Jūratė Laučiūtė. Jubiliejai, jubiliejai… Ir neišmoktos pamokos!


Print
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Besibaigiantys metai buvo dosnūs jubiliejais. Šalia visos pasaulio krikščionims reikšmingos 500 metų reformacijos sukakties giesmėmis per žemaičių žemę nuaidėjo 600 metų Žemaičių vyskupystės jubiliejus. Be to, reikia manyti, kad kai kas kai kur paminėjo ir LR Konstitucijos 25-erių metų sukaktį.

Tačiau galvą guldau, kad niekas, išskyrus nebent kokį nuo realybės atitrūkusį istoriką, neprisiminė dar vieno „jubiliejaus“: prieš 300 metų, 1717 m. Varšuvoje vadinamasis Nebylusis seimas  pripažino Rusijos imperijai teisę kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus bei perpus  sumažino ATR kariuomenę.

Kuo baigėsi toks nuolaidžiavimas, matome paprasta akimi. Rusijos imperija taip „įsikišo“ į ATR reikalus, kad prarijo pačią respubliką. O ko nepajėgė suvirškinti pati, pasidalijo su kitais ėdriais kaimynais. Tokio nuolaidumo pasekmes srėbėme porą šimtmečių, tebesrebiame ir dabar…

1939 m. Lietuva pakluso Rusijos reikalavimui įsileisti „ribotą“ karinį kontingentą, o neužilgo Sovietų Rusija, jau nė nebeklausdama leidimo, įvedė tiek to kontingento, kiek pati pajėgė, ir pusę amžiaus diktavo Lietuvai ir vidaus, ir kituose reikaluose.

Lenkai, nudegę nuo Rusijos vyliaus, net ir šiandien itin atsargūs. Ne tik Rusijos, bet  ir tos Sąjungos, į kurią įstojo savo noru, atžvilgiu. O mes, skirtingai, nei lenkai, niekaip neišmokstame šitos skaudžios istorinės pamokos. Lietuvos Seimas vėl klusniai tūpčioja prieš politinį taktą ir padorumą ignoruojančius kitų valstybių aktyvistus, jų reikalavimu kėsindamasis tai „tobulinti“ lietuvišką raidyną, tai ignoruoti Konstituciją, tai perrašyti opesnį istorijos puslapį… Tiesa, šiandien ir Seime, ir visuomenėje pasigirsta balsų, nepritariančių svetimųjų kišimuisi į lietuvių reikalus, todėl uoliesiems tūpčiotojams kol kas nesiseka pelnyti neaišku kieno ir neaišku kokios malonės.

Bet ar ilgai?

Piliečių nelaimei, savo tautos, savo valstybės interesus lengviausiai išduoda būtent tie asmenys, tie valstybės pareigūnai, kurių nuomonė turi didžiausią svorį valstybėje: premjeras, Seimo pirmininkas, kultūros bei švietimo ministrės… Ko jiems ir joms stinga? Žinių? Išsilavinimo? Kultūros? Patriotizmo? O gal visko kartu paėmus? Tada natūraliai kyla klausimas: o tai kaip tie žmonės atsidūrė tokiuose postuose, kurie reikalauja ir žinių, ir kultūros, ir meilės savo šaliai, savo žemei, savo kalbai? Kuo, kokiais kriterijais vadovavosi tas Vyriausias Valstietis, kurio valia, kaip kalbama, buvo dalijami postai, formuojant naujo Seimo ir Vyriausybės struktūras? Savo asmenine (ne)kompetencija, ar kažkieno slapta valia, nukreipta prieš Lietuvos valstybę?

Apskritai, klausimas apie tai, kuo – savo asmeniniais, savo valstybės ar kažkieno kito interesais – vadovaujasi mūsų aukštieji pareigūnai, priiminėdami svarbius sprendimus, arba būna neužduodamas, arba lieka be atsakymo. Bet šitai išsiaiškinti būtina, nes valdžios sprendimų nepagrįstumas kelia chaosą ne tik žmonių galvose, bet ir vidaus bei užsienio politikoje.

Gruodžio mėnesio pradžioje, kaip prisimename, Lietuvos atstovai pritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai dėl Jeruzalės statuso ir tuo pačiu nepritarė JAV sprendimui pripažinti Jeruzalę oficialia Izraelio sostine bei perkelti į ją savo ambasadą. Tuo tarpu kai kurios kitos ES narės, jų tarpe mūsų artimiausios kaimynės, Lenkija ir Latvija balsuojant susilaikė.

Lietuvos užsienio reikalų ministeriją tokį balsavimą mėgino paaiškinti tuo, kad parėmė bendrą Europos Sąjungos poziciją. O kokia tai pozicija? Ilgalaikis nieko neveikimas ir ryžtingesnių sprendimų vengimas…. Ar tai padeda Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimui? Vargu bau. Liūdniausia, kad nesimato jokių prošvaisčių, jokios vilties, kad ES pasiūlys kokį nors, tegu kitokį, nei JAV, bet veiksmingą sprendimą, o ne begalinį „gumos tempimą“, nes vis gausėjanti musulmonų diaspora ES politiką diktuojančiose šalyse, Vokietijoje ir Prancūzijoje, pančioja laisvą tų šalių politikų valią ir objektyvią nuomonę. Be to, kaip teisingai pastebėjo Vytautas Radžvilas, ES neveiksmingą poziciją „lemia ES „ilgalaikės ir bendros politikos“ formuotojams būdingas ideologizuotas ir vienpusiškas multikultūralistinis pasaulio matymas“.

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvija ir kitos ES narės jau praregėjo ir mato, kuo neskaitlingoms valstybėms gresia „multikultūralistinis pasaulio matymas“: savosios kultūros praradimu. Beje, Šiaurės šalys, į kurias karts nuo karto mėgina lygiuotis ir Lietuva, irgi kuo toliau, tuo skeptiškiau vertina „Jungtinių Europos Valstijų“ idėją, kurią nuolankiai nekritiškai priima Lietuvos politikai.

Dėl ko savo savarankiškos nuomonės, pagrįstos SAVO valstybės ir tautos interesais, neformuoja ir negina Lietuvos politikai? Gal Lietuva yra  labiau „europietiška“ nei Latvija, Lenkija, Vengrija ar šiaurės šalys? Gal mūsų politikams stinga tam reikalingų smegenų? O gal po šiai dienai Lietuvoje sprendimus priiminėja tie žmonės, kurie išsaugojo senąją, sovietinę tradiciją visus sprendimus palikti „viršininkui“, anuomet – Maskvai, dabar – Briuseliui? Vadinasi, neišmoktų istorijos pamokų tik daugėja…

Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug kritikos strėlių buvo nukreipta prieš ideologiją visur ir visada: prieš ideologizuotą mokyklą, ideologizuotus sprendimus, tikint, jog tik SSSR buvo ideologizuota valstybė, o štai vadinamų demokratinių valstybių, Europos Sąjungos vykdoma politika yra „švari“, laisva nuo bet kokios ideologijos. Tačiau ES diegiama multikultūralizmo ideologija tik leksika skiriasi nuo sovietų stumtojo internacionalizmo (panašiai kaip sveikatos apsaugos sistemoje „seselė“ skiriasi nuo „slaugytojos“).

Tad kas gali paneigti, kad ir pasekmės bus panašios?!

2017.12.31; 12:00