Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (XIII)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

„Pirmadienį revoliucija neįvyks dėl karantino, renginys atidedamas neapibrėžtam laikui!“ Ar galite įsivaizduoti taip suformuluotą mūsų politinės darbotvarkės pranešimą, kabantį kur nors interneto erdvėse ar prisegtą skelbimų lentoje? Vargiai, ar ne? Tačiau ta proga pastebėsiu, kad revoliucijos atidėjimas niekam neišeina į naudą, nukelta revoliucija anksčiau ar vėliau sugrįžta su išaugusiu nuožmumu ir per tą nustūmimo į užribį laiką prisikabinusiu patologiniu nusiteikimu.

Ką tik, toli gražu nelaukdamas karantino pabaigos, Seimas beveik vienbalsiai nubalsavo už tai, kad Darius Jauniškis būtų paskirtas į Valstybės saugomo departamento (VSD) direktoriaus postą antrajai kadencijai (už buvo 109, prieš – 4). Čia norėčiau pasidalinti savo abejonėmis dėl tokio pasirinkimo, gerai suprasdamas, kad šuns balsas į dangų neina. Iš anksto prašau skaitytojo nepalaikyti manęs, stojančio priešpriešais, drąsiu žmogumi (tokiu atveju įsižeisčiau ne juokais, tikrai užsigaučiau), greičiau yra taip, kad mano kailis yra toks skylėtas, jog nėra jokio reikalo jį pasaugoti. Tikrai nesu iš tų, kurie tuščiai demonstruotų savo bravūrą, įsivaizduodamas, kad pilietiškumas mažai ką turi bendro su pozų pasirinkimu.

Skambutį suskambant išgirdau jau anksčiau, kai buvo pranešta, kad sociologinis tyrimas nustatė, jog kompetentinga auditorija (verslininkai, politikai ir, jeigu neklystu, žurnalistai) D.Jauniškį laiko vienu iš įtakingiausių Lietuvos žmonių. Ar galite įsivaizduoti, kad ES ar kitoje demokratinėje valstybėje žvalgybai konkrečiu momentu vadovaujantis pareigūnas būtų priskirtas įtakingiausiųjų būriui, kartu su popso scenos žvaigždėmis, politikais ir skandalingiausiais žurnalistais. Taip ar panašiai gali pasitaikyti totalitarinėje visuomenėje, tačiau tenai tokie tyrimai nebūtų skelbiami, taigi mūsų atvejis yra ypatingas, primenantis apie užsilikusius post-totalitarinės visuomenės kompleksus arba teikiantis didesnį ar mažesnį pretekstą nerimauti dėl kvazi-totalitarizmo galimo daigelio pradygimo (kvazi-totalitarizmas nėra tikrasis totalitarizmas, greičiau yra totalitarizmo karikatūra, tačiau ir toks kvazi-totalitarizmas gali pagadinti daug kraujo).

Net ir man neginkluota akimi matosi, kad D.Jauniškio vadovavimo metais VSD labai stipriai pasitempė. Įvyko kažkas panašaus į VSD reformą, VSD pranešimai visuomenei tapo nepalyginamai turiningesni, kyla įspūdis, kad dabar jau VSD pareigūnai tuščiai burnos neaušina, o išgaląstomis ietimis bando atstumti priešininką savo fronto ruože.

Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Išties gyvename hibridinio karo pafrontės zonoje, kai didesnė nei įprasta priešpriešos tarp nedraugų dalis nusikelia į žvalgybų veiklos sferą. Tikriausiai ne be pagrindo esme girdėję sakant, kad slaptosios tarnybos veikia be taisyklių. Kaip atrodo žiūrint net iš tolo, demokratinės šalies žvalgybininkams kyla papildomų keblumų savo veiklos sferoje, jeigu lygintume su nedemokratinių šalių tokių tarnybų veiklos taktika, nes jie labiau nei priešininkas yra įpareigoti laikytis įstatymo.

Žinoma, įstatymo trukdžiu vadinti neturime teisės jokiomis aplinkybėmis, kita vertus, didesnis įsipareigojimas civilizuotumui nedraudžia demokratiškai organizuotos visuomenės žvalgybos tarnyboms pranokti priešingą savo išradingumu, valios savybėmis ir pan. Taigi taigi… Kas matosi net plika akimi, D.Jauniškis yra labai valinga, mokanti susikoncentruoti asmenybė. Anksčiau būdavo, kad į VSD vadovo postą paskirtas žmogus visų pirma sprendžia teorinius klausimus, teorizuoja ir teorizuoja be pabaigos, savo ruožtu D.Jauniškis, kaip nesunku pastebėti, ne tiek teorizuoja, kiek veikia.

