Apibendrindami politinius įvykius 2018 m. politikos lyderiai sutinka – vienu svarbiausių 2018 m. Lietuvos politinės realybės aspektų tapo valdančiųjų ir opozicijos susipriešinimas. Nors politikai sutaria, kad pastaruosius metus vyravusi konfrontacija yra žalinga valstybei, prielaidų, kad situacija keistųsi 2019 m., teigia jie, praktiškai nėra.

Seimo narė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Valstiečiai“ kaltina, pasak jų, nekonstruktyvią opoziciją tikslingu įtampos kėlimu, į tai atsakydami konservatoriai tvirtina, kad dėl pašlijusių santykių atsakingi visuomenei ir demokratinėms vertybėms abejingi „valstiečiai“. Tuo tarpu į valdančiųjų stovyklą perbėgusio „tvarkiečio“ Remigijaus Žemaitaičio ir opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko Gintauto Palucko nuomone, vienodai kalti ir „valstiečiai“, ir konservatoriai. Abu politikai sutartinai tikina nei patys, nei jų vadovaujamos partijos valstybei žalingame ir visuomenės fragmentaciją didinančiame konflikte nedalyvaują, todėl visą atsakomybę už „politinį karą“ šalyje turi prisiimti didžiausios frakcijos Seime. 

Tačiau nesutarimų esama ne tik dėl to, kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl politinės įtampos šalyje. Politikai kartu demonstruoja ir esančius giliai įsišaknijusio požiūrio į tai, kaip turi atrodyti stipri pilietinė visuomenė ar konstruktyvus dialogas, skirtumus. 

Opozicijos lyderiai, vertindami mokytojų streiko padarinius, kalba apie bundančią pilietinę visuomenę, o viena iš „valstiečių“ lyderių Agnė Širinskienė mokytojų elgesyje įsikuriant Švietimo ir mokslo ministerijoje mato ne pilietinio sąmoningumo, bet tiesiog netinkamo ir pedagogams keliamų standartų neatitinkančio elgesio apraiškas. 

Politikai kratosi ir viešojoje erdvėje plačiai pasklidusio ir neigiamą toną įgavusio visuomenės skirstymo į „viršūnes“ ir „apačias“ autorystės. Valdančiajai „valstiečių“ partijai atstovaujanti A. Širinskienė teigia, kad tai prezidentės bei opozicijos sukurtos sąvokos, pastaroji savo ruožtu tvirtina, kad „apačių“ atstovais pasiskelbė būti būtent valdantieji su Ramūnu Karbauskiu ir Sauliumi Skverneliu priešakyje. 

Taigi jei Lietuvos politikai skirtingai supranta pilietiškumo, politinio konstruktyvumo, opozicijos ir pozicijos santykių bei demokratinių vertybių principus, sutarimą pavyksta surasti tik kalbant apie tai, kokie bus ateinantys metai. Tiek valdančiosios, tiek opozicinės partijos sutinka: 2019 metais, Lietuvoje vykstant trejiems rinkimams, politinė situacija bus dar aštresnė nei buvo 2018 m. 

A. Širinskienė, apibendrindama valdančiųjų ir opozicijos santykius, nuogąstavo, kad pastaroji pasirinko politinį susipriešinimą didinantį bendravimo būdą.

„Deja, taip yra, opozicija kažkodėl pasirinko tokį bendravimo būdą, kuris nėra visiškai konstruktyvus. Tačiau realybė Seime yra tokia, ir dėl to labai apmaudu. Manau, kad turime susitaikyti, jog vargu, ar opozicija keisis artimiausius metus. Kol kas ji kritiką valdantiesiems supranta ne kaip konstruktyvų dalyką, bet kaip puolimą ir patyčių organizavimą“, – kalbėjo A. Širinskienė. 

Tuo tarpu G. Landsbergis, klausydamas tokio A. Širinskienės samprotavimo, gūžčiojo pečiais ir teigė nelabai suprantąs, kodėl opozicija yra kaltinama nekonstruktyvumu. Politikas pabrėžė, kad opozicija nuolatos teikia alternatyvius ydingoms valdančiųjų iniciatyvoms pasiūlymus ir, kaip reikalauja opozicijos priedermė, įspėja apie grėsmes, tykančias už valdžios sprendimų. 

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Konservatorius teigia manąs, kad „valstiečiai“ konstruktyvią opoziciją įsivaizduoja tik kaip linksinčią ir sutinkančią su tuo, ką siūlo valdžia. O ji, pabrėžė G. Landsbergis, ypač pastaraisiais metais, yra kaip niekada abejinga visuomenei. 

„Daugelis politikų neprisimena valdžios, kuri būtų tokia abejinga profesinėms sąjungoms. Nepriklausomai nuo to, ar valdžioje buvo dešinė, ar kairė, dialogo būdavo ieškoma visada. Niekas nenorėjo sudaryti sąlygų atsirasti pilietiniam karui, koks buvo kilęs šių metų gruodžio mėnesį“, – kalbėjo G. Landsbergis. Jo nuomone, mokytojų streikas bei metų pradžioje vykę medikų mitingai yra ne kas kita kaip pilietinę brandą liudijanti visuomenės reakcija į valdančiųjų abejingumą.

Jam antrino ir G. Paluckas. Anot jo, mokytojų streiką išprovokavo jaučiama neteisybė bei autoritarinio pobūdžio „valstiečių“ retorika. 

„2018-ieji, kai streikavo ir mokytojai, ir protestavo medikai, yra pabudimo metai. Tame matau bundančią visuomenę, kuri nebijo drąsiai ginti savo interesų, nepaisant to, kad valdančiųjų retorika yra labai karinga, griežta ir, mano galva, balansuoja ant autoritarinės retorikos slenksčio“, – kalbėjo G. Paluckas. Jo teigimu, nepagarba, neteisybės jausmas net pačius intelektualiausius ir santūriausius pedagogus privertė streikuoti ir kelioms savaitėms įsikurdinti Švietimo ir mokslo ministerijoje.

Tuo tarpu A. Širinskienės nuomone, mokytojų streikas negali būti vertinamas kaip bundančios pilietinės visuomenės ženklas. Jos teigimu, per langą į ministeriją lipę mokytojai greičiau pademonstravo žemus sau keliamo elgesio standartus.

„Streikai, mano manymu, yra kraštutinė priemonė, kuri turėtų būti taikoma tada, kai joks susikalbėjimo būdas nebepadeda. Šiuo atveju kyla klausimas, ar buvo išbandyti visi kiti susikalbėjimo būdai, kurie nėra tokie radikalūs ir drastiški. Kitas dalykas, aš pati buvau dėstytoja ir kai dirbi pedagoginį darbą, sau taikai tam tikrus elgesio standartus. Aš pati kaip dėstytoja savęs neįsivaizduoju lipančios per langą į ministeriją. Man, kaip dėstytojai, tai nebūtų tinkamas elgesys“, – kalbėjo A. Širinskienė.

Politikė pripažino, kad įtampą, kilusią streikuojant mokytojams, lėmė klaidos, kurias padarė abi nesutariančios pusės. Tačiau, pabrėžė A. Širinskienė, didesnė atsakomybė visgi tenka streiką organizavusiai profsąjungai, kurios lyderis Andrius Navickas, pasak jos, nerodė geranoriškumo. Kartu, tvirtino ji, atsakomybę turėtų prisiimti ir opozicija, kurios lyderiai, aiškino „valstietė“, dažnai lankydamiesi pas Švietimo ir mokslo ministerijoje apsigyvenusius mokytojus, dar labiau aštrino situaciją. 

Politika – tai grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užstodama įžeidžiais pasisakymais mokytojų atžvilgiu pasižymėjusius valdančiųjų lyderius premjerą Saulių Skvernelį ir „valstiečių“ pirmininką Ramūną Karbauskį, „valstietė“ negynė tik buvusios ministrės Jurgitos Petrauskienės. Pasak jos, tai, kad J. Petrauskienės nebėra Vyriausybėje, reiškia, kad šiai pritrūko ir konstruktyvumo, ir aktyvumo kalbantis su pedagogais. 

Savą mokytojų streiko priežasčių ir reikšmės politinei sistemai versiją pateikė R. Žemaitaitis. Tvarkietis taip pat teigė mokytojų streike neįžvelgiąs pilietinės brandos požymių. Jo teigimu, jei kažką ir rodo pedagogų streikas, tai ne ką kitą, kaip politikų manipuliavimą ir naudojimąsi žmonėmis. R. Žemaitaitis pabrėžė, kad streikuojantys mokytojai kone prievarta buvo vežami konservatorių ir socialdemokratų iniciatyva užsakytais autobusais į mitingus vien tam, kad būtų patenkinti partiniai interesai. 

„Todėl aš nemanau, kad tas mitingas ar streikas yra didesnės mūsų pilietinės brandos ženklas“, – kalbėjo R. Žemaitaitis. Jis pabrėžė, kad politikai sąmoningai naudojasi ir manipuliuoja žmonių lūkesčiais. Tai, pasak jo, daro apie vaiko teisių apsaugą kalbantys Seimo nariai Dovilė Šakalienė, Mindaugas Puidokas, Naglis Puteikis, „valstiečiai“, konservatoriai, socialdemokratai, visi, akcentavo politikas, išskyrus vieną – Tvarkos ir teisingumo partiją. Tai pabrėždamas politikas gyrėsi, kad nė vienas jo vadovaujamos partijos narys nedalyvavo mokytojų streike, o partija apskritai stovi nuošalyje Seime vykstančių destruktyvių ginčų. 

Save ir savo partiją pastatyti šalia politinių grumtynių buvo linkęs ir G. Paluckas. Jis tvirtino, kad įtampos epicentras yra „valstiečių“ ir konservatorių konfrontacija, kuri, pasak LSDP pirmininko, visuomenei brangiai kainuoja. 

„Mes į tą asmeninių santykių aiškinimąsi nesikišame. Tai yra visai visuomenei labai žalinga tendencija, nes nelieka jokios diskusijos apie ateitį ir apie politikos turinį. Atvirai sakau, konservatorių ir „valstiečių“ daužymasis komisijomis ir prasivardžiavimas yra žalingas Lietuvai ir Lietuvos socialdemokratai tame nedalyvauja“, – tikino LSDP pirmininkas. 

Politikas sutiko, kad visuomenė dėl politinių nesutarimų ir trinčių fragmentuojasi. Šiame procese G. Paluckas teigė matąs tiek valdančiųjų „valstiečių“, tiek opozicijos kolegų konservatorių kaltę.

„Visuomenę drasko ir kapoja politikai. Ir tai intensyviai ir efektyviai daro tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“. Pastarieji – skirstydami visuomenę į elitą ir „apačias“, o konservatoriai – nerodantys jokios pagarbos kitai nuomonei ir nevengiantys kitus išvadinti esant „vatnikais“ ar „karbauskininkais“, – kalbėjo G. Paluckas. 

Tačiau tokios pastarojo kalbos keistos pasirodė G. Landsbergiui. Pasak jo, G. Palucko samprotavimai neatitinka realybės, nes LSDP Seime yra ne mažiau nei konservatoriai aktyvūs kritikuojant „valstiečius“. 

Galiausiai vieninteliu klausimu politikai turėjo kone tą pačią nuomonę – 2019 metais laukia dar didesnės įtampos. Parlamentinių partijų lyderiai tvirtino netikį, kad jų oponentai keisis ir prognozavo, jog jau artimiausiu metu bus aktyviai pasitelktos juodžiausios priemonės ir būgštavo, kad stiprės antidemokratinės valdančiųjų tendencijos. 

„2019 metai bus labai sunkūs. Bus daug purvo drabstymosi, intrigų, melagingų naujienų, melagingos istorijos bus kuriamos masiškai. Partijos, kurios kelia savo kandidatus į prezidentus, dės visas pastangas, kad jų kandidatas būtų išrinktas, o priemonės bus pačios juodžiausios. Aš su šiurpu laukiu Naujųjų metų pradžios“, – kalbėjo R. Žemaitaitis. 

Savo ruožtu G. Landsbergis būgštavo, kad 2019 m. stiprės antidemokratinės „valstiečių“ ir premjero S. Skvernelio politikos tendencijos. 

„Manau, kad metų pabaiga atskleidė ir tam tikrų pavojingų tendencijų. Jeigu valdžia būtų nelinkusi tik kalbėtis, tai dar būtų nedidelė problema. Tačiau kai valdžia, naudodamasi pačių parašytomis pažymomis, pradeda toleruoti nedemokratiškų, jėgos struktūrų naudoti nevengiančių valstybių valdžios metodus ir daryti spaudimą visuomenei ir opozicijai, yra dėl ko nuogąstauti. Aš bijau, kad Saulius Skvernelis iš bejėgiškumo ir jaučiamos įtampos artėjant rinkimams nepradėtų kurti situacijų, kurios bus vis labiau nedemokratiškos“, – apibendrino G. Landsbergis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.31; 16:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Sakoma, jog Kūčių naktį vieną trumpą akimirką vanduo šaltiniuose tampa vynu, o sodybų gyvūnai prabyla žmogaus balsu, artikuliuotai ir suprantamai išpranašaudami stosiančių metų svarbiausius įvykius.

,,Įsikirsti“ į šią akimirką be galo sunku, tačiau esą vienam kitam yra pavykę. Žinoma, tokiame pasakojime, nežiūrint to, jog kalbama čia apie Kūčias ir šios dienos išskirtinumą, jokių, net labiausiai nukeltų, sublimuotų ar perstruktūruotų teologinės tiesos pėdsakų nėra, šitokį pasakojimą greičiau galime priskirti stebuklinės pasakos žanrui. Kita vertus, šįkart aš ir nesiruošiu liudyti tik tiesą ir vien tik tiesą, visų pirma siekdamas   pasiaiškinti kai kurias vaizdinio raiškos aplinkybes, kitaip tariant, ruošiuosi kalbėti ne tiek apie žodžio atitikimą tikrovei (klasikinė tiesos apibrėžtis), kiek apie žodžio ir mūsų sugebėjimo įsivaizduoti balansą, taigi apie žmogaus keliamų idėjų adekvatumą estetinio reikšmingumo prasme.

Štai, pavyzdžiui, sukelčiau tik pasipiktinimą, būčiau negailestingai nušvilptas, jeigu, modernizuodamas pasakojimą pagal labiau tikroviškas aplinkybes, praneščiau, kad esą Kūčių naktį miesto vandentiekio ištekliai virsta vynu, o mūsų blokiniuose namuose priglausti šunys, katės ir bjauriai keiktis jau išmokytos papūgos gali išpranašauti žmogaus likimą. Iš tiesų, šitokia kalbėjimo seka, –  kažką savavališkai praleidžiant ir kažką savavališkai priduriant, – galima sukarikatūrinti net labiausiai archetipinius vaizdinius. Kaip matome iš šio pavyzdžio, ne kiekvienas vaizdinys, taip sakant, pasiduoda modernizacijai, kai kurie iš jų saugo savo prigimtines ribas, o užmojis tokį vaizdinį išplėtoti privalo paklusti tam tikrai ,,logikai“.

Kaip atrodo, anksčiau minėto pasakojimo ,,logika“ reikalauja įsivaizduoti pirmiausiai ne ką kitą, o būtent tvarto, galima sakyti švelniau, tvartelio vidaus aplinką, kur atskirtam įgalinančios būti autonomišku savo prigimtinėje vietoje ribos gyvūnui suteikiamos stebuklinės savybės pranašauti. Kita vertus, kaip jau sakyta, čia nebus kalbama apie tiesą, neminėsime prakartėlės simbolikos, o apsakysime tik visą grožį, operuodami išgrynintais estetiniais simboliais. Kitas dalykas, jog kraštutinai sublimuotai sąmonei gali iškilti, netgi būtinai iškyla klausimas – ar tvartas kaip toks išvis gali tapti estetinės meditacijos objektu, ar tvarto vaizdinys apskritai nepažeidžia grožio kanonų labiausiai akivaizdžiu pavidalu?

Vienas pavyzdys veržiasi į pokalbio erdvę pats savaime, nors aš dar ilgai bandau spyriotis. Tiesa sakant, šis pavyzdys yra gana iliustratyvus, yra tarsi tamtyč sugalvotas, tinkamas mūsų atvejui, jeigu drauge iš tiesų laikysimės nusakytos taisyklės, reikalaujančios bent laikinai už skliaustelių palikti visas verifikacijos pretenzijas.

