Iš bolševikų profesoriaus atsiminimų


Print

Nemažoj mano namų bibliotekoj yra visokių knygų. Kolei kas dar nieko neišmečiau, saugau ir tas, kurių šiais laikais jau niekas neskaito. Neseniai į rankas paėmiau B.Pranskaus- Žalionio atsiminimų knygą "Artimieji toliai", kurią 1962 m. išleido Valstybinė grožinės literatūros laidykla ("Vaga"). Nusipirkau aš ją 1963 m. liepos 10 d. Alytuje. Taip esu užrašęs tituliniame puslapyje. Neskaityta knyga.

Kodėl nusipirkau? Turbūt todėl, kad B.Pranskus-Žalionis buvo mano kursinio darbo vadovas, kai studijavau Vilniaus universitete. Jau daug ko neprisimenu, žinau tik, kad rašiau apie Pietų Amerikos lietuvių poetus. Tada buvo išleista panašaus pavadinimo knyga, kurią irgi kažkur turiu, kuria naudojausi tais 1961-aisiais, pavasarį, kai kosmonautas Jurijus Gagarinas pirmą kartą apskriejo Žemę. Kursinio darbo vadovas mane supažindino su iš Pietų Amerikos grįžusiu lietuviu, dirbusiu "Tiesoje", gyvenusiu tada  vadinamuosiuose Mokslininkų namuose, ir paprašė studentui leisti naudotis jo turimomis knygomis. Gerai prisimenu pirmą ir paskutinę viešnagę to "amerikono" bute, kai gėrėm tikrą brazilišką kavą, kurią išvirė graži, lietuviškai beveik nekalbėjusi buto šeimininko žmona. 

Pietų Amerikos poetas man papasakojo apie lietuvių gyvenimą tose tolimose šalyse, kodėl jie ten nusidangino, kaip kūrėsi, kaip svajojo apie Lietuvą. Prisimenu ir tai, kad reemigrantas pasakė: "Aš jūsų gyvenimo nesuprantu".  Būtent taip jis pasakė. Ir pateikė pavyzdžių, iliustruojančių šią mintį; papasakojo apie jaunus vaikinus, kurie, paragavę tarybinio gyvenimo, su triukšmais, su A.Sniečkaus įsikišimu, grįžo į kapitalistinį pasaulį.

Prie kavos puodelio aš beveik nieko nekalbėjau, tik klausiausi ir mintyse stebėjausi pamažu prareginčio šeimininko naivumu. Supratau, kad to, ką sužinojau apie Pietų Amerikos lietuvių gyvenimą, savo kursiniame darbe panaudoti negalėsiu.

Kodėl daugiau niekada neteko užeiti į butą, kuriame taip svetingai buvau priimtas, pavaišintas? Kai tarėmės, kada galėčiau pradėti vartyti ir skaityti knygas apie Pietų Amerikos lietuvių poetus, dar nežinojome, kad Jurijus Gagarinas balandžio 12 d. pakils į kosmosą,sėkmingai apskries Žemės rutulį ir bus taip triukšmingai sutiktas ne tik Sovietų Sąjungoje, ne tik visame pasaulyje, bet ir Vilniuje. Kam tada galėjo rūpėti studento kursinis darbas arba net ir Pietų Amerikos poetų eilėraščiai?!

Bet aš neturiu kitos išeities: sutartą valandą spaudžiu reemigranto iš Pietų Amerikos buto  durų skambutį. Tyla. Dar kartą spaudžiu. Pagaliau girdžiu: "Kas ten?" Kaip man prisistatyti? – galvoju.  "Studentas, tas, kuris užvakar pas jus gėrė kavą".  Vėl tyla. Gražioji šeimininkė durų neatidaro. Pagaliau ji sako: "Jis nėra namie".

Moteris supranta, kad man sunku tuo patikėti, juk dar rytas, atėjau kaip sutarta, jis turėtų būti namie. "Jis šiąnakt negrįžo… Tokia švenė…"  Kokia šventė? – galvoju. – A, taigi tarybinis žmogus pabuvojo kosmose, amerikonams nušluostė nosį. Viskas aišku: "Tiesoje", gal kur kitur visą naktį džiūgauta. Ne taip paprasta jaunai žmonai nepažįstamam jaunuoliui prisipažinti, kad vyras nakvojo ne namie. Atleiskite, sakau, ir, nieko nepešęs, spūdinu į bendrabutį.

