Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto
Jei Seimo nariai nenori, kad Lietuvą nuo Seimo pirmininko kėdės valdytų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, reikėtų Viktorą Pranckietį palikti parlamento vadovo kėdėje, sako profesorius Vytautas Landsbergis.
 
Pasak jo, užsitęsęs chaosas Seime dėl V. Pranckiečio likimo parlamento vadovo kėdėje yra ne kas kita, kaip R. Karbauskio įnorio atsikratyti buvusiu bendrapartiečiu pasekmė.
 
V. Landsbergio teigimu, ne sumenkęs pasitikėjimas V. Pranckiečiu ir ne koalicinė sutartis, numatanti Seimo pirmininko postą „socialdarbiečiams“ yra tikroji „valstiečių“ lyderio reiškiamos intencijos priežastis.
 
„Sakoma, kad jis (V. Pranckietis. – ELTA) nepateisino pasitikėjimo. Kieno? Seimas neturi jokio nepasitikėjimo Pranckiečiu, vienas žmogus ant jo įsiutęs ir nori, kad jo nebūtų. Šventa koalicijos sutartis su partneriais, kurios mes turime laikytis, bet jeigu (postas siūlomas. – ELTA) Čmilytei, tai jau galima nesilaikyti, jeigu Karbauskiui – galima nesilaikyti. Tai primityvus politikavimas ir šnekėjimas apie nežinia ką… tai žiauriai nepuošia Seimo ir pačios Lietuvos“, – „Žinių radijui“ sakė V. Landsbergis.
 
Profesoriaus teigimu, kitą savaitę planuojamame balsavime dėl V. Pranckiečio tie Seimo nariai, kurie nepalaikys „valstiečių“ inicijuojamo dabartinio Seimo vadovo pakeitimo, pasisakys ir prieš brutalų politikos darymą. Kartu, pabrėžė jis, būtų pasisakyta ir prieš galimybę, kad R. Karbauskis valdytų Lietuvą nuo Seimo pirmininko kėdės.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
„Jeigu žmonės nenorėtų Karbauskio, kad jis valdytų Lietuvą net iš Seimo pirmininko pozicijos, tai paprasčiausiai turi neatleisti Pranckiečio. Čia nereikia balsuoti tiesiai prieš Karbauskį. Galima neatleisti Pranckiečio ir viskas lieka pakankamai ramiai“, – apibendrino Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas R. Karbauskis teigia, kad svarstytų Seimo pirmininko kėdėje pakeisti V. Pranckietį.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
 
Politikas Eltai teigė, sutikęs svarstyti galimybę atsisėsti į Seimo pirmininko kėdę, „prigavo“ konservatorius. Pasak jo, konservatorių užuominos, kad „valstiečių“ lyderiui sutikus pačiam užimti parlamento vadovo postą būtų deklaruota ir Tėvynės sąjungos parama išverčiant dabartinį Seimo vadovą Viktorą Pranckietį iš pareigų, buvo tik blefas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.11; 00:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Nekelia juoko pastarojo meto vieši politikų svarstymai, kalbėtis su Baltarusija dėl Astravo atominės elektrinės (AAE), ar ne, o jei taip, tai ko jos maldauti.

Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio nuomonei, kad kalba su Baltarusija tolygi kalbai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, prieštaraujančių lyg ir nėra, pernelyg svarūs jo argumentai. Bet.

Kol kas Prezidentas kartoja, kad reikia kalbėtis. O su kuo, apie ką, kur ir kaip – tyla.

Ir štai Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau vyksta į Minską dalyvauti Europos Sąjungos Rytų partnerystės ministrų aukšto lygio susitikime. „Penktadienį susitikimas su Baltarusijos premjeru, o šeštadienį – mūsų pačių darbotvarkė, klausimai apie Rytų partnerystę, prioritetus“, – trečiadienį Seime žurnalistams sakė jis.

Astravo AE. EPA-ELTA nuotr.

Prieš tai, po Seimo Užsienio reikalų komiteto uždaro posėdžio, jis teigė: „Kaip tik kalbant apie Astravą mums reikėtų konsoliduotis ir stengtis sumažinti žalą, nes objektas jau pastatytas. Tai faktas“. Taigi, išsidavė, kad ne AAE uždarymo galimybė bus svarstoma, o kažkokios žalos sumažinimas.

TS-LKD, V. Landsbergis, kai kurie kiti įtakingi politikai mato vienintelę išeitį – vienyti visų trijų Baltijos valstybių ir Lenkijos poziciją Briuselyje, reikalaujant centralizuoto ES įsikišimo į AAE keliamo pavojaus reikalus.

Nesunku numatyti, kaip Vladimiras Putinas gali panaudoti veikiančią AAE ES šantažui.

Štai mūsų Vyriausybė gauna Baltarusijos Premjero perspėjimą, kad AAE iškilo pavojus nekontroliuojamai paskleisti radiaciją. Kol pašalinsime pavojų, dėl visa ko evakuokite savo gyventojus į zoną, nutolusią nuo AAE per 50 km, maloniai patars Baltarusijos Premjeras.

Ir ką, ES neturės prisiimti atsakomybės už ES gyventojų technologinį saugumą ir juos evakuoti iš Vilniaus ir apylinkių kažkur, nežinia kuriam laikui? O ar įsivaizduojame, kiek kainuotų tokia evakuacija ir sugrįžimas? Juk palikti Vilnių be gyventojų – tai ne elektros prietaisus išjungti bute išvykstant atostogų ilgesniam laikui. O žiemą dar ir šildymo problemos, išjungsi, sprogs radiatoriai. Apie paniką jau nekalbu.

Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Paskutiniais duomenimis, AAE pastatymo kaina – apie 10 mlrd. eurų. Nors suma didelė, bet ji nėra nepakeliama našta ES biudžetui, ypač, jei pavyktų ją išdėstyti kokių dešimties metų laikotarpyje. 2020 metų ES biudžetas numato maždaug 150 mlrd. eurų išmokų įvairioms programoms ir paramoms. Tektų dešimtį metų kasmet atsisakyti 0,7 procento biudžeto sumos, bet būtų rami galva.

Jei Vladimiras Putinas nesutiktų su pasiūlymu, ką gi, sutikti jį priverstų dar vienos ES sankcijos.

2019.10.02; 15:05

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žodis Tarybai ir visiems
 
Kol Seime tęsiasi Naisių teatro festivalis, Lietuva stumiama į nepaprastai rimtą, keleriopai lemtingą nacionalinę situaciją. Beviltiškai įstrigusios dėl valdžios negabumo ir užsispyrimo mokesčių ir socialinės reformos; katastrofa mokyklų, gydymo ir socialinės rūpybos tinkle; atsiverianti didžioji Rusijos-Baltarusijos užtaisyta Astravo kiaulystė su neprognozuojamomis šio Kremliaus keršto pasekmėmis.
 
Galima būtų tęsti. Aš stabtelsiu ties Astravo monstrais ir artėjančiais naujais Lietuvos prievartavimais. Esam partijoje nutarę, jog tai visų prioritetų prioritetas. Gerai, kad šiandien laikomės.
 
Taigi, tiesiai prie didžiausios, gyvybinės problemos – Putino keršto jėgainės, prie Astravo.
 
Prieš pusketvirtų metų paskelbtame dviejų buvusių valstybės vadovų ir trijų svarbiausių partijų pirmininkų Kreipimesi (gaila, be socialdemokratų) yra sakoma:
 
„Kreipimasis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir kartu į visas tarptautines organizacijas su reikalavimu padaryti viską, kad Baltarusijos Astravo jėgainės statyba nedelsiant būtų sustabdyta. Lietuvos Vyriausybė kartu turi užtikrinti, kad Astravo atominėje elektrinėje pagaminta elektros energija jokiomis aplinkybėmis nepateks į Lietuvą, netekės per Lietuvą ir niekad nebus parduodama Lietuvos elektros rinkoje“.
 
Scriptum est, ir po tuo – Ramūno Karbauskio parašas.
 
Dabar 2019-ųjų pabaiga. Ar tikrai „viskas padaryta“? ar techniškai kas nors padaryta?
 
Po šių dienų nauju Kreipimusi jau yra ir Gedimino Kirkilo parašas, bet nematome Ramūno Karbauskio. Kas žaliuosius paveikė į kapituliacijos pusę? Vis dėlto kviečiame pagalvojus prisijungti.
 
Tegul Sauliaus Skvernelio Vyriausybė viešai svarsto galimybes Lietuvai atsijungti – ko reikalauja ir Konstitucija – ne tik nuo Rusijos-Baltarusijos sąjunginės valstybės, bet ir nuo nusigręžiančių, „Baltijos kelią“ pamiršusių ir iš mūsų nelaimės ketinančių užsidirbti, braliukų. Beje, Lenkija broliškesnė, ji tai padarė.
 
Šiandien pabaisa jau baigiama statyti, nuo pat pradžių pažeidžiant europinius, tarptautinius ir žmoniškumo principus. Pernelyg arti Lietuvos sostinės ir seismiškai jautrioje, taigi dvigubai neleistinoje vietoje. Tačiau diktatoriai mano ir sako, kad už sienos jų pusėje – vsio dozvoleno. Čia Smerdiakovo principas iš F. Dostojevskio „Brolių Karamazovų“.
 
Net ir Smerdiakovas suprastų, kad sklindanti radiacinė tarša – ar tai būtų oro dulkės, ar Neries ar gruntiniai vandenys – nėra „už sienos“; ši tarša nepripažįsta politinių sienų, jeigu tų sienų bent 100 km toliau nenubrėžė sveikas protas ir padorumas. O kai susideda į vieną daiktą darbo chaltūra ir gobši korupcija, tada drioksteli Černobylio atvejis. Kodėl nelauktina prie Vilniaus?
 
Rusija arba Kremlius dabar tą perspektyvą rezga, užtaisinėja ir savo provincijai – Minsko gubernijai, ir kaimynei Lietuvai. Tuo pačiu – Europos Sąjungai, kurios dalimi esame, bet ponai Mogherini ir Junckeris to turbūt nesupranta. O Lietuva su jos besikeičiančiomis valdžiomis iš pradžių buvo klaidinama, kad gal pavyks pirmiems pasistatyti saugią japonų-amerikiečių jėgainę, kol nesutrukdė jungtinės žaliųjų ir valstiečių pastangos su apgaulingu referendumu; o dabar jau 7 metai kairiųjų ir papirktųjų valia žengiam pražūtingu nesipriešinimo, gal ir slaptos išdavystės keliu. Mat nieko nedarymas – tai irgi darymas.
 
Yra paskutinis laikas visiems kartu tarti: DAROM!
 
Jeigu ministras L. Linkevičius nemato pasipriešinimo prasmės, kaip kartais prisipažįsta, gal tegul nebevargsta savo sunkiame poste. Nemanau, kad ministras be tvirtų valstybinių įsitikinimų gali būti siunčiamas spalio pradžioje į Minską, kad ten balsuotų Lietuvos vardu.
 
Nebeturime laiko politiniams korektiškumams ir dairymuisi aplink – „o ką pasakys kunigaikštienė Marja Aleksejevna?“ Privalu kalbėti tiesiai ir suprantamai. Pavyzdžiui.
 
„Mes nesutinkame ir niekad nesutiksime. Astravo monstrą – į Mohyliovą!“;
„Nemokėsim už tą virvę, ant kurios mus nori pakarti“; „O jūs, briuseliečiai, kurie nesuprantate, – suprasite“.
 
Nemaža dalykų jau sakome tiesiai mūsų, TS-LKD, šių dienų dokumentuose. Nelengva, sunku su partneriais, sunku ir su lietuviais, bet reikia.
 
Antai apgaulingi plepalai apie neva didesnį jėgainės „saugumą“ – ten, toje prakeiktoje vietoje, ji apskritai negali būti statoma. Bet rūpinsimės blėniais ne darbais, o žodžiais.
 
Be kita ko, jei nuoširdžiai nepritariamai žiūrėtume į vietininko Lukašenkos atominį bankrotą ir išreikalautume jėgainės perkėlimo kitur, Europos Sąjungai dengiant netesybas arba perprojektavimą prie Mohyliovo, išgelbėtume ir sesę Baltarusiją iš amžinos skolų vergijos Kremliui. O kaštai, nors ir atrodytų didoki, būtų nepalyginamai mažesni už Černobylio. Gal ir už tuos, kurių „Rosatomas“ šiandien pridaro Rusijos šiaurėje. Nors tie raketų darželiai netrukus išnyks amžinojo įšalo atšilimo dumble.
 
