Eugenijus Jovaiša. Slaptai.lt nuotr.

Seimui siūloma paskelbti 2021 metus Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.
 
Tokį patobulintą nutarimo projektą, kurį įregistravo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas  Eugenijus Jovaiša, antradienį ketina svarstyti Seimas.
 
2021-aisiais Lietuva ir Lenkija minės Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-ąsias metines.
 
Nutarimo projekte pažymima, kad „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.
 
„Konstitucinę valstybės reformą vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžado aktas, tapęs esmine Konstitucijos pataisa, numačiusia, kad Lietuva privalėjo būti atstovaujama kaip lygiateisė partnerė“, – sakoma nutarimo projekte.
Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.
 
Jame akcentuojama, kad XIX amžiuje vykę sukilimai, kuriais siekta atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybingumą, rėmėsi Gegužės 3-iosios Konstitucijos dvasia.
 
Nutarimo projekte Vyriausybei siūloma iki šių metų liepos 1 d. parengti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metų minėjimo programą ir ją patvirtinti. Taip pat siūloma kitų metų valstybės biudžete numatyti lėšų jai  įgyvendinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.19; 03:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Keletą savaičių ar net mėnesių stebėjomės, su kokiu užsispyrimu Rusijos politikai, padedant jų lanksčiausiems istorikams, perrašinėja Antrojo pasaulinio karo  istoriją – nuo priežasčių iki pasekmių. Paskutinė naujiena – svarstymai, kaip, prisimindami Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Gegužės 9-ją minėjo Lietuvoje gyvenantys rusai, ir piktinimasis tais, kurie ją šventė taip, kaip ir dauguma jų tautiečių Rusijoje.

Viskas – žmogiška, psichologiškai suprantama. Valstybės istorija – kaip ir žmogaus biografija. Ją rašantieji dažnai  neišsilaiko nenuslydę nuo aštrių objektyvumo ir bešališkumo ašmenų į beformį ir beskonį jovalą.

Deja, taip istorija „rašoma“ ne tik Rusijoje.

Pavyzdžiui, ne visada išlaiko patikrinimą objektyvumu, realiais faktais ir įvykių logika rašantieji Lenkijos istoriją. O baltarusiai netgi mėgina pasisavinti ištisus šimtmečius kaimyninių valstybių istorijos.

Įdomu, jog dauguma perrašinėtojų į „lankas“ nuklysta vardan savosios valstybės garbės, nors iš šalies ir atrodo, kad jie tą garbę supranta itin specifiškai…

Ką padarysi! Puikybė – labai žmogiška silpnybė…

Bet dar įdomiau, kodėl, kuo vadovaudamiesi (nejaugi finansuojamais grantais?) kai kurie lietuvių politikai, istorikai, net kai kurie rašytojai priima, pritaria kitų šalių istorikų, politikų kuriamoms fantazijoms Lietuvos istorijos tema? Maža to, dargi griebiasi iniciatyvos populiarinti tuos, švelniai tariant, „nukrypimus nuo tiesos“ ir netgi stengiasi juos padaryti oficialios, valstybiniu lygiu dėstomos Lietuvos istorijos nekvestionuojama dalimi?!

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Tokie klausimai sukilo, skaitant Delfyje paskelbtą straipsnį ambicingu pavadinimu: „Ar Gegužės 3-oji taps Lietuvos ir Lenkijos bendrų geopolitinių ambicijų diena?“

Prisimenant prieš  porą šimtmečių Gegužės 3-čią priimtą Konstituciją, buvo kalbinamas gražiai suderintas trio: politikas europarlamentaras Andrius Kubilius, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir politologas Andžej Pukšto (įdomu, ar specialiai Delfis surinko tokius pašnekovus, kurių vardai prasideda iš A raidės, sudarydami išraiškingą eilutę A+A+A?).

Jau iš pavadinimo, vien pamačius žodį „ambicija“, aišku, kad pirmuoju smuiku šitoje trijulėje griežia pats ambicingiausias (bent jau dažniausiai kutenantis visuomenės ambicijas) Lietuvos politikas Kubilius. Štai pagrindinės jo suformuluotos „melodijos“, kurias praplėsdavo kiti pašnekovai.

* Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui (O ar tai būtina?).

* Gegužės 3-sios šventė „galėtų tapti Lietuvos politinio vaidmens regione įtvirtinimu“ (prie ko čia Lietuva? Pritarčiau, jei kalbėtume apie Lenkiją.).

Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

* „Jei Lietuva ir Lenkija veiks kartu, papildomai pritrauks ir kitus europinius partnerius sprendžiant Rytų Partnerystės reikalus, tai šis regionas vėl turės teisę grįžti į europietiškos kultūros bendriją.“ (O kas tą „regioną“ buvo išmetęs? Kas turėjo teisę taip pasielgti? Ir kokioj bendrijoj Lenkija ir Lietuva gyveno pastaruosius keliasdešimt metų, ypač po to, kai buvo priimtos į ES? Ką žino Kubilius, ko nežinome mes, milijonai Lenkijos ir Lietuvos piliečių, įsitikinusių, kad jie niekada nebuvo išėję iš europietiškosios kultūros, tik keliasdešimt metų visiems žinomas agresorius spygliuotomis tvoromis dirbtinai buvo atskyręs mūsų žemės kūną nuo likusios Europos teritorijos? Kūną, bet tik ne dvasią!).