Daugiau nei jos, nei jos vyro nevarginau, apsiribojau knygomis, kurias radau Universiteto bibliotekoje.

                                           x                    x                    x

Šią dabar jau tolimą praeitį prisiminiau paėmęs į rankas neskaitytą B.Pranskaus-Žalionio atsiminimų knygą. Nuo Atgimimo laikų iki šiol turbūt nesu perskaitęs nė vienos tokio žanro knygos, parašytos anais netiesos sakymo laikais. Daugiau kaip du dešimtmečius tuos laikus tik demaskavome, sakėme apie juos tiesą, rašėme cenzūros jau nepaliestus atsiminimus, leidome knygas iš stalčiaus, jeigu tokių turėjome. Ir štai mano rankose seniai nusipirkta, pamiršta knyga, kokių anais laikais buvo daug bibliotekose, knygynuose, leidyklose ant redaktorių stalo, iš kurių mokėmės, kurias studijavome, kurios  jauniems žmonėms vis dėlto darė vienokį kitokį poveikį.

 Skaitydamas B.Pranskaus-Žalionio (tikroji pavardė Vaclovas Anskaitis) atsiminimus, jaučiausi tarsi būčiau sugrįžęs į laikus, kai dar daug ko nežinojau, tokių kaip šis "revoliucinio judėjimo dalyvis, lietuvių tarybinis literatūrologas, poetas" buvau penimas komunizmo idėjomis, kuriomis mano studijų laikais jau niekas netikėjo, net tų idėjų nešėjai. Beveik kiekvieną atsiminimų sakinį mintyse vertinau: ar nemeluoja, ar iš tiesų taip buvo? Kai apie tuos laikus parašyta ir perskaityta daugybė knygų, jau nesunku suprasti, kur tiesa, o kur melas arba pusiau tiesa. Atsiminimuose profesorius (mano studijų laikais jis buvo Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedros vedėjas), tiesą sakant, gan nuoširdus, kai pasakoja apie savo jaunystę – laikotarpį prieš Pirmąjį pasaulinį karą, karo metus, apie motiną,  kuri dėl jo praliejo daug ašarų, apie nemylimą tėvą… 

Gal nuoširdus ir pasakodamas apie savo pogrindinę veiklą, moksleiviškas dienas Rusijoje, Voroneže, susitikimus su žymiais bolševikais Kapsuku, Požėla, Greifenbergeriu, Sniečkum,  Angariečiu,  poetu Janoniu, nes tuo metu komunizmo idėjomis daug kas tikėjo. Bet "Artimuosius tolius" jis rašė žymiai vėliau, praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pradžioje, taigi po pirmos ir po antros sovietų okupacijų, po žiauriausių bolšrvikų siautėjimų, po to, kai šis "revoliucinio judėjimo dalyvis" negalėjo nematyti, kuo pavirto  "darbo žmonių valstybė", į kurią jis taip veržėsi.

Kaip jis jautėsi, 1962-aisiais garbindamas tai, kas ilgainiui pavirto didžiausiais nusikaltimais žmoniškumui? Kaip jis jautėsi, viso savo gyvenimo veikla norom nenorom netiesiogiai prisidėjęs prie lietuvių tautos kančių, prie Lietuvos Respublikos žlugimo 1940-aisiais? Normaliai jautėsi, nors, be abejo, komunizmo ateitimi jau netikėjo. Daug tokių buvo ir dar yra. Tiesa, kitaip rašyti, pripažinti savo klaidas jis net ir norėdamas 1962-aisiais nebūtų galėjęs. Nori nenori reikėjo eiti tuo pačiu keliu iki galo. Įdomu tai, kad "Artimieji toliai" siekia tik jo gyvenimą iki pabėgimo į Rusiją – iki 1923-iųjų. Baisiausius laikotarpius – gulagus, okupacijas, tremtis – geriau nutylėti…

Vis dėlto tikiuosi, kad žemiau skelbiamose ištraukose iš B.Pranskaus-Žalionio atsiminimų knygos "Artimieji  toliai" komunistinės propagandos nedaug. Man jos pasirodė įdomios.

                                           x                    x                    x

Apie Joną Jablonskį

Didžiausią įspūdį, kaip žmogus ir kaip pedagogas, paliko J.Jablonskis.

