Viena iš šlykščiausių propagandinių Rusijos televizijos laidų. Jų autorius – Vladimiras Solovjovas

Roma, balandžio 6 d. (ELTA). Trečiadienio rytą nežinomi asmenys mėgino padegti vilą Menadžo mieste prie Komo ežero, priklausančią Kremliaus propagandininkui Vladimirui Solovjovui. Tai pranešė Italijos laikraštis „La Repubblica“.
 
Italijos valdžia areštavo šį nekilnojamąjį turtą, kai Rusijos televizijos laidų vedėjas buvo įtrauktas į ES sankcijų sąrašą dėl Maskvos agresijos prieš Ukrainą.
 
„Karabinieriai tęsia tyrimą, bet mes jau galime pasakyti, kad didelės žalos nepadaryta, – cituoja laikraštis Menadžo merą Michelę Spaggiarį. – Šiuo metu vila stovi tuščia. Tai galėjo būti demonstratyvus aktas, kuris, laimė, neturėjo rimtų padarinių“.
 
Apie gaisrą pranešė praeiviai, atskubėję ugniagesiai jį greitai užgesino.
 
Pasak leidinio, nežinomieji ant pastato sienos užrašė „Žudikas“, o į baseiną pripylė raudonų dažų.
 
Kovo 5 d. Italijos finansų gvardijos pareigūnai areštavo dvi V. Solovjovo vilas prie Komo ežero.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.04.07; 07:06

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Kad Rusijos caras Vladimiras Putinas vis labiau spaudžiamas į kampą tiek „savų“ (turiu galvoje rusų opoziciją, nors ir ne vieningą bei susiskaldžiusią – aut. past.), tiek „išorės jėgų“, siekiančių sukelti Rusijoje „oranžinę revoliuciją“, – tampa vis labiau akivaizdu.

Dėl Rusijai taikomų Vakarų sankcijų už Krymo okupaciją, jos ekonomika beveik nebeauga jau penketą metų, o žmonių pragyvenimo lygis vis labiau smunka.

Rusijoje užaugo karta žmonių, kurie jokio kito prezidento, kaip Putinas, savo šalyje nuo gimimo nėra matę. Tačiau jie jau spėjo pamatyti ir susivokti, kokiomis vertybėmis gyvena Vakarų pasaulis, ir koks gyvenimas jų tėvynėje.

Tą patvirtina ir pastarųjų savaičių protesto akcijos Maskvoje po to, kai valdžia neleido opozicijos atstovams užsiregistruoti artėjančiuose rinkimuose į sostinės dūmą. Rekordiniai, per pusantro tūkstančio protestuotojų, areštai pašiurpino civilizuotą pasaulį. To nebuvo nuo 2012-ųjų protestų Maskvos Bolotnaja aikštėje, kuomet vienu iš pagrindinių opozicijos reikalavimų buvo Rusijos politinių kalinių išlaisvinimas. Tuomet trečiajai kadencijai išrinktojo Rusijos prezidento Vladimiro Putino inauguracijos dienos išvakarėse policijos ir OMON pastangomis „Milijonų maršas“ buvo išvaikytas, nemažai jo dalyvių atsidūrė kalėjime.

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

Praėjusį šeštadienį Kremliaus jėgos struktūros pademonstravo dar žiauresnius metodus, panaudotus prieš demonstrantus.

Internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip vienas riaušių policijos pareigūnas per protesto akciją už laisvus rinkimus kumščiu smogia jaunai moteriai į pilvą. Už ką? Pasak liudytojo, už tai, kad moteris paprašė nemušti kito mitinguotojo: „Nebejte jego, on že invalid“, – šaukė moteris.

Šį vaizdo įrašą peržiūrėjo milijonai internautų, todėl Rusijos vidaus reikalų ministerijai nebuvo kur dėtis – pirmadienį pranešė, kad pradėjo tyrimą.

Tokie Rusijos jėgos struktūrų pareigūnų veiksmai nėra jokia naujiena, greičiau kasdienybė.

Tačiau bjauriausia yra tai, jog net ir po tokių brutalių veiksmų, vienas įtakingiausių Kremliaus propagandistų, sukūręs net padlaižūnišką dokumentinį filmą apie „niekada neklystantį“ vadą, Vladimiras Solovjovas savo laidoje, komentuodamas šį mitingą, ciniškai, net nesumirksėjęs laidos pabaigoje „asmeniškai ir iš visos širdies“ padėkojo policijai: „Vyručiai, jūs esate šaunuoliai, savo darbą atlikote be priekaištų. Dėkoju asmeniškai“.

Atsargiai – tendencingasis Solovjovas

Ką daro žiurkė, užspeista į kampą? Studijų metais bendrabutyje teko savo akimis matyti: begalinio pykčio ir nevilties apimta ji spjaudosi seilėmis ir krauju pasruvusiomis akimis iš paskutiniųjų jėgų bando įkąsti bet kam.