*„Mes vis dar neatsakome sau į klausimą: kas yra Lietuvos istorija? Ar tai tik lietuvių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, istorija, ar tai yra istorija, visko, kas vyko Lietuvos teritorijoje?“ (pirmiausia, gerbiamas p. Kubiliau, atsakykite, kas jums yra Lietuva ir lietuviai, tada automatiškai susidėlios atsakymai į jūsų klausimus).

Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.

Istorikas A. Bumblauskas šias „gegužės tezes“ praturtina savuoju Lietuvos istorijos supratimu: „Reikia suprasti, kad mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius“. Pasirodo, jam Basanavičiaus Lietuva yra toji rakštis, kuri, kažkada ryžtingai atmetusi P. Hymanso planą, šiandien Lietuvoje trukdo vertinti minimą Konstituciją taip, kaip ji vertinama Lenkijoje.

Savo žabelį į laužą, iš kurio kaip feniksas, turėtų iškilti nauja/naujoviška (sulenkinta?) Lietuvos istorija, įneša ir politologas. A. Pukšto nuomone, idėjos, kurių galima pasisemti iš tos Konstitucijos, galėtų būti patrauklios ne tik Lietuvai su Lenkija, bet ir Vakarų Europai. Telieka parodyti (ar įrodyti?), „kad ši Konstitucija tapo neatsiejama Europos dalimi bei ženkliai prisidėjo prie tolerancijos bei kultūros augimo visame Senajame žemyne“.

Gražus tikslas. Bet prie ko čia Lietuva ir lietuviai? Viena vertus, visa tai rodyti  Europai yra neatimama, sakytume, prigimtinė Lenkijos teisė ir pareiga, nes gegužės Konstitucija – lenkų tautos, lenkiškų ambicijų rezultatas.

Kita vertus, toje Konstitucijoje įžvelgti toleranciją galima nebent pro lenkiškus akinius. O dauguma lietuvių tolerancijos neaptinka net su jūrų binoklių pagalba.

Prieš porą metų po Gegužės Konstituciją atidžiai pasižvalgė teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas ir habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alvydas Butkus. Nei vienas, nei kitas joje nesurado lietuvių tautos, bet įsitikino, jog Konstitucija įtvirtino vadovaujantį lenkų tautos vaidmenį visuomenėje ir valstybės valdyme. A. Butkaus nuomone, tai „daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“.“

Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.

Keista… Visi Delfio kalbintieji sutaria, jog didžiausias Gegužės 3-sios Konstitucijos privalumas yra tas, kad ji atstovauja daugiatautę valstybę, kurioje, jų manymu, įvairios tautos sugyveno taip pavyzdingai, kad gali tapti pavyzdžiu ir šiandieninei Europai. Kaip jie nepastebėjo, jog iš Konstitucijos buvo išmesta visa lietuvių tauta?

Tiesa, politologas A. Pukšto mėgina sudurstyti galus su galais: „Pastaruoju metu tikrai trūksta vaizduotės. Jei ir toliau taip pasyviai sėdėsime, tapsime ES užkampiu. Yra dvi kryptys: arba, prisimindami savo daugiakultūriškumą bei europietiškumą, surasime savo vietą Europoje, arba ir toliau galvosime tik apie save ir tapsim niekam nepatrauklūs“.

A. Pukšto teisus: neturint vaizduotės, lenkui, ko gero, neįmanoma „prisiminti“ daugiakultūriškumo, o tuo labiau kartu su lietuviais žaisti žaidimą „surask savo vietą Europoje“. Dar sunkiau be lakios vaizduotės įžiūrėti šviesią ateitį susitapatinime su Lenkijos istorija lietuviui…

Taigi, į kokią ateitį A. Kubilius kreipia visų mūsų ambicijas? Iš teksto aiškėja, jog jos yra kreipiamos į tai, kad būtų atkurtas (sukurtas?) geopolitinis fantomas, darinys, panašus į tą, kurio vardu buvo paskelbta minima Konstitucija. Todėl verta prisiminti, kokia gi tai buvo valstybė ir ką jos Konstitucija skelbė valstybės žmonėms. 

Konstitucija buvo priimta 1791-ųjų gegužės 3-ąją, ir, pasak ne vieno istoriko, tai buvusi pirmoji Europoje rašytinė Konstitucija. Ją rašė atstovai valstybės, kuri iki Konstitucijos priėmimo lietuviškoje tradicijoje buvo vadinama Abiejų tautų respublika (ATR). Lenkijoje tas pavadinimas nebuvo populiarus, dažniau naudotasi sutrumpintu Žečpospolita (Rzeczpospolita) ar dar trumpiau Korona, bet kuklioms lietuvių didikų ambicijoms to pakako.

