Edvardas Čiuldė. Dvasingumo ribos


Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Antai raginimai būti dvasingiems persipina su baisia panieka neva nedvasingiems, niekaip dar neišgirdusiems tokio raginimo. Čia tuoj pat labai įtaigiai, išnaudojant aukštojo pilotažo stilistines figūras, su nesuvaidintu įkvėpimu ir savotišku pasimėgavimu paaiškinama, jog dvasingųjų arba išrinktųjų yra tik nedidelė mažuma, beveik uždaras klubas, kai savo ruožtu tų nedvasingųjų – tai baisi gausybė, gyvas velnias, iš visur tvinstanti, retus dvasingumo daigus užtrypianti gyvuliškos išvaizdos padarų kaimenė.

Galbūt lengvai utriruoju išsakytą poringę, kuri kartą paleista į pasaulį turi polinkį pati pasidauginti, yra lengvai pamėgdžiojama, bet, – neslėpsiu, – tokių užkeikimų tiražavimas, ypač kai drauge žongliruojama krikščioniškąja terminija, cituojamas Šventasis Raštas priverčia krūptelėti arba, kaip sakoma viename gražiame vidurio Lietuvos kaime, baisiai žmogų nugandina. Iš tiesų, nieko daugiau nelieka tokiu atveju kaip pasakyti – apsaugok, Viešpatie, mus nuo tokio dvasingumo!

O vis tik norėčiau paklausti tų dvasios įkvėptųjų pamokslininkų – kur, vedami užplūdusio dvasingumo pilnatvės, besipurkšdami aukštojo dvasiškumo pursluose, padėtumėte, jeigu staiga viskas jums būtų leista, tuos nedvasinguosius, kur užkištumėte, nuslėptumėte nuo išpuoselėtos iškiliųjų jausmų virtuozo akies. Kaip atrodo, tvirtas pažadas jiems apie pragarus negali užganėdinti nekantrios jūsų dvasios, nes satisfakcijos trokštate jau čia ir dabar. Įvertinus žodžių tūžmastį, visą pagiežos vaivorykštę, sunku atsikratyti įspūdžio, jog kai kurie dvasingieji būtų nieko prieš mažiau dvasingiems pasiūlyti gyvenimą kažkur už ribos ne tik metafizine, bet ir fizine to žodžio reikšme, taigi, totaliame užribyje, tarkime, pelkyne įsteigtuose rezervatuose arba  konclagerių infrastruktūrų nykiuose erdvėse, – tokia nesuvaldyta, nepaliest filtro neapykanta čia tyvuliuoja. Kartais  tokių dvasingųjų retorika be galo primena nacizmo ir bolševizmo gražbylystės nemenką įdirbį šioje sferoje.

Būnant labiau nuosekliems, kaip atrodo, reikėtų pradėti nuo pasiaiškinimo – „kas gi ta dvasia yra kaip tokia“, su ta išlyga, jog, net pradėję diskutuoti šia tema, vis tik neliesime kulto tarnų, vadinamųjų dvasininkų statuso klausimo, nekalbėsime apie dvasios luomą, apie pašaukimą ir įžadus, nes patys kol kas nesame pašaukti tokius mįslingus dalykus suprasti, nesame įgalioti apie tai kalbėti. Tačiau net ir mums, diskutuojantiems dabar su dvasininkų luomui nepriklausantiems dvasios reikalų išmanytojais, akivaizdu, jog dvasingumas gali būti visiškai skirtingų tipų kaip sugebėjimas peržengiant savo betarpišką aplinką skirtingai atsiverti visumai, – ne tas pats dalykas yra meilės ir neapykantos dvasia, ne vienodai iškart nutvilko.  

Kaip labai tiksliai primena Vladimiras Solovjovas, neužmirškite, velnias taip pat yra dvasia, yra net labai dvasingas ponas, o čia savo ruožtu tarsi su atsidūsėjimu galėtume pridurti, manding, nepalyginamai dvasingesnis ponaitis už mūsų viešosios erdvės dvasinguosius ragintojus! Tačiau iš tiesų tai nieko nepaguodžia.

                                NEDVASINGUMO SUDAIGINIMAS

                                                     I

               iš visų pasviečio kampų rūkas netikėtai pakyla

               tenai kur dar trobelė liko ir senutė kurpia tylą

               ir nesvarbu jei kas triukšmauja už ribos negirdimas

                mus ten įleidžia meškos veltininės truputėlį girtos

               ir nuo tada belieka vien tik  juokas tramdomas bet šiltas

               vanduo ant rankų paslaugiai nematoma čiurkšle išpiltas

               kur niekados per amžius nebeliks jokios nelaimės

               nugarsintos jau ratais stojasi tolybių kaimenės

                                                     II

             baigės romos gladiatorių kovos – o gloria!

             daugėja drausmės draustiniuose liūtų

             naujai kultivuojama fauna ir flora

             laimingu jau tapti tau niekas netrukdo

             išplito gandais pradžioje – po to įvyko

             buvo liepta iškart visus pažindyt

             baisiai daužės gimtinės vaizdai nuo tiko

             išsipildė žadėtas rytojus kadais nors kažin

                                                    III

               netolimoje sparnuotų malūnų šalyje

               vanduo ir oras be perstojo pursloja

                                     o važnyčioja musė nepaprastai žalia

                                    perlamutru ten dengiasi laukai ir gojai

                                    užslinkęs lakas nagas neskaidri plastmasė

                                    kur tyvuliuoja rašmenys neprasimušę

                                    kitokie tos vietovės papročiai ir mastai

                                    nes viskas čia priklauso musėm

                                                                 IV

                                    vidurdienio metas žadėtas

                                    sotumo nelaukta apoteozė

                                    ir tarsi niekuo dėtas

                                    dulkių ėduonis apnikęs rožę

                                    o buvome jau pasirengę

                                    laukimo indas buvo kupinas

                                    tačiau tada ir trenkė

                                   į požemius pradingo upės

2018.02.25; 05:00

print