant, valstiečių ir žaliųjų partijos rinkiminę programą tenka išmesi į šiukšlių konteinerį ir pamiršti. Iš jos tik tiek naudos, kad galima retkarčiais paskaityti ir apeliuoti į dabartinių politikų sąžinę: „rašėt, žadėjot, sakėt“. Tačiau, jei kas ir turi tokių ketinimų, turėtų atsirinkti, kuris iš žaliųjų – valstiečių lyderių tą sąžinę turi. Tokių partijoje, be abejo, yra, tačiau sprendžiant pagal iki šiol priimamus sprendimus, daugumos partijoje jie kol kas nesudaro.

Mokesčiai ir kultūra

Paprasčiausias, tačiau gan patikimas būdas identifikuoti valdančiosios partijos vertybes – vertinanti darbus tų, kurie dominuoja ir turi galios priimant sprendimus. Pradžia – nenudžiugino. Pirmieji darbai parodė proto stoką. Tačiau protingi ar idiotai politikai bebūtų, jie priima sprendimus, kurie įsigalioja, vykdomi, taigi, darbai daromi. Šie darbai ir atskleidžia vertybes, o jau po to galima diskutuoti, ar jie primityvių instinktų, ar intelektualių pastangų dėka atsirado. Politikų nuveiktų darbų kryptimis tad ir verta pasižvalgyti.

Vienas svarbiausių vertybinių pasirinkimų motyvus atskleidžiantis veiksmas buvo mokesčių reformos pradžia. Tai, kas jau nuveikta – tai padidintas PVM mokestis už šildymą. Kita sritis, visuomenės dėmesio objektu tapusi šią savaitę, – kultūra, kur valdantieji irgi spėjo pasireikšti, nors dar ne darbais, bet ketinimais, kurie, jei bus įgyvendinti, lems reikšmingus pokyčius šalies kultūrai lemiančiu veiksniu 2018 m. ir vėliau.

Duobę kasė, nors dar neįgriuvo

Pirmasis į Lietuvos kultūrai gresiančią finansinio bankroto perspektyvą, straipsnyje „Skolos kultūrai – laikas mokėti“, atkreipė dėmesį Vaidas Joniškis, 15min.lt informacinio portalo apžvalgininkas. Esmė tokia, kad planuojant kitų metų biudžetą Kultūros ministerijos kuruojamoms sritims numatoma finansavimą mažinti 10 proc. (apie 17 mln. eurų), tuo tarpu, kitoms ministerijoms finansavimas mažėtų mažiau, tik 6 proc. Šiame biudžeto formavimo etape, valstybės veiklos sričių išlaidų sumas siūlo vyriausybė, tad nėra abejonių, kur kilo ši iniciatyva, išskirianti kultūrą iš kitų valstybės veiklos sričių.

Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaltinti žmogų, kurio kultūros sampratą atspindi kartą metuose per angelų sargų dieną dievobaiminga veido išraiška bažnyčioje ir, tos pačios dienos vakare, plati šypsena klausantis popso atlikėjų, kur nors VRM kultūros rūmuose, negalima. Popsas – nepatiko, atėmė iš jo alkoholio gamintojų skiriamą paramą ir taip savosios kultūros problemą išsprendė. Vis tik reikėtų ieškoti gilesnės prasmės arba kultūros naikinimo idėjos „naudos“. Tikėtina, kad jei nebūtų kilusi diskusija visuomenėje, kitais metais kultūros ministrė Liana Ruokytė Jonsson, būtų nubudusi kiauromis kišenėmis ir dargi patikėjusi, kad savo rankomis jas praardė, nes vyriausybės pageidavimas buvo „rekomendacinis“, kaip dabar tvirtina premjeras. Tikrasis košmaras prasidėtų vėliau, kai konkrečių milijonų negautų bibliotekos, teatrai, muziejai, kitos kultūros įstaigos, organizacijos ir kūrėjai bei pradėtų pildyti bedarbių, emigrantų arba protestuojančių prieš tokius sprendimus gretas. Tuomet būtų prisiminta, kas Lietuvoje vadovauja kultūrai? Pretendentai du: kultūros ministrė L.R. Jonsson ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas R. Karbauskis.