Dėvėjo jis gimnazijos mokytojo uniformą ir atvykdavo iš pradžių važiuotas, o vėliau – tarnaitės būdavo atstumiamas specialiame vežimėlyje. Didele garbe laikydavome padėti Jablonskiui išlipti iš vežėjo bričkutės ir atvesti jį į gimnazijos rūmus. Eidavo jis labai lėtai, vilkdamas vieną koją, dešine ranka pasiremdamas stora lazda, o kairiąja laikydamasis palydovo peties. Jeigu iš lauko atlydėti Jablonskį retai tekdavo – patarnaudavo vyresnieji gimnazistai, tai iš mokytojų kambario į klasę ar iš klasės į kitą klasę pervesti dažnai ir aš turėdavau progos.

Jablonskis buvo beveik visiškai žilas, su ūsais ir kaplio formos barzdele, kurią jis dažnai, suėmęs į saują, glostydavo. Atlydėtas į klasę, jis sėsdavo į katedrą ir per visą pamoką nepakildavo iš vietos. Dėstydamas lotynų kalbą, jis atrodydavo ne tik labai reiklus, bet net ir žiaurus mokytojas: dažnai susirūstinęs daužydavo kumščiu katedrą, bardavo ir ypač mėgdavo piktai išjuokti, pasityčioti iš nežinančio pamokos ar prasižengusio drausmei mokinio. Klasėje tada būdavo šventa tyla, o blogiausiai jausdavosi iššauktasis atsakinėti pamoką. Nesigailėdavo statyti "kuolų" (vienukių), nors gerai atsakiusiam net ir silpnesniam mokiniui parašydavo penketą.

Kaip iš kitų dalykų, taip ir iš lotynų kalbos aš gaudavau gerus pažymius, tačiau kartą vis dėlto nepataikiau atsakyti, ir Jablonskis prie mano akių įrėžė klasės žurnale vienetą.

– Už ką gi, ponas mokytojau? – išdrįsau paprieštarauti. – Juk atsakiau į visus klausimus.

To tik, rodos, jam ir reikėjo. Ne tiek piktai, kiek pašiepiančiai jis pradėjo tyčiotis:

– Žiūrėkit – jis į visus klausimus atsakė, o aš jam vienukę parašiau. Atsakė, girdi, į visus klausimus. Atsakė – netylėjo, visi girdėjot. O gal ir gerai atsakė, ar ne? Atsakyti į klausimą ir kvailys gali, bet tai dar nereiškia žinoti pamoką ir teisingai atsakyti. Ir papūga atsako į klausimą, tai ir jai reikia rašyti penketukus? jei nežinai, tai geriau tylėk.

Keletą minučių tęsėsi šis Jablonskio pamokslas, palydimas aštrios sarkastiškos šypsenos. Aš raudau iš gėdos, nes pamoką iš tikrųjų blogai atsakinėjau. Bet rytojaus dieną iššauktas vėl gavau penketuką.

Visam gyvenimui liko šitas Jablonskio pasityčiojimas: jį visados prisimenu, kai reikia atsakyti į klausimą, kurio gerai nežinau. Ar nedera geriau patylėti, negu kalbėti nesąmonę?

Atsitikdavo, jog kartais labiau išdykęs mokinys smarkiau prasižengdavo klasėje. Tuomet Jablonskis jau tikrai įpykdavo ir, daužydamas abiem kumščiais stalą, visas judėdamas katedroje, imdavo šaukti be perstojimo:

– Išeikit iš klasės! Išeikit iš klasės! Išeikit iš klasės!

Jokio teisinimosi Jablonskis tada negirdi, ir jei mokinys delsia – jis dar labiau jaudinasi ir šaukia. Mes patys greičiau išstumiame nusikaltėlį iš klasės, nors kartais tas nusižengimas iš tikrųjų atrodo ne toks jau didelis. Gaila būdavo draugo, bet dar labiau gaila susijaudinusio mokytojo.

