Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtadienį Seimo plenariniame posėdyje bus paminėtos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-osios metinės.
Minėjime kalbės krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Seimas 2018 m. priimta deklaracija pripažino partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas nuo Jono Žemaičio-Vytauto žūties okupanto nelaisvėje 1954 m. lapkričio 26 d. iki 1957 m. lapkričio 29 d. (jo paties nužudymo KGB kalėjime Vilniuje) buvo aukščiausiasis tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas.
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų buvo ieškota iki pat 2018 m., kai jie buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais jis buvo iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse. Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.
Kaip informuoja Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuras, Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV, Niu Britene. 1921 m. kartu su tėvais grįžo į tėvynę. 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Partizanas nuo 1945 m. 1946 m. išrinktas Merkio rinktinės vadu. 1947 m. tapo Dainavos apygardos vadu. Nuo 1948 m. – Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas. 1949 m. vasario mėn. dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, 1949 m. rudens pradžioje paskirtas Gynybos pajėgų vadu. 1950 m. gegužės 30 d. LLKS Tarybos prezidiumo nutarimu Adolfui Ramanauskui-Vanagui suteiktas laisvės kovotojo partizanų pulkininko laipsnis, o lapkričio 23 d. apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Laisvės kovos kryžiais. 1956 m. spalio 12 d. Kaune buvo suimtas, kankinamas. Sušaudytas Vilniuje 1957 m. lapkričio 29 d.
1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties), 1998 m. kovo 6 d. suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o 1999 m. vasario 1 d. – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).
Skulptūra „Vanagas su vanagėliais“. D. Andrijauskaitės (KAM) nuotr.
Vytauto Didžiojo karo muziejuje pristatyta Lietuvos partizanų vado, 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos signataro, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago skulptūra „Vanagas su vanagėliais“. Skulptūra sukurta pagal garsiąją 1947 m. Bingelių kaimo pakraštyje, netoli Merkinės, darytą Lietuvos partizanų vado fotografiją, kurioje tuometis Merkio rinktinės vadas Vanagas nusifotografavęs su vanagėliais ant pečių, teigiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
Skulptūros autoriai – Gintautas Lukošaitis ir Tomas Vosylius.
„Prireikė nemažai laiko, kad užkastos partizanų fotografijos būtų iškeltos į paviršių. Nuotraukose jauni, gražūs vyrai džiaugiasi oru ir prisijaukintais paukščiais. Idiliškas partizanų paveikslas. Atgavus Nepriklausomybę, buvo tik laiko klausimas, kada viena iš šių nuotraukų virs skulptūra. Prieš daugiau nei metus skulptorius Gintautas Lukošaitis socialiniuose tinkluose pasidalino skulptūros modelio fotografija ir mes, merkiniškiai, nieko nelaukdami susisiekėme su skulptoriumi. Kodėl Merkinėje? Merkinė Vanago kely užėmė reikšmingą vietą. A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Merkinės batalionui, garsiajai Merkinės puolimo operacijai. Jis buvo autoritetingas vadas, ryški asmenybė. Vanago istorija viena iš tūkstančių, tačiau ji tapo išskirtinė – nuo mokytojo iki visos Lietuvos partizanų vado. Vanagas nebuvo karys tik su ginklu, jis buvo karys su plunksna“, – sakė Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. Adolfas Ramanauskas – Vanagas
Žymiąją nuotrauką padarė Gražina Pigagaitė-Vilbik. Anot jos, ji buvo gavusi iš partizanų kelias užduotis, kurias įvykdžiusi nusipelnė jų pasitikėjimo. Ir tik daug vėliau, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę partizanų nuotraukos po 42 metų slėpimo po žeme tapo matomos, ji suprato, kad tada, 1947-ųjų metų vasarą, prieš jos, devyniolikmetės merginos, objektyvą stovėjo vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
A. Ramanauskas-Vanagas (1918–1957 m.) dalyvavo 9 kautynėse, daliai jų pats vadovavo. 1946 m. balandžio 9 d. už organizacinį darbą pasipriešinimo sąjūdyje jis buvo apdovanotas Uolumo juostele, už vadovavimą puolant Merkinę – Narsumo juostele. 1949 m. už narsumą ir nuopelnus pasipriešinimo sąjūdžiui apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1950 m. LLKS tarybos prezidiumas už drąsą, pasiaukojimą, sumanų vadovavimą ir organizacinio darbo nuopelnus A. Ramanauską-Vanagą apdovanojo 1-os ir 2-os rūšies 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiais su kardais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas Kario savanorio statusas, dimisijos brigados generolo laipsnis, prezidento dekretu suteikti 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinai.