Nesileiskime mulkinami kalbomis apie Baltarusiją kaip suverenumo tebesiekiančią valstybę, nes šiandien tokios nėra. Tegu mulkinasi Briuselis, jei nesupranta, kad yra mulkinamas ir melžiamas Putino-Lukašenkos dueto. Jau paskelbti Baltarusijos ekonominės aneksijos planai, po kurių žemėlapio perdažymas bus tik laiko, tad neesminis, klausimas.
 
Jeigu ten, Pinsko pelkynuose, kur batkos KGB kadaise sumetė opozicijos vadus, nepabus broliškos tautos valia gyventi, tai nusižudydami kartu mes gudų neišgelbėsime.
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
 
Nenorom prisimenu Lietuvos išsivadavimo situaciją prieš 30 metų. Ne vienas bičiulis rusų demokratas beveik maldavo: nepalikite mūsų, neišeikite, kovokim kartu už geresnę Rusiją…
 
Tekdavo atsakyti: deja, mes per mažas paukštelis (net jeigu gandrelis), kad ištemptume skęstantį liūne dramblį. Nenorime skęsti kartu, juk buvom kita valstybė. Vėl būsim. O jūs telkitės, kovokit už laisvę ir garbę, smerkit stalinizmą, ir Dievas jums padės. Ir mes iš Lietuvos padėsime.
 
Padėtume ir Baltarusijai, kuomet ji norės išlikti Baltarusija, o ne „Rosbalto“ gubernija.
 
Kai kas nors televizijoje ją vadina nesama suverenia valstybe, neprisidėkim prie Kremliaus apgavysčių.
 
„Už jūsų ir mūsų laisvę“ – gerai. Bet „Lietuva pirmiausia“ – irgi gerai. Juk čia mūsų atsakomybė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.01; 16:01

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad sklandančios kalbos, jog Gabrielius Landsbergis turėtų palikti pirmininko postą – tuščios.
 
Profesorius nemano, kad pats G. Landsbergis yra blogas partijos vadovas, bei teigia, kad Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) yra demokratinė partija, kuri balsų dauguma sprendė, ar pasitiki dabartiniu pirmininku.
 
Eltai duotame interviu profesorius apžvelgė ir TS–LKD artėjančius kitų metų rinkimus. Pirmojo faktinio šalies vadovo po SSRS subyrėjimo teigimu, sunku būtų tikėtis, kad „valstiečiai“ taptų stipriais konkurentais. Pasak V. Landsbergio, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) apskritai sunku pavadinti brandžia, mąstančių žmonių partija.
 
„Ar „valstiečiai“ yra brandi partija, kurioje yra daug mąstančių ir atsakingų žmonių, kurie kolektyviai sprendžia svarbius klausimus? Ar yra vienas, kuris sprendžia? Tai vadinasi vienbalsis sprendimas. Vieno balsas, vienbalsumas. Apie „valstiečius“, kol jie nėra mąstančių žmonių partija, nelabai reikėtų kalbėti daugiskaitoje. Kalbėkime vienaskaita – „valstietis“, – teigė profesorius.
 
V. Landsbergis duotame interviu taip pat apžvelgė Lietuvos eurokomisarų kandidatūras. Profesorius sako manąs, kad Lietuva tikrai pavėlavo į portfelių dalybas, todėl atsižvelgti bent į naujosios Europos Komisijos (EK) pirmininkės Ursulos von der Leyen raginimus Lietuvai skirti kandidatę moterį tikrai reikėtų.
 
Lietuvoje vyksta gana įtemptos eurokomisarų paieškos. Tiek opozicija, tiek ir valdantieji teikia kandidatūras premjerui Sauliui Skverneliui. Daugelis teigia, kad Lietuva apskritai pavėlavo į EK portfelių dalybas, kaip vertinate šią situaciją? Ar Lietuva tikrai pavėlavo?
 
Tikriausiai taip, tikrai pavėlavo. Lietuvos valdžiai, ypač tai, kuri diriguoja koncertui, mažiausiai svarbu tokie Lietuvos atstovavimo ar Lietuvos pasaulinių pozicijų reikalai. Jai svarbiausia – pasidalinti pyragą vietoje, užimti vietas, išsidalinti medžioklės plotus, lipdyti kokią nors koaliciją, dalintis ministerijas, kurių po to vis tiek nebus. Iš tikrųjų tuščias toks reikalas yra, nes jiems ne tie prioritetai ir ne ta iš viso galvosena. Ne apie valstybę galvojama, o apie savo reikaliukus.
 
Prie viso to prisideda ir Europos Komisijos pirmininkės U. von der Leyen reikalavimas pateikti dvi kandidatūras – vyro ir moters, taip siekiant palaikyti lyčių pusiausvyrą. Kaip vertinate EK pirmininkės prašymą, ar jis jums neatrodo perteklinis?
 
Aš manau, kad jai rūpi bendra situacija, kad gerėtų būtent ta kryptimi situacija, kad moterys nebūtų nustumtos į pašalę kokiais nors vyrų sąmokslais arba vertinant labiau vyrų sugebėjimus tvarkytis, nors toli gražu nėra įrodyta, kad jie yra geresni. Tačiau viešpatauja tokia tradicija.
 
O moterys kartais žiūri aritmetiškai, kiek mūsų yra, jeigu mūsų mažiau – negerai, juk turi būti tam tikras skaičius. Tuomet iškyla į pirmą vietą skaičiaus klausimas, ir tuomet atsiranda kompetencijų problema. Tai ar svarbu, kad būtų moteris, ar svarbu, kad būtų kompetentingas asmuo.
 
O kompetencija dabar vėl, kieno požiūriu. Ar Europos reikalų požiūriu, ar kaip toje valstybėje, kas rūpi. Nes toje valstybėje gali rūpėti kokie nors vietiniai dalykai – visai nebūtinai europiniai. Pavyzdžiui, miškų niokojimas. Dabar niokojami Lietuvoje miškai, nusiaubė Labanorą, o dabar įsisiautėjo ir į Punios mišką. Taip, tai yra šios dienos aktualija. Dabar reiktų tai tvarkyti, jei Europa čia turėtų daugiau valdžios, gal ji to neleistų.
 
Ką turėtų daryti koks eurokomisaras, aš nežinau. Galime paskirti eurokomisarą, kuriems nerūpi tokie klausimai. Ministrui galbūt nerūpi. Dabar tokia keista situacija, kad aplinkos ministras leidžia niokoti aplinką. Kaip tai suprasti, kuomet visa Vyriausybė pasiskelbusi žaliųjų Vyriausybe. O jie elgiasi priešingai, niokoja gamtą. Galbūt skaičiuodami, kad laiko yra nedaug, reikia dar suspėti paimti pinigų. Tai yra plėšikavimas ir plėšikų požiūris. Jokie čia ne žalieji, o pažaliavę iš godumo galbūt.
 
LVŽS pirmininkas teigia, kad Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūra bus vienintelė, o jei jis netiktų, „nebalsuosime vis tiek Seime už kokią nors moterį, kuri nebūtų susijusi su LVŽS“. Kaip vertinate V. Sinkevičiaus kandidatūrą, dėl kurios taip užtikrintas Ramūnas Karbauskis?
 
Moteris nesiūloma. Vadinasi, paskelbtas buldozerio principas – bolševikų požiūris. Mes turime kažkiek balsų daugiau, tai pravarysim, kaip norėsim.
 
Aš nenoriu atskirai vertinti V. Sinkevičiaus. Aš matau labai klaidingą požiūrį iš esmės. Pirmiausia, kad yra skiriami žmonės apskritai ne pagal kompetenciją. Kodėl negali būti nepartinis, neutralus ir labai kompetentingas asmuo, kuris nepriklauso „valstiečių“ vadinamajai partijai.
 
Dabar, jei ne „valstietis“, tai ir kalbos būti negali. Tai čia baisiai primityvu yra. Mes su tuo primityvizmu jau blogai atrodom. Taip pat kaip pasakymas, kad moters nesiūlysim. Kodėl prieš moteris? Galbūt jis to nenorėjo pasakyti? Galbūt kuomet yra argumentas, kad būtų pageidautina, kad būtų moteris. Tai ir atrėžė iš karto šalin moteris. Taip nereikėtų sakyti, jei bus labai kompetentinga moteris, mes ją paskirsim, tik mes šiuo metu jos tokios nematom. Galima gi mandagiai kalbėti. Bet galima pasakyti ir šalin moteris. Kaip mes tada atrodom pasaulyje – niekam nesvarbu, o turi būti svarbu.
 
Patys konservatoriai pasiūlė premjerui kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės kandidatūrą. Pati prezidentė teigė, kad EK posto tikrai nesiekianti. Kodėl konservatoriai nepasiūlė pirmiausia partinio žmogaus arba Ingridos Šimonytės?
 
I. Šimonytė taip pat nėra partinė, bet čia nėra pasirinkimo – partinis ar nepartinis. Yra tinkami žmonės. I. Šimonytė būtų labai gera Europos komisarė. Vykusiame partijos posėdyje mes bandėme formuluoti ne taip, kad mes siūlome D. Grybauskaitę prieš jos valią ar nesuderinę kandidatūros. Turėtų būti kitaip. Yra siūloma tiems, kurie daro sprendimą, kitaip tariant, „valdžiukei“ mes siūlome pakalbinti D. Grybauskaitę, kad ji sutiktų. Mes manome, kad protinga valdžia galėtų kalbinti D. Grybauskaitę.
 
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar, jei opozicija kalbina D. Grybauskaitę, yra tuščias dalykas. Kam jai sutikti ar nesutikti, jei R. Karbauskis vis tiek atmes. Nekenčia jos, ji visuomet „valstiečiams“ kliūdavo. Ji jiems – priešė, o priešų gi nereikia. Mes čia matome psichologiją labai nesveiką. Tai kam D. Grybauskaitei tie nemalonumai. Bet jei patys „valstiečiai“ staiga įgautų proto ir nutartų, kad gal Lietuvai būtų gerai turėti D. Grybauskaitę aukštoje pozicijoje, o gal ne tokioje aukštoje, kaip priderėtų prezidentei, bet jeigu ji tik sutiktų.
 
Bet jie turėtų tai daryti, juk jie siūlo. O čia opozicija, kai siūlo, su savo dabartine psichologija išeina tik priešingai… Jei opozicija siūlo, tai atmesti kuo greičiau. Toks žaidimas beprasmis. Bet mums reikia kalbėtis, ar mums rūpi valstybės reikalas, ar mums rūpi valstybės prestižas, reprezentacija, kaip mes atrodysime EK. Jeigu susitaria R. Karbauskis ir kiti, opozicija, juk turi būti balsavimas Seime, tai tada jau susitariama, kad ieškoma kandidato, kuris būtų bendras bei Lietuvai gerai atstovaujantis.
 
Galima dar nekelti pavardės, o tiesiog galvoti, kuris solidžiau atrodytų Briuselyje, ar D. Grybauskaitė, ar V. Sinkevičius, galima svarstyti. Bet, jei susitariama kartu svarstyti, kuris geriau atrodo, tai tuomet išvada kaip ir aiški. Bet tas principas nerūpi, nereikia dabar to, kas geriau sugeba, bet reikia tik mūsiškio.
 
Ar I. Šimonytę saugote artėjantiems rinkimams?
 
Aš nežinau, ar mes ją laikome. Jeigu mums R. Karbauskis pasiūlytų – teikite I. Šimonytę, tai tuomet mes skirsime ją į EK. Tai tuomet būtų tam tikra problema, bet dabar jos nėra, nes jie vis tiek ją atmestų. Todėl mes pasiūlėme patį geriausią variantą, kodėl mes turime siūlyti antrą, jei jo vis tiek nepraleis. Mes siūlome dabar ne Briuseliui, o „valstiečiams“ Lietuvoje. Broliai „valstiečiai“, pagalvokit, ar nenorėtumėte siūlyti D. Grybauskaitės kartu su mumis.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
 
Prezidentui reikia apsispręsti ir dėl Ministrų Kabineto. Nedaugžodžiaujantys Gitano Nausėdos patarėjai prasitarė, kad prezidentas gerai vertina šiuos ministrus: Virginijų Sinkevičių, Vilių Šapoką bei Raimundą Karoblį. Politologai teigia nustebę, kad V. Šapoka pateko į trejetuką, nes, pasak jų, su gerovės valstybe jie neturi nieko bendro. Kaip jūs vertinate prezidento pasirinkimus?
 
