Viktoras Šenderovičius: „Vladimiras Putinas tebekamuoja Ukrainą. Tam jis turi išteklių“

Romanas Cimbaliukas

Kasmet Rusijoje vis mažėja veikiančiosios valdžios oponentų. Daugelis „nesutinkančiųjų“ tampa „sutinkančiais“, daugelis išvažiuoja iš šalies, o tie, kas lieka, stengiasi sėdėti ramiai ir neišsišokti, ir tuo labiau – vengti viešų politinių diskusijų.

Rašytojas, satyrikas, žurnalistas Viktoras ŠENDEROVIČIUS – ne toks. Šenderovičius skundžiasi, kad Ukrainos žurnalistai pastaruoju metu, prašydami jo interviu, užduoda identiškus klausimus – nors nekaltina kolegų nelemtu ukrainocentrizmu.

Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.
Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.

Mes nusprendėme pasikalbėti su Viktoru Šenderovičium apie Rusiją – Rusijos žurnalistiką, Rusijos visuomenę ir išgyvenimą jose. Pokalbis tapo filosofiškas – užtat Šenderovičiaus įvardintos mintys leidžia suprasti, kad taikos ir tautų draugystės su šiaurine kaimyne Ukrainai greitai tikėtis neverta.

Vėlyvojoje SSSR, o paskui ir Rusijoje, buvo didelė satyros paklausa. Dabar jos, satyros, nėra. Sakoma, humoras ir satyra gyvybiškai svarbūs žmonėms – taip išsaugomas kritiškas požiūris į pasaulį.

Šia prasme, kas bus su Rusijos piliečiais, kuriems asortimentas susiaurėjo iki Zadornovo su jo amžinais „bukais amerikiečiais“?

Žinoma, satyros paklausa egzistuoja, ir kuo aštresnė problema, kuo bjauresnė valdžia, kuo mažiau galimybių visuomenės reakcijai pasireikšti – per parlamentą, teismą, mitingus, žiniasklaidą, – tuo didesnė satyros paklausa! Uzbekistane, manau, satyros paklausa – milžiniška… Paprasčiausiai, skirtingai nei Anglijoje, ten neįmanoma net įsivaizduoti tautos tėvo karikatūros pirmajame leidinio puslapyje.

Pas mus – irgi. Bet šventa vieta nebūna tuščia, ir vanduo susiras plyšelį. Tai, kas Jelcino laikais pasireikšdavo programoje „Lėlės“, Putino Rusijoje pereina į „fotorupužes“, karikatūras, anekdotus…

Gausybę pirmarūšės satyros galima rasti rusiškame internete. Kad jos nėra televizijoje – tai rimta problema. Visai čia pat – neabejotina degradacija: minimumas ironijos savo atžvilgiu, stiprėjanti agresija – prieš amerikiečius, „chocholus“, prieš bet ką. Prie Putino išauga jau ne pirma karta Rusijos piliečių, orientuotų būtent į išorinę agresiją, o ne į savianalizę ir ironiją savęs atžvilgiu.

O satyra visada nukreipta vidun! Džonatano Svifto satyra – prieš anglus, Saltykovo-Ščedrino satyra – prieš rusus. Tai veidrodis, pastatytas priešais tautą, ir tai šansas turėti sveiką protą.

O valstybinė propagandinė satyra – juokeliai apie Obamą ar Klinton – tai visai kas kita, ir nereikia Dievo dovanos painioti su kiaušiniene.

Vėl gi, SSSR piliečiai turėjo kažkokius „skiepus“ nuo radijo ir televizoriaus. Kodėl dabar jų neturi jauni rusai, o senesniesiems jie jau nebeveikia? Kodėl žmonės taip lengvai tiki propaganda ir nesąmonėmis?

Šiandien situacija kai kada blogesnė, nei prie Sovietų Sąjungos. Tada iš tikrųjų buvo tokių skiepų: niekas netikėjo komunizmu, tai buvo negyva ideologija, kuri turėjo užsipildyti – ir užsipildė – kažkuo nauju.

