Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis neslepia – Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono išsakyti raginimai neleisti žeminti Rusijos, siekiant palengvinti tolesnes derybas, jam yra nevisiškai suprantami.
 
„Tikrai nevisiškai suprantama. Manau, kad ta diskusija, tiek, kiek ji yra dvišalė ir susijusi su Prancūzijos ir Rusijos santykiais, tai čia nesiimčiau komentuoti Prancūzijos lyderių pasisakymų. Tegu jie kalba apie Rusijos vadovų veidus, kaip jie mato genocidinius nusikaltimus… Tegu tai būna jų uždavinys“, – Eltai telefonu iš Japonijos sakė G. Landsbergis.
 
Visgi, pažymėjo politikas, tokias nuostatas reikėtų vertinti atsargiai, nes, jo teigimu, kalbos apie putinistinės Rusijos „reintegraciją į Europos saugumo architektūrą“ kelia nemažas rizikas Europos saugumui ir vienybei.
 
„Aš matau vieną riziką, kad kalba apie putinistinės Rusijos reintegraciją į Europos saugumo architektūrą, apie tai, kad mes kalbėsimės (su Rusija – ELTA), kad taiką sudarysime… Tai grasina dideliais iššūkiais ir Europai, ir Europos vienybei. Tiesa sakant, aš nelabai įsivaizduoju, kaip tokiems pasiūlymams galėtų pritarti didžioji dalis Rytų ir Centrinės Europos valstybių. Tiesą sakant, tai mane gąsdina, jog tai griaus ES vienybę. To nereikia pamesti iš akių“, – pažymėjo G. Landsbergis.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
 
E. Macronas praėjusią savaitę dar kartą perspėjo nežeminti Maskvos, kad būtų išsaugotos durys diplomatiniam sprendimui, kai kariniai veiksmai Ukrainoje bus nutraukti.
 
Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad Rusijos vadovas Vladimiras Putinas padarė „istorinę klaidą“ įsiverždamas į Ukrainą ir dabar yra „izoliuotas“. Kartu E. Macronas pakartojo, kad darant spaudimą Maskvai užbaigti pradėtą karą, Rusija neturėtų būti „pažeminta“. Jo teigimu, tą pačią dieną, kai kautynės liausis, reikėtų atverti „išeities kelią diplomatinėmis priemonėmis“.
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2022.06.06; 12:00

Prof. Vytauto Landsbergio naujoji knyga „Debesies laivu. Užrašai apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį“. M . K. Čiurlionio namų nuotr.

Antradienio vakarą M . K. Čiurlionio namuose Vilniuje vyks susitikimas su prof. Vytautu Landsbergiu, bus pristatyta jo naujoji knyga „Debesies laivu. Užrašai apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį“.
1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka” fragmentas
 
Tai jau bene penkiolikta vieno svarbiausių Čiurlionio palikimo tyrinėtojo V. Landsbergio knyga apie garsiausiąjį lietuvių menininką. Joje, kaip pažymi pranešime M. K. Čiurlionio namai, skaitytojas atras labai įvairius tyrinėtojo užrašus iš asmeninio archyvo, įvairiomis progomis sakytas kalbas, mintis apie atskirus Čiurlionio muzikos ir tapybos kūrinius bei saitus, jungiančius skirtingas Čiurlionio saviraiškos sritis.
 
Knygoje, suskirstytoje į kelias pagrindines tematines erdves, apimančias mažiau nagrinėtus menininko biografijos aspektus, muzikos ir tapybos raiškos giminingumą, kūrybos išsaugojimą ir sklaidą po autoriaus mirties bei apmąstymus apie čiurlionistikos ateities kelius, vietą atranda ir niekur iki šiol neskelbti straipsniai, ir naujai parašyti V. Landsbergio apmąstymai, todėl kai kuriuos knygos tekstus skiria daugiau kaip 60 metų. Mozaikiškas knygos tekstų išdėstymas skaitytojui leidžia pajusti tyrėjo, visą gyvenimą neapleidusio Čiurlionio tematikos, dėmesio lauko kaitą ir jo santykio su didžiojo Lietuvos genijaus raidą – tai tarsi V. Landsbergio čiurlionistinė autobiografija.
 
V. Landsbergio knygos „Debesies laivu. Užrašai apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį“ pristatyme M. K. Čiurlionio namuose antradienį taip pat dalyvaus knygos redaktorė Dainora Mozerė, muzikologas Donatas Katkus bei leidyklos „Dominicus Lituanus“ vadovė Ramunė Landsbergienė. Vakarą moderuos pianistas Rokas Zubovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.05.17; 08:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Kokią didžiulę galią, net jėgą turi Lietuvos Respublikos prezidentai, kuria, deja, nė vienas iš jų nepasinaudojo!

Tautos tiesiogiai išrinktas, Prezidentas savo doruose ir išmintinguose darbuose mūsų valstybės labui ne tik gali, bet ir privalo remtis Tauta. To buvę Prezidentai – kaip ir šiuo metu valdantis – nedarė dėl vienos paprastos priežasties: jie save ne tapatino su Tauta, o laikė aukštesniais ir tarsi iš kažkur atsiųstais pateptaisiais. Be to, jie visi savo vidumi buvo biurokratinio valstybės valdymo apologetai – Prezidento vaidmenį valstybėje jie suprato ir tebesupranta tik kaip protokolinių funkcijų vykdymą. Tai labai ryškiai matosi, panagrinėjus jų kalbas, kuriose visa, kas valstybėje vyksta negero, nepatenka į jų atsakomybės ribas ir todėl tai privalo sutvarkyti kažkas kitas, bet ne tas, kuris kalba.

Gaila, bet ir dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda serga šia negalia. Be platesnio stateginio požiūrio į valstybės raidą, jos gerovės kūrimą niekas savaime neįvyks. Būtina suvokta ir įsisamoninta lyderystė, kurią reikėtų suprasti ne vien kaip atstovavimą bei kalbų sakymą, bet ir kaip kasdienį kruopštų darbą telkiant bendraminčių daugumą esminėms permainoms, kurios turi įvykti šioje valstybėje.

O pirminis šių dienų uždavinys – uždegti ir sutelkti Tautą, jos sveiką branduolį (o ne viskuo pertekusius miesčionis) per daug įsisiautėjusių nesantaikos ir patyčių kurstytojų sutramdymui.

Pastaroji Sausio 13-osios aukų pagerbimo ceremonija atskleidė net tris dešimtmečius kastą prarąją tarp dviejų Lietuvų. Mums pirmoji Lietuva – tai ta, kuri sėja grūdus, kepa duoną, augina vaikus, remdamasi senolių tradicijomis, ir ne supermarketuose, o savo sieloje švenčia didžiausias metų šventes ir dar išlaiko ne visai žlugusį lietuvišką kaimą bei mūsų miestelius.

Antroji gi Lietuva yra ta, kuri iš aukšto žvelgia į pirmąją ir ne tik nevertina pastarosios, bet ir iš jos tyčiojasi ir visaip menkina. Būtent ta, antroji, atsitvėrusi metalinėmis tvorimis, ir bandė, kaip jau daugelį metų buvo įpratusi, ne nuoširdžiai, o formaliai pažymėti šią skausmingą visiems mums datą. Pamiršę pirmąjį Sąjūdžio įpareigojimą, kad valdžia privalo atsisakyti bet kokių privilegijų, jie apsistatė gausiais apsaugos daliniais ir lyg kokie turkų sultonai susėdo sau po baldakimu. Ir aukų pagerbimo ceremonijoje neleido pasisakyti nė vienam pirmosios Lietuvos atstovui!

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.

Štai tada, nebežinodami, kaip elgtis ir ką daryti, nes jų negirdi, pirmosios Lietuvos atstovai nusprendė atkreipti į save dėmesį ir nušvilpti dabartinės valdžios atstovų kalbas ar net jas užgožti triukšmu. Tiesa, negalime atmesti ir tokios galimybės, kad tarp pirmosios Lietuvos atstovų, kurių į oficialų renginį valdžia neįsleido (štai jums ir demokratija!), buvo ir specialiai pasiųstų provokatorių, kurie triukšmaudami perlenkė lazdą. Kad ir kaip ten būtų nutikę, objektyviai vertinant, neteisūs nei vieni, nei kiti: per tokias ceremonijas – kad tik jos būtų nuoširdžios! – triukšmauti nedera. Tam ne vieta ir ne laikas. Tik tada kyla neišvengiamas klausimas – kas ir kokiais sumetimais vadovaudamasis leido šalia vienas kito organizuoti du renginius, ir dar tuo pačiu metu? Juk ne vienam renginiui Vilniaus miesto valdžia nebuvo davusi sutikimo, o šį – palaimino. Ar tik nebuvo piktdžiugiškai siekiama būtent to apgailėtino rezultato, kurį ir matėme?

Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tačiau labiausiai neteisi valdžia ir dalis jai tarnaujančios žiniasklaidos, iš karto užsipuolusios protestuotojus. Manau, kad pradžioje vis dėlto reikėjo pasigilinti į žmonių nepasitenkinimo motyvus, juo labiau kad jie patys skundžiasi, jog valdžia ir žiniasklaida jų neišklauso, o pateiktus siūlymus tiesiog išmeta į šiukšlyną. Ir dar išsišaipo. Deja, tai tiesa. Pateiksiu tik du faktus. Praeitų metų pavasarį taip vadinamo ,,Šeimų maršo“ atstovai pasiprašė į priėmimą pas Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nilsen. Ji juos  „priėmė“ kur? Kieme. O po kelių dienų ta pati Viktorija Čmilytė-Nilsen priėmė LGBT atstovus – jau savo kabinete. Kaip sakoma, komentarai nereikalingi. Rudenį Seime vyko diskusija apie žmogaus teises, apie kurias labai garsiai pasisako Laisvės partijos atstovai. Ir toje diskusijoje kalbant Advokatų Tarybos pirmininkui, teisės profesoriui Ignui Vėgėlei, valdantieji demonstratyviai išėjo iš salės.

Panašių faktų faktelių galima pririnkti labai daug. To pačio „Šeimų maršo“ pirmasis mitingas buvo viešai „ištepliotas“ purvais, o dalyviai paversti marginalais. Nors po kelių dešitmečių ir pagal savo dalyvių sudėtį, ir pagal tvarką bei turinį jis priminė Sąjudžio mitingus. Kam buvo naudinga iš taikaus ir tauraus Lietuvos žmonių sambūrio išsityčioti? Taip kad atsakymas į klausimą, kas gi pirmieji iškasė nesantaikos kirvį, kaip liaudyje sakoma, ir durniui aiškus.

Neaiškus Lietuvos politikų ir teisėsaugos pareigūnų elgesys kitu atveju. Praėjusių metų rugpjūčio mėnesio 10 d. mitingas, po kurio įvyko riaušės prie Seimo, buvo bent dalinai finansuotas Viktoro Uspaskicho. Be to, tame mitinge jis ir pats dalyvavo. Tačiau jokios atsakomybės už riaušes jam niekas neinkriminavo, net moralinės. Ir jokių etikečių niekas jam neklijuoja – klijuoja tik savo tautiečiams. Kodėl jis toks privilegijuotas ir nebaudžiamas, daugeliui tebelieka klaustukas.

Gal dėl to, kad Lietuvoje egzistuoja neliečiamųjų kasta, niekas viešai nepasmerkė ir sovietinio profesoriaus Vytauto Landsbergio, kuris be jokių sukrupulų, jam būdinga stačiokiška maniera apšaukė protesuotojus fašistais ir jedinstvenininkais… Koks didžiulis šuolis per 30 metų! Kadaise jis išvadino tautiečius šunauja – jau nekalbant apie tai, kad po to ėjo kurdupeliai, šūdmalos, runkeliai, kremliniai ir kiti panašūs ir vis riebesni epitetai. Dauguma prieš šį poną drebina kinkas ir nesiryžta sutramdyti į senatvę galutinai suįžūlėjusio, bet vis Prezidento titulo siekiančio veikėjo. Veikėjo, kuris taip įsijautė į Tautos mokytojo ir skirstytojo į tuos, kurie blogi ir kurie geri, vaidmenį, kad jau net nebesugeba suvokti, ką šneka. Juk jo konkurentas Vladimras Putinas mus irgi fašistais vadina.

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Tai kas čia vyksta? Ir kas jam suteikė teisę taip niekinti Lietuvos žmones? Kodėl jam nebuvo gėda, kai jis anūką „prakišo“ į Europos   parlamentą, o po to ir į partijos pirmininkus – paskutinį kartą net be rinkimų? Kodėl jis, klijuodamas etiketes kitiems ir visus moralizuodamas, nepaaiškina Lietuvai, kaip jo anūko šeima sugebėjo per kelerius metus sukaupti nei daug, nei mažai – 16,5 milijono eurų turto? Ir dar iš tokio specifiško verslo kaip vaikų darželiai ir mokyklos, kurios dotuojamos mūsų valstybės?.. Juk praktiškai dalis biudžeto pinigų iš valstybės subyrėjo į Gabrieliaus ir Austėjos šeimos kišenę, bet apie tai ponas V.Landsbergis nekalba ir nieko šia tema nemoralizuoja. Matyt, taip pagal jį ir turi elgtis Lietuvos (jų ?) žmonės. Suprantama, jam šiuose reikaluose pritaria ir buvusi „Lietuvos Dalia“ – Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri, sužinojusi, kad tuometis FNTT direktorius Vitalijus Gailius, tarnaudamas Lietuvai, nuosavo namo nepasistatė, išreiškė didžiulį nusistebėjimą. Štai kaip „jų Lietuvoje“ viskas vertinama. Gal ir nereikia stebėtis, kad jie taip nutolo nuo tos pirmos Lietuvos, jog ne tik išgirsti, bet ir suprasti jos nebesugeba. Ir jau, matyt, nebesugebės.

Daugelis net nežino, kad minėtus epitetus Lietuvos žmonėms „sukabino“ ne kas kitas, o Nacionalinės kultūros premijos laureatas Vytautas Landsbergis. Įdomus faktas, ar ne? Ir verčiantis susimąstyti? Beje, už kultūrą jį pagerbdavo ir sovietų valdžia, kuri 50-ojo jubiliejaus proga suteikė Vytautui Landsbergiui „LTRS nusipelniusio kultūros veikėjo vardą“. Tailyg ir kultūringas žmogus turėtų būti, bet iš žodžių ar elgesio taip nepasakysi. O gal tie apdovanojimai visai ne už kultūringą elgesį?