Nereikia sakyti, kad gerovės valstybė yra tik pensijos. Gerovės valstybė yra apskritai gerai veikianti valstybė, kurioje klesti teisingumas, sąžiningumas. Tai ne tik pensijos ar socialinės išmokos. Nereikia suprastinti klausimo ir gerovės valstybės idealo. Tai ne tik kišenės gerovė. Tai ir dvasios gerovė bei žmogaus džiaugsmas gyventi toje valstybėje. Tai nereikia sutapatinti netapačių dalykų.
 
Žmogus, einatis prezidento pareigas, turi nuomonę. Jis dabar susitikinėja su ministrais, tikrinasi, galvoja. Jis turi teisę turėti nuomonę, ir jo nuomonė turi reikšmės. Jis gali nesutikti. D. Grybauskaitė nesutikdavo, būdavo tam tikros kandidatūros, su kuriomis ji pašnekėdavo angliškai ir sakydavo, kad, deja, jie neturės ten ką veikti.
 
Kuriuos jūs ministrus įvertintumėte kaip gerai dirbančius, kuriems reikėtų trauktis?
 
Nei aš prezidentas, nei ekspertas ar patarėjas. Žinote, jei skiria „valstiečiai“, tai mano patarimas gali būti tik priešingas. Tai geriau man nekišti pirštų.
 
Vasaros pradžioje buvo įdomi ir Viktoro Pranckiečio situacija. Situacijai kiek aprimus, vertinama, kad V. Pranckietis gavo premjero ir prezidento palaikymą, taip palikdami R. Karbauskį užnugaryje. R. Karbauskis teigė, kad premjero pasikeitusi retorika apie LVŽS yra ruošimasis kitiems rinkimams. Ar teigtumėte, kad R. Karbauskio ir S. Skvernelio santykiai šaltėja?
 
Aš nemanau, kad visą laiką buvo tarp jų kažkokia darna. Nuo pat rinkimų pradžios buvo tam tikrų aiškių skirtumų. S. Skvernelis buvo labiau linkęs į bendradarbiavimą su opozicija, o R. Karbauskis – kategoriškai prieš. Jau buvo matyti, kad jie ne vienas ir tas pats.
 
Ar matytumėte S. Skvernelį kaip LVŽS lyderį?
 
Aš nežinau, kas kaip mato S. Skvernelį. Tai yra tuščios kalbos. Ar „valstiečiai“ yra brandi partija, kurioje yra daug mąstančių ir atsakingų žmonių, kurie kolektyviai sprendžia svarbius klausimus. Ar yra vienas, kuris sprendžia? Tai vadinasi vienbalsis sprendimas. Vieno balsas, vienbalsumas. „Valstiečiai“, kol jie nėra mąstančių žmonių partija, nelabai reikėtų kalbėti daugiskaitoje. Kalbėkime vienaskaita – „valstietis“.
 
Kaip, jūsų nuomone, R. Karbauskiui seksis kituose Seimo rinkimuose?
 
Jis juk sakė jau, kad laimės visus rinkimus. Triuškinamai visus tris. Tai matote, jam taip ir sekasi.
 
Kas bus pagrindiniai konservatorių konkurentai – LSDP ar „valstiečiai“?
 
Aš manau, kad senoji nomenklatūra turės labai rimtai galvoti, kaip jiems konsoliduoti jėgas, kaip, pavyzdžiui, atvirai konsoliduoti tarp kairiųjų socialdemokratų ir buvusių komunistų, dar kažko ten ir tarp vadinamųjų „valstiečių“, nes jie yra iš tos pačios kompanijos, kolūkių vadovybės ir jų palikuonys. Tai jie artimi vienas kitam. Tai galbūt dėlto ir negalėjo susiformuoti koalicija tarp „valstiečių“ ir TS–LKD. Nes „valstiečiai“ vis tiek yra kairėje pusėje, jie ir pasirinko tai. Mums ten geriau, mes ten geriau su Gediminu Kirkilu ar dar ten kuo nors. Jokių konservatorių ir liberalų, mes stovime kairėje pusėje, tai, matyt, yra tokios smegenys ir tokios pažiūros, tokie nusistatymai.
 
Žinoma, aš tikrai nenorėčiau apibendrinamai kalbėti apie visus žmones, kurie ten yra. Ten matomas vienas, įtakingas, turtingas, valingas ir galbūt net kerštingas. Mes negalime žinoti, kokiais kanalais ta galia funkcionuoja.
 
Kokia bus sprendžiama ta atsvara TS–LKD ir galbūt liberalams, jei jie nebus visai susinaikinę ir atsigaus… Aš nežinau… Tai pamatysime, juk bando įvairiausių naujų ir mažų grupių atsirasti. Gal atsiras kokia nepriklausomybinės krypties grupė ir norės eiti kartu su TS–LKD. Dar yra laiko.
 
Kalbant apie lyderius, ketvirtadienį gavote viešą kreipimąsi iš Vido Rachlevičiaus. Pats žurnalistas jus vertina labai aukštai. Jus įvardino kaip Lietuvos moralinį autoritetą. Deja, jūsų anūkui V. Rachlevičius kritikos negaili ir prašo jus įtikinti Gabrielių apskritai pasitraukti. Kaip vertinate tokią dabartinio konservatorių lyderio kritiką?
 
Čia yra toks ėjimas žirgu. Gabrieliau, pasitrauk Tėvynės labui. O kas liks? Vakuumas? Aš nemanau, kad V. Rachlevičius taip tuščiai kalba, aš manau, kad jis turi kažką galvoje. Jis man atrodo truputį net pasako „iš šalies“.
 
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Reiškia, į tą partiją turi ateiti naujas vadovas iš šalies ir ne iš pačios partijos. Tai iš viso tokių dalykų nebūna, nebent diktatūrose po kokio karinio perversmo. Galima paimti egzistuojančią partiją, jai priskirti vadovą, ir jis taps valstybės vadovu. Pas mus taip nėra. Kas iš šalies? Rachlevičiau, tai tu pasakyk, apie ką tu galvoji. Nesvarbu, ar, tavo manymu, Gabrielius nėra labai geras vadovas. Aš nemanau, kad jis labai blogas vadovas. Galų gale visi mes buvome vadovai, kurie mokėsi ir augo bei kuo nors tapo. Ar yra dabar šioje partijoje konkurentas? Tai tegul partija ir sprendžia. Jeigu yra konkurentas ar alternatyva ir visi sakytų, kad šitas tikrai geriau, tai nemanau, kad Gabrielius išsitrauktų peilį ir eitų kovoti su tuo alternatyviu vadovu. Tai tikriausiai paspaustų ranką ir sakytų dirbame kartu.
 
Čia ne tokie žmonės, jie ne stalinistai. Bet turbūt ne tas tikslas. Visai ne tas tikslas. Aš atsimenu 1990 metus, kuomet buvo be galo sunkus laikas. Aš tuomet buvau pirmininkas. Mus tuomet svarstė kairieji, KGB ir visokie neoficialūs dariniai ir svarstė, kad nėra kaip tą V. Landsbergį pašalinti.
 
Nebent, jei pasisektų surengti rinkimus, tai tuomet renkame atkuriamąjį Seimą.
 
Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pasakome, kad Aukščiausioji Taryba jau savo atliko, dabar tik renkame iš naujo, ir tuomet V. Landsbergis nebus pirmu numeriu. Tai tas buvo svarstyta, ir aš apie tai knygą išleidau su visais dokumentais, KGB pranešimais, ką būtent jie svarstė ir kaip norėjo valdžią paimti iš naujo. Bet jau kita kryptimi. Ne to sąjūdžio, prieš kurį, sakė kolega Arvydas Juozaitis, dabar jau reikia kovoti. Ir dabar A. Juozaitis jau eina prieš jį kovoti.
 
Tai tokių dalykų pasikartoja visą laiką. Tai kas dabar turėtų eiti kovoti prieš TS–LKD, ar iš jos pačios, ar ,kaip V. Rachlevičius sako, iš šalies. Bet iš šalies atėjęs vienas žmogus nieko neužkariaus. Reiškia, turėtų būti kažkokia grupė viduje, kuri ieškotų to žmogaus iš šalies.
 
Aš nežinau, ar V. Rachlevičius apskritai svaičioja. Ar jį kas nors pamokė pamėtyti tokių idėjų, kad jie ten ginčytųsi dabar. Kaip mes dabar pradedame kažkokį tuščią ginčą nerealioje situacijoje. Nėra tos situacijos. Yra partijos struktūra, kuri didžiule persvara demokratiniuose rinkimuose su konkurencine kampanija išrinko savo pirminką. Jeigu kas nors mano, kad galima anksčiau laiko perrinkti, tegul siūlo. Taigi niekas į Sibirą už tai neišveža.
 
Kaip apskritai jūs pats vertinate Gabrieliaus darbą partijoje? Ar partija per šiuos metus žengė pirmyn?
 
Pirmiausia, partija pasistūmėjo, daug žmonių palaiko, tą parodė ir įvairūs rinkimai. Tai dabar ieškoti priekabių, kad oj gali tu daugiau padaryti. Aš esu tai patyręs šimtą kartų būtent to, kodėl nėra geriau ir ne viskas gerai padaryta, ir dar prašoma parodyti, ir pasakyti savo klaidas.
 
Politologai taip pat teigia, kad konservatoriams reikia naujos strategijos rinkimams. Pasak jų, dėti visas viltis į I. Šimonytę naivu, o pačią partijos vadovybę įvardija kaip neveiklią ir nesusikoncentravusią į rinkimus? Ką atsakytumėte šiems politologams?
 
Kurie čia tie žinovai, o gal interesantai? Kurie paleidžia tokių ir žiūri, ar pradėsime čia peštis. Aš numečiau kaulą, ir jie dabar pešis, nereikia. Palikite mus ramybėje. Jų darbas galėtų būti labiau pagelbėjantis, o ne dar labiau kiršinantis. Kai kada pikti liežuviai sako, aš neturiu jūsų omenyje, kad žurnalistams reikia kivirčų. Tai jie provokuoja ir paskui iš to turi duonos. Aš nenoriu taip galvoti, bet kažkas taip sako.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.05; 05:00

Birželio 23 dieną Vilniuje Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo iškilmingai prisimintas 1941-ųjų metų sukilimas. Tylos minute pagerbtas sukilėlių atminimas.

Šiame slaptai.lt videoreportaže – prof. Vytauto Landsbergio kalba, tądien pasakyta Nepriklausomybės aikštėje kepinant karštai birželio saulei.

2019.06.24; 12:00  

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vakar, pusę antros nakties, Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis parašė feisbuke:

„KAM ta istorija?

Vakar, gegužės 27-ąją, LRT rodė R.Musnicko surengtą TV forumą apie valstybės reikalų perdavimą ateinant naujam prezidentui. Prasidėjo nuo A . M. Brazausko laikų, pasakojo valstybės vadovų patarėjai. Taigi apie A.Brazausko, V.Adamkaus, D.Grybauskaitės laikotarpius. Įspūdis, kaip dažnai būna, kad naujoji Lietuvos istorija prasideda nuo A.Brazausko kiek vėlesnių metų. Apie V.Landsbergio siekį ir pastangas perduoti valstybės reikalus A.Brazauskui nebuvo kam papasakoti. Gal nė to istorijos tarpsnio nebūta. Ateities kartos žinių ieškos knygose – dokumentų publikacijose. „Lietuvos kelias į NATO“, „Susirašinėjimas su F.Mitterrandu“ ir kitose. Ką dar galiu, stengiuosi paskelbti.“

Priminsiu jauniems žmonėms. V.Landsbergis buvo aukščiausias šalies pareigūnas Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, reikšmingai prisidėjęs prie Sovietų Sąjungos žlugimo. Jis 1990-aisiais vadovavo Aukščiausiosios Tarybos sesijai, priėmusiai Kovo 11-osios aktą, kuriuo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Reaguodamas į šį V. Landsbergio vertinimą šiandien Delfis paskelbė straipsnį: Vytautas Landsbergis nuliūdo dėl užmiršto jo istorinio indėlio: gal nė to istorijos tarpsnio nebūta? https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vytautas-landsbergis-nuliudo-del-uzmirsto-jo-istorinio-indelio-gal-ne-to-istorijos-tarpsnio-nebuta.d?id=81310780

Vytautas Landsbergis nuliūdo, kad per nacionalinio transliuotojo LRT TV forumą, aptarinėjant valstybės reikalų perdavimą naujam prezidentui, nebuvo kam papasakoti apie jo pastangas perduoti valstybės reikalus Algirdui Brazauskui, rašo Delfis ir pastebi, kad Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo iškėlęs idėją V.Landsbergį pripažinti Lietuvos vadovu. „Valstiečių“ Ramūnas Karbauskis tuomet sakė, kad tam reikėtų iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT).

