Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos prezidiumas ragina partijos narius, rėmėjus ir rinkėjus dalyvauti referendume dėl pilietybės išsaugojimo ir balsuoti už („Taip“) teikiamą Konstitucijos 12 straipsnis pataisą.

Tačiau TS-LKD prezidiumas ragina Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narius, rėmėjus ir rinkėjus ignoruoti iniciatyvą keisti Konstitucijos 55 straipsnį sumažinant Seimo narių skaičių nuo 141 iki 121, vertinant ją „kaip Ramūno Karbauskio skubiai ir vienasmeniškai inicijuotą Sauliaus Skvernelio sunkumus patiriančios prezidentinės kampanijos „gelbėjimo operaciją“, ir nedalyvauti šiame referendume, rinkimų apylinkėse atsisakant pasirašyti ir neimant šio referendumo biuletenio“.

„Apgailestaujame, kad toks manipuliatyvus valdančiosios daugumos referendumo instrumentų naudojimas savo egoistiniams politiniams tikslams pasiekti diskredituoja pačią referendumų idėją bei kenkia ir kartu rengiamam referendumui dėl Konstitucijos pataisos dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo įgyjant kitos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę“, – pabrėžiama konservatorių dokumente.

„Referendumui dėl pilietybės išsaugojimo iki šiol labai stipriai pakenkė ir valdančiųjų valstiečių lyderių antikonstitucinės pastangos manipuliuoti referendumų taisyklėmis, referendumo balsavimo datomis, sprendimui priimti reikalingais balsų skaičiais. Visa tai pavertė šį svarbų referendumą ne nacionalinės svarbos sutarimo, o smulkių manipuliacijų objektu. Tai daro neigiamą įtaką žmonių nuomonei šiuo svarbiu klausimu ir visą atsakomybę už to pasekmes turi prisiimti valdančiųjų lyderiai“, – pabrėžė TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis.

TS-LKD pažymi, kad Seime jau bene du dešimtmečius siekia Pilietybės įstatyme įteisinti išplėstą ir nediskriminuojančią teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, kai įgyjama kitos šalies, atitinkančios euroatlantinės integracijos kriterijus, pilietybė: buvo parengti ir net Seime priimti tai sprendžiantys įstatymai, tik vetavimai ar neigiamos Konstitucinio Teismo išvados neleido jiems įsiteisėti, buvo parengti kreipimaisi į Konstitucinį Teismą tikintis, kad jis gali pakeisti pirminį dvigubos pilietybės įteisinimui nepalankų Konstitucijos aiškinimą. „Kai visi šie veiksmai neleido pasiekti norimo rezultato, akivaizdu, kad yra likęs vienintelis kelias – Konstitucijos keitimas referendumu“, – sako TS-LKD prezidiumas.

Konservatoriai pasisako už tai, kad Konstitucijos 12 straipsnis būtų pakeistas taip, kaip pasiūlyta referendumo iniciatyvoje: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas“.

Iniciatyvą keisti Konstituciją sumažinant Seimo narių skaičių nuo 141 iki 121, TS-LKD prezidiumas vertina neigiamai, kaip ypač pavojingą Lietuvos demokratijai iniciatyvą bei precedentą.

Konstitucija yra pamatinės reikšmės Lietuvos demokratinę santvarką, nepriklausomybę, teisės viršenybės principą, žmogaus teises ir laisves, euroatlantinę geopolitinę orientaciją bei pagrindinius politinės sistemos veikimo principus įtvirtinantis bei garantuojantis dokumentas. Todėl, konservatorių nuomone, bet kokie siūlomi pokyčiai Konstitucijoje turėtų būti ypač atidžiai pasverti, viešai ir išsamiai aptarti bei geriausia, kad jie būtų inicijuojami tik tada, kai dėl jų būtų rastas platus visų politinių jėgų bei visuomenės sutarimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.19; 09:11

Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ir prof. Vytautas Landsbergis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Balandžio 16 d. Vilniuje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V. Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).

Šiame videoreportaže portalas slaptai.lt skelbia dar vieną prof. Vytauto Landsbergio komentarą. Taigi: kodėl negalima kalbėti apie nacių ir sovietų bendradarbiavimą; kodėl ignoruojamos Antrojo pasaulinio karo metais patirtos lietuvių kančios ir netektys?

 

2019.04.17; 14:30

Balandžio 16 d. 17.30 val. Vilniuje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V.Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).

Taigi – kodėl Lietuvos istorikai ignoruoja, vengia, nemėgsta kai kurių istorinių šaltinių? Kuo reikšminga dr. A.Idzelio surasta istorinė medžiaga?

Kaip teigia V.Valiušaitis, „pats svarbiausias skirtumas nuo kai kurių Lietuvos istorijos aiškintojų yra štai kas: dr. A. Idzelis naudoja platesnę faktografinę bazę – ne vien NKVD, KGB, Komunistų partijos paliktas tardymo bylas, sovietinių pareigūnų atsiminimus bei liudijimus. Jis gilinosi ir į Vakarų diplomatų šaltinius bei Vakarų istorikų tyrimus, Amerikos archyvuose saugomus archyvinius duomenis“.

„Dar labai svarbu pabrėžti, jog istoriją dr. A. Idzelis vertina plačiame tarptautiniame kontekste, matydamas ją kaip Europoje susiklosčiusių įvykių fragmentus, kaip Europos istorijos dalį. Jis nevertino Lietuvos izoliuotai, be ryšio su tarptautiniais įvykiais, kaip tai dažnai daro paviršutiniškai ar vienpusiškai to laikotarpio procesus traktuojantys komentatoriai“, – sako V.Valiušaitis.

Beje, pagrindinė knygos tema – pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų (1940–1945) traktavimo klausimas.

Renginyje dalyvavo knygos autorius V. Valiušaitis, prof. Arūnas Gumuliauskas ir prof. Vytautas Landsbergis. Renginiui vadovavo prof. Algis Norvilas, Šv. Ksavero universiteto Čikagoje eksperimentinės psichologijos profesorius emeritas, dr. A. Idzelio studijų draugas ir bendražygis.

Slaptai.lt skelbia pirmąją šios diskusijos dalį. Artimiausiu metu bus paskelbta daugiau.

2019.04.17; 08:21

Tendencinga, istoriją iškraipanti, prieš Vakarus nukreipta tendencingojo Solovjovo laida

Šito reikėjo laukti. Ką jau ką, bet rusų propaganda sugeba  veikti labai operatyviai. Ir pernelyg labai nesivargina slepiant trumpas melo kojas.

Vilniaus apygardos teisme paskelbus nuosprendį šešiasdešimt septyniems galvažudžiams (65 – už akių), kurie 1991-aisiais sausio 13-ąją tankais traiškė mūsų Laisvės gynėjus prie Vilniaus televizijos bokšto, iš automatų šaudė į beginklius žmones trasuojančiomis išcentrinėmis kulkomis, – pirmieji suskubo reaguoti aršaus Kremliaus propagandisto Vladimiro Solovjovo laidos etatiniai šmeižtų specialistai.

Tarp kitų nuolatinių propagandistų – Kareno Šachnazarovo, Segejaus Michejevo ir kitų – sėdėjęs soldofoniško veido lavondėmėm išmuštas tuometinis KGB grupės „Alfa“ vadas Michailas Golovatovas atsakinėjo į Rusijoje akiplėšišku melagiu pagarsėjusio Solovjovo klausimus.

Savo pasisakymo įžangoje, visų pirma, jis sugebėjo pareikšti mintį, jog per pastaruosius 500 metų (!) kas šimtmetį pas lietuvius prabunda nacionalizmas. Tai esą atsitiko ir 1991-aisiais.

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Solovjovas: Ar jūsų kareiviai šaudė?

Golovatovas: Ką jūs… Ne, mes nešaudėme. Mums negalima šaudyti ten, kur susibūrę daug žmonių – tik vaduojant įkaitus (…).

Solovjovas: Tai kas šaudė?

Golovatovas: Šaudė sajūdis, iš 1913 metų gamybos „Mosino“ tipo šautuvų. Mes tai nustatėme atlikę tyrimą.

Solovjovas: O grįžę į bazę tikrinote jūsų kareivių ginklus, ar nebuvo iš jų šaudyta?

Golovatovas: Tikrinome, nebuvo…

Solovjovas: Tai jūs, kiek suprantu, ir tokių ginklų 1991-aisias neturėjote?

Golovatovas: Žinoma, kad neturėjome.

Solovjovas: Ar tankais buvo suvažinėtas nors vienas žmogus, ar yra vaizdo įrašų?

Golovatovas: Ne, nebuvo. Jokio vaizdo įrašo nėra.

Solovjovas: Tai iš kur atsirado trylika… kiek ten? Dvylika… lavonų?

Golovatovas: Surankiojo iš ligoninių… jau mirusius… ir suvežė… Kitus… po eismo įvykių…

Rosija 24 kanalas taip pat nepasibodėjo pakartoti seną melą – rodydama televizijos bokštą iš kalno papėdės, žurnalistė teigė, jog desantininkai niekaip negalėjo šaudyti į žmones. Tą patį pakartojo ir Jedinstvos veikėjas Valerijus Ivanovas, pabrėžęs, jog į žmones nuo Karoliniškių namų šaudė snaiperiai, t.y. lietuviai.

O tai reiškia – savi, anot Lukiškėse sėdinčio Algirdo Paleckio.

Po tragiškų Sausio 11 – 13 dienų viso pasaulio informacines agentūras apskriejo fotografo Virginijaus Usinavičiaus kadras, kuriame užfiksuota, kaip būrelis vyrų bando stumti tanką, pervažiavusį Loretos Šlekienės (bendravardės ir draugės Loretos Asanavičiūtės, žuvusios po tanko vikšrais) kojas.

Jį bandė stabdyti televizijos bokšto gynėjai.

Teisus prof. Vytautas Landsbergis: mums dar trūksta tvirto stuburo. 

Kodėl po dvidešimt aštuonerių metų Lietuvos žeme tebevaikšto ir Lietuvą nuolat dergia Rusijos pilietis Ivanovas?

Kodėl teisme nematome tų (nežinomų?) Lietuvos Respublikos piliečių, kurie tomis tragiškomis dienomis kolaboravo su okupantais?

Gal jau pamiršome, kas sukėlė kainas sausio 8-ąją ir išprovokavo neramumus Vilniuje?

Ar ne per anksti džiaugiamės, nuteisę tuos šešiasdešimt septynis, iš kurių dauguma buvo tik okupantų įsakymų vykdytojai?

Taigi padaryta mažiau nei pusė darbo.

2019.03.29; 06:21

Spaudos konferencijoje (iš kairės): Gabrielius Landsbergis, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Julius Sabatauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnė Viktorija Čmilytė-Nielsen turi naujas pareigas – ji tapo Seimo opozicijos lydere. 

Patikėti šį postą jai nutarė trys opozicinės Seimo frakcijos – Liberalų sąjūdžio, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Socialdemokratų partijos.

Penktadienį apie tai Seime vykusioje spaudos konferencijoje paskelbė šių frakcijų seniūnai V. Čmilytė-Nielsen, Gabrielius Landsbergis ir Julius Sabatauskas, pasirašę susitarimą „Dėl Seimo opozicinių frakcijų koalicijos demokratijai apginti ir jos vadovo“. 

Beje, Viktorija Čmilytė-Nielsen opozicijai vadovaus laikinai – pavasario Seimo sesijoje, nes opozicijos lyderis keisis rotacijos būdu. 

Rotacija vyks tokia tvarka: pirmąją eilinę parlamentinę sesiją (nuo šio susitarimo pasirašymo iki š. m. rugsėjo 10 d.) opozicijos pareigas eis V. Čmilytė-Nielsen, antrąją eilinę parlamentinę sesiją (nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. kovo 10 d.) – LSDP frakcijos seniūnas, trečiąją ir ketvirtąją parlamentines sesijas (nuo 2020 m. kovo 10 d. iki šio Seimo kadencijos pabaigos) – TS-LKD frakcijos seniūnas.

Sprendimą pasirašyti susitarimą opozicinės frakcijos priėmė, atsižvelgiant į tai, kad „valdančioji dauguma sistemingai bando varžyti visuomenės ir opozicijos demokratines teises, piktnaudžiauja valdžios suteikiamais administraciniais resursais, daro spaudimą žiniasklaidai ir nepriklausomoms institucijoms“. 

Pasirašytame dokumente liberalų, konservatorių ir socialdemokratų frakcijos deklaruoja, kad, „veikdamos opozicijoje, dirbs, teiks įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, balsuos ir siūlys alternatyvias politines idėjas savarankiškai, vadovaudamosi savo partijų programomis bei vertybinėmis nuostatomis“.

Naujoji opozicijos lyderė tikisi, kad opozicijos balsas bus girdimas. 

„Nutarėme vienytis prieš valdančiosios daugumos iniciatyvas, nukreiptas į demokratijos ribojimą, į spaudimą žiniasklaidai, įvairius draudimus, mėginimus varžyti visuomenės teises. Akivaizdu, kad fragmentuota ir susiskaldžiusi opozicija nėra efektyvi, todėl, nepaisydami mūsų partijų programinių skirtumų, šiandien norime koncentruotis į tai, kas mus vienija, o ne skiria. Seime sieksime, kad opozicijos balsas būtų girdimas ir kad su mumis skaitytųsi“, – penktadienį spaudos konferencijoje Seime sakė Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnė Viktorija Čmilytė-Nielsen. 

Pasak jos, šiandien yra spektras temų, kuriomis liberalai, konservatoriai ir socialdemokratai sutaria, dėl kurių derins pozicijas ir bendradarbiaus.

„Šis susitarimas leis mums veiksmingiau ginti demokratines vertybes, kurios vis dažniau atsiduria valdančiosios daugumos taikiklyje. Džiaugiuosi, kad su kolegomis pasiekėme tokį susitarimą, ir tikiuosi, kad mūsų bendras darbas opozicijoje leis mums efektyviau atstovauti savo rinkėjams ir bendroms vertybėms, kurios yra demokratijos pagrindas“, – opozicinių frakcijų susitarimą pozityviai vertina V. Čmilytė-Nielsen.