Priėmus Konstituciją, valstybės pavadinimas pasikeitė. Lietuvos vardas, pasak L. N. Rasimo (žr. str. „Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos“), liko „tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų.“

Tuometinis Žečpospolitos karalius Konstitucijos preambulėje pristatomas taip: „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos (čia ir toliau paryškinta mano – J.L.), Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“.

Aiškiai matome, jog Lietuva paminėta kaip administracinis vienetas, lygiateisis ne Lenkijos karalystei, o didesnėms ir mažesnėms kunigaikštystėms, tokioms, kaip Žemaitija ar Smolenskas.

Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. LR kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

L. N. Rasimas sudėlioja taškus ant „i‘: „pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe“.

Kas šitokioje iš įvairių teritorinių – administracinių lopinėlių sudurstytoje valstybėje galėtų parodyti tą kamputį, kuriame tilptų A. Kubiliaus ambicijos? Aš savosioms ambicijoms tokios vietos nematau, nors Žemaitijos paminėjimas kaip Lietuvos kunigaikštystei tolygaus administracinio vieneto, gal ir paglosto žemaitiškas ambicijas.

Baltistas profesorius A. Butkus straipsnyje „Gegužės 3-ios Konstitucija – karalius nuogas“ dar griežčiau, nei teisininkas L. N. Rasimas, vertina teisines Konstitucijos nuostatas, nes jos, pasirodo, toli gražu neatitinka  Konstitucijos apibūdinimo kaip dokumento, įtvirtinančio demokratiją.

A. Butkaus vertinimu, ši Konstitucija grąžina XVIII a. pabaigos valstybę ATR į viduramžių laikus. Mat, tuo laiku, kai aplinkinėse valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, baudžiava jau buvo panaikinta, Gegužės 3 d. seime lenkai ją įtvirtino konstituciškai.

Tai kur čia tas išgirtasis demokratiškumas, modernumas,? Matyt, ten, kur ir tolerancija…

Beje, tokiai Konstitucijai pritarę Lietuvos didikai praregėjo gana greitai. Pamatė, kad ji ne tik stipriai susiaurino LDK dalį valstybėje, bet ir į neįžiūrimas paraštes ištrėmė pačią Lietuvos valstybę. Todėl tų pačių 1791 metų spalio mėn. LDK elitas išsireikalavo priimti „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, bet teisės prasme, kaip pastebi teisės žinovai, padėtis nepasikeitė.

Galiausiai, vėl ne be LDK didžiūnų spaudimo, 1793 m. Gardino seime Gegužės 3-sios Konstitucija abiejų tautų atstovų savanorišku sutarimu buvo panaikinta!

Deja, didžiuotis tuo šiandien lietuviams nereikėtų, nes dar po poros metų buvo panaikinta, galutinai pasidalinta tarp didžiųjų šakalų ir pati Konstituciją paskelbusi lenkų valstybė…

Bet naudinga ir reikalinga prisiminti liūdną pabaigą tos pasakos, kurią mums šiandien mėgina sekti tendencingai ambicingas trio.

Prisiminti, pavyzdžiui, kaip perspėjimą, kuo gali baigtis nepamatuotos ambicijos, šiuo atveju – lenkų, kurie norėję tapti vienintele tauta valstybėje, dirbtinai suklijuotoje iš dviejų valstybių, dviejų netapačių tautų, ilgiems dešimtmečiams liko prie suskilusios geldos.

Todėl, kai A. Kubilius sielojasi, kad „Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui“, aš atvirai prisipažįstu nesuprantanti, kuo Europai galėjo būti svarbi Konstitucija, gyvavusi vos porą metų ir pasibaigusi valstybės sunaikinimu? Juk niekas nesidžiaugia pirmu prisvilusi blynu, nors jis ir pirmas? Tuo labiau nesidžiaugia ambicingieji kulinarai…

Bet suprantu, kuo ta Konstitucija svarbi lenkams, ir mielai dedu puokštę gegužio žiedų ant jos atminimo aukuro.

Beje, jei atidžiau pasižvalgytume po šiandieninę Europą, įsitikintume, jog ne viena daugiatautė valstybė išties gyvena taip, kaip mėgino gyventi iš ATR išsirutuliojusi Lenkijos valstybė: dusinte dusina savo tautines mažumas. Ispanija – baskus ir katalonus, Prancūzija – tuos pačius katalonus ir t.t.

Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, nepalyginamai gilesnį istorijos procesų ir jų ilgalaikių pasekmių supratimą, nei kai kurie Lietuvos istorikai, pademonstravo kunigas Robertas Grigas. Priminęs tris pralaimėtus sukilimus prieš pavergėją Rusijos imperiją, jis klausia: „Taigi, ar toji konstitucija kaip nors padėjo sutelkti tautas, politikus, piliečius ir apginti tegul nors tą unijinį valstybingumą?“

Išties, ko verta Konstitucija, jei ji netampa tvirtu pagrindu visuomenei sutelkti ir todėl nepajėgia garantuoti valstybės išlikimo, tęstinumo?

Štai apie ką, J. Basanavičiaus kurtosios Lietuvos valstybės tęsėjų ir saugotojų nuomone, vertėtų mąstyti Lietuvos istorikams, politikams, politologams, minint seniausios Lenkijos valstybės Konstitucijos gimtadienį.

O ambicingiems politikams patarčiau nemąstyti taip, kaip A. Kubilius, kuris, norėdamas pagrįsti Gegužės 3-sios svarbą, neatsargiai leptelėjo, jog ta diena esanti „galimybė tarp kitų valstybei svarbių datų paminėti tą Lietuvą, kuri buvo dalis ATR“.

Juk kas gali paneigti, kad neateis ta diena ir neiškils kitas ambicingas politikas, kuris pareikalaus švęsti Spalio 7-ją kaip dieną, kada buvo paskelbta (paskutinioji, 1977 m.) SSSR Konstitucija, kaip konstitucija šalies, kurios dalimi buvo ir Lietuva, dar ir – su visu vardu: Lietuvos TSR?

Lenkiška juostelė. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgusis Rusijos poetas Fiodoras Tiutčevas, tas pats, kuris paleido į pasaulį sparnuotąją frazę „Умом Россию не понять“, sukūrė ir kitą ne mažiau pranašišką dvieilį: „Нам не дано предугадать, Как слово наше отзовется“ („Mums neduota numatyti, kokiu aidu atsilieps mūsų žodis“).

Todėl visiems, kuriems knieti perrašyti ar savaip traktuoti istoriją, vertėtų labai atsargiai rinktis žodžius ir siužetus. Maža, kas ir ką, ir kaip…

O į klausimą, kas yra istorija, seniai seniai, prieš porą šimtą metų atsakė Vilniaus universitete istoriją dėstęs Ignas Onacevičius (Ignac Žegota Onacewicz): „Nedaug teverta tokia istorija, kuri sausai atpasakoja ar išvardija įvykius, kas, kada ir kiek ilgai snaudė soste, kiek sugaišdavo apsirengimui, medžioklei ar kitoms pramogoms. Tikroji istorija remiasi sumaniu tautų kilimo ir žlugimo priežasčių išaiškinimu, priežastingumo nustatymu. Įvykiai yra užrašyti, bet jų raktas yra žmonių širdyse. Šitaip suvokiama bei suprantama istorija yra svarbi ir naudinga, tuomet ji tampa valdovų ir tautų mokytoja, gyvenimo vadovė“.

2020.05.14; 07:00

Aberdyno universitete atidarytas Lenkijos-Lietuvos studijų centras užsiims Abiejų Tautų Respublikos istorijos paveldo tyrinėjimu. URM nuotr.

Škotijoje, Aberdyno universitete, atidarytas Lenkijos-Lietuvos studijų centras. Jis užsiims vienos ilgiausiai trukusių politinių sąjungų Europoje – Abiejų Tautų Respublikos – istorijos paveldo tyrinėjimu.
 
Pagal pranešimą, pirmąjį tokį centrą Jungtinėje Karalystėje atidarė Lietuvos ir Lenkijos ambasadoriai Jungtinėje Karalystėje Renatas Norkus ir Arkady Rzegockis.
 
Lenkijos-Lietuvos studijų centras įkurtas vieno žymiausių Abiejų Tautų Respublikos tyrinėtojų Jungtinėje Karalystėje, Aberdyno universiteto profesoriaus Roberto I. Frosto iniciatyva.
 
Studijų centro atidarymo proga surengtas simpoziumas, skirtas Liublino unijos 450-osioms ir Krėvos sutarties 633-iosioms metinėms pažymėti. Mokslininkus ir muziejininkus sutelkusiame simpoziume Lietuvai atstovavo istorikai Artūras Vasiliauskas, Mindaugas Šapoka, Tomas Balkelis ir Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja Jolanta Karpavičienė.
 
Simpoziumas surengtas Aberdyno universitetui bendradarbiaujant su Lietuvos ir Lenkijos ambasadomis Jungtinėje Karalystėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.03; 00:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Besibaigiantys metai buvo dosnūs jubiliejais. Šalia visos pasaulio krikščionims reikšmingos 500 metų reformacijos sukakties giesmėmis per žemaičių žemę nuaidėjo 600 metų Žemaičių vyskupystės jubiliejus. Be to, reikia manyti, kad kai kas kai kur paminėjo ir LR Konstitucijos 25-erių metų sukaktį.