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvęs KT pirmininkas Egidijus Kūris LRT laidai „Dėmesio centre“ yra sakęs, kad tas klausimas yra visiškai išspręstas. „Juodu ant balto yra parašyta, kad valstybės vadovo Lietuvoje nebuvo. Kitaip sakant, teisiškai valstybės vadovo nebuvo.

Ar kas nors faktiškai vykdė kokias nors svarbias funkcijas, ar kieno nors indėlis yra labai didelis ir t.t., tai čia jau politinio vertinimo klausimas“, – sakė E. Kūris. Pasak jo, teisiškai Lietuvoje, pagal laikinąją Konstituciją 1990–1992 m., valstybės vadovo instituto nebuvo. KT tai yra išaiškinęs.

„Visa šita diskusija suka į tą pusę, kad šiaip jau yra draudžiama, bet jei labai norisi – tai galima. Iš tikrųjų negalima“, – kalbėjo E. Kūris.

Tai, kad V. Landsbergis buvo aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas, turėjęs kur kas daugiau galių, negu vėliau – prezidentai pagal dabartinę Konstituciją, vienareikšmiškai nurodo Laikinasis Pagrindis Įstatymas:

86 straipsnis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką renka Aukščiausioji Taryba iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų slaptu balsavimu penkeriems metams ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui. Jį slaptu balsavimu gali atšaukti Aukščiausioji Taryba.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas atskaitingas Aukščiausiajai Tarybai.

87 straipsnis.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas:

1) vykdo bendrąjį vadovavimą rengimui klausimų, kuriuos turi apsvarstyti Aukščiausioji Taryba; pasirašo Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo priimtus aktus;

2) pateikia Aukščiausiajai Tarybai pranešimus dėl Respublikos padėties ir dėl svarbių Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimų;

3) pateikia Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras išrinkimui į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojų ir Aukščiausiosios Tarybos Sekretoriaus pareigas;

4) pateikia Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras paskyrimui arba išrinkimui į Lietuvos Ministro Pirmininko, Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko, Lietuvos Respublikos prokuroro, Lietuvos vyriausiojo valstybinio arbitro pareigas;

5) veda derybas ir pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, pateikdamas jas ratifikuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas leidžia potvarkius.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai vykdo Pirmininko įgaliojimu kai kurias jo funkcijas ir pavaduoja Pirmininką, jeigu jo nėra arba jis negali eiti savo pareigų.

Puikiai situaciją prieš dvejus metus nušvietė Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje „Ūkininko patarėjuje“: „Net Kremlius Vytautą Landsbergį laikė Prezidentu“ (2017 10 18). Štai ištrauka iš šio straipsnio:

„Konstitucinio Teismo saviveikla

Politikai ir visuomenininkai, nelaikantys V. Landsbergio pirmuoju atkurtos valstybės vadovu, remiasi Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartimi, kad Respublikos Prezidento pareigybė išskirtinė, nesulyginama su jokiais kitais buvusiais ar esamais valstybiniais postais. „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, Konstitucinis Teismas savo iniciatyva nužemino Atkuriamojo Seimo Pirmininką ir išaukštino Respublikos Prezidentus, nes Seimo kairioji opozicija prašė išaiškinti visai ką kitą. 2000 m. birželio 13 d. Seimas nutarė, kad V. Landsbergiui priklauso Respublikos Prezidento valstybinė pensija. Pataisytas įstatymas įsigaliojo tų pačių metų liepos 1-ąją, nors Prezidentas Valdas Adamkus jį grąžino Seimui. Tuomečiam AT vadovui V.Landsbergiui viešint Vokietijoje, įstatymą pasirašė Seimo Pirmininko pareigas laikinai ėjęs pirmasis jo pavaduotojas Arvydas Vidžiūnas.

Seimo Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos nariai Juozas Bernatonis, Algimantas Salamakinas ir Algirdas Sysas prašė Konstitucinio Teismo patvirtinti, kad pagal Konstitucijos 71 straipsnį įstatymus pasirašo tik Prezidentas arba Seimo Pirmininkas, bet ne joks kitas valstybės pareigūnas.

Teisinių pasekmių nesukeltų

2003 m. vasario 3 d. V. Landsbergiui Prezidento V. Adamkaus dekretu Nr. 2042 suteiktas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Tai aukščiausias Lietuvos apdovanojimas, užkabinamas tik valstybių vadovams. Jį turi visi Lietuvos Prezidentai, daugiau nei tuzinas užsienio valstybių prezidentų, karalių ir net vienas imperatorius. Niekas iki šiol nesusirūpino ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą, ar „paprastas parlamentaras“ V.Landsbergis teisėtai gali būti laikomas Vytauto Didžiojo ordino su aukso grandine kavalieriumi.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Tinkamai įforminus visas procedūras, jokių nekonstitucinių teisinių pasekmių nekiltų pripažinus V.Landsbergiui valstybės vadovo statusą. Tai tiesiog visuomenės pagarba profesoriui – socialinės garantijos (50 proc. Prezidento mėnesinio darbo užmokesčio dydžio valstybinė renta, rezidencija), apsauga, valstybės apmokamas sekretorius“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politikos teorijos katedros docentas P. Ragauskas.“

Mano supratimu, Konstitucinis Teismas tuo metu buvo beveik perdėm raudonas. Įdomu, ar dabartinis KT ryžtųsi ištaisyti išties istorinę klaidą?

2019.05.29; 15:40

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio pareiškimai, esą nelaimėję Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų trauksis į opoziciją, yra desperacijos ir baimės požymiai. Jis taip pat klaida vadina pasisakymus, kad neva yra faktinis šalies vadovas, – sako, su prezidente Dalia Grybauskaite pasikalba retai, o su kandidate į prezidentus Ingrida Šimonyte bekalbėjęs vos kartą.

„Kodėl juos taip gąsdina perspektyva, kad jie negali nelaimėti rinkimų? Kodėl? Kokia čia tragedija? Mes ne vieną kartą tą pergyvenome, demokratija turi savus dėsnius. Vieni mokosi iš kitų klaidų, užleidžia vairą kitiems, laikinai, o tie, kurie svajoja, kad valdys amžinai, – klysta. Bet iš tos svajonės kyla ir tokios paniškos baimės, – kas bus, jeigu aš nebūsiu valdžioje? Siaubas. O kodėl siaubas? Ir dabar žmonių reakcija labai paprasta, sako: na ir kas? Tegu pasitraukia ir tegu mokosi, gal vėl sugrįš protingesni“, – Eltai teigė V. Landsbergis.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų garbės pirmininkas taip pat sako, kad „valstiečių“ lyderio teiginiai išduoda baimę būti opozicijoje.

„Pusiau blefuoja, pusiau išsiduoda, kad labai bijo. Neįsivaizduoja savęs opozicijoje. Štai kur yra klaida ir politiką kaustanti baimė – kaip galima nebūti valdžioje? Komunistai sirgo tuo pačiu. Ir kai Sąjūdis parėmė valdžią, tai buvo ir tokių, kurie skelbia, kad tai yra didžioji tragedija. Ir Arvydas Juozaitis sakė, kad tai yra istorinė klaida, ir Vladimiras Putinas sako, kad Sovietų sąjungos išnykimas yra didžioji nelaimė. Kieno nelaimė? Pasaulis gyvena toliau“, – komentavo V. Landsbergis.

Jis taip pat paneigė jo atžvilgiu išsakytus teiginius, esą jis yra faktinis šalies vadovas. V. Landsbergio teigimu, tai yra netiesa, galbūt tyčinė propaganda, siekianti nuteikti žmones. Tiesa, jis prisipažino, kad bendrauja tiek su D. Grybauskaite, tiek su I. Šimonyte.

„Tokie teiginiai yra klaida. Labai retai (kalbasi su D. Grybauskaite. – ELTA). Ir nematau, kad mano kokios mintys turėtų didelės įtakos. (…) Vieną kartą esu su I. Šimonyte kalbėjęs, su Gitanu Nausėda – nė vieno karto. Taip, kad čia yra plepalas“, – sakė V. Landsbergis.

Kandidatė į prezidentus I. Šimonytė Eltai paantrino profesoriaus teiginius, – nepaisant to, kad sutinka V. Landsbergį įvairiuose renginiuose, sakosi nebeprisimenanti, „kada paskutinįsyk kalbėjo apie politines aktualijas“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.06; 15:00

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis sureagavo į „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio deklaruotą pareiškimą, kad nuo šiol su savo oponentais nebebus korektiškas, ir samprotavimus, kad žmonės, į prezidentus išrinkę ne premjerą Saulių Skvernelį, prie valstybės vairo vėl išvystų V. Landsbergį.

„Būsiu nekorektiškas. Lietuvai vadovauja Vytautas Landsbergis. Tai pasakė dabartinis Seimo vadovas R.K.“, – įrašą socialiniame tinkle „Facebook“ pradėjo pirmasis faktinis atkurtos Lietuvos vadovas.

„Žodis „nekorektiškas“ netinka tokiam balos burbului apibūdinti. Rasčiau kitų žodžių, bet liksiu korektiškas. Metanas iš dugno tėra metanas – nei trąša, nei energetika. Nebent sapropelis pašarui. O veikiausiai – mėginimas gaivinti priešiškumą tariamam SSRS kolūkių griovėjui ir tuo kažkaip padėti, pridėti balsų savo kandidatui.

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dieve, padėk, tai yra, dievaiti Perkūne“, – feisbuke sarkastiškai rašė V. Landsbergis. 

R. Karbauskis penktadienį pareiškė, kad visi kandidatai, išskyrus premjerą Saulių Skvernelį, yra patogūs konservatoriams. Pasak jo, žmonės, į prezidentus išrinkę ne S. Skvernelį, susidurtų ne tik su iš valdančiųjų gretų pasitraukiančiais „valstiečiais“, tačiau prie valstybės vairo vėl išvystų Vytautą Landsbergį.

„Man akivaizdu, jog išrinkę I. Šimonytę mes aukščiausiame valstybės poste de fakto turėsime Vytautą Landsbergį. Kandidatė to nė neslepia – pasisakymuose ji Vytautą Landsbergį apipila komplimentų liūtimi, o oficialioje konservatorių partijos paskyroje jis jau dabar, kaip minėjau, vadinamas faktiniu Lietuvos vadovu“, – rašė R. Karbauskis. Pasak jo, konservatoriams patogūs visi kandidatai į prezidentus, išskyrus patį premjerą. 

„Balsavimas už bet kurį kitą kandidatą, o ne Saulių Skvernelį, reiškia, kad konservatoriai laimės Prezidento rinkimus. Jeigu taip įvyks, po tam tikro laiko Lietuvos žmonės supras, kad laikotarpis, kuomet valdančiąją daugumą Seime sudarė LVŽS, o Vyriausybei vadovavo Saulius Skvernelis, buvo gurkšnelis laisvės žinoti, laisvės šnekėti ir kurti Lietuvoje. Galų gale – išsilaisvinti iš neliečiamųjų gniaužtų“, – teigė R. Karbauskis.
Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ir prof. Vytautas Landsbergis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

R. Karbauskis penktadienį paskelbtame socialinio tinklo įraše taip pat pakartojo ketvirtadienį deklaruotas tezes, kad trauksis iš valdančiųjų, jei S. Skvernelis nelaimės Prezidento rinkimų, o „valstiečiai“ – iš Europos Parlamento. Politikas tikino, kad už savo žodžius atsako ir kad taip elgdamasis jokio spaudimo rinkėjams nedaro. 

„Politologams, kurie abejoja mūsų žodžiais, noriu priminti, kad esame žodžio žmonės. Mes visada darome tai, apie ką sakome žmonėms“, – penktadienį teigė R. Karbauskis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.05; 05:00

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susidaro įspūdis, kad „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui svarbu kariauti su Landsbergiais, o ne laimėti rinkimus, sako portalo Lrytas.lt vyriausiasis redaktorius Tautvydas Mikalajūnas, komentuodamas pastarosiomis dienomis itin aštrius ir politiniame diskurse neįprastus „valstiečio“ pareiškimus. 