Daugelis interneto komentatorių ne kartą yra priekaištavę Vytautui Landsbergiui, žinomam Lietuvos politikui, dėl to, jog anas kadaise bylinėjosi dėl teisės privatizuoti jo tėvams priklausiusį pastatą, pavadintą sąlyginai ,,tvarteliu“. Bylinėjosi su visiškai pašaliniu šeimai žmogumi, kuris ilgą laiką naudojosi minėtomis patalpomis. Ne vienas iš komentatorių mano, kad toks žinomo politiko veiksmas nėra labai gražus, dėl to esą Landsbergiui galima prikišti smulkmeniškumą, net išpeikti jį neva dėl gobšumo.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gali būti, kad ir šių eilučių autorius, atkreipęs dėmesį į tokį, tarsi ir atsitiktinį, dar neaišku kaip iš tiesų klasifikuotiną dalyką, skaitytojui pasirodys pernelyg smulkmeniškas. Tačiau, mano akimis žiūrint, ši istorija jau įgijo principo reikšmę. Galų gale nusibodo nesąmonės, kartojamos metai iš metų. Iš tiesų, nejaugi žinomas žmogus vien dėl savo žinomumo neturi turi teisės grįžti į savo vaikystės žemę, į atminties vaizdinio ,,margis ar sargis, pririštas prie malkinės“ meditaciją?  Žinia, taip paklausti galėtų  kiekvienas jautresnės sielos bendrapilietis, tačiau, antra vertus, už lyriškos intonacijos klausimo drauge slypi sunkiau pastebimas, tačiau daug rimtesnis, beveik valstybinės reikšmės klausimas – kur V. Landsbergis laikytų savo garsųjį arklį, jeigu neturėtų tokio tvartelio?

Apie išmanųjį V.Lansbergio arklį esu viešai bylojęs ir nerimtai pliurpęs ne kartą. Prisimename, kad garbusis politikas, įsikarščiavęs diskusijoje, lemiamais momentais neretai pateikia argumentą, kad tai ar tai neva yra aišku net arkliui. Vis tik čia svarbu nepasiduoti pirmam įspūdžiui, kad  toks V.Landsbergio posakis yra nuoroda į kažkokią lengvabūdišką instanciją. Tiesą sakant, čia kalbama apie visažinį, dar daugiau – turintį aiškiaregystės dovaną arklį, taigi neva atsaini V.Landsbergio nuoroda „tai aišku net arkliui“ gali būti traktuojama kaip Sokrato posakio „aš žinau, kad nieko nežinau, o Protagoras ir to nežino“ viena iš parafrazių. Jeigu norite,  V.Landsbergio arklys gali būti prilygintas net Delfų orakului. Tai savo ruožtu man leidžia kelti hipotezę, kad nepaprastasis  V.Landsbergio arklys yra nužengusio iš herbo Vyčio baltojo žirgo metamorfozė, gyvasis įsikūnijimas su nedidele paklaida. Jeigu tokia prielaida didesniu ar mažesniu laipsniu yra teisinga, toliau nesunku bus padaryti išvadą, kad V.Landsbergio tvartelis įgyja vos ne valstybinės institucijos reikšmę. Būtent čia, o ne kažkur kitur, savo asmeninį asilą pririšęs laiko dabartinis šalies generalinis prokuroras, nuo seno čia savo dienas leidžia VSD sidabrinis grifonas, nerimastingai dūlinėja STT erelis su fakelu (baugu, kad nepadegtų pašiūrės), giliame šešėlyje tūno Dovilės Šakalienės krokodilas (kaip šis egzotiškas gyvūnas pateko į garbingą draugiją – paaiškinsiu vėliau).

Nesunku įsivaizduoti, kad greitai užstosiančių Kūčių naktį V. Landsbegio arklys generalinio prokuroro asilui bandys paaiškinti tai, kokią nešlovę visai šaliai užtraukia prasidėjusios šnipomanijos konvulsijos. Nereikia būti V.Landsbergio arkliu, kad galėtum suprasti, jog labiausiai negerbiamas, šlykščiausias šalies gyventojas nebūtinai yra šnipas. Net ir arkliui aišku, kad šnipai paprastai bando ištirpti pilkoje minioje, nesistengdami atkreipti masinį dėmesį rėksmingomis savo menkystės kompleksų demonstracijomis. Kanopų laižytojui tenka pernelyg didelė garbė pavadinant jį šnipu. V. Landsbergio arklys neabejotinai išsakys savo nuogąstavimus, kad už viso to čia gali slypėti noras trūks plyš skelbti šnipų medžioklės sezono pradžią, galimas daiktas, tokiu būdu pridengiant bjaurias valdžios nesėkmes, nei konkretus reikalas. Nėra žmogaus nei gyvulio Lietuvoje, kuris imtų ir pradėtų gailėtis Algirdo Paleckio, tačiau liūdna patirtis byloja, kad kartą prasidėjusios šnipų medžioklės paprastai turi tendenciją tęstis be pabaigos vis labiau išgalvotais pretekstais.  

Koks asilas, – sakys V. Lansbergio arklys, – galėjo sugalvoti formuluotę, kad  A.Paleckis yra kaltinimas šnipinėjęs Sausio 13-osios bylos aplinkybes. Tarsi čia būtų kokia nors visuomenei nežinoma valstybės paslaptis, kurią gali išžvalgyti priešo pasiųsti šnipai, išskyrus tą aiškią kaip ryto metas, visiems žinomą tiesą, kad nepriklausomos šalies piliečius, civilius gyventojus užpuolė ir žudė ginkluota iki dantų skeltanagių orda. Tokia formuluotė įneša bjaurias, nesunkiai pritempiamas iki šmeižto dviprasmybes, gali suniekinti laisvės kovotojų ir aukų atminimą.   

Kad ir kaip ten būtų, sunku paneigti faktą, kad šiandien mūsų padangėje įtarumo bacila dauginasi su katastrofišku pagreičiu, prasidėjo labiausiai intensyvus nepriklausomybės laikų istorijoje piktavalių kenkėjų paieškos laikotarpis, kai valstybės priešais jau taikomasi pavadinti žmones, kurie bando priešintis Lietuvos miškų nusikalstamam niokojimui ir stoja prieš vasaros viduryje priimtą kretinišką vaiko teisių apsaugos įstatymą bei įsiteisėjusią liūdną praktiką neretai be didesnio preteksto paimti vaikus iš šeimų valstybės vardu.

Dovilė Šakalienė neseniai apsipylusi ašaromis TV ekrane guodėsi dėl to, kad jos nemyli Lietuvos žmonės, rašo nepagarbius ar net grasinančius atsiliepimus komentarų rubrikose. Drąsiai sakau, kad tai krokodilo ašaros, nes ta pati  jautrioji D.Šakalienė jau su nudžiūvusių ašarų veido mimika, be jokio konfūzo aiškina, kad jos oponentai ir kontroversiškojo vaikų teisių įstatymo kritikai dirba priešiškų Lietuvai šalių specialiųjų tarnybų naudai. Kaip atrodo bent man, taip kalbėti gali tik žmogus, kuris jau negrįžtamai yra pasiklydęs padugniškumo rūkuose.

Seimo narė Dovilė Šakalienė. ELTA nuotr.

Kaip atrodo, V.Landsbegio arklys garsiai išsakys savo nerimą, kad valstybei užtraukia didžiulį pavojų tai, jog VSD vadas, kaip rodo jo gudragalviški pasisakymai spaudoje, tapatina valstybę su valdžia. V.Landsbergio arklio žodžiais tariant,  jeigu viskas klostysis ir toliau ta linkme, kitų Kūčių metu valstybinės reikšmės tvartelyje kriuksės tik kiaulių banda be pretenzijų į žmogui suprantamos kalbos artikuliacijas net ir stebuklinę naktį.

Garsus rusų filosofas emigrantas Nikolajus Berdiajevas, apeliuodamas į man nežinomus ezoterinius šaltinius, yra išsakęs tokią tezę, jog esą gamta yra ne kas kita, bet pažemintas rojus. Kadangi šis teiginys tiesiogiai nesisieja nė su vienos konfesijos dogminiais pagrindais, leiskite jį traktuoti kaip savotišką išbandymą vaizduotei. Šiaip ar taip, šiuo atveju ,,išvarymo iš rojaus“ vaizdinys neįpareigoja manyti, jog kažkas kažkuriuo momentu privalėjo išvykti iš taško A į tašką B. Gamta esą yra tas pats rojus, tik kitame statuse, yra su žmogaus nuopuoliu pažeminta aplinka. Kita vertus, tas pats Berdiajevas teikia pastabą, leidžiančią užaštrinti vaizduotę naujais iššūkiais. Esą kažkuris iš šventųjų yra atpasakojęs savo viziją, kad į žmogaus pasmerkimą minėto išvarymo situacijoje atskiros gyvūnų rūšys (tarkime, jog tai buvo neįsivaizduojamo pavyzdžio konfigūracijos gyvūnas-idėja) reagavo skirtingai: vieni gyvūnai žmogų be galo barė, bjauriai koneveikė, rodė jam savo panieką ir pasišlykštėjimą, kiti –  bandė užsistoti, užjausti. Neva dabar, šioje ašarų pakalnėje žmogus vis dar atpažįsta šį įvykį būtent savąja grožio pagava gamtos akiratyje.

Vienos gyvosios gamtos apraiškos žmogui iš tiesų yra nesimpatiškos, šleikščios, pavyzdžiui, lipnios kirmėlės, gleivėti šliužai, kažkokie šūdvabaliai ir pan. Tai esą ir yra minėti kaltintojai, piktžodžiautojai. Savo ruožtu, reikia manyti, visas gamtos grožis, margaspalviai sparnuočių būriai, gražiausios jų trelės dar ir dabar teisina žmogų.

Kokerspanielis Kikas. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, čia mano vaizduotė, teisėtai ar neteisėtai, įsikiša piešdama savuosius pavyzdžius, įpareigodama įsižiūrėti į mūsų likimo bendrakeleivius. Ką čia matome? Lyg ir kažkam priekaištaudamas kinkavo galvą tuomet senasis arklys, kol jo širdį iš karto užliejo kraujas. Galime spėti, kad užsistodamas žmogų labiausiai triukšmavo, nerimavo, draskėsi šuo. Katinėlis visai pasimetęs sukosi apie kojas…

2018.12.23; 10:14

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas, Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis kreipėsi į ministrą pirmininką Saulių Skvernelį, reikalaudamas paneigti „sąmoningai paskleistą neteisingą informaciją“.


G. Landsbergis (k) reikalauja S. Skvernelio atsiprašymo. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kreipimesi pabrėžiama, kad ministras pirmininkas piktnaudžiavo savo tarnybiniu statusu, sąmoningai kūrė netikras interpretacijas bei naujienas, siekdamas supriešinti skirtingas visuomenės grupes ir Lietuvos politinę bendruomenę. 

Pasak konservatorių, negana to, premjeras šmeižė tariamu bendradarbiavimu su Rusija ir Kremliaus politikos vykdymu opozicinę TS-LKD bei siekė diskredituoti taikų ir demokratišką daugelio profesinių sąjungų ir žurnalisto Andriaus Tapino organizuotą streikuojančių mokytojų palaikymo akciją ir protesto prieš šios Vyriausybės vykdomą politiką mitingą.

„Kaip aiškėja iš žiniasklaidos, Jūs esate gavęs informacijos apie Jūsų atstovaujamos Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narių abejotinus veiksmus, tačiau tai įslaptinote ir šia informacija manipuliavote, apkaltindamas politinius oponentus bei profesines sąjungas pramanytais veiksmais, – rašoma kreipimesi. – Tokiais savo veiksmais Jūs ne tik akivaizdžiai piktnaudžiavote savo tarnybine padėtimi, bet ir, panašu, bandėte nukreipti visuomenės dėmesį ar net paslėpti Jūsų paties frakcijos narių abejotiną veiklą“.

TS-LKD lyderis kreipiasi į ministrą pirmininką, reikalaudamas atsiprašyti Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenės dėl paskleisto melo bei užtikrinti, kad tai nepasikartos ateityje. 

Kreipimesi reikalaujama pateikti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariams informaciją, kurią premjeras įslaptinęs perdavė frakcijos vadovui, UAB „Agrokoncernas“ akcininkui Ramūnui Karbauskiui ir kuri, kaip skelbiama žiniasklaidoje, susijusi su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narių veikla. Raginama minėtą informaciją išslaptinti ir paskelbti visuomenei. 

„Toks Jūsų veikimas yra nedemokratinis, diskriminuoja kitas parlamentines frakcijas, turi akivaizdaus piktnaudžiavimo tarnyba bei teisėsaugos institucijų politizavimo požymių. Jūsų veiksmuose įžvelgiame piktnaudžiavimą galia, piktnaudžiavimą dokumentų įslaptinimo ir supažindinimo teise ir specialiųjų tarnybų įtraukimu į politinį procesą, – sako G. Landsbergis. – Jūs gerai žinote, kad už tokį piktnaudžiavimą ir įgaliojimų viršijimą teisės aktuose yra numatyta ir baudžiamoji atsakomybė“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.19; 07:00

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis neigia premjero Sauliaus Skvernelio kalbas, esą konservatoriai turi „valstiečių“ valdžios nuvertimo planą. Profesoriaus teigimu, nesusitvarkiusios valdžios pačios nuvirsta. 

,,Aš manau, kad tai irgi perkaitimas, o ne koks realus planas nuversti valdžią. Ką reiškia nuversti valdžią? Valdžios ir pačios nuvirsta. Nuvirsta, kai nesusitvarko. O dabar virsmai yra Vyriausybėje, šalinami ministrai, kad parodytų, kas kaltas dėl negerovių. Tie ministrai nesijaučia asmeniškai patys kalti. Jie sako, kad vykdė, kas jiems buvo įsakyta“, – penktadienį „Žinių radijui“ sakė V. Landsbergis. 

Pasak profesoriaus, jeigu ir buvo koks planas, tai nebent prašymas bendradarbiauti su opozicija. 

„Gana nuo seno opozicija buvo siūliusi bendradarbiauti daugumai. Nebūti tokiai arogantiškai, kad mes turime balsų persvarą arba dar nusiperkame kokią mažą frakciją ir jau galime balsuoti, kaip tik norim. Tai nėra tokio didelio gerumo šitaip valdyti. Vyriausybė gali ir neatlaikyti“, – teigė V. Landsbergis. 

„Aš matau kažkokius neadekvatumus ir keisto elgesio, keistų situacijų susidarymą per labai trumpą laiką ir nežinia dėl ko“, – aiškino pirmasis valstybės vadovas atkūrus nepriklausomybę.

V. Landsbergis pabrėžė, kad klausimų dėl švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės atleidimo jam nekyla, tačiau, klausė profesorius, tai, kuo neįtiko aplinkos ministras Kęstutis Navickas, lieka paslaptimi. Jis pabrėžė laukiąs, kol atstatydinamas aplinkos ministras pats atskleis savo vertinimą.

V. Landsbergis neslėpė, kad klausimų kyla ir dėl kokio siekio atleisa kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonnson. Pasak profesoriaus, nors, jo žiniomis, kultūros žmonės ir nebuvo labai patenkinti Kultūros ministerijos darbu, pats nepasitenkinimas nebuvo toks galingas, kad iš posto turėtų trauktis ministrė. V. Landsbergis neatmetė galimybės, kad ministrai tiesiog buvo padaryti priimtų valdžios sprendimų kaltininkais.

„Aš tik apytikriai girdėdavau, kad kultūros srityje yra nepatenkinti, bet, kad tas nepasitenkinimas būtų toks galingas, kad verstų iš viršaus premjero įsakymu atsisakyti ministrės, nebuvo įsivaizduojama. Atrodė, kad visas daroma suderinus, taip pat kaip ir aplinkoje (Aplinkos ministerijoje. – ELTA). Kad vykdomi yra valingi nurodymai. Galbūt yra tam tikro valingo valdymo pagundos, įsakymai ministrams, jie lyg ir skundžiasi, kad turėdavę vykdyti kai kuriuos nurodymus, o paskui daromi kaltininkais“, – samprotavo V. Landsbergis.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Ketvirtadienį premjeras Saulius Skvernelis Liberalų frakcijos posėdyje tikino, kad į jo rankas pakliuvo „valstiečių“ valdžios nuvertimo planas. Pasak Vyriausybės vadovo, teisėtai išrinktą valdžią nuversti siekia konservatoriai. Premjeras neatmetė galimybės, kad tai gali būti daroma su Kremliaus pagalba, todėl, tvirtino Vyriausybės vadovas, Lietuvos specialiosios tarnybos turės atsakyti į šiuos keliamus būgštavimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.07; 16:50

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis sako, kad Sausio 13-osios byla pagaliau šiek tiek „krustelėjo“. Bet profesoriui vis dar iškyla klausimų, kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.

„Verdiktą dar paskelbs, bet pradinė oficiali informacija jau iškalbinga. Sako, didžioji Sausio 13-osios byla užbaigta. Tikiuosi, kad ne, bet apie tai vėliau. Yra sąrašas įtariamųjų, virtusių kaltinamaisiais. Visi mato, kad nė tarp vienų, nė tarp kitų nebuvo ir nėra Michailo Gorbačiovo. Juokinga, bet apie tai vėliau. Byla pradėta (taip informuojama) 2016-aisiais, tad vos (!) 25 metams prabėgus po didžiosios agresorių ir sąmokslininkų surengtos žmogžudystės. Stropumo rekordas. Nedaug betrūko, kad vietinis kaltintojas prokuroras palengvėjęs nudžiugtų išsipildžius jo vilčiai: na, štai ir lauktoji senatis, bus rami galva. Šeši už kažką jau anksčiau nuteisti, ir gana. Kaltinimų nepasunkinsi, užmuštiems nebepadėsi… Pasimelskim ir išlenkim taurelę – to tikėtasi“, – DELFI portale rašo V. Landsbergis.