Kaip nurodoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime, Vytauto Didžiojo karo muziejuje skulptūra bus eksponuojama iki šių metų birželio 10 d. Vėliau skulptūra bus pervežta į Merkinę.
Dalius Stancikas. teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Esminis atsakas
Kitų dviejų R. Vanagaitės kaltinimų A. Ramanauskui-Vanagui būtų galima nenagrinėti vien todėl, kad jie susiję su 1956-57 metų A. Ramanausko-Vanago pasisakymais tardymų ir teismo metu.
Tiek pagal dabartinę, tiek ir pagal to meto tarptautinę teisę visas šis procesas yra neteisėtas ir neteisingas, taigi – niekinis, nes grubiai pažeidžia ir 1948 m. JTO visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (5 straipsnis: niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas), ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (3 straipsnis: niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas).
Visi įrodymai A. Ramanausko-Vanago byloje yra surinkti itin sadistinių kankinimų būdu – nuplėšti lytiniai organai, išdurta akis; jam buvo konstatuota tokia priešmirtinė būsena, kad net budeliai išsigando, jog persistengė ir gali sulaukti rimtų pasekmių už tai, kad 11-ka metų gaudytas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas numirs nedavęs jokių parodymų. Būtent dėl KGB-istų baimės susilaukti bausmės už neprofesionalumą (tuo metu jau buvo uždrausti fiziniai kankinimai) ir buvo byloje užrašyta itin absurdiška versija, neva tokiu būdu A. Ramanauskas-Vanagas bandė nusižudyti.
Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Reikia tik stebėtis, kodėl R. Vanagaitė, patyrusi viešųjų ryšių specialistė, taip uoliai viešino tokį KGB-istų viešųjų ryšių absurdą, o gavusi visuomenės atkirtį, taip žaibiškai praregėjo – puolė atsiprašinėti.
Tačiau žinia apie toliau rašomas Vanagaitės knygas, jos vieši pažadai kada nors vis tiek „sugriauti partizaninius mitus“ verčia trumpam stabtelėti ir prie kitų dviejų jos kaltinimų.
„Ramanauskas išdavė visus savo bendražygius, visus ryšininkus ir rėmėjus, jų pavardes ir adresus. Mačiau sąrašą po jo tardymo – yra 27 žmonės, pas kuriuos jis slapstėsi, ir visi tie žmonės paskui buvo suimti”, – žiniasklaidai užtikrintai skelbė Vanagaitė.
Ir vėl melavo – byloje labai aiškiai nurodoma, kad nei vienas iš tardymo metu A. Ramanausko-Vanago paminėtų 22 asmenų nebuvo nubaustas dėl „nusikaltimo mažareikšmiškumo“. Kad taip įvyks, A. Ramanauskas-Vanagas žinojo dar prieš suėmimą: apie Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ taikomas amnestijas jis girdėjo ne tik iš jį slėpusių gyventojų, sovietinės spaudos, bet ir iš paties KGB viršininko K. Liaudžio 1956 m. rugsėjo 22 d. per gimines perduoto kvietimo pasiduoti: „pagal SSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsaką apie amnestiją, nebus taikomos bausmės už anksčiau padarytus nusikaltimus nei Birutei Mažeikaitei [žmonai], nei Anelei Mažeikienei [jos mamai], jei jos pačios atvyks, jos nebus suimtos“.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
„Partizaninių mitų griovimo“ kontekste ganai keistai gali atrodyti Vanagaitės pagyros vyriausiam partizanų vadui, LLKS prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui: neva Žemaitis savo baigiamojoje kalboje laikėsi didvyriškai, o štai jo pavaduotojas Ramanauskas neva „liaupsino komunizmą“.
Baigiamosios A. Ramanausko-Vanago kalbos stenogramos analizei reiktų skirti atskirą straipsnį – tiek ten keistų, skirtingos retorikos viražų, po kurių, beje, nėra patvirtinančio A. Ramanausko-Vanago parašo (sunku įsivaizduoti partizaną tariant propagandiniam kino žurnalui „Tarybų Lietuvos kronika“ priskirtiną frazę „komunistinė tikrovė ir nuplėšta Vakarų imperialistų kaukė paveikė mano nusistatymą“).
