Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Prestižiniame sostinės Užupio rajone stūkso prabangi vieno turtingiausių šalies advokatų Rolando Valiūno vila su vaizdu į Gedimino pilį. Iš kur pinigai?

O pinigų yra tiek, kad net problema, kur juos išleisti. Svarbu tinkamai pasirinkti draugus.

R. Valiūno kontora pirmus milijonus susikrovė dar konservatoriams drauge „Villiams“ ir Valdu Adamkum prastūminėjant „Mažeikių naftos“ aferą, kai valstybė prarado milijardus litų. Ir niekas už tai nenubaustas.

Girdžiu, kaip skaitytojas klausia – o kiek gi už tai pasodino į kalėjimą? Deja, turiu nuvilti – nė vieno. Priešingai, Jos ekscelencija Respublikos Prezidentė tuometį energetikos ministrą A. Sekmoką už tai apdovanojo ordinu. O dabartinis Seimo NSGK pirmininkas V.Bakas jį pasiskyrė savo visuomeniniu konsultantu…

Beje, pono V. Bako žiniai, nes tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui: su ponu A. Sekmoku be finansinių aferų sietini ir neaiškūs veikėjai kaip Adam Saulius Vaina, bei Ramias Wali ir kai kurie kiti. Kodėl valdančioji koalicija (išskyrus A. Širinskienę) nutyli seniai žinomą, bet vis užtušuojamą faktą, kaip privilegijuotojo TS-LKD anūko G. Lansbergio šeima krovėsi milijonus tos pačios energetikos įmonių sąskaita? Ir už valstybinės energetikos įmonės specialiai jų verslui įrengtas patalpas mokėjo simbolinius nuomos mokesčius? Aš jau net nekalbu apie moralinį pralobimo vaikučių sąskaita aspektą. Juk šie ponai taip mėgsta moralizuoti kitus, tad turėkim drąsos bei principingumo ir pasižiūrėkime, kas už to slypi. Manau, kad jei LVŽS ir kartu valdantys LSDDP nesuras savyje drąsos ir išminties priversti teisėsaugą principingai nubausti kaltuosius už akivaizdžias vagystes ir chaosą energetikos sektoriuje (kai net už dujų laivo saugyklos nuomą pinigai pervedami į ofšorines zonas!), tauta už tai neatleis. O to tik ir telaukia įgudę manipuliatoriai bei melagiai ponai konservatoriai.

Tokių faktų per neilgą atkurtos valstybės istoriją buvo galima prirašyti jaučio skūrą. Manau, čia labai tiktų ponios Aušros Kavaliauskaitės-Kukštienės atsiliepimas į mano Fb paskyroje patalpintą R. Ozolo recenziją: „Tiems, kas skaitys visą R. Ozolo komentarą apie Džono Perkinso knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“, patariu visų pirma perskaityti knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį…Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė „šoko terapija“, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėje – R. Wali. Kodėl „Mažeikių naftą“ perėme lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoje, o lietuviai nešioja senų britų „antis“ ir daugybę kitų dalykų…“ Labai taikliai pastebėta!

Tiesiog šie keli itin ciniški korupcijos, o tiksliau – vagysčių, pavyzdžiai, kuriuos toleruoja ir net skatina aukščiausia šalies valdžia, tik iliustruoja, į kokią duobę esme įkritę. O didžiausia bėda ta, kad per tokius gobšuolius ir bailius esame paradę apie 40 proc. savo aktyviausių tautiečių. Dėl jų Lietuva baigia išsivaikščioti. Virš milijono tautiečių priverstinis (sukuriant tam ypatingas sąlygas) išgujimas – išvarymas iš savo Tėvynės yra didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. O tam leidę įvykti asmenys yra valstybės išdavikai. Po šio mirtino smūgio mūsų tautai bus labai sunku atsitiesti. Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip klostėsi ligi šiol, galimybės išlikti, manau, lygios nuliui.

Artėjant LR Prezidento rinkimams, vis ryškiau pastebima, kokią isteriją už užkulisinius pinigus ar kitokio tipo paslaugas kelia žiniasklaida – taip ji formuoja gelžbetoninę apsauginę sieną keliems sistemai tinkantiems pretendentams. Tinkantiems, nes jie yra jos kūdikiai. O tiems, kurie turi drąsos ir išmanymo, kaip tą sistemą pakeisti į priimtiną daugeliui, reikia arba labai didelių pinigų rinkimams, arba masiško žmonių palaikymo. Pastarasis vėlgi be žiniasklaidos sunkiai įmanomas – na, nebent Lietuvoje įvyktų stebuklas, ir žmonės, atsibudę po užtrukusio hipnozės seanso, pagaliau pradėtų savarankiškai ir blaiviai mąstyti. Arba atsirastų – kas išvis utopija – keli dori ir sąžiningi žurnalistai, kurie imtųsi tokias idėjas viešinti ne už pinigus.

Nors padėtis ir atrodo beviltiška, vis tiek norėtųsi garsiai pamąstyti, o kokio gi Lietuvai reikia vadovo. Kaip sakė Albertas Einšteinas, mes negalime įveikti problemų su ta pačia mąstysena, kuri tas problemas sukūrė. Taigi, turime keisti mąstyseną. Tai sunku, bet įmanoma, jei pirmas tai padarys šalie vadovas ir savo pavyzdžiu kitus paskatins.

Manau, kad esminiai kriterijai tokiam vadovui yra drąsa, išmintis – žinojimas, ką ir kaip reikia daryti, bei dora. Drąsa reikalinga neišpasakyta. Jei prireiks, jis privalo būti pasiryžęs už Lietuvą net ir paguldyti galvą! Nes jeigu tikrai imsis to, kas neatidėliotinai būtina, tokio prezidento gyvybei iškils rimtas pavojus. Juk pagal veikiančią LR Konstituciją jis turi didžiules galias visai teisėsaugai. O kas dedasi energetikoj, aš jau minėjau – tik imk ir dirbk. Nedelsiamo teisėsaugos reagavimo reikalauja ir dar man vadovaujant Seimo NSGK 2006-2007 metais atskleista „valstybininkų“ klano veikla (kuris niekur nedingo) bei nauji NSGK tyrimo išviešinti faktai apie „MG Baltic“ ir Co. Valstybė turi būti apvalyta nuo kyšininkų, vagių ir aferistų. Manote, jie nesipriešins? Juk tai – galią, pinigus ir įtaką turinčios grupuotės, kurios, pajutusios pavojų savo egzistencijai, griebsis bet kokių metodų.

Ponia D. Grybauskaitė, ateidama į prezidentes, iškilmingai žadėjo jas likviduoti. Deja, baimės akys didelės. Tų grupuočių per jos valdymo metus ne tik kad nesumažėjo, bet net ir atsirado daugiau, jos sustiprėjo. Taip kad ne anglų kalba ar vien užsienio politika turi rūpėti valstybės vadovui. Jam, visos Tautos renkamam, pirmiausia turi rūpėti kiekvieno valstybės piliečio gyvenimas. O koks tas gyvenimas, jeigu kasdien bėgama iš Tėvynės? Jeigu apie pusė milijono bendratautiečių gyvena žemiau skurdo ribos? Šimtai tūkstančių gauna minimumą, o tai dienai – apie 12 eurų. Lai susimąsto kandidatai, kaip iš tiek pragyventi.

Sakysite, prezidentas turi užsiimti užsienio politika. Blefas! Būkime biedni, bet teisingi – kiek Lietuva lemia užsienio politiką? Ją lemia didžiosios valstybės ir geopolitiniai blokai. Didžiausia užduotis šalies Prezidentui – sutelkti tautą, kad reali dauguma pritartų permainoms, ir veikti visų, o ne kelių oligarchų labui. Būtent savo gyventojų susitarimą kaip veikti ir ko siekti kaip esminę sėkmės priežastį įvardija Šveicarijos ir kitų klestinčių šalių mokslininkai bei politikai. Lietuvoje, deja, kol kas viskas yra atvirkščiai. Į piliečių nuomonę neįsiklausoma, visuomenės apklausos – nupirktos arba gudriai sukompiliuotos, t.y. klausiama taip, kad gautų norimą atsakymą. Akis deginantis pavyzdys – V. Uspaskicho sugrįžimas, kai, užuot sėdėjus kalėjime, grįžtama valdyti valstybės ir iš karto – stulbinantis reitingų šuolis! Štai kuo reikėtų labai rimtai susidomėti mūsų specialiosioms tarnyboms. Juk šis veikėjas ruošiasi, remiamas svetimos valstybės, pasiimti Lietuvos premjero postą. Geras pasirinkimas vietoj Lukiškių…

Prezidentas, suburdamas įvairių socialinių sluoksnių valstybės piliečius, jiems paaiškintų siekiamus tikslus ir sutelktų bendram veikimui. Tai – būtina sąlyga: Prezidentas privalo remtis ne biurokratais, o Tauta. Ne per masiulius prašinėti neaiškios kilmės turtuolių malonės, o veikti žmonių labui ir su jų palaikymu. Toks Prezidentas gali kalnus nuversti, tik reikia tai pačiam suprasti ir sugebėti atlikti.

Ryškiausia ir, mano manymu, perspektyviausia veikimo kryptis – skaidrumas. Skaidrumas, pakeisdamas skandalų kultūrą, turi tapti valstybės gyvenimo pagrindu. Tai turi būti įgyvendinta visose gyvenimo sferose – pradedant valstybės valdymu, verslu ir baigiant žmonių tarpusavio santykiais. Be to, skaidrumas turi tapti viešas – kaip ir viešumas taip pat turi būti skaidrus. Turime išmokti gyventi ir dirbti taip, kad vieša tai reiškia – skaidru, o skaidru – tai vieša. Skaidrūs santykiai ir aukštosios technologijos bei dora su teisingumu ir yra tas fundamentas, kuris leistų atkurti griūnančią valstybę. O šalies vadovas, sutelkęs aktyviausius tautiečius šalyje ir užsienyje, jų remiamas ir būdamas ištikimas duotam Žodžiui, atkurs teisingumą. Teisingumą plačiąją šio žodžio prasme – tiek ekonomikoje, tiek teisėsaugoje, tiek visų mūsų gyvenimuose. Nieko negali būti svarbesnio valstybės vadovui už siekį visomis įmanomomis priemonėmis  atkurti baigiančią išsivaikščioti Tėvynę.

Teksto autorius dr. Algimantas Matulevičius – buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, šiuo metu – LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas

(Bus daugiau)

2018.08.28; 09:00

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ministro pirmininko patarėja, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoja Auksė Kontrimienė 2016 m. birželio 8 d., prieš po dienos vyksiantį Seimo posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma rezoliucija dėl LKP pasmerkimo, išplatino rašinį, pavadintą Lietuvos neokomunistai, vienykimės!, kuriame davė aiškų signalą LSDP frakcijai bei buvusiems LKP nariams Seime nebalsuoti už tokią rezoliuciją.

Komunistinės kilmės LSDP, pasižyminti senąja partine drausme, signalui besąlygiškai pakluso, juolab kad jis sukėlė nostalgiją šūkiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“. Pakluso ir kitose frakcijose išsibarstę buvę komunistai bei „bevardžiai“ komunistai. LKP smerkiančią rezoliuciją 2016 m. birželio 9 d. Seimo posėdis balsų dauguma atmetė, taigi LKP šiame Seime nebuvo pripažinta nusikalstama ir šalies gyventojų genocido vykdytoja.

Už Seimo nario Audroniaus Ažubalio pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33. Už balsavo opozicinės TS-LKD ir LS frakcijos, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.

LSDP pirmininko pavaduotoja ir Ministro pirmininko patarėja agitaciniame savo rašinėlyje bei posėdyje pasisakę LSDP frakcijos nariai priekaištavę, kad neva konservatoriai pasiūlė rezoliuciją siekdami sau palankesnės padėties prieš Seimo rinkimus, sako gryną netiesą.

Rezoliucija Seimui buvo pateikta iškart po konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusios 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Šioje Konferencijoje dalyvavo ir už rezoliuciją balsavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei ne privilegijuotųjų kėdėse, o sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų atstovai (315 asm.).

Tai daugiau nei dukart viršijantis Seimo narių skaičių atstovai, vienijantys represijas patyrusiųjų balsus, todėl jinai gyvuos ir be Seimo malonės, o Seimo sprendimas tepasilieka pelnytai užmarščiai.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Gera tai, kad iš tikrųjų įvyko akivaizdus liudijimas, koks gyvastingas išliko komunistinis raugas, koks tas garsinamas LKP atsiskyrimas nuo SSKP tebuvo tik be išpažinties, be atgailos ir be Tautos duoto išrišimo kosmetinis gestas, palikęs buvusiesiems kruvinos kilmės dėmę.