Dabar mes turim reikalą su imperinės ideologijos paaštrėjimu. Ta bakterija aktyvioje fazėje: ir nacionalizmas, ir imperijos tema iš tikrųjų užvaldė mases Putino televizijos dėka, per Putino 15-metį…

Tada klausimas apie bakterijas, arba, tiksliau, apie dabartinės RF „spindulinius bokštus“. Jūs tikriausiai asmeniškai pažįstamas su dabar populiariomis Rusijos žurnalistikos žvaigždėmis: Dmitrijumi Kiseliovu, Vladimiru Solovjovu, su manipuliacijų vadybos įsikūnijimu – Konstantinu Ernstu. Kaip, jūsų požiūriu, jie įveikia prieštaringos informacijos keliamą būseną?

Jie meluoja ir žino, kad meluoja, tauškia nesąmones, ir žino, kad tauškia nesąmones; manipuliuoja, ir tai žino.

Kokia tų žmonių psichinio stabilumo paslaptis? Tai – labai skirtingi atvejai, kaip man atrodo. Man toks įspūdis, kad Ernstas gyvena stipriame kognityviniame disonanse – ir kažkaip stengiasi susitarti su savimi, kad jis – padorus žmogus. 

Rusija - priešų apsuptyje.
Rusija – priešų apsuptyje.

O du kiti (Solovjovas ir Kiseliovas) – visiškai tikslingi žmonės ir, manau, seniai nepatiria jokių vidinių nesutarimų su savimi. Gyvenimas pasisekė, jie konvertavo savo nedidelius talentus į valstybinį statusą, į finansavimą. Manau, jie neturi jokių problemų.

O štai Ernstas kažkaip dar refleksuoja, prisimindamas praeitį, nors – vėlu gerti „Boržomį“ po „berniukų nukryžiavimo“. Aš nesu tos šventos trejybės dvasininkas.

Tai įdomus atvejis, ir aš stengiuosi išstudijuoti tuos tipažus savo literatūriniuose tekstuose. Bet literatūra lieka literatūra, o štai, pavyzdžiui, Malaizijos boingo atveju kalbos peržengė svarstymų apie žurnalistikos kokybę – ji  gera ar bloga – ribas. Tai paprasčiausias kriminalas, bendrininkavimas slepiant sunkų kriminalinį nusikaltimą. Ir aš tikiuosi, kad kartą tai taps juridiniu, o ne publicistiniu klausimu. 

Vienintelis Rusijos sąlyginai nepriklausomas televizijos kanalas „Lietus“ («Дождь»), kur kolegos stengiasi išlikti žurnalistais, nelabai populiarus. Jo stilistika aiškiai ne liaudies masėms. Kodėl taip? Tai kažkoks inteligentinis snobizmas, netoliaregiškumas ar sąmoningas pasirinkimas – kova tik dėl konkretaus segmento auditorijos proto?

„Lietus“ – tai, kas mus skiria nuo sąlyginio Uzbekistano, kur net tai neįmanoma. Tai – tarpas tarp Rytų politinės archaikos ir šių laikų Europos. Viena vertus, kažkokio liberalaus konteksto vis dėlto esama, kita vertus – valdžia pasirūpino, kad jis būtų prieinamas labai siauram ratui.

Rusijoje yra keletas milijonų žmonių, kurie valdžiai yra tarsi atriekta riekė: televizijos kanalo „Lietus“ auditorija nebalsuos už Putiną, bet Vladimirui Vlamirovičiui to ir nereikia. 140 milijonų gyventojų turinčioje šalyje tie trys milijonai niekam neturi įtakos.

„Lietų“ įkišo į apmokamus – ir dar užkrovė begalybę apribojimų… Antai, mane ne kartą kvietė į „Lietų“ su satyrinėmis programomis, ir ne kartą tas siūlymas išnykdavo savaime, matyt, po konsultacijų viršuje. Tai vadinasi – „nesusiderino“.

Analogiška „Maskvos aido“ («Эхо Москвы») situacija. Mes kalbamės veltiniu išklijuotame kambaryje – viduje galima pasikalbėti laisvai, kaip bepročių namuose – sėdėk savo palatoje ir kalbėkis. Toje palatoje – 2-3 milijonai žmonių. Beniliukso šalyse tai paveiktų rinkimų likimą, bet Rusijoje – paklaidos ribose.

O kokia pagrindinė Ukrainos medijų problema? Norėčiau išgirsti nuomonę iš šalies.