Pasak Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno Gabrieliaus Landsbergio, šis trijų tradicinių partijų, o kartu ir visų opozicijoje Seime esančių jėgų, susitarimas rodo, kad, nepaisant reikšmingų idėjinių skirtumų, gebame veikti išvien ir susitarti dėl pamatinių dalykų. 

„Nedemokratiškos ir antikonstitucinės valdančiųjų iniciatyvos bus stabdomos efektyviau, o kartu tai ir neblogas pasitikėjimo pagrindas galimam bendradarbiavimui ateityje“, – sako G. Landsbergis.

Pasak Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūno Juliaus Sabatausko, opozicija Seime dabar įgis daugiau galimybių ginti demokratiją.

„Turėsime atstovą Seimo valdyboje, taip pat daugiau galimybių pasisakyti Seime. O svarbiausia, kad opozicinės partijos, net ir turėdamos skirtingas programines nuostatas, galės vieningai dirbti tautos ir valstybės labui“, – pabrėžia J. Sabatauskas.

Seimo TS-LKD frakcija turi 32 narius, Liberalų sąjūdžio frakcija – 12, Socialdemokratų partijos frakcija – 8 narius. 

Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen yra Žmogaus teisių, Europos reikalų komitetų narė, ji dirba Etikos ir procedūrų komisijoje.

Viktorija Čmilytė-Nielsen yra šachmatininkė profesionalė, ilgametė Lietuvos nacionalinės rinktinės narė, pasaulinių šachmatų olimpiadų nugalėtoja, 2011 m. – Europos šachmatų čempionė.

Parlamentarė turi Latvijos universiteto Filologijos fakulteto anglų filologijos bakalauro diplomą. 

Keturis sūnūs auginanti V. Čmilytė-Nielsen Vytauto Didžiojo universitete Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantūroje studijuoja diplomatiją.

Pagal Seimo statutą, jeigu opozicinė frakcija arba jų koalicija turi daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, tokios frakcijos seniūnas arba koalicijos vadovas yra vadinamas Seimo opozicijos lyderiu. Opozicijos lyderis naudojasi Statute numatytomis papildomomis opozicijos lyderio teisėmis.

Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2019.03.23; 08:00

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Komentuodamas šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimą dėl Astravo atominės elektrinės (AE) statybų, Vytautas Landsbergis sakė, kad jis yra matęs daugybę atvejų, kai jos iniciatyvos, konkretūs personaliniai siūlymai buvo sutikti politiškai priešiškai. 

„Todėl, kad labai žema politinė kultūra. Jeigu prezidentė siūlo tai, kas man nepatinka, aš tuoj ją kaltinu politikavimu, kišimusi ne į savo reikalus“, – „Delfi.lt“ laidoje „DELFI diena“ kalbėjo profesorius V. Landsbergis. 

Vis dėlto, anot profesoriaus, visa Lietuvos vadovybė ilgą laiką nebuvo aiškiai apsisprendusi dėl savo pozicijos ir nesipriešino statyboms Astrave. 

„Daug laiko buvo prarasta dairantis aplink“, – sakė V. Landsbergis. 

Jis pridūrė, kad valstybėje šiuo klausimu trūko vieningo supratimo, o jos vadovai galvojo, kad palankios aplinkybės susidėlios pačios, ir Rusijos Baltarusijoje įgyvendinamas projektas nepasiseks. 

„Jų sėkmė su Astravu yra mūsų nelaimė“, – komentavo profesorius. 

Pasak jo, šalis yra pavojuje, ir labai pasisektų, jei tas projektas nefunkcionuotų ar ekonomiškai būtų nesėkmingas. 

Kaip ELTA jau rašė, prezidentė D. Grybauskaitė sakė, jog Lietuvos tikslas yra uždaryta Astravo AE, o mėginimas prekiauti žmonių saugumu, kaip įvardija prezidentė, yra nepateisinamas.

„Astravo AE ant nesaugios aikštelės nebus saugi ir visiškai aišku, kad Lietuvos tikslas – ją uždaryti. Ir visos kalbos, ir mėginimas prekiauti Lietuvos žmonių saugumu yra nepateisinamas šiandien ir niekada nebus pateisintas“, – sakė D. Grybauskaitė.
Astravo atominei elektrinei – NE

ELTA primena, kad Baltarusija kartu su rusų inžinieriais stato AE netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Pirmasis elektrinės energinis blokas, planuojama, pradės veikti šių metų pabaigoje, antrasis – 2020-aisiais.

Vasario pradžioje Ženevoje patvirtintos Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste (Espo) išvados dėl Astravo AE. Konvencijos šalys patvirtino, kad Baltarusija, statydama Astravo AE, netinkamai parengė poveikio aplinkai vertinimo dokumentaciją, netinkamai įvertino aikštelių alternatyvas, netinkamai konsultavosi su poveikį patirsiančiomis šalimis ir netinkamai priėmė galutinį sprendimą dėl elektrinės statymo, nepagrįsdama aikštelės pasirinkimo.

Premjeras kovo pradžioje laišku kreipėsi į Baltarusijos ministrą pirmininką Sergejų Rumasą su pasiūlymu apsvarstyti galimybę vietoj Astravo AE plėtoti modernią dujinę elektrinę.

Šio pasiūlymo prasmės Baltarusijos energetikos ministerija esą nemato.

Tuo metu premjero kreipimasis į Baltarusiją sulaukė kritikos Lietuvoje tiek dėl abejotino paties siūlymo techninio pagrįstumo, tiek dėl to, kad jis nebuvo suderintas su Vyriausybe ir Prezidentūra. 

Pasak D. Grybauskaitės, tai, kad premjeras savo veiksmų nederino su Prezidentūra, pažeidžia Konstituciją.
Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti

Tuo metu komentuodamas situaciją S. Skvernelis agentūrai Eltai sakė: „Kodėl turėčiau tai daryti? Ir Vyriausybė yra atsakinga už užsienio politiką. Čia yra mūsų saugumo klausimai“, – paklaustas, ar derino pasiūlymą Baltarusijai su prezidente, sakė S. Skvernelis.

Ieva Vidūnaitė (ELTA)
 
2019.03.23; 07:48

Vasario 16-osios minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų Vilniuje. Susirinkusiems kalbėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos –Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Lansbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vasario 16-osios proga Vilniuje Signatarų namų balkone šiemet kalbą vėl sakė Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis. Praeitais metais šventę praleidęs ligoninėje, šiemet profesorius susirinkusiesiems pažadėjo pasakyti dvi kalbas. Pirmoje kalbos dalyje jis išdėstė savo požiūrį į politinius procesus Lietuvoje, antroje žadėjo kalbėti apie pasaulį, tačiau labiau koncentravosi į pamatines žmogiškąsias ir valstybės vertybes, kurias turėtume išlaikyti ir puoselėti.

„Valdžioje vėl įsisuko vietinis vaikų darželis – kas ant ko supyko ir su kuo nesikalbės“, – taip dabartinę politinę padėtį Lietuvoje įvertino profesorius. V. Landsbergis.

Jis taip pat negailėjo kritikos valdantiesiems, užsimojusiems mažinti Seimo narių skaičių. 

„Gal jis per didelis? Tebus Lietuvos širdis kuo mažesnė, sutaupysime karsteliui. Ir kuo tu sergi, nenaudėle? Gal palikim ją nuseimuotą iki vieno, svarbiausio nario, arba vieno visažinio Kultūros komiteto. Parašų parinkti ne problema. Būtų didžiulė valdymo išlaidų ekonomija. Ir dviejų Seimų pirmininkų tikrai nereikia, o geriausias vaistas nuo galvos skausmo, kaip žinia, yra giljotina“, – sakė V. Landsbergis.

Profesorius kritikavo ir valdančiųjų peripetijas dėl aplinkos ministro: „Vaikų darželyje neseniai kilo idėja, kad ministras tik šratinukas, kuris pasirašinėja komandos parengtus dokumentus. Dalyko išmanymas jam nebūtinas“.

Griežtos V. Landsbergio kritikos sulaukė referendumo dėl dvigubos pilietybės procesas. Profesoriaus manymu, šis klausimas nėra pakankamai išdiskutuotas ir žmonės bus raginami balsuoti nežinia už ką.

„Nūnai tarsi veržiamės į daugybinę pilietybę. Dalis išvykusiųjų nuoširdžiai norėtų, siekdami naujų pilietybių, išsaugoti ir turimą Lietuvos. Išsaugoti – gražus žodis. Bet esamoji Konstitucija to nenumato. Iš čia gudragalvystės: kaip tą Konstituciją pakeisti, nebe tradiciniu, o kokiu nors išsėtiniu referendumu ir apgaule“, – savo nuomonę dėstė V. Landsbergis.

Profesorius taip pat atkreipė dėmesį į Astravo elektrinės keliamą pavojų: „Lietuva nedalyvauja Astravo kiaulystėje ir avantiūroje, taip, bet kiekvienas kandidatas į prezidentus turėtų patvirtinti tautai tą nuostatą. Spaudimas dalyvauti bus nežmoniškas.“

V. Landsbergis taip pat atkreipė dėmesį į verslininkų ketinimus stikliniais pastatais užstatyti Vilniaus centre esančią Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią.

Antroje kalbos dalyje profesorius V. Landsbergis kalbėjo apie šventų dalykų nuvertinimą ir net menkinimą. Tai esą būdinga šiandienos tendencija pasaulyje. Profesorius ragino tam nepasiduoti.

„Išsivadavome, tai išsivaduokime. Trenk perkūne, ir neįkliūkime iš naujo, klausydamiesi dūsavimo, kad vergijoje buvo geriau. Stiprybės, broliai ir sesės, nevokim ir nemeluokim, tokia pilėnų rinkiminė programa, toks tebūnie garbės devizas. O aukščiausias įstatymas, kurį esame girdėję, tai brolystės meilė. Nepamirškime, nepraraskime ir nepražūsime“, – sakė V. Landsbergis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.17; 04:30

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – kaip Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“ prof. Vytautas Landsbergis yra įvertinęs „Šiaurės Atėnuose“ prieš keliolika metų – 2003-aisiais.  Labai puiki recenzija. Verta atidžiai perskaityti ir ja vadovautis, svarstant, kam turi būti skiriama Nacionalinė premija.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Netyla reagavimai į Mariaus Ivaškevičiaus veikalą “Žali”. Ypač skaudžiai atsiliepia buvę laisvės kovotojai ir aprašytųjų tuometės Lietuvos kariuomenės vadų artimieji. (Gal ir gerai, kad amžinybė pasiėmė Nijolę Gaškaitę-Žemaitienę kiek anksčiau, ir neatrodys, kad šis išmėginimas pagreitino jos mirtį). Lengvos plunksnos valdytojas nurašo protestuojančius kaip “garbaus amžiaus senukus” į “milžinkapių patriotizmą”, tačiau tai silpna gestikuliacija. “Nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas”, primena Vida Kasperavičiūtė-Tereikienė (“Tremtinys”, 2003, Nr. 13), giliai užgauta paskaičiusi, kaip M. Ivaškevičius vulgariai prifantazavo apie jos tėvą, Kęstučio apygardos vadą ir laisvės kovos strategą Juozą Kasperavičių. Atrodo, tikisi M. Ivaškevičiaus susipratimo. Gal ir ne be pagrindo. Gal kada nors, kai jau nebus toks jaunas ir arogantiškas, o kultūringesnis, apgailintis, kad sukėlė kam skausmo.

Apie literatūros veikalą derėtų rašyti pagal tai, kiek jame matyti gabumo ir kaip tas gabumas naudotas, kokie raiškūs rašytojo žodis ir vaizdas, kokia šiuosyk įmantri, o galų gale ištęsta arba nepavykusi, į pabaigą viską nusmukdanti, kompozicija – taip turbūt reiktų. Ir po to vertinti, koks ten menas išėjo, ar apie ką nors, ar tik apie save. Nes gabumų yra, Dievulis tartum dribtelėjo, bet štai kyla ir kyla visai kitokie klausimai. Mat gabusis padaro (jei padaro) daugiau ir žalos už kokį atgrubnagį. Ar tai tokia mūsų naujosios išsilaisvinusios (gal dar ne?) Lietuvos savivoka, o gal tai tokia bus dabartinės Lietuvos vizitinė kortelė pasauliui? Jeigu dėl “Žalių” kils rimtas intelektualinis protestas ir kilęs prabils kitokios lietuvių savivokos, o dvasingesne ir dar talentingesne raiška, tai bus nauda ir iš M. Ivaškevičiaus kaip provokuojančio reiškinio. Antano Baranausko atsakas lietuvių kalbos niekintojams buvo “Anykščių šilelis”. Jei propaguosim “Žalius” užsieny kaip vizitinę kortelę, tai patys to ir verti. Ar tokį turim vieną rašytoją, ar tokia esam tauta, kas žino.

Kai kuriose politiškai suinteresuotose sostinėse turėtų skubiai išsiversti bent jau knygos autoriaus Įžangą. Ji atspindi ne tiek “kitokį patriotizmą” (M. Ivaškevičius apie save “Šiaurės Atėnuose”, 2003, Nr. 9), kiek kitokią istorijos sampratą. Kitą, negu turėjom Atgimime ir išsivadavime, dėjom pamatais į Konstituciją bei įstatymus apie svetimųjų okupaciją ir nelaisvos valstybės pasipriešinimą. Taip jau esame dažniau suvokiami ir demokratiniuose Vakaruose (dešimtį metų trukęs Lietuvos pasipriešinimas – nežinomos heroikos atradimas); vien sušalę komunistiški Rusijos ideologai tebekartoja apie “savanorišką” Lietuvos nelaisvę, klasinius liaudies priešus – “banditus” ir didžiosios “Tėvynės” brolišką pagalbą. Tiek tesupranta (jei nuoširdžiai) ir V. Putinas: “lakstė po miškus, o mes juos sutvarkėm”.

