Prezidentė – XXI a. šlėktų taikinyje


Print

„A.Stancikienė: prezidentė mus valdo tokiu principu, kuriuo mus valdė okupacinė Rusija“, „Prezidentė įsismagino – valosi kojas į teismus“, „P.Urbšys: prezidentė privalo paaiškinti VSD savivalę“, „Z. Vaišvila: D. Grybauskaitė eina ne tas pareigas“ – tai tik kelios antraštės, kuriomis nusprendžiau pradėti šią įžvalgą, kad niekam nekiltų klausimas, ar prezidentę kas nors puola. Atsakymas akivaizdus: taip, ir net labai nuoširdžiai.

Žinoma, galima daryti prielaidą, kad pareiškimu, jog Dalios Grybauskaitės prezidentavimo principai tolygūs Rusijos okupacinės valdžios taikytiems principams, Seimo narė Aurelija Stancikienė tik demonstruoja savo juodojo humoro potencialą. Vis dėlto realistiškesnis paaiškinimas būtų toks: žiniasklaidą valdančios verslo grupės, arba oligarchai, nusprendė D. Grybauskaitei parodyti raudonąją kortelę, todėl visiems, kurie nori nemokamai pasireklamuoti verbaliniu būdu įspirdami prezidentei, suteikiama galimybė pasinaudoti visokeriopa šlėktų valdomų žiniasklaidos priemonių pagalba.

O atsižvelgiant į tai, kad XXI a. šlėktos valdo didelę dalį Lietuvos žiniasklaidos, šios pagalbos dydis tam tikrais atvejais gali būti įspūdingas. Beje, kai kalbu apie šlėktas, turiu omenyje Abiejų Tautų Respublikos bajorus, kurie, turėdami liberum veto teisę, dažnai veikdavo prieš valstybės interesus ir ne tik savo ar dėl valdžios kovojančių didikų, bet ir carinės Rusijos naudai.

Kodėl D. Grybauskaitės puolimas buvo neišvengiamas?

Kaip sako liaudies išmintis, jei nori mušti, lazdą visada rasi, taigi apie oficialią puolimo versiją savo nuomonę išdėstysiu vėliau, o dabar pabandysiu įvertinti, kodėl D. Grybauskaitei šį rudenį nebuvo lemta tikėtis ramaus prezidentavimo.

Visų pirma tai susiję su vidaus politikos aktualijomis. Artėja Lietuvos prezidento rinkimai, todėl visi, kas geidžia atsisėsti į prezidento kėdę ar į ją pasodinti savo žmogų, puikiausiai supranta, kad jei prezidentė išlaikys dabartinius reitingus, nė vienas pretendentas neturi šansų. Tad visiems jiems būtų naudinga, kad dėl vienų ar kitų priežasčių prezidentės reitingai pradėtų kristi. Tačiau būtina įvertinti ir tai, kad dalis įtakingų jėgų orientuojasi ne tik į rinkimus. Mažėjantys prezidentės reitingai padėtų tam tikroms verslo grupėms jau šiandien didinti įtaką ir sau naudinga linkme veikti sprendimus. Ypač tai aktualu toms oligarchinėms grupėms, kurios nori dominuoti artimiausioje ateityje.

Vis dėlto jei kalbame apie tam tikrų veiksnių įtaką, turime pripažinti, kad puolimas iš Lietuvos buvo neišvengiamas, nors yra daug jėgų, kurios dar dvejoja, ar dalyvauti šiame puolime, o puolimas iš Kremliaus pusės buvo irgi neišvengiamas, tačiau Kremliaus išlaikytiniai pasirinkimo nedalyvauti neturi. Vien tai, jog Lietuvoje ketinama pasirašyta Europos Sąjungos (ES) ir Ukrainos partnerystės sutartį, yra pakankama priežastis Kremliui aktyvinti visą savo agentūrą, kad šį rudenį Lietuvoje sukeltų didžiausią įtampą. Sėkmingai destabilizuota padėtis Lietuvoje galėtų padėti įtikinti ES partnerystės siekiančias valstybes, ypač jų lyderius, kad jiems asmeniškai būtų ne tik pelningiau, bet ir saugiau, jei jų valstybės pasirinktų ne ES, o Euraziją.