Sausio 13-oji. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Pasak profesoriaus, kad „įveiktas sabotažas, jau šis tas. Kad Kremliuje įniršis – irgi šis tas, jei tik ne apsimestinis“.

„Mat persekioti, gąsdinti kitos valstybės teisininkus, kam jie persekioja sunkiai įtariamuosius – tai prudencinio durnyno viršūnė. Esu jau viešai patarinėjęs neatsakinėti į laiškus iš tokios įstaigos, bet pasisaugoti einant pro šalį gatve reiktų. Na, nebent nuoširdžiai pasiteirautume: ar jūs iš tikrųjų, ar tik liepiami apsimetate? Bet gal ir mūsų pusės dviprasmybė tyčia sugalvota ir sutartai leidžiama net Maskvoje, kad galų gale viskas keliautų į nustebusį Tarptautinį žmogaus teisių teismą: tai nuteisėt iešmininkus nė neapklausę stoties viršininko? Baikit su tokia lietuviška prudencija“, – teigia profesorius.

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

V. Landsbergis pabrėžia, kad M. Gorbačiovui reikia kelti atskirą bylą.

„Kas kita, jei M. Gorbačiovas išskirtas būsimai atskirai bylai. Dėl karinės agresijos inicijavimo ir nestabdymo, gavus žinių kad žudomi civiliai žmonės. Ir dėl nusikaltimų dangstymo, antai net apdovanojant žudikus didvyrių ordinais. Jie, berods, neatšaukti. Pamatysim, ar po šios bus keliama atskira byla Gorbačiovui. Kaip ir atskiroji byla dėl Lietuvos pareigūnų kolaboravimo Sausio agresijoje. Nenorėčiau, kad tokios bylos nekėlimas reikštų jų išteisinimą ad hoc ir iš anksto“, – DELFI rašo profesorius.

ELTA primena, Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti rezonansą sukėlusią vadinamąją Sausio 13-osios bylą. Nuosprendį teisėjų kolegija skelbs kitų metų vasario 18 dieną. Šią bylą sudaro 709 tomai dokumentų. Nukentėjusiųjų šioje byloje – beveik 500, liudytojų – apie 1 tūkst. Vien kaltinamasis aktas – iš 13 tomų. Deja, daugeliui iškyla klausimų kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui M. Gorbačiovui. Teismo procese dalyvavo du Rusijos karininkai, dar 64 kaltinamieji dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui teisiami už akių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.16; 07:11

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viduramžių pabaigos filosofas J.Buridanas, svarstydamas valios laisvės problemą ir siekdamas užginčyti tezę, kad neva mūsų apsisprendimus nulemia tik išoriniai objektai, pateikia tokį, iliustruojantį tezės prieštaringumą ir oponentus įvarantį į kampą pavyzdį: esą asilas numirtų iš bado tarp dviejų vienodų šieno kupetų, esančių visiškai vienodu atstumu nuo paties asilo, nes tokiu atveju nebūtų jokios išorinės paskatos išbadėjusiam gyvuliui kurią nors iš jų pradėti doroti visų pirma.

Žinia, šiandien „Buridano asilu“ esame linkę vadinti neryžtingą, ilgai dvejojantį, nesugebantį apsispręsti žmogų. Ta pačia proga galima pastebėti, kad gyvenimas kartais verčia kažko griebtis, pasirinkti paskubomis, neapgalvojus visų galimų pasirinkimo pasekmių, tiktai jau po to, kai šaukštai  būna po pietų, dar bandant kažką pateisinti ar pasiteisinti.

Kaip žinoma, asilo pavyzdys nuo seno yra vartojamas pažymėti taip ar kitaip prasikišančiam kvailumui. Tačiau Buridano asilo kvailumas yra ypatingas, tai loginės mašinos, jeigu galima būtų taip pasakyti, kvailumas arba, kitaip tariant, yra nuoroda į tokį neadekvatumą, kuris atsiranda dėl logiškumo pertekliaus; neatsitiktinai šis pavyzdys užgimsta logikos teoretiko galvoje. Problema išties slypi ne šieno kupetoje, o logiškumo sekos būtinume. Buridano asilas logine prasme yra visiškai teisus (po mirties).

Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau taip pat girdėjome poringę apie V. Landsbergio arklį. Ne, nesakykite, – tokie mitai neatsiranda tuščioje vietoje. Kita vertus, mūsų smalsumą pastoviai pakursto pats V.Landsbergis, kartas nuo karto paslaptingai nutęsdamas: „Ir arkliui tai aišku…“ Nereikia būti dideliu gudruoliu, kad suprastum, jog kalbama čia ne apie paprastą arklį, tikrai ne apie kokį gūdaus kaimo kuiną…

Kaip atrodo, Landsbergio arklys (LA) nėra toks sutvėrimas, kuriam grėstu mirtis dėl vaizduotės trūkumo ar logikos pertekliaus. Jau mūsų laikais LA garsėja nepaprastais pranašautojo sugebėjimais ir šioje sferoje gali konkuruoti net su pačiais žymiausiais tokios Dievo dovanos institucionalizacijos pavyzdžiais, pradedant nuo Delfų orakulų; labai tikėtina, jog istorija tik dar labiau išryškins lietuviškojo fenomeno spalvas.

Taigi Landsbergio arklys yra nepalyginamai protingesnė būtybė nei Buridano asilas. Vieni pasakoja, kad tokie arklio sugebėjimai, t. y. visokeriopas spontaniškumas atsirado mutacijų pasėkoje, – esą nuo pusiau mitologinės būtybės V.Lansbergio artumo stebuklinių savybių įgyja net negyvi apyvokos daiktai, taigi nieko nuostabaus, jeigu minėtasis arkliškas fenomenas LA viršija paprastojo arklio standartus, lygiai kaip patriarcho vaizdinys toli pranoksta mūsų pageidavimus ir reikalavimus, keliamus paprastam politikui; kiti įrodinėja, jog vadinamasis Landsbergio arklys yra tiesiog iš Herbo nužengęs Vyčio Žirgas.

Ar nebūtų pernelyg įžeidu dabar tokiam arkliui siūlyti šieno stirtą, gal ir avižų gorčius būtų visai ne vietoj?.. Vaizduotė per prievartą perša įsivaizdavimą, kad toks arklys vakarais, atitokęs nuo valstybės rūpesčių, rūko kaljaną ir kibirais geria sidrą. Tačiau kaip yra iš tikrųjų – valstybės paslaptis.

Galima, žinoma, be visa ko kito prisiminti, kad jau Kaligula yra bandęs įvesdinti arklį į pašvęstųjų ratą, įpareigojęs Romos diduomenę savo mylimą ristūną vadinti senatoriumi. Tad ar Landsbergio arklys galų pagalės taip pat negalėtų pretenduoti užimti bent ministro posto, jeigu greitomis pasistengtų pramokti kokią nors užsienio kalbą?

O moralas toks: mums visiems svarbu, stojus išbandymams, neprarasti arkliško humoro jausmo.

2018.10.03; 18:00

Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Prestižiniame sostinės Užupio rajone stūkso prabangi vieno turtingiausių šalies advokatų Rolando Valiūno vila su vaizdu į Gedimino pilį. Iš kur pinigai?

O pinigų yra tiek, kad net problema, kur juos išleisti. Svarbu tinkamai pasirinkti draugus.

R. Valiūno kontora pirmus milijonus susikrovė dar konservatoriams drauge „Villiams“ ir Valdu Adamkum prastūminėjant „Mažeikių naftos“ aferą, kai valstybė prarado milijardus litų. Ir niekas už tai nenubaustas.

Girdžiu, kaip skaitytojas klausia – o kiek gi už tai pasodino į kalėjimą? Deja, turiu nuvilti – nė vieno. Priešingai, Jos ekscelencija Respublikos Prezidentė tuometį energetikos ministrą A. Sekmoką už tai apdovanojo ordinu. O dabartinis Seimo NSGK pirmininkas V.Bakas jį pasiskyrė savo visuomeniniu konsultantu…

Beje, pono V. Bako žiniai, nes tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui: su ponu A. Sekmoku be finansinių aferų sietini ir neaiškūs veikėjai kaip Adam Saulius Vaina, bei Ramias Wali ir kai kurie kiti. Kodėl valdančioji koalicija (išskyrus A. Širinskienę) nutyli seniai žinomą, bet vis užtušuojamą faktą, kaip privilegijuotojo TS-LKD anūko G. Lansbergio šeima krovėsi milijonus tos pačios energetikos įmonių sąskaita? Ir už valstybinės energetikos įmonės specialiai jų verslui įrengtas patalpas mokėjo simbolinius nuomos mokesčius? Aš jau net nekalbu apie moralinį pralobimo vaikučių sąskaita aspektą. Juk šie ponai taip mėgsta moralizuoti kitus, tad turėkim drąsos bei principingumo ir pasižiūrėkime, kas už to slypi. Manau, kad jei LVŽS ir kartu valdantys LSDDP nesuras savyje drąsos ir išminties priversti teisėsaugą principingai nubausti kaltuosius už akivaizdžias vagystes ir chaosą energetikos sektoriuje (kai net už dujų laivo saugyklos nuomą pinigai pervedami į ofšorines zonas!), tauta už tai neatleis. O to tik ir telaukia įgudę manipuliatoriai bei melagiai ponai konservatoriai.

Tokių faktų per neilgą atkurtos valstybės istoriją buvo galima prirašyti jaučio skūrą. Manau, čia labai tiktų ponios Aušros Kavaliauskaitės-Kukštienės atsiliepimas į mano Fb paskyroje patalpintą R. Ozolo recenziją: „Tiems, kas skaitys visą R. Ozolo komentarą apie Džono Perkinso knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“, patariu visų pirma perskaityti knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį…Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė „šoko terapija“, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėje – R. Wali. Kodėl „Mažeikių naftą“ perėme lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoje, o lietuviai nešioja senų britų „antis“ ir daugybę kitų dalykų…“ Labai taikliai pastebėta!

Tiesiog šie keli itin ciniški korupcijos, o tiksliau – vagysčių, pavyzdžiai, kuriuos toleruoja ir net skatina aukščiausia šalies valdžia, tik iliustruoja, į kokią duobę esme įkritę. O didžiausia bėda ta, kad per tokius gobšuolius ir bailius esame paradę apie 40 proc. savo aktyviausių tautiečių. Dėl jų Lietuva baigia išsivaikščioti. Virš milijono tautiečių priverstinis (sukuriant tam ypatingas sąlygas) išgujimas – išvarymas iš savo Tėvynės yra didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. O tam leidę įvykti asmenys yra valstybės išdavikai. Po šio mirtino smūgio mūsų tautai bus labai sunku atsitiesti. Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip klostėsi ligi šiol, galimybės išlikti, manau, lygios nuliui.

Artėjant LR Prezidento rinkimams, vis ryškiau pastebima, kokią isteriją už užkulisinius pinigus ar kitokio tipo paslaugas kelia žiniasklaida – taip ji formuoja gelžbetoninę apsauginę sieną keliems sistemai tinkantiems pretendentams. Tinkantiems, nes jie yra jos kūdikiai. O tiems, kurie turi drąsos ir išmanymo, kaip tą sistemą pakeisti į priimtiną daugeliui, reikia arba labai didelių pinigų rinkimams, arba masiško žmonių palaikymo. Pastarasis vėlgi be žiniasklaidos sunkiai įmanomas – na, nebent Lietuvoje įvyktų stebuklas, ir žmonės, atsibudę po užtrukusio hipnozės seanso, pagaliau pradėtų savarankiškai ir blaiviai mąstyti. Arba atsirastų – kas išvis utopija – keli dori ir sąžiningi žurnalistai, kurie imtųsi tokias idėjas viešinti ne už pinigus.

Nors padėtis ir atrodo beviltiška, vis tiek norėtųsi garsiai pamąstyti, o kokio gi Lietuvai reikia vadovo. Kaip sakė Albertas Einšteinas, mes negalime įveikti problemų su ta pačia mąstysena, kuri tas problemas sukūrė. Taigi, turime keisti mąstyseną. Tai sunku, bet įmanoma, jei pirmas tai padarys šalie vadovas ir savo pavyzdžiu kitus paskatins.

Manau, kad esminiai kriterijai tokiam vadovui yra drąsa, išmintis – žinojimas, ką ir kaip reikia daryti, bei dora. Drąsa reikalinga neišpasakyta. Jei prireiks, jis privalo būti pasiryžęs už Lietuvą net ir paguldyti galvą! Nes jeigu tikrai imsis to, kas neatidėliotinai būtina, tokio prezidento gyvybei iškils rimtas pavojus. Juk pagal veikiančią LR Konstituciją jis turi didžiules galias visai teisėsaugai. O kas dedasi energetikoj, aš jau minėjau – tik imk ir dirbk. Nedelsiamo teisėsaugos reagavimo reikalauja ir dar man vadovaujant Seimo NSGK 2006-2007 metais atskleista „valstybininkų“ klano veikla (kuris niekur nedingo) bei nauji NSGK tyrimo išviešinti faktai apie „MG Baltic“ ir Co. Valstybė turi būti apvalyta nuo kyšininkų, vagių ir aferistų. Manote, jie nesipriešins? Juk tai – galią, pinigus ir įtaką turinčios grupuotės, kurios, pajutusios pavojų savo egzistencijai, griebsis bet kokių metodų.

Ponia D. Grybauskaitė, ateidama į prezidentes, iškilmingai žadėjo jas likviduoti. Deja, baimės akys didelės. Tų grupuočių per jos valdymo metus ne tik kad nesumažėjo, bet net ir atsirado daugiau, jos sustiprėjo. Taip kad ne anglų kalba ar vien užsienio politika turi rūpėti valstybės vadovui. Jam, visos Tautos renkamam, pirmiausia turi rūpėti kiekvieno valstybės piliečio gyvenimas. O koks tas gyvenimas, jeigu kasdien bėgama iš Tėvynės? Jeigu apie pusė milijono bendratautiečių gyvena žemiau skurdo ribos? Šimtai tūkstančių gauna minimumą, o tai dienai – apie 12 eurų. Lai susimąsto kandidatai, kaip iš tiek pragyventi.

Sakysite, prezidentas turi užsiimti užsienio politika. Blefas! Būkime biedni, bet teisingi – kiek Lietuva lemia užsienio politiką? Ją lemia didžiosios valstybės ir geopolitiniai blokai. Didžiausia užduotis šalies Prezidentui – sutelkti tautą, kad reali dauguma pritartų permainoms, ir veikti visų, o ne kelių oligarchų labui. Būtent savo gyventojų susitarimą kaip veikti ir ko siekti kaip esminę sėkmės priežastį įvardija Šveicarijos ir kitų klestinčių šalių mokslininkai bei politikai. Lietuvoje, deja, kol kas viskas yra atvirkščiai. Į piliečių nuomonę neįsiklausoma, visuomenės apklausos – nupirktos arba gudriai sukompiliuotos, t.y. klausiama taip, kad gautų norimą atsakymą. Akis deginantis pavyzdys – V. Uspaskicho sugrįžimas, kai, užuot sėdėjus kalėjime, grįžtama valdyti valstybės ir iš karto – stulbinantis reitingų šuolis! Štai kuo reikėtų labai rimtai susidomėti mūsų specialiosioms tarnyboms. Juk šis veikėjas ruošiasi, remiamas svetimos valstybės, pasiimti Lietuvos premjero postą. Geras pasirinkimas vietoj Lukiškių…

Prezidentas, suburdamas įvairių socialinių sluoksnių valstybės piliečius, jiems paaiškintų siekiamus tikslus ir sutelktų bendram veikimui. Tai – būtina sąlyga: Prezidentas privalo remtis ne biurokratais, o Tauta. Ne per masiulius prašinėti neaiškios kilmės turtuolių malonės, o veikti žmonių labui ir su jų palaikymu. Toks Prezidentas gali kalnus nuversti, tik reikia tai pačiam suprasti ir sugebėti atlikti.

