Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

1940 metais lietuvių tauta tapo ir fiziniu, ir politiniu sovietinių okupantų įkaitu. Įkaitais, beje, tapo ir tie, kurie ir realiai stojo okupantų pusėje, padėjo įkurti bei įtvirtinti jų valdžią. Deja, kolaborantai savo padėties dviprasmiškumo nesuvokė ir tasai jų aklumas pastūmėjo mūsų tautą į brolžudišką tarpusavio karą, užsitęsusį visą pokario dešimtmetį.

Ar galėjo kolaborantai staiga praregėti ir susivienyti su patriotais, rezistentais? Teoriškai – taip, bet praktiškai – ne, kadangi kiekviena opozicinė pusė jautė turinti savo tiesą ir ją atkakliai gynė. Idėjos, tiesos, sąžinės, įsitikinimų ir poelgių dialektika yra labai sudėtinga.

Anot žymaus mūsų mąstytojo Juozo Girniaus, net ir klystantis žmogus tiki savo idėja: “Yra ėję žmonės verčiau mirti, negu pasidaryti išdavikais, vedami visiškai priešingų idėjų, kurios tad negalėjo būti visos lygiai teisingos” (J. Girnius. Raštai, I tomas, Vilnius, “Mintis”, 1991, p. 42, kursyvas – mano).

2006 metų balandžio 3 d. Vilniuje (A. Venclovos name-muziejuje) surengta mokslinė konferencija, skirta Antano Venclovos gimimo 100-čiui. Įdomus, naujomis įžvalgomis pasižymintis, buvo istoriko Česlovo Laurinavičiaus pranešimas. Jis nagrinėjo A. Venclovos biografijos svarbiuosius idėjinius apsisprendimus, posūkius ir nurodė priežastis, nulėmusias šio rašytojo ir visuomenės veikėjo posūkį į „kairę“ gerokai anksčiau prieš 1940 metus. Tarp tokių faktų kalbėtojas priminė net, atrodytų, grynai asmeninį, kai tuoktis be bažnyčios sumanęs, A. Venclova negalėjo to siekio įgyvendinti Kaune, nes čia, kaip ir visoje Lietuvoje, nebuvo civilinės metrikacijos ir jis turėjo vykti į liberalesnę tikėjimo atžvilgiu Klaipėdą. Taigi konfliktas su bažnyčia, nepasitenkinimas A. Smetonos politika Vilniaus, Klaipėdos atžvilgiu, negalėjimas pilnutinai įgyvendinti savo karjeristinių ambicijų „viešojoje erdvėje“, iliuzinis tikėjimas SSRS konstitucijoje egzistavusia nuostata apie sąjunginių respublikų suverenumą, nekritiškai pasverti faktai apie neva sovietinių rašytojų turtingą buitį, didelius honorarus, kelionių laisvę ir panašūs kiti faktoriai, Antaną Venclovą kartu su kitais tūkstančiais SSRS simpatikų 1940 metų biržely išvedė į Kauno aikštes, gatves džiaugsmingai sutikti sovietinių tankų.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istorikas Č. Laurinavičius klausė: „Ar suvokė pats Venclova sudėtingas prieškarinės krizės peripetijas? Abejotina. Regis, labiau bus pagrįsta teigti, kad Venclovos, kaip tipiško menininko, politinėms pažiūroms bei politinei pozicijai buvo būdingas idealizmas, jei ne naivumas. Jis sudėtingas politines problemas reflektavo sinkretiškai, be didesnės jų artikuliacijos, ir šiuo požiūriu Venclovos, kaip ir kitų lietuvių kultūrininkų entuziazmas 1940 m. atėjus Raudonajai armijai, regis, ne ką tesiskyrė nuo savo laiku ispanų ar vokiečių kultūrininkų demonstruoto entuziazmo atėjus Napoleono armijai“. Galima sutikti su tuo, kad A. Venclovos pažiūroms buvo būdingas idealizmas, kadangi net religinis katalikų mąstytojas Antanas Maceina, anot Vytauto Kavolio, „apie buržuaziją buvo žymiai blogesnės nuomonės negu apie komunizmą, kurį jis laikė kaip prometėjiškos dvasios išraišką“. (V. Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 163). Tačiau, žinodami vėlesniąją A. Venclovos biografiją, regime, jog tas idealizmas kažkodėl gana greitai išgaravo, o jo vietą užėmė pragmatizmas, pasireiškęs siekiu užimti aukštus vyriausybinius postus, gauti privilegijų. Panašią principų, idealų metamorfozę pragmatizmo ir Stalino diktatūros palaikymo link patyrė ir kiti nepriklausomos Lietuvos kairuoliai-idealistai.

                                                               —————————————

Taigi vieniems 1940-ųjų metų vasara (birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiai) tapo Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės laidotuvėmis, o kitiems – naujų vilčių, svajonių išsipildymo pradžia. Tų metų rudenį Lietuvą išvydau ir aš (gimiau spalio 24 dieną). Likimo įnoriu tapau tarsi simboliniu dviejų politinių – ekonominių sistemų ir dviejų Lietuvų (t.y. tautiečių, pasidalijusių į du priešingus polius) susikirtimo ženklu. Toji Lietuva, kurioje gyveno mano tėvai – brendo, dirbo, svajojo, mylėjo, sukūrė šeimą ir pagimdė mane – griuvo, o toji, kurioje augau aš, mokiausi, taip pat svajojau, mylėjau, irgi sukūriau šeimą, – statėsi, stiprėjo. Tad ant kokio pagrindo formavosi mano pasaulėjauta, pasaulėžiūra, mano charakteris?

Tėvai vaikystėje daug ką gero įskiepijo, tačiau vieno svarbaus imuniteto elemento į tolimesnį kelią neįdavė – auklėdami katalikiškai, tėvai mus, vaikus, silpnai teorientavo politiškai (nei apie Vasario 16-ąją, nei apie kitus svarbius politinius-patriotinius dalykus, nei pagaliau apie savo brolį Joną, dalyvavusį Nepriklausomybės kovose ir netekusį kojos, tėvai mums nepasakojo). Mamai politika dar mažiau terūpėjo, menu tik jos dažnai kartojamą pasakymą: “Vakalele, nabovo teisybės pasaulie ėr nabus”. Tad istorinė-politinė savimonė tebuvo menkai išvystyta, ir šis stygius itin pasireiškė jaunystėje, kai atitrūkau nuo gimtojo lizdo, nuo kaimo, ir atsidūriau vienas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, mokiausi, dirbau gamykloje, studijavau, vėliau tarnavau ideologinėse įstaigose – bibliotekoje, redakcijose (nuo tarnystės tarybinėje armijoje išsisukau). Manau, būtent toje žalioje jaunystėje mano asmenybės formavimuisi netiesioginiu būdu (per knygas, kino filmus, spektaklius, agitaciją ir propagandą) konformistinę ranką „ištiesė“ tokių tautiečių-inteligentų, kaip minėtasis Antanas Venclova, autoritetas, prestižas, ir gana ilgą laiką ėjau jų praskintu prisitaikymo keliu.

 XXX

Tarsi nujausdamas mano pasaulėžiūros nebrandumą, likimas istorinio-politinio mentaliteto spragoms „lopyti“ atsiuntė avantiūriškų užmojų, bet hipnotiškai įtaigų disidentą Vaclavą Sevriuką. Gana greit (1967 metais) jis įtraukė mane į savo diskusijų klubą, į uždraustos spaudos (“Xronika tekuščich sobytij”) skaitymą. Menu, kaip jis mane politiškai švietė – aiškino apie Če Gevaros revoliucinius žygdarbius, Prahos įvykius, TSKP reakcingą vaidmenį ir t.t. Nebuvau uolus jo mokinys, nes mane vis labiau traukė literatūra, dainavimas, politika tebuvo lyg „desertas“ po pietų. Tačiau tas “desertas” man labai brangiai kainavo: 1970 metų gale saugumas V. Sevriuką suėmė, o 1971 metų sausį – ir mane.  

Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Mano laikysena saugume nebuvo tvirta – atsiliepė būtent idėjinio-politinio stuburo silpnumas. O gal labiausiai – baili prigimtis, baimė statyti ant kortos savo šeimą (buvau jau vedęs, turėjau dukrą), literatūrinį darbą. Kaip panašiose situacijose elgdavosi kiti literatai? Nevienodai. Pavyzdžiui, Izidorius Ignatavičius (buvęs enciklopedininkas, pjesių, dokumentinių ir autobiografinių knygų rašytojas) KGB šantažui atsispyrė; iš tiesų, turbūt geriau netekti kojos nei prisiauginti nepageidaujamą “uodegą”. (Žr. kn. I. Ignatavičius, “Šėtono paunksmėje. Pomirtinis krovinys”, Vilnius, Petro ofsetas, 2003, p. 28). Izidorius turėjo tvirtesnę genetinę atramą – jo namų dvasioje būta daugiau patriotizmo, sąmoningumo ir jo gimtasis kaimas šiuo požiūriu buvo pavyzdinis: dauguma sodybų slėpė rezistentus, o ir iš pačių Vareikių kaimo ne vienas vyras išėjo partizanauti. O tokio tvirtumo giminaičio-partizano, kaip knygoje aprašytasis Odisėjas, pavydėtų daugelis. Be to, Izidorius Ignatavičius jau buvo išėjęs Sibiro tremties “universitetą”, suteikusį jam daugiau drąsumo, išminties. 

XXX            

Seniai jaudina riba tarp žmogiškai pateisinamo lojalumo (“šunuodegiavimo”) okupacinei sistemai ir nusikalstamo kolaboravimo. Apie tai esu daug mąstęs, rašęs, pradedant nuo garsiosios M. Gorbačiovo “perestroikos” laikų – periodinėje spaudoje, publicistikos ir poezijos knygoje “Vienam glėby” (1992). Dabar regiu: kelerius metus dalyvavau žaidime “voras ir musė”. Žaidime su laiminga pabaiga, kadangi “musė” liko nesuvalgyta. Laimei, kad ir saugumiečiai, kaip ir daug kas tarybiniais laikais, neretai užsiimdavo “akių dūmimu”, formaliu “paukščiukų” dėliojimu ataskaitose. Nematydami jokio mano uolumo “sekimo mene”, saugumiečiai susitaikė su mano pasyvumu, ir, matyt, jiems užteko to, kad mane patį izoliavo ir nuo V. Sevriuko, ir nuo pavojingos “disidentų” įtakos. Kai kartą draugų kompanijoje išgirdau, jog KGB neverbuoja TSKP narių, netrukus pareiškiau poetui A. Baltakiui (jisbuvo Rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos biuro narys) norą stoti į komunistų gretas. Jis pasidyvijo mano naivumu, kadangi nežinojau, jog prieš tai dar turiu tapti kandidatu į šlovingąją partiją. Ir 1975 metais aš jau kandidatas…

XXX  

Bet ir prasidėjus M. Gorbačiovo “perestroikai”, kai mano veiksmai, mintys (straipsniuose, diskusijose, akcijose) darėsi aiškiai antikonformistiniai. Juk jau antrąją atkovotos Nepriklausomybės dieną LR Aukščiausioji Taryba jos pirmininko V. Landsbergio vardu pakvietė Lietuvos žmones santaikai. Nuostabūs žodžiai tame kvietime: “Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į “blogus” ir “gerus” pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pragaištingi. Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą – visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai: niekam neturi būti užkirsta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią”. (LR svarbiausių dokumentų rinkinys, Vilnius, “Mintis”, 1990,

Naujoje gyvenimo tikrovėje pasitaikė ir klaidų. Jos nebuvo vien ekonominio ar teisinio pobūdžio, bet ir moralinio, psichologinio bei religinio. Simptomiškas buvo jaunojo intelektualo, pasižymėjusio ir politiniu sąžiningumu, ir krikščionišku išmintingumu, Vaidoto Daunio išreikštas nuogąstavimas dėl resovietizacijos recidyvų, trukdančių desovietizuoti naujosios Lietuvos tikrovę. Kas būtent trukdė? Paklausykime jo minčių: “Sovietizacija turi daug požymių, bet vieną dabar norėčiau išskirti. Sovietizacija gilėja tuomet, kai daugėja demonizacijos. Sovietizacija ir demonizacija yra tiesiogiai susijusios. Kai kurie bičiuliai pastaruoju metu mėgino įžvelgti tiesioginį ryšį tarp Virgilijaus Čepaičio viešo pasirodymo spaudos konferencijoje ir suaktyvėjusių Rusijos užmačių. Nors tai įdomu, bet – neteisinga. Nepritariu tiems, kurie demonizuoja Virgilijų Čepaitį. Daugelis demonizuoja iš keršto. Bet vis tiek – demonizuoja, t.y. kviečiasi į pagalbą chimeras. Atkakliai demonizacinį darbą ne per seniausiai dirbo tie, kurie valstybės laikraštyje, kūrė “Voratinklį”. Iki pat šiol lyg ir neatsiprašyta, neatgailauta. Atvirkščiai: senuosiuose vynmaišiuose norima užraugti naują vyną, kuris, atseit, ir padės atsirevanšuoti naujuose rinkimuose”. (“Lietuvos rytas”, 1994 m.sausio 22 d.).

Vakaras poetui Vaidotui Dauniui atminti. Vytauto Visocko nuotr.

V. Daunio manymu, demonizacijos plitimą galėjo sutrukdyti valstybės vadovai, pavyzdžiui, V. Landsbergis ir A. Brazauskas, pareiškę, jog ir V. Čepaitis, ir K. Prunskienė – anokie ten “kagėbistai” ar blogiečiai. Deja, tokio svarbaus moralinio žesto, galėjusio padėti Nepriklausomoje Lietuvoje kurti taikingą politiką, vadovai nepadarė, taigi jų asmenyje nauja valstybė išsižadėjo tų intencijų, kurias viešai pareiškė 1990 metų kovo mėnesį. Stebint daug metų kurstomą socialinę šizofreniją, nemažėjančią nesantarvę, gal verta pritarti nuomonei, jog atgailauti turėtų ne vien tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su KGB, bet ir tie, kurie iki šiol “mistifikuoja šią organizaciją, daugina chimeras, t.y. daro tai, ko mokė KGB”? (V. Daunys, ten pat). 

Suprantama, nei išvežus KGB, TSKP, VRM bei kitų sovietinių struktūrų archyvus, nei juos sudeginus ar šimtui metų užrakinus, praeitis nedings. Su praeitimi galima “susitvarkyti”, tiktai ją kuo adekvačiau pergyvenus, išjautus, verifikavus, pasimokius. Tai – daugiau individualus procesas, todėl ir didžiausia atsakomybės našta turėtų tekti pačiam individui. Prievartos neturėtų būti (ji taikytina tiktai konkretiems baudžiamiems nusikaltimams), priešingu atveju demokratija pasuktų inkvizitorišku teisybės, įsitikinimų ar tikėjimo “atstatymo” keliu. 

XXX

Gi didelė dalis komunistų partijos narių persiorientavo (galima tarti ir pompastiškiau – “atgimė iš aukšto”, t.y. paskatinti ar išjudinti kilnių patriotinių idėjų, suradę savo identiteto gelmėje asmeninės savigarbos, tautinio orumo likučius) ir pasuko su Sąjūdžiu arba bent tapo neutraliais istorinių įvykių stebėtojais. Ne vienas tautietis istorinių M. Gorbačiovo pervartų metu atsidūrė Maskvoje, kai kurie inteligentai iš vėlesnės jų veiklos jau laisvoje Lietuvoje galima spręsti, kad jie  buvo “jelcininkai”, palaikė Rusijos demokratines jėgas, rusų tautos išsilaisvinimo iš totalitarizmo pančių siekį… Sąjūdinis laikas buvo gana patikimas “lakmuso popierėlis”, leidęs nustatyti mūsų anuometinės pilietinės ir patriotinės laikysenos laipsnį. Prisiminkime: daug kas iš dar tebebuvusių TSKP narių savo darbovietėse steigė Persitvarkymo Sąjūdžio pirmines grupes, organizavo karštas diskusijas, kai kas po 1990 metų Kovo 11-osios, pradėjus augti įtampai su TSRS ir kylant pavojui mūsų Nepriklausomybei, savo partinius, karinius bilietus, o karštakošiai net tarybinius pasus, “nukryžiuodavo” ant parlamento gynybinės sienos. Tarp panašiai pasielgusių buvau ir aš –  subūriau LPS grupę “Literatūros ir meno” redakcijoje, persmeigiau ant barikados savo partinį bilietą, o apie išstojimą iš LKP pareiškiau laikraštyje “Respublikoje”: “Niekaip negaliu suprasti tų LKP narių ir tų nepartinių, kurie pradėjo negarbingą ambicijų, pretenzijų ir, kaip taikliai pastebėjo Kazys Saja, “opozicinio revanšo” vajų. Aš, kaip ir daugelis tautiečių, suprantu, kokį pavojų sukelia mūsų nevienybė ir kas ja tuoj pat pasinaudos. Todėl, suvokdamas, jog partiškumas šiuo metu tarnauja stabdžiu visuomenės vežime ir norėdamas palaikyti sąjūdines konsoliduojančias jėgas, išstoju iš LKP eilių. Mano partija tebūnie Lietuva” (1990 metų kovo 16).