Panašiai sovietiškai mato, nors nebuvęs nei stribu, nei gebistu, ir M. Ivaškevičius: “jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savim, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas”, kokius “vaistus” vartoti; į šį “atgyvenusį” karą, “kurį galėtum vadinti pilietiniu”, ėjo “kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą”. Tai būtent romano įžanga, pratarmė, kurioje autorius praneša apie save, nutaręs glaustai išdėstyti būtent savąją istorijos sampratą. Diskutuoti su teisiniu ir politiniu mažaraščiu neverta, nes ne tik Maskvoje, bet ir Lietuvoje tokių susipainiojusių dar gana daug. Jiems, jei norėtų skaityti, jau seniai atsakė partizanų laiškai, dienoraščiai, poezija, statutai ir maldaknygės. Tik jeigu Dūmos politikai toliau gaivinasi “broliškos pagalbos” mitais, tai mūsų žmonėms dešimtmečiais buvo pilama ant smegenų būtent “pilietinis” karas, “brolis prieš brolį” (kurių nė vienas nenorėjęs mirti), neva tarpusavy išsišaudę “šešiolikmečiai” ir panašūs iškreipti vaizdeliai. Tartum SSRS – valstybė, užgrobusi kitą valstybę – būtų nė neegzistavusi su visomis savo agresijomis, genocido ir teroro struktūromis bei metodikomis.

Aišku, anuomet rašyti tiesą ir tiesiai galima buvo nebent bunkeryje arba Vakaruose, na, dar sau į stalčių, ko apdairūs vietiniai lietuvių rašytojai nepraktikavo. Apie pasipriešinimo karą legaliai tylėta arba rašyta pustiesė-pusmelis. Tokia buvo dar prisimenamo dvasinio teroro tikrovė, kurios liekanos kausto posovietinę lietuvių literatūrą ligi šiol. Kodėl? – čia būtų tema, verta tikro psichologinio romano apie lietuviškąją dabartį. Kai M. Ivaškevičius, taip ir nesuvokęs okupuotos Lietuvos – sovietų Rusijos karo, vos ne vos ištaria “jeigu imtume plačiai, lietuviai kariavo su rusais”, tai siūlo tik dar vieną seną populistiškai ir nacionalistiškai pakreiptą optiką, kuria irgi neturėtume girtis tretiesiems.

Kažko gaila, nes M. Ivaškevičius yra pabarstęs knygoje kur kas rimtesnių dalykų apie tą karą (“Žemaitis ir jo šalis jautėsi vieni ir mus vedė kažkur į gilumą”, sako enkavedistas; “Aš nelaukiu lėktuvo, nenoriu Vaterlo, kur galėčiau pakloti savo dvidešimt tūkstančių ir parnešti likusiems pergalę”, sako M. Ivaškevičiaus vaizduotės Žemaitis, nes tikrasis būtent norėjo laisvės “milijonui laisvų žemdirbių”. Ėmiau ir pamaniau: o kaip atrodytų Jungtinėse Valstijose istorinis romanas apie jų Nepriklausomybės karą, kur kam nors būtų smagu aprašyti Džordžo Vašingtono tuštinimąsi palapinėje į kibirą, o pusę knygos užimtų karo ir valstybės vado erotiniai sapnai. Užtat apie laisvę taipgi nebūtų nė žodžio, tik vieno vaiduoklio vienintelė sentencija: “Laisvė yra nekovoti už tą jūsų prakeiktą laisvę”.

Tiek to, nespėliosim, kaip ten už marių atrodytų, nes mes kalbamės savo namuose. Marius Ivaškevičius kažką juto, kai mestelėjo: “viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas”. Tačiau greta, toje pačioje romano Įžangoje, sudėstė be išlygų: “Visam šitam karui vadovavo žmogus, išėjęs artilerijos mokslus Europoje. […] Apie jį ir šita knyga”. Ir dar: “Jonas Žemaitis – tokia žmogaus pavardė”, taigi supraskit, tikrai apie jį šita knyga.

Betgi tai netiesa; taip šnekučiuojant, čia pat atsižadant ir prisirišant, vienur pasimaivyta, kitur – apgavystė. Generolas Jonas Žemaitis, “žuvusiųjų prezidentas”, “ketvirtasis prezidentas” (yra tokia monografija, toks filmas), tikrai studijavo Prancūzijoje, susitikdavo ten su kitais jaunais lietuviais. “Draugai jį labai mėgo ir visuomet laukdavo pasirodant. Tačiau tai buvo ne vien dėl jo dosnumo, kuriuo jis dalijosi kukliai, be pasididžiavimo, lyg teikiamas malonumas buvo ne tiek kitiems, bet jam pačiam. Labiausiai visus traukė jo nuoširdumas, paprastumas, atida ir dėmesys kitiems. Imponavo jo išsilavinimas, puikus prancūzų kalbos mokėjimas, natūralus elgesio ir laikysenos laisvumas. Niekad kitų nekritikuodavo ir nemokydavo, bet iš jo pavyzdžio nejučiomis visi mokėmės.” (Elena Kabailaitė-Jonaitienė. Kaip vėjelio dvelksmas. – “Dienovidis”, 1999, Nr. 10).

“Žalių” autorius parašė apie kitą, prasimanytą žmogų, bet žaidimai vardais grąžina mus į šių pastabų pradžią. Didžioji problema – skonio ir takto. Ji susijusi ir su pasirinkta neeiline tema bei rakursu, ir su autoriaus metodu, kurį būtų galima vadinti pseudofaktine provokacija. Fikcija – ne fakto literatūra, tad nereiktų nė kiek apsimesti. Jeigu ne tie tikri Lietuvos karių – laisvės kovotojų vardai, tai visuomeniškuoju požiūriu teliktų bendresnis klausimas: kaip autorius supranta mūsų partizanų kovą ir kodėl ją mato tik tokią – purviną ir beprasmę, atitinkamai vaizduodamas.

Taip – tai taip, žiūrėkim kaip į simptomą, gal per pasąmonę ateinantį stribų kerštą (kai kas lygina su lavonų spardymu), gal kaip žurnalistišką išsikėlimą aukščiau visų. Partizanų aprašymai būtų tikę ir sovietmečiu. Tačiau neatimsi literatui teisės vaizduotis ir vaizduoti bet ką savaip, jeigu šventõs rašančiojo teisės nekoreguoja jo paties takto ir skonio jausenos.

Vis dėlto, kai liečiamas žuvusių už visų mūsų laisvę, tad ir už rašytojo laisvę, rezistencijos vadų atminimas, o dar tebėra jų šeimos, dalykai keleriopai komplikuojasi. Įskaudintųjų nedera taipgi nurašinėti į meno nesupratėlių kategoriją. Galbūt daugelis jų būtent gerai šį tą supranta, ir tas “šis tas” nėra menkesnis reikalas, negu rašytojo menas, ar jis būtų pauzė, ar laisvė be atsakomybės.

“Etikos dėsniai ir meno dėsniai yra tie patys”, rašė prieš pusantro šimtmečio kompozitorius Robertas Šumanas. Šiandien tarčiau, kad nusižengdamas etikai meno nepagerinsi, nors gali pagerinti tiražą. Esu įsitikinęs, kad apie šią knygą būtų dešimtkart mažiau kalbama, jei ne spekuliacija tikrais vardais. Perrašyk Joną Žemaitį į Šimą Jonaitį, kurio gyvenimo kelionės didžioji mitinė užduotis yra atrasti ir nužudyti kitą Šimą Jonaitį, ir didelė dalis dujų išeis, balionas iš karto ims bliūkšti. Leidėjai galėtų, autoriui sutinkant, padaryti tokį eksperimentą, ir tada visi žinotume, kas atneša pinigų, kas ne.

Informacijos šaltinis – „Šiaurės Atėnai“

2019.01.24; 09:00

Negalima nepritarti prof. Vytautu Landsbergiui, kuris piktinasi Lietuvoje keistai nagrinėta – neišnagrinėta Sausio 13-osios byla. Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas tūkstantį kartų teisus, kai pasipiktinęs viešai svarsto, kodėl Lietuvos teisėsauga neišdrįso Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo įvardinti net liudininku. Visiems senų seniausiai aišku, kodėl Gorbį persekioti lietuviai turi teisę mažų mažiausiai kaip įtariamąjį, nors žymiai tikslesnis būtų buvęs kaltinamojo statusas. To nesupranta arba nenori suprasti tik Lietuvos prokuratūra…

Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Taigi mūsų prokurorai paliko Gorbį ramybėje. O tai reiškia, kad nublanksta visa Sausio 13-osios byla. Be bandymų išklausyti M.Gorbačiovo versijos ši baudžiamoji byla – ne byla. Turėtume pripažinti: be pastangų pateikti bent keletą klausimų aukščiausius to meto SSRS postus užėmusiems vadovams keistai atrodo mūsų pastangos sodinti į kalėjimus leitenanto ar kapitono laipsnį turėjusius tankistus. Taip – ir juos reikia įvardinti. Teisti – taip pat. Nedera palikti nenubaustų net jefreitorių. Kad būtų perspėti tie, kurie prieš Lietuvą šiandien kurpia piktus kėslus: neišsisuksite nuo pelnytos bausmės.

Tačiau sutikime – žinia apie neapklaustą (net nebandyta) M.Gorbačiovą suteikia visai kitokį foną už grotų Lietuvoje sodinamiems kariškiams, kurie 1991-ųjų sausio 13-ąją neteisėtai važinėjo po Vilnių tankuose. Prisipažinkime, kad ir kaip skaudu: Lietuva neatrodo labai principinga, padori ir teisinga. Lietuvai bet kada galima prikišti: sugebate nubausti tik „smulkias žuveles“, tuo tarpu į užsakovus nedrįstate net piktai žvilgtelėti.

O juk nagrinėdami Sausio 13-osios bylą galėjome remtis ne vien sava, lietuviška, patirtimi. Ne tik galėjome, bet ir privalėjome analizuoti tragišką Azerbaidžano istoriją. Tikriausiai ne visi lietuviai žino, todėl priminsiu, kad tuometinis Kremlius, kai ten šeimininkavo M.Gorbačiovas, savo brutalią taktiką pirmiausiai išbandė ne Lietuvoje, o prieš nepriklausomybės siekusius azerbaidžaniečius. Nelaimė nutiko 1990-ųjų metų sausio 20-ąją Azerbaidžano sostinėje Baku. Išsigandusi, kad nepriklausomybės ir laisvės idėjos Azerbaidžane stiprėja, įgauna vis daugiau populiarumo, Kremliaus vadovybė nusprendė parodyti karinę galią – įbauginti laisvės reikalaujančius mitinguojančius. 1990-ųjų sausio 19 – 20-ąją dienomis į Baku įsiveržė apie 30 tūkst. sovietinių karių. Jie šaudė į civilius iš automatų, kulkosvaidžių, tankų, šarvuočių. Jie siautėjo Baku mieste kaip tikri barbarai. Todėl azerbaidžaniečių nuostoliai – žymiai didesni nei mūsų: nužudyti 134 gyventojai, apie 600 sužeista, sudegė arba buvo sugriauta apie kelis šimtus gyvenamųjų namų. Tad pirmieji Sovietų Sąjungos „meilę“ pajutome ne mes, lietuviai.

Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.

Prieš keletą metų Lietuvos Seime, mums prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją, kartu buvo prisiminta ir Azerbaidžano tragedija. Tądien prof. V.Landsbergis yra sakęs, kad „įvykiai Baku, o po metų įvykę kruvini Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje turi daug bendro“. Ir tuo pačiu pripažino, kad „prieš du dešimtmečius Azerbaidžano tragedijai nebuvo skirta deramo dėmesio“.

O kaip dabar pasielgsime? To, kas buvo, – nebepataisysi. Tačiau Lietuva, kasmet prisimindama 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją, bent jau šiandien galėtų suklusti – kaip analogišką Sausio 20-osios temą nagrinėja Azerbaidžano teisėsauga. Azerbaidžanietiška patirtis gali būti aukso vertės. Nes tiek Sausio 20-osios, tiek Sausio 13-osios bylos – panašios. Panašios bent jau todėl, kad ir 1990-ųjų, ir 1991-ųjų sausio mėnesiais Sovietų Sąjungai vadovavo tas pats liūdnai pagarsėjęs M.Gorbačiovas.

Beje, antiazerbaidžanietiškai nusiteikęs M.Gorbačiovas turėjo įtakingų patarėjų, į kurių nuomonę bei patarimus dažnai atsižvelgdavo. Tad nagrinėjant M.Gorbačiovo asmeninę atsakomybę dėl Baku ir Vilniaus tragedijų nedera užmiršti ir Gorbio patarėjų atsakomybės. Azerbaidžaniečiai puikiai žino, kas tie M.Gorbačiovo pagalbininkai, kurstę kuo greičiau ir kuo baisiau nubausti “nekenčiamą Azerbaidžaną“ (kad būtų kuo lengviau iš azerbaidžaniečių pagrobti Kalnų Karabachą?). Lietuviams tos pavardės nežinomos. Todėl bent jau Lietuvos istorikams, jei mūsų prokurorai – nenori (bijo?), derėtų išsiaiškinti, ar M.Gorbačiovo patarėjai, raginę pakelti ranką prieš „nekenčiamą Azerbaidžaną“, M.Gorbačiovo patarėjais tebedirbo ir 1991-ųjų sausio 13-osios išvakarėse.

Žodžiu, azerbaidžanietiška Sausio 20-osios tragedija greičiausiai persipynusi su mūsų Sausio 13-ąja, tegul ir sunkiai pastebimais ryšiais. Kas ir kada į juos atkreips dėmesį, kas juos išnarplios?

2019.01.14; 09:50

Jau 28 kartą minint Laisvės gynėjų dieną pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad „kiekvieni metai yra kitokie, žinoma, ir iššūkių yra visokių, ir iš išorės, ir iš vidaus“.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Keistenybių ir kvailybių netrūksta, ir šiemet netrūksta taip pat“, – sekmadienį kalbėdamas su žurnalistais Seime pastebėjo prof. V. Landsbergis. 

Laisvės premijos laureatas V. Landsbergis nemato bėdos, kad tik dabar partizanai yra įvertinti Laisvės premija. 

„Ir nepriklausomybės reikėjo anksčiau, bet jie, matai, nepajėgė iškovoti tuomet…. Tai jie kalti, kodėl jie tada neiškovojo nepriklausomybės 1948 metais? (…) Sugalvoti galima visokiausių keistų problemų“, – į klausimą, ar nemano, kad partizanai galėjo būti žymiai anksčiau įvertinti Laisvės premija, atsakė V. Landsbergis. 