Po akibrokštui prilygusio LKP smerkiančią rezoliuciją atmetimo, komunistines represijas patyrusių organizacijų atstovai iš naujo skatino Seimą rezoliuciją svarstyti.

Seimo nariai A.Ažubalis, L.Kasčiūnas, E.Jovaiša, P.Urbšys, A.Kubilius ir Ž.Pavilionis 2017-06- 27 pateikė LRS rezoliuciją „Dėl LKP nusikalstamos veiklos įvertinimo projektas (Nr.XIIIP-873) ir visų laisvės kovotojų džiaugsmui buvo priimta. Balsavime dalyvavo 78 Seimo nariai- už 53, prieš 1 ir 24 susilaikė. Už rezoliuciją balsavo 27 TS LKD nariai, tarp jų – ir partijos pirmininkas G.Landsbergis.

Seimas savo rezoliucijoje kvietė Vyriausybę kuo skubiau parengti tuo klausimu LR Įstatymą. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS), matydama, kad LR Vyriausybė vilkina šį darbą, 2017-08-11 d. paruošė raginimą, kad Įstatymo projekto ruošimas būtų paspartintas. 2017-08-23 d. LLKS gavo Teisingumo ministerijos raštą Nr.(1.18)7R-6747, kuriuo pranešama, kad kreipsis į Lietuvos Teisės institutą, o tuo pačiu mus informavo, ar juridinis asmuo, konkrečiai LKP LR, Įstatymu galėtų būti pripažintas nusikalstama organizacija ir kokios tai būtų galimos tokio pripažinimo pasekmės. Vadinasi, Teisingumo ministerija pripažįsta LKP subjektiškumą, kuriai gali būti taikomas nusikaltėlės statusas.

Nenorą komunizmą įvertinti tarptautiniu mastu rodo Estijos iniciatyva organizuotas Teisingumo ministrų susitikimas Taline 2015-08-23, kuriame dalyvavo 18 valstybių atstovai. Tikslas – įsteigti tarptautinę instituciją-tribunolą, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus. Pusantrų metų laukusi atsakymo iš Lietuvos, Estijos Teisingumo ministerija dar kartą kreipėsi prašydama konkretaus atsakymo. Deja, Lietuvos Vyriausybė, kurios vadovas – buvęs sovietinės milicijos pareigūnas, šiuo klausimu aiškios nuomonės neparodo, tačiau viešoje erdvėje skleidžia nuomonę, kad svarstomą reikalą reikia palikti istorijai, organizuoti konferencijas, kurti filmus ir pan., kad estų kvietimas kurti tribunolą yra simbolinis aktas.

Akivaizdu jog komunizmo nusikaltimai stumiami į užmarštį, tarsi vyksta jau praėjusios ligos pasikartojimas sveikstant, ligos atkritimas, komunistinio raugo recidyvas, nuo kurio daug sunkiau sveikstama.

Nesulaukus iš LR Vyriausybės įstatymo projekto, dviejų Seimo narių A.Ažubalio ir L.Kasčiūno kantrybė trūko. Jie patys ėmėsi iniciatyvos ir 2018-08-01 d. pristatė LRS įstatymo projektą, kuriuo siekiama galiausiai įtvirtinti istorinę tiesą ir LKP aukščiausiu teisiniu lygiu pripažinti atsakinga už totalitarinio sovietų režimo nusikaltimų organizavimą.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Čia prieštaravimais į viešumą išėjo komunistinio raugo šalininkai, buvusios sovietinės nomenklatūros komunistai ir komjaunuoliai N.Oželytė-Vaitiekūnienė, B.Bradauskas, L.Linkevičius ir net jaunasis socialdemokratų lyderis G.Paluckas.

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.

Tai tik paliudijo komunistinio raugo gyvastingumą.

Tačiau ką liudija prie šios kompanijos prisidėjęs TS LKD pirmininkas G.Landsbergis, pavadinęs savo bendrapartiečius LKP smerkiančio įstatymo pateikimo iniciatorius populistais ir jam pritariantis profesorius V.Landsbergis, teigiantis, kad LKP nebuvo ir todėl jos smerkti nereikia? Ar belieka balsavimu LKP pripažinti Respublikos teisinės sistemos legaliu dėmeniu ir nebe Basanavičiui, o „šeimininkui“ Sniečkui Vilniuje statyti paminklą?

Po minimų akibrokštams prilygstančių pareiškimų buvo organizuota LRS spaudos konferencija, kurioje tvirtai pritarta A.Ažubalio ir L.Kasčiūno įstatymo pateiktam projektui.

Ar gelbės Lietuvą nuo tūnančios šešėlyje (pogrindyje?) LKP globos Seimas, netrukus pamatysime. Jei ne, – Valstybę turės gelbėti pilietinė tauta.

2018.08.22; 13:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Liepa prasidėjo įspūdingai. 

Liepos 1-ją su gimtojo miestelio bendruomene ir gausiais svečiais, kurių buvo keliskart daugiau, nei miestelio gyventojų, atšvenčiau Darbėnų tradicinę šventę „Petrines“, džiūgaudama, kad dar daug yra Žemaitijoje gyvų, dainuojančių, šokančių, besišypsančių žmonių.

Liepos 2-ji irgi atnešė savo malonę: bendravimą Kretingoje su politiniais  (ir kultūriniais) bendraminčiais, tarp kurių – ir pora Seimo narių, iš tų, kurie neleidžia vilčiai užgesti.

Kai kur pūtėm į vieną dūdą, kai kuriais klausimais diskutavom, bet visi, pavyzdžiui, sutarėme, kad Lietuvos švietime praktiškai nebeliko Lietuvos istorijos, o lietuvių kalbos ir mokymo, ir mokėjimo lygis, ir prestižas smuko iki neregėtų žemumų.

Ir ką jūs sau manote, atrodo, tos mūsų kalbos bus nuėjusios tiesiai Dievui į ausį, nes jau liepos 3-siosios rytą aš užsiroviau – ir kur? „Maximoje“! – tiesiai ant simpatiškos, spalvingos, kompaktiškos knygelytės, vardu „Lietuvos istorija. Chronologinė laiko juosta“.

Ausyse suskambo M. Mažvydo raginimas: „Imkiet mani ir skaitykiet…“.

Neišdrįsau nepaklausyti…

Skaitau: UAB Media incognito; 2018 m.; sudarytojas Romas Skersis.

Leidinyje atmintinės forma (armonikos dumplių  principu) pateikta Lietuvos istorinio kelio visuma, nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki šiandien. Tai, kaip rašoma ant viršelio, „beveik 2 m. [metrai – ši istorija skaitoma metrais – J.L.] svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių laiko juosta“.

Ir dar leidėjai pažada, kad leidinys puikiai tiksiantis ir moksleiviams, ir „kiekvienam lietuviui, kuriam rūpi Tėvynės istorija!“

Tad imu ir skaitau.

Tačiau kažko nepermanau…

Beje, mano rašinys jokiu būdu nepretenduoja į analitinį atsiliepimą, specialisto vertinimą. Tai tik eilinės istorijos vartotojos, kai kurių istorinių įvykių dalyvės ar liudininkės įspūdžiai.

Įspūdžiai labai margi. Svarbiausia – ne kartą nustebau ir suglumau, nesuprasdama autoriaus, tiksliau, leidinio sudarytojo įvykių ir minėtinų asmenybių atrankos principų.

Pavyzdžiui, pasigėrėtinai išsamiai išdėstyta LDK istorija, įvykiai, paminėta, net už ko Gediminas ištekino savo vaikus (tai, matyt, itin privalu atsiminti moksleiviams?). Beje, kas tokie Kristinas Astikas bei Rumbaudas Valimantaitis? O Stanislovas Kęsgaila?

Istorijos magistrai ar daktarai tikriausiai žino, bet aš dar neišlipau iš stropaus studento lygio, tad nors nežinau, bet noriu žinoti. Tik nesu tikra, ar privalu atsiminti visus tuos badmečius ir visus Vazas…

Idėjinis Lietuvos laisvės lygos lyderis buvo Antanas Terleckas. Romo Jurgaičio (ELTA) nuotr.

Kuo arčiau mūsų dienų, tuo abejonių ir klaustukų daugiau… Kazokų ir valstiečių sukilimas Ukrainoje? Pasirodo, jokio supratimo neturėjau, kad tas 1648 m. sukilimas toks svarbus Lietuvos istorijai, kaip ir Šv. Kazimiero koplyčios pristatymas prie Vilniaus Katedros…

Gal sudarytojas itin jautrus religijos klausimams? Bet nei apie patį Šv. Kazimierą, nei apie palaimintuoju neseniai paskelbtą vyskupą-kankinį Teofilių Matulionį – nė žodžio…

Užtat Lietuvai patekus į carinės Rusijos glėbį, o vėliau tapus SSSR respublika, visi Rusijos carai, visi TSKP ir LKP pirmieji sekretoriai suminėti ne mažiau skrupulingai, kaip ir Vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentai. Ir juos visus, su Černenka ar Griškevičium, būtina atsiminti? Juk tai – istorijos šiukšlės, o ne asmenybės, atsiprašau buvusių ir tebegyvuojančių komunistų….

Beje, yra leidinyje ir tokių nukrypimų nuo istorinės raidos ir tiesos, kuriuos sunku pavadinti kitaip, nei piktybiškai tendencingais. Pavyzdžiui, paminėti 1831 m. ir 1863 m. sukilimai, bet – nė žodžio apie Kražių skerdynes… Paminėtas vyskupas M. Valančius, bet nė neužsiminta apie jo įkvėptus ir organizuotus Blaivybės bei Knygnešystės sąjūdžius. Ar jie mažiau reikšmingi lietuvių istorijai, nei karas tarp Sapiegų ir Oginskių?

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, sudarytojas, matyt, organiškai neperneša nei žodžio „Sąjūdis“, nei pačios sąjūdžio, kaip tautą žadinančios ir veiksmui vienijančios idėjos. Nes nerado vietos net naujausiam, ne tik Lietuvą, bet ir visą SSSR sukrėtusiam istoriniam reiškiniui – 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui (LPS), kaip ir jo įkūrėjams, lyderiams Romualdui Ozolui, Vytautui Landsbergiui, Justinui Marcinkevičiui. Jie ką, savo laikui padarė mažesnę įtaką, nei Jonas Šliūpas (1861-1944)?

Tendencingiausiai sudarytojas pateikė Lietuvos išsilaisvinimo iš SSSR istorijos etapą. Jame neliko vietos ne tik LPS ar Lietuvos Laisvės Lygai su jos lyderiu Antanu Terlecku, bet ir įžymiesiems partizanų vadams.

Nepaminėtas ir Atkuriamasis Seimas bei jo pirmininkas, faktiškasis tuometinės Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Išeitų, Kovo 11-ją atkurtoji Lietuvos valstybė daugiau nei du metus neturėjo savo teisėtos valdžios ir vadovo? Gal ir valstybės nebuvo? Užtat neapsieita be Theodoro Adriano von Rentelno, okupacinės valdžios vietininko…

Na, sakykim, neužteko žinių, profesionalumo ir elementarios pilietinės savivokos leidinio sudarytojui… Būna… Būna, kad žmogus pinigų turi daugiau, nei proto…

Bet kas už liežuvio ar kažkurios kitos vietos traukė tą auksaburnį, kuris paskelbė, jog šis leidinys – „aiški ir nuosekli svarbiausių Lietuvos istorinių datų chronologija, puikiai tinkanti kaip pagalbinė mokymosi priemonė moksleiviams ar istorijos studentams“?

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O mes dar stebimės, sielojamės ir net piktinamės, kad iš Lietuvos masiškai išvažiuoja mokyklas baigę jaunuoliai, kad jie neturi nei istorijos žinių, nei patriotizmo… O iš kur jiems jų semtis, kieno pavyzdžiu sekti? Von Rentelno? Rolando Pakso? Ringaudo Songailos?

Demokratija yra demokratija, bet valstybės, tautos istorija – ne privatus daržas, kur kas nori, tą ir sodina, tą ir augina bei visuomenės „stalui“ pateikia. Egzistuoja mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos švietimo bei kultūros ministerijos, kuriose dirba specialistai, ir ne už tokį varganą atlyginimą, kuriuo priversti tenkintis daugelis istorijos mokytojų ar net dėstytojų. Galėtų tie specialistai pasidomėti ir įvertinti, kas, kaip ir kieno užsakymu kuria ir platina tokias Lietuvos „istorijas“, kurios nepadarytų gėdos net profesoriui A. Bumblauskui (turiu galvoje jo pastaraisiais metais vis ryškėjantį polinkį į tendencingą kai kurių istorinių įvykių, procesų traktavimą…).

