Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis Stalioraitis

2022 m. gegužės 31 dieną Lietuva Ukrainoje oficialiai pripažinta prisidėjusi prie Ukrainos valstybingumo raidos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Tai patvirtino Ukrainos parlamentarai, balsavę už tai, kad liepos 28-oji būtų paskelbta Ukrainos valstybingumo diena, valstybine švente.

Ukrainoje dabar dar viena šventinė ir nedarbo diena – liepos 28 d.

Kaip pranešė Ukrainos žiniasklaida, šiandien, gegužės 31 d., Ukrainos Aukščiausioji Rada balsavo už įstatymą „Dėl Ukrainos darbo kodekso 73 straipsnio pakeitimų dėl šventės – Ukrainos valstybingumo dienos – nustatymo“.

Už šį sprendimą balsavo 257 Ukrainos liaudies deputatai. Tai įvyko Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio iniciatyva.

Ukrainos prezidentui pasirašius ir paskelbus šį įstatymą, liepos 28-oji, Kijevo Rusios krikšto diena, tapo šventine ir nedarbo diena.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, jo priėmimas prisidės prie daugiau nei tūkstančio metų trukusios Ukrainos valstybės istorijos tęstinumo patvirtinimo, ką patvirtina pirmasis Kijevo miesto įkūrimo paminėjimas, istoriniai įvykiai, susiję su iškiliu valstybės veikėju Kijevo kunigaikščiu Vladimiru, kuris 988 m. priimdamas krikščionybę parodė Kijevo Rusios europietišką civilizacinį pasirinkimą, kurio paveldėtojai yra Galicijos-Voluinės kunigaikštystė, Lietuvių ir rusėnų valstybė, Ukrainos kazokų valstybė (Hetmanatas), Ukrainos Liaudies Respublika, Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika, Ukrainos valstybė, Karpatų Ukraina ir šiuolaikinė Ukraina.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi, Lietuvių ir rusėnų valstybė, mūsų vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, pripažinta tam tikrame Ukrainos istorijos tarpsnyje ir Ukrainos valstybe, kurios ukrainietiškąją dalį paveldėjo dabartinė Ukraina (būtų gerai, kad ir Gudija tai pripažintų savo atžvilgiu, bet Lukašenkos režimui esant, tai neįmanoma).

Neabejoju, kad įstatymą išstudijuos visų mums draugiškų ir nedraugiškų valstybių politikai, kai Ukraina yra pasaulio dėmesio centre. Įstatymas priimtas neatsitiktinai.

Ukrainos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

„Rusijos Federacijos ginkluotos agresijos prieš Ukrainą kontekste Rusijos Federacija aukščiausiu valstybiniu lygmeniu aktyviai propaguoja netikrą Rusijos valstybės – tradicinių vertybių gynėjos – įvaizdį, pradėtą dar Kijevo Rusios laikais – stačiatikybė, tautybė ir valstybingumas. Šioje dezinformacijos sistemoje ukrainiečiai nėra atskira tauta, turinti savo daugiau nei tūkstantmetę valstybės istoriją, bet yra neatsiejama trivienės Rusijos tautos dalis, o Kijevo Rusios istorija yra Rusijos valstybingumo etapas. Šios tezės faktiškai tampa ideologine priežastimi pateisinti Rusijos Federacijos ginkluotos agresijos prieš Ukrainą tęsimą“, – rašoma aiškinamajame rašte.

Kartu teigiama, kad šio įstatymo priėmimas prisidės prie daugiau nei tūkstantmečio Ukrainos valstybės istorijos tęstinumo patvirtinimo, Ukrainos nacionalinių interesų informacinio saugumo srityje gynimo ir visuomenės poreikių.

2022.06.01; 06:41

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis Stalioraitis

2022 m. gegužės 1 d. JAV Kongreso narys Adamas Kinzingeris  paskelbė, kad pristato rezoliuciją, kuri leistų JAV ginkluotąsias pajėgas panaudoti Ukrainos teritoriniam vientisumui ginti tuo atveju, jei Vladimiras Putinas eskaluotų savo neteisingą karą prieš mūsų demokratinius sąjungininkus.

Rezoliucija dėl leidimo naudoti karines pajėgas  ginant Amerikos sąjungininkus įgaliotų JAV prezidentą panaudoti JAV ginkluotąsias pajėgas reaguojant į scenarijų, kai Rusijos Federacija prieš Ukrainą panaudoja cheminius, biologinius ar branduolinius ginklus.