Pastarasis, tikriausiai, dar labiau nustebtų sužinojęs, kad užuot tapęs Lietuvos kultūros šviesuliu, tampa jos duobkasiu. Šioje vietoje S. Skvernelio vaidmuo pateikiant tokią „rekomendaciją“ biudžeto formuotojams, tampa labai įdomus – toli mato vyriausybės vadovas, pasiūlydamas kultūrai lėšas susimažinti du kartus daugiau, nei kitoms sritims. Atsakymo, ar jis tai padarė sąmoningai ar ne, mes neišgirsime, bet faktas, kad tokiu būdu buvo kasama pakankamai gili duobė po Seimo kultūros komiteto pirmininko postu, o tuo pačiu ir partijos vadovo reputacija, visiškai akivaizdu.

Šeškė rankovėje

15min.lt apžvalgininkas, situaciją susiformavusių kultūros srityje apibūdina dar radikaliau – valdžia skolinga kultūrai ir turi skolą gražinti. Iš tiesų, 2008 m. Lietuvą ištikusios krizės metu, Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė labiausiai apkarpė kultūros srityje dirbančiųjų ir visų kūrėjų pajamas, padidindama jiems mokesčius, t.y. sulygindama juos su kt. sričių darbuotojų mokesčiais, nesigilinant į tai, kad kultūros produktai dažniausiai nėra parduodami tiesiogiai, kaip plaktukai ir svogūnai. Apie tai, kaip Lietuva atpažįstama pasaulyje, tų pačių svogūnų ir plaktukų pirkėjų, tuo metu nebuvo svarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad honoraras, kurį gauna kūrėjas, dažnai buvo visos jo pajamos ir, kad padidinti honorarus dėl kažkokių A. Kubiliaus sprendimų niekas neketino, juolab, kai per ekonomiką ritosi finansinių nuostolių bangos.

Kitose Europos šalyse, netgi krizės sąlygomis, kūrėjams buvo stengiamasi padėti, mažinami mokesčiai ir, juo labiau, jie nedidinami. Lietuva nuėjo priešingu keliu. Tad ar reikia stebėtis, kad vis mažiau lietuvių puoselėja patriotinius jausmus palikdami tėvynę. Galima manyti, kad S. Skvernelio vyriausybė tokią valstybės valdytojų nuostatą kultūros atžvilgiu paveldėjo, tačiau to nepakanka paaiškinti ne kosmetinį (kaip ir visiems), bet dvigubai didesnį kultūros srities galimybių bei kūrėjų pajamų apkarpymą – tai jau yra dabartinio premjero individualus sumanymas. Ar ši smulki intrigėlė reiškia, kad premjeras pagalvojo, kokiomis kortomis ir su kuo žais politinį pasjansą 2018 metais? Juk, kaip ir Darbo kodekso priėmimo atveju, jis būtų turėjęs visas galimybes pareikšti, kad tai ne jo, o Seimo kultūros reikalų komiteto ir Kultūros ministerijos arba kūrėjus vienijančių organizacijų bėdos ir rūpesčiai, kuriuos jis suprantąs, bet spendimus galės priimti tuomet, kai visos šios grupės susitars tarpusavyje.

Kuriama sugriaunant

Jei toks planas ir buvo, jis ne visai pavyko. Visuomenėje kilus nerimui dėl numatomo kultūros finansavimo mažinimo, buvo pažadintas ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas. Tačiau jis nieko paguodžiančio nepasakė. Anot R.Karbauskio, artėja nauja finansinė krizė, bet kultūra turi išlikti. O kokiu būdu tai įvyks, ar kuriant naujus komerciškai patrauklius serialus, ar dainas apie artojų ir gyvulių augintojų rūpesčius, ar kitais būdais, paliko spėlioti kultūros atstovams, vis dar ieškantiems auksinių žuvelių valstiečių ir žaliųjų rinkimės programos liūne. Šiaip ar taip, R. Karbauskis turėjo jau ir dabar patirti, kad saugus Kultūros komiteto pirmininko kabineto užkaboris Seime nėra nei toks saugus, nei patogus, kaip galėjo atrodyti – ne saulėgrąžoms gliaudyti, tręšti ir auginti skirtas.