Kad toks raginimas atrodytų įtikinamai, būtina kenkti ne tik Lietuvos ekonomikai (tai ir daroma), bet ir ES pozicijoms atstovaujantiems lyderiams, pavyzdžiui, D. Grybauskaitei, ir taip pademonstruoti vakarietiškos, demokratinės aplinkos nesaugumą. Taigi, esant dabartinei situacijai, bet kuris asmuo, būdamas Lietuvos prezidentu ir pritardamas ES bendradarbiavimui su Ukraina, sulauktų didesnio ar mažesnio smūgio iš Rusijos. O prezidentė D. Grybauskaitė, tiesiog įžūliai nuosekliai ir tvirtai atstovaudama ES ir Lietuvos pozicijoms bei ragindama su ES bendradarbiauti siekiančias valstybes nepasiduoti Rusijos spaudimui, tarsi prašosi išskirtinės porcijos iš Kremliaus rankų.

Beje, yra dar vienas reikšmingas veiksnys. Jei Kremliui ir su juo susijusiems ar savo interesų pagrindu veikiantiems veikėjams pavyktų didelę dalį Lietuvos visuomenės įtikinti, kad Lietuvos valdžia elgiasi nedemokratiškai, kad Lietuvą yra užvaldę Valstybės saugumo departamento klanai ir t. t., tai turėtų teigiamos įtakos procesams, susijusiems su nuolatinio Lietuvos valdžios elito gyventojo Viktoro Uspaskicho ir jo partijos likimu.

Taigi, destabilizuodami padėtį Lietuvoje, kiršindami visuomenę, supriešindami ją su valdžia, ypač su prezidente, Kremliaus strategai galėtų ne tik pasiekti geopolitinių tikslų, bet ir sustiprinti savo pozicijas Lietuvoje, nes bent jau aš manau, kad būtent V. Uspaskichas yra darbščiausia visų laikų bitutė, siekianti Rusijai naudingų tikslų. Todėl rūpinimasis ja ir jos politinių pozicijų išsaugojimas gyvybiškai būtinas, nes priešingu atveju gali susidaryti įspūdis, jog būtent Kremlius nebesugeba apsaugoti savo draugų.

Labai įdomi oficiali puolimo versija

Jei pastebėjote, gerbiamieji skaitytojai, dažniausiai mūsų žurnalas stengiasi nelįsti į specialiųjų tarnybų reikalus, nes objektyviai įvertinti ten vykstančių reiškinių dėl jų darbo specifikos neįmanoma. Man asmeniškai gyvenime ne kartą teko susidurti su tam tikrų situacijų modeliavimu, todėl puikiai suvokiu, kad kartais pasitikėti tuo, ką tau sako apie konkretų asmenį, nelabai gali, nes privalai žinoti, ar situacija nėra sumodeliuota.

Dar sunkiau atskirti, kas konkrečioje situacijoje yra geriukas, o kas – blogiukas. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad doram pareigūnui, kuriam iš tiesų tuo metu nedarė įtakos nei Rusijos, nei oligarchinės grupės, kas nors liepia atlikti tyrimą arba, gavęs įtartinos informacijos, jis pats jį inicijuoja, siekdamas sąžiningai išsiaiškinti, ar nėra neskaidriai naudojamos lėšos. Šis pareigūnas pradeda stropiai vykdyti savo darbą ir tik surinkęs gausybę informacijos suvokia, kad realiai jis renka informaciją apie kitos Lietuvos specialiosios tarnybos vykdomą labai slaptą užduotį.

Tai sužinojęs, pareigūnas turi kelis pasirinkimus: informuoti atsakingus asmenis ir su jų leidimu nutraukti savo tyrimą, neinformuoti ir toliau rinkti informaciją, informuoti aukštesnius pareigūnus ir toliau rinkti informaciją su jų leidimu. Teoriškai tarsi reikėtų tikėtis sprendimo nutraukti tokį tyrimą, tačiau jeigu yra rimtų priežasčių, pavyzdžiui, noras surinkti kuo daugiau kompromituojančios medžiagos apie kitą Lietuvos specialiąją tarnybą (o gal pravers?), tyrimą galima ir tęsti. Žinoma, slaptą informaciją apie kitų specialiųjų tarnybų veiklą galima rinkti siekiant ir kitų tikslų.