O juk mūsų istorija turtinga ne tik rimtais įvykiais, solidžiomis asmenybėmis, bet ir kuriozais, paradoksais.

Na, ar ne kuriozas su paradoksu, kad būtent šiais metais, kai minime LPS trisdešimtąsias metines, o Vasario 16-tą atkurtos Lietuvos valstybės šimtąsias metines, pasirodo istorija vadinamas leidinys, kuris savo nutylėjimais teigia: nebuvo jokio Didžiojo Sąjūdžio, nebuvo Seimo, paskelbusio atsikuriant Nepriklausomą Lietuvos valstybę, nebuvo žmogaus, kurio lūpomis tai ir buvo paskelbta.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra tuščia vieta, balta (ar juoda) dėmė ten, kur galėjo būti naujausių laikų Lietuvos istorijos pasididžiavimas ir garbė.

Gal mes, skęsdami tarpusavio rietenose, patyčiose, tikros ar netikros garbės dalybose, juodindami vakarykščius herojus, lyderius, išsižadėję vienybės ir  tiesos, tik to ir teverti: tuščio lapo Aukščiausiojo rašomoje istorijoje?

2018.07.05; 06:00

Portfelis su svarbiais dokumentais. Slaptai.lt nuotr.

Siūlymas paskelbti visų – ir prisipažinusių, ir neprisipažinusių – buvusių KGB bendradarbių pavardes Seime vėl įstrigo.

Kadangi nebuvo įsiklausyta į konservatorių prašymą pakviesti į Seimą Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą, Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis antradienį po pietų vėl paprašė padaryti pertrauką šio klausimo pateikime.

Konservatorių nuomone, paviešinus visų buvusių KGB bendradarbių pavardes būtų pamintas teisės viršenybės principas ir Seimas užtrauktų milžinišką gėdą.

G. Landsbergis akcentavo valstybės duotą pažadą buvusiems KGB bendradarbiams. „Ar valstybės duotas pažadas gali būti atšauktas, ar ji turėtų laikytis savo duotų pažadų?“, – klausė jis.

Seimo narys Z. Jedinskis mano, kad įstatymai neleidžia įslaptinti amžinai, be to, tą pažadą davė politikai, o ne visuomenė. „Jis ne visas logiškas ir teisėtas, iš kitos pusės, pagal įstatymą jau įvykdytas“, – atsakė Z. Jedinskis.

„Kodėl jūs darote žalą valstybės interesams? – piktinosi Seimo narė konservatorė Rasa Juknevičienė, pasiūliusi Z. Jedinskiui sėsti „į savo vietą, o gal ir atsistatydinti iš Seimo“.

Į Seimo nario Algirdo Syso klausimą, kodėl toks susijaudinimas dešinėje pusėje, Z. Jedinskis atsakė: „priešinasi todėl, kad galbūt dirba Kremliaus naudai“.

Kaip jau skelbta, antradienį Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Z. Jedinskis pradėjo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pataisų pateikimo procedūrą.

Jeigu Seimas pritartų, „užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos“ būtų išslaptinami nuo 2019 m. sausio 1 d.

Seimo narys Z. Jedinskis priminė, kad anksčiau šis projektas Seimo buvo atmestas, tačiau naujos aplinkybės verčia vėl jį pateikti. Jis paminėjo ir didelį ažiotažą visuomenėje sukėlusio laikraščio „Respublika“ publikacijas, kur buvo paskelbtas galimų buvusių KGB bendradarbių sąrašas.

Šiuo metu užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra įslaptinti 75 metams ir saugomi įstatymų nustatyta tvarka.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.20; 06:00

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio kaltinimai Premjerui Sauliui Skverneliui dėl šiukšlių deginimo nesibaigia. Konservatorius reiškia priekaištus premjerui dėl to, kad jis galimai naudojasi savo tarnybine padėtimi siekdamas sau naudos – kad jo namo kaimynystėje „Lietuvos energijos“ statomoje jėgainėje būtų deginama kuo mažiau atliekų, dalį jų pervežant į Kauną.

Pasak G. Landsbergio, ši premjero iniciatyva gali išversti jį iš posto taip, kaip „Draugystės“ viešbučio privatizavimo istorija išvertė prezidentą Algirdą Brazauską.

„Panaši situacija Lietuvoje jau yra buvusi. Prezidentas Brazauskas paprašė, kad va toks ten viešbutėlis, vardu Draugystė būtų įtrauktas į ten tokį privatizavimo sąrašą. Įtraukta buvo, parduota taip pat. Nusipirkta irgi. Galų gale Draugystė Brazauską ir išvertė iš Premjero posto. Ar neištiks šiukšlina Draugystė ir Premjero Sauliaus?“, – feisbuke ketvirtadienį rašė G. Landsbergis.

Konservatorius feisbuko įraše taip pat akcentavo, kad ketvirtadienį paaiškėjo, jog S. Skvenelio namas yra visai šalia „Lietuvos energijos“ Vilniuje statomos šiukšlių deginimo elektrinės.

„Ir čia situacija pradėjo darytis įdomi. Premjeras susitiko ir paprašė, kad šiukšlės Vilniuje deginamos nebūtų. Neva dėl švaresnio oro“, – rašė G. Landsbergis.

„Ši situacija yra akivaizdus interesų konfliktas. Naudodamasis savo pareigomis, Premjeras pasitvarko, kad jo namo kiemas neprarastų rinkoje vertės dėl šiukšlių deginimo gamyklos kaimynystės. Premjeras net nesistengia slėpti – taip, noriu, kad Lazdynuose šiukšlės deginamos nebūtų. O kaip Kaune? Ir dar – vežiojimas į Kauną kainuos. Mokėsime visi, gyvenantys Vilniuje, nes šiukšlės mažomis kojytėmis iki Kauno pačios nesulakstys.

Šiukšlės. Slaptai.lt nuotr.

Negaliu pasakyti, kur turi būti pastatyta elektrinė, bet esu įsitikinęs, kad nuo privataus intereso klausimų nusišalinti yra privaloma“, – rašė konservatorius.

S. Skvernelis klausimų dėl viešųjų ir privačiųjų interesų painiojimo sulaukė ketvirtadienį Seime vykusioje Vyriausybės valandoje.

Konservatorių lyderis premjero klausė, ar jis nemano, kad turėtų nusišalinti nuo sprendimų dėl „Lietuvos energijos“ projektų Vilniuje ir Kaune, kadangi Vilniaus jėgainė statoma netoli jo namo.

Ministras pirmininkas S. Skvernelis atsakė, kad atstovauja vilniečių, o ne savo interesams.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

„Priminsiu gerbiamam Gabrieliui Landsbergiui, kad esu laimėjęs Seimo rinkimus vienmandatėje Vilniaus apygardoje ir atstovauju Karoliniškių gyventojams. Aišku, keista girdėti iš jūsų, kad demonstruojate norą ir ryžtą, kad ypač gražiame rajone atsirastų dar viena įmonė, kuri terštų aplinką ir blogintų vilniečių gyvenimo kokybę. Turi būti užtikrintas visų Vilniaus gyventojų saugumas, sveikata“, – sakė S. Skvernelis.

G. Landsbergis perklausė, ar premjeras naudojasi savo, kaip ministro pirmininko, pareigomis ir įtaka valstybinėms įmonėms ir siekia sau naudos – kad jo namo kaimynystėje netoli Lazdynų nebūtų teršiama.

„Nesiekiu asmeninės naudos sau. Aš atstovauju Vilniaus gyventojams. Labai keista, kad jūs norite, jog Pilaitės, Lazdynų, Karoliniškių gyventojai turėtų dar vieną taršos sprendimą“, – kalbėjo S. Skvernelis.

ELTA primena, kad trečiadienį, po „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus Dariaus Maikštėno susitikimo su ministru pirmininku S. Skverneliu, energetikos ministru Žygimantu Vaičiūnu ir aplinkos ministru Kęstučiu Navicku, pranešta, kad „Lietuvos energijai“ priklausančioje Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje bus papildomai investuota, diegiamos papildomos aplinkosauginės technologijos, kurios normines azoto oksidų emisijas sumažins dar 2,5 karto.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas)

2018.06.14; 18:07

Seimo NSGK nariai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) pabaigus tyrimą diskusijos ir sukeltas ažiotažas visuomenėje netyla.

Atlikto parlamentinio tyrimo išvados ir pateikti siūlymai tarp politikų kelia ne ką mažesnes aistras, nei faktai, pasirodę paviešinus Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją.

Nors iš esmės visos Seime esančios partijos sutaria, kad NSGK tyrimo epicentre atsidūrusios verslo struktūros užsiėmė valstybei žalinga veikla, vieningo sutarimo, ką daryti tai išsiaiškinus, nėra. Šiuo klausimu išsiskiria ir „valstiečiams“ nuosekliai oponuojančių opozicijoje esančių partijų nuomonės.

Opozicijoje esantys socialdemokratų, liberalų ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijų lyderiai abejoja ar palaikys Seimui svarstyti antradienį teikiamas NSGK tyrimo išvadas.

Jų nuomone, NSGK tyrimas yra ir selektyvus, ir kol kas išnaudojamas tik valdančiųjų „valstiečių“ reklamai, o ne realių problemų sprendimui.

Opozicijos lyderiai skeptiškai žvelgia ir į siūlymus, kuriuos NSGK pateikė siekiant stiprinti silpniausias parlamentinio tyrimo metu identifikuotas valstybės vietas. Politikams kliūva tiek iniciatyva griežtinti licencijas žiniasklaidai, tiek tai, kad NSGK tyrimo metu dėmesio išvengė „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui priklausantis „Agrokoncernas“.

NSGK išvadas skirtingai įvertino gausiausia opozicijos partija – konservatoriai. Jų lyderis Gabrielius Landsbergis, NSGK darbą įvertinęs pozityviai, sakė, kad frakcijos posėdyje ragins partiečius palaikyti Seimui teikiamas NSGK išvadas. Konservatoriai pirmadienį kreipėsi ir į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, prašydami, kad jis parodytų lyderystę ir parlamentarus sutelktų NSGK išvadų patvirtinimui.

Tuo tarpu socialdemokratų stovykloje NSGK išvados vertinamos kur kas skeptiškiau. Socialdemokratas Juozas Olekas vienintelis iš NSGK narių nepritarė išvadoms dar gegužės 30-ąją.

Jis Eltai sakė, kad frakcijoje preliminariai jau yra apsitarta, ar socialdemokratai Seime palaikys teikiamas NSGK išvadas. Anot politiko, labai tikėtina, kad socialdemokratai seks jo pavyzdžiu ir NSGK išvadų nepalaikys. Tačiau galutinis sprendimas, tvirtino J. Olekas, bus priimtas antradienio rytą vyksiančiame frakcijos posėdyje.

Politikas pabrėžė jau ne kartą sakytus teiginius, kad NSGK tyrimas buvo pernelyg selektyvus, kad iš esmės nagrinėti tik vieno „MG Baltic“ koncerno ryšiai su politikais, tuo tarpu prie klausimų, susijusiu su „valstiečių“ lyderiui R. Karbauskiui priklausančiu „Agrokoncernu“, buvo net neleista prisiliesti.

Socialdemokratas būgštavo ir dėl to, kad, jo nuomone, politizuotas NSGK tyrimas gali tapti savotišku gelbėjimosi ratu teisminiuose procesuose įklimpusiems asmenims ir juridiniams subjektams.

VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.

„Kaltinamieji tiesiog pasakys, kad byla politizuota, kad politikai nusprendė, o teisėjai tik apiformins šiuos dalykus“, – samprotavo J. Olekas.

Politikas pabrėžė ir tai, kad NSGK tyrimu tiesiog naudojasi „valstiečiai“ ir pateiktos išvados vis akivaizdžiau tampa įrankiu artėjančiuose rinkimuose.

„Aš matau daug dalykų, kurie kreipiami rinkiminiams tikslams“, – apibendrino J. Olekas.

Socialdemokratui nesuprantamas buvo ir NSGK išvadose įrašytas siūlymas, parengti įstatymo pataisas, numatančias, kad transliavimo licencijos visuomenės informavimo priemonėms būtų išduodamos tik toms grupėms, kurių savininkai ir vadovai atitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimus ir nacionalinio saugumo interesus.