Prieš tai Kongreso narys A. Kinzingeris paskelbė šį pareiškimą:

„Po Antrojo pasaulinio karo Amerika aiškiai išreiškė mūsų ryžtą – mūsų įsipareigojimas laisvei privertė autokratus gintis ir sustiprino demokratijas visame pasaulyje. Tačiau pastarąjį dešimtmetį matėme, kaip šis ryžtas svyravo, o tironai, kaip ir Vladimiras Putinas, pasinaudojo šiais svyravimais. Šiandien Amerika turi galimybę dar kartą patvirtinti savo paramą laisvės ieškantiems žmonėms ir tvirtai pasipriešinti autoritarizmui.

Adam Kinzinger. JAV Kongreso narys

Pakalbėjęs su sekretoriumi Blinkenu ir išgirdęs jo rimtą susirūpinimą dėl Putino cheminio ginklo panaudojimo, esu įsitikinęs, kad JAV parodys tarptautinei bendruomenei, jog mes – prieš beprasmišką smurtą. Mano darbuotojai ir aš tikimės, kad bendradarbiausime su sekretoriumi Blinkenu, siekdami užtikrinti, kad Rusija atsakytų už bet kokius tarptautinės teisės pažeidimus.

Žinome, kad milijonai ukrainiečių yra perkelti, tūkstančiai žuvo, o žala, kuri ir toliau jiems daroma, yra visiškai nežmoniška. Taikymasis į civilius, masinės egzekucijos ir daugybė pranešimų apie Rusijos pajėgų vykdomus išžaginimus iš esmės liko nekontroliuojami. Turime imtis veiksmų, kad sustabdytume šiuos žiaurumus. Žodžiai svarbūs, bet svarbūs ir mūsų veiksmai.

Šią rezoliuciją pristatau kaip aiškią raudoną liniją, kad JAV administracija galėtų imtis atitinkamų veiksmų, jei Rusija panaudotų cheminius, biologinius ir (arba) branduolinius ginklus. Turime ginti žmoniją ir palaikyti savo sąjungininkus.

 

JAV kariai. EPA-ELTA nuotr.

Kaip sakė JAV prezidentas, Putinas turi būti sustabdytas. Atitinkamai, vyriausiasis didžiausios pasaulio kariuomenės vadas turėtų turėti įgaliojimus ir priemones imtis reikiamų veiksmų.“

Pažymėtina, kad Rezoliucijos projekte niekur neminima NATO, tad Ukraina traktuojama kaip ir bet kuri kita JAV demokratinė sąjungininkė.

Priėmus sprendimą, kad Rusijos Federacija naudojo cheminius, biologinius,  ar branduolinius ginklus Ukrainos teritorijoje, Prezidentas turi teisę panaudoti Jungtinių Valstijų ginkluotąsias pajėgas tam, kad 1) apsaugotų JAV nacionalinio saugumo interesus Ukrainos atžvilgiu ir 2) padėtų ginti ir atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą.

Rezoliucijoje Prezidentui suteikti įgaliojimai nutrūksta tą dieną, kai Prezidentas patvirtina Kongresui, jog Ukrainos teritorinis vientisumas jau atkurtas.

Visą A. Kinzingerio medžiagą ir rezoliucijos projektą galima surasti jo oficialioje svetainėje:

https://kinzinger.house.gov/news/documentsingle.aspx?DocumentID=402924

2022.05.02; 17:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl Kremlius nemėgsta M. Saakašvilio?

Kremlius niekada neatleido buvusiam Sakartvelo prezidentui Michailui Saakašviliui už 2003 m. „Rožių revoliuciją“, kurios metu iš valdžios buvo pašalintas geras Kremliaus draugas Eduardas Ševardnadzė, už pasipriešinimą Rusijos kariuomenei atplėšiant iš Sakartvelo Pietų Osetiją ir Abchaziją ir jau žygiuojant į Tbilisį.

Niekada nepamiršiu tų įvykių, kaip juos mačiau stebėdamas pasaulio žinias Seime. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Sakartvelą 2008 m. rugpjūčio 10 d.  Netrukus pasaulyje kilo protesto mitingai. Profesorius Vytautas Lansbergis pakvietė visus, kas gali, susirinkti į protesto mitingą prie Seimo. Aš kaip tik tuo metu budėjau Seime prie žinių srauto. Ir staiga – puiki žinia: JAV šeštojo laivyno flagmanas kirto Bosforo sąsiaurį ir pasuko Sakartvelo link (kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo ginkluotas sparnuotomis raketomis).