Laisvės premijos įteikimas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei yra, jo nuomone, „išraiška teisingo supratimo mūsų būties, mūsų istorijos, mūsų kovų už laisvę teisingas supratimas“.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Tai reiškia, kad atmetame melą, pliurpalus, nesąmones, tai ką ukrainiečiai vadina „brechnia“. „Brechnia“ turi eit lauk“, – nusišypsojęs atsakė V. Landsbergis. 

Jis dalyvavo sekmadienį Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vykusiame iškilmingame minėjime, skirtame Laisvės gynėjų dienos 28-osioms metinėms, Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje, vėliavos pakėlimo ir kituose šventiniuose renginiuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.14; 04:30

Lietuva 28-ąjį kartą mini tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną.

Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią sovietų kariuomenė 1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje ginkluota jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą. Sovietų kariuomenė tuomet neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau prie Televizijos bokšto nebuvo išvengta aukų, – desantininkams pradėjus su karine technika važinėti po minią ir šaudyti į beginklius žmones, žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų.

Minėdami Laisvės gynėjų dienos 28-ąsias metines renginiais Seime ir kitose Lietuvos vietose prisimename istorines 1991-ųjų akimirkas, parodžiusias Lietuvos gyventojų vienybę ir pasiaukojimą, pagerbiame žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimą.

Šeštadienį Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje vyks iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė. Vidudienį Laisvės gynėjai susirinks į susitikimą „Budėjimas naktyje“ Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Vakare Nepriklausomybės aikštėje bus uždegti atminimo laužai. Čia vyks Sąjūdžio valanda.

Atminimo laužai šeštadienio pavakare taip pat bus uždegti prie Vilniaus televizijos bokšto ir prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato. Šv. Jonų bažnyčioje vakare – koncertas „In memoriam“.

Pagrindinės Laisvės gynėjų minėjimo dienos, sausio 13-osios, rytą sostinės Nepriklausomybės aikštėje bus dedama gėlių prie Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia“. 

Laisvės gynėjų atminimas bus pagerbtas ir iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Posėdžio metu bus teikiama Laisvės premija. 2018 metų Laisvės premiją Seimas paskyrė Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui ir Juozui Mociui – pagerbti.

Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje iškilmingoje ceremonijoje suplevėsuos Valstybės vėliava. Po šios ceremonijos bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Sausio 13-osios aukos bus pagerbtos Antakalnio kapinėse. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai pagerbs Laisvės gynėjus, palaidotus Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse. 

Sausio 12 ir 13 dienomis parlamento Laisvės gynėjų ir Vitražo galerijos bei Sausio 13-osios memorialas bus atviri visuomenei. Atvirų durų valandomis bus galima apžiūrėti parodas, skirtas Laisvės gynėjų dienai. Lankytojai galės susipažinti su paroda, skirta 2018 m. Laisvės premija apdovanojamai Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui, ir fotografijų paroda „Šauliai – 1991 m. parlamento gynėjai“, pažiūrėti istorinę vaizdo medžiagą ir menines kompozicijas. Jaunieji Seimo svečiai turės progą dalyvauti piešinių dirbtuvėlėse.

Šeštadienį bėgimo entuziastai tradiciniu tarptautiniu bėgimu „Gyvybės ir mirties keliu“ nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto pagerbs žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Tą pačią dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks neatlygintinos kraujo donorystės akcija, skirta Laisvės gynėjų atminimui.

Laisvės gynėjų diena taip pat bus paminėta atvirų durų dienų programa Genocido aukų muziejuje ir Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.13; 00:30

Apibendrindami politinius įvykius 2018 m. politikos lyderiai sutinka – vienu svarbiausių 2018 m. Lietuvos politinės realybės aspektų tapo valdančiųjų ir opozicijos susipriešinimas. Nors politikai sutaria, kad pastaruosius metus vyravusi konfrontacija yra žalinga valstybei, prielaidų, kad situacija keistųsi 2019 m., teigia jie, praktiškai nėra.

Seimo narė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Valstiečiai“ kaltina, pasak jų, nekonstruktyvią opoziciją tikslingu įtampos kėlimu, į tai atsakydami konservatoriai tvirtina, kad dėl pašlijusių santykių atsakingi visuomenei ir demokratinėms vertybėms abejingi „valstiečiai“. Tuo tarpu į valdančiųjų stovyklą perbėgusio „tvarkiečio“ Remigijaus Žemaitaičio ir opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko Gintauto Palucko nuomone, vienodai kalti ir „valstiečiai“, ir konservatoriai. Abu politikai sutartinai tikina nei patys, nei jų vadovaujamos partijos valstybei žalingame ir visuomenės fragmentaciją didinančiame konflikte nedalyvaują, todėl visą atsakomybę už „politinį karą“ šalyje turi prisiimti didžiausios frakcijos Seime. 

Tačiau nesutarimų esama ne tik dėl to, kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl politinės įtampos šalyje. Politikai kartu demonstruoja ir esančius giliai įsišaknijusio požiūrio į tai, kaip turi atrodyti stipri pilietinė visuomenė ar konstruktyvus dialogas, skirtumus. 

Opozicijos lyderiai, vertindami mokytojų streiko padarinius, kalba apie bundančią pilietinę visuomenę, o viena iš „valstiečių“ lyderių Agnė Širinskienė mokytojų elgesyje įsikuriant Švietimo ir mokslo ministerijoje mato ne pilietinio sąmoningumo, bet tiesiog netinkamo ir pedagogams keliamų standartų neatitinkančio elgesio apraiškas. 

Politikai kratosi ir viešojoje erdvėje plačiai pasklidusio ir neigiamą toną įgavusio visuomenės skirstymo į „viršūnes“ ir „apačias“ autorystės. Valdančiajai „valstiečių“ partijai atstovaujanti A. Širinskienė teigia, kad tai prezidentės bei opozicijos sukurtos sąvokos, pastaroji savo ruožtu tvirtina, kad „apačių“ atstovais pasiskelbė būti būtent valdantieji su Ramūnu Karbauskiu ir Sauliumi Skverneliu priešakyje. 

Taigi jei Lietuvos politikai skirtingai supranta pilietiškumo, politinio konstruktyvumo, opozicijos ir pozicijos santykių bei demokratinių vertybių principus, sutarimą pavyksta surasti tik kalbant apie tai, kokie bus ateinantys metai. Tiek valdančiosios, tiek opozicinės partijos sutinka: 2019 metais, Lietuvoje vykstant trejiems rinkimams, politinė situacija bus dar aštresnė nei buvo 2018 m. 

A. Širinskienė, apibendrindama valdančiųjų ir opozicijos santykius, nuogąstavo, kad pastaroji pasirinko politinį susipriešinimą didinantį bendravimo būdą.

„Deja, taip yra, opozicija kažkodėl pasirinko tokį bendravimo būdą, kuris nėra visiškai konstruktyvus. Tačiau realybė Seime yra tokia, ir dėl to labai apmaudu. Manau, kad turime susitaikyti, jog vargu, ar opozicija keisis artimiausius metus. Kol kas ji kritiką valdantiesiems supranta ne kaip konstruktyvų dalyką, bet kaip puolimą ir patyčių organizavimą“, – kalbėjo A. Širinskienė. 

Tuo tarpu G. Landsbergis, klausydamas tokio A. Širinskienės samprotavimo, gūžčiojo pečiais ir teigė nelabai suprantąs, kodėl opozicija yra kaltinama nekonstruktyvumu. Politikas pabrėžė, kad opozicija nuolatos teikia alternatyvius ydingoms valdančiųjų iniciatyvoms pasiūlymus ir, kaip reikalauja opozicijos priedermė, įspėja apie grėsmes, tykančias už valdžios sprendimų. 

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Konservatorius teigia manąs, kad „valstiečiai“ konstruktyvią opoziciją įsivaizduoja tik kaip linksinčią ir sutinkančią su tuo, ką siūlo valdžia. O ji, pabrėžė G. Landsbergis, ypač pastaraisiais metais, yra kaip niekada abejinga visuomenei. 

„Daugelis politikų neprisimena valdžios, kuri būtų tokia abejinga profesinėms sąjungoms. Nepriklausomai nuo to, ar valdžioje buvo dešinė, ar kairė, dialogo būdavo ieškoma visada. Niekas nenorėjo sudaryti sąlygų atsirasti pilietiniam karui, koks buvo kilęs šių metų gruodžio mėnesį“, – kalbėjo G. Landsbergis. Jo nuomone, mokytojų streikas bei metų pradžioje vykę medikų mitingai yra ne kas kita kaip pilietinę brandą liudijanti visuomenės reakcija į valdančiųjų abejingumą.

Jam antrino ir G. Paluckas. Anot jo, mokytojų streiką išprovokavo jaučiama neteisybė bei autoritarinio pobūdžio „valstiečių“ retorika. 

„2018-ieji, kai streikavo ir mokytojai, ir protestavo medikai, yra pabudimo metai. Tame matau bundančią visuomenę, kuri nebijo drąsiai ginti savo interesų, nepaisant to, kad valdančiųjų retorika yra labai karinga, griežta ir, mano galva, balansuoja ant autoritarinės retorikos slenksčio“, – kalbėjo G. Paluckas. Jo teigimu, nepagarba, neteisybės jausmas net pačius intelektualiausius ir santūriausius pedagogus privertė streikuoti ir kelioms savaitėms įsikurdinti Švietimo ir mokslo ministerijoje.

Tuo tarpu A. Širinskienės nuomone, mokytojų streikas negali būti vertinamas kaip bundančios pilietinės visuomenės ženklas. Jos teigimu, per langą į ministeriją lipę mokytojai greičiau pademonstravo žemus sau keliamo elgesio standartus.

„Streikai, mano manymu, yra kraštutinė priemonė, kuri turėtų būti taikoma tada, kai joks susikalbėjimo būdas nebepadeda. Šiuo atveju kyla klausimas, ar buvo išbandyti visi kiti susikalbėjimo būdai, kurie nėra tokie radikalūs ir drastiški. Kitas dalykas, aš pati buvau dėstytoja ir kai dirbi pedagoginį darbą, sau taikai tam tikrus elgesio standartus. Aš pati kaip dėstytoja savęs neįsivaizduoju lipančios per langą į ministeriją. Man, kaip dėstytojai, tai nebūtų tinkamas elgesys“, – kalbėjo A. Širinskienė.

Politikė pripažino, kad įtampą, kilusią streikuojant mokytojams, lėmė klaidos, kurias padarė abi nesutariančios pusės. Tačiau, pabrėžė A. Širinskienė, didesnė atsakomybė visgi tenka streiką organizavusiai profsąjungai, kurios lyderis Andrius Navickas, pasak jos, nerodė geranoriškumo. Kartu, tvirtino ji, atsakomybę turėtų prisiimti ir opozicija, kurios lyderiai, aiškino „valstietė“, dažnai lankydamiesi pas Švietimo ir mokslo ministerijoje apsigyvenusius mokytojus, dar labiau aštrino situaciją. 

Politika – tai grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užstodama įžeidžiais pasisakymais mokytojų atžvilgiu pasižymėjusius valdančiųjų lyderius premjerą Saulių Skvernelį ir „valstiečių“ pirmininką Ramūną Karbauskį, „valstietė“ negynė tik buvusios ministrės Jurgitos Petrauskienės. Pasak jos, tai, kad J. Petrauskienės nebėra Vyriausybėje, reiškia, kad šiai pritrūko ir konstruktyvumo, ir aktyvumo kalbantis su pedagogais. 

Savą mokytojų streiko priežasčių ir reikšmės politinei sistemai versiją pateikė R. Žemaitaitis. Tvarkietis taip pat teigė mokytojų streike neįžvelgiąs pilietinės brandos požymių. Jo teigimu, jei kažką ir rodo pedagogų streikas, tai ne ką kitą, kaip politikų manipuliavimą ir naudojimąsi žmonėmis. R. Žemaitaitis pabrėžė, kad streikuojantys mokytojai kone prievarta buvo vežami konservatorių ir socialdemokratų iniciatyva užsakytais autobusais į mitingus vien tam, kad būtų patenkinti partiniai interesai. 

„Todėl aš nemanau, kad tas mitingas ar streikas yra didesnės mūsų pilietinės brandos ženklas“, – kalbėjo R. Žemaitaitis. Jis pabrėžė, kad politikai sąmoningai naudojasi ir manipuliuoja žmonių lūkesčiais. Tai, pasak jo, daro apie vaiko teisių apsaugą kalbantys Seimo nariai Dovilė Šakalienė, Mindaugas Puidokas, Naglis Puteikis, „valstiečiai“, konservatoriai, socialdemokratai, visi, akcentavo politikas, išskyrus vieną – Tvarkos ir teisingumo partiją. Tai pabrėždamas politikas gyrėsi, kad nė vienas jo vadovaujamos partijos narys nedalyvavo mokytojų streike, o partija apskritai stovi nuošalyje Seime vykstančių destruktyvių ginčų. 

Save ir savo partiją pastatyti šalia politinių grumtynių buvo linkęs ir G. Paluckas. Jis tvirtino, kad įtampos epicentras yra „valstiečių“ ir konservatorių konfrontacija, kuri, pasak LSDP pirmininko, visuomenei brangiai kainuoja. 

„Mes į tą asmeninių santykių aiškinimąsi nesikišame. Tai yra visai visuomenei labai žalinga tendencija, nes nelieka jokios diskusijos apie ateitį ir apie politikos turinį. Atvirai sakau, konservatorių ir „valstiečių“ daužymasis komisijomis ir prasivardžiavimas yra žalingas Lietuvai ir Lietuvos socialdemokratai tame nedalyvauja“, – tikino LSDP pirmininkas. 

Politikas sutiko, kad visuomenė dėl politinių nesutarimų ir trinčių fragmentuojasi. Šiame procese G. Paluckas teigė matąs tiek valdančiųjų „valstiečių“, tiek opozicijos kolegų konservatorių kaltę.

„Visuomenę drasko ir kapoja politikai. Ir tai intensyviai ir efektyviai daro tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“. Pastarieji – skirstydami visuomenę į elitą ir „apačias“, o konservatoriai – nerodantys jokios pagarbos kitai nuomonei ir nevengiantys kitus išvadinti esant „vatnikais“ ar „karbauskininkais“, – kalbėjo G. Paluckas. 