Vyriausybės skolos kultūrai įvardinimas susišaukia ir su kitu valdančiųjų darbeliu kuriant darnią ir turtingą Lietuvą – PVM mokesčio padidinimu didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.

Smulkios, bet visuomenei skausmingos intrigos

Šiuo atveju, derėtų atkreipti dėmesį į formuluotę: mokesčio didinimas įvardinamas kaip lengvatos panaikinimas. Kad mokestis būtų lengvata, tikriausiai sunku suvokti bet kuriam sveiko proto žmogui. Jį sumokėjus palengvėja tik piniginė, ne pajamos ir ne gyvenimo kokybė. Mažiau sumokėjus – piniginė palengvėja mažiau, dar lieka lėšų ir kultūrai, tarkim, bilietui į teatrą, daugiau sumokėjus – piniginė plonėja, kol galiausiai jos ir nebereikia, juk tuščios nesinešioti. Negi Vyriausybės vadovas to nesuprato, ar jis piniginės neturi, gyvena iš aukų natūra ir minta konservais skirtais skurstantiesiems. Ko gero, taip nėra. Taigi, kokiais vardais, netgi priešingais nei yra iš tiesų, dalykus bevadintume, jų turinys nepasikeičia. PVM didinimas ir buvo didinimas, o ne kažkokios neteisybės ištaisymas, kaip gudriai norima visuomenę įtikinti.

Piketas prie Vyriausybės rūmų. Užrašas skelbia: „Gyvenimas per brangus“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Belieka konstatuoti, kad valstiečių ir žaliųjų valdžia, savo veiklą pradėjo padidindama mokesčius didžiajai daliai Lietuvos piliečių, šilumos energijos vartotojų. Tokiu būdu, socialinė atskirtis taip pat yra didinama. Šiuo atveju, atkreiptinas dėmesys į dar vieną, ne visai sąžiningą biudžeto formuotojų gudrybę. Teigiama, kad daliai šilumos vartotojų (apie 260 tūkst. asmenų) šilumos pabrangimas bus kompensuotas, jiems mokamos pašalpos.

Tačiau tikslių skaičių, kiek žmonių prašys paramos, šioje deklaracijoje yra tiek, kiek turima informacijas apie šiuo metu paramos prašančiųjų asmenų skaičių. Kita dalis, kuri dar tik prašys, išburta iš kavos tirščių, nors tirščiai ir tikri. Iš tiesų, nei dabar, nei po šilumos pabrangimo, ne visi žmonės yra ar taps paramos prašytojais – vieni dėl žmogiškojo orumo, kiti dėl informacijos stokos, trečioji grupė, dėl apatijos – gyvena kažkaip ir nieko iš valstybės nebesitiki. Kitais metais jiems numatytų milijonų dalis biudžete, kuriai ramia sąžine pritars visi politikai tikėdami, kad daro gerą darbą, taps tik pinigų rezervu, kurį Vyriausybė galės panaudoti saviems tikslams, kurių visada, vis naujų ir naujų susiranda.

Gudrybė, kai biudžete atsiranda išlaidų eilutės iš anksto žinant, kad jos nebus išnaudotos, leidžia Vyriausybei metų pabaigoje pareikšti, kad biudžetas yra perteklinis, ekonomika kyla ir t.t., – visa tai ne naujas, bet gana efektyvus „gerųjų naujienų“ arba savireklamos modelis. Nejauku, kad šiuo atveju bus apgaunamas labiausiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis – žmonės, kuriais save gerbianti valstybė ir turėtų pasirūpinti. Jei Lietuvoje egzistuotų tik „sėkmės istorijos“, kurios taip atkakliai reklamuojamos visais viešinimo kanalais, kad jomis galbūt įtikėjo ir pats valstiečių bei žaliųjų Seimas bei jų Vyriausybė, nebūtų ištikę taip, kad jau artėjama prie skaičiaus su 6 nuliais šalies gyventojų, kurie iš šalies pabėgo sėkmės istorijų kurti ne Lietuvoje. Viena iš priežasčių – nesėkmės istorijos tėvynėje tiesiog ignoruojamos arba, kaip yra PVM padidinimo atveju, ciniškai tyčiojamasi ir aiškinama, kad juoda yra balta.

