Kai Tėvynė nevertina


Print

2013 m. sausį nedidelė dalis Lietuvos žiniasklaidos paskelbė Algirdo Endriukaičio, Balio Gajausko, Petro Gvazdausko, Petro Musteikio, s. Nijolės Sadūnaitės pareiškimą "Dėl Lietuvos prokurorų sprendimų pasipriešinimo okupacijai bylose tarnybinio patikrinimo", adresuotą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui Dariui Valiui.

Nusikalstamo abejingumo zona

Pasipriešinimo okupacijai organizacijos padarė stebėjimu ir analize pagrįstą išvadą, kad bylose, susijusiose su pasipriešinimu Lietuvos okupacijai ir čekistų bei kolaborantų aktyviai vykdytu Lietuvos patriotų persekiojimu, prokuratūros sistema daugeliu atvejų vilkina tyrimus ir/arba vertina faktus sovietine teisine sąmone, pasitikėdama nepatikimais KGB dokumentais ir nesiremdama Europos šalių praktika, vertinant koloboravimą su fašistine Vokietija.

Tai liudija apie sovietinio mentaliteto gajumą, kai nepaisoma valstybinės teisinės sąmonės, iškreipiama ar net atmetama pasipriešinimo okupacijai kovos prasmė, tuo pačiu žengiant itin pavojingą žingsnį – neigiant pačią nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją.

Pastebime, kad tokie prokurorai, nepaisant apgailėtinos tyrimo kokybės šiose bylose, už savo darbą prieš nieką neatsako, t. y. veikia kaip absoliučiai nepriklausoma, niekam neatskaitinga ir niekada neklystanti struktūra. Jeigu medikas visu įstatymų griežtumu atsako už savo klaidas, tai kyla klausimas, kodėl nėra vertinami prokurorų veiksmai ir nereikalaujama jų atsakomybės?

Lietuvos nepriklausomybė atkurta pasipriešinimo okupacijai dalyvių pastangomis ir aukomis. Tolesnis pasitikėjimas nepriklausoma Lietuvos valstybe ir teisinis nepriklausomybės įprasminimas įmanomas tik viešai pateikus ir sąžiningai įvertinus visus faktus. Deja, okupacinio angažuotumo apstu ne tik prokuratūros sistemoje, bet ir teismuose.

Prašome, kad Jūsų vadovaujama prokuratūra atliktų dviejų žemiau aptariamų bylų tyrimo ir vertinimo tarnybinį patikrinimą ir nustatytų, kiek šiais atvejais esama žemos prokurorų kvalifikacijos, politinio angažuotumo, Lietuvos pasipriešinimo okupacijai istorijos nesupratimo, tyčinio simuliavimo ar paprasto tingėjimo. Tai reikia padaryti ne tik dėl pagarbos istorijai, bet ir tam, kad būtų įvertinta prokuratūros pareigūnų darbo kokybė.

Formalus procesinių veiksmų atlikimas ir formalios teisgalės ne visada reiškia teisę ir teisingumą, ir ne kiekvienas prokuroras geba suvokti pasipriešinimo okupacijai veiksmus, jų prasmę ir tarptautinį bei istorinį tautos kovos už laisvę kontekstą. Atidžiai įvertinus tokius pareigūnų veiksmus, prasminga paviešinti jų vardus, tokių veikų argumentus ir chronologiją. Ar nustatytas antiistorinis požiūris į okupaciją neturi būti svarbi aplinkybė, vertinant pareigūnų darbą? Būtina atsakyti į klausimą, ar tokiems asmenims galima patikėti sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Šį pareiškimą teikiame, atlikdami valstybinį ir istorinį žygio draugų kovos prieš okupaciją įvertinimą, ir manome, kad okupaciniais laikais dirbę pareigūnai šiandien to neatliko.

Pateikiame dalį informacijos, kuri mums žinoma iš dviejų bylų.

PARTIZANO ADOLFO RAMANAUSKO ŽŪTIES BYLA

Bylos tyrimo vilkinimas ar imitavimas?

Ši byla pradėta nagrinėti Kauno apygardos teisme tik 2012 metų pabaigoje, t. y. po 20 metų. Vargu ar reikia tokį faktą komentuoti tiems, kurie žino Lietuvos okupacijos ir laisvės kovų istoriją.

Byla dėl partizano A. Ramanausko suėmimo, kankinimo ir žūties iškelta 1992-09-16 ir sustabdyta 1993-01-29 (po 4 mėnesių ir 13 dienų).

1993-05-27 byla atnaujinta ir 1993-09-15 sustabdyta (po 3 mėn. ir 18 dienų).