„Man kyla klausimas, kaip mes padarysime siūlomų iniciatyvų praktinius žingsnius. Daugelio žiniasklaidos priemonių akcininkai yra keli. Tai, kiek reikės turėti akcijų (reputaciją praradusiam žiniasklaidos priemonės savininkui – ELTA), kad licencija būtų atimta? Kitas klausimas – kaip praktiškai įvertinti reputacijos susigadinimą? Kol kas tų dalykų mes nežinome. Ir todėl patys siūlymai atrodo ganėtinai prieštaringi“, – kalbėjo J. Olekas ir aiškino, kad sunkiai paaiškinamos formuluotės NSGK išvadose atsidūrė paskutinio posėdžio metu.

Lietuvos liberalų sąjūdžio lyderis Eugenijus Gentvilas pažymėjo, kad Liberalų sąjūdžio frakcijos narių nuomonės dar nežino. Tačiau politikas neslėpė asmeninio skepsio NSGK atlikto parlamentinio tyrimo išvadoms.

„Asmeniškai nuomonė yra skeptiška. Kad reikalingi darbai, tai aš sutinku, bet, žiūrėkite, kiek išvadose broko. Tai asmeniškai turiu nemažai skepticizmo. Bet ką šiuo klausimu mano frakcija – pasižiūrėsime“, – kalbėjo E. Gentvilas.

Liberalas kalbėjo, kad, jo nuomone, daugelį pasiūlymų buvo galima inicijuoti ir be NSGK tyrimo.

„Partijų finansavimo tobulinimą, lobizmo įstatymo tobulinimą, politikų susitikimų deklaravimą – visa tai buvo galima padaryti ir be tyrimo“, – sakė E. Gentvilas. Tuo tarpu NSGK išvadose įrašytą iniciatyvą licencijuoti „susitepusias“ žiniasklaidos priemones, E. Gentvilas pavadino tiesiog išpuoliu prieš žiniasklaidą.

Politikas skeptiškai įvertino ir ketinimus imtis veiksmų, kad dėl neteisėtos įtakos verslo struktūrų padaryta žala valstybei būtų atlyginta.

„Bylinėtis dėl pusantro milijardo, kaip sako Vytautas Bakas, man atrodo, kad tai juridiškai net nepagrįsta. Jeigu teisėsauga niekada nematė ir nepradėjo ikiteisminio tyrimo, tai dabar politikai nustatinėja, kad čia yra kaltė, žala. Tai truputi nesutampa su teisine valstybe“, – apibendrino E. Gentvilas.

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis taip pat nebuvo tikras, ar palaikys NSGK išvadas balsuojant Seime. Politikas neslėpė nepasitenkinimo NSGK išvadomis, tačiau pabrėžė, kad „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narių nuomonė šiuo klausimu balsuojant Seime gali būti įvairi.

„Tvarkos ir teisingumo“ lyderis sakė išvadose pasigendantis priemonių, kuriomis būtų įvertinta tai, kodėl Valstybės saugumo departamentas, turėdamas daug informacijos apie neskaidrius politikų ir verslo struktūrų ryšius, jos nepanaudojo.

„Išeina taip, kad keturiolika metų kažkur medžiagą laikė, bet nieko nedarė“, – teigė R. Žemaitaitis.

Galiausiai R. Žemaitaitis pabrėžė, kad jam nepriimtini NSGK išvadose deklaruoti kiti siūlymai. Politikas aiškino, kad užuominos apie žiniasklaidos licencijavimą, jam primena Rusijoje vykdomos politikos metodus.

„Įvedus licencijavimą žiniasklaidos priemonėms mes ateisime į Rusiją, kai užsienio kapitalo įmonė ar užsienio kapitalo žiniasklaidos priemonė turi registruotis, kad yra agentė“, – kalbėjo R. Žemaitaitis.

G. Landsbergis Eltai sakė, kad politikai jaučia nemažą visuomenės spaudimą keisti susidariusią situaciją, jog NSGK tyrime aptariamos istorijos nepasikartotų. Todėl, pažymėjo konservatorius, tai kelia riziką, kad problemos bus imtos spręsti fragmentiškai.

„Spaudimas kažką daryti politikams yra labai didelis, todėl neatlaikę įtampos politikai gali labai greitai, neišdiskutavę priimti sprendimus, kurie atneš daugiau chaoso negu tvarkos“, – aiškino G. Landsbergis, teigdamas, kad jo vadovaujama partija siūlo sudaryti specialią darbo grupę, kuri iki rudens Seimo sesijos pradžios parengtų reikiamus įstatymų pataisų projektus, kurie leistų spręsti NSGK tyrimo metu išryškintas silpnąsias valstybės vietas.

„Dabar svarbiausia priimti išvadas ir daryti viską, kad tai nepasikartotų“, – apibendrino konservatorių lyderis.

Tarp NSGK išvadose pateikiamų siūlymų yra civilinio turto konfiskavimo įstatymas, užuominos apie licencijų žiniasklaidai griežtinimą bei visuomenės informavimo priemonių koncentracijos mažinimą.

Taip pat keliama iniciatyva atlyginti valstybei žalą, kurią padarė neteisėtą įtaką naudojusios verslo įmonės. NSGK pasiūlymuose yra raginimas atsisakyti į NSGK atlikto parlamentinio tyrimo akiratį patekusių įmonių paslaugų valstybei strategiškai svarbiuose objektuose.

Tarp NSGK pasiūlymų yra iniciatyvos pasiūlyti priemones, kurios leistų efektyviai kovoti su nelegaliu politinių partijų ir politinių kampanijų dalyvių finansavimu ir pateikti pasiūlymus, užtikrinančius politinės reklamos skaidrumą.

Atkreipiamas dėmesys į būtinybę koreguoti lobistinės veiklos įstatymą, tobulinti viešųjų ir privačių interesų deklaravimo tvarką bei iš naujo įvertinti, ar kuriant LEO LT nebuvo padaryta nusikalstama veika.

Antradienį Seimo nenumatytame posėdyje planuojama pateikti NSGK atlikto parlamentinio tyrimo išvadas.

Parlamentarai Vytautas Bakas ir Rasa Juknevičienė. ELTA nuotr.

NSGK pirmininkas V. Bakas parlamentarams ketina pateikti ir nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti parlamentinio tyrimo išvadoms „dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams“.

Seimas balsavimu turės apsispręsti, ar pritarti NSGK atlikto parlamentinio tyrimo išvadoms. Antradienio Seimo posėdžių darbotvarkėje numatytas jų pateikimas, svarstymas ir galutinis balsavimas.

NSGK savo tyrime nurodo, kokios interesų grupės siekė daryti poveikį politiniams procesams, taip pat yra pateikti pasiūlymai Seimui, Vyriausybei, Generalinei prokuratūrai, Viešųjų pirkimų tarnybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Seime atstovaujamoms politinėms partijoms.

Už išvadų projektą šių metų gegužės 30 d. balsavo 10 NSGK narių, niekas nebuvo prieš, susilaikė – 1.

ELTA primena, kad pernai spalio 19 d. Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui atlikti parlamentinį tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams.

Seimo sprendimu, NSGK buvo suteiktas Seimo laikinosios tyrimo komisijos statusas.

Informacijos šaltinis –  ELTA (Benas Brunalas)

2018.06.05; 09:06

Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo 30-ečio proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) parengė informaciją pagal KGB dokumentus, kaip bandyta pasipriešinti Lietuvos laisvės sąjūdžiui. Nors didžiąją ir svarbiausią savo dokumentų dalį KGB išsivežė į Rusiją, ir iš likusių galima atsekti KGB ir kitų sovietų jėgos struktūrų mėginimus pasipriešinti laisvės sąjūdžiui. Visus dvejus atgimimo metus prievartos grėsmė buvo visai šalia Sąjūdžio ir galiausiai prasiveržė praėjus metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

LSSR KGB vadovybė Lietuvos laisvės lygą labai aiškiai vertino kaip sovietų imperijos priešą, tačiau žymiai kebliau jai buvo apsispręsti dėl 1988 m. birželio 3 d. susikūrusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio. Šio judėjimo pavadinimas ir šūkiai reiškė pritarimą Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo reformai (perestroikai), tarp šio judėjimo narių buvo pripažintų menininkų ir net sovietinės nomenklatūros atstovų. Kaip pažymi KGB Vilniaus skyriaus viršininkas A. Ramanauskas, tarp 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių būta 16 komunistų.

Šis dvilypumas atsispindi 1988 m. liepos 19 d. LSSR KGB pirmininko pavaduotojo S. Caplino rašte KGB padaliniams: „Sąjūdžio veiklos analizė rodo, kad kartu su oficialiai skelbiama ir apibendrintai teigiamai vertintina linija pavieniai jos atstovai, kaip Juozaitis, Skučas, Tomkus, Landsbergis, Čekuolis ir kai kurie kiti mitinguose, susirinkimuose skelbia nepatikrintus faktus, niekuo nepagrįstus apibendrinimus ir reikalavimus, peraugančius į aiškią demagogiją. Pažymėtinos pavienės atviro nacionalizmo apraiškos ir raginimai nepaklusti“. Taip pat rašte pažymima, kad kai kurie Sąjūdžio atstovai bendrauja su „nacionalistiniais elementais“ ir derina bendrus veiksmus. Todėl nurodoma į steigiamas Sąjūdžio palaikymo grupes „įvesti patyrusius agentus“, „neleisti Sąjūdžio grupių susiliejimo su nacionalistais, klerikalais ir kitais priešiškai nusiteikusiais elementais“.

1988 m. rugpjūčio 16 d. LSSR KGB pirmininkas E. Eismuntas rašte LKP Centro komitetui Sąjūdį vadina „legalia opozicija“ atsiradusia „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“. Ko gero, omenyje turimi taikūs čekų (1968 m.) ir lenkų (1980 m.) bandymai ištrūkti iš sovietinės imperijos gniaužtų, kurie buvo sutraiškyti tankų vikšrais.

1988 m. rugpjūčio 20 d. vidaus reikalų ministras S. Lisausko įsaku įsakoma Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose sudaryti jėgos dalinius iš vidaus pulkų, aukštųjų karinių mokyklų, kurie veiktų ypatingomis aplinkybėmis. Šios naujos jėgos vadovavimui sudaroma operatyvinė grupė iš aukštų milicininkų, vadovaujama VRM viceministro V. Žemgulio. Įsakymo vykdymui iš Maskvos, Minsko, Kijevo, Mogiliovo vidaus dalinių lėktuvais ir mašinomis į Vilnių atgabenami 8,5 tūkst. kariškių, 5 tūkst. guminių lazdų (vadinamųjų „bananų“), 12 tankečių (BTR), 66 automobiliai, 7 tūkst. plieninių šalmų, 1 tūkst. skydų, 3 tūkst. plastikinių kaukių, 5 tūkst. racijų, 5 judančios ryšio stotys, dujos „Čeriomucha“. Įsakyme minimi planai „Pūga“ ir „Taifūnas“, skirti demonstracijoms ir mitingams vaikyti.

Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Dalis šių „papildomų priemonių“ buvo išbandyta 1988 m. rugsėjo 28 d. jėga išvaikant Lietuvos laisvės lygos mitingą Vilniuje – ši prievarta paplito pavadinimu „bananų balius“.

Komunistų partija nesiryžta naudoti jėgos, tikisi laimėti prieš Sąjūdį taikiu keliu, ir tai nervina KGB vadovus.

KGB veiksmai dar paaštrėja, kai 1989 m. vasario 16 d. Kaune Sąjūdžio Seimas paskelbia sieksiąs visiškos Lietuvos nepriklausomybės.

1989 m. balandžio mėn. Lietuvos SSR KGB pirmą kartą įvykdo kovinės parengties mokymus, parengia planą, nurodantį ne tik sukomplektuoti agentų smogikų grupes specialiosioms užduotims atlikti, bet ir numatantį būdus, kaip sulaikyti „ypač pavojingus“ asmenis ir „antisovietinius elementus“.

1989 m. birželio 27 d. KGB pirmininkas E. Eismuntas kartu su laikinai einančiu vidaus reikalų ministro pareigas Marijonu Misiukoniu (buvusiu KGB pulkininku, vėliau tapusiu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru) parengia įsakymą apie tarpusavio ryšių stiprinimą, kuriame rašoma: „Operatyvinė padėtis respublikoje tebėra sunki. Įvairaus plauko nusikaltėliški elementai ir politiniai avantiūristai (…) stengiasi surengti masinius neramumus, kelia tikslus destabilizuoti padėtį įvairiuose respublikos regionuose“.