Rašant kontrolinius rašto darbus – "ekstemporalus", Jablonskis negalėdavo, kaip kiti mokytojai, vaikščioti po klasę ir sekti, kad nenusirašinėtume vieni iš kitų. Todėl jis atsinešdavo iš anksto paruoštus tekstus vertimams į lotynų ar rusų kalbą, išrašytus ant popieriaus juostelių ir sunumeruotus. Kiekvienam mokiniui įteikdavo atskirą, skirtingą nuo kitų tekstą ir pasižymėdavo, kam kurį numerį davęs. Atiduodant darbą, reikėdavo pridėti ir tekstą. Tuo būdu nusirašyti nuo kaimyno būdavo negalima, ir kiekvienas turėdavo dirbti savarankiškai.

Labai mėgdavo Jablonskis lotyniškas patarles, kurias jis mums deklamuodavo, įsiklausydamas į jų skambėjimą ir tartum smaguriaudamas jomis. Mes, mokiniai, irgi pamilome jas, ir daugelį dar šiandien pamenu ir dažnai kartoju:

– Tempora mutantur, et nos mutamur in illis. (Keičiasi laikai, ir mes keičiamės kartu).

– Quem  medicamenta non sanat – ferrum sanat, quem ferrum non sanat – ignis sanat. (Ko neišgydo vaistai, išgydo geležis, ko neišgydo geležis, išgydo ugnis).

– Quiquid agis, prudenter agas et respice finem! (Ką tik darai, daryk išmintingai ir žiūrėk, kokia bus pabaiga).

Žinodami, kad Jablonskis mėgsta lotyniškus posakius, mes sugalvojome sveikinti jį lotyniškai, pažymėdami jo, kaip mokytojo, griežtumą:

– Salve, magister severus! (Sveikas, rūstus mokytojau!)

Jablonskis, patenkintas ir šypsodamasis, atsakydavo:

– Salvete, discipull pigri! (Sveiki, tingūs mokiniai!)

Ir, rodos, visai kitas žmogus Jablonskis būdavo per lietuvių kalbos pamokas, kurias mes turėjome vieną kartą per savaitę. Kadangi daugelis mokinių anksčiau nebuvo mokęsi lietuvių kalbos, o savo gyvojoje kalboje vartojo daug tarmybių, tai Jablonskis pradėjo dėstyti beveik nuo abėcėlės visiems.

Mums, suvalkiečiams, kurie jau buvome mokęsi lietuvių kalbos, be to, ir kalbėjome daug taisyklingiau, atrodė, nebus ko veikti. Tačiau pamokos praeidavo ne tik gyvai, nenuobodžiai, bet ir duodavo nemažos naudos. Jablonskis iškeldavo vienos ar kitos tarmės ypatybes, aiškindavo įvairių svetimybių kilmę ir nurodydavo joms lietuviškus pakaitalus. O dėl gimtosios kalbos mokėjimo jis dažnai sakydavo:

– Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.

Per lietuvių kalbos pamokas Jablonskis būdavo visados daug linksmesnis, niekados nerūstaudavo, nešaukdavo, nesityčiodavo, kalbėdavosi su mumis, rodos, ne kaip griežtas ir rūstus mokytojas, o kaip nuoširdus ir geras vyresnysis draugas ar tėvas.

Čia jis nereikalaudavo iškalti pamokas, nerašinėdavo vienetų, o tik rūpinosi, kad mes visi pamiltume tą seną, gražią, skambią ir tokią turtingą gimtąją kalbą. Kad ir mes, stipresnieji mokiniai, lavintumės toliau, jis duodavo atskirus uždavinius – dažniausiai išversti iš rusų kalbos kokį apsakymą. Paskui tuos mūsų vertimus ištaisydavo, paaiškindavo klaidas ir netikslumus. Daugelį tokių pataisytų vertimų Jablonskis vėliau panaudojo savo paruoštoms ir Voroneže išleistoms skaitymų knygoms – "Vargo mokykla".

Apie Salomėją Nėrį

Pradėjau teirautis apie mokslo sąlygas Marijampolėje. Ten mokėsi mano giminaitė Salomėja Bačinskaitė.

Bačinskai buvo tolimi mūsų giminės, bet mano mama juos labai mylėjo. Mamos pusseserė Bačinskienė buvo ir geriausia jos draugė, – mamos pasakojimu, jos abi buvo ištekėjusios be meilės.