Tačiau tokios pastarojo kalbos keistos pasirodė G. Landsbergiui. Pasak jo, G. Palucko samprotavimai neatitinka realybės, nes LSDP Seime yra ne mažiau nei konservatoriai aktyvūs kritikuojant „valstiečius“. 

Galiausiai vieninteliu klausimu politikai turėjo kone tą pačią nuomonę – 2019 metais laukia dar didesnės įtampos. Parlamentinių partijų lyderiai tvirtino netikį, kad jų oponentai keisis ir prognozavo, jog jau artimiausiu metu bus aktyviai pasitelktos juodžiausios priemonės ir būgštavo, kad stiprės antidemokratinės valdančiųjų tendencijos. 

„2019 metai bus labai sunkūs. Bus daug purvo drabstymosi, intrigų, melagingų naujienų, melagingos istorijos bus kuriamos masiškai. Partijos, kurios kelia savo kandidatus į prezidentus, dės visas pastangas, kad jų kandidatas būtų išrinktas, o priemonės bus pačios juodžiausios. Aš su šiurpu laukiu Naujųjų metų pradžios“, – kalbėjo R. Žemaitaitis. 

Savo ruožtu G. Landsbergis būgštavo, kad 2019 m. stiprės antidemokratinės „valstiečių“ ir premjero S. Skvernelio politikos tendencijos. 

„Manau, kad metų pabaiga atskleidė ir tam tikrų pavojingų tendencijų. Jeigu valdžia būtų nelinkusi tik kalbėtis, tai dar būtų nedidelė problema. Tačiau kai valdžia, naudodamasi pačių parašytomis pažymomis, pradeda toleruoti nedemokratiškų, jėgos struktūrų naudoti nevengiančių valstybių valdžios metodus ir daryti spaudimą visuomenei ir opozicijai, yra dėl ko nuogąstauti. Aš bijau, kad Saulius Skvernelis iš bejėgiškumo ir jaučiamos įtampos artėjant rinkimams nepradėtų kurti situacijų, kurios bus vis labiau nedemokratiškos“, – apibendrino G. Landsbergis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.31; 16:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Sakoma, jog Kūčių naktį vieną trumpą akimirką vanduo šaltiniuose tampa vynu, o sodybų gyvūnai prabyla žmogaus balsu, artikuliuotai ir suprantamai išpranašaudami stosiančių metų svarbiausius įvykius.

,,Įsikirsti“ į šią akimirką be galo sunku, tačiau esą vienam kitam yra pavykę. Žinoma, tokiame pasakojime, nežiūrint to, jog kalbama čia apie Kūčias ir šios dienos išskirtinumą, jokių, net labiausiai nukeltų, sublimuotų ar perstruktūruotų teologinės tiesos pėdsakų nėra, šitokį pasakojimą greičiau galime priskirti stebuklinės pasakos žanrui. Kita vertus, šįkart aš ir nesiruošiu liudyti tik tiesą ir vien tik tiesą, visų pirma siekdamas   pasiaiškinti kai kurias vaizdinio raiškos aplinkybes, kitaip tariant, ruošiuosi kalbėti ne tiek apie žodžio atitikimą tikrovei (klasikinė tiesos apibrėžtis), kiek apie žodžio ir mūsų sugebėjimo įsivaizduoti balansą, taigi apie žmogaus keliamų idėjų adekvatumą estetinio reikšmingumo prasme.

Štai, pavyzdžiui, sukelčiau tik pasipiktinimą, būčiau negailestingai nušvilptas, jeigu, modernizuodamas pasakojimą pagal labiau tikroviškas aplinkybes, praneščiau, kad esą Kūčių naktį miesto vandentiekio ištekliai virsta vynu, o mūsų blokiniuose namuose priglausti šunys, katės ir bjauriai keiktis jau išmokytos papūgos gali išpranašauti žmogaus likimą. Iš tiesų, šitokia kalbėjimo seka, –  kažką savavališkai praleidžiant ir kažką savavališkai priduriant, – galima sukarikatūrinti net labiausiai archetipinius vaizdinius. Kaip matome iš šio pavyzdžio, ne kiekvienas vaizdinys, taip sakant, pasiduoda modernizacijai, kai kurie iš jų saugo savo prigimtines ribas, o užmojis tokį vaizdinį išplėtoti privalo paklusti tam tikrai ,,logikai“.

Kaip atrodo, anksčiau minėto pasakojimo ,,logika“ reikalauja įsivaizduoti pirmiausiai ne ką kitą, o būtent tvarto, galima sakyti švelniau, tvartelio vidaus aplinką, kur atskirtam įgalinančios būti autonomišku savo prigimtinėje vietoje ribos gyvūnui suteikiamos stebuklinės savybės pranašauti. Kita vertus, kaip jau sakyta, čia nebus kalbama apie tiesą, neminėsime prakartėlės simbolikos, o apsakysime tik visą grožį, operuodami išgrynintais estetiniais simboliais. Kitas dalykas, jog kraštutinai sublimuotai sąmonei gali iškilti, netgi būtinai iškyla klausimas – ar tvartas kaip toks išvis gali tapti estetinės meditacijos objektu, ar tvarto vaizdinys apskritai nepažeidžia grožio kanonų labiausiai akivaizdžiu pavidalu?

Vienas pavyzdys veržiasi į pokalbio erdvę pats savaime, nors aš dar ilgai bandau spyriotis. Tiesa sakant, šis pavyzdys yra gana iliustratyvus, yra tarsi tamtyč sugalvotas, tinkamas mūsų atvejui, jeigu drauge iš tiesų laikysimės nusakytos taisyklės, reikalaujančios bent laikinai už skliaustelių palikti visas verifikacijos pretenzijas.

Daugelis interneto komentatorių ne kartą yra priekaištavę Vytautui Landsbergiui, žinomam Lietuvos politikui, dėl to, jog anas kadaise bylinėjosi dėl teisės privatizuoti jo tėvams priklausiusį pastatą, pavadintą sąlyginai ,,tvarteliu“. Bylinėjosi su visiškai pašaliniu šeimai žmogumi, kuris ilgą laiką naudojosi minėtomis patalpomis. Ne vienas iš komentatorių mano, kad toks žinomo politiko veiksmas nėra labai gražus, dėl to esą Landsbergiui galima prikišti smulkmeniškumą, net išpeikti jį neva dėl gobšumo.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gali būti, kad ir šių eilučių autorius, atkreipęs dėmesį į tokį, tarsi ir atsitiktinį, dar neaišku kaip iš tiesų klasifikuotiną dalyką, skaitytojui pasirodys pernelyg smulkmeniškas. Tačiau, mano akimis žiūrint, ši istorija jau įgijo principo reikšmę. Galų gale nusibodo nesąmonės, kartojamos metai iš metų. Iš tiesų, nejaugi žinomas žmogus vien dėl savo žinomumo neturi turi teisės grįžti į savo vaikystės žemę, į atminties vaizdinio ,,margis ar sargis, pririštas prie malkinės“ meditaciją?  Žinia, taip paklausti galėtų  kiekvienas jautresnės sielos bendrapilietis, tačiau, antra vertus, už lyriškos intonacijos klausimo drauge slypi sunkiau pastebimas, tačiau daug rimtesnis, beveik valstybinės reikšmės klausimas – kur V. Landsbergis laikytų savo garsųjį arklį, jeigu neturėtų tokio tvartelio?

Apie išmanųjį V.Lansbergio arklį esu viešai bylojęs ir nerimtai pliurpęs ne kartą. Prisimename, kad garbusis politikas, įsikarščiavęs diskusijoje, lemiamais momentais neretai pateikia argumentą, kad tai ar tai neva yra aišku net arkliui. Vis tik čia svarbu nepasiduoti pirmam įspūdžiui, kad  toks V.Landsbergio posakis yra nuoroda į kažkokią lengvabūdišką instanciją. Tiesą sakant, čia kalbama apie visažinį, dar daugiau – turintį aiškiaregystės dovaną arklį, taigi neva atsaini V.Landsbergio nuoroda „tai aišku net arkliui“ gali būti traktuojama kaip Sokrato posakio „aš žinau, kad nieko nežinau, o Protagoras ir to nežino“ viena iš parafrazių. Jeigu norite,  V.Landsbergio arklys gali būti prilygintas net Delfų orakului. Tai savo ruožtu man leidžia kelti hipotezę, kad nepaprastasis  V.Landsbergio arklys yra nužengusio iš herbo Vyčio baltojo žirgo metamorfozė, gyvasis įsikūnijimas su nedidele paklaida. Jeigu tokia prielaida didesniu ar mažesniu laipsniu yra teisinga, toliau nesunku bus padaryti išvadą, kad V.Landsbergio tvartelis įgyja vos ne valstybinės institucijos reikšmę. Būtent čia, o ne kažkur kitur, savo asmeninį asilą pririšęs laiko dabartinis šalies generalinis prokuroras, nuo seno čia savo dienas leidžia VSD sidabrinis grifonas, nerimastingai dūlinėja STT erelis su fakelu (baugu, kad nepadegtų pašiūrės), giliame šešėlyje tūno Dovilės Šakalienės krokodilas (kaip šis egzotiškas gyvūnas pateko į garbingą draugiją – paaiškinsiu vėliau).

Nesunku įsivaizduoti, kad greitai užstosiančių Kūčių naktį V. Landsbegio arklys generalinio prokuroro asilui bandys paaiškinti tai, kokią nešlovę visai šaliai užtraukia prasidėjusios šnipomanijos konvulsijos. Nereikia būti V.Landsbergio arkliu, kad galėtum suprasti, jog labiausiai negerbiamas, šlykščiausias šalies gyventojas nebūtinai yra šnipas. Net ir arkliui aišku, kad šnipai paprastai bando ištirpti pilkoje minioje, nesistengdami atkreipti masinį dėmesį rėksmingomis savo menkystės kompleksų demonstracijomis. Kanopų laižytojui tenka pernelyg didelė garbė pavadinant jį šnipu. V. Landsbergio arklys neabejotinai išsakys savo nuogąstavimus, kad už viso to čia gali slypėti noras trūks plyš skelbti šnipų medžioklės sezono pradžią, galimas daiktas, tokiu būdu pridengiant bjaurias valdžios nesėkmes, nei konkretus reikalas. Nėra žmogaus nei gyvulio Lietuvoje, kuris imtų ir pradėtų gailėtis Algirdo Paleckio, tačiau liūdna patirtis byloja, kad kartą prasidėjusios šnipų medžioklės paprastai turi tendenciją tęstis be pabaigos vis labiau išgalvotais pretekstais.  

Koks asilas, – sakys V. Lansbergio arklys, – galėjo sugalvoti formuluotę, kad  A.Paleckis yra kaltinimas šnipinėjęs Sausio 13-osios bylos aplinkybes. Tarsi čia būtų kokia nors visuomenei nežinoma valstybės paslaptis, kurią gali išžvalgyti priešo pasiųsti šnipai, išskyrus tą aiškią kaip ryto metas, visiems žinomą tiesą, kad nepriklausomos šalies piliečius, civilius gyventojus užpuolė ir žudė ginkluota iki dantų skeltanagių orda. Tokia formuluotė įneša bjaurias, nesunkiai pritempiamas iki šmeižto dviprasmybes, gali suniekinti laisvės kovotojų ir aukų atminimą.   

Kad ir kaip ten būtų, sunku paneigti faktą, kad šiandien mūsų padangėje įtarumo bacila dauginasi su katastrofišku pagreičiu, prasidėjo labiausiai intensyvus nepriklausomybės laikų istorijoje piktavalių kenkėjų paieškos laikotarpis, kai valstybės priešais jau taikomasi pavadinti žmones, kurie bando priešintis Lietuvos miškų nusikalstamam niokojimui ir stoja prieš vasaros viduryje priimtą kretinišką vaiko teisių apsaugos įstatymą bei įsiteisėjusią liūdną praktiką neretai be didesnio preteksto paimti vaikus iš šeimų valstybės vardu.

Dovilė Šakalienė neseniai apsipylusi ašaromis TV ekrane guodėsi dėl to, kad jos nemyli Lietuvos žmonės, rašo nepagarbius ar net grasinančius atsiliepimus komentarų rubrikose. Drąsiai sakau, kad tai krokodilo ašaros, nes ta pati  jautrioji D.Šakalienė jau su nudžiūvusių ašarų veido mimika, be jokio konfūzo aiškina, kad jos oponentai ir kontroversiškojo vaikų teisių įstatymo kritikai dirba priešiškų Lietuvai šalių specialiųjų tarnybų naudai. Kaip atrodo bent man, taip kalbėti gali tik žmogus, kuris jau negrįžtamai yra pasiklydęs padugniškumo rūkuose.

Seimo narė Dovilė Šakalienė. ELTA nuotr.

Kaip atrodo, V.Landsbegio arklys garsiai išsakys savo nerimą, kad valstybei užtraukia didžiulį pavojų tai, jog VSD vadas, kaip rodo jo gudragalviški pasisakymai spaudoje, tapatina valstybę su valdžia. V.Landsbergio arklio žodžiais tariant,  jeigu viskas klostysis ir toliau ta linkme, kitų Kūčių metu valstybinės reikšmės tvartelyje kriuksės tik kiaulių banda be pretenzijų į žmogui suprantamos kalbos artikuliacijas net ir stebuklinę naktį.

Garsus rusų filosofas emigrantas Nikolajus Berdiajevas, apeliuodamas į man nežinomus ezoterinius šaltinius, yra išsakęs tokią tezę, jog esą gamta yra ne kas kita, bet pažemintas rojus. Kadangi šis teiginys tiesiogiai nesisieja nė su vienos konfesijos dogminiais pagrindais, leiskite jį traktuoti kaip savotišką išbandymą vaizduotei. Šiaip ar taip, šiuo atveju ,,išvarymo iš rojaus“ vaizdinys neįpareigoja manyti, jog kažkas kažkuriuo momentu privalėjo išvykti iš taško A į tašką B. Gamta esą yra tas pats rojus, tik kitame statuse, yra su žmogaus nuopuoliu pažeminta aplinka. Kita vertus, tas pats Berdiajevas teikia pastabą, leidžiančią užaštrinti vaizduotę naujais iššūkiais. Esą kažkuris iš šventųjų yra atpasakojęs savo viziją, kad į žmogaus pasmerkimą minėto išvarymo situacijoje atskiros gyvūnų rūšys (tarkime, jog tai buvo neįsivaizduojamo pavyzdžio konfigūracijos gyvūnas-idėja) reagavo skirtingai: vieni gyvūnai žmogų be galo barė, bjauriai koneveikė, rodė jam savo panieką ir pasišlykštėjimą, kiti –  bandė užsistoti, užjausti. Neva dabar, šioje ašarų pakalnėje žmogus vis dar atpažįsta šį įvykį būtent savąja grožio pagava gamtos akiratyje.