Iki 2008 m. 18 proc. PVM mokestis buvo lengvata!

Valstybės valdytojai pamiršo dar vieną skolą. 2008 m. 3 proc. padidintą PVM mokestį. Gal dar pamename – buvo 18 proc., dabar mokame 21 proc. PVM mokestis yra būtent tas, kurį sumoka visi vartojai, fiziniai asmenys, kurie nieko individualiai negamina ir paslaugų neteikia. Juridiniai asmenys, dalyvaudami PVM užskaitymo – susigrąžinimo procese, pajamų dėl šio mokesčio nepraranda ar praranda žymiai mažiau. Krizė, kai šis mokestis buvo padidintas, baigėsi jau 2012 m., o šiuo metu Lietuvos bankas žada net 3,3 proc. BVP augimą. Tad kaip tik yra gera proga imti ir pagerinti gyvenimą visiems šalies gyventojams? Be abejo, pasipiltų nuogąstavimų, kad prekybininkai nepasikuklinę įvedus eurą kainas pakelti 3,45 karto, tuos 3 proc. pasiims ir mokesčio sumažinimas tiesiog taps jų padidėjusiu pelnu. Žinoma, įvyks ir taip, bet ne visuotinai.

O dabar vėl turime situaciją, kad BVP auga, kyla ir gyventojų gaunamų pajamų vidurkis, bet didžioji dalis visuomenės skursta. PVM sumažinimas yra ne mažiau pagrįstas ir argumentuotas, kaip ir 2008 m. jo padidinimas buvo aiškiai pagrįstas su finansine krize pasaulyje susijusiomis problemomis. Nebent tikrasis PVM mokestis Lietuvoje yra 21 proc., o iki 2008 m. visi Lietuvos piliečiai mokėjo sumažintą – lengvatinį PVM mokestį, o A. Kubiliaus vyriausybė, kaip ir dabartinė PVM „lengvatą“ šildymui, tiesiog ištaisė neteisybę, panaikino PVM lengvatą visiems šalies gyventojams, o ne padidino mokesčius. Tokio komunikacinio kuriozo 2008 m. neišmąstė net talentingasis demagogas ir nepakeičiamas Lietuvą ištinkančių krizių premjeras A. Kubilius.

Kodėl Lietuva turėtų likviduotis?

Apibendrinant Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vertybines nuostatas jų lyderių asmenyse, galima konstatuoti, kad kultūra į jų prioritetų sąrašą nepatenka. Valstiečiai ir žalieji mano, kad ji valstybei, Lietuvos tautai ir visiems piliečiams nereikšminga. Argumentų, kad manytų kitaip, kol kas nematyti, o iš įvairių deklaracijų naudos ir prasmės tiek pat, kiek ir iš Valstiečių ir žaliųjų rinkiminės programos. R. Karbauskio nuostatos ir vaidmuo kuriant ir vadovaujant valdančiajai politinei jėgai bei formuojant valstybės kultūros politiką, išlieka „pilkąją zona“, o S. Skvernelis, ko gero, tik kuria savo sėkmės istoriją, nelabai paisydamas Valstiečių ir žaliųjų partijos kolegų interesų ir socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių lūkesčių.

Bene taikliausia šios savaitės citata, kuria pasidalino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas. A. Jonynas socialiniuose tinkluose, yra Vinstono Čerčilio pasakyti žodžiai: „Čerčilis, sužinojęs, kad dėl karo prireiks mažinti biudžeto išlaidas ir kažkam pasiūlius pradėt nuo kultūros, paklausė: „o tai vardan ko kariausime?“

Dabartinių valdančiųjų taip pat norėtųsi klausti to paties – vardan ko mes darome reformas, mokame vis didesnius mokesčius? Kokį dar žygdarbį valstybei, apart savo rinkėjų apmulkinimo, pakišant jiems meduolį – politinių iliuzijų rinkinuką vadinamą „partijos programa“, o po rinkimų išsitraukiant bizūną – padidinant mokesčius, dar yra numatyta atlikti? Ir koks karas šiuo metu taip suintensyvėjo, kurio dar nebuvo pernai, kad taip beatodairiškai „rekomenduojama“ likviduotis, pradedant nuo Lietuvos kultūros.

2017.06.25; 07:30