Aš nieko nemanau apie Ukrainos žiniasklaidą, nes jos nežinau. Aš atvykstu į Ukrainą kaip svečias ir nesiorientuoju jūsų smulkmenose; man užtenka rusiškų. Įtariu, kad Ukrainoje žurnalistika, kaip ir visur, labai skirtinga. Neabejoju, kad pas jus yra nuostabių žurnalistų, yra ir aptarnaujančio personalo. Ir yra aptarnaujančio personalo, kuris apsimeta esąs žurnalistika.

Man tas kelias užkirstas. Aš landsknechtu svetimoje valstybėje negaliu ir nenoriu dirbti. Mano žanre tai neįmanoma, nors daugelis mano kolegų persikėlė į Ukrainą ir tapo Ukrainos žvaigždėmis. Aš į juos žiūriu, švelniai tariant, įvairiai.

2010 metais po netikro „intymaus video“ publikacijos jūs parašėte labai stiprų ir atvirą dienoraštį. Jame labiausiai įsidėmėtina – tai totalinio sekimo, kontrolės, valstybės įsiskverbimo į žmogaus asmeninį gyvenimą jausmas. Atrodo, po Sovietų Sąjungos griūties jūs pirmasis apie tai prabilote.

Pastaraisiais metais tas skverbimasis iš esmės pagilėjo. Ir ne tik Rusijoje. RF tai vyksta ypač šiurkščiai ir net oficialiai. Kaip taip gyventi? Kaip gyventi, kaip išsaugoti asmeniškumą, kai tą asmeniškumą bandoma atimti – ir dar pagrindžiant įstatymais?

Patikslinsiu: kalbama ne apie atskirą skverbimąsi į svetimą asmeninį gyvenimą, o apie valstybės skverbimąsi! Nes už tos virtinės provokacijų prieš opozicijos žmones stovėjo valstybinės struktūros ir valstybės galimybės. Tai jau – „didysis brolis“.

Kitas žingsnis yra politinė žmogžudystė, ir tas žingsnis buvo žengtas labai greitai… Kaip į tai reaguoti, kiekvienas sprendžia pats. Kai kas išvažiuoja, kai kas nutraukia savo veiklą.

Aš vadovaujuosi tuo, kad viskas, ką darau, rašau laiškuose, kalbu telefonu, yra žinoma mano priešininkams ir gali būti išviešinta. Aš tuo vadovaujuosi ir dirbu savo darbą. Skirtingai nuo jų, aš kriminalinių nusikaltimų nedariau. Ir svarbu pabrėžti štai ką: seniai kalbame ne apie pažiūrų skirtumus, o tiesiog apie kriminalinius nusikaltimus…

Apie pažiūrų skirtumus. Pastaruoju metu Rusijos TV pradėjo spekuliuoti „žydų klausimu“. Televizijos kanalas REN-TV išleido į eterį dokumentinį filmą, kuriame žydai įvardijami pastarojo šimtmečio visų pasaulinių katastrofų kaltininkais. Kada laukti pogromų?

Čia dvi temos. Pirmoji – amžino buitinio antisemitizmo tema, ne tik rusų: jis būna ukrainiečių, ugandiečių, prancūzų, amerikiečių, bet kieno…

Bet yra valstybinis antisemitizmas, ir tai jau iš tiesų pavojinga. Praktika rodo, kad šalys, kuriose antisemitizmas tampa valstybės politika, blogai baigia.

Ir esmė ne žydai, jie tik indikatorius. Nes po žydų „peilis“ laukia intelektualų, ir apskritai bet kokių „kitokių“. Tai tolerantiškumo testas, o žydai, pagal tradiciją, pirmieji sąraše į „svetimųjų“ pareigas. 

Toliau seka ir seksualinės, ir religinės mažumos, ir šiaip kitaminčiai. Sovietinė propaganda neatsitiktinai padarė žydu Andrejų Sacharovą. Tai labai simptomiška ir tiksli remarka: jis „kitoks“, tai kodėl jam nebūti žydu? Publikai bus suprantamiau, jei jis – žydas…

Negaliu neužduoti pavojingo klausimo. Kodėl Rusijos visuomenė, iš principo linkusi į ksenofobiją, nemėgstanti žydų, nekenčianti „pendosų“ (nuo XXI amžiaus pradžios taip rusų liaudis žargonu vadina amerikiečius, – vert.), niekinanti „chocholus“ ir kinus, besišaipanti iš kirgizų ir tadžikų, klykaujanti apie stačiatikybę ir dvasinius sutvirtinimus, ar tai lojaliai, ar indiferentiškai žiūri į islamą?