Dar vaikystėje, važiuodami iš šv. Onos atlaidų Alvite, dažnai užsukdavome pakeliui į Kiršų kaimą pas Bačinskus. Teta Bačinskienė išsibučiuodavo su mama, o tetėnas Bačinskas – truputį šlubas, bet visuomet linksmas ir mėgstąs juokus krėsti, paėmęs mane už pažastų ir pakilojęs, grasindavo:

– Kodėl gi tu neaugi, vis toks lengvas? Imsiu ir permesiu per stogą.

Įsiūbavęs ruošdavos jau mesti, o aš imdavau verkdamas prašyti, kad paleistų. Pasuptas, žinoma, atsidurdavau ant žemės.

Pasitikdavo mus ir maža tamsiaplaukė mergaitė. Pratusiam matyti vaikus tik baltais plaukais, man ji atrodė keista, nevaikiška. Ir apskritai ji nepuldavo prie manęs, kaip kiti mažieji pusbroliai ar pusseserės, o tik, nuošaliai stovėdama, rimtai stebėdavo, nesukdama akių į šalį ir nesislėpdama už motinos sijono.

– Na, Seliamute, eikše, duosiu lauktuvių, – pašaukdavo mama.

Bet ir tada ji nepuldavo arčiau, o tik, mamai priėjus, leisdavosi pabučiuojama ir priimdavo dovanas, nekreipdama į jas didesnio dėmesio.

Pasivaišinę seklyčioje, vyrai išeidavo apsidairyti po ūkį, o mamos, pasiilgusios viena kitos, imdavo guostis. Mums, vaikams, liepdavo eiti taip pat į lauką.

– Seliamute, veskis svečią į sodą, pabėgiokit, – sakydavo teta.

Mergaitė labai rimtai imdavo mane už rankos ir vesdavosi į sodą. Ji būdavo nekalbi, ir tik prie vienos ar kitos vietos, jos nuomone, vertos dėmesio, pratardavo:

– Čia saldiniai obuoliai.

– Čia neik, – bitės.

Išėjus už sodybos prie upelio, apaugusio karklais, ji tepasakydavo:

– Čia Širvinta.

O pievoje mergaitė pagrasindavo:

– Gėlių neskink – joms skauda.

Taip ir nesuradę bendresnės vaikiškos šnekos, grįždavome į gryčią ir imdavome  vartyti kokią nors knygą su paveikslėliais. Knygų Bačinskuose buvo daugiau, negu pas mus. Kai jau lankėme mokyklą, šitos knygos ir kalbos apie mokslą, vadovėlius, mokytojus buvo svarbiausias tų poros valandų viešėjimo Bačinskuose užsiėmimas.

Dabar, po praūžusių karo audrų, vėl susitikęs tą Seliamutę, išvydau jau ne mažą mergaitę, o beveik tikrą merginą. Papasakojusi apie mokslą Marijampolės gimnazijoje, ji sakėsi kitais metais jau negrįšianti ten, o pereisianti į Vilkaviškyje atsidariusią "Žiburio" gimnaziją. Tai būsią arčiau namų, tėvams patogiau atvežti maistą ir aplamai pigiau.

Apie porą kartų teko susitikti Salomėją Bačinskaitę ir vėliau kur nors pas gimines, bet nuoširdenė draugystė tarp mūsų neužsimezgė.

Be abejonės, Salomėja žinojo iš giminių, kad aš, grįžęs iš Rusijos, esu bolševikas arba bedievis. O aš irgi žinojau, kad ji ateitininkė ir net gana pamaldi. Susitikę mudu lyg ir drovėjomės vienas kito, vengėme atviresnio pasikalbėjimo, sveikinomės bendrais žodžiais – kaip gyvuoji, kaip sveikas. Žinodami esą skirtingų pažiūrų, nelietėme pasaulėžiūros temų. Dabar manau, kad be reikalo. Gal tokiais atvirais pokalbiais, ginčais, jei ir nebūčiau tos susikaupusios savyje ir, matyt, daug galvojančios mergaitės įtikinęs, tai vis dėlto gal būčiau pasėjęs jos sąmonėje neramią abejojimo sėklą, kuri gal būtų sutrumpinusi jos klaidžiojimų idealistinėse sistemose laiką.

1962-aisiais "revoliucinio judėjimo dalyvis"  B.Pranskus-Žalionis negalėjo nežinoti, ką poetė Salomėja Nėris mirdama galvojo ir kalbėjo apie savo "klaidžiojimus".

2013.09.17


Prisijunkite prie diskusijos