Po tokių profesoriaus akibrokštų turbūt net neverta stebėtis, kad Algis Ramanauskas tiesiog rusišku „matu“ socialiniuose tinkluose lietuvaičius koneveikia. Nuo jo neatsilieka Andrius Užkalnis ir Rimvydas Valatka, rafinuočiau tautiečius suskirsto į savus ir priešus Andrius Tapinas ir jam talkinanti Rita Miliūtė bei nemenka dalis kitų oficiozinės žiniasklaidos atstovų. Jų elgesys ir moralė toli gražu neblizga, tačiau koneveikti ir mokinti kitus jie pirmi.

Šiame patyčių ir neapykantos liūne sunku išlikti neutraliam, nors būtent taip ir bandė elgtis ekscelencija Gitanas Nausėda. Nieko, gerbiamas Prezidente, nebus, teks po šį purvyną ir Jums pasivaikščioti. Matote, Prezidento pareigos ne vien rožėmis puoštos, reikia šias Augijo arklides kažkam bent pradėti mėžti. O kas turi padaryti pradžią, jei ne Tautos išrinktas Prezidentas?

Jūs turite du pasirinkimus. Pirmas – dar du su puse metų nieko realiai neveikti (nes protokoliniai veiksmai nėra darbas) ir dingti į atsargą. Suprantama, konservatoriai labai jau nori suregzti Jums apkaltą, bet čia jų rankos per trumpos. O jei nenorite Tautos atmintyje išlikti tik kaip simpatiškas, 1,92m ūgio vyriškis, privalote bent jau pabandyti tapti Tautos lyderiu – tada jau pats laikas pradėti dirbti. Ir pirmas Jūsų veiksmas, mūsų supratimu, turėtų būti kreipimasis į Tautą. Ir ne šiaip sau Kreipimasis, o kvietimas tautiečiams išminėtos pirmosios Lietuvos surinkti 300 000 piliečių parašų Tautos Referendumui surengti. Jei tam ryšitės, patikėkite,bus surinktane 300 tūkstančių, o pusė milijono parašų.

O klausimai privalomam referendumui būtų šie:

  1. Ar Jūs pritariate tam, kad šis Seimas būtų paleistas ir dviejų mėnesių bėgyje įvyktų nauji Seimo rinkimai?
  2. Ar Jūs pritariate Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimui, pagal kurį referendumuisušaukti reikėtų ne 300 tūkstančių, o 100 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių parašų?

Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Suprantama, tai būtų tik gera pradžia. Jūsų ekscelencija ir be jokio referendumo privalote pats susigrąžinti užsienio politikos vairą į savo rankas ir tvirtai jį laikyti, kol bus atstatytas Konstitucijos ir visų politikų priesaikos reikalavimas ,,…tarnauti Lietuvos žmonių gerovei“. Nes jau akivaizdu, kad yra keletas pretendentų į apkaltą, galimai sulaužiusių priesaiką ir šiurkščiai pažeidusių Konstituciją. Čia vėlgi, nors tai nėra malonu, Jūs, Prezidente, privalote inicijuoti jiems apkaltą. Suprantama, to labai nesinori, bet be Jūsų to nepadarys niekas kitas. Priešingu atveju jie po kurio laiko tai atsuks prieš Jus ir Jus apkaltins tuo pačiu. Ir žinokite, ranka jiems tikrai nesudrebės. Juk jums fašistai nešvilpė. Greitai bus Jūsų paklausta: KODĖL?

Ekscelencija, nebijokite ir nedelskite. Ir Vasario 16-ąją, užuot surengęs baliuką, sukvieskite Tautą į Permainų ir Santarvės mitingą. Taip bus įveiktas Rubikonas. O po to jau tik į priekį – su pirmąja Lietuva. Patikėkite, antrojoje gero nedaug. Tiesa, dar gali kilti problema ir gan kebli, kai iš jos labai greitai kai kas pabandys perbėgti į pirmąją. Bet, kaip sakoma, problemas geriausia spręsti joms iškilus. Svarbiausia ryžtis ir pradėti.

Daktaras Algimantas Matulevičius,  Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės prezidentas

2022.01.17; 09:01

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad pokalbį su Vokietijos kanclere Angela Merkel Aliaksandras Lukašenka išnaudojo siekiui legitimizuotis. Ministras mano, kad ir be tiesioginių pokalbių su Baltarusijos režimo lyderiu galima imtis daug žingsnių, siekiant išspręsti susidariusią situaciją. Vienas iš jų, jo teigimu, yra griežtesnės sankcijos Baltarusijos režimui.
 
„Dvišalis kontaktas, jis yra labai rizikingas, kad bus išnaudotas norint legitimizuotis. Matau tai, kaip pagrindinę riziką ir, tiesą sakant, matau ir pagrindinius ženklus to“, – žurnalistams trečiadienį teigė G. Landsbergis.
 
Ministras akcentuoja, kad dar yra daug žingsnių, kuriuos ir be tiesioginio kalbėjimosi su A. Lukašenka galima padaryti, norint išspręsti susidariusią situaciją. G. Landsbergio teigimu, vienas iš šių žingsnių – griežtesnės sankcijos Baltarusijos režimui.
 
„Aš manau, kad kol kas dar yra daug žingsnių, kuriuos mes galime padaryti, yra pirmi žingsniai žengti dėl griežto sankcijų režimo. Tų sankcijų dar net nepradėjome įgyvendinti, tiesą sakant, dar spaudimas tiek, kiek galima spausti režimą ir su juo bendradarbiaujančius, nėra pasiektas“, – sakė G. Landsbergis.
 
Tai man atrodo, kad, jeigu būtų siekiama kažkokių greitų žingsnių, greitų išrišimų, tai tada didesnė tikimybė, kad ta problema tiesiog kartosis ir kitais būdais save manifestuos“, – pridūrė ministras.
 
ELTA primena, kad A. Merkel ir A. Lukašenka pirmadienį kalbėjosi telefonu. Po pokalbio Vokietijos vyriausybė pareiškė, kad buvo aptarta sudėtinga situacija regione ir humanitarinės pagalbos galimybė. Esą sutarta tęsti kontaktą šiomis temomis.
 
Tai buvo pirmas A. Lukašenkos kontaktas su Vakarų šalies vyriausybe po to, kai jis pasiskelbė laimėjęs 2020 metų rugpjūtį vykusius rinkimus.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2021.11.17; 12:30

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su Irako kolega Fuadu Husseinu. URM nuotr.

Ketvirtadienį vakare užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su Irako užsienio reikalų ministru Fuad Hussein bei dar kartą primygtinai paragino spręsti oro susisiekimo kanalo nelegaliai migracijai tarp Bagdado ir Minsko problemą.
 
Ministras išreiškė̇ gilų susirūpinimą dėl žinios apie papildomus skrydžius iš Bagdado į Minską. Pasak jo, Irako kolega pažadėjo artimiausiu metu išsiaiškinti Irako avialinijų sprendimo motyvus bei patikino, kad į Lietuvos prašymą atsiųsti ekspertų delegaciją bus reaguojama.
 
„Dar kartą pakartojau Irako užsienio reikalų ministrui, kad dalyvavimas bet kokioje galimoje Baltarusijos režimo nusikalstamoje schemoje itin kenkia Irako, deklaruojančio pasiryžimą eiti demokratijos ir taikos keliu, reputacijai. Ryžtingų Bagdado veiksmų kovoje su nusikalstamo žmonių gabenimo tinklo organizatoriais laukia ne tik Lietuva, laukia ir visa Europos Sąjunga“, – sakė G. Landsbergis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.23; 02:00

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad nuskambėję „valstiečių“ pirmininko Ramūno Karbauskio pareiškimai, esą konservatoriai siekia mažinti prezidento galias, nes šalies vadovu ateityje nori matyti dabartinį savo pirmininką, yra pasiskolinti iš Lietuvai nedraugiškų valstybių propagandinių portalų.
 
„Kas savaitę Užsienio reikalų ministerijoje gauname vadinamąją nedraugiškos Lietuvai valstybės žiniasklaidos apžvalgą. Tai yra įvairūs Kremliaus, portalai ir panašūs veikėjai, kurie skleidžia stebinančias ir prieš Lietuvą kartais nukreiptas teorijas. Įdomu yra tai, kad per paskutinius tris mėnesius ši Ramūno Karbauskio kelta idėja yra būtent šiuose portaluose ne vieną sykį nuskambėjusi. Vieni žmonės skaito „The Economist“, kiti – „Verslo žinias“ ar „Lietuvos rytą“. O štai stambus verslininkas, buvęs politikas domisi dažnai prieš Lietuvą nukreipta žiniasklaida ir iš ten pasisemia idėjų“, – „Žinių radijui“ trečiadienį sakė užsienio reikalų ministras G. Landsbergis.
 
Pasak jo, iš Seimo pasitraukęs R. Karbauskis turėtų susikoncentruoti į savo verslą, o ne skleisti su realybe nieko bendro neturinčias idėjas.
„Man atrodo, kad žmogui, kuris metė politiką, grįžo į verslą, yra geriausiai užsiimti būtent tuo. Dideli verslininkai, kurie anksčiau lindo į politiką, dabar turi įmones, kuriems pareikšti įtarimai. Siūlyčiau koncentruotis į savo pagrindinę veiklą“, – sakė politikas.
 
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Antradienį opoziciniams „valstiečiams“ vadovaujantis R. Karbauskis savo feisbuko paskyroje rašė, kad konservatoriai, keldami atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT) klausimą, siekia mažinti prezidento galias, nes ruošia vietą Prezidentūroje G. Landsbergiui.
 
„Konservatoriai pasinėrė į galios žaidimus su prezidentu. Visa tai vyksta tuo metu, kai valstybė jau ketvirtą mėnesį dūsta uždaryta, o jie patys nesugeba apsispręsti dėl vakcinacijos strategijos ir planų, kartu palaidodami pasitikėjimą vakcinomis po nuolat besikeičiančia, jokios kritikos neatlaikančia komunikacija. Tačiau net ir tokiu metu konservatoriams yra svarbiau jie patys ir jų įsitvirtinimas valdžioje, bet kokiomis priemonėmis valantis kelią „savam“ kandidatui į Prezidento rinkimus 2024 m.“, – socialiniame tinkle rašė R. Karbauskis.
 
EVT atstovavimo klausimas kelia įtampą
 
Pastaruosius kelis mėnesius daugiausiai konservatorių keltas klausimas, kad reikėtų atsisakyti susiklosčiusios praktikos, kai Lietuvai EVT atstovauja tik šalies vadovas, sukėlė nemažas trintis su Gitanu Nausėda. Valdančiųjų atstovai ne kartą išsakė nuomonę, kad kur kas efektyviau būtų, jei Lietuvos pozicijoms EVT atstovautų Vyriausybės vadovas. Pasak jų, keisti dar Dalios Grybauskaitės metu susiklosčiusią praktiką verčia tai, kad EVT darbotvarkės didesnę dalį sudaro COVID-19 valdymo, vidaus politikos kompetencijų klausimai, natūraliai esantys labiau premjero prerogatyvų lauke.
 
Premjerė Ingrida Šimonytė yra sakiusi, kad, atsižvelgiant į posėdžių turinį, Vyriausybės vadovas ir prezidentas Lietuvai EVT galėtų atstovauti pakaitomis. Tačiau G. Nausėda yra kelis kartus pareiškęs nematąs jokio reikalo keisti esamos praktikos. Pasak prezidento, netoleruotina ir nepriimtina kelti klausimą dėl to, ar ir toliau tik jis turėtų atstovauti Lietuvai EVT, kai tuo metu Vyriausybė turi daugybę neišspręstų klausimų dėl COVID-19 sukeltos krizės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.07; 13:00

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataro Vytautas Landsbergis, sveikindamas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 31-ųjų metinių proga, pabrėžė, kad žmonėms turi rūpėti jų valstybė, o valstybė privalo rūpintis žmonėmis. „Išsivadavome, o šiandien reikia dar vaduotis iš kitos okupacijos, kurios vardas – neapykanta“, – pažymima V. Landsbergio kalboje.
 
„Tą dieną prieš 31 metus mes, tuometiniai jūsų atstovai, paskelbėme vieningai balsuotą valią, kad Lietuvos valstybė vėl yra ir pradeda įgyvendinti savo žmonių suverenias teises. Pirmiausia – patiems tvarkytis savo žemėje. Svetimųjų valdžios nebėra, svetima jėga Lietuvos nevaldys, Lietuvos žmonės yra ir bus jos valdžia.
 
Štai išsirinkome ir jokia kitų sostinė nei Rytuose, nei Vakaruose nenurodinėjo, už ką ir kaip balsuoti. Išsivadavome, o šiandien reikia dar vaduotis iš kitos okupacijos, kurios vardas – neapykanta. Kur tu, broliškumo Sąjūdi, brolių valstybe? Žmonėms turi rūpėti jų valstybė, o valstybė privalo rūpintis žmonėmis.
 
Betgi valstybė – kas ji? Tai tų pačių žmonių atstovai valdžios įstaigose, institucijose, pradedant nuo parlamento. „Be valstybės būtume sąvartynas“, – prieš 30 metų sakė šviesaus atminimo mąstytojas, patriotas kunigas Jonas Juraitis. Tada prieš keletą mėnesių buvome kaip tik pradėję iš naujo statyti valstybę. O juk valstybė – tai ir dvasia, kurią privalu kultivuoti kaip dirvą, kurti ir puoselėti, nepaisant geresnio ar blogesnio oro. Jokiu būdu ne tik eksploatuoti, pasinaudojant vėl atsikovota savo šalimi. Pasinaudojant! Nepamirškime nuodėmės vardo.
 
Su šia naudotojo samprata nuolat susiduriame, ir tai yra didžioji Lietuvos problema. Virtę ponais naudotojais, nejučia elgtumės lyg savo pačių arba mūsų tėvų žemės užkariautojai. Tąsyk netruks ateiti kiti užkariautojai, lems ne tavo ir tavo vaikų teisė, o kieno nors didesnio kumštis, sunkesnis titnagas ar galingesnė bomba. Arba tavo kvailumas. Šventajame Rašte pasakojama apie vyriausiąjį šeimos sūnų Ezavą, kuris už dubenėlį lęšiukų sriubos pardavė savo pirmagimystės teisę. Girdėdavome panašiai ne kartą, kai būdavo mainais už Lietuvą siūlomi komunizmo arba kapitalizmo monai – lęšiukų sriuba. Todėl nepaslyskime į tokią dvasios nuošalę, kurioje pasijusime svetimi arba susvetimėję tarp buvusių saviškių – visai ne broliai, išsitrėmę patys iš savasties, o norintys graudžiai vadintis naujaisiais tremtiniais.
 