Ryškiausia ir, mano manymu, perspektyviausia veikimo kryptis – skaidrumas. Skaidrumas, pakeisdamas skandalų kultūrą, turi tapti valstybės gyvenimo pagrindu. Tai turi būti įgyvendinta visose gyvenimo sferose – pradedant valstybės valdymu, verslu ir baigiant žmonių tarpusavio santykiais. Be to, skaidrumas turi tapti viešas – kaip ir viešumas taip pat turi būti skaidrus. Turime išmokti gyventi ir dirbti taip, kad vieša tai reiškia – skaidru, o skaidru – tai vieša. Skaidrūs santykiai ir aukštosios technologijos bei dora su teisingumu ir yra tas fundamentas, kuris leistų atkurti griūnančią valstybę. O šalies vadovas, sutelkęs aktyviausius tautiečius šalyje ir užsienyje, jų remiamas ir būdamas ištikimas duotam Žodžiui, atkurs teisingumą. Teisingumą plačiąją šio žodžio prasme – tiek ekonomikoje, tiek teisėsaugoje, tiek visų mūsų gyvenimuose. Nieko negali būti svarbesnio valstybės vadovui už siekį visomis įmanomomis priemonėmis  atkurti baigiančią išsivaikščioti Tėvynę.

Teksto autorius dr. Algimantas Matulevičius – buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, šiuo metu – LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas

(Bus daugiau)

2018.08.28; 09:00

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ministro pirmininko patarėja, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoja Auksė Kontrimienė 2016 m. birželio 8 d., prieš po dienos vyksiantį Seimo posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma rezoliucija dėl LKP pasmerkimo, išplatino rašinį, pavadintą Lietuvos neokomunistai, vienykimės!, kuriame davė aiškų signalą LSDP frakcijai bei buvusiems LKP nariams Seime nebalsuoti už tokią rezoliuciją.

Komunistinės kilmės LSDP, pasižyminti senąja partine drausme, signalui besąlygiškai pakluso, juolab kad jis sukėlė nostalgiją šūkiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“. Pakluso ir kitose frakcijose išsibarstę buvę komunistai bei „bevardžiai“ komunistai. LKP smerkiančią rezoliuciją 2016 m. birželio 9 d. Seimo posėdis balsų dauguma atmetė, taigi LKP šiame Seime nebuvo pripažinta nusikalstama ir šalies gyventojų genocido vykdytoja.

Už Seimo nario Audroniaus Ažubalio pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33. Už balsavo opozicinės TS-LKD ir LS frakcijos, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.

LSDP pirmininko pavaduotoja ir Ministro pirmininko patarėja agitaciniame savo rašinėlyje bei posėdyje pasisakę LSDP frakcijos nariai priekaištavę, kad neva konservatoriai pasiūlė rezoliuciją siekdami sau palankesnės padėties prieš Seimo rinkimus, sako gryną netiesą.

Rezoliucija Seimui buvo pateikta iškart po konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusios 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Šioje Konferencijoje dalyvavo ir už rezoliuciją balsavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei ne privilegijuotųjų kėdėse, o sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų atstovai (315 asm.).

Tai daugiau nei dukart viršijantis Seimo narių skaičių atstovai, vienijantys represijas patyrusiųjų balsus, todėl jinai gyvuos ir be Seimo malonės, o Seimo sprendimas tepasilieka pelnytai užmarščiai.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Gera tai, kad iš tikrųjų įvyko akivaizdus liudijimas, koks gyvastingas išliko komunistinis raugas, koks tas garsinamas LKP atsiskyrimas nuo SSKP tebuvo tik be išpažinties, be atgailos ir be Tautos duoto išrišimo kosmetinis gestas, palikęs buvusiesiems kruvinos kilmės dėmę.

Po akibrokštui prilygusio LKP smerkiančią rezoliuciją atmetimo, komunistines represijas patyrusių organizacijų atstovai iš naujo skatino Seimą rezoliuciją svarstyti.

Seimo nariai A.Ažubalis, L.Kasčiūnas, E.Jovaiša, P.Urbšys, A.Kubilius ir Ž.Pavilionis 2017-06- 27 pateikė LRS rezoliuciją „Dėl LKP nusikalstamos veiklos įvertinimo projektas (Nr.XIIIP-873) ir visų laisvės kovotojų džiaugsmui buvo priimta. Balsavime dalyvavo 78 Seimo nariai- už 53, prieš 1 ir 24 susilaikė. Už rezoliuciją balsavo 27 TS LKD nariai, tarp jų – ir partijos pirmininkas G.Landsbergis.

Seimas savo rezoliucijoje kvietė Vyriausybę kuo skubiau parengti tuo klausimu LR Įstatymą. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS), matydama, kad LR Vyriausybė vilkina šį darbą, 2017-08-11 d. paruošė raginimą, kad Įstatymo projekto ruošimas būtų paspartintas. 2017-08-23 d. LLKS gavo Teisingumo ministerijos raštą Nr.(1.18)7R-6747, kuriuo pranešama, kad kreipsis į Lietuvos Teisės institutą, o tuo pačiu mus informavo, ar juridinis asmuo, konkrečiai LKP LR, Įstatymu galėtų būti pripažintas nusikalstama organizacija ir kokios tai būtų galimos tokio pripažinimo pasekmės. Vadinasi, Teisingumo ministerija pripažįsta LKP subjektiškumą, kuriai gali būti taikomas nusikaltėlės statusas.

Nenorą komunizmą įvertinti tarptautiniu mastu rodo Estijos iniciatyva organizuotas Teisingumo ministrų susitikimas Taline 2015-08-23, kuriame dalyvavo 18 valstybių atstovai. Tikslas – įsteigti tarptautinę instituciją-tribunolą, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus. Pusantrų metų laukusi atsakymo iš Lietuvos, Estijos Teisingumo ministerija dar kartą kreipėsi prašydama konkretaus atsakymo. Deja, Lietuvos Vyriausybė, kurios vadovas – buvęs sovietinės milicijos pareigūnas, šiuo klausimu aiškios nuomonės neparodo, tačiau viešoje erdvėje skleidžia nuomonę, kad svarstomą reikalą reikia palikti istorijai, organizuoti konferencijas, kurti filmus ir pan., kad estų kvietimas kurti tribunolą yra simbolinis aktas.

Akivaizdu jog komunizmo nusikaltimai stumiami į užmarštį, tarsi vyksta jau praėjusios ligos pasikartojimas sveikstant, ligos atkritimas, komunistinio raugo recidyvas, nuo kurio daug sunkiau sveikstama.

Nesulaukus iš LR Vyriausybės įstatymo projekto, dviejų Seimo narių A.Ažubalio ir L.Kasčiūno kantrybė trūko. Jie patys ėmėsi iniciatyvos ir 2018-08-01 d. pristatė LRS įstatymo projektą, kuriuo siekiama galiausiai įtvirtinti istorinę tiesą ir LKP aukščiausiu teisiniu lygiu pripažinti atsakinga už totalitarinio sovietų režimo nusikaltimų organizavimą.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Čia prieštaravimais į viešumą išėjo komunistinio raugo šalininkai, buvusios sovietinės nomenklatūros komunistai ir komjaunuoliai N.Oželytė-Vaitiekūnienė, B.Bradauskas, L.Linkevičius ir net jaunasis socialdemokratų lyderis G.Paluckas.

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.

Tai tik paliudijo komunistinio raugo gyvastingumą.

Tačiau ką liudija prie šios kompanijos prisidėjęs TS LKD pirmininkas G.Landsbergis, pavadinęs savo bendrapartiečius LKP smerkiančio įstatymo pateikimo iniciatorius populistais ir jam pritariantis profesorius V.Landsbergis, teigiantis, kad LKP nebuvo ir todėl jos smerkti nereikia? Ar belieka balsavimu LKP pripažinti Respublikos teisinės sistemos legaliu dėmeniu ir nebe Basanavičiui, o „šeimininkui“ Sniečkui Vilniuje statyti paminklą?

Po minimų akibrokštams prilygstančių pareiškimų buvo organizuota LRS spaudos konferencija, kurioje tvirtai pritarta A.Ažubalio ir L.Kasčiūno įstatymo pateiktam projektui.

Ar gelbės Lietuvą nuo tūnančios šešėlyje (pogrindyje?) LKP globos Seimas, netrukus pamatysime. Jei ne, – Valstybę turės gelbėti pilietinė tauta.

2018.08.22; 13:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Liepa prasidėjo įspūdingai. 

Liepos 1-ją su gimtojo miestelio bendruomene ir gausiais svečiais, kurių buvo keliskart daugiau, nei miestelio gyventojų, atšvenčiau Darbėnų tradicinę šventę „Petrines“, džiūgaudama, kad dar daug yra Žemaitijoje gyvų, dainuojančių, šokančių, besišypsančių žmonių.

Liepos 2-ji irgi atnešė savo malonę: bendravimą Kretingoje su politiniais  (ir kultūriniais) bendraminčiais, tarp kurių – ir pora Seimo narių, iš tų, kurie neleidžia vilčiai užgesti.

Kai kur pūtėm į vieną dūdą, kai kuriais klausimais diskutavom, bet visi, pavyzdžiui, sutarėme, kad Lietuvos švietime praktiškai nebeliko Lietuvos istorijos, o lietuvių kalbos ir mokymo, ir mokėjimo lygis, ir prestižas smuko iki neregėtų žemumų.

Ir ką jūs sau manote, atrodo, tos mūsų kalbos bus nuėjusios tiesiai Dievui į ausį, nes jau liepos 3-siosios rytą aš užsiroviau – ir kur? „Maximoje“! – tiesiai ant simpatiškos, spalvingos, kompaktiškos knygelytės, vardu „Lietuvos istorija. Chronologinė laiko juosta“.

Ausyse suskambo M. Mažvydo raginimas: „Imkiet mani ir skaitykiet…“.

Neišdrįsau nepaklausyti…

Skaitau: UAB Media incognito; 2018 m.; sudarytojas Romas Skersis.

Leidinyje atmintinės forma (armonikos dumplių  principu) pateikta Lietuvos istorinio kelio visuma, nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki šiandien. Tai, kaip rašoma ant viršelio, „beveik 2 m. [metrai – ši istorija skaitoma metrais – J.L.] svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių laiko juosta“.

Ir dar leidėjai pažada, kad leidinys puikiai tiksiantis ir moksleiviams, ir „kiekvienam lietuviui, kuriam rūpi Tėvynės istorija!“

Tad imu ir skaitau.

Tačiau kažko nepermanau…

Beje, mano rašinys jokiu būdu nepretenduoja į analitinį atsiliepimą, specialisto vertinimą. Tai tik eilinės istorijos vartotojos, kai kurių istorinių įvykių dalyvės ar liudininkės įspūdžiai.

Įspūdžiai labai margi. Svarbiausia – ne kartą nustebau ir suglumau, nesuprasdama autoriaus, tiksliau, leidinio sudarytojo įvykių ir minėtinų asmenybių atrankos principų.

Pavyzdžiui, pasigėrėtinai išsamiai išdėstyta LDK istorija, įvykiai, paminėta, net už ko Gediminas ištekino savo vaikus (tai, matyt, itin privalu atsiminti moksleiviams?). Beje, kas tokie Kristinas Astikas bei Rumbaudas Valimantaitis? O Stanislovas Kęsgaila?

Istorijos magistrai ar daktarai tikriausiai žino, bet aš dar neišlipau iš stropaus studento lygio, tad nors nežinau, bet noriu žinoti. Tik nesu tikra, ar privalu atsiminti visus tuos badmečius ir visus Vazas…

Idėjinis Lietuvos laisvės lygos lyderis buvo Antanas Terleckas. Romo Jurgaičio (ELTA) nuotr.

Kuo arčiau mūsų dienų, tuo abejonių ir klaustukų daugiau… Kazokų ir valstiečių sukilimas Ukrainoje? Pasirodo, jokio supratimo neturėjau, kad tas 1648 m. sukilimas toks svarbus Lietuvos istorijai, kaip ir Šv. Kazimiero koplyčios pristatymas prie Vilniaus Katedros…

Gal sudarytojas itin jautrus religijos klausimams? Bet nei apie patį Šv. Kazimierą, nei apie palaimintuoju neseniai paskelbtą vyskupą-kankinį Teofilių Matulionį – nė žodžio…

Užtat Lietuvai patekus į carinės Rusijos glėbį, o vėliau tapus SSSR respublika, visi Rusijos carai, visi TSKP ir LKP pirmieji sekretoriai suminėti ne mažiau skrupulingai, kaip ir Vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentai. Ir juos visus, su Černenka ar Griškevičium, būtina atsiminti? Juk tai – istorijos šiukšlės, o ne asmenybės, atsiprašau buvusių ir tebegyvuojančių komunistų….

Beje, yra leidinyje ir tokių nukrypimų nuo istorinės raidos ir tiesos, kuriuos sunku pavadinti kitaip, nei piktybiškai tendencingais. Pavyzdžiui, paminėti 1831 m. ir 1863 m. sukilimai, bet – nė žodžio apie Kražių skerdynes… Paminėtas vyskupas M. Valančius, bet nė neužsiminta apie jo įkvėptus ir organizuotus Blaivybės bei Knygnešystės sąjūdžius. Ar jie mažiau reikšmingi lietuvių istorijai, nei karas tarp Sapiegų ir Oginskių?

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, sudarytojas, matyt, organiškai neperneša nei žodžio „Sąjūdis“, nei pačios sąjūdžio, kaip tautą žadinančios ir veiksmui vienijančios idėjos. Nes nerado vietos net naujausiam, ne tik Lietuvą, bet ir visą SSSR sukrėtusiam istoriniam reiškiniui – 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui (LPS), kaip ir jo įkūrėjams, lyderiams Romualdui Ozolui, Vytautui Landsbergiui, Justinui Marcinkevičiui. Jie ką, savo laikui padarė mažesnę įtaką, nei Jonas Šliūpas (1861-1944)?

Tendencingiausiai sudarytojas pateikė Lietuvos išsilaisvinimo iš SSSR istorijos etapą. Jame neliko vietos ne tik LPS ar Lietuvos Laisvės Lygai su jos lyderiu Antanu Terlecku, bet ir įžymiesiems partizanų vadams.

Nepaminėtas ir Atkuriamasis Seimas bei jo pirmininkas, faktiškasis tuometinės Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Išeitų, Kovo 11-ją atkurtoji Lietuvos valstybė daugiau nei du metus neturėjo savo teisėtos valdžios ir vadovo? Gal ir valstybės nebuvo? Užtat neapsieita be Theodoro Adriano von Rentelno, okupacinės valdžios vietininko…

Na, sakykim, neužteko žinių, profesionalumo ir elementarios pilietinės savivokos leidinio sudarytojui… Būna… Būna, kad žmogus pinigų turi daugiau, nei proto…

Bet kas už liežuvio ar kažkurios kitos vietos traukė tą auksaburnį, kuris paskelbė, jog šis leidinys – „aiški ir nuosekli svarbiausių Lietuvos istorinių datų chronologija, puikiai tinkanti kaip pagalbinė mokymosi priemonė moksleiviams ar istorijos studentams“?

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O mes dar stebimės, sielojamės ir net piktinamės, kad iš Lietuvos masiškai išvažiuoja mokyklas baigę jaunuoliai, kad jie neturi nei istorijos žinių, nei patriotizmo… O iš kur jiems jų semtis, kieno pavyzdžiu sekti? Von Rentelno? Rolando Pakso? Ringaudo Songailos?

Demokratija yra demokratija, bet valstybės, tautos istorija – ne privatus daržas, kur kas nori, tą ir sodina, tą ir augina bei visuomenės „stalui“ pateikia. Egzistuoja mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos švietimo bei kultūros ministerijos, kuriose dirba specialistai, ir ne už tokį varganą atlyginimą, kuriuo priversti tenkintis daugelis istorijos mokytojų ar net dėstytojų. Galėtų tie specialistai pasidomėti ir įvertinti, kas, kaip ir kieno užsakymu kuria ir platina tokias Lietuvos „istorijas“, kurios nepadarytų gėdos net profesoriui A. Bumblauskui (turiu galvoje jo pastaraisiais metais vis ryškėjantį polinkį į tendencingą kai kurių istorinių įvykių, procesų traktavimą…).

O juk mūsų istorija turtinga ne tik rimtais įvykiais, solidžiomis asmenybėmis, bet ir kuriozais, paradoksais.

Na, ar ne kuriozas su paradoksu, kad būtent šiais metais, kai minime LPS trisdešimtąsias metines, o Vasario 16-tą atkurtos Lietuvos valstybės šimtąsias metines, pasirodo istorija vadinamas leidinys, kuris savo nutylėjimais teigia: nebuvo jokio Didžiojo Sąjūdžio, nebuvo Seimo, paskelbusio atsikuriant Nepriklausomą Lietuvos valstybę, nebuvo žmogaus, kurio lūpomis tai ir buvo paskelbta.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra tuščia vieta, balta (ar juoda) dėmė ten, kur galėjo būti naujausių laikų Lietuvos istorijos pasididžiavimas ir garbė.

Gal mes, skęsdami tarpusavio rietenose, patyčiose, tikros ar netikros garbės dalybose, juodindami vakarykščius herojus, lyderius, išsižadėję vienybės ir  tiesos, tik to ir teverti: tuščio lapo Aukščiausiojo rašomoje istorijoje?