Vienos gyvosios gamtos apraiškos žmogui iš tiesų yra nesimpatiškos, šleikščios, pavyzdžiui, lipnios kirmėlės, gleivėti šliužai, kažkokie šūdvabaliai ir pan. Tai esą ir yra minėti kaltintojai, piktžodžiautojai. Savo ruožtu, reikia manyti, visas gamtos grožis, margaspalviai sparnuočių būriai, gražiausios jų trelės dar ir dabar teisina žmogų.

Kokerspanielis Kikas. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, čia mano vaizduotė, teisėtai ar neteisėtai, įsikiša piešdama savuosius pavyzdžius, įpareigodama įsižiūrėti į mūsų likimo bendrakeleivius. Ką čia matome? Lyg ir kažkam priekaištaudamas kinkavo galvą tuomet senasis arklys, kol jo širdį iš karto užliejo kraujas. Galime spėti, kad užsistodamas žmogų labiausiai triukšmavo, nerimavo, draskėsi šuo. Katinėlis visai pasimetęs sukosi apie kojas…

2018.12.23; 10:14

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas, Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis kreipėsi į ministrą pirmininką Saulių Skvernelį, reikalaudamas paneigti „sąmoningai paskleistą neteisingą informaciją“.


G. Landsbergis (k) reikalauja S. Skvernelio atsiprašymo. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kreipimesi pabrėžiama, kad ministras pirmininkas piktnaudžiavo savo tarnybiniu statusu, sąmoningai kūrė netikras interpretacijas bei naujienas, siekdamas supriešinti skirtingas visuomenės grupes ir Lietuvos politinę bendruomenę. 

Pasak konservatorių, negana to, premjeras šmeižė tariamu bendradarbiavimu su Rusija ir Kremliaus politikos vykdymu opozicinę TS-LKD bei siekė diskredituoti taikų ir demokratišką daugelio profesinių sąjungų ir žurnalisto Andriaus Tapino organizuotą streikuojančių mokytojų palaikymo akciją ir protesto prieš šios Vyriausybės vykdomą politiką mitingą.

„Kaip aiškėja iš žiniasklaidos, Jūs esate gavęs informacijos apie Jūsų atstovaujamos Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narių abejotinus veiksmus, tačiau tai įslaptinote ir šia informacija manipuliavote, apkaltindamas politinius oponentus bei profesines sąjungas pramanytais veiksmais, – rašoma kreipimesi. – Tokiais savo veiksmais Jūs ne tik akivaizdžiai piktnaudžiavote savo tarnybine padėtimi, bet ir, panašu, bandėte nukreipti visuomenės dėmesį ar net paslėpti Jūsų paties frakcijos narių abejotiną veiklą“.

TS-LKD lyderis kreipiasi į ministrą pirmininką, reikalaudamas atsiprašyti Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenės dėl paskleisto melo bei užtikrinti, kad tai nepasikartos ateityje. 

Kreipimesi reikalaujama pateikti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariams informaciją, kurią premjeras įslaptinęs perdavė frakcijos vadovui, UAB „Agrokoncernas“ akcininkui Ramūnui Karbauskiui ir kuri, kaip skelbiama žiniasklaidoje, susijusi su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narių veikla. Raginama minėtą informaciją išslaptinti ir paskelbti visuomenei. 

„Toks Jūsų veikimas yra nedemokratinis, diskriminuoja kitas parlamentines frakcijas, turi akivaizdaus piktnaudžiavimo tarnyba bei teisėsaugos institucijų politizavimo požymių. Jūsų veiksmuose įžvelgiame piktnaudžiavimą galia, piktnaudžiavimą dokumentų įslaptinimo ir supažindinimo teise ir specialiųjų tarnybų įtraukimu į politinį procesą, – sako G. Landsbergis. – Jūs gerai žinote, kad už tokį piktnaudžiavimą ir įgaliojimų viršijimą teisės aktuose yra numatyta ir baudžiamoji atsakomybė“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.19; 07:00

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis neigia premjero Sauliaus Skvernelio kalbas, esą konservatoriai turi „valstiečių“ valdžios nuvertimo planą. Profesoriaus teigimu, nesusitvarkiusios valdžios pačios nuvirsta. 

,,Aš manau, kad tai irgi perkaitimas, o ne koks realus planas nuversti valdžią. Ką reiškia nuversti valdžią? Valdžios ir pačios nuvirsta. Nuvirsta, kai nesusitvarko. O dabar virsmai yra Vyriausybėje, šalinami ministrai, kad parodytų, kas kaltas dėl negerovių. Tie ministrai nesijaučia asmeniškai patys kalti. Jie sako, kad vykdė, kas jiems buvo įsakyta“, – penktadienį „Žinių radijui“ sakė V. Landsbergis. 

Pasak profesoriaus, jeigu ir buvo koks planas, tai nebent prašymas bendradarbiauti su opozicija. 

„Gana nuo seno opozicija buvo siūliusi bendradarbiauti daugumai. Nebūti tokiai arogantiškai, kad mes turime balsų persvarą arba dar nusiperkame kokią mažą frakciją ir jau galime balsuoti, kaip tik norim. Tai nėra tokio didelio gerumo šitaip valdyti. Vyriausybė gali ir neatlaikyti“, – teigė V. Landsbergis. 

„Aš matau kažkokius neadekvatumus ir keisto elgesio, keistų situacijų susidarymą per labai trumpą laiką ir nežinia dėl ko“, – aiškino pirmasis valstybės vadovas atkūrus nepriklausomybę.

V. Landsbergis pabrėžė, kad klausimų dėl švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės atleidimo jam nekyla, tačiau, klausė profesorius, tai, kuo neįtiko aplinkos ministras Kęstutis Navickas, lieka paslaptimi. Jis pabrėžė laukiąs, kol atstatydinamas aplinkos ministras pats atskleis savo vertinimą.

V. Landsbergis neslėpė, kad klausimų kyla ir dėl kokio siekio atleisa kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonnson. Pasak profesoriaus, nors, jo žiniomis, kultūros žmonės ir nebuvo labai patenkinti Kultūros ministerijos darbu, pats nepasitenkinimas nebuvo toks galingas, kad iš posto turėtų trauktis ministrė. V. Landsbergis neatmetė galimybės, kad ministrai tiesiog buvo padaryti priimtų valdžios sprendimų kaltininkais.

„Aš tik apytikriai girdėdavau, kad kultūros srityje yra nepatenkinti, bet, kad tas nepasitenkinimas būtų toks galingas, kad verstų iš viršaus premjero įsakymu atsisakyti ministrės, nebuvo įsivaizduojama. Atrodė, kad visas daroma suderinus, taip pat kaip ir aplinkoje (Aplinkos ministerijoje. – ELTA). Kad vykdomi yra valingi nurodymai. Galbūt yra tam tikro valingo valdymo pagundos, įsakymai ministrams, jie lyg ir skundžiasi, kad turėdavę vykdyti kai kuriuos nurodymus, o paskui daromi kaltininkais“, – samprotavo V. Landsbergis.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Ketvirtadienį premjeras Saulius Skvernelis Liberalų frakcijos posėdyje tikino, kad į jo rankas pakliuvo „valstiečių“ valdžios nuvertimo planas. Pasak Vyriausybės vadovo, teisėtai išrinktą valdžią nuversti siekia konservatoriai. Premjeras neatmetė galimybės, kad tai gali būti daroma su Kremliaus pagalba, todėl, tvirtino Vyriausybės vadovas, Lietuvos specialiosios tarnybos turės atsakyti į šiuos keliamus būgštavimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.07; 16:50

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis sako, kad Sausio 13-osios byla pagaliau šiek tiek „krustelėjo“. Bet profesoriui vis dar iškyla klausimų, kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.

„Verdiktą dar paskelbs, bet pradinė oficiali informacija jau iškalbinga. Sako, didžioji Sausio 13-osios byla užbaigta. Tikiuosi, kad ne, bet apie tai vėliau. Yra sąrašas įtariamųjų, virtusių kaltinamaisiais. Visi mato, kad nė tarp vienų, nė tarp kitų nebuvo ir nėra Michailo Gorbačiovo. Juokinga, bet apie tai vėliau. Byla pradėta (taip informuojama) 2016-aisiais, tad vos (!) 25 metams prabėgus po didžiosios agresorių ir sąmokslininkų surengtos žmogžudystės. Stropumo rekordas. Nedaug betrūko, kad vietinis kaltintojas prokuroras palengvėjęs nudžiugtų išsipildžius jo vilčiai: na, štai ir lauktoji senatis, bus rami galva. Šeši už kažką jau anksčiau nuteisti, ir gana. Kaltinimų nepasunkinsi, užmuštiems nebepadėsi… Pasimelskim ir išlenkim taurelę – to tikėtasi“, – DELFI portale rašo V. Landsbergis.

Sausio 13-oji. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Pasak profesoriaus, kad „įveiktas sabotažas, jau šis tas. Kad Kremliuje įniršis – irgi šis tas, jei tik ne apsimestinis“.

„Mat persekioti, gąsdinti kitos valstybės teisininkus, kam jie persekioja sunkiai įtariamuosius – tai prudencinio durnyno viršūnė. Esu jau viešai patarinėjęs neatsakinėti į laiškus iš tokios įstaigos, bet pasisaugoti einant pro šalį gatve reiktų. Na, nebent nuoširdžiai pasiteirautume: ar jūs iš tikrųjų, ar tik liepiami apsimetate? Bet gal ir mūsų pusės dviprasmybė tyčia sugalvota ir sutartai leidžiama net Maskvoje, kad galų gale viskas keliautų į nustebusį Tarptautinį žmogaus teisių teismą: tai nuteisėt iešmininkus nė neapklausę stoties viršininko? Baikit su tokia lietuviška prudencija“, – teigia profesorius.

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

V. Landsbergis pabrėžia, kad M. Gorbačiovui reikia kelti atskirą bylą.

„Kas kita, jei M. Gorbačiovas išskirtas būsimai atskirai bylai. Dėl karinės agresijos inicijavimo ir nestabdymo, gavus žinių kad žudomi civiliai žmonės. Ir dėl nusikaltimų dangstymo, antai net apdovanojant žudikus didvyrių ordinais. Jie, berods, neatšaukti. Pamatysim, ar po šios bus keliama atskira byla Gorbačiovui. Kaip ir atskiroji byla dėl Lietuvos pareigūnų kolaboravimo Sausio agresijoje. Nenorėčiau, kad tokios bylos nekėlimas reikštų jų išteisinimą ad hoc ir iš anksto“, – DELFI rašo profesorius.

ELTA primena, Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti rezonansą sukėlusią vadinamąją Sausio 13-osios bylą. Nuosprendį teisėjų kolegija skelbs kitų metų vasario 18 dieną. Šią bylą sudaro 709 tomai dokumentų. Nukentėjusiųjų šioje byloje – beveik 500, liudytojų – apie 1 tūkst. Vien kaltinamasis aktas – iš 13 tomų. Deja, daugeliui iškyla klausimų kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui M. Gorbačiovui. Teismo procese dalyvavo du Rusijos karininkai, dar 64 kaltinamieji dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui teisiami už akių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.16; 07:11

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viduramžių pabaigos filosofas J.Buridanas, svarstydamas valios laisvės problemą ir siekdamas užginčyti tezę, kad neva mūsų apsisprendimus nulemia tik išoriniai objektai, pateikia tokį, iliustruojantį tezės prieštaringumą ir oponentus įvarantį į kampą pavyzdį: esą asilas numirtų iš bado tarp dviejų vienodų šieno kupetų, esančių visiškai vienodu atstumu nuo paties asilo, nes tokiu atveju nebūtų jokios išorinės paskatos išbadėjusiam gyvuliui kurią nors iš jų pradėti doroti visų pirma.

Žinia, šiandien „Buridano asilu“ esame linkę vadinti neryžtingą, ilgai dvejojantį, nesugebantį apsispręsti žmogų. Ta pačia proga galima pastebėti, kad gyvenimas kartais verčia kažko griebtis, pasirinkti paskubomis, neapgalvojus visų galimų pasirinkimo pasekmių, tiktai jau po to, kai šaukštai  būna po pietų, dar bandant kažką pateisinti ar pasiteisinti.

Kaip žinoma, asilo pavyzdys nuo seno yra vartojamas pažymėti taip ar kitaip prasikišančiam kvailumui. Tačiau Buridano asilo kvailumas yra ypatingas, tai loginės mašinos, jeigu galima būtų taip pasakyti, kvailumas arba, kitaip tariant, yra nuoroda į tokį neadekvatumą, kuris atsiranda dėl logiškumo pertekliaus; neatsitiktinai šis pavyzdys užgimsta logikos teoretiko galvoje. Problema išties slypi ne šieno kupetoje, o logiškumo sekos būtinume. Buridano asilas logine prasme yra visiškai teisus (po mirties).

Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau taip pat girdėjome poringę apie V. Landsbergio arklį. Ne, nesakykite, – tokie mitai neatsiranda tuščioje vietoje. Kita vertus, mūsų smalsumą pastoviai pakursto pats V.Landsbergis, kartas nuo karto paslaptingai nutęsdamas: „Ir arkliui tai aišku…“ Nereikia būti dideliu gudruoliu, kad suprastum, jog kalbama čia ne apie paprastą arklį, tikrai ne apie kokį gūdaus kaimo kuiną…

Kaip atrodo, Landsbergio arklys (LA) nėra toks sutvėrimas, kuriam grėstu mirtis dėl vaizduotės trūkumo ar logikos pertekliaus. Jau mūsų laikais LA garsėja nepaprastais pranašautojo sugebėjimais ir šioje sferoje gali konkuruoti net su pačiais žymiausiais tokios Dievo dovanos institucionalizacijos pavyzdžiais, pradedant nuo Delfų orakulų; labai tikėtina, jog istorija tik dar labiau išryškins lietuviškojo fenomeno spalvas.