Nepasiduokime šiai pandemijai. Kas pasibastęs grįžta į Lietuvą – labai gerai, apkabinkime. Statykime ir tobulinkime savo šalį teisingumo ir meilės pagrindu, palikdami sukčius ir melagius jų pelkėse, taipgi viens kito nekentėjus.
 
Lietuvos kelias – tai šviesos ir tiesos kelias. Taip dainuojama, bet nėra nei sparčiai, nei sėkmingai įgyvendinama, o laiko nedaug, pasaulis braška. Adomas Mickevičius prieš 200 metų parašė apie tėvynę Lietuvą nepaprastus žodžius: „Tada tik supranti, ką turėjai, kai jos netenki.“
Ką sakiau apie valstybės rūpinimąsi žmonėmis, o žmonių šeimininkišką ūkininko, ne plėšiko žvilgsnį į savo valstybę, tebėra idealas, kurio norėtųsi. Tai priklauso nuo kiekvieno.
 
Mano valstybė. Kuo daugiau taip galvojančių – būtų gražu. Iš savęs niekas neitų vogti. Bet ar tikrai tavo, ar taip jauti? Gal ji tik ano valdininko? Tada tu jau pavargęs praeivis. Bet juk ir ji kažkur eina. Ar tau rūpi, kur link ji eina, ko siekia, kas jai graso? Jei nerūpi, tai ir neburbėk. O ką ji man davė? Močia, ar jau gavai pensiją, man šiandien reikia pinigų. Jeigu tik tiek, tai gal nesivadink sūnumi ir dukra, nebent kokia nors populiacija. Tąsyk bus tau vienoda, kas ten pase parašyta.
 
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi kažkas jau padarė – atkūrė Kovo 11-osios Lietuvos valstybę, tad dabar visi gauna ją ir laisvę dykai. Todėl gal nevertina. Arba vertina. Vertėtų apsidairyti, ko parūpina savo motinai.
 
Tas ir anas nori būti Lietuvos pilietis. Pagal balsuojančius – kas antras. Matyt, nori prisidėti prie Lietuvos darbo, nori kurti jos pažangą, gerovę, patrauklumą ir džiaugsmą, kad turime Lietuvą. Ar tikrai jūsų daug?
 
Dar kartą sakau: statyk, dailink, tobulink Lietuvą. Tada tau nekils įtarimų ir klausimų, ar ji tavo. Gink, jeigu tavo. Takelių daug, bet nepameskime kelio, ypač visokeriopose šiandienos bei rytdienos nežinomybėse. Būkime Lietuvos vaikai. Lietuvos“, – savo sveikinime ragina pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas V. Landsbergis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.11; 15:52

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS-LKD) dar ketverius metus vadovaus Gabrielius Landsbergis.
 
Tai sekmadienį patvirtino partijos Taryba. Savaitgalį vykusiame balsavime 122 TS-LKD Tarybos nariai balsavo už, 5 prieš, 2 susilaikė.
 
TS-LKD vykdomasis sekretorius Martynas Prievelis sakė, kad Tarybos balsavimas įvyko partijos Priežiūros komitetui pateikus siūlymą TS-LKD Tarybai, kaip aukščiausiam partijos valdymo organui tarp suvažiavimų, apsispręsti – ar patvirtinti G. Landsbergį partijos pirmininku ketverių metų kadencijai.
 
„Penktadienį 15 partijos skyrių iškeltų kandidatų atsisakė dalyvauti TS-LKD pirmininko rinkimuose ir parėmė G. Landsbergio kandidatūrą. Vadovaujantis TS-LKD pirmininko rinkimų tvarka ir partijos Priežiūros komitetui pateikus siūlymus dėl tolesnės rinkimų eigos, partijos Taryba sekmadienį patvirtino G. Landsbergį partijos pirmininku dar ketverių metų kadencijai“, – teigia M. Prievelis.
 
„Vertinu bendražygių apsisprendimą tvirtai remti centro dešinės kryptį, kuriai per rinkimus taip pat pritarė ir Lietuvos žmonės. Pandemijos sąlygotų iššūkių akivaizdoje šis sutarimas svarbus ir reikšmingas. Privalome koncentruotis į tai, kas šiandien svarbiausia – vieningai užtikrinti sklandų ir efektyvų Vyriausybės darbą, kad kuo greičiau valstybė ir visuomenė grįžtų į normalų gyvenimo ritmą, bei tęsti darbus, kuriuos įsipareigojome atlikti savo rinkimų programoje“, – komentuodamas partijos pirmininko rinkimus kalbėjo G. Landsbergis.
 
Kaip nurodoma TS-LKD pranešime, vadovaujantis TS-LKD įstatais, G. Landsbergio nauja pirmininkavimo kadencija prasidės partijos suvažiavime, paskelbus priimtą nutarimą dėl pirmininko rinkimų.
 
Prisitaikant prie pandemijos aplinkybių, TS-LKD suvažiavimą planuojama surengti dar šį pavasarį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.28; 18:21

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis po susitikimo su Latvijos užsienio reikalų ministru Edgaru Rinkevičiumi pareiškė, kad Rusijai tipiška primesti politinio žaidimo taisykles Europos Sąjungai.
 
G. Landsbergis taip sureagavo į Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimą rusų žiniasklaidai, esą Rusija yra pasiruošusi nutraukti santykius su ES.
 
„Rusijai tipiška primesti žaidimo taisykles Europos Sąjungai. ES būtina nesileisti provokuojamai, kai taip atsitinka“, – teigė G. Landsbergis.
 
Pasak jo, ES turi priimti bendrą strategiją dėl užsienio politikos Rusijos atžvilgiu ir jos laikytis. Šiuo metu, anot ministro, pagrindinė santykių problema yra Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno apnuodijimas ir suėmimas.
 
„Manau, turi būti aiški strategija dėl to, ką ES bando pasiekti, kurios plano reikia laikytis. Akivaizdu, kad pagrindinė problema yra tai, jog  pagrindinis Rusijos opozicijos lyderis (A. Navalnas – ELTA) buvo tapęs bandymo nunuodyti auka, jis turėjo būti gydomas Vokietijoje, sugrįžęs jis buvo sulaikytas, jam surengtas teismas, o dabar jis sėdi kalėjime. Tai yra pagrindinė problema. Manau, kad ES turi susitelkti ties šia konkrečia problema – jis turi būti paleistas, jam turi būti leista dalyvauti rinkimuose, kurie turi būti teisingi. Dėl šių vertybių kovoja ES“, – tvirtino G. Landsbergis.
 
Europos Sąjungos (ES) diplomatijos vadovas Josepas Borrellis per derybas su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. EPA – ELTA nuotr.

„Toliau tai jau Rusijos reikalas – jei kova dėl šių vertybių yra problema, jei dėl to turi būti nutraukti santykiai – tai jų pasirinkimas. Tačiau tai neturi atgrasyti ES nuo kovos už tai, kas teisinga“, – pridūrė jis.
 
Kiek anksčiau S. Lavrovas pagrasino nutraukti santykius su ES, jei Briuselis paskelbs šaliai naujas sankcijas.
 
Jo šalis tam nusiteikusi, sakė S. Lavrovas interviu, kurio ištraukos penktadienį paskelbtos jo ministerijos interneto svetainėje. „Mes nenorime izoliuotis nuo pasaulio gyvenimo, tačiau turime būti tam pasirengę. Jei nori taikos, reikia ruoštis karui“, – kalbėjo S. Lavrovas.
 
Rusijos ir ES santykiai pastaruoju metu pastebimai atšalo dėl opozicijos politiko A. Navalno įkalinimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.13; 02:00

Prezidentas Gitanas Nausėda nuotoliniu būdu bendravo su užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad su Baltijos valstybių bei Lenkijos atstovais deramasi dėl sankcijų asmenims, kurie prisidėjo prie Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno įkalinimo Rusijoje.
 
„Kalbama daugiausiai apie vadinamąjį Navalno sąrašą – žmones, kurie yra susiję ar prisidėję prie Aleksejaus Navalno suėmimo, įkalinimo, teismo. Galbūt ir užsakovai. Lietuva šiame procese dalyvauja. Tikimės, kad greitu metu tas sąrašas bus pateiktas ES atsakingoms institucijoms ir bus pradėtas derinti aukščiausiu politiniu lygiu“, – po susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda spaudos konferencijoje sakė G. Landsbergis.
 
Jis taip pat teigė turįs viltį, kad labai daug kritikos susilaukęs Europos Sąjungos (ES) vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepo Borrellio pastarosios savaitės vizitas Maskvoje turės ir pozityvų atoveiksmį.
 
„Mes matome, kad pats ponas Borrellis pripažįsta, jog tai buvo labai sunki pamoka ir jam asmeniškai, ir pačiai Europai. Žinoma, iš tos pamokos pasimokius reikia pažiūrėti, ką mes galime daryti toliau, kad tokios apmaudžios situacijos ateityje nesikartotų. Vieningas rimtų sankcijų patvirtinimas būtų geras atsakas“, – teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras.
 
ELTA primena, kad J. Borrelis į Maskvą po išaugusios įtampos dėl Rusijos opozicionieriaus A.Navalno įkalinimo vyko, nepaisant to, kad tiek Lenkija, tiek ir Baltijos valstybės ragino ES atstovą to nedaryti. Iš pradžių J. Borrelis teigė, kad nėra skubių planų įvesti naujas sankcijas Rusijai, bet po vizito Maskvoje, kurio metu Kremlius paskelbė, kad išsiunčia Vokietijos, Lenkijos ir Švedijos diplomatus, politikas pakeitė poziciją ir pareiškė, kad Rusija atmeta konstruktyvų dialogą su ES ir, kad Europa turi „padaryti išvadas“, įskaitant galimas naujas sankcijas.
 
Po antradienį vykusio susitikimo su šalies vadovu G. Landsbergis ir G. Nausėdos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė užsiminė ir apie ruošiamą naują regioninį sankcijų paketą Baltarusijai.
 
„Lietuva ėmėsi iniciatyvos parengti ketvirtąjį sankcijų paketą, tikintis, kad Latvija ir Estija prie jo prisijungs“, – sakė A. Skaisgirytė.
 
„Dar nėra aiškių kriterijų, kaip jis bus sudarinėjamas. Mes su Baltijos valstybių kolegomis kalbame apie sąrašų sudarymą žmonėms, kurie negalėtų atvykti į Baltijos šalis. Dabar vyksta diskusijos, renkami įrodymų paketai“, – detalizavo G. Landsbergis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.10; 06:00

Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda yra sakęs, kad vidaus politikoje nuo savo pirmtakų skiriasi tuo, jog yra aktyvus. Tačiau ekspertai teigia, kad to paties apie prezidento apsukas užsienio politikoje nebūtų galima pasakyti. Bent jau pastaruosius metus, kuomet svarbiausia visų šalių problema tapo koronaviruso pandemija. Prezidentūra, gali susidaryti įspūdis, yra dažniau pastebima besisukanti COVID-19, bet ne užsienio politikos formavimo bei įgyvendinimo problemose.
 
Viena vertus, svarsto ekspertai, natūralu, kad nesant gyvo kontakto, realizuoti užsibrėžimus užsienio politikoje yra ganėtinai sudėtinga, tačiau, kita vertus, tam tikrą G. Nausėdos užsienio politikos nepastebimumą lemia ir šalies vadovo atsargumas, ir staigių judesių vengimas – bruožai, kuriais nepasižymėjo prieš tai buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.
 
Politologai svarsto, ar prie Lietuvos diplomatijos vairo stojęs ir aktyviai užsienio politikos temomis komunikuojantis Gabrielius Landsbergis viešumoje tik dar labiau nestiprins šio kontrasto ar įvaizdžio, kad G. Nausėdos užsienio politika daugiausiai yra susikoncentravusi į kasdienių problemų sprendimą. Įvertinus tai, kad 2024 m. Lietuvoje vyks tiek parlamento, tiek prezidento rinkimai, galbūt skirtingos apsukos užsienio politikos bare taps ir trinčių tarp Užsienio reikalų ministerijos ir Prezidentūros priežastimis.
 
Visgi, pastebi ekspertai, nepaisant aktyvios ir pastebimos G. Landsbergio komunikacijos, kol kas ir jis apčiuopiamais rezultatais pasigirti negali. Buvusio užsienio reikalų ministro ir Lietuvos ambasadoriaus JAV Vygaudo Ušacko teigimu, G. Landsbergio deklaruotų vertybinių užsienio politikos ambicijų jau artimiausiu metu laukia rimti išbandymai.
 
G. Nausėdos užsienio politikos išskirtinumą temdo ne tik COVID-19: žlugo pirminiai užsibrėžimai
 
Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno, esama įvairių priežasčių, kodėl prezidento užsienio politika pastaruosius metus atrodo pakankamai blankiai.
 
„Galima ieškoti įvairių paaiškinimų, kodėl pastaruosius metus Prezidentūra pasyviau atrodo užsienio politikos srityje. Žinoma, nemažai lemia ir esamos sąlygos: nėra gyvų susitikimų ir vizitų. Tai kas šiuo metu vyksta online, neatsveria gyvo kontakto. Užsienio politikoje jo reikia, nuo gyvo kontakto prasideda didesnis ar mažesnis tarpusavio pasitikėjimas“, – Eltai teigė T. Janeliūnas.
TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
Profesoriaus manymu, valstybių lyderių bendravimą į virtualią erdvę perkėlusi COVID-19 pandemija prezidentui tapo savotišku kliuviniu, užmegzti asmenines pažintys su kitais valstybių lyderiais. Asmeniniai kontaktai, tęsė T. Janeliūnas, yra itin svarbūs konstruktyviam darbui užsienio politikos bare ir konkrečiai ieškant rėmėjų savo stumiamos iniciatyvoms.
 