2018.07.05; 06:00

Portfelis su svarbiais dokumentais. Slaptai.lt nuotr.

Siūlymas paskelbti visų – ir prisipažinusių, ir neprisipažinusių – buvusių KGB bendradarbių pavardes Seime vėl įstrigo.

Kadangi nebuvo įsiklausyta į konservatorių prašymą pakviesti į Seimą Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą, Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis antradienį po pietų vėl paprašė padaryti pertrauką šio klausimo pateikime.

Konservatorių nuomone, paviešinus visų buvusių KGB bendradarbių pavardes būtų pamintas teisės viršenybės principas ir Seimas užtrauktų milžinišką gėdą.

G. Landsbergis akcentavo valstybės duotą pažadą buvusiems KGB bendradarbiams. „Ar valstybės duotas pažadas gali būti atšauktas, ar ji turėtų laikytis savo duotų pažadų?“, – klausė jis.

Seimo narys Z. Jedinskis mano, kad įstatymai neleidžia įslaptinti amžinai, be to, tą pažadą davė politikai, o ne visuomenė. „Jis ne visas logiškas ir teisėtas, iš kitos pusės, pagal įstatymą jau įvykdytas“, – atsakė Z. Jedinskis.

„Kodėl jūs darote žalą valstybės interesams? – piktinosi Seimo narė konservatorė Rasa Juknevičienė, pasiūliusi Z. Jedinskiui sėsti „į savo vietą, o gal ir atsistatydinti iš Seimo“.

Į Seimo nario Algirdo Syso klausimą, kodėl toks susijaudinimas dešinėje pusėje, Z. Jedinskis atsakė: „priešinasi todėl, kad galbūt dirba Kremliaus naudai“.

Kaip jau skelbta, antradienį Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Z. Jedinskis pradėjo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pataisų pateikimo procedūrą.

Jeigu Seimas pritartų, „užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos“ būtų išslaptinami nuo 2019 m. sausio 1 d.

Seimo narys Z. Jedinskis priminė, kad anksčiau šis projektas Seimo buvo atmestas, tačiau naujos aplinkybės verčia vėl jį pateikti. Jis paminėjo ir didelį ažiotažą visuomenėje sukėlusio laikraščio „Respublika“ publikacijas, kur buvo paskelbtas galimų buvusių KGB bendradarbių sąrašas.

Šiuo metu užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra įslaptinti 75 metams ir saugomi įstatymų nustatyta tvarka.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.20; 06:00

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio kaltinimai Premjerui Sauliui Skverneliui dėl šiukšlių deginimo nesibaigia. Konservatorius reiškia priekaištus premjerui dėl to, kad jis galimai naudojasi savo tarnybine padėtimi siekdamas sau naudos – kad jo namo kaimynystėje „Lietuvos energijos“ statomoje jėgainėje būtų deginama kuo mažiau atliekų, dalį jų pervežant į Kauną.

Pasak G. Landsbergio, ši premjero iniciatyva gali išversti jį iš posto taip, kaip „Draugystės“ viešbučio privatizavimo istorija išvertė prezidentą Algirdą Brazauską.

„Panaši situacija Lietuvoje jau yra buvusi. Prezidentas Brazauskas paprašė, kad va toks ten viešbutėlis, vardu Draugystė būtų įtrauktas į ten tokį privatizavimo sąrašą. Įtraukta buvo, parduota taip pat. Nusipirkta irgi. Galų gale Draugystė Brazauską ir išvertė iš Premjero posto. Ar neištiks šiukšlina Draugystė ir Premjero Sauliaus?“, – feisbuke ketvirtadienį rašė G. Landsbergis.

Konservatorius feisbuko įraše taip pat akcentavo, kad ketvirtadienį paaiškėjo, jog S. Skvenelio namas yra visai šalia „Lietuvos energijos“ Vilniuje statomos šiukšlių deginimo elektrinės.

„Ir čia situacija pradėjo darytis įdomi. Premjeras susitiko ir paprašė, kad šiukšlės Vilniuje deginamos nebūtų. Neva dėl švaresnio oro“, – rašė G. Landsbergis.

„Ši situacija yra akivaizdus interesų konfliktas. Naudodamasis savo pareigomis, Premjeras pasitvarko, kad jo namo kiemas neprarastų rinkoje vertės dėl šiukšlių deginimo gamyklos kaimynystės. Premjeras net nesistengia slėpti – taip, noriu, kad Lazdynuose šiukšlės deginamos nebūtų. O kaip Kaune? Ir dar – vežiojimas į Kauną kainuos. Mokėsime visi, gyvenantys Vilniuje, nes šiukšlės mažomis kojytėmis iki Kauno pačios nesulakstys.

Šiukšlės. Slaptai.lt nuotr.

Negaliu pasakyti, kur turi būti pastatyta elektrinė, bet esu įsitikinęs, kad nuo privataus intereso klausimų nusišalinti yra privaloma“, – rašė konservatorius.

S. Skvernelis klausimų dėl viešųjų ir privačiųjų interesų painiojimo sulaukė ketvirtadienį Seime vykusioje Vyriausybės valandoje.

Konservatorių lyderis premjero klausė, ar jis nemano, kad turėtų nusišalinti nuo sprendimų dėl „Lietuvos energijos“ projektų Vilniuje ir Kaune, kadangi Vilniaus jėgainė statoma netoli jo namo.

Ministras pirmininkas S. Skvernelis atsakė, kad atstovauja vilniečių, o ne savo interesams.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

„Priminsiu gerbiamam Gabrieliui Landsbergiui, kad esu laimėjęs Seimo rinkimus vienmandatėje Vilniaus apygardoje ir atstovauju Karoliniškių gyventojams. Aišku, keista girdėti iš jūsų, kad demonstruojate norą ir ryžtą, kad ypač gražiame rajone atsirastų dar viena įmonė, kuri terštų aplinką ir blogintų vilniečių gyvenimo kokybę. Turi būti užtikrintas visų Vilniaus gyventojų saugumas, sveikata“, – sakė S. Skvernelis.

G. Landsbergis perklausė, ar premjeras naudojasi savo, kaip ministro pirmininko, pareigomis ir įtaka valstybinėms įmonėms ir siekia sau naudos – kad jo namo kaimynystėje netoli Lazdynų nebūtų teršiama.

„Nesiekiu asmeninės naudos sau. Aš atstovauju Vilniaus gyventojams. Labai keista, kad jūs norite, jog Pilaitės, Lazdynų, Karoliniškių gyventojai turėtų dar vieną taršos sprendimą“, – kalbėjo S. Skvernelis.

ELTA primena, kad trečiadienį, po „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus Dariaus Maikštėno susitikimo su ministru pirmininku S. Skverneliu, energetikos ministru Žygimantu Vaičiūnu ir aplinkos ministru Kęstučiu Navicku, pranešta, kad „Lietuvos energijai“ priklausančioje Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje bus papildomai investuota, diegiamos papildomos aplinkosauginės technologijos, kurios normines azoto oksidų emisijas sumažins dar 2,5 karto.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas)

2018.06.14; 18:07

Seimo NSGK nariai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) pabaigus tyrimą diskusijos ir sukeltas ažiotažas visuomenėje netyla.

Atlikto parlamentinio tyrimo išvados ir pateikti siūlymai tarp politikų kelia ne ką mažesnes aistras, nei faktai, pasirodę paviešinus Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją.

Nors iš esmės visos Seime esančios partijos sutaria, kad NSGK tyrimo epicentre atsidūrusios verslo struktūros užsiėmė valstybei žalinga veikla, vieningo sutarimo, ką daryti tai išsiaiškinus, nėra. Šiuo klausimu išsiskiria ir „valstiečiams“ nuosekliai oponuojančių opozicijoje esančių partijų nuomonės.

Opozicijoje esantys socialdemokratų, liberalų ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijų lyderiai abejoja ar palaikys Seimui svarstyti antradienį teikiamas NSGK tyrimo išvadas.

Jų nuomone, NSGK tyrimas yra ir selektyvus, ir kol kas išnaudojamas tik valdančiųjų „valstiečių“ reklamai, o ne realių problemų sprendimui.

Opozicijos lyderiai skeptiškai žvelgia ir į siūlymus, kuriuos NSGK pateikė siekiant stiprinti silpniausias parlamentinio tyrimo metu identifikuotas valstybės vietas. Politikams kliūva tiek iniciatyva griežtinti licencijas žiniasklaidai, tiek tai, kad NSGK tyrimo metu dėmesio išvengė „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui priklausantis „Agrokoncernas“.

NSGK išvadas skirtingai įvertino gausiausia opozicijos partija – konservatoriai. Jų lyderis Gabrielius Landsbergis, NSGK darbą įvertinęs pozityviai, sakė, kad frakcijos posėdyje ragins partiečius palaikyti Seimui teikiamas NSGK išvadas. Konservatoriai pirmadienį kreipėsi ir į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, prašydami, kad jis parodytų lyderystę ir parlamentarus sutelktų NSGK išvadų patvirtinimui.

Tuo tarpu socialdemokratų stovykloje NSGK išvados vertinamos kur kas skeptiškiau. Socialdemokratas Juozas Olekas vienintelis iš NSGK narių nepritarė išvadoms dar gegužės 30-ąją.

Jis Eltai sakė, kad frakcijoje preliminariai jau yra apsitarta, ar socialdemokratai Seime palaikys teikiamas NSGK išvadas. Anot politiko, labai tikėtina, kad socialdemokratai seks jo pavyzdžiu ir NSGK išvadų nepalaikys. Tačiau galutinis sprendimas, tvirtino J. Olekas, bus priimtas antradienio rytą vyksiančiame frakcijos posėdyje.

Politikas pabrėžė jau ne kartą sakytus teiginius, kad NSGK tyrimas buvo pernelyg selektyvus, kad iš esmės nagrinėti tik vieno „MG Baltic“ koncerno ryšiai su politikais, tuo tarpu prie klausimų, susijusiu su „valstiečių“ lyderiui R. Karbauskiui priklausančiu „Agrokoncernu“, buvo net neleista prisiliesti.

Socialdemokratas būgštavo ir dėl to, kad, jo nuomone, politizuotas NSGK tyrimas gali tapti savotišku gelbėjimosi ratu teisminiuose procesuose įklimpusiems asmenims ir juridiniams subjektams.

VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.

„Kaltinamieji tiesiog pasakys, kad byla politizuota, kad politikai nusprendė, o teisėjai tik apiformins šiuos dalykus“, – samprotavo J. Olekas.

Politikas pabrėžė ir tai, kad NSGK tyrimu tiesiog naudojasi „valstiečiai“ ir pateiktos išvados vis akivaizdžiau tampa įrankiu artėjančiuose rinkimuose.

„Aš matau daug dalykų, kurie kreipiami rinkiminiams tikslams“, – apibendrino J. Olekas.

Socialdemokratui nesuprantamas buvo ir NSGK išvadose įrašytas siūlymas, parengti įstatymo pataisas, numatančias, kad transliavimo licencijos visuomenės informavimo priemonėms būtų išduodamos tik toms grupėms, kurių savininkai ir vadovai atitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimus ir nacionalinio saugumo interesus.

„Man kyla klausimas, kaip mes padarysime siūlomų iniciatyvų praktinius žingsnius. Daugelio žiniasklaidos priemonių akcininkai yra keli. Tai, kiek reikės turėti akcijų (reputaciją praradusiam žiniasklaidos priemonės savininkui – ELTA), kad licencija būtų atimta? Kitas klausimas – kaip praktiškai įvertinti reputacijos susigadinimą? Kol kas tų dalykų mes nežinome. Ir todėl patys siūlymai atrodo ganėtinai prieštaringi“, – kalbėjo J. Olekas ir aiškino, kad sunkiai paaiškinamos formuluotės NSGK išvadose atsidūrė paskutinio posėdžio metu.

Lietuvos liberalų sąjūdžio lyderis Eugenijus Gentvilas pažymėjo, kad Liberalų sąjūdžio frakcijos narių nuomonės dar nežino. Tačiau politikas neslėpė asmeninio skepsio NSGK atlikto parlamentinio tyrimo išvadoms.

„Asmeniškai nuomonė yra skeptiška. Kad reikalingi darbai, tai aš sutinku, bet, žiūrėkite, kiek išvadose broko. Tai asmeniškai turiu nemažai skepticizmo. Bet ką šiuo klausimu mano frakcija – pasižiūrėsime“, – kalbėjo E. Gentvilas.

Liberalas kalbėjo, kad, jo nuomone, daugelį pasiūlymų buvo galima inicijuoti ir be NSGK tyrimo.

„Partijų finansavimo tobulinimą, lobizmo įstatymo tobulinimą, politikų susitikimų deklaravimą – visa tai buvo galima padaryti ir be tyrimo“, – sakė E. Gentvilas. Tuo tarpu NSGK išvadose įrašytą iniciatyvą licencijuoti „susitepusias“ žiniasklaidos priemones, E. Gentvilas pavadino tiesiog išpuoliu prieš žiniasklaidą.

Politikas skeptiškai įvertino ir ketinimus imtis veiksmų, kad dėl neteisėtos įtakos verslo struktūrų padaryta žala valstybei būtų atlyginta.

„Bylinėtis dėl pusantro milijardo, kaip sako Vytautas Bakas, man atrodo, kad tai juridiškai net nepagrįsta. Jeigu teisėsauga niekada nematė ir nepradėjo ikiteisminio tyrimo, tai dabar politikai nustatinėja, kad čia yra kaltė, žala. Tai truputi nesutampa su teisine valstybe“, – apibendrino E. Gentvilas.

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis taip pat nebuvo tikras, ar palaikys NSGK išvadas balsuojant Seime. Politikas neslėpė nepasitenkinimo NSGK išvadomis, tačiau pabrėžė, kad „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narių nuomonė šiuo klausimu balsuojant Seime gali būti įvairi.

„Tvarkos ir teisingumo“ lyderis sakė išvadose pasigendantis priemonių, kuriomis būtų įvertinta tai, kodėl Valstybės saugumo departamentas, turėdamas daug informacijos apie neskaidrius politikų ir verslo struktūrų ryšius, jos nepanaudojo.

„Išeina taip, kad keturiolika metų kažkur medžiagą laikė, bet nieko nedarė“, – teigė R. Žemaitaitis.

Galiausiai R. Žemaitaitis pabrėžė, kad jam nepriimtini NSGK išvadose deklaruoti kiti siūlymai. Politikas aiškino, kad užuominos apie žiniasklaidos licencijavimą, jam primena Rusijoje vykdomos politikos metodus.

„Įvedus licencijavimą žiniasklaidos priemonėms mes ateisime į Rusiją, kai užsienio kapitalo įmonė ar užsienio kapitalo žiniasklaidos priemonė turi registruotis, kad yra agentė“, – kalbėjo R. Žemaitaitis.

G. Landsbergis Eltai sakė, kad politikai jaučia nemažą visuomenės spaudimą keisti susidariusią situaciją, jog NSGK tyrime aptariamos istorijos nepasikartotų. Todėl, pažymėjo konservatorius, tai kelia riziką, kad problemos bus imtos spręsti fragmentiškai.

„Spaudimas kažką daryti politikams yra labai didelis, todėl neatlaikę įtampos politikai gali labai greitai, neišdiskutavę priimti sprendimus, kurie atneš daugiau chaoso negu tvarkos“, – aiškino G. Landsbergis, teigdamas, kad jo vadovaujama partija siūlo sudaryti specialią darbo grupę, kuri iki rudens Seimo sesijos pradžios parengtų reikiamus įstatymų pataisų projektus, kurie leistų spręsti NSGK tyrimo metu išryškintas silpnąsias valstybės vietas.

„Dabar svarbiausia priimti išvadas ir daryti viską, kad tai nepasikartotų“, – apibendrino konservatorių lyderis.

Tarp NSGK išvadose pateikiamų siūlymų yra civilinio turto konfiskavimo įstatymas, užuominos apie licencijų žiniasklaidai griežtinimą bei visuomenės informavimo priemonių koncentracijos mažinimą.

Taip pat keliama iniciatyva atlyginti valstybei žalą, kurią padarė neteisėtą įtaką naudojusios verslo įmonės. NSGK pasiūlymuose yra raginimas atsisakyti į NSGK atlikto parlamentinio tyrimo akiratį patekusių įmonių paslaugų valstybei strategiškai svarbiuose objektuose.

Tarp NSGK pasiūlymų yra iniciatyvos pasiūlyti priemones, kurios leistų efektyviai kovoti su nelegaliu politinių partijų ir politinių kampanijų dalyvių finansavimu ir pateikti pasiūlymus, užtikrinančius politinės reklamos skaidrumą.

Atkreipiamas dėmesys į būtinybę koreguoti lobistinės veiklos įstatymą, tobulinti viešųjų ir privačių interesų deklaravimo tvarką bei iš naujo įvertinti, ar kuriant LEO LT nebuvo padaryta nusikalstama veika.