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Grimzdau į malonų netikėtos laisvės svaigulį, organizuodamas “Literatūroje ir mene” aštrias diskusijas apie “baltąsias” ir “pilkąsias” istorijos dėmes, rašydamas  straipsnius nacionalinės savigarbos, lietuvių kalbos valstybingumo, istorinių paminklų atstatymo bei naujų sukūrimo temomis. Pliekiau Raseinių partinę valdžią dėl G. Jokūbonio skulptūros Maironiui išniekinimo, “Respublikoje” kritikavau “laikinojo LKP CK” (nepamirškime – buvo ir toks!), jos narių bei “platformininkų” J. Burokevičiaus, J. Gurecko, J. Jermalavičiaus, J. Kuolelio, V. Švedo ir kitų veiklą, “Gimtajame krašte” (1989 07 12) džiaugiausi, kad aš – dar formaliai TSKP narys – jau galiu nebijodamas eiti į bažnyčią; į “Izvestijas” siunčiau atvirą laišką (“Lietuvos profsąjungos”, 1989, Nr.33) TSKP Centro Komitetui, paskelbusiam Kreipimąsi į Pabaltijo tautų žmones ir gąsdinusiam juos (“Žmonės privalo žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai”, – buvo rašoma jame), ir skelbiau daug patriotinių ir religinių eilėraščių ir t.t. Simptomiškais laikyčiau straipsnius “Esu kaltas”, kuriame paveiktas įspūdingųjų 1988-ųjų metų, leidausi į socialpsichologines reminiscencijas, gana atvirai išpažinau savo pasaulėžiūros sovietizacijos ydas ir džiaugiausi atsiradusia istorine galimybe dvasiškai keistis, tobulėti. (“Literatūra ir menas”, 1989 01 11). Paminėtinas ir straipsnis “Musė – voro kolaborantė?”, kuriame aptariau anuomet pasklidusį ažiotažą dėl, neva, Justino Marcinkevičiaus kolaboravimo atvejo rašant apysaką “Pušis, kuri juokėsi”, palaikiau mokslininkės Meilės Lukšienės tolerantiškai išmintingą poziciją, anonimiškai apeliavau į savo paties biografijos “dėmėtąjį faktą”. (“Gimtasis kraštas”, 1992 02 16).

Laisvės svaigulys buvo toks stiprus, kad net tada, kai Nepriklausomos valstybės atstatyme jau pasireiškė ryškūs ekonominiai, socialiniai nesklandumai, prieštaringumai, aš stengiausi jų nematyti ir nepakančiai žiūrėjau į tuos trūkumus kritikuojančius, vadinau juos apsikrėtusiais sovietinių laikų nostalgija. Už pažiūrų bei veiksmų opurtonizmo demonstravimą karštai polemizavau su A. Juozaičiu, o buvusį “Komjaunimo tiesos” kolegą V. Matulevičių kaltinau už tai, kad jis, atseit, buvęs nomenklatūrinis tarybinis žurnalistas, drįsta savo “Krante” abejoti G. Vagnoriaus tinkamumu būti premjeru, kritikuoti V. Landsbergio bei visos “dešiniųjų” valdžios veiklą.

XXX

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Gal paradoksaliai nuskambės, tačiau manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos» individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p.165). Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas.

O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.

2020.11.21; 07:00    

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Politologai teigia, kad Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio bei Ingridos Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio politiniai valdžios tandemai skiriasi kardinaliai. Pasak jų, šiuo metu tarp konservatorių lyderių nematyti nei didesnio nuomonių išsiskyrimo, nei skirtingo vertybinio požiūrio į politikos formavimą.
 
Nepaisant to, kad tiek premjero kadenciją baigiantis S. Skvernelis, tiek būsimoji ministrė pirmininkė I. Šimonytė yra nepartiniai asmenys, bet jų santykiai su partijų pirmininkais, anot politologų, skiriasi.
 
„Skiriasi, juk yra kiti charakteriai. Skiriasi ir politikos, ir sprendimų supratimas. Skirtumas tikrai yra. Kita vertus, I. Šimonytė į politiką atėjo vienokiu būdu, o S. Skvernelis kitokiu. Tai yra skirtingi žmonės su skirtingais požiūriais bei istorija. Net sudėtinga juos lyginti“, – Eltai sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis.
 
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, apžvalgininkas Virgis Valentinavičius sako, kad „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis neabejotinai dominavo S. Skvernelio atžvilgiu.
 
„Karbauskis neginčijamai dominavo tandeme ir Skvernelis tik epizodiškai bandydavo imtis veiksmų. Visą politinę liniją vienareikšmiškai diktavo Karbauskis. Jis uždavė ir retorikos toną, ir visas politikos turinys bei kryptys buvo Karbauskio darbas. Šiuo atveju TS-LKD tandeme matau visiškai priešingą dalyką“, – Eltai teigė V. Valentinavičius.
 
MRU docento teigimu, G. Landsbergis šiuo metu sutinka, kad TS-LKD de facto lyderis – I. Šimonytė.
 
„Reali Šimonytės lyderystė yra geriausia, kas gali ištikti TS-LKD. Kuomet šis dalykas buvo suprastas, tuomet ir buvo laimėti rinkimai. Dabar Landsbergio tonas po rinkimų ne vieną nustebino. Gabrielius Landsbergis sako, kad dirbs ten, kur reikės. Kitais žodžiais sakant, ką Šimonytė nuspręs, kur Gabrielius dirbs, tai ten jis ir dirbs. Vienareikšmiškai Šimonytė prisiima visą politinę atsakomybę už Vyriausybę. Landsbergis, bent jau kol kas, šią pusiausvyrą aiškiai palaiko. Dabar mes kalbame apie bendradarbiavimą tik teoriniu lygiu, kaip seksis bendradarbiauti dviem lyderiams, kol kas sunku pasakyti, nes Vyriausybė neveikia ir valdančiosios daugumos nėra. Dabar šiuo metu atrodo, kad dvigalvystės problema, kuri buvo pastaruosius trejus metus, (…) šiuo metu yra išspręsta. Šimonytė yra aiški lyderė“, – sakė V. Valentinavičius.
 
Apžvalgininkas taip pat teigia, kad tarp konservatorių lyderių kol kas nematyti ir skirtingo vertybinio požiūrio į politikos formavimą.
 
„Aš tikrai nematau tarp jų vertybinių trinčių. Nemanau, kad Landsbergis žiūri į procesus tik pragmatiškai. Šiuo atžvilgiu jų abiejų požiūriai į procesus yra vertybiškai vienodi. Šimonytė uždavė aiškų vertybinį toną, jį priėmė ir koalicija. Čia nemačiau nė vieno ženklo, kad Landsbergis būtų tam nepritaręs“, – sakė V. Valentinavičius.
 
Paklaustas, ar ateityje gali kilti nesutarimų tarp G. Landsbergio ir I. Šimonytės dėl krikdeminio partijos sparno, V. Valentinavičius teigė taip nemanąs.
Premjeras Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„LGBT ir krikdemiškas sparno požiūris, manau, šios kalbos yra pakankamai išpūstos. Krikdemai TS-LKD viduje yra visiška kas kita nei tai buvo prieš dešimt metų. Tokių užkietėjusių krikdemų, blogąja prasme, yra faktiškai vienetai partijoje. Tokių klasikinių krikdeminių pavyzdžių, kaip Rimantas Jonas Dagys, seniai ten jau nebėra. Dagys yra puikus pavyzdys, ką reiškia radikalios pozicijos, kad ir krikščioniškosios. Juk jos rinkimų nelaimi ir rinkėjų balsų negauna. Mano hipotezė tokia, kodėl rinkimus laimėjo TS-LKD, tai, kad partija išvengė kraštutinių pozicijų eidama į rinkimus. Radikalizmo atmetimas bet kuriais klausimais partijai labai pasitarnavo“, – sakė jis.
 
L. Bielinis pritarė V. Valentinavičiui ir teigė, kad tarp G. Landsbergio ir I. Šimonytės nėra jokių konfrontacijų, o galimi nesutarimai išsprendžiami korektiškai. Kita vertus, L. Bielinis vis dėlto svarstė, ar ateityje I. Šimonytė neplanuos perimti TS-LKD pirmininkavimo vaidmens.
 
„Konservatorių gretose gali susiformuoti grupė žmonių, kurie matytų opoziciją tarp Landsbergio ir Šimonytės, kaip tarp dviejų galimų partijos lyderių. Šiandien partijos lyderis yra Landsbergis. Šimonytė šiandien nedemonstruoja ir nedeklaruoja savo ambicijų šioje srityje, bet kas ten gali žinoti. Mes galime fantazuoti daug atvejų, bet šiandien galiu konstatuoti aiškiai, kol kas tarp Landsbergio ir Šimonytės nėra jokių konfrontacijų, o galimi nesutarimai išsprendžiami korektiškai“, – teigė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.11; 12:47

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Naują koaliciją formuoti ketinančių dešiniųjų partijų derybinės grupės antradienį Seime renkasi į posėdį, kuriame bus aptariami valdančiosios daugumos formavimo ir kitų prioritetinių darbų klausimai. Į naują valdančiąją daugumą po įvykusių Seimo rinkimų buriasi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis.
 
Šios partijos kartu iš viso turi 74 mandatus naujajame Seime. Deklaracijoje, skelbiančioje apie koalicijos formavimo derybas, taip pat numatyta, kad premjerės pareigas eitų konservatorių sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė.
 
Pastarąją savaitę konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis pareiškė manąs, kad su formuojamos koalicijos partneriais jau šios savaitės pradžioje bus suderintas dokumentas dėl būsimų prioritetinių darbų.
 
Liberalų sąjūdis yra pareiškęs pageidavimą dėl trijų ministrų kėdžių – aplinkos, ekonomikos ir inovacijų bei švietimo, mokslo ir sporto. Liberalai taip pat yra viešai sakę, kad norėtų deleguoti ir Seimo pirmininką.
 
Laisvės partija yra skelbusi, kad norėtų veikti švietimo, ekonomikos, žmogaus teisių srityse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.08; 09:53

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Valdančiąją daugumą formuojančios politinės jėgos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija – ketvirtadienį pradės derinti koalicijos sutarties ir būsimos Vyriausybės programos nuostatas.
 
Šios partijos kartu iš viso turi 74 mandatus naujajame Seime. Deklaracijoje, skelbiančioje apie koalicijos formavimo derybas, taip pat numatyta, kad premjerės pareigas eitų konservatorių sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė.
 
Liberalų sąjūdis yra pareiškęs pageidavimą dėl trijų ministrų kėdžių – aplinkos, ekonomikos ir inovacijų bei švietimo, mokslo ir sporto. Liberalai taip pat yra viešai sakę, kad norėtų deleguoti ir Seimo pirmininką.
 
Laisvės partija yra skelbusi, kad norėtų veikti švietimo, ekonomikos, žmogaus teisių srityje.
 
Savo ruožtu TS-LKD trečiadienį vakare pranešė, kad partijos derybininkai bus konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis ir rinkimų sąrašo lyderė I. Šimonytė. Jie taip pat pranešė apie pagrindinius savo prioritetus formuojant Vyriausybės programą – skaidrumas ir aukščiausi etikos standartai, pagarba teisės viršenybei, demokratinių vertybių laikymasis ir žodžio laisvė bei pagarba konstitucinėms žiniasklaidos teisėms.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.29; 07:00

Rinkimų stendas Pilaitės mikrorajone. Slaptai.lt nuotr.

Vadinamajai Laisvės partijai iškopus į politinį olimpą, svarbiausiu politinės dienotvarkės rūpesčiu tapo klausimas – ar Lukiškių aikštę reikėtų paversti arklidėmis, ar viešųjų pirčių konglomerato nesibaigiančiu labirintu? Visuotinai žinoma raitelė Armonaitė buvo už arklidžių infrastruktūros išplėtojimą ir geriausių ristūnų sėklidžių banko sukūrimą, Šimašius – už Romos termų pavyzdžio pirčių kompleksą, vildamasis atsiplauti iki amžiaus pabaigos.

                                                                              X

 – O vis dėlto kokią pridėtinę vertę forsuoto pavidalo liberaliosios demokratijos šalyje kuria liberalai, – paklausė Kindziulis.

To nežinojo nei populiarusis Didžiulis, nei ne mažiau garsus Lietuvoje Mažylis.

                                                                               X

Iš istorinių pasakojimų esame girdėję apie tai, kokia kebli valdymo forma yra triumviratas. Tačiau po rinkimų Lietuvoje užstosiantis libertalizmo triummoteratas manding gali tapti nepakeliama našta net švč. Marijos žemei.

                                                                                X

Kažkas garsiai piktinosi, kad pirminius rinkimus formaliai laimėjo Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielius. Vis dėlto niekados nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau. Pabandykime įsivaizduoti, kur mus galėtų nuvesti likimas, kai rinkimus pradės laimėti didžiojo žemės vienytojo Ramūno Karbauskio vaikaičiai.

                                                                               X

Daugiausiai plakatų rinkimų metu prisigamino Nacionalinio susivienijimo partija. Didelės masės plakatinių lietuvininkų buvo pasiryžę atvykti į vietą, tarsi po žemių išdygusi terakoninė armija žiedu telkėsi aplink didįjį kinų imperatorių Ra-dž-vilą.

                                                                               X

Patekėjus naujai susibūrusio liberalizmo saulei Lietuvoje tirštos Gerovės valstybės miglos išsisklaidė kaip burtų lazdele pamojus.

                                                                               X

                                                          iššokęs žvynas sublizgėjo virš vandens

                                                          kur galimai  iš naujo tau  pasivaidens

                                                          kitokios regimybės dugnas

                                                          ten žuvys dusliai muša būgnais

                                                          ir su nauja jėga  dugne išsišakojęs

                                                          žole skenduolius pavaišina milžinkojis

                                                          lėtai praustuvas mano skęsta ten

                                                          kur nebetrūksta niekam jau vandens

                                                          negirdimai kriauklytei skundžiasi moliuskas

                                                          kad jau į kūną kaupias visos druskos

                                                          ir ašaroja daugiabriauniais perlais

                                                          kuriuos vėl pakraščių brolijai perleis

                                                          vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                                                          nelyg dugne kažką dar reikštų vėjas

                                                          visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                                                          į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                                                          (spalvos pageltusio kiek spermos)

                                                          vanduo garais užverda  tarsi romos termos  

(Bus daugiau) 

2020.10.13; 08:11  

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Teisus buvo prof. Vytautas Landsbergis, neseniai interviu LRT.LT sakydamas, kad Baltarusijos likimas – ne Europos Sąjungos rankose, o Rusijos ir Kinijos interesų Baltarusijoje sferoje.
 
Štai 2019 m. rugpjūtį Baltarusijos ekonomikos ministro pavaduotoja Jelena Perminova pažymėjo, kad strateginiai santykiai tarp dviejų šalių (Baltarusijos ir Kinijos) vystosi labai dinamiškai – tai patvirtina prekybos, eksporto ir investicijų rodikliai. „Net ir su kaimynais mes neturime tokios dinamiškos plėtros, – pabrėžė Jelena Perminova. – Kinija jau yra trečioji mūsų prekybos ir ekonomikos partnerė. Per pastaruosius 10 metų tiesioginės užsienio investicijos iš šios šalies padidėjo 200 kartų.“ Vien techninės ir ekonominės Kinijos pagalbos portfelis šiandien yra jau pusė milijardo dolerių ir, pasak ministro pavaduotojos, augs.
 
Jau vien tai byloja, kad Kinija vargu ar leis Rusijai prisijungti Baltarusiją. O jei ta nepaklausytų, pakenkti Rusijos ekonomikai Kinija turi kur kas daugiau galimybių, negu atvirkščiai. Jau nekalbant apie tai, kad Kinijos „žalieji“, atsiprašau, „geltonieji žmogeliukai“, kurių jau pilna Rusijos Tolimuosiuose rytuose įvairiuose darbuose (man tai pasakojo ne vienas liudininkas), pasiruošę pridaryti Rusijai visai kitokio pobūdžio nemalonumų.
 
Išlieka klausimas, ar gali po dabartinių įvykių Baltarusijoje Kinijai būti naudingas susikompromitavęs, tik jėgos struktūrų dėka dar besilaikantis valdžioje kruvinas diktatorius.
 
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.

V. Landsbergis: „Jiems (Kremliui – LRT.lt) yra rodoma, kad tai, kas vyksta Baltarusijoje, tai čia jums ne Balotnaja (2011 metais Rusijoje, Balotnaja aikštėje, kilę ir kelis mėnesius vykę protestai prieš Putino valdžią – LRT.lt). Tai pranoksta net Chabarovską. Tikriausiai šeimininkas (Kremlius, – K.S.) padarys išvadą, kurią dabar siūlo kinai. Viešumą jau pasiekė Kinijos aukštuomenės reagavimas: „šalinkite savo „batką“ (suprask, statykite kitą, – K.S.), bet palikite tą Baltarusijos valstybę, kuri mums reikalinga“.
 
Profesorius sako, profesorius žino. Iš jo lūpų – į Dievo ausį.
 
Tariamas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tik ką pažadėjo „per artimiausias dienas“ išspręsti situaciją šalyje.
 
Pamatysim.
 
2020.08.21; 17:35

Petras Dirgėla. Apie istoriją, politiką ir šakališką pasalūniją

Šis interviu buvo paskelbtas beveik prieš 30 metų – 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“

Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Pirmą kartą Jūsų esė – alegoriją „Tranų pasaulyje“ perskaičiau 1990 metais, vos tik pasirodė knygynuose. Man regis, ši esė „apie vaikišką meilę namams ir kapams“ po Kovo 11-osios tapo dar auktualesnė. Apie Lietuvos ateitį joje rašote liūdnai: sugebame iškovoti nepriklausomybę, tačiau nepajėgiame jos apginti. Kodėl?