1996-04-24 byla atnaujinta ir 1997-06-24 sustabdyta (po 1 metų ir 2 mėnesių).

Nepateikti kaltinimai tuomet žinomiems 20 čekistų, kurie dalyvavo partizano A. Ramanausko paieškose, suėmime, tardyme ir kankinime.

Yra dokumentuota, kad už labai gerą veiklą šioje represinėje operacijoje buvo apdovanoti čekistai: pulkininkas J. F. Sinycin, pulkininkas L. Martavičius (apskritai ypatingu žiaurumu pasižymėjęs budelis), majoras J. Bukauskas, majoras N. Dušanskis, majoras J. Krugovcov, majoras N. Putvein, kapitonas G. Kolesnikov, vyresnysis leitenantas P. Petraitis, leitenantas I. Vorobjov, jaunesnysis leitenantas D. Antanavičius, seržantė J. Strabikaitė, seržantas J. Petrulis.

Klausimas: ko laukta?

2008 metų kovo 18 dieną Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezoliuciją ,,Dėl Lietuvos partizanų vadų, Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio – Vytauto, gynybos pajėgų vado generolo Adolfo Ramanausko – Vanago ir kitų nužudytų laisvės kovų dalyvių palaikų užkasimo vietų nustatymo ir tinkamo sutvarkymo”, bet tuo reikalu, kaip ir pagrindiniu, nieko nepranešta, gal laukta, kol išmirs visi budeliai.

Kaip laukta KGB agento išdaviko A. Urbono (,,Žinomas“) mirties?

Partizano A. Ramanausko išdaviko A. Urbono byla pradėta tirti 1998-11-17, t. y. praėjus 6 metams, dviems mėnesiams ir 1 dienai po to, kai pradėta tirti pagrindinę bylą dėl A. Ramanausko žūties. Iš esmės tai viena byla, todėl sveiku protu nesuvokiama, kaip, nagrinėjant pirmąją bylą, buvo įmanoma nežinoti išdaviko A. Urbono vaidmens ir nerasti priežastinio ryšio su A. Ramanausko byla. Kas ir dėl kokių motyvų priėmė tokį pavėluotą sprendimą?

Vien KGB archyviniuose dokumentuose yra daugiau nei 130 agento A. Urbono raštiškų pasipriešinimo dalyvių įskundimų.

2000-07-10 (po 1 metų, 8 mėnesių ir 23 dienų) byla sustabdyta motyvuojant, kad bus laukiama, kol iš Rusijos bus gauta archyvinė KGB agento ,,Žinomas” asmens ir darbo byla! Kas išmąstė tokį dirbtinį argumentą? Juk visuotinai žinoma, jog Rusijos KGB istorijoje nebuvo atvejo, kad ši struktūra išduotų užsieniui savo agento bylą. O gal čia susiduriame su piktybišku bylos vilkinimu, imituojant teisinį veikimą?

Lietuvos ypatingajame archyve yra čekisto N. Dušanskio dienoraštis, kuriame jis aprašo partizano A. Ramanausko suėmimo operaciją ir atvirai įvardina lemtingą išdaviko A. Urbono vaidmenį šiame nusikaltime. Pavyzdžiui, ten rašoma, kad A. Urbonas iš savo namų į gatvę išnešė kibirą su vandeniu ir ten išpylė, o tai pagal susitarimą reiškė, kad jo namuose yra A. Ramanauskas. Agento – išdaviko namuose A. Ramanausko suėmimo dieną kartu buvo partizano žmona Birutė – nenuginčijamas liudininkas. Duktė Auksė tvirtina, kad motiną apklausiant prokuratūroje ji jutusi didelį priešiškumą, o jos nurodytas KGB tardytojas net nebuvo apklaustas. Kas už tai atsakingas? Kokius parodymus, svarbius bylos tyrimui, davė žmona Birutė?

Sulaukta agento A. Urbono mirties. Išlaukus 6 metus, 10 mėnesių ir 6 dienas, byla nutraukta (2005-09-23).

Čekisto Nachmano Dušanskio byla – nuolaidos Izraeliui?

Aktyvus ir uolus NKVD, MGB, KGB papulkininkis, vietinis kolaborantas nuo 1940 metų. Jo byla tiriama tik nuo 1996-06-20, o 1998-07-25 (po 2 metų, 1 mėnesio ir 5 dienų) sustabdyta. 1999-04-02 byla atnaujinta ir 1999-10-04 (po 6 mėnesių ir 2 dienų) sustabdyta. Kas taip nusprendė ir kodėl?