Žodžiu, mes girdime: „Rusų pasaulis“, Rusija – jo centras, rusų pasaulio atributas – stačiatikybė. Net baikeriai pas jus stačiatikiai, stačiatikybė – Rusijos sinonimas.

Ir dar – Rusija vis labiau islamizuojasi. Jau garsiai kalbama apie moterų apipjaustymą kaip diskusijų objektą ir priimtiną tradiciją. Tuo tarpu aptarinėjimų apie Rusiją ir islamą globaliu lygiu lyg ir nėra. Ar čia nėra kokio nors prieštaravimo? Ir kodėl to prieštaravimo nepastebi paprasti rusai?

Ksenofobijos virusas – jis klajoja organizme ir pasireiškia įvairiausiais simptomais. Ar jis pasireikš nemeile žydams, azijiečiams, kaukaziečiams, ar – staiga – ir ukrainiečiams – kitas klausimas.

Pas mus per Putino laikotarpį kas tik nebuvo pagrindinis Rusijos priešas: latviai, estai, lenkai, gruzinai… Putinas be priešų negyvena. O ortodoksiško islamo tema – labai skaudi tema pasauliui. Ta prasme Rusija kol kas yra problemos periferijoje, bet problemos kaupiasi.

Kaip paprastai, Rusija laikosi labai dviprasmiškos pozicijos: žodžiais likdama su Vakarų pasauliu, faktiškai remia labai pavojingus režimus, įskaitant ideologiškai persipinančius su agresyviausia islamo atmaina. Mes su HAMAS draugaujam, ką ir bekalbėti…

Pas mus savi klerikalai, stačiatikiai. Putinas, tiesą sakant, grąžino Rusiją prie Uvarovo triados: patvaldystė, stačiatikybė, tautiškumas. Buvęs Rusijos stačiatikių cerkvės spaudos sekretorius Čaplinas neseniai kalbėjo apie priešų fizinio sunaikinimo naudą: labas, štai tau ir mula Omaras…

O kokia dingstim fanatikai ketina mane sunaikinti – man, tiesą sakant, vienas ir tas pats. Man jie visi vienodi.

Sprendžiant iš visų šių pastebėjimų apie Rusijos visuomenę ir valstybę, kaip jums atrodo – ko ukrainiečiai gali tikėtis iš Rusijos?

Aš ne Vanga ir ne Globa. Viena, ką galiu pasakyti, vadovaujantis sveiku protu: kol Rusijoje valdžioje Putinas, jums ramybės nebus. Putinas taikos metu – amžinas nevykėlis, kuris pralošė viską, ką tik įmanoma, ir ekonomikoje, ir užsienio politikoje. Taikos metu jis – „šluba antis“, nelabai legitimus lyderis, užgrobęs valdžią, sugriovęs valiutą, privedęs prie stagnacijos ekonomiką, išprovokavęs kapitalo ir smegenų bėgimą iš Rusijos…

Vienintelis Putino politinis šansas – „Rusija priešų apsuptyje“. Todėl priešai nuolat atgaminami: be jų jis paprasčiausiai negali. Putinas turi ta baidykle gąsdinti gyventojus, atitraukti ir palaikyti įtampą: karas, draugai, dabar ne ekonomika rūpi!

Sunku pasakyti, kas jam ateis į galvą ir kokios apimties bus naujos provokacijos. Bet aišku, kad jis nesustos, ir ketina palaikyti įtampą Ukrainoje.

Čia esama ir piaro. Rusija negali pasidaryti klestinčia šalim, pačių rusų ekonominė padėtis blogėja, ir tokiomis aplinkybėmis Putinui reikia gero fono. Išdraskyta, nuskurdusi ir priklausoma Ukraina – tai idealus fonas!

Žinoma, Putinas toliau kankins Ukrainą – tam Kremlius išteklių turi.

Informacijos šaltinis: www.unian.net.

2016.10.05; 05:21