Nesiruošiu veltis į diskusiją dėl VSD neva vykdyto sekimo skandalo, neturiu tvirtos nuomonės dėl to – buvo ar nebuvo čia pažeistos procedūros? Kelia nerimą daug svarbesni dalykai! Jau ne vieną kartą per keletą metų esu atkreipęs dėmesį į tai, jog D.Jauniškis savo viešuose pasisakymuose sąmoningai maišo valstybės ir politinės valdžios sąvokas, sukeičia jas, taigi, ne kartą yra minėjęs valstybę, turėdamas galvoje nei daugiau, nei mažiau, o tik postus esamu momentu užimančią valdžiukę, – tokiu būdu aiškiai deklaruodamas savo pasirinkimą, kad neva valstybės interesų apsauga susiveda į politinės valdžios veiklos komfortinių sąlygų užtikrinimo užduoties puoselėjimą. Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad sąvokos čia yra sumaišomos ne dėl nesugebėjimo atskirti vis tik skirtingus dalykus, bet sąmoningai, demonstruojant tokį sąvokų pakeitimą kaip savo įsisąmonintą poziciją su pozos elementais. Na, nesakykite, kad sąvokų patikslinimo užduotis yra tik menkavertis, mažai su gyvenimiškais reikalais susijęs dalykas, andai dėl sąvokos apibrėžimo niuansų skirtumų prasidėjo net tokie revoliuciniai pokyčiai kaip Reformacija.

Iš pradžių maniau, kad kažką panašaus apie sąvokų sumaišymą turi galvoje ir Gabrielius Landsbergis, neseniai pateikęs pareiškimą spaudai dėl D.Jauniškio pasisakymų, tačiau iškalbingu momentu yra ir tai, kad G.Lansbergis, kaip atrodo, to savo pareiškimo paknopstomis išsižadėjo.

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Antai G.Landsbergis, kreipdamasis tiesiogiai į D.Jauniškį https://slaptai.lt/g-landsbergis-praso-vsd-vadovo-placiau-paaiskinti-ketinima-fiksuoti-visus-neigiamus-pasisakymus/, bylojo:

„Po Jūsų susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriame aptarėte Jūsų vadovaujamos institucijos veiklą dabartinės valstybės lygio ekstremalios situacijos sąlygomis, žiniasklaidai pateikėte komentarą apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais. Toks komentaras sukėlė pagrįstą nerimą visuomenėje, kurios dalis – politikai, teisininkai, žurnalistai, medikai, visuomenininkai ir kiti – pagrįstai kelia klausimus dėl Vyriausybės, jos kai kurių ministrų ir sveikatos apsaugos sistemos institucijų, kurių veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant valdyti esamą krizinę situaciją, vadovų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Tokius klausimus Vyriausybei nuolat kelia ir parlamentinei opozicijai priklausančios partijos.“

Kaip atrodo, G.Landsbergis jau suprato, jog geriausia byla vis tik yra tyla, sugebėjimas laiku nutilti, išsižadėti nekonjunktūrinių pozicijų. Kas be ko, tokie tarp mūsų politikų kasdien matomi kūlversčiai rodo patologiškai žemą lygmenį! Kita vertus, opozicija taip pat priklauso valdžios struktūrai, taigi valstybės ir valdžios sąvokų sumaišymas neužtraukia jokio debesėlio opozicijai, tačiau, pabandykime įsivaizduoti, kad imant pacituotus D.Jauniškio žodžius už gryną pinigą, tarkime, toks Rimvydas Valatka jau kelis kartus turėjo būti pakartas Lukiškių aikštėje. O dabar pamintykime, kuris – Rimvydas Valatka ar Ramūnas Karbauskis – vis dėlto turėtų būti laikomas didesniu valstybininku?