Šia formuluote aš nesakau, kad mūsų pastangos Lietuvos valstybę atstatyti dabar yra vaisingos, o įtvirtinti ateityje – bergždžios. Šia praeitį apibendrinančia teze pradedu mąstyti, ko moko mūsų praeitis, kad atstatytą valstybę pajėgtume apginti.

„Anciliaus ežere“ (dalis romano jau paskelbta žurnale „Metai“) aprašiau, kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovas  Zigmantas Vaza pirmąsyk istorijoje pabandė sukurt Baltijos imperiją. Į jo smūgį Švedijai atsibudęs senovės švedų „griebiantis žvėris“ 1598 metais atsakė smūgiu Livonijai ir Lietuvai. Imperijos kūrimas įsismagino. Europa daugiau kaip šimtą metų maudėsi karų kraujuose, kol imperiją įkūrė … ne, ne Lenkija, ne Švedija – Rusija.

Minijos žemė. Šermenų vynas. Vėtrungiškoji dalia. Petro Dirgėlos romanai

Lietuvos politikai anksti suprato idėjos sukurti imperiją pražūtingumą. Z.Vazą pripažino Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu tik tada, kai jis patvirtino Lietuvos Trečiąjį Statutą. Lietuva viena pirmųjų Europos pradėjo ginti savo namus ir žmones ne tiek jėga, kiek teise, kultūra, kuria trukdė kaimynams – ir lenkams, ir švedams, ir rusams – įgyvendinti imperines užmačias. Kultūra, teisė, deja, nėra patranka… Dievo įsakymas „Nežudyk“ patrankai negalioja. Teise ir kultūra Lietuva neapsigynė. Ją prarijo Rusijos imperija. Tačiau ir šiandien tebėra labai svarbi kita Lietuvos gynimosi, trukdymo kaimynams imperiją kurti pasekmė: Lietuvos valstybė per tuos du šimtmečius, kol ją parijo Rusijos imperija, „nesuspėjo“ (trukdoma ir negalėjo „suspėt“) nusistatyti pastovių, ilgaamžių santykių su artimiausiais kaimynais lenkais ir rusais. Ji visada turėdavo pasikliauti tik laikinais, nuolatos laužomais kaimynų „gerais pažadais“. Istoriškai nusistovėję trapūs Lietuvos santykiai su Lenkija ir Rusija tokie pat išliko iki šiol.

Dabar šiurpiau supratau Jūsų kažkada pasakytus žodžius: „Okupacija mums grės per amžių amžius“. Prisimenu ir kitką: dar visai neseniai aiškinom sau ir pasauliui, kodėl būtinai turim sprukt iš SSRS: sąjungoj ištirpsim, sąjunga – tai lėta negausių tautų mirtis; dabar sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkai šios aksiomos nebemini… Gal ir juos veikia „okupacijos grėsmės per amžius“ pojūtis?

Žinoma, veikia. Sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkų turime ne vien todėl, kad kai kam atrodo, jog Kremliaus kariuomenės iš Lietuvos niekada neišvarysi. Kai sakome „mūsų istoriniai santykiai su lenkais, su rusais“, turime galvoje, deja, ne pastovius ir patikimus, o tik trapius, šią pat valandą sulaužomus santykius. Tai turim galvoje ne metus, ne dešimt metų – jau kelis šimtmečius. O istorinis patyrimas neišvengiamai veikia psichologiją. Kas iš to, jei kaimynas mūsų nepriklausomybę ir pripažintų, – ar ilgam?  Nepasitikėjimas kaimynų pažadais ir savimi, abejonė, ar ištversi, ar gyvas liksi, ar vaikai išliks, jei kaimynai vėl apgautų, jėga tave parklupdytų, stumia žmogų naujos sąjunginės sutarties pasirašyti… Kol kas tyčia nekalbu, kad Lietuvos istorija labiau grūdino, o ne tižino lietuvių psichologiją. Tačiau ir tižliosios psichologijos ištakų nedera šiandien užmiršti.

Taip, istorijos poveikio psichologijai nenuginčysi. Tačiau bent aš niekada neužmiršiu, kaip perai, balandžio septintą, Lietuvos žmonių sueigoj skambėjo daina: „…rovė neišrovė, skynė nenuskynė…“ Tvirta dvasia išgydo kad ir kaip sunkiai traumuotą psichologiją.

Rovė neišrovė, skynė nenuskynė… Vadinasi, ir neišraus, nenuskins. Tik kaip turime elgtis, kuo vadovautis, kad mūsų atkurtos valstybės niekas niekada nebenuskintų?

SSRS imperija – klastingas drakonas. Visos jos struktūros – valstybinės, politinės, visuomeninės, ekonominės ir t.t. – sukurtos mechaniškai sujaukiant natūralias ir todėl labai skirtingas daugelio tautų susinimo, asimiliavimo būdas. Kad suardytume tą mechanišką imperijos struktūrą, kad atkurtume natūralią lietuvių (estų, latvių, baškirų, azerbaidžaniečių etc.) tautos gyvenseną, privalome  remtis žmogiška politika, tai yra absoliučiai priešinga klasikinei drakoniškai politikai pažiūrų sistema. Privalome remtis tik tokia politika, kuri augina valstybę ne iš galingųjų Drakonų pripažinimo, ne iš jų malonės, o iš tautos sąmonės, iš tautos žmonių prigimtinių ir paprotinių vertybių, iš piliečių istorinio patyrimo, taigi ir iš kelių šimtmečių gynimosi teise, kultūra pamokų, ir iš tautos priešinimosi okupantams įvairiom formom džiaugsmų ir kančių, vadinasi, iš visko, kas susiklostė ir įsitvirtino mūsų sąmonėj, psichologijoj, gyvenimo būde ne revoliuciniu, o evoliuciniu keliu.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.

V. Landsbergis vykdo šią – žmogišką – politiką neregėtai valingai, kantriai, nė akimirką nesuabejodamas jos perspektyvumu. V. Landsbergis nėra tautos vadas. Žmogiškai politikai vykdyti vadų nereikia. Žmogiškos politikos lyderis ne vadovauja tautai, o aiškina pasauliui tautos vertybių sistemą kaip valstybės pamatą klausdamas: katrame pasaulyje jūsų žmonės nori gyventi – Dievo skurtame ar agresyviosios sąmonės iškreiptame? Šitaip klausiant valstybė yra neliečiama. Kaip šuo negali gaudyti pelių, taip drakoniškoji politika negali pasmaugti žmogiškosios. Miglotai pasakiau? Gerai, kalbėkime šitaip: kai SSRS derasi, tarkim, su JAV, Kremliaus branduolinio ginklo aruodas yra lobis, brangiausias turtas; o kai ta pati SSRS šiandien šnekasi su Lietuva arba Estija, Kremliaus aruodai, prikrauti branduolinių galvučių, yra tik nieko vertas šiukšlynas. Kol nesam susitepę krauju (tokie privalom išlikti per amžius), kol ramiai galime klausti: „Mes turime sąžinę, o jūs ar turite?“, nė vienas pasaulio galingasis, nė vienas iš Didžiųjų Drakonų negalės mūsų pavergti. Mes prarastume neliečiamumą, mus vėl galėtų pavergti, vėl galėtų priversti žygiuoti klaikiu prievartos maršo žingsnu tik tuo atveju, jei išsuktume iš evoliucino kelio, jei išduotume žmogišką politiką.

Tačiau mūsų valstybės atkūrimo priešai nelaiko mūsų neliečiamais. Ir piktas Kremliaus balsas, ir skystas lietuviškų balsų choras be paliovos reikalauja, kad mes pasirašytume sąjungos sutartį. Reikalaudami nevenga šantažo, karinės jėgos, smurto, kraujo…

O tu man pasakyk, kodėl girtuoklis įžūliai reikalauja iš negeriančio išgert bent taurelę? Todėl, kad galėtų pasidžiaugti: „Visi geria, net ir jis“ ir primesti jam savo gyvenimo būdą. Kremlius puikiai žino, kad negalės mūsų paliesti, kol vadovausimės sąžine, teisybe, teisingumu, prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Todėl jis stengiasi padaryti viską, kad tik mes žmogiškumą po kojomis pamintume. Tada Kremlius ramiai atsidustų: esame abu labu tokie, klausyk manęs, nes aš stipresnis. Mūsų pasirinktosios politikos žmogiškasis statusas mus gina neįtikėtinai patikimai! „Realistai“ nepajėgia šito suprasti. Ir kaipgi supras? Lietuva prigrūsta Kremliaus kariuomenės, tačiau Lietuva – ne Kremliaus, SSRS sargybiniai saugo Lietuvos teritorijos sienas, tačiau SSRS tos teritorijos nevaldo. Iracionalizmas, siaubas, košmaras!

„Opozicija. O gal šakališka pasalūnija?“ Jūsų žodžiai. Tuo metu, kai ėmėte abejoti mūsų opozicijos nuoširdumu, man regis, ji dar nebuvo tokia šakališka, tokia pasalūniška kaip šiandien…

Nuoširdžios, kaip tu sakai, opozicijos mes neturėjome ir dar neturim. Visi, kurie po pernykštės kovo 11-osios pasiskelbė opozicija kam nors, iš tikrųjų buvo ir yra opozicija tik mūsų žmogiškai politikai, tam vieninteliam patikimam skydui, apginančiam mus ir nuo prezidentinio valdymo, ir nuo karinės padėties įvedimo – nuo bet kokios jėgos, kuri mus parblokštų ir atsikelti nebeleistų. Ar verta įrodinėti pasalūniškumą opozicijos, kuri kaip kobra taip ir taikosi įkirsti į tavo, į mano, į jo širdį, tik į širdį?

Interviu su rašytoju Petru Dirgėla pagal romaną „Joldijos jūra“

Perskaitysiu šį tą iš dienoraščio: „1990 07 07, šeštadienis, 118 Lietuvos Respublikos diena. K.Prunskienė keliskart telefonu kalbėjosi su N.Ryžkovu (…). K.Prunskienės priklausomybė „nuo nežinia ko“ gali uždegti bikfordo virvę, ir ji, sprogdindama pakeliui viską, kas sprogsta, gali nudundėti į giliausius Lietuvos visuomenės sluoksnius“. Ir nudundėjo… Kas buvo K.Prunskienė mums, mūsų žmogiškai politikai – argi natūrali, nuoširdi opozicija?

O kas subūrė ir į politinės kovos areną išvedė Ateities forumą? Buvusi nomenklatūra, netekusi politinės valdžios, tačiau greitai tapusi materialinių vertybių (valdžios susigrąžinimo garanto) monopoliste. Lietuvos turtas, visa jos žmonių sukurta ir kuriama materija tebėra buvusios nomenklatūros rankose. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba ir vadovybė, reorganizuodama sąjungą, tuo kasdien vis iš naujo įsitikindavo. Nuolatos patiria tai ir dabar, kai jau turi mobilias, su normalia ekonomika besisiejančias ūkines struktūras. Tačiau nelegaliai monopolijai mūsų padalinių ekonominio rišlumo nereikia. Kodėl?

Nomenklatūrininkai, kompetetingai tvarkę Lietuvos TSR turtą, ir po pernykštės kovo 11-osios nepakeičiamais kompetetingaisiais  pasirodė K.Prunskienės vyriausybės kabinetui, miestų ir rajonų valdyboms. Nepakeičiamieji kompetetingieji greitai susivienijo, susikabino rankutėmis, sudarė nenutraukiamą gradinę, vinguriuojančią per visas ūkio sritis, ir nedelsdami užkonservavo, tai yra „įsisavino“ jau ne Lietuvos TSR, o Lietuvos Respublikos turtą. Dabar Lietuvos turtas apvožtas gelžbetoniniu sarkofagu, saugumo dėlei dar ir spygliuota viela apipintas.

Po tuo sarkofagu visokia gamyba, prekyba, perprekyba, spekluliacija ir visokia vagišiška gvelba virte verda, tiktai, žinoma, savo rato savuose katiluose – naujos, juo labiau kultūrinės pakraipos ūkinės struktūros, kad ir kokios rišlios, kibios būtų, stumiamos nuo tų katilų kuo tolyn. „Versmės“ knygyno nuomą perleist Rašytojų sąjungai, rašytojams? Tai jau ne! Išlenda iš sarkofago, saugančio turtą kaip atominį reaktorių, orus, įmitęs veidelis – atsižiūrėti negali, koks malonus – ir pasigirsta šnypštimas: „Tik per mano lavoną“. Reikia LRS leidyklai popieriaus valstybine kaina, kad įstengtų tikrai rimtai knygai, o ne sapnininkui išleisti, – išlenda iš sarkofago dar geriau įmitęs veidelis, dar pikčiau šnypščia: „Tik per mano lavoną“. Taigi: negeisk Lietuvos turto kaip ir artimo moteries. Negeisk jo nei pasiskolinti, nei išsinuomot.. Lietuva turto neturi. Visas jos turtas priklauso nepakeičiamųjų kompetetingųjų, pažįstančių vieni kitus nuo 1913, atsiprašau, gal nuo 1945 ar 1970 metų, grandinei. „Tik per mano lavoną“, – populiariausias turto globėjų šūkis.

Paminklinė lenta rašytojui Petrui Dirgėlai Vilniuje, Tuskulėnų gatvėje. Slaptai.lt nuotr.

Ko tiems globėjams dar reikia, kad mikliai „įsisavintą“ Lietuvos turtą privatizuotų, parduotų ar vaikams , pusbroliams, dėdėms padovanotų? O ne! Pilniausio įstatymų komplekso tam nepakaktų. Mat visko, kas “įsisavinta”, juridiškai saugiai pasisavinti neįmanoma. O jie, turto valdytojai, yra VISI (kiti žmonės – ne jie, net ne žmonės) ir jiems reikia VISKO. Laikas sarkofagą nuo Lietuvos turto nuimti ateis tada, kai į Parlamentą ir Vyriausybę daug savų vyrų įžengs. Žinoma, intelektualų ar bent tokių, kuriuos kūrybiniais inteligentais galėtume tautai pristatyti. Tačiau dar reikia labai griausmingo politinio sambūrio, iš kurio tie intelektualai išsiristų ir tiesiai prie premjero ar šiaip ministro kėdės patrauktų. Ir plika akimi neregimi nepakeičiamieji kompetetingieji Lietuvos turto valdytojai pristatė lietuvių tautai „intelektualų žiedą“ – Lietuvos Ateities Forumą. Pasižiūrėjo tauta: graži kompanija – ir griausminga, ir titulais ornamentuota. Taip koncernas „Lietuvos turtas“ įkūrė partiją „Smegenų centras“. Tad pirmyn į valdžią ir turtingą gyvenimą!

Jūs esate Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas. Ar lengva dabar gyventi visuomeninei, tačiau nepolitinei organizacijai, kai aplink visi pamišę dėl politikos?

Labai „lengva“… Koncernas „Lietuvos turtas“ mūsų nė iš tolo neprisileidžia. „Smegenų centras“ apstatė mus kreivais veidrodžiais. Senos ir naujos partijos persekioja, šio bei to nori… Aš vis dar – ir tvirtai, istorijos tyrinėjimais pasiremdamas, – tebeginu savo įsitikinimą: politinės partijos – bene pavojingausia opozicija mūsų valstybės žmogiškai politikai. Partijos yra ne žmogiškosios, o tik drakoniškosios, tos klasikinės politikos įrankiai. Į politines partijas buriasi, brukasi agresyviausi protai. Jei tauta deleguoja savo teises agresyviųjų saujelėms, ji gimdo antžmogius, o antžmogiai kuria ir vykdo tik drakonišką politiką. Partijos, kad ir kaip jos save vadintų – krikdemų, tautininkų ar socialdemokratų, liberalų, – yra degradantiškos žmogiškosios politikos atžvilgiu. Visos jos, be išimties – visos, pavojingos žmogiškai politikai. Kuo?