Tuo tarpu Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentui Vytautui Dumbliauskui pastarieji R. Karbauskio žingsniai priminė Rusijos vadovo Vladimiro Putino vykdomą politiką. Pasak jo, kaip Kremlius rusus gąsdina NATO ir JAV, taip R. Karbauskis lietuvius baugina konservatoriais ir Landsbergiais. 

„Iš tos Karbauskio polemikos kartais atrodo, kad jam svarbu ne laimėti rinkimus, o svarbiausia yra pats karas su Landsbergiais“, – „Žinių radijui“ teigė T. Mikalajūnas.

R. Karbauskis penktadienį pareiškė, kad visi kandidatai, išskyrus premjerą Saulių Skvernelį, yra patogūs konservatoriams. Pasak jo, žmonės, į prezidentus išrinkę ne S. Skvernelį, susidurtų ne tik su iš valdančiųjų gretų pasitraukiančiais „valstiečiais“, tačiau prie valstybės vairo vėl išvystų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Balsavimas už bet kurį kitą kandidatą, o ne Saulių Skvernelį, reiškia, kad konservatoriai laimės Prezidento rinkimus. Jeigu taip įvyks, po tam tikro laiko Lietuvos žmonės supras, kad laikotarpis, kuomet valdančiąją daugumą Seime sudarė LVŽS, o Vyriausybei vadovavo Saulius Skvernelis, buvo gurkšnelis laisvės žinoti, laisvės šnekėti ir kurti Lietuvoje. Galų gale – išsilaisvinti iš neliečiamųjų gniaužtų“, – teigė R. Karbauskis.

MRU politologo manymu, R. Karbauskis, visuomenę gąsdindamas konservatoriais, nori surinkti kandidatui į prezidentus S. Skverneliui kuo didesnį elektoratą, pirmiausiai taikant į tuos, kurie nemėgsta konservatorių.

„Šią kortą (gąsdinimą – ELTA) „valstiečiai“ naudoja nuo pat 2016 metų pergalės Seimo rinkimuose. Jie panašiai kaip kad Putinas rusus gąsdina amerikiečiais ir NATO, taip Karbauskis panašios technologijos laikosi ir žmones gąsdina konservatoriais. Tai daroma turint galvoje, kad Lietuvoje yra rinkėjų, kurie ypatingai nemėgsta konservatorių arba Tėvynės sąjungos – Landsbergio pavardė jiems tiesiog kelia alergiją“ , – sakė V. Dumbliauskas.

R. Karbauskis penktadienį paskelbtame socialinio tinklo įraše pakartojo ketvirtadienį deklaruotas tezes, kad trauksis iš valdančiųjų, jei S. Skvernelis nelaimės Prezidento rinkimų, o „valstiečiai“ – Europos Parlamento. Politikas tikino, kad už savo žodžius atsako ir kad taip elgdamasis jokio spaudimo rinkėjams nedaro. 

„Politologams, kurie abejoja mūsų žodžiais, noriu priminti, kad esame žodžio žmonės. Mes visada darome tai, apie ką sakome žmonėms“, – penktadienį teigė R. Karbauskis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
201905.04; 08:30

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos prezidiumas ragina partijos narius, rėmėjus ir rinkėjus dalyvauti referendume dėl pilietybės išsaugojimo ir balsuoti už („Taip“) teikiamą Konstitucijos 12 straipsnis pataisą.

Tačiau TS-LKD prezidiumas ragina Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narius, rėmėjus ir rinkėjus ignoruoti iniciatyvą keisti Konstitucijos 55 straipsnį sumažinant Seimo narių skaičių nuo 141 iki 121, vertinant ją „kaip Ramūno Karbauskio skubiai ir vienasmeniškai inicijuotą Sauliaus Skvernelio sunkumus patiriančios prezidentinės kampanijos „gelbėjimo operaciją“, ir nedalyvauti šiame referendume, rinkimų apylinkėse atsisakant pasirašyti ir neimant šio referendumo biuletenio“.

„Apgailestaujame, kad toks manipuliatyvus valdančiosios daugumos referendumo instrumentų naudojimas savo egoistiniams politiniams tikslams pasiekti diskredituoja pačią referendumų idėją bei kenkia ir kartu rengiamam referendumui dėl Konstitucijos pataisos dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo įgyjant kitos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę“, – pabrėžiama konservatorių dokumente.

„Referendumui dėl pilietybės išsaugojimo iki šiol labai stipriai pakenkė ir valdančiųjų valstiečių lyderių antikonstitucinės pastangos manipuliuoti referendumų taisyklėmis, referendumo balsavimo datomis, sprendimui priimti reikalingais balsų skaičiais. Visa tai pavertė šį svarbų referendumą ne nacionalinės svarbos sutarimo, o smulkių manipuliacijų objektu. Tai daro neigiamą įtaką žmonių nuomonei šiuo svarbiu klausimu ir visą atsakomybę už to pasekmes turi prisiimti valdančiųjų lyderiai“, – pabrėžė TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis.

TS-LKD pažymi, kad Seime jau bene du dešimtmečius siekia Pilietybės įstatyme įteisinti išplėstą ir nediskriminuojančią teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, kai įgyjama kitos šalies, atitinkančios euroatlantinės integracijos kriterijus, pilietybė: buvo parengti ir net Seime priimti tai sprendžiantys įstatymai, tik vetavimai ar neigiamos Konstitucinio Teismo išvados neleido jiems įsiteisėti, buvo parengti kreipimaisi į Konstitucinį Teismą tikintis, kad jis gali pakeisti pirminį dvigubos pilietybės įteisinimui nepalankų Konstitucijos aiškinimą. „Kai visi šie veiksmai neleido pasiekti norimo rezultato, akivaizdu, kad yra likęs vienintelis kelias – Konstitucijos keitimas referendumu“, – sako TS-LKD prezidiumas.

Konservatoriai pasisako už tai, kad Konstitucijos 12 straipsnis būtų pakeistas taip, kaip pasiūlyta referendumo iniciatyvoje: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas“.

Iniciatyvą keisti Konstituciją sumažinant Seimo narių skaičių nuo 141 iki 121, TS-LKD prezidiumas vertina neigiamai, kaip ypač pavojingą Lietuvos demokratijai iniciatyvą bei precedentą.

Konstitucija yra pamatinės reikšmės Lietuvos demokratinę santvarką, nepriklausomybę, teisės viršenybės principą, žmogaus teises ir laisves, euroatlantinę geopolitinę orientaciją bei pagrindinius politinės sistemos veikimo principus įtvirtinantis bei garantuojantis dokumentas. Todėl, konservatorių nuomone, bet kokie siūlomi pokyčiai Konstitucijoje turėtų būti ypač atidžiai pasverti, viešai ir išsamiai aptarti bei geriausia, kad jie būtų inicijuojami tik tada, kai dėl jų būtų rastas platus visų politinių jėgų bei visuomenės sutarimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.19; 09:11

Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ir prof. Vytautas Landsbergis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Balandžio 16 d. Vilniuje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V. Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).

Šiame videoreportaže portalas slaptai.lt skelbia dar vieną prof. Vytauto Landsbergio komentarą. Taigi: kodėl negalima kalbėti apie nacių ir sovietų bendradarbiavimą; kodėl ignoruojamos Antrojo pasaulinio karo metais patirtos lietuvių kančios ir netektys?

 

2019.04.17; 14:30

Balandžio 16 d. 17.30 val. Vilniuje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V.Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).

Taigi – kodėl Lietuvos istorikai ignoruoja, vengia, nemėgsta kai kurių istorinių šaltinių? Kuo reikšminga dr. A.Idzelio surasta istorinė medžiaga?

Kaip teigia V.Valiušaitis, „pats svarbiausias skirtumas nuo kai kurių Lietuvos istorijos aiškintojų yra štai kas: dr. A. Idzelis naudoja platesnę faktografinę bazę – ne vien NKVD, KGB, Komunistų partijos paliktas tardymo bylas, sovietinių pareigūnų atsiminimus bei liudijimus. Jis gilinosi ir į Vakarų diplomatų šaltinius bei Vakarų istorikų tyrimus, Amerikos archyvuose saugomus archyvinius duomenis“.

„Dar labai svarbu pabrėžti, jog istoriją dr. A. Idzelis vertina plačiame tarptautiniame kontekste, matydamas ją kaip Europoje susiklosčiusių įvykių fragmentus, kaip Europos istorijos dalį. Jis nevertino Lietuvos izoliuotai, be ryšio su tarptautiniais įvykiais, kaip tai dažnai daro paviršutiniškai ar vienpusiškai to laikotarpio procesus traktuojantys komentatoriai“, – sako V.Valiušaitis.

Beje, pagrindinė knygos tema – pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų (1940–1945) traktavimo klausimas.

Renginyje dalyvavo knygos autorius V. Valiušaitis, prof. Arūnas Gumuliauskas ir prof. Vytautas Landsbergis. Renginiui vadovavo prof. Algis Norvilas, Šv. Ksavero universiteto Čikagoje eksperimentinės psichologijos profesorius emeritas, dr. A. Idzelio studijų draugas ir bendražygis.

Slaptai.lt skelbia pirmąją šios diskusijos dalį. Artimiausiu metu bus paskelbta daugiau.

2019.04.17; 08:21

Tendencinga, istoriją iškraipanti, prieš Vakarus nukreipta tendencingojo Solovjovo laida

Šito reikėjo laukti. Ką jau ką, bet rusų propaganda sugeba  veikti labai operatyviai. Ir pernelyg labai nesivargina slepiant trumpas melo kojas.

Vilniaus apygardos teisme paskelbus nuosprendį šešiasdešimt septyniems galvažudžiams (65 – už akių), kurie 1991-aisiais sausio 13-ąją tankais traiškė mūsų Laisvės gynėjus prie Vilniaus televizijos bokšto, iš automatų šaudė į beginklius žmones trasuojančiomis išcentrinėmis kulkomis, – pirmieji suskubo reaguoti aršaus Kremliaus propagandisto Vladimiro Solovjovo laidos etatiniai šmeižtų specialistai.

Tarp kitų nuolatinių propagandistų – Kareno Šachnazarovo, Segejaus Michejevo ir kitų – sėdėjęs soldofoniško veido lavondėmėm išmuštas tuometinis KGB grupės „Alfa“ vadas Michailas Golovatovas atsakinėjo į Rusijoje akiplėšišku melagiu pagarsėjusio Solovjovo klausimus.

Savo pasisakymo įžangoje, visų pirma, jis sugebėjo pareikšti mintį, jog per pastaruosius 500 metų (!) kas šimtmetį pas lietuvius prabunda nacionalizmas. Tai esą atsitiko ir 1991-aisiais.

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Solovjovas: Ar jūsų kareiviai šaudė?

Golovatovas: Ką jūs… Ne, mes nešaudėme. Mums negalima šaudyti ten, kur susibūrę daug žmonių – tik vaduojant įkaitus (…).

Solovjovas: Tai kas šaudė?

Golovatovas: Šaudė sajūdis, iš 1913 metų gamybos „Mosino“ tipo šautuvų. Mes tai nustatėme atlikę tyrimą.

Solovjovas: O grįžę į bazę tikrinote jūsų kareivių ginklus, ar nebuvo iš jų šaudyta?

Golovatovas: Tikrinome, nebuvo…

Solovjovas: Tai jūs, kiek suprantu, ir tokių ginklų 1991-aisias neturėjote?

Golovatovas: Žinoma, kad neturėjome.

Solovjovas: Ar tankais buvo suvažinėtas nors vienas žmogus, ar yra vaizdo įrašų?

Golovatovas: Ne, nebuvo. Jokio vaizdo įrašo nėra.

Solovjovas: Tai iš kur atsirado trylika… kiek ten? Dvylika… lavonų?

Golovatovas: Surankiojo iš ligoninių… jau mirusius… ir suvežė… Kitus… po eismo įvykių…

Rosija 24 kanalas taip pat nepasibodėjo pakartoti seną melą – rodydama televizijos bokštą iš kalno papėdės, žurnalistė teigė, jog desantininkai niekaip negalėjo šaudyti į žmones. Tą patį pakartojo ir Jedinstvos veikėjas Valerijus Ivanovas, pabrėžęs, jog į žmones nuo Karoliniškių namų šaudė snaiperiai, t.y. lietuviai.