Pagal LR BPK 246 ir 433 straipsnius galimas teisinis procesas kaltinamajam nedalyvaujant, jeigu šis slapstosi užsienyje. Taip ir buvo pasielgta su Rusijoje besislapstančiu čekistu P. Raslanu. Laukimas, kol Izraelis išduos Lietuvai N. Dušanskį – teisinio proceso imitavimas. Sulaukta jo mirties Izraelyje 2008-02-24. Tyrimas truko 11 metų, 8 mėnesius ir 4 dienas. Kodėl byla neperduota Lietuvos teismui ir jis nebuvo teisiamas už akių?

ISTORINĖ ALGIMANTO ANDREIKOS BYLA

Kodėl Maskvos okupacinio prokuroro 1989 metų sprendimas nepaskelbtas niekiniu?

1988-09-28 įvyko Lietuvos KGB organizuota ir milicijos rankomis įvykdyta smurto akcija – ,,bananų balius” prie Vilniaus Katedros (liudijimus ir A. Andreikos pareiškimą skelbėme čia – red. past). 

Bado streikas, kurį centrinėje sostinės aikštėje paskelbė Algimantas Andreika, iškėlęs esminį ir iki tol negirdėtą reikalavimą paleisti iš Rusijos lagerių ir kalėjimų lietuvių politinius kalinius, buvo istorinis įvykis ir nepaprastai drąsus veiksmas, laisvės priešaušryje ypatingai sujudinęs visą Lietuvos atgimimo judėjimą, telkęs ir įkvėpęs žmones nebijoti priešintis ir aktyviais veiksmais reikalauti tikrų laisvės garantijų – nepriklausomybės.

Okupacinės milicijos kapitonas Z. Bernotas 1988 metų rugsėjo 29 dieną milicijos patalpose mušė, spardė, smaugė, sunkiai sužalojo suimtąjį A. Andreiką ir kitus protesto dalyvius. Okupacinė Vilniaus prokuratūra buvo priversta po 7 mėnesių – 1989-04-27 – vis dėlto iškelti bylą Z. Bernotui. Tomis politinėmis aplinkybėmis buvo surinkta rimta ir patikima kaltinamoji medžiaga. 1989 metų gruodžio 15 dieną SSSR prokuratūros vyresnysis tyrimo ir tardymo valdybos vidaus reikalų organuose prokuroras V. V. Popov (Maskva) nutraukė bylą prieš budelį Z. Bernotą, ,,nesant neginčijamų jo kaltės įrodymų“. Šio sprendimo, kurį pagimdė okupacinės struktūros, angažuotumas akivaizdus.

Po 1990 metų kovo 11 dienos niekas šios bylos net nepajudino. Lietuvos prokuratūra negynė Lietuvos piliečio teisių. A. Andreika ilgai gyveno užsienyje, kur gydėsi dėl sunkių traumų, patirtų suėmimo metu. 1999-09-28 dėl netiriamos bylos jis kreipėsi į generalinį prokurorą. 1999-12-08 (po 8 metų, 8 mėnesių ir 27 dienų) Vilniaus miesto apylinkės prokurorė Lina Urbonienė nusprendė bylos netirti ir nutraukti ją dėl senaties, pagal seną okupacinę veikos kvalifikaciją – pareigybinių įgaliojimų viršijimas. Darytina išvada, jog ši byla buvo žinoma, bet sąmoningai laukta, kad būtų galima ją nutraukti. Juk okupacijos laikais kitokios veiksmų kvalifikacijos nė negalėjo būti. Kodėl ši byla nebuvo nedelsiant peržiūrėta ir įvertinta? Ar čia negalima įžvelgti BK 100 ar 103 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių?

1949 metų vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Deklaracijos (1999-01-12 Seimo patvirtinta kaip oficialus Lietuvos teisės aktas) 17 straipsnyje numatyta: ,,Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.“ Ar kyla abejonių dėl Z. Bernoto veiksmų motyvacijos?

Prokurorų neveikimas buvo apskųstas. 2006-05-12 Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Eugenijus Papučka nutraukė ikiteisminį tyrimą. Dar kartą skųstasi. 2009-02-10, po 3 metų ,,tyrimo”, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Gediminas Bernatavičius nutraukė tyrimą dėl senaties, sovietinės okupacinės kvalifikacijos pagrindu. Byloje neapklaustas to meto Vilniaus miesto prokuroras A. Klimavičius, tyręs šią bylą.