Tuo tarpu VRM Vidaus tarnybos vadas N. Rogozianskis nurodo, kad vien per pirmuosius tris 1989-ųjų mėnesius Vilniuje įvyko 12 mitingų ir 28 susirinkimai, iš kurių 33 nesankcionuoti, Kaune 5 mitingai ir 1 eisena, Radviliškyje 3 mitingai, Klaipėdoje, Marijampolėje, Telšiuose po 2 mitingus ir t.t.

KGB lentelėje, sudarytoje 1989 gegužę, išvardintos 47 organizacijos, „dominančios KGB organus“: Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, pirmininkas V. Landsbergis – 180 tūkst. narių, 1730 grupių; tremtinių klubas „Tremtinys“ – 15,5 tūkst. narių, 41 skyrius; Žaliųjų judėjimas, pirmininkas Z. Vaišvila – 16 tūkst. narių, 40 grupių ir t.t. (visi duomenys pateikti pagal KGB statistiką).

Įdomu tai, kad šiame sąraše taip pat nurodytas ir KGB kontroliuojamas „socialistinis judėjimas už perestroiką „Jedinstvo“ (vad. I. Kučerovas), kuris, KGB-istų nuomone, narių skaičiumi buvo lygiavertis „Sąjūdžiui“ – 178 tūkst. narių, 414 grupių. Kituose savo raštuose KGB taip pat nerealiai padidina „Jedinstvos“ masiškumą: pvz., KGB Vilniaus skyriaus viršininkas savo analizėje „Apie pasikeitusią padėtį Vilniuje“ rašo, kad 1989 m. vasario 12 d. prie Sporto rūmų surengtame „Jedinstvos“ mitinge neva dalyvavo nuo 80 iki 100 tūkst. žmonių. Ir iš vėlesnių KGB raštų matyti, kad dalis KGB darbuotojų negalėjo susitaikyti su istorine realybe, todėl pateikdavo Maskvai iškreiptą vaizdą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę KGB ir kitos sovietų jėgos struktūros visgi pabandė „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“ užgniaužti Lietuvos laisvę (1991 m. sausio 11-13 d.) bei teroristiniais išpuoliais naikinti Lietuvos valstybingumą – jos pasieniečius, muitininkus ir kitus pareigūnus.

Tačiau laisvės sąjūdžio dvasia buvo stipresnė: 1991 m. vasario 9 d. referendume 2 mln. 28 tūkst., t.y. 76 proc. rinkėjų pritarė Lietuvos nepriklausomybei (147 tūkst., t.y. 5 proc. pasisakė prieš), o 1991 m. rugpjūčio 23 d., po nesėkmingo KGB ir sovietų armijos organizuoto perversmo Maskvoje, Lietuvos vyriausybė pareikalavo nutraukti KGB padalinio veiklą ir išvesti okupacinę kariuomenę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.02; 06:00

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto

Parlamentinį tyrimą atliekančiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) dirbantis Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas kaltina Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderį Ramūną Karbauskį atviru viešu spaudimu šiam laikinosios komisijos statusą turinčiam komitetui.

Taip jis Seimo TS-LKD frakcijos narių, dirbančių NSGK, vardu reagavo į R. Karbauskio trečiadienį paskelbtą komentarą, kuriame jis pažėrė kritikos konservatoriams, kaltino juos prorusiškumu ir pataikavimu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, taip pat reiškė pretenzijas Prezidentei.

„Vis dėlto mums nepriimtinas viešas spaudimas, kurį daro Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, tas žmogus, kuris padarė taip, kad nebūtų sukurta komisija dėl padėties žemės ūkyje, tas, kuris prekiavo ir tebeprekiauja trąšomis ar kažkokia žemės ūkio technika. Tuo tarpu tie pareiškimai, kurie dabar padaryti ir jo socialiniame tinkle, išviešinti interneto portaluose, mums susidaro toks įspūdis, kad taip mėginama paveikti mūsų partijos narius, metant jiems nepagrįstus kaltinimus, metant nepagrįstus kaltinimus ir partijai. Šiuo atveju, kadangi tyrimas nebaigtas, o išvados galbūt bus priimtos kitą savaitę, tai laikome atviru viešu spaudimu šios laikinosios komisijos nariams“, – trečiadienį žurnalistams pareiškė A. Anušauskas.

Jo vertinimu, tokie R. Karbauskio pareiškimai tai yra niekas kitas kaip tik „atviras spaudimas, siekiant galbūt pridengti savo paties interesus ir bendravimą su Putino oligarchais“.

Paklaustas, kokių žingsnių imsis, A. Anušauskas sakė, kad apsiribos šiuo politiniu pareiškimu.

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

„Šiuo atveju aš padariau politinį pareiškimą. Palikime tai politinių pareiškimų žanrui“, – sakė jis.

Į A. Anušausko kalbą sureagavęs „valstietis“ Dainius Gaižauskas tvirtino, kad niekas nieko nebando apjuodinti, ir esą visas vaizdas bus aiškus po NSGK tyrimo išvadų, ir tai, matyt, konservatoriams kelia nerimą.

„Niekas nebando nieko apjuodinti, paprasčiausia aiškinamos aplinkybės, o visas vaizdas bus kaip ant delno, kaip ten atrodo Tėvynės sąjunga, o tai jiems kelia, ko gero, nerimą, nes blokavo mano klausimus ir tuo pačiu Gabrieliaus Landsbergio iškvietimą į NSGK“, – sakė D. Gaižauskas.

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Anot jo, sprendimas nekviesti į kitą komiteto posėdį G. Landsbergio buvo priimtas kelių balsų persvara, buvo atsisakyta jį iškviesti, kad būtų „skaidru ir viskas būtų matoma“.

D. Gaižausko teigimu, yra klausimų, į kuriuos turėtų atsakyti G. Landsbergis, pavyzdžiui, „patikslinti aplinkybes dėl galimos įtakos Tėvynės sąjungai kaip partijai arba politiniams procesams iš tam tikro koncerno“.

Kaip ELTA jau skelbė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis apibendrino skandalą, kuris kilo paviešinus Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją.

R. Karbauskio kritikos epicentre atsidūrė konservatoriai ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Valstiečių“ lyderis reiškė pretenzijas konservatoriams Andriui Kubiliui dėl pavėluotų deklaruoti interesų, Rasai Juknevičienei – dėl to, kad jos brolis, pasak R. Karbauskio, galimai turi sąsajų su strateginėmis Rusijos įmonėmis.

„Valstiečių“ lyderis, kaip ne kartą jau yra daręs, kaltino konservatorius, kad šie vadovaujasi V. Putino politikos standartais.

„Deklaruojame, kad mums nepriimtina Putino politika, tačiau tarp konservatorių atsiranda tokių, kurie priima Putino malonę įvairiomis formomis. Tai moralu? Kritikuojame Baltarusijos vykdomą energetikos projektą, Astravo atominės statybas, bet tuo pačiu konservatorių lyderiai palaiko ryšius ir interesų deklaracijose, kaip kad A. Kubilius, slepia interesus versluose, susijusiuose su Baltarusijos administracija, ir padeda jai plėtoti kitus energetikos projektus – saulės energijos ir biodujų sektoriuje“, – rašė R. Karbauskis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.24; 05:44

Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šeštadienį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos nariai, susirinkę Vilniuje į suvažiavimą, priėmė kelias deklaracijas, apibrėžiančias strateginę partijos laikyseną susiduriant su iššūkiais valstybės viduje ir Europos Sąjungoje.

TS-LKD deklaracija „Tikime Europa“ skelbia, kad Lietuvos nacionalinis interesas ES atžvilgiu yra padaryti viską, kad ir ateityje ES būtų pajėgi atlikti tokį vaidmenį Lietuvos interesų atžvilgiu.

„Savo tikėjimą Europa siekiame paversti mūsų racionaliu indėliu į ES vykstančias diskusijas dėl Europos ateities. Suvokdami svarbiausius Lietuvos nacionalinius interesus ES atžvilgiu – Lietuvos geopolitinio saugumo didinimą, lietuvių tautos išlikimą savo istorinėje Tėvynėje ir spartesnį Lietuvos žmonių ekonominės-socialinės gerovės stiprinimą – formuluojame mūsų principines nuostatas dėl ES ateities“, – sakoma deklaracijoje.

Diskusijoje dėl deklaracijos partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis sakė, kad šiandien atsirandant vis daugiau euroskepticizmo Europoje, Lietuva turi būti koalicijoje už Europos Sąjungą.

„Prieš akis turime vieną svarbiausių dokumentų mūsų partijos laikotarpyje. Šiandien jaučiame grėsmę iš Kremliaus, todėl Europos Sąjunga turi būti vieninga. Aš noriu, kad Lietuva būtų koalicijoje už Europą. Mes nedalyvausime ardant Europą, mes nebūsime Putino pusėje. Mes esame už Europą“, – sakė partijos pirmininkas.

Partijos narys Andrius Kubilius pritarė G. Landsbergiui ir pridūrė, kad norint pasipriešinti Rusijai, Europos Sąjunga turi plėstis, todėl pabrėžė, kad Balkanų šalys reikalingos ES.

„Mes norime platesnės ES, esame už tai, kad Balkanų šalys įstotų į ES“, – pabrėžė A. Kubilius.

Tuo tarpu Mantas Adomėnas tiki, kad Jungtinė Karalystė grįš į ES.

„Šiandien kaip niekada iki šiol turime prisiimti atsakomybę dėl ES ateities. Turime būti už nesuskilusią ES. Aš manau, mes dar pamatysime, kaip į ES sugrįš Jungtinė Karalystė. Europa gyvuos“, – savo prognoze dalinosi M. Adomėnas.

Žygimantas Pavilionis pabrėžė, kad TS-LKD yra vienintelė Lietuvos partija, kuri visuomet palaikė ES idėją.

„Mes esame vienintelė partija, kuri visą laiką rėmė ES. Jeigu mes to netęsime – laimės Kremlius. Arba mes susitelksime, arba mes prarasime laisvą ateitį. Nepamirškime savo misijos ir jos neišduokime“, – skatino partijos narius Ž. Pavilionis.

Deklaracija skelbia, kad narystė ES padeda įgyvendinti svarbiausius Lietuvos interesus – stiprina Lietuvos geopolitinį saugumą ir skatina spartesnį Lietuvos žmonių ekonominės ir socialinės gerovės augimą.

Taip pat deklaracija supažindina su nacionalinėmis grėsmėmis Lietuvai.

„Kita vertus, veikia ir jėgos, priešingos Lietuvos gyvybiniam interesui. Europos vienybės ardymas yra geopolitinis Kremliaus tikslas, kuriam jis pasitelkia daugybę priemonių ir deda neeilines pastangas. Iš Kremliaus sklinda ir klaidinantys, kiršinantys bei nepriimtini teiginiai, neva europietiškumas gresia mūsų savitumui, kalbai, kultūrai, istorija grįstam tautiškumui ir teisei patiems priimti suverenius, unikalia pasaulėjauta ir vertybėmis paremtus sprendimus. Nevieninga Europa – nesaugi ir silpna. Todėl mes turime visokeriopai prisidėti prie Europos vienybės stiprinimo, padėdami atpažinti skaldymo ir kiršinimo strategijas, atremti hibridines grėsmes, konsoliduoti Europos vidaus ir išorės atsparumą“, – sakoma dokumente.

Suvažiavimo metu taip pat vyko „Lietuvos ąžuolų“ apdovanojimai – tradiciškai teikiami bendruomenės žmonėms, siekiant padėkoti ir pagerbti tuos, kurie neteko savo artimųjų 1991-aisiais metais, kuomet vyko esminė Lietuvos kova dėl išlikimo ir laisvės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.12; 19:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sykį jau rašiau, jog praėjo laikai, kai reikėdavo bijoti KGB provokacijų. Šios organizacijos šiandien nėra. Tad jei verta baimintis, tai ne KGB, o tų, kurie pakeitė KGB.

Ir vis dėlto KGB – nemirtinga institucija. Mes vis dar ginčijamės dėl jos palikimo – pavojingi ar nepavojingi KGB agentai dabar, ką daryti su neprisipažinusiais, kokių tikslų siekia tie, kurie prašo viską pamiršti…

Valstybės saugumo departamentas, šiais metais viešai publikuodamas dalį ataskaitos apie nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, rašė: „Rusijos žvalgyba ieško ir bando kompromituoti buvusius Sovietų Sąjungos tarnybų slaptuosius bendradarbius, kurie to nėra deklaravę ir šiuo metu dirba Lietuvos valstybės institucijose bei disponuoja Rusijos žvalgybos tarnybas dominančia informacija ar gali paveikti priimamus sprendimus“.