O tai reiškia – savi, anot Lukiškėse sėdinčio Algirdo Paleckio.

Po tragiškų Sausio 11 – 13 dienų viso pasaulio informacines agentūras apskriejo fotografo Virginijaus Usinavičiaus kadras, kuriame užfiksuota, kaip būrelis vyrų bando stumti tanką, pervažiavusį Loretos Šlekienės (bendravardės ir draugės Loretos Asanavičiūtės, žuvusios po tanko vikšrais) kojas.

Jį bandė stabdyti televizijos bokšto gynėjai.

Teisus prof. Vytautas Landsbergis: mums dar trūksta tvirto stuburo. 

Kodėl po dvidešimt aštuonerių metų Lietuvos žeme tebevaikšto ir Lietuvą nuolat dergia Rusijos pilietis Ivanovas?

Kodėl teisme nematome tų (nežinomų?) Lietuvos Respublikos piliečių, kurie tomis tragiškomis dienomis kolaboravo su okupantais?

Gal jau pamiršome, kas sukėlė kainas sausio 8-ąją ir išprovokavo neramumus Vilniuje?

Ar ne per anksti džiaugiamės, nuteisę tuos šešiasdešimt septynis, iš kurių dauguma buvo tik okupantų įsakymų vykdytojai?

Taigi padaryta mažiau nei pusė darbo.

2019.03.29; 06:21

Spaudos konferencijoje (iš kairės): Gabrielius Landsbergis, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Julius Sabatauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnė Viktorija Čmilytė-Nielsen turi naujas pareigas – ji tapo Seimo opozicijos lydere. 

Patikėti šį postą jai nutarė trys opozicinės Seimo frakcijos – Liberalų sąjūdžio, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Socialdemokratų partijos.

Penktadienį apie tai Seime vykusioje spaudos konferencijoje paskelbė šių frakcijų seniūnai V. Čmilytė-Nielsen, Gabrielius Landsbergis ir Julius Sabatauskas, pasirašę susitarimą „Dėl Seimo opozicinių frakcijų koalicijos demokratijai apginti ir jos vadovo“. 

Beje, Viktorija Čmilytė-Nielsen opozicijai vadovaus laikinai – pavasario Seimo sesijoje, nes opozicijos lyderis keisis rotacijos būdu. 

Rotacija vyks tokia tvarka: pirmąją eilinę parlamentinę sesiją (nuo šio susitarimo pasirašymo iki š. m. rugsėjo 10 d.) opozicijos pareigas eis V. Čmilytė-Nielsen, antrąją eilinę parlamentinę sesiją (nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. kovo 10 d.) – LSDP frakcijos seniūnas, trečiąją ir ketvirtąją parlamentines sesijas (nuo 2020 m. kovo 10 d. iki šio Seimo kadencijos pabaigos) – TS-LKD frakcijos seniūnas.

Sprendimą pasirašyti susitarimą opozicinės frakcijos priėmė, atsižvelgiant į tai, kad „valdančioji dauguma sistemingai bando varžyti visuomenės ir opozicijos demokratines teises, piktnaudžiauja valdžios suteikiamais administraciniais resursais, daro spaudimą žiniasklaidai ir nepriklausomoms institucijoms“. 

Pasirašytame dokumente liberalų, konservatorių ir socialdemokratų frakcijos deklaruoja, kad, „veikdamos opozicijoje, dirbs, teiks įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, balsuos ir siūlys alternatyvias politines idėjas savarankiškai, vadovaudamosi savo partijų programomis bei vertybinėmis nuostatomis“.

Naujoji opozicijos lyderė tikisi, kad opozicijos balsas bus girdimas. 

„Nutarėme vienytis prieš valdančiosios daugumos iniciatyvas, nukreiptas į demokratijos ribojimą, į spaudimą žiniasklaidai, įvairius draudimus, mėginimus varžyti visuomenės teises. Akivaizdu, kad fragmentuota ir susiskaldžiusi opozicija nėra efektyvi, todėl, nepaisydami mūsų partijų programinių skirtumų, šiandien norime koncentruotis į tai, kas mus vienija, o ne skiria. Seime sieksime, kad opozicijos balsas būtų girdimas ir kad su mumis skaitytųsi“, – penktadienį spaudos konferencijoje Seime sakė Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnė Viktorija Čmilytė-Nielsen. 

Pasak jos, šiandien yra spektras temų, kuriomis liberalai, konservatoriai ir socialdemokratai sutaria, dėl kurių derins pozicijas ir bendradarbiaus.

„Šis susitarimas leis mums veiksmingiau ginti demokratines vertybes, kurios vis dažniau atsiduria valdančiosios daugumos taikiklyje. Džiaugiuosi, kad su kolegomis pasiekėme tokį susitarimą, ir tikiuosi, kad mūsų bendras darbas opozicijoje leis mums efektyviau atstovauti savo rinkėjams ir bendroms vertybėms, kurios yra demokratijos pagrindas“, – opozicinių frakcijų susitarimą pozityviai vertina V. Čmilytė-Nielsen.

Pasak Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno Gabrieliaus Landsbergio, šis trijų tradicinių partijų, o kartu ir visų opozicijoje Seime esančių jėgų, susitarimas rodo, kad, nepaisant reikšmingų idėjinių skirtumų, gebame veikti išvien ir susitarti dėl pamatinių dalykų. 

„Nedemokratiškos ir antikonstitucinės valdančiųjų iniciatyvos bus stabdomos efektyviau, o kartu tai ir neblogas pasitikėjimo pagrindas galimam bendradarbiavimui ateityje“, – sako G. Landsbergis.

Pasak Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūno Juliaus Sabatausko, opozicija Seime dabar įgis daugiau galimybių ginti demokratiją.

„Turėsime atstovą Seimo valdyboje, taip pat daugiau galimybių pasisakyti Seime. O svarbiausia, kad opozicinės partijos, net ir turėdamos skirtingas programines nuostatas, galės vieningai dirbti tautos ir valstybės labui“, – pabrėžia J. Sabatauskas.

Seimo TS-LKD frakcija turi 32 narius, Liberalų sąjūdžio frakcija – 12, Socialdemokratų partijos frakcija – 8 narius. 

Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen yra Žmogaus teisių, Europos reikalų komitetų narė, ji dirba Etikos ir procedūrų komisijoje.

Viktorija Čmilytė-Nielsen yra šachmatininkė profesionalė, ilgametė Lietuvos nacionalinės rinktinės narė, pasaulinių šachmatų olimpiadų nugalėtoja, 2011 m. – Europos šachmatų čempionė.

Parlamentarė turi Latvijos universiteto Filologijos fakulteto anglų filologijos bakalauro diplomą. 

Keturis sūnūs auginanti V. Čmilytė-Nielsen Vytauto Didžiojo universitete Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantūroje studijuoja diplomatiją.

Pagal Seimo statutą, jeigu opozicinė frakcija arba jų koalicija turi daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, tokios frakcijos seniūnas arba koalicijos vadovas yra vadinamas Seimo opozicijos lyderiu. Opozicijos lyderis naudojasi Statute numatytomis papildomomis opozicijos lyderio teisėmis.

Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2019.03.23; 08:00

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Komentuodamas šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimą dėl Astravo atominės elektrinės (AE) statybų, Vytautas Landsbergis sakė, kad jis yra matęs daugybę atvejų, kai jos iniciatyvos, konkretūs personaliniai siūlymai buvo sutikti politiškai priešiškai. 

„Todėl, kad labai žema politinė kultūra. Jeigu prezidentė siūlo tai, kas man nepatinka, aš tuoj ją kaltinu politikavimu, kišimusi ne į savo reikalus“, – „Delfi.lt“ laidoje „DELFI diena“ kalbėjo profesorius V. Landsbergis. 

Vis dėlto, anot profesoriaus, visa Lietuvos vadovybė ilgą laiką nebuvo aiškiai apsisprendusi dėl savo pozicijos ir nesipriešino statyboms Astrave. 

„Daug laiko buvo prarasta dairantis aplink“, – sakė V. Landsbergis. 

Jis pridūrė, kad valstybėje šiuo klausimu trūko vieningo supratimo, o jos vadovai galvojo, kad palankios aplinkybės susidėlios pačios, ir Rusijos Baltarusijoje įgyvendinamas projektas nepasiseks. 

„Jų sėkmė su Astravu yra mūsų nelaimė“, – komentavo profesorius. 

Pasak jo, šalis yra pavojuje, ir labai pasisektų, jei tas projektas nefunkcionuotų ar ekonomiškai būtų nesėkmingas. 

Kaip ELTA jau rašė, prezidentė D. Grybauskaitė sakė, jog Lietuvos tikslas yra uždaryta Astravo AE, o mėginimas prekiauti žmonių saugumu, kaip įvardija prezidentė, yra nepateisinamas.

„Astravo AE ant nesaugios aikštelės nebus saugi ir visiškai aišku, kad Lietuvos tikslas – ją uždaryti. Ir visos kalbos, ir mėginimas prekiauti Lietuvos žmonių saugumu yra nepateisinamas šiandien ir niekada nebus pateisintas“, – sakė D. Grybauskaitė.
Astravo atominei elektrinei – NE

ELTA primena, kad Baltarusija kartu su rusų inžinieriais stato AE netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Pirmasis elektrinės energinis blokas, planuojama, pradės veikti šių metų pabaigoje, antrasis – 2020-aisiais.

Vasario pradžioje Ženevoje patvirtintos Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste (Espo) išvados dėl Astravo AE. Konvencijos šalys patvirtino, kad Baltarusija, statydama Astravo AE, netinkamai parengė poveikio aplinkai vertinimo dokumentaciją, netinkamai įvertino aikštelių alternatyvas, netinkamai konsultavosi su poveikį patirsiančiomis šalimis ir netinkamai priėmė galutinį sprendimą dėl elektrinės statymo, nepagrįsdama aikštelės pasirinkimo.

Premjeras kovo pradžioje laišku kreipėsi į Baltarusijos ministrą pirmininką Sergejų Rumasą su pasiūlymu apsvarstyti galimybę vietoj Astravo AE plėtoti modernią dujinę elektrinę.

Šio pasiūlymo prasmės Baltarusijos energetikos ministerija esą nemato.

Tuo metu premjero kreipimasis į Baltarusiją sulaukė kritikos Lietuvoje tiek dėl abejotino paties siūlymo techninio pagrįstumo, tiek dėl to, kad jis nebuvo suderintas su Vyriausybe ir Prezidentūra. 

Pasak D. Grybauskaitės, tai, kad premjeras savo veiksmų nederino su Prezidentūra, pažeidžia Konstituciją.
Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti

Tuo metu komentuodamas situaciją S. Skvernelis agentūrai Eltai sakė: „Kodėl turėčiau tai daryti? Ir Vyriausybė yra atsakinga už užsienio politiką. Čia yra mūsų saugumo klausimai“, – paklaustas, ar derino pasiūlymą Baltarusijai su prezidente, sakė S. Skvernelis.

Ieva Vidūnaitė (ELTA)
 
2019.03.23; 07:48

Vasario 16-osios minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų Vilniuje. Susirinkusiems kalbėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos –Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Lansbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vasario 16-osios proga Vilniuje Signatarų namų balkone šiemet kalbą vėl sakė Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis. Praeitais metais šventę praleidęs ligoninėje, šiemet profesorius susirinkusiesiems pažadėjo pasakyti dvi kalbas. Pirmoje kalbos dalyje jis išdėstė savo požiūrį į politinius procesus Lietuvoje, antroje žadėjo kalbėti apie pasaulį, tačiau labiau koncentravosi į pamatines žmogiškąsias ir valstybės vertybes, kurias turėtume išlaikyti ir puoselėti.

„Valdžioje vėl įsisuko vietinis vaikų darželis – kas ant ko supyko ir su kuo nesikalbės“, – taip dabartinę politinę padėtį Lietuvoje įvertino profesorius. V. Landsbergis.

Jis taip pat negailėjo kritikos valdantiesiems, užsimojusiems mažinti Seimo narių skaičių. 