Ne viena ir naujoji mūsų partija gyrėsi užmezgusi gerus santykius su analogiškomis užsienio valstybių partijomis. Girdi, kaip naudinga Lietuvai: socialdemokratų yra visame pasaulyje, ir mes, Lietuvos socialdemokratai, su jais bendraudami Lietuvą garsiname, teisingą informaciją apie ją skleidžiame. Panašiai šneka krikščionys demokratai, šiaip demokratai, liberalai. Taip, žmonių (kodėl būtinai partinių, valdžios siekiančių?) bendravimas – visada į gera.Tačiau varge varge, kodėl mūsų mielieji partiniai užmiršta, kad visos politinės partijos pasaulyje veikia pagal drakoniškos politikos taisykles ir dėsnius? Kodėl partijų lyderiai, sėdėdami parlamente, ir nagais, ir ragais gina mūsų žmogišką – valstybinę – politiką, o per savo partijų veiklą ją išduoda, mūsų neliečiamumą, mūsų valstybės išsaugojimo garantijas į nieką verčia? Vis dėl tos pačios valdžios ateityje, kada nors…

O juk žmogiškai politikai vykdyti jokių politinių partijų nereikia. Užtenka sąjungų, draugijų, fondų, bendrijų, žodžiu, tokių visuomeninių orgaizacijų, kurios nekelia sau tikslo paimti valdžią. Taip, tos organizacijos kauptų, pačios generuotų idėjas, kaip žmogišką politiką išsaugoti ir puoselėti, jos bendrautų su užsienio analogiškom organizacijom (žmogiškumu, o ne drakoniškumu suinteresuotom – tokių yra šimtai!), tų organizacijų aktyviausi nariai, potencialūs sukauptų idėjų įgyvendintojai dalyvautų rinkimuose į parlamentą, į vietines valdybas.. Kaip paprastai ir tikrai demokratiškai susikurtų valdžios institucijos valstybėje, kuri vadovautųsi žmogiška politika! Gaila, laikrašty nėra vietos tas mano pažiūras plėtoti, o prie visokių apskritų stalų šitokių pažiūrų dėstymą, neabejoju, lydėtų atlaidus ir „realistiškai išmintingas“ partinių kikenimas…

Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas

O kol kas kuriasi vis naujos politinės partijos. Ir visos siekia valdžios, siekdamos ir politinių organizacijų, taigi ir Lietuvos rašytojų sąjungos, paramos prašo, reikalauja. Reikalauja – švelniai pasakyta. Atvirus laiškus rašytojų sąjungai rašo ir … ant medžių, skelbimų stulpų gatvėse kabina. Gandus skleidžia. Jei ne vadovybę, ne valdybą, tai atskirus sąjungos narius kokį nors popierių pasirašyti prievartauja, dar gražiau: narius skaldo, kursto – sąjungos statusas esą bespalvis, organizacija neturinti politinės orientacijos (o juk žmogišką politiką vykdo kiekvienas žmogus, kiekviena žmonių organizacija); įtikinėja, šnypščia į ausį: šaukit greitai neeilinį suvažiavimą, griebkit vienas kitą už gerklės, kaip reikiant, rimtai užsiangažuokit tautos gyvenime. Ir tai daro mūsų pačių, lietuvių, partijos, senos ir naujos, ir tai daro tuo metu, kai Kremlius ir jo vietninkai apskritai visų mūsų respublikos struktūrų – nuo valstybinių iki kūrybinių ir profesinių – prosovietines antrininkes paslapčia kuria. Jei sukurtų, galima N diena nebebūtų panaši į sausio 13-osios rytą, kai tik katiniškai kniaukiantis balsas per garsiakalbius skelbėsi, girdi, valdžią paėmęs. Ta galima naujoji N diena būtų kitokia: per radiją, per TV tautai prisistatytų nauja „tikroji“ vyrausybė, nauja „tikroji“ darbininkų sąjunga, nauja „tikroji“ rašytojų organizacija, žodžiu, visa naujoji ir jau „tikrai tikroji“ Lietuva, nemariojoj imperijoj suverenioji.

Negąsdinu tuo nei skaitytojų, nei savęs.

Lietuvos rašytojų sąjunga bet kokią N dieną, kad ir N kvadratu, pasitiktų pasiruošusi ne išnykti, o veikti ir kurti Lietuvos ateities labui.

Dėkoju už pokalbį.

Interviu pirmą kartą paskelbtas 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“

2020.08.12; 21:00

Rugpjūčio 7 dieną prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengta protesto akcija.

Jos dalyviai smerkė ir Rusijos, ir Baltarusijos vadovus, piktinosi, kad oficialusis Minskas jau paleido dirbti pavojų nešančią, nesaugią Astravo atominę jėgainę, bet kada galinčią tapti antruoju Černobyliu.

Šiame mitinge dalyvavo ir pirmasis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vadovas prof. Vytautas Landsbergis.

Slaptai.lt skelbia jo piktą, kandžią kalbą, rėžtą karštą rugpjūčio 7-osios vidurdienį Boriso Nemcovo skvere prie Rusijos ambasados. Prof. V.Landsbergis nevengė ir itin aštrių posakių.

2020.08.07; 20:07

Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Nuo pat „Sąjudžio” susikūrimo buvo kalbama ir žadama būti moraliais, atsisakyti privilegijų, elgtis kukliai ir svarbiausia politiką padaryti skaidrią ir atvirą.

Deja, po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų negalime pasigirti nei vienu, nei kitu. Tačiau mane stebina ne netesėti pažadai. Tam yra objektyvių ir gan suprantamų priežasčių. Žmonės, norintys pakliūti į valdžią, dalinasi kaip minimum į dvi kategorijas: pirma, kurie veržiasi ten, siekdami patenkinti savo ego ir pasinaudoti valdžios suteikiamomis galimybėmis; antra mažesnė, bet realiai egzistuojanti grupė; tai žmones, kurie irgi turi ambicijų, bet jos nukreiptos į veiklą. Į tokią veiklą, iš kurios turi naudos pirmiausia bendruomenė – valstybė, o po to ir asmuo, kuriam malonu, kad jo idėjos, jo sugebėjimai, siekiai išsipildė ir gavo visuotinį pripažinimą.

Antros kategorijos politikų daugiausia buvo Aukščiausioje Taryboje. Jų yra ir dabartiniame Seime bei kitose valstybės institucijose. Jeigu tokių nebūtų-neegzistuotų valstybė. Ne be reikalo yra sakoma, kad pasaulį kuria idealistai. Jie išjuokiami, net niekinami, trypiami, bet jie eina tuo sunkiu akmenuotu keliu. Jų darbai ar idėjos dažniausiai pripažystamos tik jiems palikus šį pasaulį. Džiugu, kad jų yra. Gaila, kad, deja, jų mažuma. Apmaudu, kad tauta jų nevertina. Būtent apie tai ir noriu pakalbėti. Kodėl amoralūs, net nusikalsti linkę politikai turi gan didelį žmonių palaikymą. Apie juos daugiausia rašo žiniasklaida, kalba politologai, juos dažniausiai kviečia į TV laidas. Juos mato ir į juos lygiuojasi auganti karta. Ką išmoksta? Manau, aiškinti nereikia.

Nesinori tikėti paprasta diagnoze, kad dabartinėje Lietuvoje tampa nebemadinga būti moraliems, doriems ir visiškai nevertinamas intelektas bei išmintis. Juk be šių savybių gerai tvarkyti valstybės reikalus neįmanoma. Net paviršutiniškai žvelgiant į mūsų partinės sistemos ir reitingų kelrodes „žvaigždes” bei žiniasklaidos numylėtinius truputį mastantis savo galva turi kuo stebėtis. Net pačių partijų „vadai” teisti arba yra abejotinos, t.y. toli gražu ne skaidrios reputacijos.

Trečioje vietoje reitingų lentelėje besipuikuojančios LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas ne tik kad nesugeba pateikti vertų dėmesių idėjų, bet yra teistas už piktnaudžiavimą tarnyba, jam einant Vilniaus savivaldybės administracijos vadovo pareigas. Ir nors formliai jis bausmę atliko, bet ar kas gali paneigti galimybę, kad žmogus, paslydęs kartą, to nepakartos vėl gavęs atsakingas pareigas. Be to, juk kalba eina apie partijos vadovą, tai reikia suprasti, kad tokios abejotinos moralės lyderį išsirinkę partijos nariai arba nesupranta, arba tiesiog nusispjauna į viešai tos pačios partijos deklaruojamas skaidrumo, nepriekaištingos reuptacijos vertybines nuostatas.

O topinis politikas, ypač mėgstamas žiniasklaidos, darbo dartijos vadas Viktoras Uspaskichas. Matomai retas Lietuvoje gali atskirti, kada šis žmogus sako tiesą, o kada meluoja. Kartais susidaro įspūdis, kad jis pats jau nebeatsimena. Pradedant nuo neaiškios kilmės aukštojo mokslo diplomo ir baigiant vėl eilniu jo dosniai dalijamu pažadu, kad tapęs Lietuvos premjeru jis litovcus (čia jo terminas) padarys laimingais. Jis, beje, viešai buvo pažadėjęs nebegrįžti į politiką. Tik vėl eilinį kartą pamelavo. Jis elgiasi taip ciniškai ir kalba su mumis taip, lyg mes būtume avinų banda, kuri moka tik bliauti … viktoriukai ateiki ir mus išgelbėk… Elgesi taip, lyg visi pamiršo baudžiamąją bylą, trukusią  daugiau nei dešimt metų. Ir nors ir labai keistomis aplinkybėmis (kas vėl gi imtūsi paneigti, kad ne be aukštesnių galių įsikišimo) Lietuvos Apeliacinis teismas (kuriame STT, berods, rado neaiškios reputacijos teisėjų) panaikino Vilniaus apygardos teismo nuosprendį uždaryti poną Viktorą 4 metams į belangę, jį sušvelninant iki piniginės baudos. Teistumas vis tiek yra.

Tarp kitko ši mūsų „teisingumo” abrakadabra kada nors taps teisės mokslus studijuojančių studentų, antiteisingumo nagrinėjimo pavyzdžiu. Bet dabar jis eina į premjerus ir, kas ypač keista, kad jam į porą siūlosi tiek konservatoriai, tiek valstiečiai-žalieji. Ponai, ar nepriėjome liepto galą su garsiomis kalbomis apie aukštus moralės standartus. Juk jis ir jo partija buvo teisiami už daugiau kaip 24 milijonų litų nelegalių lėšų, panaudotų Lietuvos politinei sistemai užvaldyti. Ir, pagal VSD turimą medžiagą, kas galėtų imtis ir garantuotai paneigti, kad minimos lėšos, atkeliavę per ofšorinius bankus į vieną Latvijos banką, nebuvo siųstos Rusijos specialiūjų tarnybų.

Tokias prielaidas leidžia daryti ir iki dabar viešai nepaneigti tik keli pono V.Uspakicho biografijos faktai. Jis buvo nuo Lietuvos teisėsaugos pabėgęs į Rusiją. Kai Maskvos policijos buvo sulaikytas, Lietuvos valstybės teisėsaugos prašymu, jį iš areštinės išlaisvino būtent Rusijos spec. tarnybų atstovai. Negana to, jis pats LNK TV laidoje prisipažino, kad būdamas Rusijoje prašėsi politinio prieglobsčio. Tačiau pikantiški faktai tuo nesibaigia. Apie jo ryšius su Rusijos specialiomis tarnybomis esu girdėjęs būdamas Seimo NSGK pirmininku atliekant parlamentinį tyrimą, mums apie tai liūdijo VSD aukšto rango pareigūnai.

Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.

O buvęs Seimo pirminkas Artūras Paulauskas viešai sakė, kad jis gaudavo gan daug informacijos apie jo ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Keista, bet V.Uspaskichas net nepabandė tai viešai paneigti ar ginti savo garbę ir orumą teisme. Matote, jam to ir nereikia. Kaip nebūtų keista, jį Lietuvos žmones „myli”. Tik jis pareiškė, kad grįžta į poltiką ir staiga darbo partijos reitingai šoktelėjo į neregėtas aukštumas, nors atrodė, kad ši partija jau numirusi. Matote, kokie tolerantiški mūsų žmones.

Ką žmones. Tolerantiški ir visi kaip vienas mūsų politologai, kurių priedermė būti nešališkiems ir apšviesti mus neišmanėlius, kam geriau pavesti tvarkyti bendrus mūsų valstybės reikalus. Teistiems, neskaidrios reputacijos, amoraliems ar padoriems politikams. Mūsų politologai savo dažnuose benefisuose net nesumurkia, kad tokios moralės ir teistam bei susikompromitavusiam veikėjui, kuris ne tik Maskvoje, bet ir Briuselyje keikė Lietuvą, kad joje nėra teisybės, net nedera bandyti vėl dalyvauti politikoje.

O jei aš naivus ir nesuprantu šio amoralaus aukštojo pilotažo, kai ne tik S.Skvernelis bei G.Lansbergis, bet ir visiškai „išsilaisvinusi” Aušrinė Armonaitė nori su ponu V.Uspaskichu būti vienoje kompanijoje. Tai, ponai ir ponios, kam išvis kalbame apie moralią politiką šioje valstybėje. Tai tik pora pavyzdžių, o jų gana daug.

Juk nepamirškime, kad dabar teisiamas Eligijus Masiulis irgi turėjo aukštus reitingus ir buvo gan realus kandidatas į premjerus. O teisiamos partijos kaip liberalų sąjūdis ir suskubusi susilikviduoti tvarka ir teisingumas irgi nemažais reitingais puikuojasi. Ir vėl tai nagrinėdami politologai nieko amoralaus, nedoro čia nemato. Dažnai apie tai net neužsimena. Tai toks mažmožis, kuris net jų dėmesio nevertas.

Kaip niekas, nei politolgai, nei žiniasklaida nemato nieko blogo, kad TS-LKD lyderio G.Lansbergio šeima per gan trumpą laiką iš valstybės dotuojamo verslo susikrovė milijoninius asmeninius turtus. Tikrai nepvydžiu. Bet jeigu reikalaujame iš vienų, kad būtų moralūs ir skaidrūs, tai kodėl iš jų ne. Beje, ponas Gabrielius Lansbergis ir jo senelis Vytautas labai mėgsta kitus moralės ir etikos pamokyti. Tai būkite malonūs ir patys viską viešai atskleiskite. Pasakykite rinkėjams, o kiek gi iš tų milijonų gauta tiesiogiai iš valstybės? Jeigu tai moralu ir galima, tai nieko čia tokio. Prašome tik aiškumo. Tikrai apriore nekaltinu, gal taip ir reikia elgtis kapitalizme, jei yra galimybės? O be to, kaip matosi iš reitingų ir žiniasklaidos tylos, bent dalis Lietuvos žmonių tokiam praturtėjimui pritaria. Esu įsitikinęs, kad viską paaiškinti ir atskleisti privalo kievienas viešas asmuo vienodai.

Tai liečia ir valdančiosios daugumos lyderį Ramūną Karbauską dėl jo per „Agrokoncerną” valdomų virš 20 000 ha žemės sklypų. Juk įstatymas leidžia tik 500 ha. Tai kaip su likusiais – 19 500 ha? Manau, kad turime teisę žinoti ar tai teisėta. Matote, neturi būti tai kaip yra šiandien Lietuvoje. Jeigu tu manęs nelieti, aš neliečiu tavęs. Pagal LR Konstituciją prieš įstatymą visi lygūs. Deja, kaip matome iš pateiktų pavyzdžių taip nėra.Lietuvoje, jeigu esi įtakingas ir turtingas, gali elgtis kaip tinkamas.

O apie moralinę mūsų valstybės sveikatą galime tik padūsauti. Moralė, kaip taikliai (deja) pasakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, ne šio pasaulio dimensija. Jį perfrazavus būtų … moralė ir padorumas, ne Lietuvos politikos ir viešo gyvenimo norma… Gaila, bet kaip po to galime kalbėti apie kovą su korupcija, teisingumą vienodai visiems socialinį solidarumą ir drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis. Viešame gyvenime mes pamiršome, kas yra moralu ir amoralu, kas apgaulė ir melas. Viską bandome pateisinti tik teisinėmis kategorijomis. Bet juk nuo seno žmonės žino ir supranta, kas dora, o kas niekšinga. Ir kad niekšingai elgtis bei meluoti – GĖDA! Ir tai smerktina. Deja, pasklaidžius rinkiminius sąrašus matome visai kitą vaizdą.

Džiaugsmo įėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Džiaugsmo įėjimas. Slaptai.lt nuotr.

Tikrai nesuprantu, kas atsitiko mano Tėvynei, bet žinau vieną – ji sunkiai serga. Ir tai baisiau už koronovorusą. Ji serga lėtine labai sunkiai gydoma liga – ABEJINGUMU. Abejingumu moraliai, dorovei, šeimai, artimam, skurstančiam, vargšui ir svarbiausia savo ir savo vaikų Namams mūsų vientelei Tėvynei – Lietuvai.

Supraskime, brangūs tautiečiai, kad be dvasingumo, moralės, padorumo, teisingumo vienodo viesiems mes nesukursime bendro geresnio gyvenimo. Nes gyvenimas – ne tik pinigai, tai visų pirma žmogiškumas. O ši sąvoka, mano supratimu apima viską, apie ką čia bandžiau pasakyti. Atėjo laikas, gal gi dar galime, susiimti ir vėl pasistengti susigrąžinti iš mūsų įvairiomis apgaulėmis atimtą paprastą (prašau nepanioti su prastu..), nuoširdų žmogišką gyvenimą. Tai mūsų apsiprendimo reikalas, norime to ar ne…?

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.07.22; 07:00

Seimo narys Gabrielius Landsbergis. Olgos Posaškovos (Seimo kanceliarija) nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo posėdyje opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis kėlė klausimą, ar premjeras Saulius Skvernelis sąmoningai gina susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių dėl asmeninių naudų. Premjeras tuo metu teigė, kad opozicijos lyderis, nesulaukęs teisėsaugos išvadų, nuteisė ir kaltina ministrą anksčiau laiko. Todėl, įsitikinęs S. Skvernelis, dėl G. Landsbergio teiginių J. Narkevičiui verta kreiptis į teisėsaugą.
 
„Tenka apgailestauti, kad kai švenčiame Seimo šimtmetį, skamba tokie skandalai valstybėje. Bet negaliu nepaklausti premjero galbūt ir hipotetinio klausimo, premjere, jūs pats nuspręsit. Ar gali ministras, kuris ėmė 10 proc. „atkatą“, tikiuosi šis žodis jums suprantamas, už renovacijos projektus, būti atsakingas ir už šimtų milijonų skirstymą keliams ir kitiems milijoniniams projektams“, – klausė G. Landsbergis.
 