TSPMI profesorius atkreipė dėmesį ir į kitas aplinkybes, kurios, jo nuomone, šiuo metu dar neleidžia G. Nausėdai kalbėti apie labai matomus nuveiktus darbus užsienio politikoje – tai nerealizuotos idėjos. Pavyzdžiui, kadencijos pradžioje prezidentas ruošėsi peržiūrėti santykius su Baltarusija. Tapęs šalies vadovu G. Nausėda teigė, kad Lietuvos dialogas su Minsku galėtų tapti vienu iš įrankių pristabdyti dėl Rusijos spaudimo spartėjantį Baltarusijos suvereniteto nykimą.
 
Tačiau išskirtiniu užsienio politikos akcentu turėjusi tapti iniciatyva žlugo kartu su Baltarusijos prezidento rinkimais, po kurių Aliaksandro Lukašenkos režimas ėmėsi brutalaus smurto prieš taikiai protestavusią pilietinę visuomenę.
 
Visgi T. Janeliūnas sutiko, kad G. Nausėda buvo pakankamai aktyvus ir Baltarusijoje prasidėjusios krizės metu. Tačiau, atkreipė dėmesį T. Janeliūnas, pastaruoju metu šiuo klausimu iniciatyvą perėmė Užsienio reikalų ministerija su G. Landsbergiu priešakyje. 
 
Profesoriaus manymu, prie idėjų, kurių taip ir nepavyko realizuoti, galima priskirti ir G. Nausėdos dar 2019 m. Jungtinių Tautų Asamblėjoje deklaruotus užmojus dėl žaliosios energetikos ir klimato kaitos.
 
„Šie išsikelti tikslai neatnešė nei matomumo, nei kažkokio pripažinimo, nebuvo aktyvesnio prezidento pasirodymo“, – teigė profesorius.
 
Prezidentas yra atsargus užsienio politikoje: palygino su D. Grybauskaite
 
Apibendrindamas G. Nausėdos veiklą užsienio politikos srityje T. Janeliūnas pripažino, kad trūksta ambicingų idėjų, o Prezidentūros darbas – daugiau susikoncentravęs į kasdienių darbų atlikimą.
 
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Aš neabejoju, kad jam skiriama daug laiko, tačiau jis yra kasdieninis, rutininis. Tam energijos reikia, bet tokia veikla nesukelia daug entuziazmo“, – sakė politologas.
 
T. Janeliūno teigimu, toks Prezidentūros darbo braižas nebūtinai yra blogai. Užsienio politikoje, pažymi profesorius, ypač svarbu nuoseklumas bei nuspėjamumas.
 
Kita vertus, tai, kad G. Nausėda užsienio politikoje yra itin atsargus, turi ir savo kainą. Pirmiausia, prezidentas jam priklausančių prerogatyvų lauke yra mažiau pastebimas. Pavyzdžiui, jo pirmtakė prezidentė Dalia Grybauskaitė šiuo atžvilgiu buvo ryškesnė.
 
Pastaroji, tęsia T. Janeliūnas, pirmosios savo kadencijos pradžioje siekė aktyvumo ir atitinkamai susilaukė nemažai reakcijų tiek šalies viduje, tiek užsienyje.
 
„Anaiptol ne visada tos reakcijos buvo teigiamos. Pavyzdžiui, kokį ažiotažą sukėlė jos sprendimas nesusitikti su Obama Prahoje“, – prisiminė jis. Tuo tarpu G. Nausėda tokio pobūdžio sprendimų vengia.
 
„Nausėda vengia staigių judesių ir jis nesukelia tokių kritinių vertinimų bei atsiliepimų, ko sulaukdavo D. Grybauskaitė“, – teigė profesorius.
 
„Grybauskaitė tokių sprendimų nebijojo, ji kalbėjo pakankamai tiesmukai net agresyviai. Dėl to susilaukdavo nemažai kritikos. Nausėda bando to nedaryti. Kita vertus, tai turi savo kainą – tada į tave nelabai kreipia dėmesio ir nelabai aišku, ką tu norėjai padaryti“, – apibendrino T. Janeliūnas.
 
Prezidentą mato daugiau vidaus politikoje: gali kilti trinčių su G. Landsbergiu
 
Tuo tarpu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) profesorius Giedrius Česnakas sako, kad kalbant apie prezidento lyderystę užsienio politikoje reikia atkreipti dėmesį ne tik į tai, kad G. Nausėda nėra itin pastebimas, tačiau įvertinti ir patį šalies vadovo pasiūlymų turinį. Politologo teigimu, šiuo atžvilgiu galima pasigesti prezidento dedamų akcentų, kaip konkrečias idėjas būtų galima įgyvendinti.
 
„Aš manau, kad prezidentas yra pareiškęs gerų iniciatyvų, tačiau, svarbu pažymėti, jog svarbios būna tik tos iniciatyvos, kurios tampa realizuotos praktikoje. Pavyzdžiui, Baltarusijos atžvilgiu trijų žingsnių planas yra logiškas, tačiau ar čia buvo kažkoks proveržis? Ar po to, kai buvo paskelbtas planas, sekė veiksmai? Akivaizdu, kad rezultato nebuvo. Galbūt reikėjo daugiau ir su pačiais Europos partneriais kalbėtis ir veiksmus derinti su Lenkija, Švedija ir t.t.“, – svarstė G. Česnakas. 
 
„Negali būti ruošiami planai, apie kuriuos yra tik pakalbama, reikia konkretesnių žingsnių“, – teigė jis.
 
LKA profesoriaus manymu, prezidentas, ypač pastaruoju metu, daugiau dėmesio skyrė ne užsienio, bet vidaus politikai.
 
„Prezidentas iš esmės bando apsiriboti vidaus politika. Pirmiausia, pandemijos suvaldymo klausimais. Tačiau pagal kompetencijas tai juk priklauso Vyriausybei. Prezidentas daro iniciatyvas, tariasi su medikais, tačiau galiausiai darbas padaromas ministerijose“, – sako G. Česnakas.
Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
Tačiau ir vidaus politikoje, pažymi politologas, G. Nausėda deklaruoja siekinius, kurie yra arba itin abstraktūs – kaip gerovės valstybės idėja – arba tiesiog nesusieti su įgyvendinimu praktikoje.
 
„Skiepijimo planas turi būti pagrįstas pajėgumais: skiepijimo pajėgumais, kiek yra vakcinų, kaip galima jas transportuoti. Mes visi suprantame, kad gerai, jog būtų galima paskiepyti 70 proc. gyventojų, tačiau strateginiame ir taktiniame lygmenyje turi būti nurodyta, kaip tai bus padaroma“, – teigė G. Česnakas.
 
Tuo tarpu kalbėdamas apie G. Landsbergio vadovavimą Lietuvos diplomatijai LKA profesorius pažymėjo, kad bent jau darbo pradžioje konservatorių lyderis tikrai yra aktyvus ir pastebimas. Todėl, svarstė politologas, įvertinus esamas Prezidentūros ir G. Landsbergio darbo tendencijas, galima manyti, jog ateityje Užsienio reikalų ministerija (URM) gali į šoną stumtelti prezidentą. Galbūt, neatmetė tokios galimybės LKA profesorius, tai galėtų ateityje net išprovokuoti trintis tarp URM ir Prezidentūros vadovų.
 
„Jei Gabrielius Landsbergis ir toliau rodys aktyvumą, kurį dabar galima matyti, trinčių su Prezidentūra galį atsirasti. Galbūt ateityje galime sulaukti net sprendimų dėl susiklosčiusios dinamikos. Tuo labiau, kad situaciją aštrins ir politinis kalendorius: 2024 m. vyks prezidento, parlamento rinkimai“, – teigė G. Česnakas.
 
Tuo tarpu buvusio užsienio reikalų ministro V. Ušacko nuomone, nepaisant skirtingų asmenybių tipų ar skirtingų siekinių artėjančiuose Seimo ar prezidento rinkimuose, tiek G. Nausėda, tiek G. Landsbergis turėtų vengti tarpusavio trinčių, kurios, ko gero, neleistų tikėtis ir sėkmės jų prerogatyvoje esančioje užsienio politikoje.   
 
„Jų darbo rezultatai ir sėkmė rinkėjų akyse bus apspręsti komandiniu žaidimu. Kaip sakoma: „It takes 2 to tango“, ypač kai tai susiję su Lietuvos užsienio politika ir nacionaliniu saugumu“, – svarstė „Avia Solutions Group“ direktorių valdybos narys.
 
Kol kas G. Landsbergis ryškių rezultatų neparodė
 
Savo ruožtu T. Janeliūnas mano, kad nepaisant aktyvumo komunikuojant, G. Landsbergis kol kas užsienio politikoje nesugebėjo reikšmingiau pasižymėti. 
 
„Landsbergis nėra naujokas ir jis žino kaip elgtis, ir kaip kalbėti, ir pritraukti dėmesį tarptautinėje auditorijoje. Ir tai tikrai jam sekasi. Aktyvumas ko gero ir yra labiausiai siejamas su tuo. Iš kitos pusės – URM kol kas kažkokių ryškių rezultatų dar nepasiekė. Siekis, kad būtų Rusijai įvestos sankcijos dėl Navalno baigėsi niekuo. Kitaip tariant, kalbėjimas yra vienas dalykas, tačiau reikia labai konkrečių darbų“, – sakė T. Janeliūnas, atkreipdamas dėmesį, kad panašiai galėtų būti traktuojamas ir konservatorių keltas klausimas dėl būtinybės pasiekti susitarimą dėl Astravo AE energijos nepirkimo.
 
„Nėra rezultato kol kas, nors ir atrodė, kad tai yra vienas iš pirmųjų Vyriausybės prioritetų“, – sakė T. Janeliūnas.
 
V. Ušackas: galbūt prezidentas laukia, kol G. Landsbergio kategoriškumas savaime priges
 
Buvęs užsienio reikalų ministras V. Ušackas taip pat sutiko, kad G. Landsbergio, kaip ministro, atsakingo už Lietuvos užsienio politiką, startas buvo ganėtinai intensyvus. Pasak jo, tai yra suprantama – G. Landsbergiui pirmą kartą suteikta galimybė būti Vyriausybės nariu.
 
Tačiau, pridūrė diplomatas, tai nebūtinai reiškia, kad užsienio politikos praktiką lydi pasiekimai. „Avia Solutions Group“ direktorių valdybos nario teigimu, deklaracijos ir kategorišką vertybinę liniją akcentuojantys pareikšimai nėra tai, kuo galima užpildyti politikos praktikos turinį.
 
V. Ušackas tapo „Avia Solutions Group“ direktorių tarybos nariu. „Avia Solutions Group“ nuotr.

„Gabrieliaus Landsbergio ir TS-LKD deklaruotų vertybinių užsienio politikos ambicijų laukia rimti išbandymai. Iš opozicijos pozicijų buvo lengva reikalauti Astravo AE uždarymo, režimo kaitos Baltarusijoje, daugiau ir griežtesnių sankcijų Rusijos pareigūnų ar oligarchų atžvilgiu. Tuo tarpu pirmieji ES užsienio reikalų ministrų posėdžiai ir rezultatai jau liudija, kad reali vyriausybinė diplomatija yra žymiai labiau kompleksiška ir sudėtinga, nei parlamentinės diplomatijos deklaracijos, demonstracijos ar piketai“, – Eltai sakė V. Ušackas.
 
Diplomatas svarstė, kad prezidentas, galbūt, jau spėjęs suprasti, jog greitų rezultatų užsienio politikoje sunku pasiekti, laukia kol G. Landsbergio aktyvi ir kartais romantizuota komunikacija sumažės, ir atsiras labiau kompleksiškas politinės realybės vertinimas.
 
„Gali būti, kad prezidentas matydamas TS-LKD užsienio politikos vairininkų entuziastingą, romantišką ir kai kuriais klausimais kategorišką nusistatymą, tolerantiškai stebi aktyvią komunikaciją, tikėdamasis, kad reali, o kai kada ir karti patirtis derybose Briuselyje dėl bendros ES pozicijos Baltarusijos, Rusijos ar Kinijos atžvilgiu, šiek tiek prigesins tą kategoriškumą bei įneš pilnesnį, labiau subtilų ir niuansuotą tarptautinių procesų vertinimą, kuris padės profesionaliai formuluoti ir efektyviai įgyvendinti užsienio politiką remiantis visapusiškais nacionaliniais interesais. Netrukus paaiškės, kad solidi ir sėkminga užsienio politika privalo reikšti ne tik vertybinius, bet ir strateginius, ekonominius šalies interesus. Turi būti formuojama ne tik ko mes „norime“, bet ir tai, kas „įmanoma“. Taip savo užsienio politiką konstruoja JAV, Vokietija, Skandinavijos ir kitos šalys. Taip turėtų daryti ir Lietuva“, – sakė V. Ušackas.
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2021.01.31; 12:00

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjant kruvinų Sausio 13-osios įvykių minėjimui, Seimo opozicinės partijos atkreipia dėmesį į antradienį ketinamos priimti Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečiui skirtos rezoliucijos tekstą.
 
Šioje rezoliucijoje primenama, kad „istorinę pergalę laimėjo Lietuva, kuriai tuo metu vadovavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis“.
 
Opozicinių frakcijų atstovai teigia rezoliuciją palaikantys, tačiau kartu ir manantys, jog nereikėtų sukurti pagrindo kelti klausimo dėl valstybės vadovo statuso suteikimo V. Landsbergiui.
 
„Viešojoje erdvėje pasigirdus įvairių interpretacijų dėl rezoliucijos vieno sakinio galimų pasekmių, Seimo opozicija pareiškia, kad rezoliuciją suprantame kaip skirtą laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečiui paminėti, kuri neturi būti pagrindas iš naujo interpretuoti galiojančius teisės aktus. Opozicija laikosi Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo, kuris teigia, kad Konstitucija nenumatė galimybės laikyti kurį nors asmenį, nesantį Lietuvos prezidentu ir nerinktą tautos, prilyginti valstybės vadovui“, – rašoma „darbiečių“ išplatintame pranešime.
 
„Šiuo klausimu Konstitucijoje nėra nustatyta jokių išimčių. Viešojoje erdvėje vėl pasigirdus diskusijoms šia tema, norime aiškiai pasakyti – nepritariame nuolatiniam spekuliavimui šiuo klausimu ir raginame visas politines jėgas gerbti KT sprendimą“, – teigia Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Algirdas Sysas.
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Jam antrino ir „valstiečių“ frakcijos seniūnė Aušrinė Norkienė.
 