Taigi Landsbergio arklys yra nepalyginamai protingesnė būtybė nei Buridano asilas. Vieni pasakoja, kad tokie arklio sugebėjimai, t. y. visokeriopas spontaniškumas atsirado mutacijų pasėkoje, – esą nuo pusiau mitologinės būtybės V.Lansbergio artumo stebuklinių savybių įgyja net negyvi apyvokos daiktai, taigi nieko nuostabaus, jeigu minėtasis arkliškas fenomenas LA viršija paprastojo arklio standartus, lygiai kaip patriarcho vaizdinys toli pranoksta mūsų pageidavimus ir reikalavimus, keliamus paprastam politikui; kiti įrodinėja, jog vadinamasis Landsbergio arklys yra tiesiog iš Herbo nužengęs Vyčio Žirgas.

Ar nebūtų pernelyg įžeidu dabar tokiam arkliui siūlyti šieno stirtą, gal ir avižų gorčius būtų visai ne vietoj?.. Vaizduotė per prievartą perša įsivaizdavimą, kad toks arklys vakarais, atitokęs nuo valstybės rūpesčių, rūko kaljaną ir kibirais geria sidrą. Tačiau kaip yra iš tikrųjų – valstybės paslaptis.

Galima, žinoma, be visa ko kito prisiminti, kad jau Kaligula yra bandęs įvesdinti arklį į pašvęstųjų ratą, įpareigojęs Romos diduomenę savo mylimą ristūną vadinti senatoriumi. Tad ar Landsbergio arklys galų pagalės taip pat negalėtų pretenduoti užimti bent ministro posto, jeigu greitomis pasistengtų pramokti kokią nors užsienio kalbą?

O moralas toks: mums visiems svarbu, stojus išbandymams, neprarasti arkliško humoro jausmo.

2018.10.03; 18:00

Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Prestižiniame sostinės Užupio rajone stūkso prabangi vieno turtingiausių šalies advokatų Rolando Valiūno vila su vaizdu į Gedimino pilį. Iš kur pinigai?

O pinigų yra tiek, kad net problema, kur juos išleisti. Svarbu tinkamai pasirinkti draugus.

R. Valiūno kontora pirmus milijonus susikrovė dar konservatoriams drauge „Villiams“ ir Valdu Adamkum prastūminėjant „Mažeikių naftos“ aferą, kai valstybė prarado milijardus litų. Ir niekas už tai nenubaustas.

Girdžiu, kaip skaitytojas klausia – o kiek gi už tai pasodino į kalėjimą? Deja, turiu nuvilti – nė vieno. Priešingai, Jos ekscelencija Respublikos Prezidentė tuometį energetikos ministrą A. Sekmoką už tai apdovanojo ordinu. O dabartinis Seimo NSGK pirmininkas V.Bakas jį pasiskyrė savo visuomeniniu konsultantu…

Beje, pono V. Bako žiniai, nes tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui: su ponu A. Sekmoku be finansinių aferų sietini ir neaiškūs veikėjai kaip Adam Saulius Vaina, bei Ramias Wali ir kai kurie kiti. Kodėl valdančioji koalicija (išskyrus A. Širinskienę) nutyli seniai žinomą, bet vis užtušuojamą faktą, kaip privilegijuotojo TS-LKD anūko G. Lansbergio šeima krovėsi milijonus tos pačios energetikos įmonių sąskaita? Ir už valstybinės energetikos įmonės specialiai jų verslui įrengtas patalpas mokėjo simbolinius nuomos mokesčius? Aš jau net nekalbu apie moralinį pralobimo vaikučių sąskaita aspektą. Juk šie ponai taip mėgsta moralizuoti kitus, tad turėkim drąsos bei principingumo ir pasižiūrėkime, kas už to slypi. Manau, kad jei LVŽS ir kartu valdantys LSDDP nesuras savyje drąsos ir išminties priversti teisėsaugą principingai nubausti kaltuosius už akivaizdžias vagystes ir chaosą energetikos sektoriuje (kai net už dujų laivo saugyklos nuomą pinigai pervedami į ofšorines zonas!), tauta už tai neatleis. O to tik ir telaukia įgudę manipuliatoriai bei melagiai ponai konservatoriai.

Tokių faktų per neilgą atkurtos valstybės istoriją buvo galima prirašyti jaučio skūrą. Manau, čia labai tiktų ponios Aušros Kavaliauskaitės-Kukštienės atsiliepimas į mano Fb paskyroje patalpintą R. Ozolo recenziją: „Tiems, kas skaitys visą R. Ozolo komentarą apie Džono Perkinso knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“, patariu visų pirma perskaityti knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį…Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė „šoko terapija“, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėje – R. Wali. Kodėl „Mažeikių naftą“ perėme lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoje, o lietuviai nešioja senų britų „antis“ ir daugybę kitų dalykų…“ Labai taikliai pastebėta!

Tiesiog šie keli itin ciniški korupcijos, o tiksliau – vagysčių, pavyzdžiai, kuriuos toleruoja ir net skatina aukščiausia šalies valdžia, tik iliustruoja, į kokią duobę esme įkritę. O didžiausia bėda ta, kad per tokius gobšuolius ir bailius esame paradę apie 40 proc. savo aktyviausių tautiečių. Dėl jų Lietuva baigia išsivaikščioti. Virš milijono tautiečių priverstinis (sukuriant tam ypatingas sąlygas) išgujimas – išvarymas iš savo Tėvynės yra didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. O tam leidę įvykti asmenys yra valstybės išdavikai. Po šio mirtino smūgio mūsų tautai bus labai sunku atsitiesti. Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip klostėsi ligi šiol, galimybės išlikti, manau, lygios nuliui.

Artėjant LR Prezidento rinkimams, vis ryškiau pastebima, kokią isteriją už užkulisinius pinigus ar kitokio tipo paslaugas kelia žiniasklaida – taip ji formuoja gelžbetoninę apsauginę sieną keliems sistemai tinkantiems pretendentams. Tinkantiems, nes jie yra jos kūdikiai. O tiems, kurie turi drąsos ir išmanymo, kaip tą sistemą pakeisti į priimtiną daugeliui, reikia arba labai didelių pinigų rinkimams, arba masiško žmonių palaikymo. Pastarasis vėlgi be žiniasklaidos sunkiai įmanomas – na, nebent Lietuvoje įvyktų stebuklas, ir žmonės, atsibudę po užtrukusio hipnozės seanso, pagaliau pradėtų savarankiškai ir blaiviai mąstyti. Arba atsirastų – kas išvis utopija – keli dori ir sąžiningi žurnalistai, kurie imtųsi tokias idėjas viešinti ne už pinigus.

Nors padėtis ir atrodo beviltiška, vis tiek norėtųsi garsiai pamąstyti, o kokio gi Lietuvai reikia vadovo. Kaip sakė Albertas Einšteinas, mes negalime įveikti problemų su ta pačia mąstysena, kuri tas problemas sukūrė. Taigi, turime keisti mąstyseną. Tai sunku, bet įmanoma, jei pirmas tai padarys šalie vadovas ir savo pavyzdžiu kitus paskatins.

Manau, kad esminiai kriterijai tokiam vadovui yra drąsa, išmintis – žinojimas, ką ir kaip reikia daryti, bei dora. Drąsa reikalinga neišpasakyta. Jei prireiks, jis privalo būti pasiryžęs už Lietuvą net ir paguldyti galvą! Nes jeigu tikrai imsis to, kas neatidėliotinai būtina, tokio prezidento gyvybei iškils rimtas pavojus. Juk pagal veikiančią LR Konstituciją jis turi didžiules galias visai teisėsaugai. O kas dedasi energetikoj, aš jau minėjau – tik imk ir dirbk. Nedelsiamo teisėsaugos reagavimo reikalauja ir dar man vadovaujant Seimo NSGK 2006-2007 metais atskleista „valstybininkų“ klano veikla (kuris niekur nedingo) bei nauji NSGK tyrimo išviešinti faktai apie „MG Baltic“ ir Co. Valstybė turi būti apvalyta nuo kyšininkų, vagių ir aferistų. Manote, jie nesipriešins? Juk tai – galią, pinigus ir įtaką turinčios grupuotės, kurios, pajutusios pavojų savo egzistencijai, griebsis bet kokių metodų.

Ponia D. Grybauskaitė, ateidama į prezidentes, iškilmingai žadėjo jas likviduoti. Deja, baimės akys didelės. Tų grupuočių per jos valdymo metus ne tik kad nesumažėjo, bet net ir atsirado daugiau, jos sustiprėjo. Taip kad ne anglų kalba ar vien užsienio politika turi rūpėti valstybės vadovui. Jam, visos Tautos renkamam, pirmiausia turi rūpėti kiekvieno valstybės piliečio gyvenimas. O koks tas gyvenimas, jeigu kasdien bėgama iš Tėvynės? Jeigu apie pusė milijono bendratautiečių gyvena žemiau skurdo ribos? Šimtai tūkstančių gauna minimumą, o tai dienai – apie 12 eurų. Lai susimąsto kandidatai, kaip iš tiek pragyventi.

Sakysite, prezidentas turi užsiimti užsienio politika. Blefas! Būkime biedni, bet teisingi – kiek Lietuva lemia užsienio politiką? Ją lemia didžiosios valstybės ir geopolitiniai blokai. Didžiausia užduotis šalies Prezidentui – sutelkti tautą, kad reali dauguma pritartų permainoms, ir veikti visų, o ne kelių oligarchų labui. Būtent savo gyventojų susitarimą kaip veikti ir ko siekti kaip esminę sėkmės priežastį įvardija Šveicarijos ir kitų klestinčių šalių mokslininkai bei politikai. Lietuvoje, deja, kol kas viskas yra atvirkščiai. Į piliečių nuomonę neįsiklausoma, visuomenės apklausos – nupirktos arba gudriai sukompiliuotos, t.y. klausiama taip, kad gautų norimą atsakymą. Akis deginantis pavyzdys – V. Uspaskicho sugrįžimas, kai, užuot sėdėjus kalėjime, grįžtama valdyti valstybės ir iš karto – stulbinantis reitingų šuolis! Štai kuo reikėtų labai rimtai susidomėti mūsų specialiosioms tarnyboms. Juk šis veikėjas ruošiasi, remiamas svetimos valstybės, pasiimti Lietuvos premjero postą. Geras pasirinkimas vietoj Lukiškių…

Prezidentas, suburdamas įvairių socialinių sluoksnių valstybės piliečius, jiems paaiškintų siekiamus tikslus ir sutelktų bendram veikimui. Tai – būtina sąlyga: Prezidentas privalo remtis ne biurokratais, o Tauta. Ne per masiulius prašinėti neaiškios kilmės turtuolių malonės, o veikti žmonių labui ir su jų palaikymu. Toks Prezidentas gali kalnus nuversti, tik reikia tai pačiam suprasti ir sugebėti atlikti.

Ryškiausia ir, mano manymu, perspektyviausia veikimo kryptis – skaidrumas. Skaidrumas, pakeisdamas skandalų kultūrą, turi tapti valstybės gyvenimo pagrindu. Tai turi būti įgyvendinta visose gyvenimo sferose – pradedant valstybės valdymu, verslu ir baigiant žmonių tarpusavio santykiais. Be to, skaidrumas turi tapti viešas – kaip ir viešumas taip pat turi būti skaidrus. Turime išmokti gyventi ir dirbti taip, kad vieša tai reiškia – skaidru, o skaidru – tai vieša. Skaidrūs santykiai ir aukštosios technologijos bei dora su teisingumu ir yra tas fundamentas, kuris leistų atkurti griūnančią valstybę. O šalies vadovas, sutelkęs aktyviausius tautiečius šalyje ir užsienyje, jų remiamas ir būdamas ištikimas duotam Žodžiui, atkurs teisingumą. Teisingumą plačiąją šio žodžio prasme – tiek ekonomikoje, tiek teisėsaugoje, tiek visų mūsų gyvenimuose. Nieko negali būti svarbesnio valstybės vadovui už siekį visomis įmanomomis priemonėmis  atkurti baigiančią išsivaikščioti Tėvynę.

Teksto autorius dr. Algimantas Matulevičius – buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, šiuo metu – LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas

(Bus daugiau)

2018.08.28; 09:00

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ministro pirmininko patarėja, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoja Auksė Kontrimienė 2016 m. birželio 8 d., prieš po dienos vyksiantį Seimo posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma rezoliucija dėl LKP pasmerkimo, išplatino rašinį, pavadintą Lietuvos neokomunistai, vienykimės!, kuriame davė aiškų signalą LSDP frakcijai bei buvusiems LKP nariams Seime nebalsuoti už tokią rezoliuciją.

Komunistinės kilmės LSDP, pasižyminti senąja partine drausme, signalui besąlygiškai pakluso, juolab kad jis sukėlė nostalgiją šūkiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“. Pakluso ir kitose frakcijose išsibarstę buvę komunistai bei „bevardžiai“ komunistai. LKP smerkiančią rezoliuciją 2016 m. birželio 9 d. Seimo posėdis balsų dauguma atmetė, taigi LKP šiame Seime nebuvo pripažinta nusikalstama ir šalies gyventojų genocido vykdytoja.

Už Seimo nario Audroniaus Ažubalio pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33. Už balsavo opozicinės TS-LKD ir LS frakcijos, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.

LSDP pirmininko pavaduotoja ir Ministro pirmininko patarėja agitaciniame savo rašinėlyje bei posėdyje pasisakę LSDP frakcijos nariai priekaištavę, kad neva konservatoriai pasiūlė rezoliuciją siekdami sau palankesnės padėties prieš Seimo rinkimus, sako gryną netiesą.

Rezoliucija Seimui buvo pateikta iškart po konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusios 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Šioje Konferencijoje dalyvavo ir už rezoliuciją balsavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei ne privilegijuotųjų kėdėse, o sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų atstovai (315 asm.).