Premjeras pareiškė, kad konservatorių lyderis už savo žodžius turėtų atsakyti teisme.
 
„Gerbiami kolegos, aš noriu pasakyti, kad opozicijos lyderis apkaltino vieną ministrą korupcine veikla. Jiems puikiai suprantamu žodžiu, „atkatų“, ėmimu. Tai už šiuos žodžius jums reikėtų imti ir atsakyti teisine prasme. Manau, susisiekimo ministras tai ir padarys“, – sakė premjeras.
 
G. Landsbergis stebėjosi S. Skvernelio atsakymu ir kėlė klausimą, ar ministras pirmininkas sąmoningai gina susisiekimo ministrą J. Narkevičių dėl asmeninių naudų.
 
Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Nepaprastai įdomu, kad jūs taip reaguojate. Aš pasakiau, kad klausimas hipotetinis, o jūs dabar pats įvardinote žmogų, kuris labiausiai atitinka mano klausimą (…) Premjere, ar jums neatrodo, kad tokia jūsų reakcija ir apskritai gynimas hipotetinio žmogaus yra šiek tiek susijęs su gerove. Vienas žmogus tvarkosi savo gerovę, vėliau tvarko jūsų. Premjere, ar nematote čia sąsajų?“, – vėl klausė konservatorių lyderis.
 
„Aš matau didesnes sąsajas, kai gali būti vienas ar kitas hipotetinis žmogus naudojasi valstybės turtu savo verslo interesams. Yra hipotetiniai žmonės, kurie už vieną eurą sugeba sklypus įsigyti. Arba šeimos nariai, kurie apskritai dovanų sklypus gauna. Tai hipotetiškai yra labai negerai“, – atsakė premjeras.
 
S. Skvernelis dar kartą pabrėžė, kad tikslius atsakymus dėl J. Narkevičiaus turi pateikti teisėsaugos institucijos. Pasak ministro pirmininko, įtarimus kelia ne J. Narkevičius, o žmogus, pateikęs informaciją apie ministrą.
 
„Teisingumo vykdo tik teisėsaugos institucijos ir teismai. Jūs dabar kaltinate vieną asmenį, konkrečiai ministrą, dėl galimų neteisėtų veiksmų. Taip, arba tai yra pasaka nuo pradžios iki galo, arba pranešimas apie galima padarytą nusikalstamą veiką. Bet kuriuo atveju, galutinis rezultatas turi būti teisinis, arba už tą pasaką, šmeižtą, melagingų žinių paskleidimą turi būti atsakomybė. O jeigu tai yra nusikalstama veika, tai turi teisėsauga ištirti apie galimą piktnaudžiavimą prieš 12 metų, kažkodėl tik dabar iškilusį, ir patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn. Noriu tik priminti, kad pagal tai, kas parašyta, yra asmuo, kuris pripažįsta, kad piktnaudžiavo. Tai, matyt, teisėsaugai nebus sunku atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti, žinant šį asmenį, kuris pats veikė ir piktnaudžiavo prieš 12 metų viešuosiuose konkursuose su Vilniaus savivaldybės administracija“, – sakė premjeras.
 
Ketvirtadienio rytą LRT tyrimų skyrius pranešė, kad už ministrui priklausančio namo Trakuose rekonstrukciją galėjo būti atsiskaitoma viešaisiais konkursais. LRT Tyrimų skyrius teigia turįs duomenų, kad J. Narkevičius, eidamas aukštas pareigas Vilniaus savivaldybėje, galėjo pažadėti šiuo metu jau bankrutavusiai statybų bendrovei „Sodžiaus būstas“ sėkmę darželių bei mokyklų remonto konkursuose. Už tai, skelbiama LRT atliktame tyrime, bendrovė atliko neapmokamus 100 tūkst. vertės darbus rekonstruojant politiko namą Trakuose.
Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda nekeičia savo nuomonės ir teigia, kad susisiekimo ministru jis nepasitiki. Pasak jo, atliktas dar vienas žurnalistinis tyrimas, parodo, jog ministras turi problemų ir negali tinkamai eiti savo pareigų.
 
Premjeras S. Skvernelis ketvirtadienį vis dar teigė pasitikintis ministru. Premjeras taip pat sako nematantis jokio skandalo ir žurnalistinį tyrimą įvardino kaip pasektą pasaką.
 
Tuo metu „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sakė, kad taip pat netiki atlikto tyrimo objektyvumu ir teigia, kad abejoti J. Narkevičiumi priežasčių jis tikrai neturi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.14; 16:00

G. Landsbergis ir S. Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Premjeras Saulius Skvernelis atsakė į opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio kritiką Vyriausybės veiklos ataskaitai, neva tai tik valdančiųjų pagyros už ne savo padarytus darbus. S. Skvernelis atkreipė konservatorių lyderio dėmesį, kad būtent ši Vyriausybė neturėjo jokių korupcinių skandalų, o ir opozicijai, pasak premjero, nieko taip ir nepavyko įrodyti.
 
„Apie ataskaitos žanrą jūs visiškai teisus, toks žanras tęsiasi ne vieną dešimtmetį ir Vyriausybė akcentuoja valdančiosios daugumos, Vyriausybės darbo rezultatus bei pasiekimus. O opozicija visuomet randa arba ieško tų silpnų vietų, kur buvo kažkas nepadaryta, ar buvo galima geriau padaryti, visuomet pateikdama geresnius pasiūlymus vienu ir kitu atveju“, – teigė premjeras.
 
„Visą kitą, ką jūs bandote pavaizduoti kaip neskaidrius įvykius, tai kol kas neatrodo, kad jums pavyksta tai padaryti. Bet esu dėkingas, kad jūs stebite, sekate. Esate tikrai geri, gerąja prasme, sarginiai šunys, kaip ir turi būti. Tokia yra opozicijos misija ir natūralus darbas. Jeigu rudenį vyks pokyčiai, pasikeisime situacijomis, jeigu ne, tai tą žanrą tęsime toliau“, – sakė jis.
 
Anot S. Skvernelio, jo Vyriausybė buvo vienintelė, kuri neturėjo jokių korupcinių skandalų.
 
„Dėl skaidrumo. Noriu pasidžiaugti, kad būtent ši Vyriausybė kaip niekada nepatyrė nė vieno korupcinio skandalo. Nė vieno. Nė vienos bylos nėra iškeltos dėl neskaidrių korupcinių veiklų. Nei Ministrų Kabinetui, nei pavaldžioms įmonėms“, – tikino S. Skvernelis.
 
ELTA primena, kad G. Landsbergis, vertindamas pateiktą 2019 metų Vyriausybės veiklos ataskaitą, teigė, kad ji – valdančiųjų pagyros, kur nėra išryškintos Lietuvą užklupusios problemos. G. Landsbergis taip pat nesupranta, kodėl už visus teigiamus procesus, kurie vyksta valstybėje, nuopelnus prisiima Vyriausybė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.12; 13:57

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Siekiant maksimalaus skaidrumo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) darbe, Seimo NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas sako, kad būtina patikrinti informaciją, ar šio komiteto nariai konservatoriai Gabrielius Landsbergis ir Laurynas Kasčiūnas leidimus dirbti su įslaptinta informacija gavo teisėtai.
 
Jo nuomone, reikėtų išsiaiškinti, ar jie sąžiningai užpildė klausimyną ir nenuslėpė informacijos ir taip nepažeidė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimų nenuslėpti duomenų apie savo ryšius, veiklą ir faktus, turinčius įtakos sprendimo dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo priėmimui, ar elgėsi sąžiningai, siekdami gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
 
„Jeigu šie du politikai yra nuslėpę minėtą informaciją, įstatyme aiškiai pasakyta, kad leidimai tokiems asmenims neišduodami. Todėl manau, kad artimiausiu metu būtina užklausti dėl G. Landsbergio ir L. Kasčiūno parodymų teisme. Gautą informaciją iš teismo perduoti VSD ir prašyti įvertinti, ar nebuvo nuslėpta informacija pildant anketą ir ar nebuvo pažeistas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas“, – sako D. Gaižauskas.
 
Kol negauta informacija, D. Gaižausko nuomone, taip pat būtina kreiptis į Seimą ir prašyti laikinai pakeisti NSGK sudėtį, siūlant komiteto narius G. Landsbergį ir L. Kasčiūną pakeisti kitais opozicijos atstovais. 
 
„Nenustebsiu, kad po šio mano viešo laiško opozicijos lyderis imsis dar didesnės šmeižto kampanijos mano atžvilgiu, tačiau aš nežadu tylėti, visuomenė turi žinoti, kokiais metodais dirba opozicija ir jos lyderis. (….) Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis garsiai pareiškė, kad jis turi problemą – mane. Džiaugiuosi, jog jis jau viešai prisipažįsta, kad turi problemą – reiklius, siekiančius teisybės politikus, nes yra per daug „įklimpęs“ ir nebesugeba rasti logiškų pasiteisinimų, kodėl jam taip nepatinka Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas ir kiti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kolegos, kurie kelia per daug klausimų „neliečiamųjų“ atstovui“, – sako Seimo NSGK vadovas D. Gaižauskas.
 
Pasak jo, „konservatorių lyderis išsisukinėja duoti paaiškinimus NSGK tyrime ir vengia atsakyti visuomenei į klausimus“, kodėl pusantrų metų buvo slepiama informacija, ar įslaptinta Valstybės saugumo departamento (VSD) informacija nebuvo manipuliuojama, siekiant asmeninių politinių ar kitų tikslų, taip keliant riziką nacionaliniam saugumui.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Nepamirškime ir nutekintos informacijos fakto – VSD pradėjo tyrimą dėl NSGK nutekinto dokumento, kuris sudaro VSD tarnybos paslaptį bei galimai atskleidė pranešėjo anonimiškumą ir taip pažeidė Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas. Tad konservatorių flangas pradėjo mėtyti pėdas, kurti dirbtinius skandalus, siekdamas nukreipti dėmesį nuo juos neigiamai paveiksiančių aplinkybių“, – sako D. Gaižauskas.
 
Jis primena, kad VSD jau aiškinasi dėl įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo po to, kai parlamentaras Vytautas Bakas pranešė gavęs duomenų iš pranešėjo ir apie tai raštu informavo NSGK.
 
„VSD informuoja, kad 2020 m. kovo 5 d. naujienų portale „Delfi.lt“ publikuotame straipsnyje „Skandalą dėl VSD veiklos sukėlęs dokumentas: pateikiame pilną versiją“ atskleidžiama VSD įslaptinta informacija. Įvertinus tai, kad straipsnyje publikuota informacija sudaro tarnybos paslaptį, VSD balandžio 8 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama pateikti vertinimą, ar pranešėjo apklausa vykdant tyrimą dėl galimo įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo gali būti vertinama kaip neigiamo poveikio darymas. VSD taip pat atkreipė komiteto dėmesį, kad straipsnyje pateiktas dokumentas ne tik atskleidė VSD įslaptintą informaciją, bet taip pat paviešino tam tikrus pranešėjo duomenis, kurie VSD pareigūnams ir darbuotojams leido identifikuoti pranešėjo asmens tapatybę. Kodėl tam skiriu tiek daug dėmesio? Minėto dokumento nutekėjimas įrodo, kad komitete galimai dirba politikai, kurie pažeidinėja valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas. Su šiuo įstatymu visi NSGK nariai privalėjo susipažinti prieš gaudami leidimus dirbti su įslaptinta informacija. Kyla pagrįstų abejonių, kad leidimus dirbti su įslaptinta informacija gavo politikai, neatitinkantys visų reikalavimų, nes leidimų negali gauti asmenys, kurie yra baudžiamųjų bylų procesų dalyviai ar turi ryšį su kaltinamaisiais baudžiamosiose bylose. Paaiškėjusios faktinės aplinkybės leidžia įtarti, kad pildant anketas dirbti su įslaptinta informacija tokių aplinkybių galėjo nenurodyti Gabrielius Landsbergis ir Laurynas Kasčiūnas“, – sako D. Gaižauskas.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
 
Anot jo, viešai buvo skelbta, kad pastarieji buvo kviečiami liudyti baudžiamojoje byloje dėl savo ryšių su kaltinamaisiais, t. y. su „MG Baltic“ atstovais.
 
„G. Landsbergis pietavo ir neva derino konservatorių programą, o L. Kasčiūnas buvo šios baudžiamosios bylos proceso dalyvis ir privalėjo atskleisti savo įtartinus ryšius su šios bylos kaltinamaisiais ir pasiaiškinti, kokias jų užduotis vykdė“, – sako D. Gaižauskas, siūlantis išsiaiškinti visas šias aplinkybes ir patikrinti informaciją, ar G. Landsbergis ir L. Kasčiūnas leidimus dirbti su įslaptinta informacija gavo teisėtai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.20; 10:55

Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Diskusijos dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kritikos Vyriausybei ir toliau nerimsta. Konservatoriai teigia, kad premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas sąmoningai ar nesąmoningai savo pasisakymais skleidžia melą. TS-LKD komunikacijos vadovė Vytautė Šmaižytė akcentuoja, kad premjeras Saulius Skvernelis ne tik atmetė konservatorių lyderio prašymą suorganizuoti Vyriausybės valandą, bet, pasak jos, neatvyko ir į savo paties organizuotą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams.
 
„Norime priminti, kad Lietuvoje tebegalioja Konstitucija ir jos straipsniai, numatantys Seimo pareigą prižiūrėti Vyriausybės veiklą, vykdyti parlamentinę kontrolę bei Vyriausybės atskaitomybę Seimui. Pastaruoju metu nevyko Vyriausybės valandos. Tenka apgailestauti, kad premjero patarėjas yra taip blogai informuotas, jog nesąmoningai ar sąmoningai skleidžia melą“, – Eltai atsiųstame pranešime teigia TS-LKD komunikacijos vadovė V. Šmaižytė.
 
Konservatorių atstovė spaudai V. Šmaižytė primena, kad S. Skvernelis atmetė G. Landsbergio prašymą surengti Vyriausybės valandą nuotoliniu būdu. V. Šmaižytė taip pat atkreipia dėmesį, kad premjeras neatvyko į savo paties organizuotą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams.
 
„Šią savaitę per Seimo pirmininką premjerui buvo perduotas TS-LKD pirmininko ir Seimo opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio prašymas surengti Vyriausybės valandą nuotoliniu būdu. Prašymas buvo atmestas“, – teigė V. Šmaižytė.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Taip pat premjerui nepavyko atvykti į G. Landsbergio pasiūlytą, paties premjero iš pradžių palaikytą ir net organizuotą ir kviestą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams, kuriame dalyvavo Ingrida Šimonytė ir Irena Degutienė, o premjeras jame taip ir nepasirodė“, – pridūrė ji.
 
ELTA primena, kad premjero atstovas spaudai T. Beržinskas penktadienį pranešė, kad Vyriausybės vadovas apgailestauja dėl kritiką Vyriausybei žeriančio opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio viešojoje erdvėje išsakytų pareiškimų. Pasak premjero atstovo spaudai, priešingai nei deklaruoja konservatorių pirmininkas, S. Skvernelis yra atviras visų pasiūlymams, o G. Landsbergio pareiškimai, esą Ministrų Kabinetas nėra linkęs opozicijos klausytis, yra arba melas, arba tiesiog veidmainiavimas.
 
Ketvirtadienį G. Landsbergis kreipėsi į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį ir Seimo valdybos narius, ragindamas atkurti reguliarų Seimo darbą, visas parlamentinės kontrolės formas bei kartu su ekspertais ieškoti būdų, kaip visos demokratinės procedūros turėtų būti užtikrinamos gyvenimo su virusu sąlygomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.18; 08:35

Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Premjeras Saulius Skvernelis apgailestauja dėl kritiką Vyriausybei žeriančio opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio viešojoje erdvėje išsakytų pareiškimų. Priešingai nei deklaruoja konservatorių primininkas, S. Skvernelis yra atviras visų pasiūlymams, sako premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas. Todėl, tęsia jis, perduodamas ministro pirmininko nuomonę, G. Landsbergio pareiškimai, esą Ministrų Kabinetas nėra linkęs opozicijos klausytis, yra arba melas, arba tiesiog veidmainiavimas.
 
„Premjeras yra atviras visiems pasiūlymams ir visiškai nesvarbu, ar juos teiktų valdantieji, ar opozicija – ypač šiuo sudėtingu metu. Gaila, kad opozicijos lyderis, kuris skundžiasi, kad esą Vyriausybė nieko neklauso ir, kad Vyriausybei nieko nereikia, premjerui ne tik kad neteikė jokių konkrečių pasiūlymų, bet net nėra kvietęs apie juos pasikalbėti“, – premjero nuomonę Eltai perdavė T. Beržinskas.
 
Pasak jo, tai, ar G. Landsbergis kalbėjo nuoširdžiai, atstovaudamas valdantiesiems oponuojančių jėgų nuomonei, turėtų atsakyti pats Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas.
 
„Ar tokios kalbos yra veidmainystė, ar melagystė, ko gero, pats opozicijos lyderis geriausiai galėtų pasakyti. Lygiai kaip ir tai, ar šį kartą jis kalbėjo visos opozicijos, ar tik savo vadovaujamos partijos vardu“, – teigė T. Beržinskas.
 