„Gal jis per didelis? Tebus Lietuvos širdis kuo mažesnė, sutaupysime karsteliui. Ir kuo tu sergi, nenaudėle? Gal palikim ją nuseimuotą iki vieno, svarbiausio nario, arba vieno visažinio Kultūros komiteto. Parašų parinkti ne problema. Būtų didžiulė valdymo išlaidų ekonomija. Ir dviejų Seimų pirmininkų tikrai nereikia, o geriausias vaistas nuo galvos skausmo, kaip žinia, yra giljotina“, – sakė V. Landsbergis.

Profesorius kritikavo ir valdančiųjų peripetijas dėl aplinkos ministro: „Vaikų darželyje neseniai kilo idėja, kad ministras tik šratinukas, kuris pasirašinėja komandos parengtus dokumentus. Dalyko išmanymas jam nebūtinas“.

Griežtos V. Landsbergio kritikos sulaukė referendumo dėl dvigubos pilietybės procesas. Profesoriaus manymu, šis klausimas nėra pakankamai išdiskutuotas ir žmonės bus raginami balsuoti nežinia už ką.

„Nūnai tarsi veržiamės į daugybinę pilietybę. Dalis išvykusiųjų nuoširdžiai norėtų, siekdami naujų pilietybių, išsaugoti ir turimą Lietuvos. Išsaugoti – gražus žodis. Bet esamoji Konstitucija to nenumato. Iš čia gudragalvystės: kaip tą Konstituciją pakeisti, nebe tradiciniu, o kokiu nors išsėtiniu referendumu ir apgaule“, – savo nuomonę dėstė V. Landsbergis.

Profesorius taip pat atkreipė dėmesį į Astravo elektrinės keliamą pavojų: „Lietuva nedalyvauja Astravo kiaulystėje ir avantiūroje, taip, bet kiekvienas kandidatas į prezidentus turėtų patvirtinti tautai tą nuostatą. Spaudimas dalyvauti bus nežmoniškas.“

V. Landsbergis taip pat atkreipė dėmesį į verslininkų ketinimus stikliniais pastatais užstatyti Vilniaus centre esančią Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią.

Antroje kalbos dalyje profesorius V. Landsbergis kalbėjo apie šventų dalykų nuvertinimą ir net menkinimą. Tai esą būdinga šiandienos tendencija pasaulyje. Profesorius ragino tam nepasiduoti.

„Išsivadavome, tai išsivaduokime. Trenk perkūne, ir neįkliūkime iš naujo, klausydamiesi dūsavimo, kad vergijoje buvo geriau. Stiprybės, broliai ir sesės, nevokim ir nemeluokim, tokia pilėnų rinkiminė programa, toks tebūnie garbės devizas. O aukščiausias įstatymas, kurį esame girdėję, tai brolystės meilė. Nepamirškime, nepraraskime ir nepražūsime“, – sakė V. Landsbergis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.17; 04:30

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – kaip Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“ prof. Vytautas Landsbergis yra įvertinęs „Šiaurės Atėnuose“ prieš keliolika metų – 2003-aisiais.  Labai puiki recenzija. Verta atidžiai perskaityti ir ja vadovautis, svarstant, kam turi būti skiriama Nacionalinė premija.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Netyla reagavimai į Mariaus Ivaškevičiaus veikalą “Žali”. Ypač skaudžiai atsiliepia buvę laisvės kovotojai ir aprašytųjų tuometės Lietuvos kariuomenės vadų artimieji. (Gal ir gerai, kad amžinybė pasiėmė Nijolę Gaškaitę-Žemaitienę kiek anksčiau, ir neatrodys, kad šis išmėginimas pagreitino jos mirtį). Lengvos plunksnos valdytojas nurašo protestuojančius kaip “garbaus amžiaus senukus” į “milžinkapių patriotizmą”, tačiau tai silpna gestikuliacija. “Nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas”, primena Vida Kasperavičiūtė-Tereikienė (“Tremtinys”, 2003, Nr. 13), giliai užgauta paskaičiusi, kaip M. Ivaškevičius vulgariai prifantazavo apie jos tėvą, Kęstučio apygardos vadą ir laisvės kovos strategą Juozą Kasperavičių. Atrodo, tikisi M. Ivaškevičiaus susipratimo. Gal ir ne be pagrindo. Gal kada nors, kai jau nebus toks jaunas ir arogantiškas, o kultūringesnis, apgailintis, kad sukėlė kam skausmo.

Apie literatūros veikalą derėtų rašyti pagal tai, kiek jame matyti gabumo ir kaip tas gabumas naudotas, kokie raiškūs rašytojo žodis ir vaizdas, kokia šiuosyk įmantri, o galų gale ištęsta arba nepavykusi, į pabaigą viską nusmukdanti, kompozicija – taip turbūt reiktų. Ir po to vertinti, koks ten menas išėjo, ar apie ką nors, ar tik apie save. Nes gabumų yra, Dievulis tartum dribtelėjo, bet štai kyla ir kyla visai kitokie klausimai. Mat gabusis padaro (jei padaro) daugiau ir žalos už kokį atgrubnagį. Ar tai tokia mūsų naujosios išsilaisvinusios (gal dar ne?) Lietuvos savivoka, o gal tai tokia bus dabartinės Lietuvos vizitinė kortelė pasauliui? Jeigu dėl “Žalių” kils rimtas intelektualinis protestas ir kilęs prabils kitokios lietuvių savivokos, o dvasingesne ir dar talentingesne raiška, tai bus nauda ir iš M. Ivaškevičiaus kaip provokuojančio reiškinio. Antano Baranausko atsakas lietuvių kalbos niekintojams buvo “Anykščių šilelis”. Jei propaguosim “Žalius” užsieny kaip vizitinę kortelę, tai patys to ir verti. Ar tokį turim vieną rašytoją, ar tokia esam tauta, kas žino.

Kai kuriose politiškai suinteresuotose sostinėse turėtų skubiai išsiversti bent jau knygos autoriaus Įžangą. Ji atspindi ne tiek “kitokį patriotizmą” (M. Ivaškevičius apie save “Šiaurės Atėnuose”, 2003, Nr. 9), kiek kitokią istorijos sampratą. Kitą, negu turėjom Atgimime ir išsivadavime, dėjom pamatais į Konstituciją bei įstatymus apie svetimųjų okupaciją ir nelaisvos valstybės pasipriešinimą. Taip jau esame dažniau suvokiami ir demokratiniuose Vakaruose (dešimtį metų trukęs Lietuvos pasipriešinimas – nežinomos heroikos atradimas); vien sušalę komunistiški Rusijos ideologai tebekartoja apie “savanorišką” Lietuvos nelaisvę, klasinius liaudies priešus – “banditus” ir didžiosios “Tėvynės” brolišką pagalbą. Tiek tesupranta (jei nuoširdžiai) ir V. Putinas: “lakstė po miškus, o mes juos sutvarkėm”.

Panašiai sovietiškai mato, nors nebuvęs nei stribu, nei gebistu, ir M. Ivaškevičius: “jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savim, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas”, kokius “vaistus” vartoti; į šį “atgyvenusį” karą, “kurį galėtum vadinti pilietiniu”, ėjo “kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą”. Tai būtent romano įžanga, pratarmė, kurioje autorius praneša apie save, nutaręs glaustai išdėstyti būtent savąją istorijos sampratą. Diskutuoti su teisiniu ir politiniu mažaraščiu neverta, nes ne tik Maskvoje, bet ir Lietuvoje tokių susipainiojusių dar gana daug. Jiems, jei norėtų skaityti, jau seniai atsakė partizanų laiškai, dienoraščiai, poezija, statutai ir maldaknygės. Tik jeigu Dūmos politikai toliau gaivinasi “broliškos pagalbos” mitais, tai mūsų žmonėms dešimtmečiais buvo pilama ant smegenų būtent “pilietinis” karas, “brolis prieš brolį” (kurių nė vienas nenorėjęs mirti), neva tarpusavy išsišaudę “šešiolikmečiai” ir panašūs iškreipti vaizdeliai. Tartum SSRS – valstybė, užgrobusi kitą valstybę – būtų nė neegzistavusi su visomis savo agresijomis, genocido ir teroro struktūromis bei metodikomis.

Aišku, anuomet rašyti tiesą ir tiesiai galima buvo nebent bunkeryje arba Vakaruose, na, dar sau į stalčių, ko apdairūs vietiniai lietuvių rašytojai nepraktikavo. Apie pasipriešinimo karą legaliai tylėta arba rašyta pustiesė-pusmelis. Tokia buvo dar prisimenamo dvasinio teroro tikrovė, kurios liekanos kausto posovietinę lietuvių literatūrą ligi šiol. Kodėl? – čia būtų tema, verta tikro psichologinio romano apie lietuviškąją dabartį. Kai M. Ivaškevičius, taip ir nesuvokęs okupuotos Lietuvos – sovietų Rusijos karo, vos ne vos ištaria “jeigu imtume plačiai, lietuviai kariavo su rusais”, tai siūlo tik dar vieną seną populistiškai ir nacionalistiškai pakreiptą optiką, kuria irgi neturėtume girtis tretiesiems.

Kažko gaila, nes M. Ivaškevičius yra pabarstęs knygoje kur kas rimtesnių dalykų apie tą karą (“Žemaitis ir jo šalis jautėsi vieni ir mus vedė kažkur į gilumą”, sako enkavedistas; “Aš nelaukiu lėktuvo, nenoriu Vaterlo, kur galėčiau pakloti savo dvidešimt tūkstančių ir parnešti likusiems pergalę”, sako M. Ivaškevičiaus vaizduotės Žemaitis, nes tikrasis būtent norėjo laisvės “milijonui laisvų žemdirbių”. Ėmiau ir pamaniau: o kaip atrodytų Jungtinėse Valstijose istorinis romanas apie jų Nepriklausomybės karą, kur kam nors būtų smagu aprašyti Džordžo Vašingtono tuštinimąsi palapinėje į kibirą, o pusę knygos užimtų karo ir valstybės vado erotiniai sapnai. Užtat apie laisvę taipgi nebūtų nė žodžio, tik vieno vaiduoklio vienintelė sentencija: “Laisvė yra nekovoti už tą jūsų prakeiktą laisvę”.

Tiek to, nespėliosim, kaip ten už marių atrodytų, nes mes kalbamės savo namuose. Marius Ivaškevičius kažką juto, kai mestelėjo: “viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas”. Tačiau greta, toje pačioje romano Įžangoje, sudėstė be išlygų: “Visam šitam karui vadovavo žmogus, išėjęs artilerijos mokslus Europoje. […] Apie jį ir šita knyga”. Ir dar: “Jonas Žemaitis – tokia žmogaus pavardė”, taigi supraskit, tikrai apie jį šita knyga.

Betgi tai netiesa; taip šnekučiuojant, čia pat atsižadant ir prisirišant, vienur pasimaivyta, kitur – apgavystė. Generolas Jonas Žemaitis, “žuvusiųjų prezidentas”, “ketvirtasis prezidentas” (yra tokia monografija, toks filmas), tikrai studijavo Prancūzijoje, susitikdavo ten su kitais jaunais lietuviais. “Draugai jį labai mėgo ir visuomet laukdavo pasirodant. Tačiau tai buvo ne vien dėl jo dosnumo, kuriuo jis dalijosi kukliai, be pasididžiavimo, lyg teikiamas malonumas buvo ne tiek kitiems, bet jam pačiam. Labiausiai visus traukė jo nuoširdumas, paprastumas, atida ir dėmesys kitiems. Imponavo jo išsilavinimas, puikus prancūzų kalbos mokėjimas, natūralus elgesio ir laikysenos laisvumas. Niekad kitų nekritikuodavo ir nemokydavo, bet iš jo pavyzdžio nejučiomis visi mokėmės.” (Elena Kabailaitė-Jonaitienė. Kaip vėjelio dvelksmas. – “Dienovidis”, 1999, Nr. 10).

“Žalių” autorius parašė apie kitą, prasimanytą žmogų, bet žaidimai vardais grąžina mus į šių pastabų pradžią. Didžioji problema – skonio ir takto. Ji susijusi ir su pasirinkta neeiline tema bei rakursu, ir su autoriaus metodu, kurį būtų galima vadinti pseudofaktine provokacija. Fikcija – ne fakto literatūra, tad nereiktų nė kiek apsimesti. Jeigu ne tie tikri Lietuvos karių – laisvės kovotojų vardai, tai visuomeniškuoju požiūriu teliktų bendresnis klausimas: kaip autorius supranta mūsų partizanų kovą ir kodėl ją mato tik tokią – purviną ir beprasmę, atitinkamai vaizduodamas.