Šį pavyzdį pateikiau tik tam, kad būtų galima geriau suvokti, jog tam tikrais atvejais situacija komplikuojasi natūraliai, o išorės jėgos paprasčiausiai pasistengia didinti įtampą ir pasinaudoti natūraliai kilusiu konfliktu. Todėl kartais labai sunku suvokti, ar įtampos tarp skirtingų specialiųjų tarnybų šaltiniu tapęs pareigūnas yra pats padoriausias kovotojas už skaidrią Lietuvą, ar nacionaliniam Lietuvos saugumui pavojų keliantis asmuo.

Būtent dėl šios priežasties nuo pat pradžių į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) skandalą žvelgiau ypač atsargiai. Kaip žinote, visas šis skandalas susijęs su banko „Snoras“ istorija, kai žiniasklaidai buvo nutekinta informacija apie gresiantį banko uždarymą, o vėliau prasidėjo kaltųjų paieškos. Deja, iki šiol taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas konkrečiai nutekino informaciją žiniasklaidai, tačiau tai nesutrukdė nubausti buvusių FNTT vadovų. Po tyrimo melo detektoriumi ir po gana ilgų batalijų FNTT vadovo pavaduotojas Vytautas Giržadas buvo atleistas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad pareiškėjo nepatikimumas iš esmės buvo konstatuotas remiantis vien neigiamomis tyrimo poligrafu išvadomis, kurios, nesant kitokios neigiamos ar kompromituojančios informacijos apie pareiškėją ir jo aplinką, laikytinos tik prielaidomis.

Taigi, teismas priėmė sprendimą ir FNTT istorija užvirė iš naujo. Šioje situacijoje visuomenei ir vėl tenka rinktis tarp dviejų pozicijų: kad V. Giržadas buvo pats doriausias pareigūnas, kurį atleido blogiukai, arba kad pareigūnas, įtartas duomenų apie veiksmus prieš banką „Snoras“ nutekinimu, turėtų pats susimąstyti, ar gali eiti šias pareigas (tokia prezidentės pozicija). Kuri pozicija yra teisinga, atsakyti nėra lengva, tuo labiau kad jau akivaizdžiai matyti įtakingų grupių pastangos išnaudoti šią situaciją politinėje kovoje. Po teismo sprendimo procesai pradėjo vykti labai greitai. Buvęs FNTT vadovas, o dabar Seimo narys Vitalijus Gailius vėl pareiškė, kad su juo ir su V. Giržadu susidorojo saugumiečių gauja. Šis pareiškimas ir vėl sujaudino bei kovai už teisingumą uždegė kelias žiniasklaidos priemones, kurioms visi kiti procesai, vykstantys Lietuvoje ir regione, tapo nykštukiniai, palyginti su neteisybe, kurią patyrė V. Giržadas.

Panašų, bet jau politinį užsidegimą ištirti šią situaciją pademonstravo Darbo partija (leiboristai), prie jos šauniai prisijungė Rolando Pakso pasekėjai, prisiminę, kad saugumiečių gauja susidorojo ir su jų lyderiu. Taigi, procesas pajudėjo – ir labai aiškia kryptimi, todėl dar ne kartą išgirsite šių verslo grupių valdančios žiniasklaidos ar Darbo partijos (leiboristų) bei kitų su šia partija susijusių politinių darinių versiją apie tai, kas ir kodėl sėja Lietuvoje neteisybę. O šiandien noriu paminėti vieną dalyką, kuris iki šiol ignoruojamas, nors jo analizė išmintingam žmogui galėtų suteikti daug peno gilioms įžvalgoms.

Buvęs FNTT vadovas V. Gailius, aiškindamas žiniasklaidai, kodėl su juo ir su V. Giržadu susidorojo „buvusių, esamų politikų, Valstybės saugumo departamento pareigūnų – buvusių ir esamų – politinės korupcijos grupuotė“, pareiškė: „Motyvai – elementarūs: galima politinė korupcija ir mūsų dalyvavimas tyrimuose. Visų pirma, aš pradedu nuo nusikalstamo pelno – FNTT pradėjo griežtai kontroliuoti Baltarusijos opozicijai skiriamas lėšas ir jų judėjimą, o iki to laiko pinigai keliavo maišais ir, manau, buvo pasisavinami.“