Kaip penktadienį teigė TS-LKD pirmininkas, jo vedama partija turėtų nemažai patarimų Vyriausybei, tačiau S. Skvernelio Ministrų Kabinetas nėra linkęs jų klausyti.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Reikia neturėti iliuzijų. Ši Vyriausybė tikrai nėra klausianti (patarimų – ELTA) Vyriausybė. Tai juk yra žinanti Vyriausybė, o kaip jai pavyksta visą tai padaryti, yra jau kitas klausimas. Jie tikrai nėra žmonės, kurie ieškotų ekspertizės už savo kabineto ribų“, – „Žinių radijui“ sakė jis.
 
Jo teigimu, šiuo metu Lietuva pasuko Vengrijos keliu, nes Vyriausybei vadovauja žmonės, mėgstantys absoliučią galią.
 
TS-LKD lyderis tai pat paragino Seimą pradėti reguliarų darbą, kad būtų užtikrinta parlamentinė kontrolė Vyriausybei. G. Landsbergis neslepia, kad šiuo metu konservatorių gretose jau ruošiamas planas, kaip valstybei išeiti iš koronaviruso krizės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.18; 08:14

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo valdančiosios daugumos atstovai teigia nesuprantantys, kur konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis įžvelgia nereguliarų parlamento darbą. Valdantieji atkreipia dėmesį, kad Seimo darbas tiek plenariniuose posėdžiuose, tiek komitetuose vyksta efektyviai, tačiau koncentruotai, siekiant kiek įmanoma labiau išvengti kontaktinio darbo. Valdančiųjų įsitikinimu, šis G. Landsbergio kreipimasis yra eilinis opozicijos bandymas atkreipti į save dėmesį.
 
„Aš nelabai suprantu, kur ponas Landsbergis mato nereguliarią Seimo veiklą, nes komitetų posėdžiai vyksta, jie yra labiau koncentruoti. Tarkime, pirmadienį (Teisės ir teisėtvarkos komitete – ELTA) posėdyje turėsime 44 klausimus, užuot turėję maždaug 20 klausimų.
 
Stengiamės sukoncentruoti, kad būtų kuo mažiau kontaktinio darbo“, – Eltai teigė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narė Agnė Širinskienė.
 
„Lygiai taip pat koncentruotai vyksta ir plenariniai posėdžiai, ką ir yra patarę medikai daryti. Seimo nariai susitinka ne antradieniais-ketvirtadieniais, o paprastai tik antradieniais, ir tada posėdis vyksta nuo ankstyvo ryto iki 8-9 valandos vakaro“, – pridūrė ji.
 
„Valstiečių“ atstovė atkreipia dėmesį, kad į posėdžius stengiamasi įtraukti esminius klausimus, kartais nusprendžiama nesvarstyti pasiūlymų, kurie, pasak politikės, tikrai nėra esminiai ar iki galo neparengti. A. Širinskienės teigimu, taip dirba visos Europos parlamentai.
 
­­
Seimo narė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Aš tikrai kažkokių esminių Seimo darbo pokyčių, kurie trikdytų Seimo veiklą, tikrai nematau. Yra daroma tai, kas yra būtina padaryti, ir atsisakyta perteklinių dalykų. (…) Manyčiau, kad viskas vyksta pakankamai sklandžiai, įvertinus tikrai labai sudėtingą situaciją valstybėje“, – patikino ji.
 
A. Širinskienė įsitikinusi, kad opozicijos nesugebėjimas prisitaikyti prie dabartinio parlamento darbo ritimo tikrai nėra Seimo problema.
 
„Darbas ir komitetuose ir plenarinių posėdžių salėje vyksta, o jeigu opozicija negeba prie tokio darbo ritmo prisiderinti arba neturi kažkokių konstruktyvių pasiūlymų, tai šiuo atveju yra opozicijos problema, bet ne viso Seimo“, – savo poziciją išsakė politikė.
 
Pasak LVŽS narės, šis opozicijos lyderio kreipimasis į Seimo pirmininką ir Seimo valdybą yra savotiškas bandymas atkreipti į save dėmesį.
 
„Aš suprantu, kad opozicija pastaruoju metu jaučia tam tikrą žiniasklaidos dėmesio stygių ir bando šį dėmesį pritraukti bet kokiomis priemonėmis“, – teigė Seimo narė.
 
Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininkas Gediminas Kirkilas taip pat antrina A. Širinskienei, teigdamas, kad tiek Seimo posėdžiai, tiek komitetų posėdžiai vyksta. Politikas teigia G. Landsbergio kreipimąsi į Seimo pirmininką bei Seimo valdybą vertinantis kaip eilinį opozicijos veiksmą.
 
„Vertinu kaip eilinį opozicijos veiksmą. Seimo posėdžiai vyksta, jie nevyko tik šią savaitę, bet tai buvo nutarta iš anksto. Antradienį bus eilinis Seimo posėdis. Mes darome posėdžius tada, kada reikia, kai yra Vyriausybės paruošti projektai“ , – Eltai kalbėjo G. Kirkilas.
Gediminas Kirkilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Kiek aš žinau, visi komitetai dirba. Šią savaitę buvo trys posėdžiai: du Europos reikalų komiteto, vienas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto“, – pridūrė Seimo valdybos narys.
 
Politikas teigia iš G. Landsbergio kreipimosi supratęs, kad opoziciją labiausia jaudina, kad nebėra Vyriausybės valandų. Visgi G. Kirkilas akcentuoja, kad opozicijai sudarytos visos galimybės į ministrus kreiptis raštu.
 
„Vyriausybės valandos gali būti ketvirtadienį. (…) Bet kol kas opozicija turi galimybę raštu paklausti ministrų ir ministrai antradienį po pietų turės atsakinėti į šituos klausimus. Tai aš nežinau, kodėl nesinaudoja šia priemone“, – sakė G. Kirkilas.
 
Seniūnų sueiga spręs, ar Seimo posėdžius organizuoti du kartus per savaitę
 
Pirmoji Seimo vicepirmininkė Rima Baškienė informavo, kad Seimo valdyba patvirtino Seimo posėdžių grafiką, kuriame numatoma nuo kitos savaitės darbą tęsti įprastiniu būdu, tai yra, organizuojant du posėdžius per savaitę. Ar pritarti šiam pasiūlymui, bus sprendžiama Seniūnų sueigos posėdžio metu.
 
„Mes (Seimo valdyba – ELTA) pasiūlėme grafiką, kuriame numatyta dirbti balandžio 21 ir 23 dienomis bei ateinančiomis savaitėmis įprastu grafiku – antradieniais-ketvirtadieniais“, – Eltą informavo R. Baškienė, akcentuodama, kad ateinančios savaitės posėdžių darbo grafiką Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis derino ir su opozicijos lyderiu G. Landsbergiu.
 
Rima Baškienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Šiame etape pagrindinis dalykas yra išsaugoti sveiką Seimą, kad Seimas netaptų užkrato židiniu, ir tuo pačiu nudirbti darbus ir priimti tuos įstatymus prioritetiškai, kurie yra patys svarbiausi. Kol kas mums tai sekėsi “, – pridūrė ji.
 
Seimo pirmosios vicepirmininkės teigimu, Seniūnų sueigai nusprendus nepritarti Seimo valdybos pasiūlymui, posėdžiai ir toliau būtų organizuojami kartą per savaitę.
 
ELTA primena, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) pirmininkas opozicijos lyderis G. Landsbergis ketvirtadienį kreipėsi į Seimo pirmininką V. Pranckietį ir Seimo valdybos narius, ragindamas atkurti reguliarų Seimo darbą, visas parlamentinės kontrolės formas bei kartu su ekspertais ieškoti būdų, kaip visos demokratinės procedūros turėtų būti užtikrinamos gyvenimo su virusu sąlygomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.17; 03:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

„Pirmadienį revoliucija neįvyks dėl karantino, renginys atidedamas neapibrėžtam laikui!“ Ar galite įsivaizduoti taip suformuluotą mūsų politinės darbotvarkės pranešimą, kabantį kur nors interneto erdvėse ar prisegtą skelbimų lentoje? Vargiai, ar ne? Tačiau ta proga pastebėsiu, kad revoliucijos atidėjimas niekam neišeina į naudą, nukelta revoliucija anksčiau ar vėliau sugrįžta su išaugusiu nuožmumu ir per tą nustūmimo į užribį laiką prisikabinusiu patologiniu nusiteikimu.

Ką tik, toli gražu nelaukdamas karantino pabaigos, Seimas beveik vienbalsiai nubalsavo už tai, kad Darius Jauniškis būtų paskirtas į Valstybės saugomo departamento (VSD) direktoriaus postą antrajai kadencijai (už buvo 109, prieš – 4). Čia norėčiau pasidalinti savo abejonėmis dėl tokio pasirinkimo, gerai suprasdamas, kad šuns balsas į dangų neina. Iš anksto prašau skaitytojo nepalaikyti manęs, stojančio priešpriešais, drąsiu žmogumi (tokiu atveju įsižeisčiau ne juokais, tikrai užsigaučiau), greičiau yra taip, kad mano kailis yra toks skylėtas, jog nėra jokio reikalo jį pasaugoti. Tikrai nesu iš tų, kurie tuščiai demonstruotų savo bravūrą, įsivaizduodamas, kad pilietiškumas mažai ką turi bendro su pozų pasirinkimu.

Skambutį suskambant išgirdau jau anksčiau, kai buvo pranešta, kad sociologinis tyrimas nustatė, jog kompetentinga auditorija (verslininkai, politikai ir, jeigu neklystu, žurnalistai) D.Jauniškį laiko vienu iš įtakingiausių Lietuvos žmonių. Ar galite įsivaizduoti, kad ES ar kitoje demokratinėje valstybėje žvalgybai konkrečiu momentu vadovaujantis pareigūnas būtų priskirtas įtakingiausiųjų būriui, kartu su popso scenos žvaigždėmis, politikais ir skandalingiausiais žurnalistais. Taip ar panašiai gali pasitaikyti totalitarinėje visuomenėje, tačiau tenai tokie tyrimai nebūtų skelbiami, taigi mūsų atvejis yra ypatingas, primenantis apie užsilikusius post-totalitarinės visuomenės kompleksus arba teikiantis didesnį ar mažesnį pretekstą nerimauti dėl kvazi-totalitarizmo galimo daigelio pradygimo (kvazi-totalitarizmas nėra tikrasis totalitarizmas, greičiau yra totalitarizmo karikatūra, tačiau ir toks kvazi-totalitarizmas gali pagadinti daug kraujo).

Net ir man neginkluota akimi matosi, kad D.Jauniškio vadovavimo metais VSD labai stipriai pasitempė. Įvyko kažkas panašaus į VSD reformą, VSD pranešimai visuomenei tapo nepalyginamai turiningesni, kyla įspūdis, kad dabar jau VSD pareigūnai tuščiai burnos neaušina, o išgaląstomis ietimis bando atstumti priešininką savo fronto ruože.

Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Išties gyvename hibridinio karo pafrontės zonoje, kai didesnė nei įprasta priešpriešos tarp nedraugų dalis nusikelia į žvalgybų veiklos sferą. Tikriausiai ne be pagrindo esme girdėję sakant, kad slaptosios tarnybos veikia be taisyklių. Kaip atrodo žiūrint net iš tolo, demokratinės šalies žvalgybininkams kyla papildomų keblumų savo veiklos sferoje, jeigu lygintume su nedemokratinių šalių tokių tarnybų veiklos taktika, nes jie labiau nei priešininkas yra įpareigoti laikytis įstatymo.

Žinoma, įstatymo trukdžiu vadinti neturime teisės jokiomis aplinkybėmis, kita vertus, didesnis įsipareigojimas civilizuotumui nedraudžia demokratiškai organizuotos visuomenės žvalgybos tarnyboms pranokti priešingą savo išradingumu, valios savybėmis ir pan. Taigi taigi… Kas matosi net plika akimi, D.Jauniškis yra labai valinga, mokanti susikoncentruoti asmenybė. Anksčiau būdavo, kad į VSD vadovo postą paskirtas žmogus visų pirma sprendžia teorinius klausimus, teorizuoja ir teorizuoja be pabaigos, savo ruožtu D.Jauniškis, kaip nesunku pastebėti, ne tiek teorizuoja, kiek veikia.

Nesiruošiu veltis į diskusiją dėl VSD neva vykdyto sekimo skandalo, neturiu tvirtos nuomonės dėl to – buvo ar nebuvo čia pažeistos procedūros? Kelia nerimą daug svarbesni dalykai! Jau ne vieną kartą per keletą metų esu atkreipęs dėmesį į tai, jog D.Jauniškis savo viešuose pasisakymuose sąmoningai maišo valstybės ir politinės valdžios sąvokas, sukeičia jas, taigi, ne kartą yra minėjęs valstybę, turėdamas galvoje nei daugiau, nei mažiau, o tik postus esamu momentu užimančią valdžiukę, – tokiu būdu aiškiai deklaruodamas savo pasirinkimą, kad neva valstybės interesų apsauga susiveda į politinės valdžios veiklos komfortinių sąlygų užtikrinimo užduoties puoselėjimą. Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad sąvokos čia yra sumaišomos ne dėl nesugebėjimo atskirti vis tik skirtingus dalykus, bet sąmoningai, demonstruojant tokį sąvokų pakeitimą kaip savo įsisąmonintą poziciją su pozos elementais. Na, nesakykite, kad sąvokų patikslinimo užduotis yra tik menkavertis, mažai su gyvenimiškais reikalais susijęs dalykas, andai dėl sąvokos apibrėžimo niuansų skirtumų prasidėjo net tokie revoliuciniai pokyčiai kaip Reformacija.

Iš pradžių maniau, kad kažką panašaus apie sąvokų sumaišymą turi galvoje ir Gabrielius Landsbergis, neseniai pateikęs pareiškimą spaudai dėl D.Jauniškio pasisakymų, tačiau iškalbingu momentu yra ir tai, kad G.Lansbergis, kaip atrodo, to savo pareiškimo paknopstomis išsižadėjo.

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Antai G.Landsbergis, kreipdamasis tiesiogiai į D.Jauniškį https://slaptai.lt/g-landsbergis-praso-vsd-vadovo-placiau-paaiskinti-ketinima-fiksuoti-visus-neigiamus-pasisakymus/, bylojo:

„Po Jūsų susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriame aptarėte Jūsų vadovaujamos institucijos veiklą dabartinės valstybės lygio ekstremalios situacijos sąlygomis, žiniasklaidai pateikėte komentarą apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais. Toks komentaras sukėlė pagrįstą nerimą visuomenėje, kurios dalis – politikai, teisininkai, žurnalistai, medikai, visuomenininkai ir kiti – pagrįstai kelia klausimus dėl Vyriausybės, jos kai kurių ministrų ir sveikatos apsaugos sistemos institucijų, kurių veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant valdyti esamą krizinę situaciją, vadovų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Tokius klausimus Vyriausybei nuolat kelia ir parlamentinei opozicijai priklausančios partijos.“

Kaip atrodo, G.Landsbergis jau suprato, jog geriausia byla vis tik yra tyla, sugebėjimas laiku nutilti, išsižadėti nekonjunktūrinių pozicijų. Kas be ko, tokie tarp mūsų politikų kasdien matomi kūlversčiai rodo patologiškai žemą lygmenį! Kita vertus, opozicija taip pat priklauso valdžios struktūrai, taigi valstybės ir valdžios sąvokų sumaišymas neužtraukia jokio debesėlio opozicijai, tačiau, pabandykime įsivaizduoti, kad imant pacituotus D.Jauniškio žodžius už gryną pinigą, tarkime, toks Rimvydas Valatka jau kelis kartus turėjo būti pakartas Lukiškių aikštėje. O dabar pamintykime, kuris – Rimvydas Valatka ar Ramūnas Karbauskis – vis dėlto turėtų būti laikomas didesniu valstybininku?

Jeigu norite, galime pamėginti  į reikalo esmę pasižiūrėti išnarintomis akimis, t. y. iš mūsų dažnai kritikuojamos valdžios pozicijų. Niekam nemalonu būti kritikuojamam, kasdien traukiamam per dantį, a? Kitas klausimas – ar valstybės orumo nepažeidžia tai, kad valdžia yra spardoma ant kiekvieno kampo? Kaip atrodo bent man, valstybė prarastų savo orumą visiškai, jeigu laisvoje Lietuvos spaudoje būtų pradėtas liaupsinti toks R.Karbauskis, apsimelavęs iki pašaknų politikas, šiandieninės valdžios centrinė figūra. Kaip atrodo bent man, jau instinkto lygyje turėtume jausti skirtumą tarp valstybės ir valdžios: štai valstybė apdovanoja žmogų medaliu, valstybės vardu yra įteikiama nacionalinė premija labiausiai nusipelniusiems menininkams, o karantiną skelbia valdžia, Sauliaus Skvernelio vyriausybė.

Įdomu, kad sovietinėje terminologijoje išties nebuvo labiau reljefiškai išryškintas skirtumas tarp valstybės ir valdžios, dažnai valdžios apibrėžtis čia buvo suplakama su valstybės sąvoka, partizanai ir disidentai vadinami kovotojais prieš sovietų valdžią, nes leninistinė savo pseudo-socialistiniu turiniu ir imperinė savo forma santvarka buvo įsteigta valdžios uzurpacijos dėka, o tokia santvarka iškart iširo, kai buvo nustumta į pašalį sovietinė valdžia. Savo ruožtu paprastai demokratinė visuomenės tvarka nesikeičia, kai pasikeičia eilinė valdžia.