Antradienį Seimo nenumatytame posėdyje planuojama pateikti NSGK atlikto parlamentinio tyrimo išvadas.

Parlamentarai Vytautas Bakas ir Rasa Juknevičienė. ELTA nuotr.

NSGK pirmininkas V. Bakas parlamentarams ketina pateikti ir nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti parlamentinio tyrimo išvadoms „dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams“.

Seimas balsavimu turės apsispręsti, ar pritarti NSGK atlikto parlamentinio tyrimo išvadoms. Antradienio Seimo posėdžių darbotvarkėje numatytas jų pateikimas, svarstymas ir galutinis balsavimas.

NSGK savo tyrime nurodo, kokios interesų grupės siekė daryti poveikį politiniams procesams, taip pat yra pateikti pasiūlymai Seimui, Vyriausybei, Generalinei prokuratūrai, Viešųjų pirkimų tarnybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Seime atstovaujamoms politinėms partijoms.

Už išvadų projektą šių metų gegužės 30 d. balsavo 10 NSGK narių, niekas nebuvo prieš, susilaikė – 1.

ELTA primena, kad pernai spalio 19 d. Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui atlikti parlamentinį tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams.

Seimo sprendimu, NSGK buvo suteiktas Seimo laikinosios tyrimo komisijos statusas.

Informacijos šaltinis –  ELTA (Benas Brunalas)

2018.06.05; 09:06

Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo 30-ečio proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) parengė informaciją pagal KGB dokumentus, kaip bandyta pasipriešinti Lietuvos laisvės sąjūdžiui. Nors didžiąją ir svarbiausią savo dokumentų dalį KGB išsivežė į Rusiją, ir iš likusių galima atsekti KGB ir kitų sovietų jėgos struktūrų mėginimus pasipriešinti laisvės sąjūdžiui. Visus dvejus atgimimo metus prievartos grėsmė buvo visai šalia Sąjūdžio ir galiausiai prasiveržė praėjus metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

LSSR KGB vadovybė Lietuvos laisvės lygą labai aiškiai vertino kaip sovietų imperijos priešą, tačiau žymiai kebliau jai buvo apsispręsti dėl 1988 m. birželio 3 d. susikūrusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio. Šio judėjimo pavadinimas ir šūkiai reiškė pritarimą Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo reformai (perestroikai), tarp šio judėjimo narių buvo pripažintų menininkų ir net sovietinės nomenklatūros atstovų. Kaip pažymi KGB Vilniaus skyriaus viršininkas A. Ramanauskas, tarp 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių būta 16 komunistų.

Šis dvilypumas atsispindi 1988 m. liepos 19 d. LSSR KGB pirmininko pavaduotojo S. Caplino rašte KGB padaliniams: „Sąjūdžio veiklos analizė rodo, kad kartu su oficialiai skelbiama ir apibendrintai teigiamai vertintina linija pavieniai jos atstovai, kaip Juozaitis, Skučas, Tomkus, Landsbergis, Čekuolis ir kai kurie kiti mitinguose, susirinkimuose skelbia nepatikrintus faktus, niekuo nepagrįstus apibendrinimus ir reikalavimus, peraugančius į aiškią demagogiją. Pažymėtinos pavienės atviro nacionalizmo apraiškos ir raginimai nepaklusti“. Taip pat rašte pažymima, kad kai kurie Sąjūdžio atstovai bendrauja su „nacionalistiniais elementais“ ir derina bendrus veiksmus. Todėl nurodoma į steigiamas Sąjūdžio palaikymo grupes „įvesti patyrusius agentus“, „neleisti Sąjūdžio grupių susiliejimo su nacionalistais, klerikalais ir kitais priešiškai nusiteikusiais elementais“.

1988 m. rugpjūčio 16 d. LSSR KGB pirmininkas E. Eismuntas rašte LKP Centro komitetui Sąjūdį vadina „legalia opozicija“ atsiradusia „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“. Ko gero, omenyje turimi taikūs čekų (1968 m.) ir lenkų (1980 m.) bandymai ištrūkti iš sovietinės imperijos gniaužtų, kurie buvo sutraiškyti tankų vikšrais.

1988 m. rugpjūčio 20 d. vidaus reikalų ministras S. Lisausko įsaku įsakoma Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose sudaryti jėgos dalinius iš vidaus pulkų, aukštųjų karinių mokyklų, kurie veiktų ypatingomis aplinkybėmis. Šios naujos jėgos vadovavimui sudaroma operatyvinė grupė iš aukštų milicininkų, vadovaujama VRM viceministro V. Žemgulio. Įsakymo vykdymui iš Maskvos, Minsko, Kijevo, Mogiliovo vidaus dalinių lėktuvais ir mašinomis į Vilnių atgabenami 8,5 tūkst. kariškių, 5 tūkst. guminių lazdų (vadinamųjų „bananų“), 12 tankečių (BTR), 66 automobiliai, 7 tūkst. plieninių šalmų, 1 tūkst. skydų, 3 tūkst. plastikinių kaukių, 5 tūkst. racijų, 5 judančios ryšio stotys, dujos „Čeriomucha“. Įsakyme minimi planai „Pūga“ ir „Taifūnas“, skirti demonstracijoms ir mitingams vaikyti.

Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Dalis šių „papildomų priemonių“ buvo išbandyta 1988 m. rugsėjo 28 d. jėga išvaikant Lietuvos laisvės lygos mitingą Vilniuje – ši prievarta paplito pavadinimu „bananų balius“.

Komunistų partija nesiryžta naudoti jėgos, tikisi laimėti prieš Sąjūdį taikiu keliu, ir tai nervina KGB vadovus.

KGB veiksmai dar paaštrėja, kai 1989 m. vasario 16 d. Kaune Sąjūdžio Seimas paskelbia sieksiąs visiškos Lietuvos nepriklausomybės.

1989 m. balandžio mėn. Lietuvos SSR KGB pirmą kartą įvykdo kovinės parengties mokymus, parengia planą, nurodantį ne tik sukomplektuoti agentų smogikų grupes specialiosioms užduotims atlikti, bet ir numatantį būdus, kaip sulaikyti „ypač pavojingus“ asmenis ir „antisovietinius elementus“.

1989 m. birželio 27 d. KGB pirmininkas E. Eismuntas kartu su laikinai einančiu vidaus reikalų ministro pareigas Marijonu Misiukoniu (buvusiu KGB pulkininku, vėliau tapusiu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru) parengia įsakymą apie tarpusavio ryšių stiprinimą, kuriame rašoma: „Operatyvinė padėtis respublikoje tebėra sunki. Įvairaus plauko nusikaltėliški elementai ir politiniai avantiūristai (…) stengiasi surengti masinius neramumus, kelia tikslus destabilizuoti padėtį įvairiuose respublikos regionuose“.

Tuo tarpu VRM Vidaus tarnybos vadas N. Rogozianskis nurodo, kad vien per pirmuosius tris 1989-ųjų mėnesius Vilniuje įvyko 12 mitingų ir 28 susirinkimai, iš kurių 33 nesankcionuoti, Kaune 5 mitingai ir 1 eisena, Radviliškyje 3 mitingai, Klaipėdoje, Marijampolėje, Telšiuose po 2 mitingus ir t.t.

KGB lentelėje, sudarytoje 1989 gegužę, išvardintos 47 organizacijos, „dominančios KGB organus“: Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, pirmininkas V. Landsbergis – 180 tūkst. narių, 1730 grupių; tremtinių klubas „Tremtinys“ – 15,5 tūkst. narių, 41 skyrius; Žaliųjų judėjimas, pirmininkas Z. Vaišvila – 16 tūkst. narių, 40 grupių ir t.t. (visi duomenys pateikti pagal KGB statistiką).

Įdomu tai, kad šiame sąraše taip pat nurodytas ir KGB kontroliuojamas „socialistinis judėjimas už perestroiką „Jedinstvo“ (vad. I. Kučerovas), kuris, KGB-istų nuomone, narių skaičiumi buvo lygiavertis „Sąjūdžiui“ – 178 tūkst. narių, 414 grupių. Kituose savo raštuose KGB taip pat nerealiai padidina „Jedinstvos“ masiškumą: pvz., KGB Vilniaus skyriaus viršininkas savo analizėje „Apie pasikeitusią padėtį Vilniuje“ rašo, kad 1989 m. vasario 12 d. prie Sporto rūmų surengtame „Jedinstvos“ mitinge neva dalyvavo nuo 80 iki 100 tūkst. žmonių. Ir iš vėlesnių KGB raštų matyti, kad dalis KGB darbuotojų negalėjo susitaikyti su istorine realybe, todėl pateikdavo Maskvai iškreiptą vaizdą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę KGB ir kitos sovietų jėgos struktūros visgi pabandė „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“ užgniaužti Lietuvos laisvę (1991 m. sausio 11-13 d.) bei teroristiniais išpuoliais naikinti Lietuvos valstybingumą – jos pasieniečius, muitininkus ir kitus pareigūnus.

Tačiau laisvės sąjūdžio dvasia buvo stipresnė: 1991 m. vasario 9 d. referendume 2 mln. 28 tūkst., t.y. 76 proc. rinkėjų pritarė Lietuvos nepriklausomybei (147 tūkst., t.y. 5 proc. pasisakė prieš), o 1991 m. rugpjūčio 23 d., po nesėkmingo KGB ir sovietų armijos organizuoto perversmo Maskvoje, Lietuvos vyriausybė pareikalavo nutraukti KGB padalinio veiklą ir išvesti okupacinę kariuomenę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.02; 06:00

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto

Parlamentinį tyrimą atliekančiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) dirbantis Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas kaltina Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderį Ramūną Karbauskį atviru viešu spaudimu šiam laikinosios komisijos statusą turinčiam komitetui.

Taip jis Seimo TS-LKD frakcijos narių, dirbančių NSGK, vardu reagavo į R. Karbauskio trečiadienį paskelbtą komentarą, kuriame jis pažėrė kritikos konservatoriams, kaltino juos prorusiškumu ir pataikavimu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, taip pat reiškė pretenzijas Prezidentei.

„Vis dėlto mums nepriimtinas viešas spaudimas, kurį daro Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, tas žmogus, kuris padarė taip, kad nebūtų sukurta komisija dėl padėties žemės ūkyje, tas, kuris prekiavo ir tebeprekiauja trąšomis ar kažkokia žemės ūkio technika. Tuo tarpu tie pareiškimai, kurie dabar padaryti ir jo socialiniame tinkle, išviešinti interneto portaluose, mums susidaro toks įspūdis, kad taip mėginama paveikti mūsų partijos narius, metant jiems nepagrįstus kaltinimus, metant nepagrįstus kaltinimus ir partijai. Šiuo atveju, kadangi tyrimas nebaigtas, o išvados galbūt bus priimtos kitą savaitę, tai laikome atviru viešu spaudimu šios laikinosios komisijos nariams“, – trečiadienį žurnalistams pareiškė A. Anušauskas.

Jo vertinimu, tokie R. Karbauskio pareiškimai tai yra niekas kitas kaip tik „atviras spaudimas, siekiant galbūt pridengti savo paties interesus ir bendravimą su Putino oligarchais“.

Paklaustas, kokių žingsnių imsis, A. Anušauskas sakė, kad apsiribos šiuo politiniu pareiškimu.

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

„Šiuo atveju aš padariau politinį pareiškimą. Palikime tai politinių pareiškimų žanrui“, – sakė jis.

Į A. Anušausko kalbą sureagavęs „valstietis“ Dainius Gaižauskas tvirtino, kad niekas nieko nebando apjuodinti, ir esą visas vaizdas bus aiškus po NSGK tyrimo išvadų, ir tai, matyt, konservatoriams kelia nerimą.

„Niekas nebando nieko apjuodinti, paprasčiausia aiškinamos aplinkybės, o visas vaizdas bus kaip ant delno, kaip ten atrodo Tėvynės sąjunga, o tai jiems kelia, ko gero, nerimą, nes blokavo mano klausimus ir tuo pačiu Gabrieliaus Landsbergio iškvietimą į NSGK“, – sakė D. Gaižauskas.

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Anot jo, sprendimas nekviesti į kitą komiteto posėdį G. Landsbergio buvo priimtas kelių balsų persvara, buvo atsisakyta jį iškviesti, kad būtų „skaidru ir viskas būtų matoma“.

D. Gaižausko teigimu, yra klausimų, į kuriuos turėtų atsakyti G. Landsbergis, pavyzdžiui, „patikslinti aplinkybes dėl galimos įtakos Tėvynės sąjungai kaip partijai arba politiniams procesams iš tam tikro koncerno“.

Kaip ELTA jau skelbė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis apibendrino skandalą, kuris kilo paviešinus Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją.

R. Karbauskio kritikos epicentre atsidūrė konservatoriai ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Valstiečių“ lyderis reiškė pretenzijas konservatoriams Andriui Kubiliui dėl pavėluotų deklaruoti interesų, Rasai Juknevičienei – dėl to, kad jos brolis, pasak R. Karbauskio, galimai turi sąsajų su strateginėmis Rusijos įmonėmis.

„Valstiečių“ lyderis, kaip ne kartą jau yra daręs, kaltino konservatorius, kad šie vadovaujasi V. Putino politikos standartais.

„Deklaruojame, kad mums nepriimtina Putino politika, tačiau tarp konservatorių atsiranda tokių, kurie priima Putino malonę įvairiomis formomis. Tai moralu? Kritikuojame Baltarusijos vykdomą energetikos projektą, Astravo atominės statybas, bet tuo pačiu konservatorių lyderiai palaiko ryšius ir interesų deklaracijose, kaip kad A. Kubilius, slepia interesus versluose, susijusiuose su Baltarusijos administracija, ir padeda jai plėtoti kitus energetikos projektus – saulės energijos ir biodujų sektoriuje“, – rašė R. Karbauskis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.24; 05:44

Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šeštadienį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos nariai, susirinkę Vilniuje į suvažiavimą, priėmė kelias deklaracijas, apibrėžiančias strateginę partijos laikyseną susiduriant su iššūkiais valstybės viduje ir Europos Sąjungoje.

TS-LKD deklaracija „Tikime Europa“ skelbia, kad Lietuvos nacionalinis interesas ES atžvilgiu yra padaryti viską, kad ir ateityje ES būtų pajėgi atlikti tokį vaidmenį Lietuvos interesų atžvilgiu.

„Savo tikėjimą Europa siekiame paversti mūsų racionaliu indėliu į ES vykstančias diskusijas dėl Europos ateities. Suvokdami svarbiausius Lietuvos nacionalinius interesus ES atžvilgiu – Lietuvos geopolitinio saugumo didinimą, lietuvių tautos išlikimą savo istorinėje Tėvynėje ir spartesnį Lietuvos žmonių ekonominės-socialinės gerovės stiprinimą – formuluojame mūsų principines nuostatas dėl ES ateities“, – sakoma deklaracijoje.

Diskusijoje dėl deklaracijos partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis sakė, kad šiandien atsirandant vis daugiau euroskepticizmo Europoje, Lietuva turi būti koalicijoje už Europos Sąjungą.

„Prieš akis turime vieną svarbiausių dokumentų mūsų partijos laikotarpyje. Šiandien jaučiame grėsmę iš Kremliaus, todėl Europos Sąjunga turi būti vieninga. Aš noriu, kad Lietuva būtų koalicijoje už Europą. Mes nedalyvausime ardant Europą, mes nebūsime Putino pusėje. Mes esame už Europą“, – sakė partijos pirmininkas.

Partijos narys Andrius Kubilius pritarė G. Landsbergiui ir pridūrė, kad norint pasipriešinti Rusijai, Europos Sąjunga turi plėstis, todėl pabrėžė, kad Balkanų šalys reikalingos ES.

„Mes norime platesnės ES, esame už tai, kad Balkanų šalys įstotų į ES“, – pabrėžė A. Kubilius.

Tuo tarpu Mantas Adomėnas tiki, kad Jungtinė Karalystė grįš į ES.

„Šiandien kaip niekada iki šiol turime prisiimti atsakomybę dėl ES ateities. Turime būti už nesuskilusią ES. Aš manau, mes dar pamatysime, kaip į ES sugrįš Jungtinė Karalystė. Europa gyvuos“, – savo prognoze dalinosi M. Adomėnas.

Žygimantas Pavilionis pabrėžė, kad TS-LKD yra vienintelė Lietuvos partija, kuri visuomet palaikė ES idėją.

„Mes esame vienintelė partija, kuri visą laiką rėmė ES. Jeigu mes to netęsime – laimės Kremlius. Arba mes susitelksime, arba mes prarasime laisvą ateitį. Nepamirškime savo misijos ir jos neišduokime“, – skatino partijos narius Ž. Pavilionis.

Deklaracija skelbia, kad narystė ES padeda įgyvendinti svarbiausius Lietuvos interesus – stiprina Lietuvos geopolitinį saugumą ir skatina spartesnį Lietuvos žmonių ekonominės ir socialinės gerovės augimą.