Taigi, iš šio pareiškimo sužinome, kad Lietuva finansavo Baltarusijos opoziciją, o FNTT griežtai kontroliavo opozicijai skiriamas lėšas ir jų judėjimą bei dalyvavo tyrimuose! Į šias V. Gailiaus mintis vertėtų įsiskaityti labai įdėmiai ir ne todėl, kad, anot Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus Gedimino Grinos, jeigu V. Gailius ir V. Giržadas atliko tyrimus dėl neteisėto esamų ir buvusių saugumiečių praturtėjimo ar kitus, jis apie juos privalo žinoti. Kitu atveju kyla abejonių dėl tyrimų teisėtumo. Nes kam rūpi, ar tie tyrimai buvo atliekami teisėtai? Juk mūsų tikslas – išsiaiškinti, kas čia geriukai. Todėl iš esmės nėra svarbu, ar teisėtai, ar neteisėtai rinko informaciją, daug svarbiau, kad buvęs FNTT vadovas viešai informuoja visą pasaulį, jog Lietuva finansavo Baltarusijos opoziciją.

Tai keista, nes jei Lietuva iš tiesų rėmė diktatoriaus valdomos Baltarusijos opoziciją, tai tikriausiai buvo ypač slapta operacija, kurios paviešinimas sunkiai atitinka nacionalinius Lietuvos interesus. Taigi, kas verčia V. Gailių ne šiaip kalbėti apie saugumiečių gaują ir Seime inicijuoti tyrimus, kurie likviduotų šį siaubingą darinį, o garsiai trimituoti apie ypač slaptą operaciją ir dar informuoti, jog kalba ne šiaip, o, suprask, turėdamas patikimų duomenų, nes kontroliavo Baltarusijos opozicijai skiriamas lėšas ir jų judėjimą! O gal buvęs FNTT vadovas nuoširdžiai tikisi, kad Darbo partijos (leiboristų) nario Seimo pirmininko Vydo Gedvilo sukurta komisija kvies visus slaptos operacijos dalyvius ir Baltarusijos opozicijos atstovus, gavusius paramą, kad išsiaiškintų, ar saugumietis perdavė opozicionieriui visą maišą, o jis su V. Giržadu galės vizualiai paliudyti, kokio dydžio maišas buvo Vilniuje ir koks maišiukas liko Minske.

Jungtinė Kremliaus bitučių ir oligarchinių šlėktų kariuomenė

Kai žvelgi į Lietuvoje veikiančius asmenis ir bandai identifikuoti jų motyvaciją, kartais labai sunku suprasti, ar jie geriukai, ar blogiukai, nes specialiosios tarnybos, ypač KGB, yra didmeistrės, kai reikia sumodeliuoti situaciją taip, kad jų tikslams atstovautų ir reikiama kryptimi procesus pakreiptų gana atsitiktinai į tam tikrą situaciją patekęs asmuo, ir tiesioginių sąsajų, leidžiančių ką nors įtarti, nebūtų. Todėl reikia analizuoti ne pavienių asmenų veiksmus, o bendrą procesą, ir bandyti suvokti, kokių tikslų konkrečioje situacijoje gali siekti interesų grupės.

Žvelgiant iš Vladimiro Putino interesų perspektyvos, galima teigti, kad jei šiandien Seimas vėl skelbs pasauliui, jog Lietuva pinigais rėmė Baltarusijos opoziciją, jog Lietuvoje veikia saugumiečių klanas, o šalį valdo prezidentė, kurios akivaizdoje Aleksandras Lukašenka atrodo kaip tikras demokratas, Kremliui naudingesnio šou ir nesugalvosi. O mūsų oligarchinių šlėktų interesai iki banalumo nuobodūs. Kaip anksčiau, taip ir dabar jie tik siekia didinti savo įtaką ir ją išnaudoti dalijantis valstybės potencialą.

Todėl, atsižvelgiant į tai, kad valdant D. Grybauskaitei per pastaruosius metus nė vienam nepavyko nieko nugvelbti ar kolegiškai su kitais oligarchais pasidalyti, belieka tikėtis gana vieningos, tai yra neigiamos, šlėktų pozicijos D. Grybauskaitės atžvilgiu. Ir taip bus ne todėl, kad jiems įtaką daro Kremlius ar kad jau prieš tapdami oligarchais pasirašė visam gyvenimui, o todėl, kad Kremlius jų norų atžvilgiu, kaip ir XVII a., yra gerokai palankesnis. Vieniems duoda pinigėlį, kitiems leidžia ką nors pasiimti, tretiems net suteikia generaloligarcho titulą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Žurnalas "Valstybė" (elektroninė versija – www.valstybe.eu)

2013.11.14


Prisijunkite prie diskusijos