Tai daugiau nei dukart viršijantis Seimo narių skaičių atstovai, vienijantys represijas patyrusiųjų balsus, todėl jinai gyvuos ir be Seimo malonės, o Seimo sprendimas tepasilieka pelnytai užmarščiai.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Gera tai, kad iš tikrųjų įvyko akivaizdus liudijimas, koks gyvastingas išliko komunistinis raugas, koks tas garsinamas LKP atsiskyrimas nuo SSKP tebuvo tik be išpažinties, be atgailos ir be Tautos duoto išrišimo kosmetinis gestas, palikęs buvusiesiems kruvinos kilmės dėmę.

Po akibrokštui prilygusio LKP smerkiančią rezoliuciją atmetimo, komunistines represijas patyrusių organizacijų atstovai iš naujo skatino Seimą rezoliuciją svarstyti.

Seimo nariai A.Ažubalis, L.Kasčiūnas, E.Jovaiša, P.Urbšys, A.Kubilius ir Ž.Pavilionis 2017-06- 27 pateikė LRS rezoliuciją „Dėl LKP nusikalstamos veiklos įvertinimo projektas (Nr.XIIIP-873) ir visų laisvės kovotojų džiaugsmui buvo priimta. Balsavime dalyvavo 78 Seimo nariai- už 53, prieš 1 ir 24 susilaikė. Už rezoliuciją balsavo 27 TS LKD nariai, tarp jų – ir partijos pirmininkas G.Landsbergis.

Seimas savo rezoliucijoje kvietė Vyriausybę kuo skubiau parengti tuo klausimu LR Įstatymą. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS), matydama, kad LR Vyriausybė vilkina šį darbą, 2017-08-11 d. paruošė raginimą, kad Įstatymo projekto ruošimas būtų paspartintas. 2017-08-23 d. LLKS gavo Teisingumo ministerijos raštą Nr.(1.18)7R-6747, kuriuo pranešama, kad kreipsis į Lietuvos Teisės institutą, o tuo pačiu mus informavo, ar juridinis asmuo, konkrečiai LKP LR, Įstatymu galėtų būti pripažintas nusikalstama organizacija ir kokios tai būtų galimos tokio pripažinimo pasekmės. Vadinasi, Teisingumo ministerija pripažįsta LKP subjektiškumą, kuriai gali būti taikomas nusikaltėlės statusas.

Nenorą komunizmą įvertinti tarptautiniu mastu rodo Estijos iniciatyva organizuotas Teisingumo ministrų susitikimas Taline 2015-08-23, kuriame dalyvavo 18 valstybių atstovai. Tikslas – įsteigti tarptautinę instituciją-tribunolą, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus. Pusantrų metų laukusi atsakymo iš Lietuvos, Estijos Teisingumo ministerija dar kartą kreipėsi prašydama konkretaus atsakymo. Deja, Lietuvos Vyriausybė, kurios vadovas – buvęs sovietinės milicijos pareigūnas, šiuo klausimu aiškios nuomonės neparodo, tačiau viešoje erdvėje skleidžia nuomonę, kad svarstomą reikalą reikia palikti istorijai, organizuoti konferencijas, kurti filmus ir pan., kad estų kvietimas kurti tribunolą yra simbolinis aktas.

Akivaizdu jog komunizmo nusikaltimai stumiami į užmarštį, tarsi vyksta jau praėjusios ligos pasikartojimas sveikstant, ligos atkritimas, komunistinio raugo recidyvas, nuo kurio daug sunkiau sveikstama.

Nesulaukus iš LR Vyriausybės įstatymo projekto, dviejų Seimo narių A.Ažubalio ir L.Kasčiūno kantrybė trūko. Jie patys ėmėsi iniciatyvos ir 2018-08-01 d. pristatė LRS įstatymo projektą, kuriuo siekiama galiausiai įtvirtinti istorinę tiesą ir LKP aukščiausiu teisiniu lygiu pripažinti atsakinga už totalitarinio sovietų režimo nusikaltimų organizavimą.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Čia prieštaravimais į viešumą išėjo komunistinio raugo šalininkai, buvusios sovietinės nomenklatūros komunistai ir komjaunuoliai N.Oželytė-Vaitiekūnienė, B.Bradauskas, L.Linkevičius ir net jaunasis socialdemokratų lyderis G.Paluckas.

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.

Tai tik paliudijo komunistinio raugo gyvastingumą.

Tačiau ką liudija prie šios kompanijos prisidėjęs TS LKD pirmininkas G.Landsbergis, pavadinęs savo bendrapartiečius LKP smerkiančio įstatymo pateikimo iniciatorius populistais ir jam pritariantis profesorius V.Landsbergis, teigiantis, kad LKP nebuvo ir todėl jos smerkti nereikia? Ar belieka balsavimu LKP pripažinti Respublikos teisinės sistemos legaliu dėmeniu ir nebe Basanavičiui, o „šeimininkui“ Sniečkui Vilniuje statyti paminklą?

Po minimų akibrokštams prilygstančių pareiškimų buvo organizuota LRS spaudos konferencija, kurioje tvirtai pritarta A.Ažubalio ir L.Kasčiūno įstatymo pateiktam projektui.

Ar gelbės Lietuvą nuo tūnančios šešėlyje (pogrindyje?) LKP globos Seimas, netrukus pamatysime. Jei ne, – Valstybę turės gelbėti pilietinė tauta.

2018.08.22; 13:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Liepa prasidėjo įspūdingai. 

Liepos 1-ją su gimtojo miestelio bendruomene ir gausiais svečiais, kurių buvo keliskart daugiau, nei miestelio gyventojų, atšvenčiau Darbėnų tradicinę šventę „Petrines“, džiūgaudama, kad dar daug yra Žemaitijoje gyvų, dainuojančių, šokančių, besišypsančių žmonių.

Liepos 2-ji irgi atnešė savo malonę: bendravimą Kretingoje su politiniais  (ir kultūriniais) bendraminčiais, tarp kurių – ir pora Seimo narių, iš tų, kurie neleidžia vilčiai užgesti.

Kai kur pūtėm į vieną dūdą, kai kuriais klausimais diskutavom, bet visi, pavyzdžiui, sutarėme, kad Lietuvos švietime praktiškai nebeliko Lietuvos istorijos, o lietuvių kalbos ir mokymo, ir mokėjimo lygis, ir prestižas smuko iki neregėtų žemumų.

Ir ką jūs sau manote, atrodo, tos mūsų kalbos bus nuėjusios tiesiai Dievui į ausį, nes jau liepos 3-siosios rytą aš užsiroviau – ir kur? „Maximoje“! – tiesiai ant simpatiškos, spalvingos, kompaktiškos knygelytės, vardu „Lietuvos istorija. Chronologinė laiko juosta“.

Ausyse suskambo M. Mažvydo raginimas: „Imkiet mani ir skaitykiet…“.

Neišdrįsau nepaklausyti…

Skaitau: UAB Media incognito; 2018 m.; sudarytojas Romas Skersis.

Leidinyje atmintinės forma (armonikos dumplių  principu) pateikta Lietuvos istorinio kelio visuma, nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki šiandien. Tai, kaip rašoma ant viršelio, „beveik 2 m. [metrai – ši istorija skaitoma metrais – J.L.] svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių laiko juosta“.

Ir dar leidėjai pažada, kad leidinys puikiai tiksiantis ir moksleiviams, ir „kiekvienam lietuviui, kuriam rūpi Tėvynės istorija!“

Tad imu ir skaitau.

Tačiau kažko nepermanau…

Beje, mano rašinys jokiu būdu nepretenduoja į analitinį atsiliepimą, specialisto vertinimą. Tai tik eilinės istorijos vartotojos, kai kurių istorinių įvykių dalyvės ar liudininkės įspūdžiai.

Įspūdžiai labai margi. Svarbiausia – ne kartą nustebau ir suglumau, nesuprasdama autoriaus, tiksliau, leidinio sudarytojo įvykių ir minėtinų asmenybių atrankos principų.

Pavyzdžiui, pasigėrėtinai išsamiai išdėstyta LDK istorija, įvykiai, paminėta, net už ko Gediminas ištekino savo vaikus (tai, matyt, itin privalu atsiminti moksleiviams?). Beje, kas tokie Kristinas Astikas bei Rumbaudas Valimantaitis? O Stanislovas Kęsgaila?

Istorijos magistrai ar daktarai tikriausiai žino, bet aš dar neišlipau iš stropaus studento lygio, tad nors nežinau, bet noriu žinoti. Tik nesu tikra, ar privalu atsiminti visus tuos badmečius ir visus Vazas…

Idėjinis Lietuvos laisvės lygos lyderis buvo Antanas Terleckas. Romo Jurgaičio (ELTA) nuotr.

Kuo arčiau mūsų dienų, tuo abejonių ir klaustukų daugiau… Kazokų ir valstiečių sukilimas Ukrainoje? Pasirodo, jokio supratimo neturėjau, kad tas 1648 m. sukilimas toks svarbus Lietuvos istorijai, kaip ir Šv. Kazimiero koplyčios pristatymas prie Vilniaus Katedros…

Gal sudarytojas itin jautrus religijos klausimams? Bet nei apie patį Šv. Kazimierą, nei apie palaimintuoju neseniai paskelbtą vyskupą-kankinį Teofilių Matulionį – nė žodžio…

Užtat Lietuvai patekus į carinės Rusijos glėbį, o vėliau tapus SSSR respublika, visi Rusijos carai, visi TSKP ir LKP pirmieji sekretoriai suminėti ne mažiau skrupulingai, kaip ir Vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentai. Ir juos visus, su Černenka ar Griškevičium, būtina atsiminti? Juk tai – istorijos šiukšlės, o ne asmenybės, atsiprašau buvusių ir tebegyvuojančių komunistų….

Beje, yra leidinyje ir tokių nukrypimų nuo istorinės raidos ir tiesos, kuriuos sunku pavadinti kitaip, nei piktybiškai tendencingais. Pavyzdžiui, paminėti 1831 m. ir 1863 m. sukilimai, bet – nė žodžio apie Kražių skerdynes… Paminėtas vyskupas M. Valančius, bet nė neužsiminta apie jo įkvėptus ir organizuotus Blaivybės bei Knygnešystės sąjūdžius. Ar jie mažiau reikšmingi lietuvių istorijai, nei karas tarp Sapiegų ir Oginskių?

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, sudarytojas, matyt, organiškai neperneša nei žodžio „Sąjūdis“, nei pačios sąjūdžio, kaip tautą žadinančios ir veiksmui vienijančios idėjos. Nes nerado vietos net naujausiam, ne tik Lietuvą, bet ir visą SSSR sukrėtusiam istoriniam reiškiniui – 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui (LPS), kaip ir jo įkūrėjams, lyderiams Romualdui Ozolui, Vytautui Landsbergiui, Justinui Marcinkevičiui. Jie ką, savo laikui padarė mažesnę įtaką, nei Jonas Šliūpas (1861-1944)?

Tendencingiausiai sudarytojas pateikė Lietuvos išsilaisvinimo iš SSSR istorijos etapą. Jame neliko vietos ne tik LPS ar Lietuvos Laisvės Lygai su jos lyderiu Antanu Terlecku, bet ir įžymiesiems partizanų vadams.

Nepaminėtas ir Atkuriamasis Seimas bei jo pirmininkas, faktiškasis tuometinės Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Išeitų, Kovo 11-ją atkurtoji Lietuvos valstybė daugiau nei du metus neturėjo savo teisėtos valdžios ir vadovo? Gal ir valstybės nebuvo? Užtat neapsieita be Theodoro Adriano von Rentelno, okupacinės valdžios vietininko…

Na, sakykim, neužteko žinių, profesionalumo ir elementarios pilietinės savivokos leidinio sudarytojui… Būna… Būna, kad žmogus pinigų turi daugiau, nei proto…

Bet kas už liežuvio ar kažkurios kitos vietos traukė tą auksaburnį, kuris paskelbė, jog šis leidinys – „aiški ir nuosekli svarbiausių Lietuvos istorinių datų chronologija, puikiai tinkanti kaip pagalbinė mokymosi priemonė moksleiviams ar istorijos studentams“?

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O mes dar stebimės, sielojamės ir net piktinamės, kad iš Lietuvos masiškai išvažiuoja mokyklas baigę jaunuoliai, kad jie neturi nei istorijos žinių, nei patriotizmo… O iš kur jiems jų semtis, kieno pavyzdžiu sekti? Von Rentelno? Rolando Pakso? Ringaudo Songailos?

Demokratija yra demokratija, bet valstybės, tautos istorija – ne privatus daržas, kur kas nori, tą ir sodina, tą ir augina bei visuomenės „stalui“ pateikia. Egzistuoja mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos švietimo bei kultūros ministerijos, kuriose dirba specialistai, ir ne už tokį varganą atlyginimą, kuriuo priversti tenkintis daugelis istorijos mokytojų ar net dėstytojų. Galėtų tie specialistai pasidomėti ir įvertinti, kas, kaip ir kieno užsakymu kuria ir platina tokias Lietuvos „istorijas“, kurios nepadarytų gėdos net profesoriui A. Bumblauskui (turiu galvoje jo pastaraisiais metais vis ryškėjantį polinkį į tendencingą kai kurių istorinių įvykių, procesų traktavimą…).

O juk mūsų istorija turtinga ne tik rimtais įvykiais, solidžiomis asmenybėmis, bet ir kuriozais, paradoksais.

Na, ar ne kuriozas su paradoksu, kad būtent šiais metais, kai minime LPS trisdešimtąsias metines, o Vasario 16-tą atkurtos Lietuvos valstybės šimtąsias metines, pasirodo istorija vadinamas leidinys, kuris savo nutylėjimais teigia: nebuvo jokio Didžiojo Sąjūdžio, nebuvo Seimo, paskelbusio atsikuriant Nepriklausomą Lietuvos valstybę, nebuvo žmogaus, kurio lūpomis tai ir buvo paskelbta.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra tuščia vieta, balta (ar juoda) dėmė ten, kur galėjo būti naujausių laikų Lietuvos istorijos pasididžiavimas ir garbė.

Gal mes, skęsdami tarpusavio rietenose, patyčiose, tikros ar netikros garbės dalybose, juodindami vakarykščius herojus, lyderius, išsižadėję vienybės ir  tiesos, tik to ir teverti: tuščio lapo Aukščiausiojo rašomoje istorijoje?

2018.07.05; 06:00