Staigiai atspausdinau žinią, nulėkiau į mitingą ir perdaviau ją V. Landsbergiui. Perskaitęs ją, pagarsino mitingo dalyviams. Ne viskas prarasta, nudžiugino jis visus. Kažkas tą momentą nufotografavo.

Priešrinkiminis kalėjimų skandalas

Šiuo metu M. Saakašvilis, savo noru sugrįžęs į Tėvynę, sėdi kalėjime ir laukia teismo. Neigdamas jam metamus kaltinimus, laikydamas juos sufabrikuotais, jis paskelbė bado streiką. 2012 metų spalio 1 d. Sakartvele įvyko Parlamento rinkimai, kuriuos laimėjo prorusiška partija, valdanti ir dabar.

Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012  m. rugsėjo 18 dieną Sakartvele buvo paskleista informacija apie kalinių smurtą viename iš įkalinimo įstaigų. Opoziciniai televizijos kanalai transliavo kadrus, kuriuose matyti, kaip nuteistieji mušami ir prievartaujami. Sakartvelo vidaus reikalų ministerija patvirtino, kad keli žmonės buvo sulaikyti už patyčias iš kalinių. Kilus skandalui, atsistatydino Respublikos bausmių vykdymo ministras.

Tai, kad Sakartvele tuo metu vyko paskutinis rinkimų kampanijos etapas, itin užaštrino įsiplieskusį skandalą. Konfrontacija tarp valdžios, kurią atstovavo M. Saakašvilio partija „Vieningas nacionalinis judėjimas“ (VNJ)”  ir opozicijos, kuriai pirmiausia atstovavo opozicinio milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio vadovaujama koalicija „Sakartvelo svajonė“ įgavo gana atšiaurias formas.

Kalėjimo skandalas iškart tapo rinkimų kampanijos dalimi

Opozicijos šalininkai dalyvavo protestuose prieš kankinimus kalėjimuose. „Sakartvelo svajonė“ paskelbė“, kad dėl šio incidento kaltas prezidentas M. Saakašvilis, „sukūręs represinę sistemą“. Tos pačios dienos, rugsėjo 18-osios, vakarą opoziciniai televizijos kanalai transliavo išplėstinę įrašo versiją. Šie kadrai parodė, kaip kaliniai buvo smarkiai mušami ir prievartaujami lazdomis.

Vaizdo įrašą rodė „Channel 9“ (šį kanalą sukūrė „Sakartvelo svajonės“ lyderis milijardierius Bidzina Ivanišvilis, kanalo bendrasavininkė – verslininko žmona), taip pat opozicinis „Maestro“ televizijos kanalas. Tuo pat metu televizijos kanalai tvirtino, kad įrašą gavo iš buvusio Gldanio kalėjimo darbuotojo Vladimiro Bedukadzės.

Bedukadzė pasirodė 9 kanalo eteryje (susisiekęs su žurnalistais per „Skype“). Jis pareiškė, kad kalinių kankinimai buvo vykdomi Vidaus reikalų ministerijos vadovo nurodymu, o Bausmių vykdymo ministerijos vadovė neva žinojo apie tai, kas vyksta. Buvęs kalėjimo prižiūrėtojas taip pat sakė, kad minėtus kadrus perdavė ES atstovams Briuselyje.

Valdžia savo ruožtu teigė, kad skandalą surengė vienas iš „Sakartvelo svajonės“ šalininkų. Pasak Vidaus reikalų ministerijos, vienas kalinys papirko sargybinius, kad šie sumuštų kitus kalinius ir tai nufilmuotų (kad opozicija ateityje galėtų panaudoti šiuos įrašus kaip kompromituojančius įrodymus prieš valdžią).

Visgi rugsėjo 18 dieną buvo paskelbtas oficialus pranešimas, kad du pataisos įstaigos darbuotojai yra sulaikyti dėl kaltinimų „nežmonišku elgesiu su kaliniais“. Trečias, buvęs kalėjimo pareigūnas Vladimiras Bedukadzė, kuris buvo atleistas 2012 metų gegužę, įtrauktas į ieškomų asmenų sąrašą, nes tuo metu jau gyveno Belgijoje.