Būtina įsiklausyti į pastabą. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodė ir kitaip manančiųjų balsai. Prisiminkime buvusio VSD vadovo Jurgio Jurgelio publikaciją „Kodėl kardinolas Vincentas Sladkevičius neprisipažino bendradarbiavęs su KGB?“ (portalas delfi.lt). Matysime priešingą paveikslą: išvadą dėl neprisipažinusiųjų kagėbistų VSD padarė ne todėl, kad taip iš tikrųjų susiklostė aplinkybės, o todėl, kad pridengtų neva nevykusį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sprendimą paviešinti KGB žurnale Nr. 35 užfiksuotus KGB agentus, tarp kurių atsidūrė ir žinomų visuomenės, meno bei kultūros žmonių pavardės.

Buvęs VSD direktorius J.Jurgelis aiškina, kad bendradarbiavusiųjų su KGB (neprisipažinusiųjų Lietuvos institucijoms) tema negali būti labai aktuali, mat dauguma neprisipažinusiųjų – jau senyvo amžiaus, neužima rimtų postų. Ar tikrai?

Beje, minėtasis J.Jurgelio tekstas – toks platus ir nekonkretus, jog perskaičiau iki galo tik prisiversdamas. Tik pamanyk: galėjo būti ir taip, ir anaip, ir net visiškai priešingai. Kam tada skaityti, jei vis tiek nieko nesužinai – tik spėlionės?

Tačiau kai kurios formuojamos tendencijos vis tik apčiuopiamos. Mums brukama nuostata: KGB agentų medžioklė – bergždžios pastangos. J.Jurgelis pastebi: „Bet svarbiausių agentų dokumentų neliko. Tokia buvo KGB valia. Ir kiek dabar besistengsime, visos pastangos yra iš anksto apspręstos tos valios. Negalim paviešinti to, ko neturime. Galim paviešinti tai, ką KGB gera ar negera valia paliko. Be abejo, negalime paviešinti ir to, ką mūsiškiai-saviškiai nukniaukė, gelbėdami savo kailį ar vykdydami kieno nors užsakymą ar prašymą. Taigi šiandien agentų paieškos yra ne kas kita, kaip kapstymasis po atliekas, kai kuriais atvejais – po falsifikatą“.

Buvęs VSD direktorius tarsi linkęs manyti, kad Lietuva turėtų pasielgti taip, kaip kadaise nutarė Čekija – bendradarbiavusiųjų su sovietų saugumu pavardės neskelbtinos? Mat kai kolaboravusiųjų sąrašą pateikė tuometiniam prezidentui Vaclovui Havelui, šis neva pasibaisėjo – nutarė viską geriau slėpti, nei bandyt ieškoti tiesos.

Gal ir teisingos J.Jurgelio abejonės. Per daug nežinomųjų. Juolab kad stambiausi, solidžiausi kozyriai – ne mūsų rankose.

Bet svarstydami šią opią temą neturėtume pamiršti svarbiausios tiesos – bendradarbiavimas su KGB vis tik buvo blogis, o tie, kurie trokšta kuo daugiau išsiaiškint net lietuviškomis sąlygomis, – elgiasi valstybiškai. Geriau kruopelytė, nei nieko. Kartais ir smulkmena padeda išnarplioti sudėtingiausią bylą.

Blogą darbą atlieka tik tie, kurie tikrus KGB agentus specialiai painioja su netikrais agentais, kad, apimti pesimizmo, mes tiesiog numotume ranka – ir pats Velnias susipainios.

Todėl manau, kad verta atidžiai perskaityti žurnale „Valstybė“ paskelbtą publikacija „KGB šešėlis virš artėjančių prezidento rinkimų tirštėja“, kurioje pasakojama, kaip viename Lietuvos leidinyje menkinamas pats bendradarbiavimo su KGB faktas.

Pasirodo, laikraštis „Respublika“ skelbia žmonių, kurie įtariami bendradarbivimu su KGB, sąrašą. Bet šis sąrašas, pasak „Valstybės“, yra labai įtartinas, mat į jį pateko žmonės, kurie anuomet, kai Lietuva vadavosi iš okupacijos, mokėsi mokykloje ar lankė darželį.

Tad kam kalbėti apie tokį „sąrašą“? Gal geriau ignoruoti? Pasak „Valstybės“, būtų klaida ranka numoti. Visų pirma, pasitelkiant į pagalbą melagingų naujienų metodu sudarytą sąrašą, diskredituojamas buvimo kagėbistu ar bendradarbiavimo su KGB faktas. Būtent taip eskaluojant KGB temą visą negatyvą stengiamasi nukreipti į tuos Lietuvos politikos lyderius, kurie labiausiai priešinasi Kremliui – Vladimiro Putino inspiruojamai įtakai.

Žurnalo „Valstybė“ publikacija KGB tema. Slaptai.lt nuotr.

„Valstybėje“ taip pat rašoma: „LGGRTC paskelbė tikrai liūdną naujieną, kad gerai žinomi menininkai (…) sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais. Tačiau kai V.Tomkus šio fakto fone skelbia modifikuotą kagėbistų sąrašą, kuriame į vieną krūvą suplakti iš tiesų su KGB bendradarbiavę asmenys ir tuomečiai darželinukai, visuomenė gali lengvai susipainioti. Nes jei bendradarbiavo „visi“, koks šlykštus turėtų būti žmogus, kimbantis prie žinomų menininkų“.

Atkreipkime dėmesį į pastabą, jog „visuomenė gali susipainioti“. Teisinga pastaba – juk tiražai labai dideli. „Valstybė“ pagrįstai pergyvena, kad tie, kurie aklai tikės tuo, kas ten rašoma, „KGB blogį sies ne su Kremliumi, o su Vytautu Landsbergiu bei Dalia Grybauskaite, nors tai ir beprotybė“. KGB etiketė prof. V.Landsbergiui ir Prezidentei D.Grybauskaitei bandoma priklijuoti jau kadaise. Tokių pavyzdžių apstu.

Žodžiu, KGB seniai nebėra, dauguma su KGB bendradarbiavusiųjų – jau neįtakingi. Tačiau kova dėl požiūrio į bendradarbiavimą su KGB – amžina, nuožmi.

Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis „DRAUGAS“

2018.05.04; 06:00

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

2018-05-03 d. nuo 9 val. Vilniaus Sąjūdžio taryba Nepriklausomybės aikštėje organizuoja mitingą dėl bandymų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją įteisinant nelietuviškas raides ir dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinių minėjimo LR  Seime.

70 pasirašiusių ir prisiekusių A. Kubiliaus-G. Landsbergio, G. Kirkilo–I. Šiaulienės ir S. Skvernelio grupuočių parlamentarų dėl lenkiškų raidžių vartojimo lietuviškuose dokumentuose pažeidė LR Konstituciją  ir paniekino priešrinkiminius įsipareigojimus.

ATKREIPIAME DĖMESĮ, kad tarp 150 šalies kultūros ir mokslo darbuotojų, agitavusių rinkti 50 tūkst. parašų dėl valstybinės kalbos išsaugojimo, buvo ir prof. V. Pranckietis. V. Pranckietis, tapęs Seimo Pirmininku, balsuodamas prisideda prie paminėtų grupuočių TRIMS NELIETIVIŠKOMS RAIDĖMS ĮTEISINTI. SEPTYNIASDEŠIMTUKAS talkina tomaševskininkams niekinant Lietuvą.

2018-05-03 d. 10 val. LR Seime vyks minėjimas, skirtas Gegužės 3 – osios Konstitucijos metinėms. Minėjime dalyvaus Lenkijos ir Ukrainos Parlamentų vadovai.

ŽINOMA, kad šioje Konstitucijoje nėra paminėtas Lietuvos vardas.

DAUGELIUI AIŠKU, kad 1791 m. Gegužės 3-osios Konstitucijoje visiškai nekalbama apie Lietuvos valstybę. Tos Konstitucijos pasekmė – pradėta naikinti Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir išaukštinama Lenkija.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reikėtų, kad LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis iš tribūnos pasisakytų apie lenkišką Vilniaus krašto okupaciją 1920-1939 metais, apie armijos Krajovos vykdytas žudynes Lietuvoje, apie bandymus sukurti Vilniaus krašto teritorinę autonomiją. Seimo pirmininkas turėtų įvardyti Lietuvos patirtus nuostolius ir praradimus dėl paminėtų Lenkijos veiksmų.

Seimo narys A. Kubilius iš tribūnos privalėtų pasakyti, kad Lietuvos raštija apsieis be lenkiškų raidžių, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

REIKALAUKIME, KAD LENKIJOS IR LIETUVOS POLITIKAI TARPVALSTYBINIUOSE REIKALUOSE NESIEKTŲ NAUDOS IŠ LENKIŠKŲ RAIDŽIŲ ĮVEDIMO Į LIETUVOS RAŠTIJĄ.          

Ypatingas dėmesys ir pagarba Lietuvoje ir Seime turėtų būti parodytas Ukrainos delegacijai, ukrainiečių kovai prieš Rusijos agresiją ir padedant Ukrainai.           

Informacijos šaltinis – Vilniaus Sąjūdžio taryba

2018.05.01; 05:00                                                                                                          

Lietuvos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasiligojęs tautos patriarchas Atkurtosios Valstybės 100-čio jubiliejaus progai skirtoje kalboje pakvietė tautą pasveikti. Paradoksalu. Tačiau likimo metafora tarp žodžių ir darbų keistu būdu įsiterpė, nors gal ne laiku, nederančia forma, tačiau – ne visada teisinga būtų nutylėti šiuos paradoksus, juolab, kai jie turi gilesnę reikšmę nei užstalės tostas. Taip jau skirta tautų valdytojams, kad jų nuopelnai ilgainiui gali būti ir dešimt kartų padauginami, bet jų nuopuoliai dėl to netampa mažesni.

Prasminga citata iš Paulius laiško efeziečiams: „mes kovojame ne prieš valdžios kūną, o prieš blogio dvasią“, – kurią pasitelkia politikas, nepaslepia viso Šv. Rašto tiesų, kur labai daug dėmesio skiriama valdovo ir valdinių santykiams, ypač Išminties knygoje. Pravartu būtų atsiversti ir persiskaityti, kad „paprastam žmogui gali būti atleista iš pasigailėjimo, bet galingieji bus griežtai baudžiami“. Dieviškojo teismo nutartys – ne mirtingiesiems skirtos, bet tie „paprasti žmonės“, skirtingai nei laikais iki Kristaus, nebėra akli, moka skaityti, suvokti, daryti išvadas, ne iš pakylėtų pamokymų nuo kalno, o iš buitinės savo pačių patirties. Nelinksmos mintys peršasi perskaičius Vasario 16–ajai skirtą prof. Vytauto Landsbergio bulę, išplatintą žiniasklaidos kanalų.

Nepriklausomybės 100-mečio puslapiai

Įkvepia tų 20-ies žmonių ryžtas, stovint Vilniuje vokiečių kariuomenei, siaučiant suirutei rytuose Rusijoje, netgi signatarų šeimose telkiantis debesims dėl santykių su kaimynams, kuriuos ne mes, ir ne jie mus pasirinko, lenkais. Vis dėlto tie 20 asmenybių apsisprendė būti lietuviais, patikėjo, kad yra lietuviai, ir ryžosi skelbti pasauliui ir krašto gyventojams, kad bus ir jau yra Lietuvos valstybė: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“

Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nors tarpukario Lietuvos likimas nėra sėkmės istorija, kaip tos, kuriomis mėgstama dabartiniais laikais dalintis vieniems su kitais, vis dėlto ta atkurtoji Lietuva pribloškia savo laimėjimais, pelnytais vos per 22 metus. Pribloškia ir savo pralaimėjimu 1940-aisiais, kai, pripažįstant didžiųjų pasaulio valstybių galios persvarą, vis dėlto valstybės valdytojus kapituliacija ištiko fatališku pasyvumu. Partizaninė kova po 1944-ųjų  yra tarsi krauju parašytas „post scriptum“, dažnai paprastų Lietuvos žmonių, iš kaimų ir miestelių kilusių, stojusių į beviltišką kovą su totalia galybe, už tiesą ir Lietuvos valstybės ir tautos garbę. Jie savo „laiške“ parašė tai, ko nepasigedo tarpukario Lietuvos prezidentas, ministrai ir generolai – ne ant popieriaus lapo, bet savo širdyse.

Kas pelnė 1990-ųjų metų Nepriklausomybę?