Dar viena iš tos pačios Kremliaus propagandistų kohortos, Ana Šafran, kitoje politinių šou laidoje įkvėptai ėmė aiškinti, jog viską kursto ir  organizuoja Vakarai, o labiausiai aršios yra Baltijos šalys. Esą nuo senų senovės Baltijos šalių ir Lenkijos žemės buvo rusų, todėl jos vis tiek bus atsiimtos: „Tegu jie ten nedžiūgauja kenkdami didžiajai Rusijai…“

Galima būtų tokią „išmintį“ nurašyti į menko intelekto, tačiau save žurnaliste vadinančios personos sapaliojimą, jeigu tai nebūtų ištransliuota pagrindiniame, Kremliaus akylai kontroliuojamame televizijos kanale.

Rusijai atrodo, jog ją visi skriaudžia. O skriaudžia dėl to, jog gviešiasi jos neišsenkančių žemės gelmių turtų.

Prieš keletą dienų virš Baltijos jūros skrido Rusijos gynybos ministras.

NATO Baltijos oro policijos misijos reaktyviniai lėktuvai pakilo į orą, kad identifikuotų lėktuvą, kuris skrido šalia sąjungininkų oro erdvės. Identifikavę tą lėktuvą, naikintuvai grįžo į bazę. 

Šiame incidente dalyvavęs naikintuvas priklausė Ispanijos karinių oro pajėgų grupei, dislokuotai Lietuvoje, kurios orlaiviai nuo gegužės dalyvauja Aljanso vykdomoje Baltijos šalių oro policijos misijoje ir bus Lietuvoje iki rugpjūčio 31 dienos.

Armenas Gasparianas. Sputniknews foto

Tačiau šis įvykis sukėlė Rusijos pyktį. Patalogiškai Baltijos šalių nekenčiantis propagandistas, armėnų kilmės politologas Armenas Gasparianas pagrasino, esą Lietuvai, kuri be G taško daugiau neturi kuo pasididžiuoti, tai atsirūgs.

Suaktyvėjęs Kremliaus propagandinis karas prieš Baltijos šalis verčia suklusti – ar po invazijos į Ukrainą netapsime kitu vis labiau agresyvėjančios Rusijos taikiniu.

2019.08.14; 20:29

Tendencinga, istoriją iškraipanti, prieš Vakarus nukreipta Solovjovo laida

Tarp nuolatinių Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaido sale politikos šou dalyvių įmaišomas ir vienas kitas blaiviai ir vakarietiškai mąstantis liberaliosios Rusijos politikos atstovas. Ačiū Dievui, yra dar tokių Rusijoje. Nors vos tik toks pražioja burną, norėdamas paprieštarauti akivaizdžiam tūlo vatniko skleidžiamam melui, tuojau pat užčiaupiamas.

Bet laidos vedėjas, toks rubuilis V. R. Solovjovas, vis tiek triumfuoja: sakot, Rusijoje varžoma žodžio laisvė? Niekur pasaulyje tokios žodžio laisvės nėra, net Amerikoje. Pas mus gi – kalbėk ką tik nori.

Tik kalėjimai pas mus – pilnoki…

Yra toks Jaša Kedmi. Prisistato Izraelio visuomenininku. Pastoviai tupi bene visų Rusijos televizijos kanalų bene visose propagandinio turinio laidose. Kartą vienos tokios tiesioginės laidos metu net apsiverkė, pasakodamas, kaip kažkada seniai, labai seniai keliaudamas su tuo metu dar labai mažu savo sūneliu (dabar tas jau, ko gero, gerokai senstelėjęs, sprendžiant pagal tėtušį), per Vokietiją sustojęs kažkuriame mažame miestelyje nupirkti bandelės sūneliui, mat buvo išalkęs; bet tas nelipa iš mašinos, nors tu ką. Sako, nekelsiu savo kojelių ant fašistų žemės.

Visi laidos dalyviai šluostėsi ašaras, kol Jaša ilgai kūkčiojo. O juk yra dėl ko. Fašizmo bacila vėl klaidžioja Europoje, anot vieno raudančiųjų genijaus ištaros. Ukrainoje fašizmas, Pribaltikoje fašizmas…

Taigi tas mielas Jaša, tupintis Maskvoje, bet prisistatantis Izraelio visuomenininku, praėjusį sekmadienį vieno savo tautiečio laidoje taip pat emocingai, tik be verksmo, kalbėjo: tie urodai pribaltai vėl reikalauja kompensacijos už esą Rusijos jiems padarytą žalą? Išprotėjo jie, ar ką? Jokios okupacijos nebuvo! Sovietų sąjunga buvo jų donoras: statė jiems gamyklas, uostus, tiesė geležinkelius, maitino bei rengė, etc. Tie kiaulės po 90-tųjų gamyklas išgriovė, metalą pardavė ir dabar gyvena tik iš ES malonės. Jų gyventojų prieauglis būnant SSRS tik didėjo (įdomu, kieno dėka, kuomet šimtai tūkstančių lietuvių, latvių, estų buvo išžudyta, ištremta, patalpinta į kalėjimus bei lagerius?). O kas dabar? Tuoj nebeliks kam ten gyventi… (Suprask: štai tada mes ten ir ateisime, – kad apgyvendintume tas žemes…).