Taip pat deklaracija supažindina su nacionalinėmis grėsmėmis Lietuvai.

„Kita vertus, veikia ir jėgos, priešingos Lietuvos gyvybiniam interesui. Europos vienybės ardymas yra geopolitinis Kremliaus tikslas, kuriam jis pasitelkia daugybę priemonių ir deda neeilines pastangas. Iš Kremliaus sklinda ir klaidinantys, kiršinantys bei nepriimtini teiginiai, neva europietiškumas gresia mūsų savitumui, kalbai, kultūrai, istorija grįstam tautiškumui ir teisei patiems priimti suverenius, unikalia pasaulėjauta ir vertybėmis paremtus sprendimus. Nevieninga Europa – nesaugi ir silpna. Todėl mes turime visokeriopai prisidėti prie Europos vienybės stiprinimo, padėdami atpažinti skaldymo ir kiršinimo strategijas, atremti hibridines grėsmes, konsoliduoti Europos vidaus ir išorės atsparumą“, – sakoma dokumente.

Suvažiavimo metu taip pat vyko „Lietuvos ąžuolų“ apdovanojimai – tradiciškai teikiami bendruomenės žmonėms, siekiant padėkoti ir pagerbti tuos, kurie neteko savo artimųjų 1991-aisiais metais, kuomet vyko esminė Lietuvos kova dėl išlikimo ir laisvės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.12; 19:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sykį jau rašiau, jog praėjo laikai, kai reikėdavo bijoti KGB provokacijų. Šios organizacijos šiandien nėra. Tad jei verta baimintis, tai ne KGB, o tų, kurie pakeitė KGB.

Ir vis dėlto KGB – nemirtinga institucija. Mes vis dar ginčijamės dėl jos palikimo – pavojingi ar nepavojingi KGB agentai dabar, ką daryti su neprisipažinusiais, kokių tikslų siekia tie, kurie prašo viską pamiršti…

Valstybės saugumo departamentas, šiais metais viešai publikuodamas dalį ataskaitos apie nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, rašė: „Rusijos žvalgyba ieško ir bando kompromituoti buvusius Sovietų Sąjungos tarnybų slaptuosius bendradarbius, kurie to nėra deklaravę ir šiuo metu dirba Lietuvos valstybės institucijose bei disponuoja Rusijos žvalgybos tarnybas dominančia informacija ar gali paveikti priimamus sprendimus“.

Būtina įsiklausyti į pastabą. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodė ir kitaip manančiųjų balsai. Prisiminkime buvusio VSD vadovo Jurgio Jurgelio publikaciją „Kodėl kardinolas Vincentas Sladkevičius neprisipažino bendradarbiavęs su KGB?“ (portalas delfi.lt). Matysime priešingą paveikslą: išvadą dėl neprisipažinusiųjų kagėbistų VSD padarė ne todėl, kad taip iš tikrųjų susiklostė aplinkybės, o todėl, kad pridengtų neva nevykusį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sprendimą paviešinti KGB žurnale Nr. 35 užfiksuotus KGB agentus, tarp kurių atsidūrė ir žinomų visuomenės, meno bei kultūros žmonių pavardės.

Buvęs VSD direktorius J.Jurgelis aiškina, kad bendradarbiavusiųjų su KGB (neprisipažinusiųjų Lietuvos institucijoms) tema negali būti labai aktuali, mat dauguma neprisipažinusiųjų – jau senyvo amžiaus, neužima rimtų postų. Ar tikrai?

Beje, minėtasis J.Jurgelio tekstas – toks platus ir nekonkretus, jog perskaičiau iki galo tik prisiversdamas. Tik pamanyk: galėjo būti ir taip, ir anaip, ir net visiškai priešingai. Kam tada skaityti, jei vis tiek nieko nesužinai – tik spėlionės?

Tačiau kai kurios formuojamos tendencijos vis tik apčiuopiamos. Mums brukama nuostata: KGB agentų medžioklė – bergždžios pastangos. J.Jurgelis pastebi: „Bet svarbiausių agentų dokumentų neliko. Tokia buvo KGB valia. Ir kiek dabar besistengsime, visos pastangos yra iš anksto apspręstos tos valios. Negalim paviešinti to, ko neturime. Galim paviešinti tai, ką KGB gera ar negera valia paliko. Be abejo, negalime paviešinti ir to, ką mūsiškiai-saviškiai nukniaukė, gelbėdami savo kailį ar vykdydami kieno nors užsakymą ar prašymą. Taigi šiandien agentų paieškos yra ne kas kita, kaip kapstymasis po atliekas, kai kuriais atvejais – po falsifikatą“.

Buvęs VSD direktorius tarsi linkęs manyti, kad Lietuva turėtų pasielgti taip, kaip kadaise nutarė Čekija – bendradarbiavusiųjų su sovietų saugumu pavardės neskelbtinos? Mat kai kolaboravusiųjų sąrašą pateikė tuometiniam prezidentui Vaclovui Havelui, šis neva pasibaisėjo – nutarė viską geriau slėpti, nei bandyt ieškoti tiesos.

Gal ir teisingos J.Jurgelio abejonės. Per daug nežinomųjų. Juolab kad stambiausi, solidžiausi kozyriai – ne mūsų rankose.

Bet svarstydami šią opią temą neturėtume pamiršti svarbiausios tiesos – bendradarbiavimas su KGB vis tik buvo blogis, o tie, kurie trokšta kuo daugiau išsiaiškint net lietuviškomis sąlygomis, – elgiasi valstybiškai. Geriau kruopelytė, nei nieko. Kartais ir smulkmena padeda išnarplioti sudėtingiausią bylą.

Blogą darbą atlieka tik tie, kurie tikrus KGB agentus specialiai painioja su netikrais agentais, kad, apimti pesimizmo, mes tiesiog numotume ranka – ir pats Velnias susipainios.

Todėl manau, kad verta atidžiai perskaityti žurnale „Valstybė“ paskelbtą publikacija „KGB šešėlis virš artėjančių prezidento rinkimų tirštėja“, kurioje pasakojama, kaip viename Lietuvos leidinyje menkinamas pats bendradarbiavimo su KGB faktas.

Pasirodo, laikraštis „Respublika“ skelbia žmonių, kurie įtariami bendradarbivimu su KGB, sąrašą. Bet šis sąrašas, pasak „Valstybės“, yra labai įtartinas, mat į jį pateko žmonės, kurie anuomet, kai Lietuva vadavosi iš okupacijos, mokėsi mokykloje ar lankė darželį.

Tad kam kalbėti apie tokį „sąrašą“? Gal geriau ignoruoti? Pasak „Valstybės“, būtų klaida ranka numoti. Visų pirma, pasitelkiant į pagalbą melagingų naujienų metodu sudarytą sąrašą, diskredituojamas buvimo kagėbistu ar bendradarbiavimo su KGB faktas. Būtent taip eskaluojant KGB temą visą negatyvą stengiamasi nukreipti į tuos Lietuvos politikos lyderius, kurie labiausiai priešinasi Kremliui – Vladimiro Putino inspiruojamai įtakai.

Žurnalo „Valstybė“ publikacija KGB tema. Slaptai.lt nuotr.

„Valstybėje“ taip pat rašoma: „LGGRTC paskelbė tikrai liūdną naujieną, kad gerai žinomi menininkai (…) sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais. Tačiau kai V.Tomkus šio fakto fone skelbia modifikuotą kagėbistų sąrašą, kuriame į vieną krūvą suplakti iš tiesų su KGB bendradarbiavę asmenys ir tuomečiai darželinukai, visuomenė gali lengvai susipainioti. Nes jei bendradarbiavo „visi“, koks šlykštus turėtų būti žmogus, kimbantis prie žinomų menininkų“.

Atkreipkime dėmesį į pastabą, jog „visuomenė gali susipainioti“. Teisinga pastaba – juk tiražai labai dideli. „Valstybė“ pagrįstai pergyvena, kad tie, kurie aklai tikės tuo, kas ten rašoma, „KGB blogį sies ne su Kremliumi, o su Vytautu Landsbergiu bei Dalia Grybauskaite, nors tai ir beprotybė“. KGB etiketė prof. V.Landsbergiui ir Prezidentei D.Grybauskaitei bandoma priklijuoti jau kadaise. Tokių pavyzdžių apstu.

Žodžiu, KGB seniai nebėra, dauguma su KGB bendradarbiavusiųjų – jau neįtakingi. Tačiau kova dėl požiūrio į bendradarbiavimą su KGB – amžina, nuožmi.

Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis „DRAUGAS“

2018.05.04; 06:00

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

2018-05-03 d. nuo 9 val. Vilniaus Sąjūdžio taryba Nepriklausomybės aikštėje organizuoja mitingą dėl bandymų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją įteisinant nelietuviškas raides ir dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinių minėjimo LR  Seime.

70 pasirašiusių ir prisiekusių A. Kubiliaus-G. Landsbergio, G. Kirkilo–I. Šiaulienės ir S. Skvernelio grupuočių parlamentarų dėl lenkiškų raidžių vartojimo lietuviškuose dokumentuose pažeidė LR Konstituciją  ir paniekino priešrinkiminius įsipareigojimus.

ATKREIPIAME DĖMESĮ, kad tarp 150 šalies kultūros ir mokslo darbuotojų, agitavusių rinkti 50 tūkst. parašų dėl valstybinės kalbos išsaugojimo, buvo ir prof. V. Pranckietis. V. Pranckietis, tapęs Seimo Pirmininku, balsuodamas prisideda prie paminėtų grupuočių TRIMS NELIETIVIŠKOMS RAIDĖMS ĮTEISINTI. SEPTYNIASDEŠIMTUKAS talkina tomaševskininkams niekinant Lietuvą.

2018-05-03 d. 10 val. LR Seime vyks minėjimas, skirtas Gegužės 3 – osios Konstitucijos metinėms. Minėjime dalyvaus Lenkijos ir Ukrainos Parlamentų vadovai.

ŽINOMA, kad šioje Konstitucijoje nėra paminėtas Lietuvos vardas.

DAUGELIUI AIŠKU, kad 1791 m. Gegužės 3-osios Konstitucijoje visiškai nekalbama apie Lietuvos valstybę. Tos Konstitucijos pasekmė – pradėta naikinti Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir išaukštinama Lenkija.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reikėtų, kad LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis iš tribūnos pasisakytų apie lenkišką Vilniaus krašto okupaciją 1920-1939 metais, apie armijos Krajovos vykdytas žudynes Lietuvoje, apie bandymus sukurti Vilniaus krašto teritorinę autonomiją. Seimo pirmininkas turėtų įvardyti Lietuvos patirtus nuostolius ir praradimus dėl paminėtų Lenkijos veiksmų.

Seimo narys A. Kubilius iš tribūnos privalėtų pasakyti, kad Lietuvos raštija apsieis be lenkiškų raidžių, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

REIKALAUKIME, KAD LENKIJOS IR LIETUVOS POLITIKAI TARPVALSTYBINIUOSE REIKALUOSE NESIEKTŲ NAUDOS IŠ LENKIŠKŲ RAIDŽIŲ ĮVEDIMO Į LIETUVOS RAŠTIJĄ.          

Ypatingas dėmesys ir pagarba Lietuvoje ir Seime turėtų būti parodytas Ukrainos delegacijai, ukrainiečių kovai prieš Rusijos agresiją ir padedant Ukrainai.           

Informacijos šaltinis – Vilniaus Sąjūdžio taryba

2018.05.01; 05:00                                                                                                          

Lietuvos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasiligojęs tautos patriarchas Atkurtosios Valstybės 100-čio jubiliejaus progai skirtoje kalboje pakvietė tautą pasveikti. Paradoksalu. Tačiau likimo metafora tarp žodžių ir darbų keistu būdu įsiterpė, nors gal ne laiku, nederančia forma, tačiau – ne visada teisinga būtų nutylėti šiuos paradoksus, juolab, kai jie turi gilesnę reikšmę nei užstalės tostas. Taip jau skirta tautų valdytojams, kad jų nuopelnai ilgainiui gali būti ir dešimt kartų padauginami, bet jų nuopuoliai dėl to netampa mažesni.

Prasminga citata iš Paulius laiško efeziečiams: „mes kovojame ne prieš valdžios kūną, o prieš blogio dvasią“, – kurią pasitelkia politikas, nepaslepia viso Šv. Rašto tiesų, kur labai daug dėmesio skiriama valdovo ir valdinių santykiams, ypač Išminties knygoje. Pravartu būtų atsiversti ir persiskaityti, kad „paprastam žmogui gali būti atleista iš pasigailėjimo, bet galingieji bus griežtai baudžiami“. Dieviškojo teismo nutartys – ne mirtingiesiems skirtos, bet tie „paprasti žmonės“, skirtingai nei laikais iki Kristaus, nebėra akli, moka skaityti, suvokti, daryti išvadas, ne iš pakylėtų pamokymų nuo kalno, o iš buitinės savo pačių patirties. Nelinksmos mintys peršasi perskaičius Vasario 16–ajai skirtą prof. Vytauto Landsbergio bulę, išplatintą žiniasklaidos kanalų.

Nepriklausomybės 100-mečio puslapiai

Įkvepia tų 20-ies žmonių ryžtas, stovint Vilniuje vokiečių kariuomenei, siaučiant suirutei rytuose Rusijoje, netgi signatarų šeimose telkiantis debesims dėl santykių su kaimynams, kuriuos ne mes, ir ne jie mus pasirinko, lenkais. Vis dėlto tie 20 asmenybių apsisprendė būti lietuviais, patikėjo, kad yra lietuviai, ir ryžosi skelbti pasauliui ir krašto gyventojams, kad bus ir jau yra Lietuvos valstybė: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“

Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nors tarpukario Lietuvos likimas nėra sėkmės istorija, kaip tos, kuriomis mėgstama dabartiniais laikais dalintis vieniems su kitais, vis dėlto ta atkurtoji Lietuva pribloškia savo laimėjimais, pelnytais vos per 22 metus. Pribloškia ir savo pralaimėjimu 1940-aisiais, kai, pripažįstant didžiųjų pasaulio valstybių galios persvarą, vis dėlto valstybės valdytojus kapituliacija ištiko fatališku pasyvumu. Partizaninė kova po 1944-ųjų  yra tarsi krauju parašytas „post scriptum“, dažnai paprastų Lietuvos žmonių, iš kaimų ir miestelių kilusių, stojusių į beviltišką kovą su totalia galybe, už tiesą ir Lietuvos valstybės ir tautos garbę. Jie savo „laiške“ parašė tai, ko nepasigedo tarpukario Lietuvos prezidentas, ministrai ir generolai – ne ant popieriaus lapo, bet savo širdyse.

Kas pelnė 1990-ųjų metų Nepriklausomybę?

Todėl ir šiandien labiausiai džiugina savo 100-etį mininti tauta, ir labiausiai liūdina – tautos autoritetų veidmainystė. Ne šiandien atsiradusi, juolab, ne šiandien pastebėta, o bemaž visus mūsų atkurtosios Lietuvos valstybės 28-erius metus lydėjusi. Liūdina tai ir todėl, kad iš esmės ir nebėra asmens, kuris pakviestų tautą, net ir prezidentė, markstosi nuo įsisenėjusio per dvi kadencijas bičiulių iš Europos dėmesio ir komplimentų, bet nebedrįsta pareikšti savo postui valstybėje priderančio žodžio. O galbūt jau tausojanti jį jausmingai atsisveikinimo kalbai, skirtai istorijos šaltinių chrestomatijai. Kokie garbingi praeities nuopelnai bebūtų, jie nepaslepia nuopuolių.

Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. atkūrė tauta – 3,7 milijono Lietuvos gyventojų. Tiesa, tarp jų buvo įvairių nuomonių, pažiūrų, prieštaravimų ir įsitikinimų, bet sąžinės, drąsos, pasitikėjimo ir ryžto buvo daugiau, svarstyklės taip persvėrė laisvės pusėn, kad Nepriklausomybę pelnėme bemaž dovanai, dainuodami, o ne apkasuose, kaip 1918-aisiais, ar šiuo metu Rytų Ukrainoje. Ne XX  a. pabaigos patriarchas, ne Aukščiausios Tarybos vyrai ją Lietuvai dovanojo. Todėl kartais iš tiesų keista, ar patriarchas ir vyrai dar iki šiol to nesuvokė, ar tik bando priversti piliečius pamiršti praeities patirtį piršdami savo ar sau parankesnę istorijos versiją.

Kuris dabar iš pateptųjų ar išrinktų į dabartinę, o ir į buvusias valdžias, turi ne tik teisinį, bet, pirmiausia, moralinį svorį, tautą pakviesti kovoti prieš „blogio dvasią“ persmelkusią valstybės valdytojų kūnus?

Nuo kokio fizinio priešo bėga šiandien Lietuvos piliečiai?

