Lietuva – bergždžias reikalas


Print

Ministras Sikorskis (Sikorski), pristatydamas Seime Lenkijos užsienio politikos uždavinius ir kryptis, santykiams su Lietuva skyrė iš esmės tik vieną sakinį: „Santykiuose su Lietuva tikimės naujo atsivėrimo su vyriausybe, susiformuosiančia po spalį vyksiančių rinkimų“. Tik tiek ir netgi tiek.

Ką gi tai reiškia? Ogi tai, kad, pirma, anot Lenkijos užsienio reikalų ministro, dabartinė Lietuvos vyriausybė yra beviltiška, nes su ja nieko nesuderinsime, tad neverta nė burnos aušinti. Antra, Lenkijos užsienio reikalų ministras tikisi, kad dabartiniai valdantieji pralaimės rudenį vyksiančius rinkimus ir neteks valdžios, o su kitais atėjusiais į valdžią gal galėsime susitarti.

Tuo pasisakymu Sikorskis palaidojo visas viltis, kad iki metų pabaigos santykiuose su Lenkija kas nors pasikeis į gera, nes kol po rudens rinkimų bus suformuota vyriausybė, šie metai pasibaigs. Bet ar tikrai bus kita vyriausybė? Jei išliks ta pati vyriausybė, su kuria ministras Sikorskis nenori kalbėti (ir apie tai paskelbia Seime), mūsų santykiai ir toliau nesikeis. Nebent į bloga. O jei rinkimus Lietuvoje laimės dabartinė opozicija? Ta, už kurią – kaip galima interpretuoti ministro pasisakymą – „serga“ mūsų vyriausybė? Daug signalų rodo, kad Lietuvos opozicija nenori tokio sirgalio.

Vienaip ar kitaip, lietuviai ministro Sikorskio pasisakymą laiko įžeidimu. Manęs tai nestebina. Kaip reaguotume, jei, pvz., prezidentas Sarkozy būtų pasakęs Prancūzijos parlamente, kad nekalbės su Lenkija, na, nebent po artimiausių rinkimų, jei juos laimės dabartinė opozicija?

Esant tokiai situacijai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė nepriėmė prezidento Komorovskio (Komorowski) kvietimo į regioninį susitikimą, surengtą NATO ateičiai ir saugumui Europoje aptarti. Priminkime – tai ta pati prezidentė, kuri atvykdavo į Lenkiją kartu pažymėti Gegužės 3-iosios konstitucijos metines. Ta pati, kuri Lenkijoje savo kalbą sakė lenkiškai ir tai sukėlė Lietuvos dešiniųjų protestus.

Atsisakydama priimti kvietimą, Grybauskaitė leido suprasti, kad solidarizuojasi su ministro Sikorskio įžeista dabartine vyriausybe ir nepripažįsta Lenkijos lyderystės regione (kurią, tiesą sakant, mes prisiskyrėme patys), nuogąstaudama, kad Lenkija gali netinkamai panaudoti lyderystę, pvz., darydama spaudimą Lietuvai.

Kad neliktų tuščių iliuzijų, prezidentės poziciją pagyrė Česlovas Juršėnas – dar neseniai vienas draugiškiausių Lenkijos atžvilgiu politikų, socialdemokratų, t. y. tų, kurie po rudens rinkimų teoriškai gali perimti valdžią Lietuvoje – lyderis. Taigi paskutinė Sikorskio viltis pasirodė esanti bergždžia.

Dėl ko kilo šis lietuvių ir lenkų ginčas? Dėl elgesio su lenkų mažuma Lietuvoje. Kaip tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai ši mažuma yra gana didelė – ją sudaro apie 200 tūkst. lenkų, tankiai gyvenančių dviejuose rajonuose (Vilniaus ir Šalčininkų). Pačiame Vilniuje lenkų mažuma sudaro apie 20 proc. gyventojų.

Ši mažuma nori ne tik išsaugoti tautinį, kalbinį ar kultūrinį savitumą, bet turi ir politinių ambicijų. Turi rinkimuose dalyvaujančias politines partijas, atstovų Seime ir europarlamente, dalyvauja kovoje dėl valdžios: sudaro koalicijas, veikia opozicijoje.

Be abejo, turime palaikyti mūsų tautiečius – Lietuvos piliečius, padėti jiems patenkinti jų kultūrinius ir švietimo poreikius. Tačiau ar turime teisę remti jų kovą Lietuvos politinėje arenoje?

Lietuva yra daugiau nei dešimteriopai mažesnė už Lenkiją. Ji bijo polonizacijos. Ta baimė yra perdėta ir, tikiuosi, be pagrindo. Lietuva bijo, kad lenkų mažuma atsigręš į autonomijos idėją, o Lenkijos valstybė, aklai remianti visas tautiečių pretenzijas, parems ją ir šiuo atveju. Lietuvos fobijos yra stipriai įsišaknijusios ir Lenkijoje gali atrodyti juokingos. Tačiau jos yra realios, ir šį faktą reikia turėti omenyje. Reikia kantriai rodyti Lietuvai, kad šios fobijos neturi realaus pagrindo. Šūkaliojimai ant lietuvių, įsižeidimai ir tolesnių reikalavimų kėlimas šias fobijas tik sustiprina. Tai kelias į niekur!

Lietuvos piliečiai lenkai turi teisę iš savo valstybės reikalauti įvairių dalykų. Turi teisę rengti demonstracijas, protestus, skelbti savo pažiūras. Tačiau ar Lenkija turi teisę remti visus tuos jų protestus, demonstracijas ir reikalavimus? Ar tautinis solidarumas neturi skaitytis su tarptautine teise?

Užuot pareikšdama, kad santykiai su Lietuva priklauso nuo to, kaip lietuviai elgsis su lenkų mažuma, Lenkijos vyriausybė turėtų kategoriškai pareikšti tiek Lietuvos lenkams, tiek ir Lietuvos vyriausybei, kad ryžtingai reikalaus, jog lenkų tautinės mažumos atžvilgiu būtų paisoma iš europietiškų standartų kylančių įsipareigojimų ir tuos standartus viršijančių, dvišalėje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų. Taip pat vyriausybė turėtų pareikšti, kad Lenkijos valstybė nerems mažumos lyderių reikalavimų, išeinančių už minėtų standartų ir įsipareigojimų ribų.

Be to nei pataisysime Lietuvos lenkų situaciją, nei išgydysime lietuvių fobijas, nei parodysime pasauliui, kad sugebame vykdyti veiksmingą politiką regione (nors turime ambicijų vaidinti lokalaus lyderio vaidmenį).

Nuotraukoje: Janas Vidackis (Jan Widacki).

Paskelbta „Przegląd“ ir Lenkijos lietuvių portale punskas.pl

2012.04.25


Prisijunkite prie diskusijos