Po  devynerių metų išžaginimo su vanta detektyvas, panašu, išnarpliotas

2012-ųjų vasarą buvo išplatinta ir vaizdo medžiaga, kurioje esą buvo vaizduojamas kalinio išžaginimas. Ši medžiaga tada suvaidino lemtingą vaidmenį tuomet valdančiai partijai VNJ ir prezidentui M.Saakašviliui. Nepaisant pakartotinių bandymų įrodyti, kad ši filmuota medžiaga yra išgalvota, Sakartvelo žmonės vis dar tiki, kad visa tai iš tikrųjų įvyko.

Tūkstančiai žmonių Sakartvele reikalauja paleisti M. Saakašvilį

Grupė žurnalistų – tyrėjų surado pagrindinį šio spektaklio aktorių – tuometinį kalinį Gia Kazarišvilį. Jis viską papasakojo. Kazarišvilis aprašė, kaip jis atliko išžaginamojo vaidmenį vaizdo įraše, kurį režisavo tuometis pataisos įstaigos pareigūnas V. Bedukadzė. Reikalas liečia tik epizodą su vanta (šluotele), kuris štai jau 9 metai yra pagrindinis valdančios „Sakartvelo svajonės” politinių pareiškimų simbolis.

„Jie nuleido mano sportines kelnes, nenuėmę apatinių, padėjo man tarp kojų vantą (matyt, jos kotą) ir nufotografavo“, – pasakoja kalinys. Pažymėtina, kad filmavimas buvo atliktas kameros Nr.5 fone, nes tuomet valdančiosios VNJ partijos rinkiminis numeris buvo 5.

Gia Kazarišvilis davė interviu „Chronicle Plus“ redaktoriui Eliso Kiladzei. Pasak Kiladzės, iš tikrųjų 5 kamera neegzistuoja, ir kalinys tai patvirtino.

„Visi įtarėme, kad Vladimiro Bedukadzės pasiūlyta išžaginimo su šluota scena, kuri iš tikrųjų 2012 metais pakeitė politinį kraštovaizdį ir atnešė į valdžią „Sakartvelo svajonę“, buvo surežisuota, tačiau neturėjome dokumentinių įrodymų. Jis (Kazarišvilis) pasakė, kad ši scena buvo surežisuota, Vladimiras Bedukadzė nufilmavo kelis dublius, kad scena su vanta būtų pakankamai įspūdinga, po to pasirinko geriausią variantą ir pasiūlė tai kaip kankinimo ir nežmoniško elgesio pavyzdį. 5-tos kameros nėra, jis buvo penkioliktoje kameroje, ir tai taip pat buvo Bedukadzės inscenizacijos ir Rusijos specialiosios operacijos dalis. Iš tiesų išprievartavimo su vanta nebuvo “, – sakė Eliso Kiladze.

Šiuo metu Sakartvele vyksta vietos valdžios rinkimų antrasis ratas, temdomas įtampos dėl opozicijos lyderio eksprezidento M.Saakašvilio kalinimo. Kokį vaidmenį šalies politiniame gyvenime suvaidins detektyvinė kalėjimo istorija naujoje šviesoje, ar prisidės ji prie reikalavimų paleisti M. Saakašvilį į laisvę, tikiuosi, greitai pamatysime. Kažin, ar sakartveliečiams priimtini tokie Kremliaus ir jo agentūros Sakartvele sukurti „kompromatai” prieš nepageidaujamus politikus.

2021.10.30; 18:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Netyla skandalas po to, kai Lietuvos Respublikos prezidentas apkaltino valdančiuosius pirmoje šios vasaros pusėje dirbtinai sulėtinus skiepijimosi tempus, galbūt, dėl to, kad nebūtų įgyvendintas prezidento tikslas pasiekti, kad iki liepos vidurio būtų 70 proc. pasiskiepijusių.

Toks kaltinimas tolygus kaltinimui dirbtinai, specialiai sukėlus papildomus susirgimų ir mirčių nuo Covid-19 atvejus.

Laukiau, kad Prezidentas permąstys, ką pasakęs, ir pareikš, kad jis tiesiog nevykusiai pajuokavo.

Nesulaukiau. Prezidento ginti Delfyje stojo Prezidentūros spaudos tarnyba, konstatuodama tą faktą, kad skiepijimosi tempai sulėtėjo ir dėl to kalta kažkokia nauja Lietuvoje institucija – Centrinė valdžia, veikusi chaaotiškai, atsiejama nuo Prezidento.