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kaip jau užsiminiau anksčiau, man sunku patikėti, kad toks nepėsčias žmogus kaip D.Jauniškis nieko nebūtų girdėjęs apie čia aptariamą skirtumą tarp valstybės ir valdžios sąvokų.  Taigi, kaip atrodo, jo ignorans yra apsimestinis, nutaikytas į R.Karbauskio kompatiją, bandant sukurti iliuziją, kad dabartinei valdžiai D.Jauniškis yra palankiausias iš visų galimų variantų, nes neskiria valdžios ir valstybės sąvokų. Kaip sakoma liaudyje, D.Jauniškis yra labai protingas durnius. Kita vertus, tokia poza visuomenės atžvilgiu vis tik yra nelabai garbingas pasirinkimas, kuris nežinia kur gali nuvesti.

Kartais jaučiu nešvarios sąžinės balsą, priekaištaujantį man dėl to, jog kažkada esu parašęs ne vieną chuliganiškų intonacijų paskvilį apie Dalią Grybauskaitę, kaip antai „Tas pats Lukašenka, tik ūsai – kitoje vietoje“, „D. Grybauskaitė – banditų stogas?“ ir kt. Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė paskvilių apie save neskaitydavo, kita vertus, nė vienas iš jos pažų niekados nėra  bandęs kaip nors mane prispausti, uždrožti per kepurę tokiam nepraustaburniui kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad nebuvau pastebėtas dėl savo mažareikšmiškumo? Vis dėlto esate teisūs tik iš dalies, nes, nežiūrint mano mažareikšmiškumo, kai kurie šių straipsnių posakiai buvo valkiojami plačiai ir ilgai. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokių pažymų apie ministrus, viceministrus ir kitus politikus buvo reikalaujama, aš pats visados slapta jaučiau savo skylėtu kailiu, buvau tikras dėl D.Grybauskaitės ir ją supusios svitos garbingumo. Dėl šiandieninio politinio olimpo garbingumo jau nesu toks užtikrintas.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie valstybės ir valdžios apibrėžčių skirtumus esu kalbėjęs ne kartą, taip pat ir šiame dienraštyje https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-suvereniteto-nedaluma/. Toliau pateikiu slaptai.lt publikuoto straipsnelio ištrauką, paryškinančią skirtumą tarp valstybės kaip tautos suvereninės galios ir valdžios apibrėžčių.

XXX

Žodis „suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno „kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan.

Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas. Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, „pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami  dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai. Jeigu siekiame išsaugoti žodžio „valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas.

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių. Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.

Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks „pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl siekdami subalansuoti pelnytas išvadas teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją „suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.

Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantys dalykai.

Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.

Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.

Taigi, kaip matome, suvereno sąvoką  yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.

(Bus daugiau)

2020.04.09; 16:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Nepaisant užplūdusio nerimo dėl koronaviruso, jau pradėjome galvoti: kada sėsime, kada sodinsime, kur ir kaip įsigysime sėklų, daigų, kokia darže bus sėjomaina, ar ne laikas ruošti žemę šiltnamyje… Mintys nelengvos, nes mūsų planus kaip reikiant jaukia nelemtas virusas, kone visą tautą nubloškęs į izoliaciją.

Bet šiame pasipriešinimo infekcijai fronte nerimsta ir politinės batalijos. Kaipgi kitaip: juk tokia žmogiškoji prigimtis – pulti prie lovio, versti oponentą iš kėdės, lieti pagiežą ir prisiminti senas nuodėmes (kitų). Tiesa, kaip pastebėjo politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, praėjusią savaitę įsivyravo lyg ir paliaubos. „Vadovaujantys politikai laikėsi santūriai, vienas kitam nepriekaištavo, nesistengė vieni kitiems suversti atsakomybės. Opozicija neskubėjo kritikuoti valdžios veiksmų,“ – rašė jis BNS komentarų skiltyje.

Prezidentas G. Nausėda švelniai pakritikavo Vyriausybę, surado nežymių trūkumų ministro A. Verygos darbe, su ašaromis akyse pakalbėjo apie tautos išlikimą. S. Skvernelis rado kompromisą: jis nepašalino A. Verygos iš Ekstremalių situacijų centro vadovo pareigų, o tapo dar vienu jo viršininku – įkūrė specialų koronaviruso krizės valdymo komitetą.

Atrodo, viskas aprimo. Bet Seimo, nulindusio į aklinus apkasus, opozicija vėl pagalando ietis. G. Landsbergis apkaltino Vyriausybę klaidomis ir paprašė Prezidentą skubiai sušaukti Valstybės gynimo tarybą. Kurtinančiu aidu nuskambėjo buvusios prezidentės D. Grybauskaitės „liapsusas“: per LRT ji pareiškė, kad „šis ministras, apie kurį ten mėgina kažkas kalbėti, kad arklių nekeičia perėjoje, tai kažin ar jį galima laikyti tuo arkliu, kuris gali apskritai ką nors patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti ir neduoti“. K. Girnius šį nusišnekėjimą įvertino taip: „krizės metu nevaldomas liežuvis tampa didžiule problema…“

Gerai, kad tokie palaidi liežuviai neturi atsako: psichiatras A. Veryga ramus ir kultūringas žmogus. Įsidrąsinęs tas kultūringas žmogus penktadienį nušalino nuo pareigų Kauno klinikinės ligoninės direktorių Albiną Naudžiūną, nes jam pakako vienos garsios žurnalistės veidaknygėje pasidalintų nuotraukų, esą ligoninėje gydytojai ir personalas kelis kartus naudoja tas pačias apsaugos priemones. Policiniu įkarščiu sureagavo ir premjeras. Tačiau šeštadienį jau buvo minama ant stabdžių: įsižeidęs ligoninės vadovas „turi palaukti šone“, kol vyks tyrimas. Mat, gydymo įstaiga nebuvo gavusi pakankamai apsaugos priemonių, kad jas galėtų keisti po kiekvienos pamainos.

Ketvirtąja valdžia vadinamos žiniasklaidos klausyti reikia, juo labiau, kad ji dabar, rodos, pakilusi į antrąją poziciją. Bet ar visada?

Draudžiama žaisti. Slaptai.lt nuotr.

Vyriausybė kovai su virusu skiria milžiniškas lėšas, dar milijardus skolinasi. Bet aukoja ir žmonės – verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai. Pavydime, kai Ronaldo ar koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Bet netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus mano gimtinėje buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu…

Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo Paramos fondo kovoje su koronavirusu skyrė 14 mln. eurų mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos ligos diagnostikai, bei nupirko tūkstančius apsisaugojimo priemonių. Priminsiu, kad fondas įkurtas kovo 16 d. Finansų ministro įsakymu, sąsk. Nr. LT 56 1010 0000 0853 2407.

Politinių intrigų raizgalynė. TSPMI plakatas. Slaptai.lt fotografija

Profesorius V. Landsbergis iš savo paramos fondo kapitalo skyrė 100 tūkst. eurų. Pusė labdaros teko labai reikalingai Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ bei tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui. Tokį sprendimą palaikė VLF valdyba.

Tačiau žiniasklaidoje atsirado tokių, kurie puolė menkinti šias puikias iniciatyvas ir kaltinti paramos teikėjus visomis nedorybėmis, pradedant pinigų savinimusi, baigiant senomis biografinėmis „nuodėmėmis“.  Nevardinsiu to deguto pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį.

Šiuo neramiu metu, kai galvoje ne pavasario žibutės ir pomidorų daigai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Ir net ne politinių rietenų valdžios Olimpe.

2020.04.01; 13:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Niekada nemėgau filmų apie katastrofas, nes jie sukuria panikos ir beviltiškumo nuotaiką. Fantastiniai, jeigu jie logiški, grįsti ne vien siaubo scenomis ar itin „išmanūs“, dar pusė velnio. Jeigu rodo pasaulines katastrofas, žemės drebėjimus, ateivių antskrydžius, pandemijas, paspaudžiu TV išjungėją. Tiesa, vaikystėje ryte rijau Žiulio Verno (Jules Gabriel Verne) knygas, kurių mokslinės fantastinės XIX a. idėjos netruko tapti realybe…

Bet šįkart net ne apie tai. Pasaulinio garso prancūzų rašytojas savo kūriniais padarė neįkainuojamos vertės labdarą mokslui ir civilizacijai. Tai ne Vangos pranašystės, kuriomis tiki ir manipuliuoja mistikos mėgėjai. Tiesa, jeigu tai tiesa, ir ji numatė dabartinę pandemiją…

Taigi, apie labdarą, bet jau čia, šiandien, Lietuvoje.

Sukurtas nemažas fondas kovai su koronavirusu. Vyriausybė negaili pinigų, kad įveiktume šį paslaptingą, lyg iš fantastinių filmų prikeltą monstrą. Jeigu trūksta, ji skolinasi milijardus, kad būtų sukurtas pakankamas rezervas. Aukoja ir žmonės – verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai. Pavydime, kai Ronaldo ar koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Jeigu būčiau koks pasaulio Patriarchas, tarčiau jiems nuoširdų AČIŪ.

Bet netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo Paramos fondo kovoje su koronavirusu skyrė 14 mln. eurų mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos ligos diagnostikai, bei nupirko tūkstančius apsisaugojimo priemonių. Priminsiu, kad fondas įkurtas kovo 16 d. Finansų ministro įsakymu, sąsk. Nr. LT 56 1010 0000 0853 2407.

Profesorius V. Landsbergis iš savo paramos fondo kapitalo skyrė 100 tūkst. eurų. Pusė labdaros teko labai reikalingai Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ bei tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui. Tokį sprendimą palaikė VLF valdyba (pirmininkė Birutė Landsbergytė).

Daug pinigų aukojo Lietuvos pramonininkų konfederacija, advokatų kontora „Valiūnas Ellex“, kibernetinio saugumo sprendimų bendrovė „Tesonet“, „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkas Nerijus Numa, pieno perdirbimo bendrovė „Pieno žvaigždės“, bankai, prekybos tinklai, maitinimo įmonės, mobiliojo ryšio tiekėjai ir t.t. – iki kovo 27 d. pareikšta apie 30 tokių privataus verslo iniciatyvų.

Bet čia juos vardiju ne todėl, kad pateikčiau kažkokią ataskaitą. Kaip paprastai, atsiranda tokių, kurie (kaip čia padoriau išsireiškus) į tokias labdaros iniciatyvas šliūkšteli samtį deguto. Motyvai įvairūs: vienas pavydi, kitas turi politinių išskaičiavimų, trečias apskritai pertekęs negatyvo ir jam kur balta – ten juoda arba bent įtartinai pilka…

Daugiausiai tokio deguto susilaukė V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė. Nevardinsiu to bjauraus skysčio pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį. Viskas suveriama ant vieno juodo siūlo, dar priduriama taip: „Lenda Norvegų tautos pinigai, padovanoti lietuvių tautai ir nusavinti Vytauto Landsbergio. Jeigu iki šios aukos kovai su koronavirusu dar buvo galima abejoti, kad jis tuos pinigus pasiglemžė savo reikmėms, tai po šito parašu patvirtinto „kaip steigėjas“ visiškai akivaizdu, kad Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsteigtas fondas su visais milijonais buvo tiesiog pasisavinti Vytauto Landsbergio ir yra parceliuojami pasitariant su šeimos nariais.“ (Rūta Janutienė, Facebook, kovo 26 d. įrašas).

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aplink suburiama bendraminčių kuopelė. Jeigu kas oponuoja, išvadinamas „idiotu“. Tada jau tokie smalos pilstytojai neskaito jokių argumentų. O vienas jų gali būti toks: „Šio fondo pagrindas – norvegų tautos solidarumo mūsų taikiai kovai ženklas – irgi radosi asmenine Bergeno vyskupo Pero Lonningo ir jį parėmusių žmonių iniciatyva. Norvegų tautos taikos premiją – surinktą, suaukotą, paskirtą ir 1991 m. kovo 11-ąją įteiktą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, sudarė beveik 3 milijonai norvegų kronų (čekis pinigams, esantiems Norvegijos banke, po to dar surinkta ir pridėta iki apvalios sumos). Tai leido nutarti, jog neliečiant, nemažinant pagrindinio kapitalo, procentai daugiausiai bus naudojami likimo nuskriaustiems vaikams padėti. Taip 1991 m. spalio mėn. 2 d. buvo įkurtas, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pritarus, Vytauto Landsbergio fondas, paskirta jo valdyba, kuri plėtoja veiklą ir bendradarbiauja su kitomis Lietuvos ir tarptautinėmis organizacijomis.“ (V. Landsbergio įrašas iš VLF portalo http://fondas.landsbergis.lt/lt/pages/tikslai).

Toliau: „VLF valdyba nutarė, kad trys ketvirtadaliai lėšų, kuriomis disponuoja Fondas, būtų skiriama medicinos reikmėms, o likęs ketvirtadalis – jaunųjų menininkų rėmimui. Prašydami paramos į Fondą kasdien kreipiasi medicinos įstaigos, pavieniai negalės ištikti žmonės, jauni menininkai. Sprendimus, kam suteikti pirmenybę, kolegialiai priima Fondo valdyba. Jos nuostata – medicinos srityje remti stambius projektus, kad investuojamos didesnės lėšos pasitarnautų daugeliui neįgalinčių, ne tik vienam kuriam paramos reikalingam ligoniui. Šiame leidinėlyje glaustai pateikiam kai kurias žinias apie reikšmingiausias VLF medicinines programas, paremtus jaunus Lietuvos menininkus, taip pat apie nuoširdžius ir dosnius Fondo talkininkus.“ (G. Landsbergienės įrašas, ten pat).

Atrodo, kas neaišku? Bet anie protuoliai ir visokie „tautos gelbėtojai“ neatlyžta: pinigai nusavinti, jais naudojasi Landsbergių klanas, „Vagys!“ – klykia iš už Atlanto kažkokia nesubrendusi feisbukinė… Tokie net nepaiso, kad profesoriui dabar itin skaudus netekties metas…

Sakoma, nori mušti – visada lazdą rasi. Šiuo neramiu metu, kai tikrovėje pradeda ryškėti fantastinių ir katastrofinių filmų kontūrai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Galbūt teisus vienas minėtų veidaknygės įrašų oponentas, kuris parašė: o man visai nesvarbu, iš kur tie pinigai; kad tiktai jie mums padėtų nuožmioje kovoje su nematomu priešu…

2020.03.28; 13:55

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pastebimą pagyvėjimą į koronos viruso prispaustą visuomenę ką tik įnešė kadenciją baigusioji prezidentė D. Grybauskaitė, kuri jai būdinga maniera įvertino vyriausiąjį kovos su epidemija armijos vadą A. Verygą, palyginusi jį su gyvūnėliais.

Prezidentės pasipiktinimą galima suprasti. Vadas savo keista vadovavimo maniera (girdint medikams, žinantiems, kad epidemijai pasiruošta  nepakankamai, buvo suokiama, kad visko turim, visko visiems užteks, o savo pagalbą siūliusiems verslininkams jo vadovaujama VESC komanda nesugebėjonet duoti aiškių atsakymų ir t.t.) galėjo iš kantrybės išvesti net ir daugiau, nei D. Grybauskaitė, kantrybės turinčius bendrapiliečius (primenu: vasario 27 d., kai VESC surengė pirmąjį posėdį, A. Veryga kalbėjo: „…vertiname ir galimas maksimalias rizikas. Manome, kad joms esame neblogai pasirengę“ – ???).

Tačiau aš matau ne gyvūnėlį, o … normalų psichiatrą.

Psichiatrą A. Verygą, kuris R. Karbauskio ir S. Skvernelio valia tapo SAM ministru, o dabar to paties S. Skvernelio sprendimu – dar ir VESC (Valstybės ekstremalių situacijų valdymo centro) vadovu, tačiau liko, kaip ir buvęs, TIK psichiatru.

Pasirinkimas keistas, o daugelio juristų nuomone, net ir neadekvatus, nes paprastai, kuriant kokią nors komisiją ar kitą instituciją, skirtą telkti, prižiūrėti, kontroliuoti kitos institucijos/institucijų darbą, vadovu nerekomenduojama skirti asmens, kuris jau vadovauja vienai iš  steigiamai institucijai pavaldžių kitų institucijų. Nes susidaro situacija, primenantį katiną, kuriam pavedama pagauti savo paties uodegą…

Net ir tie, kuriems neteko asmeniškai pabuvoti psichiatro kabinete, iš knygų, filmų ir anekdotų žino, kad pirma, ką daro psichiatras, susidūręs su pacientais, kurie teigia esantys gaidžiai, krokodilai, stalinai ar napoleonai, nesiginčija su jais. Jis ramiu, minkštu balsu, pusiau pro šypseną pritaria visoms jų fantazijoms ir įtikinėja, kad viskas bus gerai.

Tiesa, geras psichiatras nesitenkina vien nuraminęs pacientą, bet ieško, parenka ir skiria vaistus ar kitas medicinai žinomas priemones natūraliai tvarkai paciento psichikoje atstatyti.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kita vertus, kaip niekas nesiųs į infekcinių ligų skyrių psichikos sutrikimu įtariamo ligonio, taip ir viduriuojantis pacientas, kuriam galima įtarti visa puokštę ligų, nuo dizenterijos iki choleros, nesiverš pats ir šeimos gydytojo nebus siunčiamas pas psichiatrą.