Todėl ir šiandien labiausiai džiugina savo 100-etį mininti tauta, ir labiausiai liūdina – tautos autoritetų veidmainystė. Ne šiandien atsiradusi, juolab, ne šiandien pastebėta, o bemaž visus mūsų atkurtosios Lietuvos valstybės 28-erius metus lydėjusi. Liūdina tai ir todėl, kad iš esmės ir nebėra asmens, kuris pakviestų tautą, net ir prezidentė, markstosi nuo įsisenėjusio per dvi kadencijas bičiulių iš Europos dėmesio ir komplimentų, bet nebedrįsta pareikšti savo postui valstybėje priderančio žodžio. O galbūt jau tausojanti jį jausmingai atsisveikinimo kalbai, skirtai istorijos šaltinių chrestomatijai. Kokie garbingi praeities nuopelnai bebūtų, jie nepaslepia nuopuolių.

Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. atkūrė tauta – 3,7 milijono Lietuvos gyventojų. Tiesa, tarp jų buvo įvairių nuomonių, pažiūrų, prieštaravimų ir įsitikinimų, bet sąžinės, drąsos, pasitikėjimo ir ryžto buvo daugiau, svarstyklės taip persvėrė laisvės pusėn, kad Nepriklausomybę pelnėme bemaž dovanai, dainuodami, o ne apkasuose, kaip 1918-aisiais, ar šiuo metu Rytų Ukrainoje. Ne XX  a. pabaigos patriarchas, ne Aukščiausios Tarybos vyrai ją Lietuvai dovanojo. Todėl kartais iš tiesų keista, ar patriarchas ir vyrai dar iki šiol to nesuvokė, ar tik bando priversti piliečius pamiršti praeities patirtį piršdami savo ar sau parankesnę istorijos versiją.

Kuris dabar iš pateptųjų ar išrinktų į dabartinę, o ir į buvusias valdžias, turi ne tik teisinį, bet, pirmiausia, moralinį svorį, tautą pakviesti kovoti prieš „blogio dvasią“ persmelkusią valstybės valdytojų kūnus?

Nuo kokio fizinio priešo bėga šiandien Lietuvos piliečiai?

Apie praeities ir dabarties lyderius kalba jų darbai. Jei Antanas Smetona 1940 m. bėgo į Vokietiją nuo fizinio priešo, gelbėdamas savo gyvybę, tai ar nei vienas politikas neišduoda sau klausimo moralizuodami ir mokydami tautą – nuo ko ji bėga iš Lietuvos dabar?

smetona_3
Antanas Smetona

Ar ne, kaip ir tarpukario Lietuvos prezidentas, taip pat bėga rūpindamąsi savo gyvastimi, suvokiant pralaimėjimo neišvengiamumą, kai svarbios lieka tik materialiosios pirmųjų Maslou poreikių piramidės reikšmės. Ne nuo draugų, ne nuo bičiulių, ne nuo valdžios teisingumo, bešališkumo ir rūpesčio savo šalies piliečiais pabėga. Kryptis ir tendencija – iš Lietuvos, o ne į Lietuvą, nesikeičia, nesikeičia ir atsisveikinimo bulės formuluotė: „ačiū, kad vadovavote, buvote laisvę pelniusios šalies vadovais, bet dabar – kuo toliau nuo jūsų“. Ar ne laikas būtų, padėti regalijas, garbės vardus ir nuopelnus į istorijos archyvą ir pareikšti garsiai, o ne tik savo sąžinės kertelėse, ką padarėme, kad Tėvynę šalies piliečiai palieka? Ar ne nuo jūsų jie bėga dabartiniai patriarchai, signatarai, premjerai ir pirmininkai?

Tegu bus padauginti 10 kartų jūsų nuopelnai – ne gaila, ne skaudu, ne pavydu, jei ir patys juos kartais pasidauginate, bet kalbama apie rezultatą, o rezultatas yra likę tik 2,8 mln. gyventojų, tik per 27 metus. Ar turėtų dar milijonas pabėgti, kad būtų gana? Kad įtikintų, jog buvo padaryti ne tik klaidų, kurios atleistinos, bet ir tokių, kurias laikas taisyti. Ar išties yra neįmanoma prieš kiekvieną iškilmingą tautai gydyti skirtą kalbą pažiūrėti į veidrodį ir atidėti tą veidmainystės spektaklį ir nuodėmę, nebedidinti naštos, kuri jau ir taip pečius su metais vis labiau slegia ir prie žemės lenkia. Nuo tokio asmeniško, menko, bet tikro dalyko ir gali prasidėti naujas tautos atgimimas, nes jis neprasidės nei nuo naujo leidimo, nei nuo naujo draudimo, kuriuos saujomis barsto dabartiniai išrinktieji, per keturis metus, matyt, ir nesuvoksiantys, kad apgavo tautą, rinkėją, žmogų ir, kad puikiai tauta, rinkėjas ir žmogus jų apgaulę suvokia, nors įprato atleisti ir toleruoti, buvo ir pratinama tokiai elgsenai visus 28 metus.

Politinės sąžinės užkaboris

Ko gero dabartinės Lietuvos valstybės Achilo kulnas įcementuotas į valstybės rūmo pamatus ir yra asmens, pirmiausia, tuometinio politiko požiūris į moralę – pirmiausia, savo paties. Kai moralinės vertybės atidedamos į šalį, užmerkiamos akys, nesvarbu kokiais gerais ketinimais besiteisinama, nesvarbu, kokiomis tragiškomis aplinkybėmis baltos pirštinės susitepa purvu ar krauju, kai aplinkybės tampa palankios, o gerus ketinimus jau atsiranda galimybė realizuoti, moralė, deja, pasilieka tame pačiame užkaboryje, kuriame buvo laikinai užkišta. Ilgainiui ten ir pamirštama.

Virsmo iš moralumo į amoralumą pradžia dažnai būna nepastebima, bet jei laiku nesustojama, procesas tampa negrįžtamu. O tuomet jau niekas nebesikeičia, niekas nebestebina, kaip ir niekas nebesustabdo išsivaikščiojančios tautos srauto. Pamokslai nuo kalno graudina ne dėl juose dėstomo turinio, bet dėl dėstytojo bejėgiškumo, kai mirtingasis bando įrodyti tai, ką pats savo nuoseklia veikla paneigė.

Tad ar reikia stebėtis, kai tarkim, liberalai, pačioje nepriklausomybės pradžioje užgimusi partija, po Rusijos invazijos į Ukrainą, lyderių asmenyse, drąsiai stoja į Šaulių sąjungos gretas, lyg ir pareikšdama pasiryžimą krauju apginti Tėvynę, tačiau tuo pačiu, tų pačių lyderių asmenyje, paima tūkstančius eurų iš oligarcho, pažadėdama palankių jo verslui sprendimų. Kitaip tariant, viena ranka deklaruoja apie sąžiningą ryžtą Tėvynę ginti, kita – be sąžinės graužaties ją parduoda. Tai nėra išimtis. Tarkim, „tautos garbė, orumas ir sąžinė“ – konservatorių – krikščionių demokratų partija šalį ištikusių krizių laikotarpiais taip sąžiningai „suvaldė“ šalies biudžetą, kad takoskyra tarp prabangos ir skurdo Lietuvos buvo įteisinta ilgiems, o gal būt jau visiems šios valstybės metams – tai iš esmės nepalyginamai didesnė tautos išdavystė, nei nelabai gudrus liberalų asmenimis pasipelnymas ar komunistų partijos palikuonių įpročiai.

Kokie bus dabartinės valdžios nuopelnai?

Ar stebina dabartinė valdžia, kurios premjeras, užuot užsiėmęs šalies gerovės kūrimu ir vadovavęs vyriausybės kabineto darbui, nuo pirmosios premjerystės dienos pradėjo ruoštis prezidento rinkimams, tikėdamasis išplaukti, išplaudamas smegenis, o ne ką nors padoraus nuveikdamas, prisiimdamas atsakomybę, o ne rankiodamas reitingo taškus pigiose visuomenės poveikio priemonių turgavietėse, ar dar blogiau, griaudamas savo ministrų rankomis, kas dar šiaip taip šalyje laikėsi. Kitų motyvų, kurie paaiškintų premjero nusišalinimą nuo atsakingų spendimų ir susitelkimą į politinio pasianso žaidimus, neįmanoma surasti.

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, iš griuvėsių kas nors rasis. Sveikatos sistema negali egzistuoti sąvartyne, gydytojai, kiek jų dar liks, dirbs, žmonės bus gydomi. Liks ir vienas kitas miškas, nors Aplinkos ministerijai atlikus „namų darbus“ pasirašytas medienos klasterio susitarimas su didžiausiomis Švedijos verslui tarnaujančiomis medienos įmonėmis, pagaliau tokiu būdu pripažįstant, kas tą vos nesugriovusią koalicijos ir suskaldžiusią socialdemokratų partiją, miškų reformos rašytojo ranką vedžiojo ir ko verti buvo Aplinkos ministro svaičiojimai apie tvarią aplinką ir sovietinės nomenklatūros reliktų likvidavimą. Išliks ir tautos kultūra, nors Kultūros ministrės veiklos rezultatas – vienintelio išlikusio kultūrai skirto savaitraščio išleidimas tuščiais baltais puslapiais.

Bet ar stebina? Ne dabar taip atsitiko, ne tuščioje vietoje ir ne iš dangaus dabarties sprendimai nusileido. Tik vadinamosios partijos Valstiečių ir žaliųjų vadovavimo metu tapo akivaizdžiau išreikšta. Neįrašyti šie „laimėjimai“ į šventines kalbas, bet jie taip pat yra 28 metų valstybės kūrimo rezultatas. Nors praėjo tik 100 metų nuo 1918-ųjų Nepriklausomybės akto, kuomet Lietuva, bemaž tiesiogine to žodžio prasme, atgimė iš pelenų ir sužydėjo. Tačiau tai ta pati Lietuva, iš kurios 2018-aisiais jau nenutrūkstamu srautu, bet negrįžtamai, kryptingai iškeliauja šios žemės piliečiai.

Bėga todėl, kad ne tik jaučiasi, kaip dažnai pasakoma, bet iš tiesų yra nereikalingi. Nepanašu, kad tai tik atsitiktinumų ar nepalankių aplinkybių nulemta, bet panašu, kad iš tiesų kryptingų ir tikslingų valdžios pastangų ir sprendimų vaisius, kurį bandoma pridengti diametraliai priešingų lozungų sklidinomis kalbomis apie emigrantų susigrąžinimą. Visos gražios sėkmės istorijos iš esmės skirtos 30 proc. Lietuvos visuomenės, kuri nestokoja šalyje sukuriamų gėrybių ir gali jomis naudotis. Mūsų premjerui, jų ir užtektų gerai gyventi ir valdyti. Pačioje savo premjerystės pradžioje, pataikaudamas verslo magnatams, įteisindamas piliečių iš trečiųjų šalių lengvesnio įdarbinimo šalyje sąlygas (nes esą trūksta pigios ir beteisės darbo jėgos), jis iš vienos pusės palaidojo rinkos diktuojamą atlyginimų kilimo perspektyvą, o iš kitos – sukūrė didėjantį jėgos struktūrų poreikį, nes su pigia darbo jėga paprastai ateina ir nusikalstamumo augimas, tuo pačiu – parodė nereikalingiems Lietuvos piliečiams duris. Postringavimo apie susitarimą su verslu, memorandumo apie atlyginimų didinimą pasirašymo vertė tokia, kad jais verslininkai nebent sienas klijuotų, nes pelno tie raštai neneša, kaip ir premjero išmąstyta kainų mažinimo priemonė – naujo prekybos centro prisikvietimas. Šios ir panašios utopijos, tėra tik opiumas liaudžiai, kuri, kaip ir su kiekvienu narkotiku, apsipranta ir gal net jaučia jo poreikį.

Kelias nuo 3,7 mln. iki 700 tūkst.

Tad jei kalbėti apie Lietuvos naujo 100-mečio ateitį, kuri šiandien kuriama – tai kalbama apie 700 – 800 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie galės šioje sėkmingoje Lietuvoje gyventi, o 2 mln. turės kuo pigiau išmirti arba išvykti. Kol kas dar bemaž nei vienas iš ekonomikai ir socialinei gerovei reikšmingų valstybėje priimamų sprendimų nekalba apie tai, kad būtų kuriamas kitoks Lietuvos ateities scenarijus. O išsivaikščiojančiai šaliai palankių intencijų apstu. Paskutinė jų – dviejų, o tiksliau, kaip patikslino teisės prof. Egidijus Kūris, daugybinės pilietybės įteisinimo iniciatyva, net nesvarstant atsakomybių, kurias turėtų prisiimti antrosios ar trečiosios pilietybės piliečiai, tarkim, savo šalies gynybai. Globaliam verslui daugybinė pilietybė naudinga, tačiau valstybei, kuri turi ne tik draugų, bet ir priešų, kuri taip ir nesugebėjo per tris dešimtmečius pastatyti tvirtų valstybingumo rūmus laikančių pamatų – tai reikštų antrąją pasyvią kapituliaciją.