Bet Prezidento spaudos tarnyba nepaneigė svarbiausio Prezidento pasakyme – skiepijimosi tempai buvo sulėtinti dirbtinai, galbūt, siekiant jam pakenkti. Tad kaltinimas Centrinei valdžiai dirbtinai sukėlus papildomus susirgimų ir mirčių nuo Covid-19 atvejus išlieka.

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Kas tai? Paprasčiausias melas, siekiant politinių tikslų, ar paranoja – psichikos sutrikimas, pasireiškiantis liguistu įvykių aiškinimu?

Iš Wikipedijos: Pagal Amerikos psichiatrijos asociacijos klasifikaciją iškiriama: persekiojimo paranoja (asmeniui atrodo, jog jam norima pakenkti, tvirtai tiki, kad kiti žmonės bet kokiomis priemonėmis siekia jį apgauti, įžeisti, su juo bandoma susidoroti); didybės paranoja (asmuo gerokai perdeda savo reikšmingumą, įtaką).

Protingai pasielgė šalies Premjerė, spėju, priskiriama prie Centrinės valdžios, pareiškusi, kad nenori komentuoti šalies vadovo žodžių. „Iš pagarbos Prezidento institucijai premjerė nuo komentarų susilaikys“.

Klaidas nepramintame kovos su pandemija kelyje daro visi visame pasaulyje, ir Lietuvos Respublikos prezidentas, taip pat. Būtų gerai, jei jis Lietuvos Respublikos Centrinėje valdžioje matytų ir save.

2021.10.23; 06:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Gitanui Nausėdai pergalingi 2019 metų Prezidento rinkimai vyko kartu su referendumu dėl dvigubos pilietybės, keičiant Konstituciją, kurioje dviguba pilietybė leidžiama tik išskirtiniais atvejais.

Kandidatas į Prezidento postą Gitanas Nausėda, kandidatė Ingrida Šimonytė ir ją iškėlusi partija TS-LKD pasisakė už dvigubą pilietybę.

2019 m. gegužės 12 d. Lietuvoje vykęs referendumas įvyko dalyvavaujant 53,16 % rinkėjų, tačiau pakeitimas nebuvo priimtas, kadangi pritrūko pritarimo: „Taip“ ištarė 73,45 % dalyvavusiųjų, t. y. mažiau nei pusė visų piliečių (0,39 %), 26,08 % – nepritarė. Pritrūko penktadalio balsų.

Prezidentas G. Nausėda yra sakęs, kad referendumą dėl dvigubos pilietybės galima surengti 2024 metais kartu su Prezidento rinkimais.

Ir štai jis jau ėmėsi iniciatyvos dvigubos pilietybės klausimu kalbėtis su pasaulio lietuvių bendruomenių lyderiais.

Liepos 14 d. po metinio pranešimo apie nuveiktus darbus paklaustas, ar sieks antros kadencijos, prezidentas G. Nausėda atsakė, kad jam dabar tai neįdomu, priešakyje dar trys metai, per kuriuos daug kas gali atsitikti.

Bet, tikėkimės, kad nieko blogo Prezidentui neatsitiks, o tuomet darome prielaidą, kad antros kadencijos greičiausiai bus siekiama.

Tad Prezidento pareiškimus ir iniciatyvas dvigubos pilietybės klausimu galima laikyti būsimos rinkiminės kampanijos dalimi. Ji, beje, jau prasidėjo. Liepos 16 d. Prezidentas, vadovaudamasis Konstitucija, Pilietybės įstatymu ir atsižvelgdamas į Pilietybės reikalų komisijos rekomendaciją, pasirašė dekretą, kuriuo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkei Vokietijos pilietei Daliai Henke-Cijunskaitei, turinčiai ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, grąžino Lietuvos Respublikos pilietybę.

Miglota referendumo dėl dvigubos pilietybės vertė. Slaptai.lt nuotr.

Visgi, pasvarstyti, ar reikėtų dvigubos pilietybės siekti, jei referendumas vyktų dabar, o ne po trejų metų, kurie greitai prabėgs, verta. Verta todėl, kad po 2019 metų referendumo Lietuva susidūrė su naujais iššūkiais.

Svarbiausi iš jų – pandemija ir ypač priešiški, neprognozuojami santykiai su Rytų kaimynais, jau pasireiškę realia hibridine agresija, visų pirma „pabėgėlių“ srautais į Lietuvą.