Mūsų aptariamu atveju toji tvarka yra sumaišyta

Tačiau bėda, kaip žinome, nevaikšto viena. Lietuvai, pasirodo, maža buvo pasaulinės pandemijos. Ją ištiko dar ir protingų lyderių deficitas. Todėl buvęs policininkas vadovauti sudėtingai, medicininių žinių ir neeilinių vadybinių įgūdžių reikalaujančiai kovai su epidemija paskyrė nei vienu, nei kitu sugebėjimu neapdovanotą ministrą.

Todėl psichiatras A. Veryga, net ir tapęs VESC vadovu (toliau – Vadas), ir toliau dirba, kaip įpratęs: numojęs ranka į būtinąją vadybą, bendrauja su tauta lygiai tokiu pat balsu ir tokia pat neį(si)pareigojančia, raminančia maniera, kaip eilinis psichiatras.

Į susirūpinusių žurnalistų klausimus, ar pasiruošusi šalis epidemijai, ar užteks to ar ano, ar sugebėsime apsiginti ir pan., Vadas vėl raminančiai linksi: taip, turime, visko pakaks ir t.t. Kai jau į viešumą, į žiniasklaidą, į internetą, kurio Vadas kontroliuoti vis dar negali taip, kaip jis „sukontroliavo“ buvusį Visuomenės informavimo grupės vadovą Skirmantą Malinauską, ėmė veržtis Vado pasakoms prieštaraujantys faktai, jis ginčijosi. Net LRT Forumo laidoje praėjusią savaitę, kai du gerbiami medikai jam į akis  tvirtino, kad ligoninėms daug ko trūksta, jis vis tiek ginčijosi, kad tai jie, medikai, nežiną, ką kalbantys, o ne jis, Vadas.

Net kai į viešumą prasiveržė pasibaisėjimą keliantys faktai apie virusu užsikrėtusius medikus, jis nesiliovė raminęs, kad tai nieko tokio, kad visko užtenka… Ir tik tada pripažino, jog – taip, trūksta reagentų užsikrėtusiems išaiškinti, kada teko uždaryti ką tik atidarytus mobiliuosius patikros punktus Kaune ir Klaipėdoje.

Būdamas psichiatras su psichologo nuojauta, Vadas žvėriškai, visu poste norinčio išlikti biurokrato kailiu, jaučia nemažos visuomenės dalies norą būti raminamai, hipnotizuojamai, glostomai minkštu balsu, atlaidžia šypsenėle ir pažadais, kad ryt poryt, artimiausiu laiku Lietuvoje visko atsiras. Todėl žada, todėl ramina…. O krokodilai ir gaidžiai, stalinai, merylinos monro bei napoleonai klausosi ir tiki. Nes labiau už šaltą, šiurpą keliančią tiesą jiems norisi  šventos ramybės ir kruopelės psichologinio jaukumo šiame vis labiau nejaukiu tampančiame pasaulyje.

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jaukaus melo norima net dabar, kai dėl Vado neapsižiūrėjimo ar jo sukurtų fantastinių, realybei nepritaikomų algoritmų iš rikiuotės ėmė išeiti jau nebe pavieniai medikai, bet ištisi medicinos  centrai. Dabar, kai rašau, Vilniuje uždarytos dvi poliklinikos, beveik paralyžiuotas Ukmergės ligoninės darbas. O kodėl? O todėl, kad Vadu paskirtas psichiatras nenutuokė, jog kylančios epidemijos akivaizdoje visos jėgos, visi medikamentai, priešinfekcinės apsaugos priemonės pirmiausiai turi būti mestos apsaugai tų, kurie yra kovos su epidemija pirmosiose linijose – medikams bei  jų pagalbininkams.

Ar Vadas kaltas? Ir taip, ir ne.

Kaip gydytojas psichiatras, jis natūraliai mato tai, kas jam buvo ir tebėra svarbiausia: pacientą. Pacientus. Todėl jo algoritmai pirmiausia buvo nukreipti į pagalbą pacientams, todėl buvo duotas nurodymas pirmoje eilėje testuoti turistus ir kitus piliečius, sugrįžtančius iš epidemijos jau apimtų šalių, o ne medikus. Logiška, ar ne?

Bet kaip VESC vadovas, jis padarė didžiulę ir nedovanotiną klaidą: sumaišė prioritetus.

Užsikrėsti, susirgti ir numirti (atleiskite už tiesmukumą) galima ir be medikų „pagalbos“. Pasveikti be medikų praktiškai neįmanoma. Išimtys, kai pasveikstama su Dievo pagalba, mūsų perdėm sekuliarizuotoje ir Dievą bei kunigus kritikuoti įpratintoje visuomenėje mažai tikėtinos…

Vadas Veryga su viruso krečiama visuomene elgėsi kaip psichiatras su psichikos ligoniais. Ir, deja, daug kam tai patiko. Perbėkit per internetą, per FB, ir aptiksite daugybę įrašų, kaltinančių tuos žurnalistus, publicistus, net vakarykščius FB draugus, kad jie, kritikuodami Vadą, tik be reikalo kelia audrą vandens stiklinėj. Jie  teisina Vadą, kad jis, kaip ir daugelis vadų pasaulyje, negalėjęs iš anksto numatyti, kiek ir ko prisireiks, kad kalti prieš vyriausybę tūpčiojantys ligoninių ir poliklinikų vadovai, kurie pateikė jam neteisingus, tikrovę pagražinančius  duomenis… Žodžiu, Vadas nekaltas, kalta aplinka, o jūs, kritikai, geriau dirbkite, užuot liežuviu malę.

Beje, beverčiu „malimu liežuviu“ kritikus kaltina net kai kurie žurnalistai/žurnalistės, pamiršę, jog žiniasklaidos darbuotojo darbas ir pareiga, pereinanti į misiją, yra tiesos aiškinimas, jos skelbimas visuomenei, nepaisant to, graži ta tiesa, ar baisi.

Ko gero, būtent jie, Vado kritikų kritikai, bus pirmieji kandidatai į eilę prie psichiatro A. Verygos kabineto – jei tik atsiras vadovas, sugebėsiantis realiai suimti „į nagą“ virusą, tuo pačiu išsaugodamas mums viltį nesusirgti, nenumirti ir toliau gyventi su mūsų didesniais ir mažesniais psichikos sutrikimais, rūpestingai vedžiojant už rankytės jautriam psichiatrui A. Verygai.

Be to, kaip teko asmeniškai įsitikinti, nepriima Vado kritikos dar ir tie žmonės, kurie turi tam tikrus politinius įsitikinimus, bet stokoja supratimo, kuo SA ministro funkcijos skiriasi nuo VESC valdymo vadovo funkcijų. O kai kurie iš jų netgi įsigudrino nepastebėti, kad A. Veryga dabar yra tapęs „du viename“, ir kai pasigirsta siūlymai skubiai keisti A. Verygą Vado poste (!) kitu, kompetentingesniu, tokie žmonės įžiūri tame Lietuvos kaip demokratinės valstybės galą.

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nesuprantu jų, bet ir nesipiktinu. Politika ir kai kurie politikai savo ne itin dorybingais politiniais žaidimais ne vienam tiesos ir teisybės ieškančiam žmogui susuko galvą. Šiandien mes kaip tik ir matome panašius keistus žaidimus žaidžiant opoziciją, kurioje pirmuoju smuiku groja Gabrielius Landsbergis. Jis įgarsino projektą, kuris santarvės, ramybės ir sutelktos kovos su virusu trokštančiai tautos daliai ilgam atėmė ramybę ir tikėjimą nuoseklia Lietuvos kaip  demokratinės valstybės evoliucija, sunaikino ir taip nelabai didelį pasitikėjimą konservatoriais, nes jie prisiėmė tos trokštamos ramybės ir santarvės griovėjų vaidmenį.

Pagrįstai kritikuodamas A. Verygą, G. Landsbergis ne tik pasiūlė kuo greičiau keisti kompetencijos stokojantį Vadą – su kuo nesutikti gali nebent norintis visiems būti vienodai geras Prezidentas, – bet ir pasiūlė kandidatūrą į Vado postą. O štai ta kandidatūra ir sukėlė – vėlgi pagrįstai – didelį konservatoriams oponuojančių politikų ir nepolitikų pasipriešinimą. Mat, pasiūlyta buvo daugeliu atžvilgiu ir kompetentinga, ir gerbtina asmenybė – KA ministras Raimundas Karoblis.

Niekas, net ir oponentai neabejoja, kad kaip vadybininkas, jis keliskart, jei ne keliasdešimt kartų lenkia A. Verygą, bet G. Landsbergis, vadu siūlydamas kariškį, pasirodė (deja, ne pirmą kartą) kaip žmogus, nenusituokiantis tautos psichologijoje ir istorijoje, nes būtent istorija didele dalimi nulemia tautos charakterį.

Mūsų dar ne visai istorinę atmintį praradusi visuomenė beregint prisiminė visus faktus ir iš Lietuvos, ir iš kitų Europos, Azijos, Pietų Amerikos (prisimenate generolą Pinočetą?), ir net Afrikos valstybių istorijų, kai didelę valdžia taikingu ar netaikingu būdu į savo rankas sutelkę kariškiai atnešdavo savo valstybėms tokią suirutę, už kurią baisesnė begali būti tik pandemija. Net ir ne toks savo pasekmėmis Lietuvai pražūtingas perversmas, kurį 1926 m. Lietuvoje įvykdė A. Smetona, šiomis, įsibėgėjančiomis pandemijos sąlygomis, piliečiams  vaidenasi kaip pasaulio pabaiga.

Nori ar nenori panašaus perversmo mūsų „perversmininkai“, siūlantys keisti A. Verygą į R. Karoblį Vado poste, negaliu pasakyti. Bet kad Verygą keisti REIKIA, jei nenorime  sveikatos sistemos kolapso, aišku ir neprofesionalams. Ypač tiems, kurie atidžiai išklausė Lietuvos padėties bei A. Verygos veiksmų Vado poste analizės ir įvertinimo, kurį per TV pateikė Vytenis Andriukaitis, medikas, įgiję solidžią patirtį pasaulinės kovos su epidemijomis srityje. Juk turėjo tauta išgirsti-sužinoti juodą žinią, jog A. Verygos komanda, atslinkus į Lietuvą pirmajai viruso bangai, netgi nesugebėjo laiku pateikti paraiškos ES institucijoms, užsiimančioms priemonių prieš koronos virusą paieškomis ir įsigijimu!

COVID-19

Laimė, kad mes Lietuvoje turime (kol dar nesusirgo, neužsikrėtė) ir aukšto lygio profesionalų – epidemiologų (turime juk ir Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą, kuriam vadovauja Saulius Čaplinskas), ir gerų (leiskite paerzinti  poną Karbauskį  – Roko Masiulio lygio) vadybininkų, tad yra iš ko pasirinkti. Šalia profesionalo mediko tokio Vado komandoje derama vieta atsirastų ir Krašto apsaugos ministerijos specialistams. O A. Veryga užsiimtų tuo, kas jam geriausiai sekasi – užkalbinėtų dantį tiems, kas to užkalbinėjimo geidauja.

Kuo blogas šitoks scenarijus? Ir avys – iš baimės susirgti drebantys piliečiai – būtų sveikesnės, ir vilkas – sąmokslų kūrėjai – sotesnis. Na, jei net ne sotus, bent jau neturėtų preteksto staugti, kad į jo pretenzijas (teisingą kritiką) niekas nekreipia dėmesio.

2020.03.24; 21:54

Seimo opozicijos atstovų spaudos konferencija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Opozicija ragina prezidentą Gitaną Nausėdą sušaukti Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdį, kuriame būtų įvertinta, kaip būtų galima taisyti jau padarytas klaidas suvaldant situaciją dėl koronaviruso plitimo Lietuvoje. Tai pirmadienį opozicinių partijų surengtoje konferencijoje pranešė opozicijos lyderis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
 
Jo teigimu, opozicija nebemato sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos toliau einančio Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centro vadovo pareigas.
 
 „Šiandien trijų opozicinių partijų lyderiai kreipėsi į prezidentą prašydami labai kritiškai vertinti situaciją, kuri klostosi valstybėje. Pirmiausia kritiškai vertinti krizės valdymą. Mes kreipėmės į prezidentą prašydami šaukti Valstybės gynimo tarybą, kuri turi teisę brėžti krizės valdymo gaires ir joje kelti pagrindinį klausimą, ar krizė yra valdoma teisingai“, – teigė G. Landsbergis.
 
„Manome, kad buvo padaryta didelių klaidų iki šiandien, visi matėme situaciją, kuri rutuliojosi su reagentais (…) Didžioji problema Lietuvoje yra ta, kad mes tris savaites neigėme, kad turime problemą“, – kalbėjo politikas.
 
Dar viena svarbi ir atsakingų pareigūnų padarytas klaidas indikuojanti problema yra tai, kad, pasak G. Landsbergio, Lietuvoje yra daugiausiai dėl koronaviruso izoliuotų medikų Europoje.
 
„Mums sakoma, kad viskas yra gerai, kad medikai yra aprūpinti, tačiau mes visi vieši asmenys gauname gausybę laiškų iš medikų, kur su ašaromis prašoma jiems padėti“, – teigė G. Landsbergis.
 
„Mes manome, kad klaidų yra padaryta, bet dar nėra vėlu jas spręsti ir rimtai pradėti žiūrėti į krizės valdymą“, – teigė G. Landsbergis.
 
Tvirtina, kad A. Veryga turi trauktis
 
G. Landsbergis įvardino, pasak jo, didžiausia problema tvarkantis su koronaviruso sukelta krize – prarastas atsakingų asmenų pasitikėjimas. Todėl, tikino jis, VGT turėtų įvertinti galimybę keisti Ekstremalių situacijų operacijų centro vadovą.
 
„Gynimo taryba gali peržiūrėti krizės valdymo struktūrą, tai keisti vadovą lygiai taip pat. Mano asmenine nuomone, vadovas turi keistis (…) Vadovas turi būti keičiamas, nes išnaudoti pasitikėjimo likučiai“, – sakė G. Landsbergis.
Opozicijos atstovų spaudos konferencija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Tikiuosi, kad opozicija turi bendrą matymą. Vadovas turi būti keičiamas, nes yra išnaudoti pasitikėjimo likučiai. Prezidentas turi tam įgaliojimus ir galimybes. Jis tai gali daryti nevienasmeniškai, jis gali kviesti Tarybą, kurioje yra ir kariškiai, ir kiti valstybės vadovai“, – pridūrė G. Landsbergis.
 
Anksčiau politikas buvo užsiminęs, kad A. Verygą galėtų pakeisti krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Tačiau, pabrėžė jis, opozicija šiuo metu konkretaus, A. Verygą pakeisti galinčio, asmens nėra aptarusi.
 
Ragina į krizės valdymą įtraukti Seimą
 
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime seniūnė Rasa Budbergytė spaudos konferencijoje žurnalistams teigė, kad tai, kaip pastaruoju metu dorojamasi su krize šalyje, suskaldė visuomenę. Todėl, teigė ji, opozicija ir Seimas turėtų būti intensyviau įtraukas į krizės valdymo procedūras.
 
„Vieni tiki, o kiti nebetiki… Taip neturi būti. Todėl, kaip opozicinių Seimo partijų atstovai, mes kreipėmės, ragindami susitikti ne tik tarpusavyje, tačiau susitikti ir su parlamentinių partijų atstovais iš Seimo per šaukiamą VGT posėdį. Kad mes taip pat galėtume turėti patikimą informaciją – Seimas turi vykdyti parlamentinę priežiūrą“, – teigė socialdemokratė.
 
„Informacija, kuri šiandien yra apie reagentus, yra tik laikinas nuraminimas, nes nėra aišku, kaip mūsų visa sveikatos sistema yra pasiruošusi atlaikyti sukrėtimus, jei medikai yra nevertinami, ekspertai nėra kviečiami tartis… Laikas tuos dalykus baigti ir ministras Veryga turi rūpinti ne tik, kaip suvaldyti koronaviruso situaciją, bet rūpintis visais Lietuvos žmonėmis, kurie serga“, – teigė R. Budbergytė.
 
Įžvelgė dar vieną riziką: Seimas negali nedirbti
 
Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad posėdžių rengimą dėl koronaviruso apribojęs Seimas neturėtų visiškai nusišalinti nuo sprendimų priėmimo.
 
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Esame kalbėję opozicijoje, sutarėme, kad Seimas turi ir toliau posėdžiauti ir vykdyti parlamentinę kontrolę. Žinoma, adekvačiai užtikrinant saugumą. Manau, kad pavojinga eiti tokiu keliu, kai parlamentas ima kelias savaites „pavasario atostogų“. Taip neturėtų būti, kai kiekvieną dieną kyla klausimai“, – kalbėjo liberalė.
 
 A. Veryga: opozicija neturi ką veikti
 
Pirmadienio rytą sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga opozicijos priekaištus įvertino neslėpdamas ironijos. Jo teigimu, opozicija kritikuoja Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centro veiklą, nes sėdi namuose be darbo.
 
 „Nevyksta Seimo posėdžiai, nevyksta komitetų posėdžiai, žmonės sėdi namuos, matyt, be darbo – reikia jiems kažkaip rodyti, kad jie kažką veikia. Natūralu, kad jie organizuoja tokius dalykus, bando parodyti, kad jie situacijoje taip pat kažkokį vaidmenį atlieka“, – LRT radijui pirmadienį sakė ministras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.23; 12:00