„Konstitucinis Teismas labai aiškiai ir nedviprasmiškai 2002 metų birželio 19 d. nutarime konstatavo, jog „Pagal Konstituciją įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso besiskiriantis Respublikos Prezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos Prezidentui – valstybės vadovui“, – pranešime cituojama A. Norkienė.
 
Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visgi opozicija teigia pritarianti Seimo rezoliucijos „Dėl laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečio“ projektui, kurį pasirašė įvairių frakcijų nariai, tačiau nenori, kad šis dokumentas taptų spekuliacijų priežastimi.
 
„Mes prisimename to meto, Sausio 13-osios, svarbą, gerbiame kiekvieno žmogaus – tiek politiko, tiek kitų profesijų, tautų ar pažiūrų atstovų – indėlį, kurio dėka šiandien esame laisvi ir kuriame Nepriklausomą Lietuvą. Be vienybės, be visų tų, kurie nepabūgo ir drąsiai stovėjo prieš tankus, mūsų šalį tebekaustytų grandinės iš rytų. Pasakyti tik ačiū – tai nepasakyti nieko, nes nėra žodžių, galinčių apibūdinti visas aukas ir pastangas išlaisvinti Lietuvą, todėl pritariame rezoliucijai ir reiškiame jai palaikymą“, – tvirtina Darbo partijos frakcijos seniūnas Vigilijus Jukna.
 
2021 m. sausio 13 d. bus minimos Laisvės gynimo 30-osios metinės. Šio jubiliejaus minėjimas dėl pandemijos pirmą kartą vyks virtualioje erdvėje.
 
Informacijos šaltinis –  ELTA
 
2021.01.12; 06:00

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

1940 metais lietuvių tauta tapo ir fiziniu, ir politiniu sovietinių okupantų įkaitu. Įkaitais, beje, tapo ir tie, kurie ir realiai stojo okupantų pusėje, padėjo įkurti bei įtvirtinti jų valdžią. Deja, kolaborantai savo padėties dviprasmiškumo nesuvokė ir tasai jų aklumas pastūmėjo mūsų tautą į brolžudišką tarpusavio karą, užsitęsusį visą pokario dešimtmetį.

Ar galėjo kolaborantai staiga praregėti ir susivienyti su patriotais, rezistentais? Teoriškai – taip, bet praktiškai – ne, kadangi kiekviena opozicinė pusė jautė turinti savo tiesą ir ją atkakliai gynė. Idėjos, tiesos, sąžinės, įsitikinimų ir poelgių dialektika yra labai sudėtinga.

Anot žymaus mūsų mąstytojo Juozo Girniaus, net ir klystantis žmogus tiki savo idėja: “Yra ėję žmonės verčiau mirti, negu pasidaryti išdavikais, vedami visiškai priešingų idėjų, kurios tad negalėjo būti visos lygiai teisingos” (J. Girnius. Raštai, I tomas, Vilnius, “Mintis”, 1991, p. 42, kursyvas – mano).

2006 metų balandžio 3 d. Vilniuje (A. Venclovos name-muziejuje) surengta mokslinė konferencija, skirta Antano Venclovos gimimo 100-čiui. Įdomus, naujomis įžvalgomis pasižymintis, buvo istoriko Česlovo Laurinavičiaus pranešimas. Jis nagrinėjo A. Venclovos biografijos svarbiuosius idėjinius apsisprendimus, posūkius ir nurodė priežastis, nulėmusias šio rašytojo ir visuomenės veikėjo posūkį į „kairę“ gerokai anksčiau prieš 1940 metus. Tarp tokių faktų kalbėtojas priminė net, atrodytų, grynai asmeninį, kai tuoktis be bažnyčios sumanęs, A. Venclova negalėjo to siekio įgyvendinti Kaune, nes čia, kaip ir visoje Lietuvoje, nebuvo civilinės metrikacijos ir jis turėjo vykti į liberalesnę tikėjimo atžvilgiu Klaipėdą. Taigi konfliktas su bažnyčia, nepasitenkinimas A. Smetonos politika Vilniaus, Klaipėdos atžvilgiu, negalėjimas pilnutinai įgyvendinti savo karjeristinių ambicijų „viešojoje erdvėje“, iliuzinis tikėjimas SSRS konstitucijoje egzistavusia nuostata apie sąjunginių respublikų suverenumą, nekritiškai pasverti faktai apie neva sovietinių rašytojų turtingą buitį, didelius honorarus, kelionių laisvę ir panašūs kiti faktoriai, Antaną Venclovą kartu su kitais tūkstančiais SSRS simpatikų 1940 metų biržely išvedė į Kauno aikštes, gatves džiaugsmingai sutikti sovietinių tankų.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istorikas Č. Laurinavičius klausė: „Ar suvokė pats Venclova sudėtingas prieškarinės krizės peripetijas? Abejotina. Regis, labiau bus pagrįsta teigti, kad Venclovos, kaip tipiško menininko, politinėms pažiūroms bei politinei pozicijai buvo būdingas idealizmas, jei ne naivumas. Jis sudėtingas politines problemas reflektavo sinkretiškai, be didesnės jų artikuliacijos, ir šiuo požiūriu Venclovos, kaip ir kitų lietuvių kultūrininkų entuziazmas 1940 m. atėjus Raudonajai armijai, regis, ne ką tesiskyrė nuo savo laiku ispanų ar vokiečių kultūrininkų demonstruoto entuziazmo atėjus Napoleono armijai“. Galima sutikti su tuo, kad A. Venclovos pažiūroms buvo būdingas idealizmas, kadangi net religinis katalikų mąstytojas Antanas Maceina, anot Vytauto Kavolio, „apie buržuaziją buvo žymiai blogesnės nuomonės negu apie komunizmą, kurį jis laikė kaip prometėjiškos dvasios išraišką“. (V. Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 163). Tačiau, žinodami vėlesniąją A. Venclovos biografiją, regime, jog tas idealizmas kažkodėl gana greitai išgaravo, o jo vietą užėmė pragmatizmas, pasireiškęs siekiu užimti aukštus vyriausybinius postus, gauti privilegijų. Panašią principų, idealų metamorfozę pragmatizmo ir Stalino diktatūros palaikymo link patyrė ir kiti nepriklausomos Lietuvos kairuoliai-idealistai.

                                                               —————————————

Taigi vieniems 1940-ųjų metų vasara (birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiai) tapo Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės laidotuvėmis, o kitiems – naujų vilčių, svajonių išsipildymo pradžia. Tų metų rudenį Lietuvą išvydau ir aš (gimiau spalio 24 dieną). Likimo įnoriu tapau tarsi simboliniu dviejų politinių – ekonominių sistemų ir dviejų Lietuvų (t.y. tautiečių, pasidalijusių į du priešingus polius) susikirtimo ženklu. Toji Lietuva, kurioje gyveno mano tėvai – brendo, dirbo, svajojo, mylėjo, sukūrė šeimą ir pagimdė mane – griuvo, o toji, kurioje augau aš, mokiausi, taip pat svajojau, mylėjau, irgi sukūriau šeimą, – statėsi, stiprėjo. Tad ant kokio pagrindo formavosi mano pasaulėjauta, pasaulėžiūra, mano charakteris?

Tėvai vaikystėje daug ką gero įskiepijo, tačiau vieno svarbaus imuniteto elemento į tolimesnį kelią neįdavė – auklėdami katalikiškai, tėvai mus, vaikus, silpnai teorientavo politiškai (nei apie Vasario 16-ąją, nei apie kitus svarbius politinius-patriotinius dalykus, nei pagaliau apie savo brolį Joną, dalyvavusį Nepriklausomybės kovose ir netekusį kojos, tėvai mums nepasakojo). Mamai politika dar mažiau terūpėjo, menu tik jos dažnai kartojamą pasakymą: “Vakalele, nabovo teisybės pasaulie ėr nabus”. Tad istorinė-politinė savimonė tebuvo menkai išvystyta, ir šis stygius itin pasireiškė jaunystėje, kai atitrūkau nuo gimtojo lizdo, nuo kaimo, ir atsidūriau vienas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, mokiausi, dirbau gamykloje, studijavau, vėliau tarnavau ideologinėse įstaigose – bibliotekoje, redakcijose (nuo tarnystės tarybinėje armijoje išsisukau). Manau, būtent toje žalioje jaunystėje mano asmenybės formavimuisi netiesioginiu būdu (per knygas, kino filmus, spektaklius, agitaciją ir propagandą) konformistinę ranką „ištiesė“ tokių tautiečių-inteligentų, kaip minėtasis Antanas Venclova, autoritetas, prestižas, ir gana ilgą laiką ėjau jų praskintu prisitaikymo keliu.

 XXX

Tarsi nujausdamas mano pasaulėžiūros nebrandumą, likimas istorinio-politinio mentaliteto spragoms „lopyti“ atsiuntė avantiūriškų užmojų, bet hipnotiškai įtaigų disidentą Vaclavą Sevriuką. Gana greit (1967 metais) jis įtraukė mane į savo diskusijų klubą, į uždraustos spaudos (“Xronika tekuščich sobytij”) skaitymą. Menu, kaip jis mane politiškai švietė – aiškino apie Če Gevaros revoliucinius žygdarbius, Prahos įvykius, TSKP reakcingą vaidmenį ir t.t. Nebuvau uolus jo mokinys, nes mane vis labiau traukė literatūra, dainavimas, politika tebuvo lyg „desertas“ po pietų. Tačiau tas “desertas” man labai brangiai kainavo: 1970 metų gale saugumas V. Sevriuką suėmė, o 1971 metų sausį – ir mane.  

Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Mano laikysena saugume nebuvo tvirta – atsiliepė būtent idėjinio-politinio stuburo silpnumas. O gal labiausiai – baili prigimtis, baimė statyti ant kortos savo šeimą (buvau jau vedęs, turėjau dukrą), literatūrinį darbą. Kaip panašiose situacijose elgdavosi kiti literatai? Nevienodai. Pavyzdžiui, Izidorius Ignatavičius (buvęs enciklopedininkas, pjesių, dokumentinių ir autobiografinių knygų rašytojas) KGB šantažui atsispyrė; iš tiesų, turbūt geriau netekti kojos nei prisiauginti nepageidaujamą “uodegą”. (Žr. kn. I. Ignatavičius, “Šėtono paunksmėje. Pomirtinis krovinys”, Vilnius, Petro ofsetas, 2003, p. 28). Izidorius turėjo tvirtesnę genetinę atramą – jo namų dvasioje būta daugiau patriotizmo, sąmoningumo ir jo gimtasis kaimas šiuo požiūriu buvo pavyzdinis: dauguma sodybų slėpė rezistentus, o ir iš pačių Vareikių kaimo ne vienas vyras išėjo partizanauti. O tokio tvirtumo giminaičio-partizano, kaip knygoje aprašytasis Odisėjas, pavydėtų daugelis. Be to, Izidorius Ignatavičius jau buvo išėjęs Sibiro tremties “universitetą”, suteikusį jam daugiau drąsumo, išminties. 

XXX            

Seniai jaudina riba tarp žmogiškai pateisinamo lojalumo (“šunuodegiavimo”) okupacinei sistemai ir nusikalstamo kolaboravimo. Apie tai esu daug mąstęs, rašęs, pradedant nuo garsiosios M. Gorbačiovo “perestroikos” laikų – periodinėje spaudoje, publicistikos ir poezijos knygoje “Vienam glėby” (1992). Dabar regiu: kelerius metus dalyvavau žaidime “voras ir musė”. Žaidime su laiminga pabaiga, kadangi “musė” liko nesuvalgyta. Laimei, kad ir saugumiečiai, kaip ir daug kas tarybiniais laikais, neretai užsiimdavo “akių dūmimu”, formaliu “paukščiukų” dėliojimu ataskaitose. Nematydami jokio mano uolumo “sekimo mene”, saugumiečiai susitaikė su mano pasyvumu, ir, matyt, jiems užteko to, kad mane patį izoliavo ir nuo V. Sevriuko, ir nuo pavojingos “disidentų” įtakos. Kai kartą draugų kompanijoje išgirdau, jog KGB neverbuoja TSKP narių, netrukus pareiškiau poetui A. Baltakiui (jisbuvo Rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos biuro narys) norą stoti į komunistų gretas. Jis pasidyvijo mano naivumu, kadangi nežinojau, jog prieš tai dar turiu tapti kandidatu į šlovingąją partiją. Ir 1975 metais aš jau kandidatas…

XXX  

Bet ir prasidėjus M. Gorbačiovo “perestroikai”, kai mano veiksmai, mintys (straipsniuose, diskusijose, akcijose) darėsi aiškiai antikonformistiniai. Juk jau antrąją atkovotos Nepriklausomybės dieną LR Aukščiausioji Taryba jos pirmininko V. Landsbergio vardu pakvietė Lietuvos žmones santaikai. Nuostabūs žodžiai tame kvietime: “Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į “blogus” ir “gerus” pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pragaištingi. Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą – visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai: niekam neturi būti užkirsta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią”. (LR svarbiausių dokumentų rinkinys, Vilnius, “Mintis”, 1990,

Naujoje gyvenimo tikrovėje pasitaikė ir klaidų. Jos nebuvo vien ekonominio ar teisinio pobūdžio, bet ir moralinio, psichologinio bei religinio. Simptomiškas buvo jaunojo intelektualo, pasižymėjusio ir politiniu sąžiningumu, ir krikščionišku išmintingumu, Vaidoto Daunio išreikštas nuogąstavimas dėl resovietizacijos recidyvų, trukdančių desovietizuoti naujosios Lietuvos tikrovę. Kas būtent trukdė? Paklausykime jo minčių: “Sovietizacija turi daug požymių, bet vieną dabar norėčiau išskirti. Sovietizacija gilėja tuomet, kai daugėja demonizacijos. Sovietizacija ir demonizacija yra tiesiogiai susijusios. Kai kurie bičiuliai pastaruoju metu mėgino įžvelgti tiesioginį ryšį tarp Virgilijaus Čepaičio viešo pasirodymo spaudos konferencijoje ir suaktyvėjusių Rusijos užmačių. Nors tai įdomu, bet – neteisinga. Nepritariu tiems, kurie demonizuoja Virgilijų Čepaitį. Daugelis demonizuoja iš keršto. Bet vis tiek – demonizuoja, t.y. kviečiasi į pagalbą chimeras. Atkakliai demonizacinį darbą ne per seniausiai dirbo tie, kurie valstybės laikraštyje, kūrė “Voratinklį”. Iki pat šiol lyg ir neatsiprašyta, neatgailauta. Atvirkščiai: senuosiuose vynmaišiuose norima užraugti naują vyną, kuris, atseit, ir padės atsirevanšuoti naujuose rinkimuose”. (“Lietuvos rytas”, 1994 m.sausio 22 d.).