Tačiau galvą guldau, kad niekas, išskyrus nebent kokį nuo realybės atitrūkusį istoriką, neprisiminė dar vieno „jubiliejaus“: prieš 300 metų, 1717 m. Varšuvoje vadinamasis Nebylusis seimas  pripažino Rusijos imperijai teisę kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus bei perpus  sumažino ATR kariuomenę.

Kuo baigėsi toks nuolaidžiavimas, matome paprasta akimi. Rusijos imperija taip „įsikišo“ į ATR reikalus, kad prarijo pačią respubliką. O ko nepajėgė suvirškinti pati, pasidalijo su kitais ėdriais kaimynais. Tokio nuolaidumo pasekmes srėbėme porą šimtmečių, tebesrebiame ir dabar…

1939 m. Lietuva pakluso Rusijos reikalavimui įsileisti „ribotą“ karinį kontingentą, o neužilgo Sovietų Rusija, jau nė nebeklausdama leidimo, įvedė tiek to kontingento, kiek pati pajėgė, ir pusę amžiaus diktavo Lietuvai ir vidaus, ir kituose reikaluose.

Lenkai, nudegę nuo Rusijos vyliaus, net ir šiandien itin atsargūs. Ne tik Rusijos, bet  ir tos Sąjungos, į kurią įstojo savo noru, atžvilgiu. O mes, skirtingai, nei lenkai, niekaip neišmokstame šitos skaudžios istorinės pamokos. Lietuvos Seimas vėl klusniai tūpčioja prieš politinį taktą ir padorumą ignoruojančius kitų valstybių aktyvistus, jų reikalavimu kėsindamasis tai „tobulinti“ lietuvišką raidyną, tai ignoruoti Konstituciją, tai perrašyti opesnį istorijos puslapį… Tiesa, šiandien ir Seime, ir visuomenėje pasigirsta balsų, nepritariančių svetimųjų kišimuisi į lietuvių reikalus, todėl uoliesiems tūpčiotojams kol kas nesiseka pelnyti neaišku kieno ir neaišku kokios malonės.

Bet ar ilgai?

Piliečių nelaimei, savo tautos, savo valstybės interesus lengviausiai išduoda būtent tie asmenys, tie valstybės pareigūnai, kurių nuomonė turi didžiausią svorį valstybėje: premjeras, Seimo pirmininkas, kultūros bei švietimo ministrės… Ko jiems ir joms stinga? Žinių? Išsilavinimo? Kultūros? Patriotizmo? O gal visko kartu paėmus? Tada natūraliai kyla klausimas: o tai kaip tie žmonės atsidūrė tokiuose postuose, kurie reikalauja ir žinių, ir kultūros, ir meilės savo šaliai, savo žemei, savo kalbai? Kuo, kokiais kriterijais vadovavosi tas Vyriausias Valstietis, kurio valia, kaip kalbama, buvo dalijami postai, formuojant naujo Seimo ir Vyriausybės struktūras? Savo asmenine (ne)kompetencija, ar kažkieno slapta valia, nukreipta prieš Lietuvos valstybę?

Apskritai, klausimas apie tai, kuo – savo asmeniniais, savo valstybės ar kažkieno kito interesais – vadovaujasi mūsų aukštieji pareigūnai, priiminėdami svarbius sprendimus, arba būna neužduodamas, arba lieka be atsakymo. Bet šitai išsiaiškinti būtina, nes valdžios sprendimų nepagrįstumas kelia chaosą ne tik žmonių galvose, bet ir vidaus bei užsienio politikoje.

Gruodžio mėnesio pradžioje, kaip prisimename, Lietuvos atstovai pritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai dėl Jeruzalės statuso ir tuo pačiu nepritarė JAV sprendimui pripažinti Jeruzalę oficialia Izraelio sostine bei perkelti į ją savo ambasadą. Tuo tarpu kai kurios kitos ES narės, jų tarpe mūsų artimiausios kaimynės, Lenkija ir Latvija balsuojant susilaikė.

Lietuvos užsienio reikalų ministeriją tokį balsavimą mėgino paaiškinti tuo, kad parėmė bendrą Europos Sąjungos poziciją. O kokia tai pozicija? Ilgalaikis nieko neveikimas ir ryžtingesnių sprendimų vengimas…. Ar tai padeda Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimui? Vargu bau. Liūdniausia, kad nesimato jokių prošvaisčių, jokios vilties, kad ES pasiūlys kokį nors, tegu kitokį, nei JAV, bet veiksmingą sprendimą, o ne begalinį „gumos tempimą“, nes vis gausėjanti musulmonų diaspora ES politiką diktuojančiose šalyse, Vokietijoje ir Prancūzijoje, pančioja laisvą tų šalių politikų valią ir objektyvią nuomonę. Be to, kaip teisingai pastebėjo Vytautas Radžvilas, ES neveiksmingą poziciją „lemia ES „ilgalaikės ir bendros politikos“ formuotojams būdingas ideologizuotas ir vienpusiškas multikultūralistinis pasaulio matymas“.