Taip – tai taip, žiūrėkim kaip į simptomą, gal per pasąmonę ateinantį stribų kerštą (kai kas lygina su lavonų spardymu), gal kaip žurnalistišką išsikėlimą aukščiau visų. Partizanų aprašymai būtų tikę ir sovietmečiu. Tačiau neatimsi literatui teisės vaizduotis ir vaizduoti bet ką savaip, jeigu šventõs rašančiojo teisės nekoreguoja jo paties takto ir skonio jausenos.

Vis dėlto, kai liečiamas žuvusių už visų mūsų laisvę, tad ir už rašytojo laisvę, rezistencijos vadų atminimas, o dar tebėra jų šeimos, dalykai keleriopai komplikuojasi. Įskaudintųjų nedera taipgi nurašinėti į meno nesupratėlių kategoriją. Galbūt daugelis jų būtent gerai šį tą supranta, ir tas “šis tas” nėra menkesnis reikalas, negu rašytojo menas, ar jis būtų pauzė, ar laisvė be atsakomybės.

“Etikos dėsniai ir meno dėsniai yra tie patys”, rašė prieš pusantro šimtmečio kompozitorius Robertas Šumanas. Šiandien tarčiau, kad nusižengdamas etikai meno nepagerinsi, nors gali pagerinti tiražą. Esu įsitikinęs, kad apie šią knygą būtų dešimtkart mažiau kalbama, jei ne spekuliacija tikrais vardais. Perrašyk Joną Žemaitį į Šimą Jonaitį, kurio gyvenimo kelionės didžioji mitinė užduotis yra atrasti ir nužudyti kitą Šimą Jonaitį, ir didelė dalis dujų išeis, balionas iš karto ims bliūkšti. Leidėjai galėtų, autoriui sutinkant, padaryti tokį eksperimentą, ir tada visi žinotume, kas atneša pinigų, kas ne.

Informacijos šaltinis – „Šiaurės Atėnai“

2019.01.24; 09:00

Negalima nepritarti prof. Vytautu Landsbergiui, kuris piktinasi Lietuvoje keistai nagrinėta – neišnagrinėta Sausio 13-osios byla. Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas tūkstantį kartų teisus, kai pasipiktinęs viešai svarsto, kodėl Lietuvos teisėsauga neišdrįso Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo įvardinti net liudininku. Visiems senų seniausiai aišku, kodėl Gorbį persekioti lietuviai turi teisę mažų mažiausiai kaip įtariamąjį, nors žymiai tikslesnis būtų buvęs kaltinamojo statusas. To nesupranta arba nenori suprasti tik Lietuvos prokuratūra…

Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Taigi mūsų prokurorai paliko Gorbį ramybėje. O tai reiškia, kad nublanksta visa Sausio 13-osios byla. Be bandymų išklausyti M.Gorbačiovo versijos ši baudžiamoji byla – ne byla. Turėtume pripažinti: be pastangų pateikti bent keletą klausimų aukščiausius to meto SSRS postus užėmusiems vadovams keistai atrodo mūsų pastangos sodinti į kalėjimus leitenanto ar kapitono laipsnį turėjusius tankistus. Taip – ir juos reikia įvardinti. Teisti – taip pat. Nedera palikti nenubaustų net jefreitorių. Kad būtų perspėti tie, kurie prieš Lietuvą šiandien kurpia piktus kėslus: neišsisuksite nuo pelnytos bausmės.

Tačiau sutikime – žinia apie neapklaustą (net nebandyta) M.Gorbačiovą suteikia visai kitokį foną už grotų Lietuvoje sodinamiems kariškiams, kurie 1991-ųjų sausio 13-ąją neteisėtai važinėjo po Vilnių tankuose. Prisipažinkime, kad ir kaip skaudu: Lietuva neatrodo labai principinga, padori ir teisinga. Lietuvai bet kada galima prikišti: sugebate nubausti tik „smulkias žuveles“, tuo tarpu į užsakovus nedrįstate net piktai žvilgtelėti.

O juk nagrinėdami Sausio 13-osios bylą galėjome remtis ne vien sava, lietuviška, patirtimi. Ne tik galėjome, bet ir privalėjome analizuoti tragišką Azerbaidžano istoriją. Tikriausiai ne visi lietuviai žino, todėl priminsiu, kad tuometinis Kremlius, kai ten šeimininkavo M.Gorbačiovas, savo brutalią taktiką pirmiausiai išbandė ne Lietuvoje, o prieš nepriklausomybės siekusius azerbaidžaniečius. Nelaimė nutiko 1990-ųjų metų sausio 20-ąją Azerbaidžano sostinėje Baku. Išsigandusi, kad nepriklausomybės ir laisvės idėjos Azerbaidžane stiprėja, įgauna vis daugiau populiarumo, Kremliaus vadovybė nusprendė parodyti karinę galią – įbauginti laisvės reikalaujančius mitinguojančius. 1990-ųjų sausio 19 – 20-ąją dienomis į Baku įsiveržė apie 30 tūkst. sovietinių karių. Jie šaudė į civilius iš automatų, kulkosvaidžių, tankų, šarvuočių. Jie siautėjo Baku mieste kaip tikri barbarai. Todėl azerbaidžaniečių nuostoliai – žymiai didesni nei mūsų: nužudyti 134 gyventojai, apie 600 sužeista, sudegė arba buvo sugriauta apie kelis šimtus gyvenamųjų namų. Tad pirmieji Sovietų Sąjungos „meilę“ pajutome ne mes, lietuviai.

Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.

Prieš keletą metų Lietuvos Seime, mums prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją, kartu buvo prisiminta ir Azerbaidžano tragedija. Tądien prof. V.Landsbergis yra sakęs, kad „įvykiai Baku, o po metų įvykę kruvini Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje turi daug bendro“. Ir tuo pačiu pripažino, kad „prieš du dešimtmečius Azerbaidžano tragedijai nebuvo skirta deramo dėmesio“.

O kaip dabar pasielgsime? To, kas buvo, – nebepataisysi. Tačiau Lietuva, kasmet prisimindama 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją, bent jau šiandien galėtų suklusti – kaip analogišką Sausio 20-osios temą nagrinėja Azerbaidžano teisėsauga. Azerbaidžanietiška patirtis gali būti aukso vertės. Nes tiek Sausio 20-osios, tiek Sausio 13-osios bylos – panašios. Panašios bent jau todėl, kad ir 1990-ųjų, ir 1991-ųjų sausio mėnesiais Sovietų Sąjungai vadovavo tas pats liūdnai pagarsėjęs M.Gorbačiovas.

Beje, antiazerbaidžanietiškai nusiteikęs M.Gorbačiovas turėjo įtakingų patarėjų, į kurių nuomonę bei patarimus dažnai atsižvelgdavo. Tad nagrinėjant M.Gorbačiovo asmeninę atsakomybę dėl Baku ir Vilniaus tragedijų nedera užmiršti ir Gorbio patarėjų atsakomybės. Azerbaidžaniečiai puikiai žino, kas tie M.Gorbačiovo pagalbininkai, kurstę kuo greičiau ir kuo baisiau nubausti “nekenčiamą Azerbaidžaną“ (kad būtų kuo lengviau iš azerbaidžaniečių pagrobti Kalnų Karabachą?). Lietuviams tos pavardės nežinomos. Todėl bent jau Lietuvos istorikams, jei mūsų prokurorai – nenori (bijo?), derėtų išsiaiškinti, ar M.Gorbačiovo patarėjai, raginę pakelti ranką prieš „nekenčiamą Azerbaidžaną“, M.Gorbačiovo patarėjais tebedirbo ir 1991-ųjų sausio 13-osios išvakarėse.

Žodžiu, azerbaidžanietiška Sausio 20-osios tragedija greičiausiai persipynusi su mūsų Sausio 13-ąja, tegul ir sunkiai pastebimais ryšiais. Kas ir kada į juos atkreips dėmesį, kas juos išnarplios?

2019.01.14; 09:50

Jau 28 kartą minint Laisvės gynėjų dieną pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad „kiekvieni metai yra kitokie, žinoma, ir iššūkių yra visokių, ir iš išorės, ir iš vidaus“.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Keistenybių ir kvailybių netrūksta, ir šiemet netrūksta taip pat“, – sekmadienį kalbėdamas su žurnalistais Seime pastebėjo prof. V. Landsbergis. 

Laisvės premijos laureatas V. Landsbergis nemato bėdos, kad tik dabar partizanai yra įvertinti Laisvės premija. 

„Ir nepriklausomybės reikėjo anksčiau, bet jie, matai, nepajėgė iškovoti tuomet…. Tai jie kalti, kodėl jie tada neiškovojo nepriklausomybės 1948 metais? (…) Sugalvoti galima visokiausių keistų problemų“, – į klausimą, ar nemano, kad partizanai galėjo būti žymiai anksčiau įvertinti Laisvės premija, atsakė V. Landsbergis. 

Laisvės premijos įteikimas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei yra, jo nuomone, „išraiška teisingo supratimo mūsų būties, mūsų istorijos, mūsų kovų už laisvę teisingas supratimas“.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Tai reiškia, kad atmetame melą, pliurpalus, nesąmones, tai ką ukrainiečiai vadina „brechnia“. „Brechnia“ turi eit lauk“, – nusišypsojęs atsakė V. Landsbergis. 

Jis dalyvavo sekmadienį Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vykusiame iškilmingame minėjime, skirtame Laisvės gynėjų dienos 28-osioms metinėms, Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje, vėliavos pakėlimo ir kituose šventiniuose renginiuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.14; 04:30

Lietuva 28-ąjį kartą mini tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną.

Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią sovietų kariuomenė 1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje ginkluota jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą. Sovietų kariuomenė tuomet neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau prie Televizijos bokšto nebuvo išvengta aukų, – desantininkams pradėjus su karine technika važinėti po minią ir šaudyti į beginklius žmones, žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų.

Minėdami Laisvės gynėjų dienos 28-ąsias metines renginiais Seime ir kitose Lietuvos vietose prisimename istorines 1991-ųjų akimirkas, parodžiusias Lietuvos gyventojų vienybę ir pasiaukojimą, pagerbiame žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimą.

Šeštadienį Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje vyks iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė. Vidudienį Laisvės gynėjai susirinks į susitikimą „Budėjimas naktyje“ Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Vakare Nepriklausomybės aikštėje bus uždegti atminimo laužai. Čia vyks Sąjūdžio valanda.

Atminimo laužai šeštadienio pavakare taip pat bus uždegti prie Vilniaus televizijos bokšto ir prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato. Šv. Jonų bažnyčioje vakare – koncertas „In memoriam“.

Pagrindinės Laisvės gynėjų minėjimo dienos, sausio 13-osios, rytą sostinės Nepriklausomybės aikštėje bus dedama gėlių prie Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia“. 

Laisvės gynėjų atminimas bus pagerbtas ir iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Posėdžio metu bus teikiama Laisvės premija. 2018 metų Laisvės premiją Seimas paskyrė Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui ir Juozui Mociui – pagerbti.

Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje iškilmingoje ceremonijoje suplevėsuos Valstybės vėliava. Po šios ceremonijos bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Sausio 13-osios aukos bus pagerbtos Antakalnio kapinėse. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai pagerbs Laisvės gynėjus, palaidotus Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse. 

Sausio 12 ir 13 dienomis parlamento Laisvės gynėjų ir Vitražo galerijos bei Sausio 13-osios memorialas bus atviri visuomenei. Atvirų durų valandomis bus galima apžiūrėti parodas, skirtas Laisvės gynėjų dienai. Lankytojai galės susipažinti su paroda, skirta 2018 m. Laisvės premija apdovanojamai Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui, ir fotografijų paroda „Šauliai – 1991 m. parlamento gynėjai“, pažiūrėti istorinę vaizdo medžiagą ir menines kompozicijas. Jaunieji Seimo svečiai turės progą dalyvauti piešinių dirbtuvėlėse.

Šeštadienį bėgimo entuziastai tradiciniu tarptautiniu bėgimu „Gyvybės ir mirties keliu“ nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto pagerbs žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Tą pačią dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks neatlygintinos kraujo donorystės akcija, skirta Laisvės gynėjų atminimui.

Laisvės gynėjų diena taip pat bus paminėta atvirų durų dienų programa Genocido aukų muziejuje ir Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.13; 00:30