Apie praeities ir dabarties lyderius kalba jų darbai. Jei Antanas Smetona 1940 m. bėgo į Vokietiją nuo fizinio priešo, gelbėdamas savo gyvybę, tai ar nei vienas politikas neišduoda sau klausimo moralizuodami ir mokydami tautą – nuo ko ji bėga iš Lietuvos dabar?

smetona_3
Antanas Smetona

Ar ne, kaip ir tarpukario Lietuvos prezidentas, taip pat bėga rūpindamąsi savo gyvastimi, suvokiant pralaimėjimo neišvengiamumą, kai svarbios lieka tik materialiosios pirmųjų Maslou poreikių piramidės reikšmės. Ne nuo draugų, ne nuo bičiulių, ne nuo valdžios teisingumo, bešališkumo ir rūpesčio savo šalies piliečiais pabėga. Kryptis ir tendencija – iš Lietuvos, o ne į Lietuvą, nesikeičia, nesikeičia ir atsisveikinimo bulės formuluotė: „ačiū, kad vadovavote, buvote laisvę pelniusios šalies vadovais, bet dabar – kuo toliau nuo jūsų“. Ar ne laikas būtų, padėti regalijas, garbės vardus ir nuopelnus į istorijos archyvą ir pareikšti garsiai, o ne tik savo sąžinės kertelėse, ką padarėme, kad Tėvynę šalies piliečiai palieka? Ar ne nuo jūsų jie bėga dabartiniai patriarchai, signatarai, premjerai ir pirmininkai?

Tegu bus padauginti 10 kartų jūsų nuopelnai – ne gaila, ne skaudu, ne pavydu, jei ir patys juos kartais pasidauginate, bet kalbama apie rezultatą, o rezultatas yra likę tik 2,8 mln. gyventojų, tik per 27 metus. Ar turėtų dar milijonas pabėgti, kad būtų gana? Kad įtikintų, jog buvo padaryti ne tik klaidų, kurios atleistinos, bet ir tokių, kurias laikas taisyti. Ar išties yra neįmanoma prieš kiekvieną iškilmingą tautai gydyti skirtą kalbą pažiūrėti į veidrodį ir atidėti tą veidmainystės spektaklį ir nuodėmę, nebedidinti naštos, kuri jau ir taip pečius su metais vis labiau slegia ir prie žemės lenkia. Nuo tokio asmeniško, menko, bet tikro dalyko ir gali prasidėti naujas tautos atgimimas, nes jis neprasidės nei nuo naujo leidimo, nei nuo naujo draudimo, kuriuos saujomis barsto dabartiniai išrinktieji, per keturis metus, matyt, ir nesuvoksiantys, kad apgavo tautą, rinkėją, žmogų ir, kad puikiai tauta, rinkėjas ir žmogus jų apgaulę suvokia, nors įprato atleisti ir toleruoti, buvo ir pratinama tokiai elgsenai visus 28 metus.

Politinės sąžinės užkaboris

Ko gero dabartinės Lietuvos valstybės Achilo kulnas įcementuotas į valstybės rūmo pamatus ir yra asmens, pirmiausia, tuometinio politiko požiūris į moralę – pirmiausia, savo paties. Kai moralinės vertybės atidedamos į šalį, užmerkiamos akys, nesvarbu kokiais gerais ketinimais besiteisinama, nesvarbu, kokiomis tragiškomis aplinkybėmis baltos pirštinės susitepa purvu ar krauju, kai aplinkybės tampa palankios, o gerus ketinimus jau atsiranda galimybė realizuoti, moralė, deja, pasilieka tame pačiame užkaboryje, kuriame buvo laikinai užkišta. Ilgainiui ten ir pamirštama.

Virsmo iš moralumo į amoralumą pradžia dažnai būna nepastebima, bet jei laiku nesustojama, procesas tampa negrįžtamu. O tuomet jau niekas nebesikeičia, niekas nebestebina, kaip ir niekas nebesustabdo išsivaikščiojančios tautos srauto. Pamokslai nuo kalno graudina ne dėl juose dėstomo turinio, bet dėl dėstytojo bejėgiškumo, kai mirtingasis bando įrodyti tai, ką pats savo nuoseklia veikla paneigė.

Tad ar reikia stebėtis, kai tarkim, liberalai, pačioje nepriklausomybės pradžioje užgimusi partija, po Rusijos invazijos į Ukrainą, lyderių asmenyse, drąsiai stoja į Šaulių sąjungos gretas, lyg ir pareikšdama pasiryžimą krauju apginti Tėvynę, tačiau tuo pačiu, tų pačių lyderių asmenyje, paima tūkstančius eurų iš oligarcho, pažadėdama palankių jo verslui sprendimų. Kitaip tariant, viena ranka deklaruoja apie sąžiningą ryžtą Tėvynę ginti, kita – be sąžinės graužaties ją parduoda. Tai nėra išimtis. Tarkim, „tautos garbė, orumas ir sąžinė“ – konservatorių – krikščionių demokratų partija šalį ištikusių krizių laikotarpiais taip sąžiningai „suvaldė“ šalies biudžetą, kad takoskyra tarp prabangos ir skurdo Lietuvos buvo įteisinta ilgiems, o gal būt jau visiems šios valstybės metams – tai iš esmės nepalyginamai didesnė tautos išdavystė, nei nelabai gudrus liberalų asmenimis pasipelnymas ar komunistų partijos palikuonių įpročiai.

Kokie bus dabartinės valdžios nuopelnai?

Ar stebina dabartinė valdžia, kurios premjeras, užuot užsiėmęs šalies gerovės kūrimu ir vadovavęs vyriausybės kabineto darbui, nuo pirmosios premjerystės dienos pradėjo ruoštis prezidento rinkimams, tikėdamasis išplaukti, išplaudamas smegenis, o ne ką nors padoraus nuveikdamas, prisiimdamas atsakomybę, o ne rankiodamas reitingo taškus pigiose visuomenės poveikio priemonių turgavietėse, ar dar blogiau, griaudamas savo ministrų rankomis, kas dar šiaip taip šalyje laikėsi. Kitų motyvų, kurie paaiškintų premjero nusišalinimą nuo atsakingų spendimų ir susitelkimą į politinio pasianso žaidimus, neįmanoma surasti.

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, iš griuvėsių kas nors rasis. Sveikatos sistema negali egzistuoti sąvartyne, gydytojai, kiek jų dar liks, dirbs, žmonės bus gydomi. Liks ir vienas kitas miškas, nors Aplinkos ministerijai atlikus „namų darbus“ pasirašytas medienos klasterio susitarimas su didžiausiomis Švedijos verslui tarnaujančiomis medienos įmonėmis, pagaliau tokiu būdu pripažįstant, kas tą vos nesugriovusią koalicijos ir suskaldžiusią socialdemokratų partiją, miškų reformos rašytojo ranką vedžiojo ir ko verti buvo Aplinkos ministro svaičiojimai apie tvarią aplinką ir sovietinės nomenklatūros reliktų likvidavimą. Išliks ir tautos kultūra, nors Kultūros ministrės veiklos rezultatas – vienintelio išlikusio kultūrai skirto savaitraščio išleidimas tuščiais baltais puslapiais.

Bet ar stebina? Ne dabar taip atsitiko, ne tuščioje vietoje ir ne iš dangaus dabarties sprendimai nusileido. Tik vadinamosios partijos Valstiečių ir žaliųjų vadovavimo metu tapo akivaizdžiau išreikšta. Neįrašyti šie „laimėjimai“ į šventines kalbas, bet jie taip pat yra 28 metų valstybės kūrimo rezultatas. Nors praėjo tik 100 metų nuo 1918-ųjų Nepriklausomybės akto, kuomet Lietuva, bemaž tiesiogine to žodžio prasme, atgimė iš pelenų ir sužydėjo. Tačiau tai ta pati Lietuva, iš kurios 2018-aisiais jau nenutrūkstamu srautu, bet negrįžtamai, kryptingai iškeliauja šios žemės piliečiai.

Bėga todėl, kad ne tik jaučiasi, kaip dažnai pasakoma, bet iš tiesų yra nereikalingi. Nepanašu, kad tai tik atsitiktinumų ar nepalankių aplinkybių nulemta, bet panašu, kad iš tiesų kryptingų ir tikslingų valdžios pastangų ir sprendimų vaisius, kurį bandoma pridengti diametraliai priešingų lozungų sklidinomis kalbomis apie emigrantų susigrąžinimą. Visos gražios sėkmės istorijos iš esmės skirtos 30 proc. Lietuvos visuomenės, kuri nestokoja šalyje sukuriamų gėrybių ir gali jomis naudotis. Mūsų premjerui, jų ir užtektų gerai gyventi ir valdyti. Pačioje savo premjerystės pradžioje, pataikaudamas verslo magnatams, įteisindamas piliečių iš trečiųjų šalių lengvesnio įdarbinimo šalyje sąlygas (nes esą trūksta pigios ir beteisės darbo jėgos), jis iš vienos pusės palaidojo rinkos diktuojamą atlyginimų kilimo perspektyvą, o iš kitos – sukūrė didėjantį jėgos struktūrų poreikį, nes su pigia darbo jėga paprastai ateina ir nusikalstamumo augimas, tuo pačiu – parodė nereikalingiems Lietuvos piliečiams duris. Postringavimo apie susitarimą su verslu, memorandumo apie atlyginimų didinimą pasirašymo vertė tokia, kad jais verslininkai nebent sienas klijuotų, nes pelno tie raštai neneša, kaip ir premjero išmąstyta kainų mažinimo priemonė – naujo prekybos centro prisikvietimas. Šios ir panašios utopijos, tėra tik opiumas liaudžiai, kuri, kaip ir su kiekvienu narkotiku, apsipranta ir gal net jaučia jo poreikį.

Kelias nuo 3,7 mln. iki 700 tūkst.

Tad jei kalbėti apie Lietuvos naujo 100-mečio ateitį, kuri šiandien kuriama – tai kalbama apie 700 – 800 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie galės šioje sėkmingoje Lietuvoje gyventi, o 2 mln. turės kuo pigiau išmirti arba išvykti. Kol kas dar bemaž nei vienas iš ekonomikai ir socialinei gerovei reikšmingų valstybėje priimamų sprendimų nekalba apie tai, kad būtų kuriamas kitoks Lietuvos ateities scenarijus. O išsivaikščiojančiai šaliai palankių intencijų apstu. Paskutinė jų – dviejų, o tiksliau, kaip patikslino teisės prof. Egidijus Kūris, daugybinės pilietybės įteisinimo iniciatyva, net nesvarstant atsakomybių, kurias turėtų prisiimti antrosios ar trečiosios pilietybės piliečiai, tarkim, savo šalies gynybai. Globaliam verslui daugybinė pilietybė naudinga, tačiau valstybei, kuri turi ne tik draugų, bet ir priešų, kuri taip ir nesugebėjo per tris dešimtmečius pastatyti tvirtų valstybingumo rūmus laikančių pamatų – tai reikštų antrąją pasyvią kapituliaciją.

Daug versijų yra ir daug klausimų galima kelti, kodėl taip nutiko. Kodėl iš 3,7 mln. Nepriklausomybę laimėjusiųjų beliko tik 2,8 mln.? Viena iš versijų, kad nuo pat pradžių, ypač konservatorių lūpomis, o šiuo metu kiek netikėtai ir Valstiečių ir žalių pareiškimuose,  pasigirsta aiškinimų, kad dėl to esą kaltas „sovietinis mąstymas“, o šiuo metu, to „sovietinio mąstymo likučiai“. Nutylint, kad tie 3,7 mln. – visi buvo iš tos pačios „sovietinio mąstymo“ teritorijos, įskaitant ir pačius pareiškėjus. Esmė tokia, kad nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo ir pergalės 1991-1992 metais, buvo bandoma tautai įdiegti kaltės jausmą. Nes kaltinimas „sovietiniu mąstymu“ – iš esmės buvo kaltinamas visų šalies žmonių. Jei žmonės įtiki, kad yra kalti, jais lengviau manipuliuoti. Galbūt toks ir buvo sumanymas tų, kurie įtikinėjo sąmoningai, nekalbant apie tuos, kurie į chorą įsijungė dėl savo ribotos saviraiškos galimybių. Tebus leista suabejoti patriarcho pagraudenimais: „Tačiau tebeturime pakankamai ir senųjų valdžios papročių, ir savivalės. Nesame laisvi nuo korupcinių neteisybių. Nesame laisvi nuo savo praeities – tai yra sovietinio elgesio normų: gobšumo, pataikavimo, šia kryptimi dar augti ir augti“. Suabejoti tenka todėl, kad patriarchui vadovaujant korupcija, gobšumas ir pataikavimas vis augo ir augo, kad pamatai jam pačiam vadovaujant buvo klojami.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ko gero derėtų apibendrinimui tiktų Justino Marcinkevičiaus priekaištas išeiviams parašytas 1991 metais: „Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“. Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? <…> Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėtė, kai mums buvo po 10-15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome“. Išėjusiojo poeto žodžiai taikliausiai įprasmina tuos 3,7 mln. piliečių, kurie dabartinę Lietuvos Nepriklausomybę atkūrė, sudarė galimybes likusiems 2,8 mln. piliečių džiaugtis Vasario 16-osios švente. O kodėl švenčia ir džiaugiasi toks sumažėjęs būrys, gal iš tiesų atskleidžia ir prof. V. Lansbergio kalba suvokiant, kad ji skirta ne tik tautai, bet ir sau, gali būti parašyta ne tik trečiuoju „jūs“, bet ir pirmuoju „aš“ asmeniu.

Nuopelnai ir nuopuoliai

Lietuvos 100-io proga laimėjimus ir pralaimėjimus neturėtume skaičiuoti metais, kad 2017 buvo geresni (ar blogesni), už 2016, ir juolab – ne Seimo kadencijomis. Tai gera proga pažvelgti į mūsų dešimtmečius, nes jie atskleidžia tendencijas, taip žvelgiant rezultatų nebeužgožia komercinės ar politinės propagandos triukšmas. 100-etis susidėjo iš pakilimų ir nuopuolių, tačiau šiuo metu, kai tenka konstatuoti, kad per 3 dešimtis jau matyti labai reali grėsmė, nes tendencijos nesikeičia, kad Lietuvos tauta išsibarstys, valstybė išsivaikščios, kad 1990 metų dainuojančios revoliucijos gaidos nebe pergalės maršą groja, kalbėti apie laimėjimus, reiškia, užsimerkti prieš realybę.

Lietuvos Atkurtosios Valstybės šimtmečio proga šalį aplankė daug garbių svečių, užsienio draugų ir partnerių. Jie sveikino Lietuvą su sėkme, BVP augimu, didinamu finansavimu gynybai, reikšmingu indėliu griaunant totalitarinę Sovietų imperiją. Priimta ir suprantama, kad Europos ir pasaulio politikai ieškojo pozityvių pusių, laimėjimų, kuriais galėtų priimančios ir Nepriklausomybę švenčiančios šalies šeimininkų savimeilę paglostyti. Tačiau išvykdami į Vilnių, juk ir jie nepamiršo, kad vyksta į sparčiausiai Europoje išsivaikščiojančių iš šalies piliečių kraštą, valstybę, kurioje įsivyravusi didžiausia socialinė atskirtis ir kurios politikų kalbos transliuojamos savo šalies piliečiams, ko gero, taip pat labiausiai skiriasi nuo daromų realių darbų.

Daugelis pasigedo Vasario 16-osios šventėje akcento. Buvo jų daug, tačiau tuo pačiu ir nebuvo vienintelio tokio, „apie kurį mūsų vaikai ir vaikų vaikai prisimintų“. Akcento nebuvo, tačiau reikšmingų ženklų užteko. Tokiu ženklu galėtų būti ir liberalo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sumanymas –100 laužų Gedimino prospekte. Iš tiesų laužai ruseno, tačiau šimtmečio prasmę šių dienų kontekste taikliau išreiškė ne laužų ugnelės, bet dūmai, gausiai rūkę šventines miestelėnų nuotaikas. Miglotų perspektyvų kryžkelėje esame, gal todėl ne ugnys, bet pilkų suodžių debesys bandė kilti į šventinę padangę, tačiau praradusios trauką sklaidėsi prospekto prieigose ir kiemuose.

2018.02.19; 03:49

Per savo ne visai trumpą gyvenimą teko sutikti daug įdomių žmonių, kurie turėjo visiškai priešingą nuomonę negu mėgino liaudžiai įdiegti išradingi melo meistrai. Gal sužinoję, kad aš lietuvis, todėl ir nebijodavo su manimi kalbėti taip atvirai.

Ypatingai atvirai su manimi kalbėdavo senyvo amžiaus žmonės, kurie dar gerai prisiminė iki revoliucinius laikus, kaip jie dirbo fabrikuose ir t.t. Taip pat frontininkai labai atvirai kalbėdavo apie savo patirtį.

Continue reading „Mums dėl to labai neramu!“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Nepriklausomi žmonės“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metais. Tekstas priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999-aisiais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Nepriklausomi žmonės“