Jeigu norite, galime pamėginti  į reikalo esmę pasižiūrėti išnarintomis akimis, t. y. iš mūsų dažnai kritikuojamos valdžios pozicijų. Niekam nemalonu būti kritikuojamam, kasdien traukiamam per dantį, a? Kitas klausimas – ar valstybės orumo nepažeidžia tai, kad valdžia yra spardoma ant kiekvieno kampo? Kaip atrodo bent man, valstybė prarastų savo orumą visiškai, jeigu laisvoje Lietuvos spaudoje būtų pradėtas liaupsinti toks R.Karbauskis, apsimelavęs iki pašaknų politikas, šiandieninės valdžios centrinė figūra. Kaip atrodo bent man, jau instinkto lygyje turėtume jausti skirtumą tarp valstybės ir valdžios: štai valstybė apdovanoja žmogų medaliu, valstybės vardu yra įteikiama nacionalinė premija labiausiai nusipelniusiems menininkams, o karantiną skelbia valdžia, Sauliaus Skvernelio vyriausybė.

Įdomu, kad sovietinėje terminologijoje išties nebuvo labiau reljefiškai išryškintas skirtumas tarp valstybės ir valdžios, dažnai valdžios apibrėžtis čia buvo suplakama su valstybės sąvoka, partizanai ir disidentai vadinami kovotojais prieš sovietų valdžią, nes leninistinė savo pseudo-socialistiniu turiniu ir imperinė savo forma santvarka buvo įsteigta valdžios uzurpacijos dėka, o tokia santvarka iškart iširo, kai buvo nustumta į pašalį sovietinė valdžia. Savo ruožtu paprastai demokratinė visuomenės tvarka nesikeičia, kai pasikeičia eilinė valdžia.

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kaip jau užsiminiau anksčiau, man sunku patikėti, kad toks nepėsčias žmogus kaip D.Jauniškis nieko nebūtų girdėjęs apie čia aptariamą skirtumą tarp valstybės ir valdžios sąvokų.  Taigi, kaip atrodo, jo ignorans yra apsimestinis, nutaikytas į R.Karbauskio kompatiją, bandant sukurti iliuziją, kad dabartinei valdžiai D.Jauniškis yra palankiausias iš visų galimų variantų, nes neskiria valdžios ir valstybės sąvokų. Kaip sakoma liaudyje, D.Jauniškis yra labai protingas durnius. Kita vertus, tokia poza visuomenės atžvilgiu vis tik yra nelabai garbingas pasirinkimas, kuris nežinia kur gali nuvesti.

Kartais jaučiu nešvarios sąžinės balsą, priekaištaujantį man dėl to, jog kažkada esu parašęs ne vieną chuliganiškų intonacijų paskvilį apie Dalią Grybauskaitę, kaip antai „Tas pats Lukašenka, tik ūsai – kitoje vietoje“, „D. Grybauskaitė – banditų stogas?“ ir kt. Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė paskvilių apie save neskaitydavo, kita vertus, nė vienas iš jos pažų niekados nėra  bandęs kaip nors mane prispausti, uždrožti per kepurę tokiam nepraustaburniui kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad nebuvau pastebėtas dėl savo mažareikšmiškumo? Vis dėlto esate teisūs tik iš dalies, nes, nežiūrint mano mažareikšmiškumo, kai kurie šių straipsnių posakiai buvo valkiojami plačiai ir ilgai. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokių pažymų apie ministrus, viceministrus ir kitus politikus buvo reikalaujama, aš pats visados slapta jaučiau savo skylėtu kailiu, buvau tikras dėl D.Grybauskaitės ir ją supusios svitos garbingumo. Dėl šiandieninio politinio olimpo garbingumo jau nesu toks užtikrintas.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie valstybės ir valdžios apibrėžčių skirtumus esu kalbėjęs ne kartą, taip pat ir šiame dienraštyje https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-suvereniteto-nedaluma/. Toliau pateikiu slaptai.lt publikuoto straipsnelio ištrauką, paryškinančią skirtumą tarp valstybės kaip tautos suvereninės galios ir valdžios apibrėžčių.

XXX

Žodis „suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno „kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan.

Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas. Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, „pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami  dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai. Jeigu siekiame išsaugoti žodžio „valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas.

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių. Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.

Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks „pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl siekdami subalansuoti pelnytas išvadas teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją „suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.

Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantys dalykai.

Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.

Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.

Taigi, kaip matome, suvereno sąvoką  yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.

(Bus daugiau)

2020.04.09; 16:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.