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvija ir kitos ES narės jau praregėjo ir mato, kuo neskaitlingoms valstybėms gresia „multikultūralistinis pasaulio matymas“: savosios kultūros praradimu. Beje, Šiaurės šalys, į kurias karts nuo karto mėgina lygiuotis ir Lietuva, irgi kuo toliau, tuo skeptiškiau vertina „Jungtinių Europos Valstijų“ idėją, kurią nuolankiai nekritiškai priima Lietuvos politikai.

Dėl ko savo savarankiškos nuomonės, pagrįstos SAVO valstybės ir tautos interesais, neformuoja ir negina Lietuvos politikai? Gal Lietuva yra  labiau „europietiška“ nei Latvija, Lenkija, Vengrija ar šiaurės šalys? Gal mūsų politikams stinga tam reikalingų smegenų? O gal po šiai dienai Lietuvoje sprendimus priiminėja tie žmonės, kurie išsaugojo senąją, sovietinę tradiciją visus sprendimus palikti „viršininkui“, anuomet – Maskvai, dabar – Briuseliui? Vadinasi, neišmoktų istorijos pamokų tik daugėja…

Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug kritikos strėlių buvo nukreipta prieš ideologiją visur ir visada: prieš ideologizuotą mokyklą, ideologizuotus sprendimus, tikint, jog tik SSSR buvo ideologizuota valstybė, o štai vadinamų demokratinių valstybių, Europos Sąjungos vykdoma politika yra „švari“, laisva nuo bet kokios ideologijos. Tačiau ES diegiama multikultūralizmo ideologija tik leksika skiriasi nuo sovietų stumtojo internacionalizmo (panašiai kaip sveikatos apsaugos sistemoje „seselė“ skiriasi nuo „slaugytojos“).

Tad kas gali paneigti, kad ir pasekmės bus panašios?!

2017.12.31; 12:00

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keletas įvadinių akademinių minčių

Man regis, kad be šito, kelis teorinio pobūdžio postulatus talpinančio paragrafėlio būtų kažkas panašaus į gydytojo išrašytus pacientui vaistus pastarajam aiškiau neišdėsčius, kuo gi tos tabletės reikšmingos diagnozuotos ligos gydymui…

Pasaulis, jo segmentai, kurie mus supa, su kuriais kasdien kontaktuojame, visų pirma yra reikšmių pasaulis. Mus moko (ir patys nuolatos mokomės), kaip reikia tokį pasaulį suprasti, įspėti paspęstas (ir nuolat paspendžiamas) mįsles. Nes žinome: priešingu atveju mūsų dialogas (kontaktavimas) su pasauliu bus nevisavertis, kaustantis mūsų pačių veiksmus. Kreipiantis juos klaidingesne kryptimi. Štai jau nuo čia – nuo reikšmių išsiaiškinimo – ne vienam iš mūsų prasideda dvasinės kančios, kurios mus lydi ir nuo kurių neišsigydome visą gyvenimą. Kodėl?

Mes gi žinome: mus supa ir pusiau suvoktų ar tik nuspėjamų reikšmių pasaulis. Mes gyvename apsuptyje ir tų daiktų bei reiškinių, kurių reikšmės mums visai nežinomos. Bet mes, vardan dvasinės pusiausvyros ir būties patogumo, dėl to dažniausiai nesukame sau galvos. Save nuraminame: tebūnie…

Mielas skaitytojau, lyg ir privalu jums pasakyti, kad mus supančio pasaulio (ir jo segmentų) reikšmių aiškinimu užsiima ne viena mokslo kryptis. Įdomumo dėlei keletą iš jų suminėsiu. Tai: semiotika ir fenomenologija, hermeneutika ir epistemologija… Na, o visą šį „kudlotą“ dėstymą išsakau dėl paprasčiausios priežasties. Nesitikėkite, nelaukite iš manęs tiesmukiškesnio atsakymo į klausimą, kaip derėtų vertinti, kaip suvokti tikrąsias mūsų protėvių rankomis supiltų piliakalnių reikšmes. Atvirai prisipažinsiu: aš pats jų – tų reikšmių – ieškau ir tomis paieškomis šioje apybraižoje su jumis pasidalinsiu. Viena galime nedvejodami teigti: per ilgai daugumos piliakalnių reikšmės gulėjo apklotos švinu austu apklotu… Pasitenkinsime tuo, kad jį, tą apklotą, būsime šiek tiek praskleidę.

Na, o šitokią aiškesniu konkretumu alsuojančią kelionę pradėsime kad ir nuo „akademinio“ teiginio. Piliakalnis – tai savita socialinė struktūra. Kaip ir kiekviena šios klasės struktūra, piliakalnis savyje akumuliuoja (arba akumuliavo) ir skleidžia (skleidė) žmonėms nematomą, bet jaučiamą subtiliąją energiją… Pradėjus apie tai kalbėti, man privalu skaitytojui paaiškinti: kas tai per darinys yra socialinė struktūra? Ir kas tai per energija, kurią ji skleidžia (ar gali skleisti)? Šį aiškinimą pradėsiu nuo elementaraus pavyzdžio.

