Algimantas Rusteika. Karalius nuogas


Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Po „mytiūčių” isterijos nauja žaidimo taisyklė – kalbėk ką nori ir nieko tau už tai nebus. Popierinė „Respublika” skelbia „Įtariamųjų bendradarbiavus su KGB sąrašą”. Na, tų, suprantat, kuriuos įtaria.

O kur uždrausta kam nors ką nors įtarti? Kur Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį už įtarimus galima nuteisti, jei tai tik tokia pilietiško piliečio pilietiška nuomonė? Ar jau nuomonės negalima turėti? „Mitiūtėms” galima, o V.Tomkui ne?

Raktinis žodis – „bendradarbiavus”. Nors kartą parašei ataskaitą apie kelionę, atsakei į klausimus, kai tave pakvietė pasikalbėti – tai juk bendradarbiavai. Bet koks kontaktas, kaip S.Sondeckio, D.Banionio, V.Sladkevičiaus atveju, bet koks pabendravimas net ne savo noru gali būti vadinamas ir „bendradarbiavimu”, ar ne?

Tai kur čia neteisybė? Juridiškai sunku prikibti. Norit – bylinėkitės, ponai politikai ir svarbuoliai, o mes su D.Banionio ir kitų apspjaudytųjų artimaisiais nusipirksim spragėsių ir stebėsim. Viso pasaulio ekranai parodys, kaip Lietuvoj žurnalistus teisia.

V.Tomkus – intrigų meistras: „Kitame šeštadieniniame „Respublikos” numeryje sužinosite, ką reiškia pajuodintos pavardės, kaip Lietuvoje atsirado jaunesnio amžiaus KGB atstovai…” Nors ir taip beveik aišku, kad atsirado per savo nenaudėlius tėvus, nes buvo paminėti KGB dokumentuose kaip jų vaikai.

V.Tomkus gudriai sudėliojo figūras lentoje, kai visi priešininko ėjimai yra blogi. Jei ims teisiškai persekioti, vadinasi sąrašas yra tikras. Jau pats VSD įspėjimas buvo beprotiškai fantastiška ir nemokama reklama, o jį pasirašęs direktoriaus pavaduotojas V.Mažeika drąsiai gali pretenduoti į Auksinius svogūnus nominacijoje „Praleido Progą Patylėti”.

Jei nieko nedarys – V.Tomkus ir toliau sąrašą skelbs. Jei ims aškinti, kad vieni įtraukti teisingai, kiti neteisingai, kad tariamą bendradarbių sąrašą kaip provokaciją pateikė FSB nurodymu KGB agentas Vitas Tomkus – ramiai atsakinės į konkretiką ir trauks savo konkretiką, kurios, be abejonės, turi.

Taip, panašu kaip Lenkijoj apie L.Valensą, bent jau toks pabandymas. Gali būti nešvaru, gali būti visaip prisidėjusi kita pusė. Tačiau kiekvienas suprantam – pati tokia diskusija visuomenėje pribrendusi. Kokiu būdu ji bevyktų, kaip tai momentiškai būtų kam nors nenaudinga ar nepatogu, perspektyvos valstybei atžvilgiu to reikia.

Viską išspręstų oficialus paskelbimas, kurio nebus, nes daug smagiau laikyti pėstininkus pakabintus ir šantažuoti, negu paskelbti ir prarasti įtaką. Dar baisiau, kai patys sprendimų priėmėjai gali būti pakabinti. Vien tik slaptumas išlaiko šmeižto ir šantažo galimybę, todėl paskelbtieji galėtų V.Tomkui ir padėkoti už išvadavimą.

Nuo penktadienio laukėm, kaip vystysis situacija, kol jie ten užsidangstę langus ir išsijungę išmaniuosius, sukišę nosis tarėsi ką daryti. Galvojom – vakare per Vremia tikrai matoniai su pugačiauskais gaus vertingų nurodymų ir pasakys.

Praėjo para, kita – ir nieko. Svarbu juk ne pats sąrašas, o valdžios ir visuomenės reakcija. Valstybei tai kaip medicininis tyrimas – gyvas organizmas reaguoja į stiprius dirgiklius, numirėlis – ne. Jokio spaudimo, vyzdžiai be reflekso, pulso ir kvėpavimo nėra, kūno išglebimas pereinantis į sąstingį.

Jie pasirinko tylą. Skandalų organizavimo klasikai ir lyderiai, pasirodo, patys labiausiai pasaulyje bijo skandalų.Tokio visuotinio, įnirtingo tylėjimo apie rezonansinę, visuomenėje įtampą keliančią informaciją nebuvo net SSSR laikais – anie bolševikai bent sugalvodavo kokį pasmerkimą ar pasityčiojimą.

Ką gi, tylėjimas irgi yra atsakymai. Pirmasis – jie paprasčiausiai neturi ką pasakyti ir atsakyti. Pati viešos diskusijos galimybė kelia jiems panišką siaubą ir norą pabėgti. Net didieji nuomonių formuotojai ir kiti kiškiai drąsuoliai, kas savaitę apspjaudantys nuo galvos iki kojų valdžios neįtikėlius, pridėję kelnes tyli. Nes atsakymai keltų naujus klausimus ir Nifnifo namelis sugriūtų.

Antrasis atsakymas – nepriklausomos žiniasklaidos nebeturim. Užvaldyta, įbauginta, indoktrinuota ir bulvarinė visa – ir internetinė, ir telekomunikacinė, ir popierinė. Jeigu sąrašas būtų melagingas – demaskuotų, jeigu tiesa – kalbėtų, jei nesąmonė – skaniai išsišaipytų. Tą darytų bet kurios šalies žiniasklaida. Net Rusijos ir Šiaurės Korėjos.

Liūdna stebėti, kaip Lietuva po truputį grimzta į sastingį, kai niekas nebesuvaldo įvykių ir nekontroliuoja padėties. Jiems nėra net ko apkaltinti – sumaištis dėl KGB bendradarbių seniai užprogramuotas liustracijos spektaklyje. Ir tokią situaciją, ir tokio skandalo galimybę sukūrė pati valdžia. Pūlinys kada nors turi pratrūkti.

O gyvenimas nesustos – ir toliau skambės paraduose maršai, griaudės ovacijos, išpuoštomis gatvėmis lėks prigrūsti stilingų ponių ir svarbių ponų blizgūs kortežai. Mes žinosim, kad jie žino ir jie žinos, kad mes žinom. Visi supratom atsakymą – karalius nuogas.

2018.02.25; 05:17

print