Vakaras poetui Vaidotui Dauniui atminti. Vytauto Visocko nuotr.

V. Daunio manymu, demonizacijos plitimą galėjo sutrukdyti valstybės vadovai, pavyzdžiui, V. Landsbergis ir A. Brazauskas, pareiškę, jog ir V. Čepaitis, ir K. Prunskienė – anokie ten “kagėbistai” ar blogiečiai. Deja, tokio svarbaus moralinio žesto, galėjusio padėti Nepriklausomoje Lietuvoje kurti taikingą politiką, vadovai nepadarė, taigi jų asmenyje nauja valstybė išsižadėjo tų intencijų, kurias viešai pareiškė 1990 metų kovo mėnesį. Stebint daug metų kurstomą socialinę šizofreniją, nemažėjančią nesantarvę, gal verta pritarti nuomonei, jog atgailauti turėtų ne vien tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su KGB, bet ir tie, kurie iki šiol “mistifikuoja šią organizaciją, daugina chimeras, t.y. daro tai, ko mokė KGB”? (V. Daunys, ten pat). 

Suprantama, nei išvežus KGB, TSKP, VRM bei kitų sovietinių struktūrų archyvus, nei juos sudeginus ar šimtui metų užrakinus, praeitis nedings. Su praeitimi galima “susitvarkyti”, tiktai ją kuo adekvačiau pergyvenus, išjautus, verifikavus, pasimokius. Tai – daugiau individualus procesas, todėl ir didžiausia atsakomybės našta turėtų tekti pačiam individui. Prievartos neturėtų būti (ji taikytina tiktai konkretiems baudžiamiems nusikaltimams), priešingu atveju demokratija pasuktų inkvizitorišku teisybės, įsitikinimų ar tikėjimo “atstatymo” keliu. 

XXX

Gi didelė dalis komunistų partijos narių persiorientavo (galima tarti ir pompastiškiau – “atgimė iš aukšto”, t.y. paskatinti ar išjudinti kilnių patriotinių idėjų, suradę savo identiteto gelmėje asmeninės savigarbos, tautinio orumo likučius) ir pasuko su Sąjūdžiu arba bent tapo neutraliais istorinių įvykių stebėtojais. Ne vienas tautietis istorinių M. Gorbačiovo pervartų metu atsidūrė Maskvoje, kai kurie inteligentai iš vėlesnės jų veiklos jau laisvoje Lietuvoje galima spręsti, kad jie  buvo “jelcininkai”, palaikė Rusijos demokratines jėgas, rusų tautos išsilaisvinimo iš totalitarizmo pančių siekį… Sąjūdinis laikas buvo gana patikimas “lakmuso popierėlis”, leidęs nustatyti mūsų anuometinės pilietinės ir patriotinės laikysenos laipsnį. Prisiminkime: daug kas iš dar tebebuvusių TSKP narių savo darbovietėse steigė Persitvarkymo Sąjūdžio pirmines grupes, organizavo karštas diskusijas, kai kas po 1990 metų Kovo 11-osios, pradėjus augti įtampai su TSRS ir kylant pavojui mūsų Nepriklausomybei, savo partinius, karinius bilietus, o karštakošiai net tarybinius pasus, “nukryžiuodavo” ant parlamento gynybinės sienos. Tarp panašiai pasielgusių buvau ir aš –  subūriau LPS grupę “Literatūros ir meno” redakcijoje, persmeigiau ant barikados savo partinį bilietą, o apie išstojimą iš LKP pareiškiau laikraštyje “Respublikoje”: “Niekaip negaliu suprasti tų LKP narių ir tų nepartinių, kurie pradėjo negarbingą ambicijų, pretenzijų ir, kaip taikliai pastebėjo Kazys Saja, “opozicinio revanšo” vajų. Aš, kaip ir daugelis tautiečių, suprantu, kokį pavojų sukelia mūsų nevienybė ir kas ja tuoj pat pasinaudos. Todėl, suvokdamas, jog partiškumas šiuo metu tarnauja stabdžiu visuomenės vežime ir norėdamas palaikyti sąjūdines konsoliduojančias jėgas, išstoju iš LKP eilių. Mano partija tebūnie Lietuva” (1990 metų kovo 16).

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Grimzdau į malonų netikėtos laisvės svaigulį, organizuodamas “Literatūroje ir mene” aštrias diskusijas apie “baltąsias” ir “pilkąsias” istorijos dėmes, rašydamas  straipsnius nacionalinės savigarbos, lietuvių kalbos valstybingumo, istorinių paminklų atstatymo bei naujų sukūrimo temomis. Pliekiau Raseinių partinę valdžią dėl G. Jokūbonio skulptūros Maironiui išniekinimo, “Respublikoje” kritikavau “laikinojo LKP CK” (nepamirškime – buvo ir toks!), jos narių bei “platformininkų” J. Burokevičiaus, J. Gurecko, J. Jermalavičiaus, J. Kuolelio, V. Švedo ir kitų veiklą, “Gimtajame krašte” (1989 07 12) džiaugiausi, kad aš – dar formaliai TSKP narys – jau galiu nebijodamas eiti į bažnyčią; į “Izvestijas” siunčiau atvirą laišką (“Lietuvos profsąjungos”, 1989, Nr.33) TSKP Centro Komitetui, paskelbusiam Kreipimąsi į Pabaltijo tautų žmones ir gąsdinusiam juos (“Žmonės privalo žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai”, – buvo rašoma jame), ir skelbiau daug patriotinių ir religinių eilėraščių ir t.t. Simptomiškais laikyčiau straipsnius “Esu kaltas”, kuriame paveiktas įspūdingųjų 1988-ųjų metų, leidausi į socialpsichologines reminiscencijas, gana atvirai išpažinau savo pasaulėžiūros sovietizacijos ydas ir džiaugiausi atsiradusia istorine galimybe dvasiškai keistis, tobulėti. (“Literatūra ir menas”, 1989 01 11). Paminėtinas ir straipsnis “Musė – voro kolaborantė?”, kuriame aptariau anuomet pasklidusį ažiotažą dėl, neva, Justino Marcinkevičiaus kolaboravimo atvejo rašant apysaką “Pušis, kuri juokėsi”, palaikiau mokslininkės Meilės Lukšienės tolerantiškai išmintingą poziciją, anonimiškai apeliavau į savo paties biografijos “dėmėtąjį faktą”. (“Gimtasis kraštas”, 1992 02 16).

Laisvės svaigulys buvo toks stiprus, kad net tada, kai Nepriklausomos valstybės atstatyme jau pasireiškė ryškūs ekonominiai, socialiniai nesklandumai, prieštaringumai, aš stengiausi jų nematyti ir nepakančiai žiūrėjau į tuos trūkumus kritikuojančius, vadinau juos apsikrėtusiais sovietinių laikų nostalgija. Už pažiūrų bei veiksmų opurtonizmo demonstravimą karštai polemizavau su A. Juozaičiu, o buvusį “Komjaunimo tiesos” kolegą V. Matulevičių kaltinau už tai, kad jis, atseit, buvęs nomenklatūrinis tarybinis žurnalistas, drįsta savo “Krante” abejoti G. Vagnoriaus tinkamumu būti premjeru, kritikuoti V. Landsbergio bei visos “dešiniųjų” valdžios veiklą.

XXX

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Gal paradoksaliai nuskambės, tačiau manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos» individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p.165). Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas.

O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.

2020.11.21; 07:00    

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Politologai teigia, kad Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio bei Ingridos Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio politiniai valdžios tandemai skiriasi kardinaliai. Pasak jų, šiuo metu tarp konservatorių lyderių nematyti nei didesnio nuomonių išsiskyrimo, nei skirtingo vertybinio požiūrio į politikos formavimą.
 
Nepaisant to, kad tiek premjero kadenciją baigiantis S. Skvernelis, tiek būsimoji ministrė pirmininkė I. Šimonytė yra nepartiniai asmenys, bet jų santykiai su partijų pirmininkais, anot politologų, skiriasi.
 
„Skiriasi, juk yra kiti charakteriai. Skiriasi ir politikos, ir sprendimų supratimas. Skirtumas tikrai yra. Kita vertus, I. Šimonytė į politiką atėjo vienokiu būdu, o S. Skvernelis kitokiu. Tai yra skirtingi žmonės su skirtingais požiūriais bei istorija. Net sudėtinga juos lyginti“, – Eltai sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis.
 
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, apžvalgininkas Virgis Valentinavičius sako, kad „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis neabejotinai dominavo S. Skvernelio atžvilgiu.
 
„Karbauskis neginčijamai dominavo tandeme ir Skvernelis tik epizodiškai bandydavo imtis veiksmų. Visą politinę liniją vienareikšmiškai diktavo Karbauskis. Jis uždavė ir retorikos toną, ir visas politikos turinys bei kryptys buvo Karbauskio darbas. Šiuo atveju TS-LKD tandeme matau visiškai priešingą dalyką“, – Eltai teigė V. Valentinavičius.
 
MRU docento teigimu, G. Landsbergis šiuo metu sutinka, kad TS-LKD de facto lyderis – I. Šimonytė.
 
„Reali Šimonytės lyderystė yra geriausia, kas gali ištikti TS-LKD. Kuomet šis dalykas buvo suprastas, tuomet ir buvo laimėti rinkimai. Dabar Landsbergio tonas po rinkimų ne vieną nustebino. Gabrielius Landsbergis sako, kad dirbs ten, kur reikės. Kitais žodžiais sakant, ką Šimonytė nuspręs, kur Gabrielius dirbs, tai ten jis ir dirbs. Vienareikšmiškai Šimonytė prisiima visą politinę atsakomybę už Vyriausybę. Landsbergis, bent jau kol kas, šią pusiausvyrą aiškiai palaiko. Dabar mes kalbame apie bendradarbiavimą tik teoriniu lygiu, kaip seksis bendradarbiauti dviem lyderiams, kol kas sunku pasakyti, nes Vyriausybė neveikia ir valdančiosios daugumos nėra. Dabar šiuo metu atrodo, kad dvigalvystės problema, kuri buvo pastaruosius trejus metus, (…) šiuo metu yra išspręsta. Šimonytė yra aiški lyderė”, – sakė V. Valentinavičius.
 
Apžvalgininkas taip pat teigia, kad tarp konservatorių lyderių kol kas nematyti ir skirtingo vertybinio požiūrio į politikos formavimą.
 
„Aš tikrai nematau tarp jų vertybinių trinčių. Nemanau, kad Landsbergis žiūri į procesus tik pragmatiškai. Šiuo atžvilgiu jų abiejų požiūriai į procesus yra vertybiškai vienodi. Šimonytė uždavė aiškų vertybinį toną, jį priėmė ir koalicija. Čia nemačiau nė vieno ženklo, kad Landsbergis būtų tam nepritaręs“, – sakė V. Valentinavičius.
 
Paklaustas, ar ateityje gali kilti nesutarimų tarp G. Landsbergio ir I. Šimonytės dėl krikdeminio partijos sparno, V. Valentinavičius teigė taip nemanąs.
Premjeras Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„LGBT ir krikdemiškas sparno požiūris, manau, šios kalbos yra pakankamai išpūstos. Krikdemai TS-LKD viduje yra visiška kas kita nei tai buvo prieš dešimt metų. Tokių užkietėjusių krikdemų, blogąja prasme, yra faktiškai vienetai partijoje. Tokių klasikinių krikdeminių pavyzdžių, kaip Rimantas Jonas Dagys, seniai ten jau nebėra. Dagys yra puikus pavyzdys, ką reiškia radikalios pozicijos, kad ir krikščioniškosios. Juk jos rinkimų nelaimi ir rinkėjų balsų negauna. Mano hipotezė tokia, kodėl rinkimus laimėjo TS-LKD, tai, kad partija išvengė kraštutinių pozicijų eidama į rinkimus. Radikalizmo atmetimas bet kuriais klausimais partijai labai pasitarnavo“, – sakė jis.
 
L. Bielinis pritarė V. Valentinavičiui ir teigė, kad tarp G. Landsbergio ir I. Šimonytės nėra jokių konfrontacijų, o galimi nesutarimai išsprendžiami korektiškai. Kita vertus, L. Bielinis vis dėlto svarstė, ar ateityje I. Šimonytė neplanuos perimti TS-LKD pirmininkavimo vaidmens.
 
„Konservatorių gretose gali susiformuoti grupė žmonių, kurie matytų opoziciją tarp Landsbergio ir Šimonytės, kaip tarp dviejų galimų partijos lyderių. Šiandien partijos lyderis yra Landsbergis. Šimonytė šiandien nedemonstruoja ir nedeklaruoja savo ambicijų šioje srityje, bet kas ten gali žinoti. Mes galime fantazuoti daug atvejų, bet šiandien galiu konstatuoti aiškiai, kol kas tarp Landsbergio ir Šimonytės nėra jokių konfrontacijų, o galimi nesutarimai išsprendžiami korektiškai“, – teigė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.11; 12:47

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Naują koaliciją formuoti ketinančių dešiniųjų partijų derybinės grupės antradienį Seime renkasi į posėdį, kuriame bus aptariami valdančiosios daugumos formavimo ir kitų prioritetinių darbų klausimai. Į naują valdančiąją daugumą po įvykusių Seimo rinkimų buriasi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis.
 
Šios partijos kartu iš viso turi 74 mandatus naujajame Seime. Deklaracijoje, skelbiančioje apie koalicijos formavimo derybas, taip pat numatyta, kad premjerės pareigas eitų konservatorių sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė.
 
Pastarąją savaitę konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis pareiškė manąs, kad su formuojamos koalicijos partneriais jau šios savaitės pradžioje bus suderintas dokumentas dėl būsimų prioritetinių darbų.
 
Liberalų sąjūdis yra pareiškęs pageidavimą dėl trijų ministrų kėdžių – aplinkos, ekonomikos ir inovacijų bei švietimo, mokslo ir sporto. Liberalai taip pat yra viešai sakę, kad norėtų deleguoti ir Seimo pirmininką.
 
Laisvės partija yra skelbusi, kad norėtų veikti švietimo, ekonomikos, žmogaus teisių srityse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.08; 09:53

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Valdančiąją daugumą formuojančios politinės jėgos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija – ketvirtadienį pradės derinti koalicijos sutarties ir būsimos Vyriausybės programos nuostatas.
 