Visgi šiuo klausimu turime akcentuoti tris momentus: pirma – kaip jau minėta, visas A. Ramanausko-Vanago teisminis procesas yra neteisingas ir neteisėtas, tad A. Ramanausko-Vanago pasisakymai jo metu laikytini niekiniais; antra – Jonas Žemaitis-Vytautas nebuvo taip žiauriai kankinamas kaip jo pavaduotojas, bet savo kalboje teisme taip pat pripažino tardymų pradžioje prikalbėjęs daugiau nei norėtų ir tik po susitikimo Maskvoje su tuo metu faktiškuoju SSRS vadovu Lavrentijumi Berija atgavęs dvasinę pasiausvyrą ir daugiau nebedavęs parodymų; ir trečia – Jonas Žemaitis, skirtingai nei Adolfas Ramanauskas, dėl susiklosčiusių aplinkybių nebuvo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.
Štai šis trečiasis momentas ir atsako į klausimus, kodėl tirdama Holokaustą Vanagaitė rausėsi po partizanų bylas ir kodėl „partizaninių mitų griovėjams“ Vanagaitei ir Zuroffui J. Žemaitis tapo „geruoju“ herojumi, o A. Ramanauskas – bloguoju. Kaip jau minėta, svarbiausia Vanagaitės ir Zuroffo žinia pasauliui tebuvo pakartota sena sovietų propagandinė klišė, neva Birželio sukilimo dalyvis = nacių kolaborantas = Holokausto vykdytojas. Ir čia darkart turime prisiminti A. Ramanausko-Vanago perspėjimą, užrašytą prieš jo suėmimą: okupantai mus vadino lietuvių vokiškaisiais nacionalistais norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Visgi, kaip moko Šventraštis, stengdamiesi būti atviri, negalime neatsakyti į klausimą, ar buvo tarp partizanų tų, kuriuos turėtume laikyti Holokausto dalyviais (dalyvavusių žydų šaudyme, varyme į nužudymo vietas ir pan.)?
Štai ką šiuo klausimu kalba partizaninį pasipriešinimą tiriantis istorikas Dainius Noreika: „Šaltojo karo metais LSSR KGB savo ataskaitose Maskvai rašo, kad eilę metų užsienio leidiniuose ir ypač tarp sionistinių organizacijų, stengėsi diskredituoti „baudžiamųjų formuočių“ [lietuviškų policijos batalionų nacių okupacijos laikotarpiu] narius, kurie pasitraukė į JAV ir ten kelia sovietinės okupacijos klausimą. Sovietinės propagandos tikslas buvo atskirų asmenų dalyvavimą Holokauste pateikti kaip visumą, tarsi tai būtų visų, kolaboravusių su naciais, veikimo modelis. Savo ruožtu išeivija prisidengė griežta gynybine retorika: jei kažkas kaltina lietuvius Holokaustu, tai čia sovietų propaganda ir provokacijos.
Tačiau žvelgdami į dokumentus, į istorinius tyrimus matome gerokai sudėtingesnį vaizdą. Labai sudėtinga to laikmečio realybė, be galo painūs procesai, vertę žmones daryti skausmingus sprendimus, vertę rinktis ne tuos kelius, kuriais jie norėjo eiti. 1941-ais buvo be galo sunku numatyti, kuo viskas baigsis 1944-ais, kur nuves nacių okupacija. Po žiaurios sovietų okupacijos niekas negalėjo nuspėti, jog taip brangiai kainuos staiga atsiradusi viltis, kad gal naciai suteiks Lietuvai savarankiškumą, autonomijos statusą.
Konkretus atvejis: Šiaurės Lietuvoje veikė 1941 m. birželio sukilimo metu susiformavęs pagalbinis policijos būrys „Stelmužė“. Būrį sudarė 21 žmogus, ir jie visi kovojo prieš besitraukiančią sovietų armiją. Taigi 1941 m. birželio 22 dieną tie vyrai buvo laisvės kovotojai. Sovietų armijai pasitraukus tie žmonės liko ginkluoti. Rugpjūčio mėnesį Lietuvos laikinoji vyriausybė nustojo veikti ir šie ginkluoti žmonės tapo nacių pagalbine policija. Laisvės kovotojai tampa kolaborantais – du vaidmenys viename. Rugpjūčio 22 d. ten įvyksta Holokausto akcija, keturi iš tų buvusių laisvės kovotojų tampa nusikaltėliais žmogiškumui. 1944 metais dalis jų pasitraukia su vokiečiais, dalis lieka Lietuvoje. Vienas iš jų, Mykolas Šiožinys, įstoja į partizanų būrį ir iki 1948 metų dalyvauja antisovietiniame pasipriešinime. Taigi, jis vėl tampa laisvės kovotoju.
Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Partizaniniame kare, kuriame dalyvavo apie 50 tūkst. ginkluotų žmonių, buvę policijos bataliono kariai sudarė nedidelį procentą. Iš mano tiriamų 600 partizanų viešosiose nacių struktūrose dalyvavo 8 proc. būsimų partizanų, o policijos batalionuose – dar mažiau.“
Kai kurie istorikai spėja, kad Lietuvos ginkluotame pasipriešinime galėjo dalyvauti iki 5 proc. asmenų, vienokia ar kitokia veika prisidėjusių prie Holokausto. Tačiau tai tik spėjimas, tikslus skaičius nežinomas ir kažin ar kada bus žinomas, nes nėra nei galutinių partizaninio pasipriešinimo, nei Holokausto dalyvių sąrašų; liudininkų beveik nelikę, iš esmės tenka remtis vien okupacinių struktūrų paliktais dokumentais, kurių nemaža dalis, kaip pradžioje minėta, pagal tarptautinę teisę laikytini niekiniais.
Akivaizdu, kad tuo laiku partizanai turėjo dar mažiau galimybių aiškintis savo kovotojų praeitį. Pagaliau, tokiu žūtbūtiniu metu, kai kasdien balansuojama tarp būties ir nebūties, praeitis nebetenka didelės prasmės.
Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau yra vienas esminis akcentas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio veikloje: tai 1949 metais vieninteliame partizanų vadų ar jų atstovų suvažiavime priimti dokumentai. Svarbiausiame jų, LLKS Tarybos deklaracijoje, dar vadinamoje partizanų konstitucijoje labai aiškiai pabrėžta: „Asmenys bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą.“
Ir tai yra pats tvirčiausias ir nepaneigiamas atsakas visiems „partizaninių mitų griovėjams“ ir šios deklaracijos signataro, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vado pirmojo pavaduotojo Adolfo Ramanausko-Vanago šmeižikams.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Sekmadienį Vilniuje vyko Lietuvos valstybės vadovo, kovojusio su sovietine okupacija, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago laidojimo metinių minėjimas.
Šventąsias mišias Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukojo vyskupas Arūnas Poniškaitis. Po jų padėtos gėlės prie A. Ramanausko-Vanago kapo valstybės vadovų panteone, Antakalnio kapinėse.
„Prieš metus deramai atsisveikinome su vienu žymiausių Lietuvos kariuomenės vadu – brigados generolu Adolfu Ramanausku-Vanagu, kuris net ir totalinės šalies okupacijos sąlygomis kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę iki pat sunaikinimo. Vanagas naujajai Lietuvos karininkijos kartai, kariams šiandien yra pavyzdys, įkvepiantis pasiaukojamai ginti Tėvynę”, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
A. Ramanauskas-Vanagas, sovietams okupavus Lietuvą, įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų, jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.
A. Ramanauskas-Vanagas kartu su kitais septyniais partizanų vadais 1949 vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Seimas įstatymu pripažino deklaraciją Lietuvos valstybės tęstinumui itin reikšmingu teisės aktu, patvirtindamas nuostatą, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Deklaracijoje Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis paskelbė, kad prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui.
A. Ramanauskas-Vanagas 1956 m. buvo suimtas, o 1957 lapkričio 29 d. Vilniuje sušaudytas. Jo žmona partizanė B. Mažeikaitė-Ramanauskienė okupantų teismo nuteista 8 metus kalėti lageriuose.
A. Ramanausko-Vanago palaikai 2018 m. rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. 2018 m. spalio 6 d. A. Ramanauskas-Vanagas palaidotas Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.
2013 m. sausį nedidelė dalis Lietuvos žiniasklaidos paskelbė Algirdo Endriukaičio, Balio Gajausko, Petro Gvazdausko, Petro Musteikio, s. Nijolės Sadūnaitės pareiškimą "Dėl Lietuvos prokurorų sprendimų pasipriešinimo okupacijai bylose tarnybinio patikrinimo", adresuotą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui Dariui Valiui.
Nusikalstamo abejingumo zona
Pasipriešinimo okupacijai organizacijos padarė stebėjimu ir analize pagrįstą išvadą, kad bylose, susijusiose su pasipriešinimu Lietuvos okupacijai ir čekistų bei kolaborantų aktyviai vykdytu Lietuvos patriotų persekiojimu, prokuratūros sistema daugeliu atvejų vilkina tyrimus ir/arba vertina faktus sovietine teisine sąmone, pasitikėdama nepatikimais KGB dokumentais ir nesiremdama Europos šalių praktika, vertinant koloboravimą su fašistine Vokietija.