Žmogui įgimta burtis į vienį su kitais. Tai gali būti ne tik šeima, draugų grupė ar gentis. Tai gali būti tikinčiųjų bendruomenė, darbovietės kolektyvas, studentų būrys ir t. t. ir pan. Šie junginiai atsiranda ne šiaip sau, o siekdami tam tikrų tikslų. Visai natūralu, kad kiekvienas junginys, priklausomai nuo pasirinktos veiklos, į aplinką skleidžia (ar gali skleisti) labiau sutelktą psichologinę, moralinę, intelektualinę ir pan. spinduliuotę (sinergijos efektas). Ją ir vadiname subtiliąja (skirtingai, tarkim, nuo fizinės) energija. Ji gali gana efektyviai ir teigiamai veikti kitus. Bet ji gali būti ir negatyvi. Tarkim, ką į aplinką skleidžia padykusių jaunuolių grupė ar aiškių nusikaltėlių gauja?.. Galime taip pat galvoti ne tik apie darnią šeimą ar muzikantų džiazistų ansambliuką. Galime galvoti ir apie verslininkų, politikų ir net teisėsaugininkų korupcijos pagrindu susibūrusias „komandas“…

Tuo norėjau pasakyti (priminti), kad bet kuri visuomenė (ar tauta) – tai audinys, išpintas ir perpintas pačiais įvairiausiais siūlais ir nudažytas įvairiausių spalvų gama.

Suprantu… Reiklusis skaitytojas gali man, kaip šitos akademinės abrakadabros autoriui, papriekaištauti: kuo čia dėti piliakalniai? Ir kodėl juos priskiriame socialinės struktūros klasei? Atsakau siūlydamas ir pačiam skaitytojui susimąstyti…

Šiuo, t. y. piliakalnių, atveju pats socialinės struktūros supratimas įgauna platesnę traktuotę. Ji mums teikia galimybę prisiliesti prie giluminių kadaise praktikuoto piliakalnio reikšmių. Mums ypač svarbu pabrėžti, kad piliakalnis, kaip savita socialinės struktūros atmaina, savyje buvo sukaupęs savaip išpuoselėtą, tikslingai sukurtą (suformuotą) materialinį, o jo pagrindu – ir organizacinį pamatą. Būtent tokį pamatą, kuris žmonių (bendruomenės) veiksmams suteikia jėgą, jos kryptingumą. Visa tai labai ženklia dalimi įtakojo tos jėgos rezultatą. Štai, socialinė grupė gali būti jau išnykusi (sunaikinta), bet jos įdirbis (dvasinis paveldas), būtent dėka sukurto materialinio pamato (juolab su aiškesniais akcentais), dar gali likti neišpūkštytas.

Socialinė struktūra (turi ji materialinį pamatą ar ne) neatsiejama nuo tų tikslų ir funkcijų, vardan kurių buvo susibūrusi ar suburta. Savo laiku piliakalniai funkcionavo pagal akumuliatoriaus principą: pasikraudavo energiją ir ją atiduodavo… Dabar gi vos ne absoliuti piliakalnių dauguma yra „išsikrovę“. Užgesę. Tapę panašūs į užmirštus, rūdžių ėdamus konteinerius. Taigi… Keliame sau uždavinį: gal vis dėlto įmanu tuos konteinerius kruopščiau pašveitus šiek tiek plačiau praverti? Įgyti aiškesnį nei iki šiol turimą supratimą apie ten irgi rūdžių bei pelėsių suardytus lobius?..

Tautos gyvenimas būna įvilktas į tos ar kitos epochos bei geopolitikos rūbą. Bet tautos istorinė kelionė būna persmelkta ne tik dėsningumų. Būna ir lemtingų atsitiktinumų: pralaimėtas mūšis, grupuočių tarpusavio vaidai (iki ginkluotų susirėmimų), netramdomos valdovo (ar valdžią įtakojančios grupuotės) ambicijos bei interesai ir pan. Žvelgiant iš tautotyros pozicijų, atsitiktinumas ir jo nulemta istorinė kryptis taip pat yra brandinamas tam tikrų aplinkybių. Šiuo atveju prisimintinas kibernetikoje bei vadyboje vartojamas bifurkacijos taško terminas. Tai kokios nors struktūros būsena, kuri „siūlo“ kelis tolesnio vyksmo vektorius… Bet štai, vadinamojo atsitiktinumo dėka, „pasirenkamas“ iš jų tik vienas, lemiantis, tarkim, tautos tolesnę raidą iki kito bifurkacijos taško, kuris gali atsirasti praėjus net keliems šimtmečiams… Suformuluotą teiginį pailiustruosiu, man regis, Lietuvai (ir lietuvių tautai) gana būdingu atveju…

Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) valdovais kurį laiką (1586–1655) buvo Vazos: Stanislovas, Vladislovas ir Jonas Kazimieras. Pirmasis buvo pasikviestas iš Švedijos tuo pagrindu, kad turėjo Kotrynos Jogailaitės kraujo. Vazų netenkino tuo metu bene didžiausios Europoje valstybės – imperijos sostas. Pirmieji du iš Vazų kariavo ir su švedais, ir su maskvėnais, siekdami paveržti iš jų karaliaus ir caro karūnas. Ilgus dešimtmečius tęsėsi sunkiausi karai, įsisiautėję dar ir dėl Livonijos valdymo… Lietuvių tauta tapo ambicijų pagimdyto siaubingo šimtmečio įkaite. Ją naikino ne tik su karais susijusios tiesioginės išlaidos. Tautą naikino vienas po kito slenkantys nederliai, badmečiai, maro epidemijos. Nykte nyko ir iš piliakalnių epochos paveldėta dvasinė kultūra. Tas laikotarpis pasižymėjo dar ir valdovų Vazų skatinamu religiniu (polonizuojamos katalikų bažnyčios) fanatizmu. Ant laužų spirgėjo vadinamosios raganos, raganiai ir tie, kurie geriau išmanė ne tik senuosius papročius, bet ir liaudies mediciną… Na, o ir tautos aukštesnysis luomas nesunkiai kibosi į tarpusavio peštynes.

Plačiau prabilau apie negatyvu alsavusią istoriją neužmiršdamas piliakalnių. Manau, kad palyginus spartus plataus jų tinklo nunykimas ir turėtos jo reikšmės išpūkštimas taip pat turi atsitiktinumo požymių. Apie kai kuriuos iš jų ką tik užsiminiau. Apskritai, iškeldamas šį hipotetinį teiginį pirmiausia mąstau apie tuos iš jų, kurie neturėjo karinės paskirties – nebuvo skirti teritorinei gynybai. Mąstau apie tuo, kurių funkcionalumas (reikšmės), sekant Vakarų Europos standartais, ėmė atrodyti piktžaizdėmis. Lietuvių kilmingiesiems (jau gerokai sumaišyto kraujo) magėjo kuo greičiau tas piktžaizdes šalinti. Vydamiesi urbanizuoto (civilizuoto) pasaulio standartus, jie skubėdami statė puošnios, prabangios išvaizdos bažnyčias ir rūmus, dvarų ansamblius ir sodino parkus.

Būtent šitokiais statiniais mes šiandien ir puikuojamės. Pamiršdami anuos unikaliosios kultūros statinius (jų reikšmes!)…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.08.31; 10:54

Aukščiau pateikta klasikinės Apšvietos rašytojo knygos analizė, tikiuosi, ne tik pakoreguos nuolat populiarinamą mitą apie savaiminę, nors pavėluotą, bet kone automatišką krikšto palaimą pagoniškai Lietuvai. 

Akivaizdesnė gal taps ir poliparadigminė būtinybė išskleisti platesnį, pakankamai blaivų ir svarų diskursą tradiciniame požiūryje į keturis šimtmečius gyvavusios unijinės katalikiškos Abiejų Tautų Respublikos pilietinę ir moralinę raidą būtent krikščionybės idealų šviesoje.

1. Tradiciniai mitai ir naujoji XXI a. paradigma

Galbūt ir galima teoriškai pateisinti minėtus tradicinius lenkų ir net lietuvių istoriografų mitus, esą katalikiškas krikštas buvęs ikikatalikiškai Lietuvai vienintėlė panacėja, didžiausias tikslas ir būsimos palaimos patikimiausia garantija, tačiau su viena sąlyga – panašūs mitai galėjo turėti realesnes šaknis tik pirmuosius 150 – 200 metų.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 1“

3. Prastų šalies valdovų formulė – devintoji

Taigi priešpaskutinioji,  devintoji,  formulė teigia, jog „vienvaldžiai karaliai yra tautoms baisingi žmonės“.

Tačiau ir be jų apsieiti neįmanoma: „Jie taip gerai susitvarkė tūkstantmečių bėgyje savo reikalus Europoje, kad šiandien be vienvaldžių negali apsieiti didžiosios tautos, vadinasi, šiandien tą blogį, tegul ir pavojingą, bet reikalingą, reikia mūsų krašte rūpestingai išsaugoti“.

Klausimas – kaip išsaugoti? XVIII a. pabaigoje tradiciniai Lenkijoje naujų karalių rinkimai jau buvo visokeriopai sukompromituoti. Kai mirė 1572 m. bevaikis Zigmantas Augustas, paskutinis Jogailos palikuonis, „ pasibaigė Lietuvą ir Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka; liko tik netekėjusi Zigmanto Augusto sesuo, Ona, ir tolimi giminės“ (A.Šapoka).

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 3“