Daug versijų yra ir daug klausimų galima kelti, kodėl taip nutiko. Kodėl iš 3,7 mln. Nepriklausomybę laimėjusiųjų beliko tik 2,8 mln.? Viena iš versijų, kad nuo pat pradžių, ypač konservatorių lūpomis, o šiuo metu kiek netikėtai ir Valstiečių ir žalių pareiškimuose,  pasigirsta aiškinimų, kad dėl to esą kaltas „sovietinis mąstymas“, o šiuo metu, to „sovietinio mąstymo likučiai“. Nutylint, kad tie 3,7 mln. – visi buvo iš tos pačios „sovietinio mąstymo“ teritorijos, įskaitant ir pačius pareiškėjus. Esmė tokia, kad nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo ir pergalės 1991-1992 metais, buvo bandoma tautai įdiegti kaltės jausmą. Nes kaltinimas „sovietiniu mąstymu“ – iš esmės buvo kaltinamas visų šalies žmonių. Jei žmonės įtiki, kad yra kalti, jais lengviau manipuliuoti. Galbūt toks ir buvo sumanymas tų, kurie įtikinėjo sąmoningai, nekalbant apie tuos, kurie į chorą įsijungė dėl savo ribotos saviraiškos galimybių. Tebus leista suabejoti patriarcho pagraudenimais: „Tačiau tebeturime pakankamai ir senųjų valdžios papročių, ir savivalės. Nesame laisvi nuo korupcinių neteisybių. Nesame laisvi nuo savo praeities – tai yra sovietinio elgesio normų: gobšumo, pataikavimo, šia kryptimi dar augti ir augti“. Suabejoti tenka todėl, kad patriarchui vadovaujant korupcija, gobšumas ir pataikavimas vis augo ir augo, kad pamatai jam pačiam vadovaujant buvo klojami.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ko gero derėtų apibendrinimui tiktų Justino Marcinkevičiaus priekaištas išeiviams parašytas 1991 metais: „Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“. Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? <…> Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėtė, kai mums buvo po 10-15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome“. Išėjusiojo poeto žodžiai taikliausiai įprasmina tuos 3,7 mln. piliečių, kurie dabartinę Lietuvos Nepriklausomybę atkūrė, sudarė galimybes likusiems 2,8 mln. piliečių džiaugtis Vasario 16-osios švente. O kodėl švenčia ir džiaugiasi toks sumažėjęs būrys, gal iš tiesų atskleidžia ir prof. V. Lansbergio kalba suvokiant, kad ji skirta ne tik tautai, bet ir sau, gali būti parašyta ne tik trečiuoju „jūs“, bet ir pirmuoju „aš“ asmeniu.

Nuopelnai ir nuopuoliai

Lietuvos 100-io proga laimėjimus ir pralaimėjimus neturėtume skaičiuoti metais, kad 2017 buvo geresni (ar blogesni), už 2016, ir juolab – ne Seimo kadencijomis. Tai gera proga pažvelgti į mūsų dešimtmečius, nes jie atskleidžia tendencijas, taip žvelgiant rezultatų nebeužgožia komercinės ar politinės propagandos triukšmas. 100-etis susidėjo iš pakilimų ir nuopuolių, tačiau šiuo metu, kai tenka konstatuoti, kad per 3 dešimtis jau matyti labai reali grėsmė, nes tendencijos nesikeičia, kad Lietuvos tauta išsibarstys, valstybė išsivaikščios, kad 1990 metų dainuojančios revoliucijos gaidos nebe pergalės maršą groja, kalbėti apie laimėjimus, reiškia, užsimerkti prieš realybę.

Lietuvos Atkurtosios Valstybės šimtmečio proga šalį aplankė daug garbių svečių, užsienio draugų ir partnerių. Jie sveikino Lietuvą su sėkme, BVP augimu, didinamu finansavimu gynybai, reikšmingu indėliu griaunant totalitarinę Sovietų imperiją. Priimta ir suprantama, kad Europos ir pasaulio politikai ieškojo pozityvių pusių, laimėjimų, kuriais galėtų priimančios ir Nepriklausomybę švenčiančios šalies šeimininkų savimeilę paglostyti. Tačiau išvykdami į Vilnių, juk ir jie nepamiršo, kad vyksta į sparčiausiai Europoje išsivaikščiojančių iš šalies piliečių kraštą, valstybę, kurioje įsivyravusi didžiausia socialinė atskirtis ir kurios politikų kalbos transliuojamos savo šalies piliečiams, ko gero, taip pat labiausiai skiriasi nuo daromų realių darbų.

Daugelis pasigedo Vasario 16-osios šventėje akcento. Buvo jų daug, tačiau tuo pačiu ir nebuvo vienintelio tokio, „apie kurį mūsų vaikai ir vaikų vaikai prisimintų“. Akcento nebuvo, tačiau reikšmingų ženklų užteko. Tokiu ženklu galėtų būti ir liberalo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sumanymas –100 laužų Gedimino prospekte. Iš tiesų laužai ruseno, tačiau šimtmečio prasmę šių dienų kontekste taikliau išreiškė ne laužų ugnelės, bet dūmai, gausiai rūkę šventines miestelėnų nuotaikas. Miglotų perspektyvų kryžkelėje esame, gal todėl ne ugnys, bet pilkų suodžių debesys bandė kilti į šventinę padangę, tačiau praradusios trauką sklaidėsi prospekto prieigose ir kiemuose.

2018.02.19; 03:49

Per savo ne visai trumpą gyvenimą teko sutikti daug įdomių žmonių, kurie turėjo visiškai priešingą nuomonę negu mėgino liaudžiai įdiegti išradingi melo meistrai. Gal sužinoję, kad aš lietuvis, todėl ir nebijodavo su manimi kalbėti taip atvirai.

Ypatingai atvirai su manimi kalbėdavo senyvo amžiaus žmonės, kurie dar gerai prisiminė iki revoliucinius laikus, kaip jie dirbo fabrikuose ir t.t. Taip pat frontininkai labai atvirai kalbėdavo apie savo patirtį.

Continue reading „Mums dėl to labai neramu!“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Nepriklausomi žmonės“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metais. Tekstas priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999-aisiais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Nepriklausomi žmonės“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Kvazibrazinepriklausomybė“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 birželio 10 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo ir šiandien. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Kvazibrazinepriklausomybė“

slapti_gorbacovo_archyvai

Leidykla „Alma littera“ drauge su iš Rusijos kilusiu istoriku, rašytoju ir disidentu Pavelu Stroilovu suteikia galimybę Lietuvos skaitytojams pažvelgti į netolimą praeitį žlungančios Sovietų Sąjungos elito akimis. Šią savaitę knygynus pasiekė knyga „Slapti Gorbačiovo archyvai“, kurioje paviešinta dalis su Lietuva susijusių slaptųjų dokumentų, apimančių 1989 – 1991 metus.

Slaptųjų archyvų medžiagos kelionė iki lietuvių skaitytojų buvo ilga ir rizikinga. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje politinį prieglobstį gavęs ir ten gyvenantis Pavelas Stroilovas dokumentus slapta kopijavo, kai studijavo gimtojoje Rusijoje ir tyrinėjo archyvinę medžiagą Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir politologinių studijų fonde (Gorbačiovo fonde). 2011 metais bendradarbiaujant su britų žurnalu „The Spectator“, jame pirmą kartą išspausdinta dalis slaptų su Michailu Gorbačiovu susijusių dokumentų, kuriuose minimi ir 1991 metų sausio 13-osios įvykiai Vilniuje.

Continue reading „„Slaptuose Gorbačiovo archyvuose“ – niekur nepublikuota informacija apie Lietuvą“

vytautas_visockas_1

Policinė valstybė – štai kas liko iš lietuviškosios demokratijos. Pustrečio šimto policininkų prieš nelaimingą mergaitę, saujelę jos gynėjų, prieš tetą, siekiančią atskleisti pedofilų nusikaltimus!

Jų smegenys visai suminkštėjo. Ir prezidentė, ir Seimo pirmininkė, ir premjeras kalba apie būtinybę išsiaiškinti, ar nebuvo peržengtos padorumo ribos, ar nepažeistos mergaitės teisės į normalią vaikystę? Demagogijos viršūnė! Jie apako  ir nemato, ką byloja filmuota medžiaga, uždengtos filmavimo kameros, bet neišjungti magnetofonai! Jiems to dar neužtenka! Jie, šita trijulė, ko gero sudarys komisiją, įpareigotą ištirti, koks dabar metų laikas – žiema ar pavasaris.

Continue reading „Jie apako ir apkurto“

bielinis_jurgis

Tai buvo prieš du dešuimtmečius… Kaip daugelį, taip ir mane Sąjūdis pakėlė. Tereikėjo kibirkšties, ir mes nuėjome tėvų protėvių takais, išsivadavimo keliu.

Nuo 1963 m. rudens gyvenau Jonavoje, dirbau „Azote”. Sąjūdžiui prasidėjus nuėjau su Juo. Atkūrinėjau savo tėvų  – Lietuvos socialdemokratų – partiją.

Jonavoje buvau įkūręs LSDP grupę, Vilniuje buvau LSDP tarybos narys. Jonavos darbininkų sąjunga, kuri buvo Sąjūdyje, pasiūlė mane kandidatu į Jonavos rajono tarybą ir buvau išrinktas jos nariu.

1991 m. sausio pirmąjį sekmadienį iš ryto sužinojome, kad labai padidės kainos. Maisto produktai jau buvo normuojami ir pardavinėjami tik pagal talonus…

Continue reading „Maskva: „Už mūsų ir Jūsų laisvę““

11sausis25-k

Apie sausio įvykius jau daug kalbėta ne tik Lietuvoje, apie juos ne mažiau kalbama ir šiandien. Kalbama, rodoma, rašoma. Bus išleistos knygos. Pirmoji, rengiama Spaudos departamento, pasirodys po keliolikos dienų. Ir vis dėlto noriu tarti ir savo žodį, nes daug ką mačiau savo akimis.

Vyriausybė ir Parlamentas susikibo ne juokais. Seniai jautėme jų priešiškumą, kartais tiesiog neapykantą. Vyriausybė perdėm komunistinė, Parlamente komunistinės nuotaikos ne tokios stiprios, tačiau kai kurie kairieji itin agresyvūs: Pangonis, Antanavičius, Jasukaitytė, Stakvilevičius, Šadreika… Kaip šiomis dienomis sakė A.Terleckas, Parlamente yra apie 30 deputatų, kurie Landsbergiui pasirengę perkąsti gerklę. Jiems trūksta dar devyniolikos – ir Landsbergis būtų sutvarkytas. Prunskienė įsiutusi, net sustorėjusi nuo pasiutimo. Suaktyvėjo Beriozovas.

Continue reading „Kol kraujas dar nepralietas (iš mano dienoraščio – 1991 01 24)“

mafia_1

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kritiškai įvertino kai kuriuos Vyriausybės planus – didinti ,,Sodros” įmokas, naikinti transporto lengvatas neįgaliesiems. Be to, ji pareiškė, kad jei pensijos bus mažinamos, turi būti numatytas jų gražinimo mechanizmas ir konkretūs gražinimo terminai. Seimo Socialinių reikalų komitete svarstyta ir apie galimybes išvengti pensijų mažinimo. Siūloma 5 procentais mažinti teisėjų algas, pelno mokesčius mažinti ne iki 15 procentų, o iki 17 procentų. Bet dalis valdančiajai koalicijai priklausančių Seimo narių šias idėjas vertina skeptiškai ir teigia jų nepalaikysiantys.

Byra korupcinės Panevėžio valdžios piramidė. Lapkričio 10 dieną STT pareigūnai atliko kratas miesto vicemero Kąstyčio Vainausko kabinete ir jo namuose. K.Vainauskui pareikšti įtarimai dėl kyšininkavimo. Jis įtariamas susijęs su neteisėta veikla, išduodant leidimus statyboms ir sudarius išskirtines sąlygas kai kurioms bendrovėms laimėti savivaldybės rengiamus viešųjų pirkimų konkursus. Apklaustas savivaldybės Miesto ūkio skyriaus vedėjas A.Karalevičius ir dar keli savivaldybės pareigūnai. Įtarimai gali būti pareikšti ne tik vicemerui, bet ir kai kuriems su juo susijusiems korumpuotiems valdininkams.

Continue reading „Lietuviškosios korupcijos specifika“