„Jūs čia rimtai kalbat“? – kelintą kartą perklausė rusų liberalas.

Atsargiai – tendencingasis Solovjovas

Jašai akivaizdžiai pritrūksta argumentų, jo akys dar labiau virsta iš orbitos, o penktajame taške, kuris yra burnoje, pradeda virsti putos.

Į Jašą, suprantama, didelio dėmesio nereikėtų kreipti, mat jis – tik visuomenininkas, laisvas savo postringavimuose (žinoma, už Kremliaus pinigus, mat studijoje  pasirodo vis su naujais, švariais marškiniais; tas ekrane labai gerai matosi).

Bet „Mosfilmo“ generalinis direktorius, toks berods buvęs garsus filmų režisierius Šachnazarovas (įdomu, kaip jis suderina nuolatinį gyvenimą kremlinėse televizijose su vadovavimu „Mosfilmui“, a?), tai jau ryškesnė persona, galima sakyti, – intelektualas. Žinoma, jis irgi labai gailestauja, kad pribaltai taip lengvai išsprūdo iš motiniško imperijos glėbio; reikėjo ten palikti bent kelis motušės Rusijos karinius dalinius, kad nekiltų pribaltams noras stoti į NATO; palikti laisvą koridorių į Kaliningradą, kad nereikėtų tranzito, etc. Na, anot jo, kas atsitiko, tai jau atsitiko. Jau tų senų nacionalistų neišgydysi. Blogiausia, – pažėrė griežtos kritikos, – Rusija mažai, labai mažai daro, kad imtųsi perauklėti augančią jaunąją pribaltų kartą. Juos reikia vilioti stipendijomis, kitais saldėsiais į motušę Rusiją ir auklėti, auklėti, bei dar kartą auklėti; o tada jie sugrįš į savo pribaltikas ir ims pasakoti ir pasakoti, kokia iš tikrųjų gera ta motinėlė Rusija; kokia išskirtinė jos civilizacija; kur nėr jokių gėjų ir teka vien medaus ir pigių dujų upės.

Tiesa sakant, nieko originalaus. Jau praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje dalis Lietuvos inteligentijos būdavo kviečiama į Maskvą bent akies krašteliu pažvelgti į ten kurtą „rojų“; dalis, kaip pvz. J. Paleckis arba L. Gira, pasitenkindavo pagerbtuvėmis rusų ambasadoje Kaune.

Režisieriau, tu taip esi išsekęs, pažiūrėki, kokios tuščios ir negyvos tavo akys… Čia – perfrazuojant  V. Mačernį.

O dar rimčiau… Svyla ir jums, vadinamasis isteblišmente, (ką, po velnių, reiškia tas visai nerusiškas žodis, kurį jūs su tokiu apetitu nuolat vartojate?) padai.

Konvulsijos, oro stingančiame vandenyje, sankcijų tinkle pagauto mekšro.

2018.08.27; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Antai raginimai būti dvasingiems persipina su baisia panieka neva nedvasingiems, niekaip dar neišgirdusiems tokio raginimo. Čia tuoj pat labai įtaigiai, išnaudojant aukštojo pilotažo stilistines figūras, su nesuvaidintu įkvėpimu ir savotišku pasimėgavimu paaiškinama, jog dvasingųjų arba išrinktųjų yra tik nedidelė mažuma, beveik uždaras klubas, kai savo ruožtu tų nedvasingųjų – tai baisi gausybė, gyvas velnias, iš visur tvinstanti, retus dvasingumo daigus užtrypianti gyvuliškos išvaizdos padarų kaimenė.

Galbūt lengvai utriruoju išsakytą poringę, kuri kartą paleista į pasaulį turi polinkį pati pasidauginti, yra lengvai pamėgdžiojama, bet, – neslėpsiu, – tokių užkeikimų tiražavimas, ypač kai drauge žongliruojama krikščioniškąja terminija, cituojamas Šventasis Raštas priverčia krūptelėti arba, kaip sakoma viename gražiame vidurio Lietuvos kaime, baisiai žmogų nugandina. Iš tiesų, nieko daugiau nelieka tokiu atveju kaip pasakyti – apsaugok, Viešpatie, mus nuo tokio dvasingumo!