Šios partijos kartu iš viso turi 74 mandatus naujajame Seime. Deklaracijoje, skelbiančioje apie koalicijos formavimo derybas, taip pat numatyta, kad premjerės pareigas eitų konservatorių sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė.
 
Liberalų sąjūdis yra pareiškęs pageidavimą dėl trijų ministrų kėdžių – aplinkos, ekonomikos ir inovacijų bei švietimo, mokslo ir sporto. Liberalai taip pat yra viešai sakę, kad norėtų deleguoti ir Seimo pirmininką.
 
Laisvės partija yra skelbusi, kad norėtų veikti švietimo, ekonomikos, žmogaus teisių srityje.
 
Savo ruožtu TS-LKD trečiadienį vakare pranešė, kad partijos derybininkai bus konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis ir rinkimų sąrašo lyderė I. Šimonytė. Jie taip pat pranešė apie pagrindinius savo prioritetus formuojant Vyriausybės programą – skaidrumas ir aukščiausi etikos standartai, pagarba teisės viršenybei, demokratinių vertybių laikymasis ir žodžio laisvė bei pagarba konstitucinėms žiniasklaidos teisėms.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.29; 07:00

Rinkimų stendas Pilaitės mikrorajone. Slaptai.lt nuotr.

Vadinamajai Laisvės partijai iškopus į politinį olimpą, svarbiausiu politinės dienotvarkės rūpesčiu tapo klausimas – ar Lukiškių aikštę reikėtų paversti arklidėmis, ar viešųjų pirčių konglomerato nesibaigiančiu labirintu? Visuotinai žinoma raitelė Armonaitė buvo už arklidžių infrastruktūros išplėtojimą ir geriausių ristūnų sėklidžių banko sukūrimą, Šimašius – už Romos termų pavyzdžio pirčių kompleksą, vildamasis atsiplauti iki amžiaus pabaigos.

                                                                              X

 – O vis dėlto kokią pridėtinę vertę forsuoto pavidalo liberaliosios demokratijos šalyje kuria liberalai, – paklausė Kindziulis.

To nežinojo nei populiarusis Didžiulis, nei ne mažiau garsus Lietuvoje Mažylis.

                                                                               X

Iš istorinių pasakojimų esame girdėję apie tai, kokia kebli valdymo forma yra triumviratas. Tačiau po rinkimų Lietuvoje užstosiantis libertalizmo triummoteratas manding gali tapti nepakeliama našta net švč. Marijos žemei.

                                                                                X

Kažkas garsiai piktinosi, kad pirminius rinkimus formaliai laimėjo Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielius. Vis dėlto niekados nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau. Pabandykime įsivaizduoti, kur mus galėtų nuvesti likimas, kai rinkimus pradės laimėti didžiojo žemės vienytojo Ramūno Karbauskio vaikaičiai.

                                                                               X

Daugiausiai plakatų rinkimų metu prisigamino Nacionalinio susivienijimo partija. Didelės masės plakatinių lietuvininkų buvo pasiryžę atvykti į vietą, tarsi po žemių išdygusi terakoninė armija žiedu telkėsi aplink didįjį kinų imperatorių Ra-dž-vilą.

                                                                               X

Patekėjus naujai susibūrusio liberalizmo saulei Lietuvoje tirštos Gerovės valstybės miglos išsisklaidė kaip burtų lazdele pamojus.

                                                                               X

                                                          iššokęs žvynas sublizgėjo virš vandens

                                                          kur galimai  iš naujo tau  pasivaidens

                                                          kitokios regimybės dugnas

                                                          ten žuvys dusliai muša būgnais

                                                          ir su nauja jėga  dugne išsišakojęs

                                                          žole skenduolius pavaišina milžinkojis

                                                          lėtai praustuvas mano skęsta ten

                                                          kur nebetrūksta niekam jau vandens

                                                          negirdimai kriauklytei skundžiasi moliuskas

                                                          kad jau į kūną kaupias visos druskos

                                                          ir ašaroja daugiabriauniais perlais

                                                          kuriuos vėl pakraščių brolijai perleis

                                                          vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                                                          nelyg dugne kažką dar reikštų vėjas

                                                          visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                                                          į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                                                          (spalvos pageltusio kiek spermos)

                                                          vanduo garais užverda  tarsi romos termos  

(Bus daugiau) 

2020.10.13; 08:11  

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Teisus buvo prof. Vytautas Landsbergis, neseniai interviu LRT.LT sakydamas, kad Baltarusijos likimas – ne Europos Sąjungos rankose, o Rusijos ir Kinijos interesų Baltarusijoje sferoje.
 
Štai 2019 m. rugpjūtį Baltarusijos ekonomikos ministro pavaduotoja Jelena Perminova pažymėjo, kad strateginiai santykiai tarp dviejų šalių (Baltarusijos ir Kinijos) vystosi labai dinamiškai – tai patvirtina prekybos, eksporto ir investicijų rodikliai. „Net ir su kaimynais mes neturime tokios dinamiškos plėtros, – pabrėžė Jelena Perminova. – Kinija jau yra trečioji mūsų prekybos ir ekonomikos partnerė. Per pastaruosius 10 metų tiesioginės užsienio investicijos iš šios šalies padidėjo 200 kartų.” Vien techninės ir ekonominės Kinijos pagalbos portfelis šiandien yra jau pusė milijardo dolerių ir, pasak ministro pavaduotojos, augs.
 
Jau vien tai byloja, kad Kinija vargu ar leis Rusijai prisijungti Baltarusiją. O jei ta nepaklausytų, pakenkti Rusijos ekonomikai Kinija turi kur kas daugiau galimybių, negu atvirkščiai. Jau nekalbant apie tai, kad Kinijos „žalieji”, atsiprašau, „geltonieji žmogeliukai”, kurių jau pilna Rusijos Tolimuosiuose rytuose įvairiuose darbuose (man tai pasakojo ne vienas liudininkas), pasiruošę pridaryti Rusijai visai kitokio pobūdžio nemalonumų.
 
Išlieka klausimas, ar gali po dabartinių įvykių Baltarusijoje Kinijai būti naudingas susikompromitavęs, tik jėgos struktūrų dėka dar besilaikantis valdžioje kruvinas diktatorius.
 
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.

V. Landsbergis: „Jiems (Kremliui – LRT.lt) yra rodoma, kad tai, kas vyksta Baltarusijoje, tai čia jums ne Balotnaja (2011 metais Rusijoje, Balotnaja aikštėje, kilę ir kelis mėnesius vykę protestai prieš Putino valdžią – LRT.lt). Tai pranoksta net Chabarovską. Tikriausiai šeimininkas (Kremlius, – K.S.) padarys išvadą, kurią dabar siūlo kinai. Viešumą jau pasiekė Kinijos aukštuomenės reagavimas: „šalinkite savo „batką“ (suprask, statykite kitą, – K.S.), bet palikite tą Baltarusijos valstybę, kuri mums reikalinga“.
 
Profesorius sako, profesorius žino. Iš jo lūpų – į Dievo ausį.
 
Tariamas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tik ką pažadėjo „per artimiausias dienas“ išspręsti situaciją šalyje.
 
Pamatysim.
 
2020.08.21; 17:35

Petras Dirgėla. Apie istoriją, politiką ir šakališką pasalūniją

Šis interviu buvo paskelbtas beveik prieš 30 metų – 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“

Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Pirmą kartą Jūsų esė – alegoriją „Tranų pasaulyje“ perskaičiau 1990 metais, vos tik pasirodė knygynuose. Man regis, ši esė „apie vaikišką meilę namams ir kapams“ po Kovo 11-osios tapo dar auktualesnė. Apie Lietuvos ateitį joje rašote liūdnai: sugebame iškovoti nepriklausomybę, tačiau nepajėgiame jos apginti. Kodėl?

Šia formuluote aš nesakau, kad mūsų pastangos Lietuvos valstybę atstatyti dabar yra vaisingos, o įtvirtinti ateityje – bergždžios. Šia praeitį apibendrinančia teze pradedu mąstyti, ko moko mūsų praeitis, kad atstatytą valstybę pajėgtume apginti.

„Anciliaus ežere“ (dalis romano jau paskelbta žurnale „Metai“) aprašiau, kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovas  Zigmantas Vaza pirmąsyk istorijoje pabandė sukurt Baltijos imperiją. Į jo smūgį Švedijai atsibudęs senovės švedų „griebiantis žvėris“ 1598 metais atsakė smūgiu Livonijai ir Lietuvai. Imperijos kūrimas įsismagino. Europa daugiau kaip šimtą metų maudėsi karų kraujuose, kol imperiją įkūrė … ne, ne Lenkija, ne Švedija – Rusija.

Minijos žemė. Šermenų vynas. Vėtrungiškoji dalia. Petro Dirgėlos romanai

Lietuvos politikai anksti suprato idėjos sukurti imperiją pražūtingumą. Z.Vazą pripažino Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu tik tada, kai jis patvirtino Lietuvos Trečiąjį Statutą. Lietuva viena pirmųjų Europos pradėjo ginti savo namus ir žmones ne tiek jėga, kiek teise, kultūra, kuria trukdė kaimynams – ir lenkams, ir švedams, ir rusams – įgyvendinti imperines užmačias. Kultūra, teisė, deja, nėra patranka… Dievo įsakymas „Nežudyk“ patrankai negalioja. Teise ir kultūra Lietuva neapsigynė. Ją prarijo Rusijos imperija. Tačiau ir šiandien tebėra labai svarbi kita Lietuvos gynimosi, trukdymo kaimynams imperiją kurti pasekmė: Lietuvos valstybė per tuos du šimtmečius, kol ją parijo Rusijos imperija, „nesuspėjo“ (trukdoma ir negalėjo „suspėt“) nusistatyti pastovių, ilgaamžių santykių su artimiausiais kaimynais lenkais ir rusais. Ji visada turėdavo pasikliauti tik laikinais, nuolatos laužomais kaimynų „gerais pažadais“. Istoriškai nusistovėję trapūs Lietuvos santykiai su Lenkija ir Rusija tokie pat išliko iki šiol.

Dabar šiurpiau supratau Jūsų kažkada pasakytus žodžius: „Okupacija mums grės per amžių amžius“. Prisimenu ir kitką: dar visai neseniai aiškinom sau ir pasauliui, kodėl būtinai turim sprukt iš SSRS: sąjungoj ištirpsim, sąjunga – tai lėta negausių tautų mirtis; dabar sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkai šios aksiomos nebemini… Gal ir juos veikia „okupacijos grėsmės per amžius“ pojūtis?

Žinoma, veikia. Sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkų turime ne vien todėl, kad kai kam atrodo, jog Kremliaus kariuomenės iš Lietuvos niekada neišvarysi. Kai sakome „mūsų istoriniai santykiai su lenkais, su rusais“, turime galvoje, deja, ne pastovius ir patikimus, o tik trapius, šią pat valandą sulaužomus santykius. Tai turim galvoje ne metus, ne dešimt metų – jau kelis šimtmečius. O istorinis patyrimas neišvengiamai veikia psichologiją. Kas iš to, jei kaimynas mūsų nepriklausomybę ir pripažintų, – ar ilgam?  Nepasitikėjimas kaimynų pažadais ir savimi, abejonė, ar ištversi, ar gyvas liksi, ar vaikai išliks, jei kaimynai vėl apgautų, jėga tave parklupdytų, stumia žmogų naujos sąjunginės sutarties pasirašyti… Kol kas tyčia nekalbu, kad Lietuvos istorija labiau grūdino, o ne tižino lietuvių psichologiją. Tačiau ir tižliosios psichologijos ištakų nedera šiandien užmiršti.

Taip, istorijos poveikio psichologijai nenuginčysi. Tačiau bent aš niekada neužmiršiu, kaip perai, balandžio septintą, Lietuvos žmonių sueigoj skambėjo daina: „…rovė neišrovė, skynė nenuskynė…“ Tvirta dvasia išgydo kad ir kaip sunkiai traumuotą psichologiją.

Rovė neišrovė, skynė nenuskynė… Vadinasi, ir neišraus, nenuskins. Tik kaip turime elgtis, kuo vadovautis, kad mūsų atkurtos valstybės niekas niekada nebenuskintų?

SSRS imperija – klastingas drakonas. Visos jos struktūros – valstybinės, politinės, visuomeninės, ekonominės ir t.t. – sukurtos mechaniškai sujaukiant natūralias ir todėl labai skirtingas daugelio tautų susinimo, asimiliavimo būdas. Kad suardytume tą mechanišką imperijos struktūrą, kad atkurtume natūralią lietuvių (estų, latvių, baškirų, azerbaidžaniečių etc.) tautos gyvenseną, privalome  remtis žmogiška politika, tai yra absoliučiai priešinga klasikinei drakoniškai politikai pažiūrų sistema. Privalome remtis tik tokia politika, kuri augina valstybę ne iš galingųjų Drakonų pripažinimo, ne iš jų malonės, o iš tautos sąmonės, iš tautos žmonių prigimtinių ir paprotinių vertybių, iš piliečių istorinio patyrimo, taigi ir iš kelių šimtmečių gynimosi teise, kultūra pamokų, ir iš tautos priešinimosi okupantams įvairiom formom džiaugsmų ir kančių, vadinasi, iš visko, kas susiklostė ir įsitvirtino mūsų sąmonėj, psichologijoj, gyvenimo būde ne revoliuciniu, o evoliuciniu keliu.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.

V. Landsbergis vykdo šią – žmogišką – politiką neregėtai valingai, kantriai, nė akimirką nesuabejodamas jos perspektyvumu. V. Landsbergis nėra tautos vadas. Žmogiškai politikai vykdyti vadų nereikia. Žmogiškos politikos lyderis ne vadovauja tautai, o aiškina pasauliui tautos vertybių sistemą kaip valstybės pamatą klausdamas: katrame pasaulyje jūsų žmonės nori gyventi – Dievo skurtame ar agresyviosios sąmonės iškreiptame? Šitaip klausiant valstybė yra neliečiama. Kaip šuo negali gaudyti pelių, taip drakoniškoji politika negali pasmaugti žmogiškosios. Miglotai pasakiau? Gerai, kalbėkime šitaip: kai SSRS derasi, tarkim, su JAV, Kremliaus branduolinio ginklo aruodas yra lobis, brangiausias turtas; o kai ta pati SSRS šiandien šnekasi su Lietuva arba Estija, Kremliaus aruodai, prikrauti branduolinių galvučių, yra tik nieko vertas šiukšlynas. Kol nesam susitepę krauju (tokie privalom išlikti per amžius), kol ramiai galime klausti: „Mes turime sąžinę, o jūs ar turite?“, nė vienas pasaulio galingasis, nė vienas iš Didžiųjų Drakonų negalės mūsų pavergti. Mes prarastume neliečiamumą, mus vėl galėtų pavergti, vėl galėtų priversti žygiuoti klaikiu prievartos maršo žingsnu tik tuo atveju, jei išsuktume iš evoliucino kelio, jei išduotume žmogišką politiką.