Beje, joje yra duomenų, kad Z. Bernotas tąsyk mušė sulaikytus A. Lapėnaitę, V. Jokšą, K. Korsaką, I. Kriaunevičiūtę, o A. Širvinskas, R. Pakarnaitė ir J. Gelažius šį mušimą matė. Pagal akivaizdžiai nepagrįstą prokuroro E. Papučkos aiškinimą, Z. Bernotas turėtų atsakyti, jeigu būtų sumušęs ne mažiau nei tris asmenis, nors net ir tai yra! Iš esmės mušimo faktas neginčijamas, tik pripažįstama sovietinė veikos kvalifikacija! Kieno interesus gynė Vilniaus miesto prokurorai?

Kodėl neįvertintas KGB vaidmuo ir tarptautinė praktika?

Visuotinai žinoma, kad nurodymus persekioti ir imtis represijų prieš Atgimimo judėjimą sovietinei milicijai duodavo hierarchiškai aukštesnė nusikalstama organizacija KGB, kuri instruktuodavo, ką daryti, ką sulaikyti, ką ir kaip gąsdinti, kaip bausti, ką mušti ir kt. Tai aksioma. Prieš ,,operaciją“ buvo teikiamos instrukcijos ir nurodymai. Ne visi pareigūnai tam paklusdavo. Badavimo akcijos išvaikymo dalyviai, be abejo, gavo įsakymą jėga palaužti protestuotojus – ,,duoti į kailį“.

Z. Bernotas sovietinėje milicijoje buvo vienas tų asmenų, kuriems vartoti prievartą, netgi persistengiant, buvo įaugę į sąmonę. Jis puikiai žinojo, kad tramdo ne šiaip chuliganus ar girtuoklius, o aktyvius Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėjus. Ir gerai žinojo šios žiaurios prievartos užsakovų – KGB – norus ir tikslus. Milicininko Z. Bernoto veiksmai tardymo metu buvo ,,bananų baliaus“ prievartos tęsinys. Argi tai, prieš ką ši prievarta panaudota, buvo ne politinė ir ne laisvės gynimo akcija?

Visa tai žinodama, prokuratūra galėjo – jei, tarkime, ir pražiopsojo senaties terminą – vardan Lietuvos Respublikos laisvės kovos, teisės, garbės ir išdidumo, šį senaties terminą atstatyti, užuot atvirai demonstravusi sovietinę teisinę sąmonę.

Be abejo, tokiose bylose derėjo atsižvelgti ir į tarptautinę praktiką. Plataus atgarsio pasaulyje susilaukė pastarieji Antrojo pasaulinio karo metu Ivano Demjaniuko ir Vasilijaus Kononovo padarytų nusikaltimų vertinimai. 2012-ųjų rugsėjį Vengrijoje sulaikytas karo nusikaltimais įtariamas Belas Bisku, kuris 1956 metais, būdamas komunistinės Vengrijos vyriausybės vidaus reikalų ministru, tiesiogiai prižiūrėjo karinę tarnybą, kurios įsakymu buvo šaudomi civiliai.

Algirdas Endriukaitis, Balys Gajauskas, Petras Gvazdauskas, Petras Musteikis, s. Nijolė Sadūnaitė

O ŠTAI 2013 M. RUGSĖJO 17 D. „RADIJO SVOBODA“ RUSŲ KALBA PRANEŠĖ:

Žmogaus teisių teismas Strasbūre pripažino, kad Lenkija pažeidė Europos Žmogaus teisių konvenciją, nenuteisusi  Gžegožo Pšemiko (Grzegorz Pszemyk) žūties, kurį mirtinai sumušė milicininkai karinės padėties metu, kaltininkus. Apie tai pranešė „Radijo Svoboda“ korespondentas Aleksandras Lemeševskis.

1983 m. milicininkai Varšuvos centre be jokios priežasties sulaikė 19-metį Gžegožą Pšemiką, tada jį žiauriai sumušė, o po to jis numirė ligoninėje. Jo laidotuvės virto protesto prieš komunistinę valdžią manifestacija.

Jau laisvoje Lenkijoje po kelių užsitęsusių teisminių procesų kaltųjų taip ir nepavyko nuteisti iki tos dienos, kai baigėsi tokių nusikaltimų senaties terminas.

„Tai labai svarbus sprendimas ne tik moralės požiūriu, bet ir svarbus signalas visoms karinės padėties aukų šeimoms. Šiandien – laiminga diena“, – pareiškė Seimo deputatas Ričardas Čarnieckis (Ryszard Czarnecki)

Strasbūro teismas taip pat įpareigojo Lenkiją išmokėti Gžegožo Pšemiko tėvui 20 000 eurų kompensaciją

Turėkime vilties ir mes, lietuviai.

Nuotraukoje: Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime.

2013.09.18


Prisijunkite prie diskusijos