O vis tik norėčiau paklausti tų dvasios įkvėptųjų pamokslininkų – kur, vedami užplūdusio dvasingumo pilnatvės, besipurkšdami aukštojo dvasiškumo pursluose, padėtumėte, jeigu staiga viskas jums būtų leista, tuos nedvasinguosius, kur užkištumėte, nuslėptumėte nuo išpuoselėtos iškiliųjų jausmų virtuozo akies. Kaip atrodo, tvirtas pažadas jiems apie pragarus negali užganėdinti nekantrios jūsų dvasios, nes satisfakcijos trokštate jau čia ir dabar. Įvertinus žodžių tūžmastį, visą pagiežos vaivorykštę, sunku atsikratyti įspūdžio, jog kai kurie dvasingieji būtų nieko prieš mažiau dvasingiems pasiūlyti gyvenimą kažkur už ribos ne tik metafizine, bet ir fizine to žodžio reikšme, taigi, totaliame užribyje, tarkime, pelkyne įsteigtuose rezervatuose arba  konclagerių infrastruktūrų nykiuose erdvėse, – tokia nesuvaldyta, nepaliest filtro neapykanta čia tyvuliuoja. Kartais  tokių dvasingųjų retorika be galo primena nacizmo ir bolševizmo gražbylystės nemenką įdirbį šioje sferoje.

Būnant labiau nuosekliems, kaip atrodo, reikėtų pradėti nuo pasiaiškinimo – „kas gi ta dvasia yra kaip tokia“, su ta išlyga, jog, net pradėję diskutuoti šia tema, vis tik neliesime kulto tarnų, vadinamųjų dvasininkų statuso klausimo, nekalbėsime apie dvasios luomą, apie pašaukimą ir įžadus, nes patys kol kas nesame pašaukti tokius mįslingus dalykus suprasti, nesame įgalioti apie tai kalbėti. Tačiau net ir mums, diskutuojantiems dabar su dvasininkų luomui nepriklausantiems dvasios reikalų išmanytojais, akivaizdu, jog dvasingumas gali būti visiškai skirtingų tipų kaip sugebėjimas peržengiant savo betarpišką aplinką skirtingai atsiverti visumai, – ne tas pats dalykas yra meilės ir neapykantos dvasia, ne vienodai iškart nutvilko.  

Kaip labai tiksliai primena Vladimiras Solovjovas, neužmirškite, velnias taip pat yra dvasia, yra net labai dvasingas ponas, o čia savo ruožtu tarsi su atsidūsėjimu galėtume pridurti, manding, nepalyginamai dvasingesnis ponaitis už mūsų viešosios erdvės dvasinguosius ragintojus! Tačiau iš tiesų tai nieko nepaguodžia.

                                NEDVASINGUMO SUDAIGINIMAS

                                                     I

               iš visų pasviečio kampų rūkas netikėtai pakyla

               tenai kur dar trobelė liko ir senutė kurpia tylą

               ir nesvarbu jei kas triukšmauja už ribos negirdimas

                mus ten įleidžia meškos veltininės truputėlį girtos

               ir nuo tada belieka vien tik  juokas tramdomas bet šiltas

               vanduo ant rankų paslaugiai nematoma čiurkšle išpiltas

               kur niekados per amžius nebeliks jokios nelaimės

               nugarsintos jau ratais stojasi tolybių kaimenės

                                                     II

             baigės romos gladiatorių kovos – o gloria!

             daugėja drausmės draustiniuose liūtų

             naujai kultivuojama fauna ir flora

             laimingu jau tapti tau niekas netrukdo

             išplito gandais pradžioje – po to įvyko

             buvo liepta iškart visus pažindyt

             baisiai daužės gimtinės vaizdai nuo tiko

             išsipildė žadėtas rytojus kadais nors kažin

                                                    III

               netolimoje sparnuotų malūnų šalyje

               vanduo ir oras be perstojo pursloja

                                     o važnyčioja musė nepaprastai žalia

                                    perlamutru ten dengiasi laukai ir gojai

                                    užslinkęs lakas nagas neskaidri plastmasė

                                    kur tyvuliuoja rašmenys neprasimušę

                                    kitokie tos vietovės papročiai ir mastai

                                    nes viskas čia priklauso musėm

                                                                 IV

                                    vidurdienio metas žadėtas

                                    sotumo nelaukta apoteozė

                                    ir tarsi niekuo dėtas

                                    dulkių ėduonis apnikęs rožę

                                    o buvome jau pasirengę

                                    laukimo indas buvo kupinas

                                    tačiau tada ir trenkė

                                   į požemius pradingo upės

2018.02.25; 05:00