Tačiau mūsų valstybės atkūrimo priešai nelaiko mūsų neliečiamais. Ir piktas Kremliaus balsas, ir skystas lietuviškų balsų choras be paliovos reikalauja, kad mes pasirašytume sąjungos sutartį. Reikalaudami nevenga šantažo, karinės jėgos, smurto, kraujo…

O tu man pasakyk, kodėl girtuoklis įžūliai reikalauja iš negeriančio išgert bent taurelę? Todėl, kad galėtų pasidžiaugti: „Visi geria, net ir jis“ ir primesti jam savo gyvenimo būdą. Kremlius puikiai žino, kad negalės mūsų paliesti, kol vadovausimės sąžine, teisybe, teisingumu, prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Todėl jis stengiasi padaryti viską, kad tik mes žmogiškumą po kojomis pamintume. Tada Kremlius ramiai atsidustų: esame abu labu tokie, klausyk manęs, nes aš stipresnis. Mūsų pasirinktosios politikos žmogiškasis statusas mus gina neįtikėtinai patikimai! „Realistai“ nepajėgia šito suprasti. Ir kaipgi supras? Lietuva prigrūsta Kremliaus kariuomenės, tačiau Lietuva – ne Kremliaus, SSRS sargybiniai saugo Lietuvos teritorijos sienas, tačiau SSRS tos teritorijos nevaldo. Iracionalizmas, siaubas, košmaras!

„Opozicija. O gal šakališka pasalūnija?“ Jūsų žodžiai. Tuo metu, kai ėmėte abejoti mūsų opozicijos nuoširdumu, man regis, ji dar nebuvo tokia šakališka, tokia pasalūniška kaip šiandien…

Nuoširdžios, kaip tu sakai, opozicijos mes neturėjome ir dar neturim. Visi, kurie po pernykštės kovo 11-osios pasiskelbė opozicija kam nors, iš tikrųjų buvo ir yra opozicija tik mūsų žmogiškai politikai, tam vieninteliam patikimam skydui, apginančiam mus ir nuo prezidentinio valdymo, ir nuo karinės padėties įvedimo – nuo bet kokios jėgos, kuri mus parblokštų ir atsikelti nebeleistų. Ar verta įrodinėti pasalūniškumą opozicijos, kuri kaip kobra taip ir taikosi įkirsti į tavo, į mano, į jo širdį, tik į širdį?

Interviu su rašytoju Petru Dirgėla pagal romaną „Joldijos jūra”

Perskaitysiu šį tą iš dienoraščio: „1990 07 07, šeštadienis, 118 Lietuvos Respublikos diena. K.Prunskienė keliskart telefonu kalbėjosi su N.Ryžkovu (…). K.Prunskienės priklausomybė „nuo nežinia ko“ gali uždegti bikfordo virvę, ir ji, sprogdindama pakeliui viską, kas sprogsta, gali nudundėti į giliausius Lietuvos visuomenės sluoksnius“. Ir nudundėjo… Kas buvo K.Prunskienė mums, mūsų žmogiškai politikai – argi natūrali, nuoširdi opozicija?

O kas subūrė ir į politinės kovos areną išvedė Ateities forumą? Buvusi nomenklatūra, netekusi politinės valdžios, tačiau greitai tapusi materialinių vertybių (valdžios susigrąžinimo garanto) monopoliste. Lietuvos turtas, visa jos žmonių sukurta ir kuriama materija tebėra buvusios nomenklatūros rankose. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba ir vadovybė, reorganizuodama sąjungą, tuo kasdien vis iš naujo įsitikindavo. Nuolatos patiria tai ir dabar, kai jau turi mobilias, su normalia ekonomika besisiejančias ūkines struktūras. Tačiau nelegaliai monopolijai mūsų padalinių ekonominio rišlumo nereikia. Kodėl?

Nomenklatūrininkai, kompetetingai tvarkę Lietuvos TSR turtą, ir po pernykštės kovo 11-osios nepakeičiamais kompetetingaisiais  pasirodė K.Prunskienės vyriausybės kabinetui, miestų ir rajonų valdyboms. Nepakeičiamieji kompetetingieji greitai susivienijo, susikabino rankutėmis, sudarė nenutraukiamą gradinę, vinguriuojančią per visas ūkio sritis, ir nedelsdami užkonservavo, tai yra „įsisavino“ jau ne Lietuvos TSR, o Lietuvos Respublikos turtą. Dabar Lietuvos turtas apvožtas gelžbetoniniu sarkofagu, saugumo dėlei dar ir spygliuota viela apipintas.

Po tuo sarkofagu visokia gamyba, prekyba, perprekyba, spekluliacija ir visokia vagišiška gvelba virte verda, tiktai, žinoma, savo rato savuose katiluose – naujos, juo labiau kultūrinės pakraipos ūkinės struktūros, kad ir kokios rišlios, kibios būtų, stumiamos nuo tų katilų kuo tolyn. „Versmės“ knygyno nuomą perleist Rašytojų sąjungai, rašytojams? Tai jau ne! Išlenda iš sarkofago, saugančio turtą kaip atominį reaktorių, orus, įmitęs veidelis – atsižiūrėti negali, koks malonus – ir pasigirsta šnypštimas: „Tik per mano lavoną“. Reikia LRS leidyklai popieriaus valstybine kaina, kad įstengtų tikrai rimtai knygai, o ne sapnininkui išleisti, – išlenda iš sarkofago dar geriau įmitęs veidelis, dar pikčiau šnypščia: „Tik per mano lavoną“. Taigi: negeisk Lietuvos turto kaip ir artimo moteries. Negeisk jo nei pasiskolinti, nei išsinuomot.. Lietuva turto neturi. Visas jos turtas priklauso nepakeičiamųjų kompetetingųjų, pažįstančių vieni kitus nuo 1913, atsiprašau, gal nuo 1945 ar 1970 metų, grandinei. „Tik per mano lavoną“, – populiariausias turto globėjų šūkis.

Paminklinė lenta rašytojui Petrui Dirgėlai Vilniuje, Tuskulėnų gatvėje. Slaptai.lt nuotr.

Ko tiems globėjams dar reikia, kad mikliai „įsisavintą“ Lietuvos turtą privatizuotų, parduotų ar vaikams , pusbroliams, dėdėms padovanotų? O ne! Pilniausio įstatymų komplekso tam nepakaktų. Mat visko, kas “įsisavinta”, juridiškai saugiai pasisavinti neįmanoma. O jie, turto valdytojai, yra VISI (kiti žmonės – ne jie, net ne žmonės) ir jiems reikia VISKO. Laikas sarkofagą nuo Lietuvos turto nuimti ateis tada, kai į Parlamentą ir Vyriausybę daug savų vyrų įžengs. Žinoma, intelektualų ar bent tokių, kuriuos kūrybiniais inteligentais galėtume tautai pristatyti. Tačiau dar reikia labai griausmingo politinio sambūrio, iš kurio tie intelektualai išsiristų ir tiesiai prie premjero ar šiaip ministro kėdės patrauktų. Ir plika akimi neregimi nepakeičiamieji kompetetingieji Lietuvos turto valdytojai pristatė lietuvių tautai „intelektualų žiedą“ – Lietuvos Ateities Forumą. Pasižiūrėjo tauta: graži kompanija – ir griausminga, ir titulais ornamentuota. Taip koncernas „Lietuvos turtas“ įkūrė partiją „Smegenų centras“. Tad pirmyn į valdžią ir turtingą gyvenimą!

Jūs esate Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas. Ar lengva dabar gyventi visuomeninei, tačiau nepolitinei organizacijai, kai aplink visi pamišę dėl politikos?

Labai „lengva“… Koncernas „Lietuvos turtas“ mūsų nė iš tolo neprisileidžia. „Smegenų centras“ apstatė mus kreivais veidrodžiais. Senos ir naujos partijos persekioja, šio bei to nori… Aš vis dar – ir tvirtai, istorijos tyrinėjimais pasiremdamas, – tebeginu savo įsitikinimą: politinės partijos – bene pavojingausia opozicija mūsų valstybės žmogiškai politikai. Partijos yra ne žmogiškosios, o tik drakoniškosios, tos klasikinės politikos įrankiai. Į politines partijas buriasi, brukasi agresyviausi protai. Jei tauta deleguoja savo teises agresyviųjų saujelėms, ji gimdo antžmogius, o antžmogiai kuria ir vykdo tik drakonišką politiką. Partijos, kad ir kaip jos save vadintų – krikdemų, tautininkų ar socialdemokratų, liberalų, – yra degradantiškos žmogiškosios politikos atžvilgiu. Visos jos, be išimties – visos, pavojingos žmogiškai politikai. Kuo?

Ne viena ir naujoji mūsų partija gyrėsi užmezgusi gerus santykius su analogiškomis užsienio valstybių partijomis. Girdi, kaip naudinga Lietuvai: socialdemokratų yra visame pasaulyje, ir mes, Lietuvos socialdemokratai, su jais bendraudami Lietuvą garsiname, teisingą informaciją apie ją skleidžiame. Panašiai šneka krikščionys demokratai, šiaip demokratai, liberalai. Taip, žmonių (kodėl būtinai partinių, valdžios siekiančių?) bendravimas – visada į gera.Tačiau varge varge, kodėl mūsų mielieji partiniai užmiršta, kad visos politinės partijos pasaulyje veikia pagal drakoniškos politikos taisykles ir dėsnius? Kodėl partijų lyderiai, sėdėdami parlamente, ir nagais, ir ragais gina mūsų žmogišką – valstybinę – politiką, o per savo partijų veiklą ją išduoda, mūsų neliečiamumą, mūsų valstybės išsaugojimo garantijas į nieką verčia? Vis dėl tos pačios valdžios ateityje, kada nors…

O juk žmogiškai politikai vykdyti jokių politinių partijų nereikia. Užtenka sąjungų, draugijų, fondų, bendrijų, žodžiu, tokių visuomeninių orgaizacijų, kurios nekelia sau tikslo paimti valdžią. Taip, tos organizacijos kauptų, pačios generuotų idėjas, kaip žmogišką politiką išsaugoti ir puoselėti, jos bendrautų su užsienio analogiškom organizacijom (žmogiškumu, o ne drakoniškumu suinteresuotom – tokių yra šimtai!), tų organizacijų aktyviausi nariai, potencialūs sukauptų idėjų įgyvendintojai dalyvautų rinkimuose į parlamentą, į vietines valdybas.. Kaip paprastai ir tikrai demokratiškai susikurtų valdžios institucijos valstybėje, kuri vadovautųsi žmogiška politika! Gaila, laikrašty nėra vietos tas mano pažiūras plėtoti, o prie visokių apskritų stalų šitokių pažiūrų dėstymą, neabejoju, lydėtų atlaidus ir „realistiškai išmintingas“ partinių kikenimas…

Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas

O kol kas kuriasi vis naujos politinės partijos. Ir visos siekia valdžios, siekdamos ir politinių organizacijų, taigi ir Lietuvos rašytojų sąjungos, paramos prašo, reikalauja. Reikalauja – švelniai pasakyta. Atvirus laiškus rašytojų sąjungai rašo ir … ant medžių, skelbimų stulpų gatvėse kabina. Gandus skleidžia. Jei ne vadovybę, ne valdybą, tai atskirus sąjungos narius kokį nors popierių pasirašyti prievartauja, dar gražiau: narius skaldo, kursto – sąjungos statusas esą bespalvis, organizacija neturinti politinės orientacijos (o juk žmogišką politiką vykdo kiekvienas žmogus, kiekviena žmonių organizacija); įtikinėja, šnypščia į ausį: šaukit greitai neeilinį suvažiavimą, griebkit vienas kitą už gerklės, kaip reikiant, rimtai užsiangažuokit tautos gyvenime. Ir tai daro mūsų pačių, lietuvių, partijos, senos ir naujos, ir tai daro tuo metu, kai Kremlius ir jo vietninkai apskritai visų mūsų respublikos struktūrų – nuo valstybinių iki kūrybinių ir profesinių – prosovietines antrininkes paslapčia kuria. Jei sukurtų, galima N diena nebebūtų panaši į sausio 13-osios rytą, kai tik katiniškai kniaukiantis balsas per garsiakalbius skelbėsi, girdi, valdžią paėmęs. Ta galima naujoji N diena būtų kitokia: per radiją, per TV tautai prisistatytų nauja „tikroji“ vyrausybė, nauja „tikroji“ darbininkų sąjunga, nauja „tikroji“ rašytojų organizacija, žodžiu, visa naujoji ir jau „tikrai tikroji“ Lietuva, nemariojoj imperijoj suverenioji.

Negąsdinu tuo nei skaitytojų, nei savęs.

Lietuvos rašytojų sąjunga bet kokią N dieną, kad ir N kvadratu, pasitiktų pasiruošusi ne išnykti, o veikti ir kurti Lietuvos ateities labui.

Dėkoju už pokalbį.

Interviu pirmą kartą paskelbtas 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“

2020.08.12; 21:00

Rugpjūčio 7 dieną prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengta protesto akcija.

Jos dalyviai smerkė ir Rusijos, ir Baltarusijos vadovus, piktinosi, kad oficialusis Minskas jau paleido dirbti pavojų nešančią, nesaugią Astravo atominę jėgainę, bet kada galinčią tapti antruoju Černobyliu.

Šiame mitinge dalyvavo ir pirmasis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vadovas prof. Vytautas Landsbergis.

Slaptai.lt skelbia jo piktą, kandžią kalbą, rėžtą karštą rugpjūčio 7-osios vidurdienį Boriso Nemcovo skvere prie Rusijos ambasados. Prof. V.Landsbergis nevengė ir itin aštrių posakių.

2020.08.07; 20:07