Dviguba pilietybė įneša painiavą sveikatos apsaugos srityje, kai nėra mechanizmo, kuris nustatytų, kurioje valstybėje žmogus gali naudotis medicininėmis paslaugomis pandemijos metu. Jau matėme, kaip dėl pandemijos sutriko įprastinių medicininių paslaugų teikimo darbas, atsirado problemų su lovų skaičiumi ligoninėse. Ačiū Dievui ir Vyriausybei, kad medicinos paslaugos normalizavosi, bet niekas nėra tikras dėl naujų pandemijos bangų, naujų virusų, kuriems vakcinos dar nesugalvotos. Sunku padėtį kontroliuoti, kai nežinai, kiek ir iš kokių šalių dvigubą pilietybę turinčių piliečių panorės gydytis Lietuvoje.

Aštrėjant santykiams su Rytų kaimynais Lietuva bus priversta didinti karių skaičių ir net turi būti pasiruošusi visuotinei mobilizacijai. Ir čia iškyla neaiškumai su dvigubą pilietybę turinčiais Lietuvos piliečiais, gyvenančiais svetur, tiek šaukiamojo amžiaus, tiek visuotinės mobilizacijos atveju. Neaiškumas iškyla dėl konstitucinės karinės tarnybos pareigos. Ir štai kodėl.

Vienybė – tikra ar šventinė. Vytauto Visocko nuotr.

Jei po 2019 metų referendumo dviguba pilietybė būtų įsigaliojusi, konstitucinio įstatymo projekte jau buvo numatyta, įgijus kokios Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybė neprarandama. Tai – valstybės, priklausančios Europos Sąjungai, Europos ekonominės erdvės susitarimui, NATO ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO). Bet juk tik NATO valstybių piliečiai, turintys ir dvigubą  pilietybę, yra pasiruošę kartu su mumis gintis. Tokios EBPO šalys, kaip Japonija, Pietų Korėja, Naujoji Zelandija ir t.t., mums niekuo nėra įsipareigojusios.

Todėl, mano nuomone, dar anksti pasisakinėti už dvigubą pilietybę bent jau anam referendumui pateiktoje apimtyje, kai iki Prezidento rinkimų dar liko treji metai, nebent siekiant aukštų populiarumo reitingų apklausose.

2021.07.16; 20:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis Stalioraitis

Ant buvusių KGB rūmų gali nelikti kai kurių iškaltų atminimo lentose partizanų pavardžių? Šis klausimas keltas ir LNK televizijoje, ir portale delfi.lt.

Pagrindas taip klausti yra. „Paaiškėja, kad žmogus nužudė kažkokį partinį darbuotoją buitinėmis aplinkybėmis ir po to išėjo arba mėgino išeiti į partizanus, jam iškelta byla ir jis nuteistas. Kadangi buvo į tą situaciją pažiūrėta nelabai kritiškai, tas žmogus atsidūrė ant tos sienos – tokių ir panašių atvejų yra, yra“, – vakar LNK žinioms paaiškino LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas (delfi.lt portalas).

Bet juk jei byloje pažymėta, kad žmogus nužudė stalininio režimo partietį, nesvarbu, buitinėmis aplinkybėmis ar kitokiomis, ir dar siejamas su „banditais” (partizanais, – K.S.), tai byla – vienareikšmiškai politinė baisaus totalitarinio režimo sąlygose. Tikėti tokių bylų objektyvumu nėra jokio pagrindo. Kitaip pripažįstame visus partizanų ar jų ryšininkų NKVD tardymo metodus, įkalčių surinkimo būdus, jų vertinimą, “liudytojus” ir pan. teisėtais ir nekeliančiais abejonių.

Istorikas, anksčiau LGGRTC dirbęs dabartinis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas prisiminė, kad prieš iškalant pavardes ant buvusių KGB rūmų, biografijos peržiūrėtos nuodugniai. A. Anušauskas dėl nei vienos pavardės neabejoja. „Pabrėšiu, 1944-1947 metais sušaudytų MGB asmenų – buvo peržiūra kiekvienos pavardės, biografijos, buvo tikrinama, ieškoma duomenų, kad tarp jų nebūtų tokių žmonių, kurie būtų susiję su holokausto akcijomis, būtų nacistinės valdžios koloborantai arba tiesiog okupacinės kariuomenės kariškiai“, – sakė A. Anušauskas.

Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ministras žino, ką sako. Verta paskaityti jo straipsnį  „Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai”, kuriame  nagrinėjama kaip NKVD—NKGB—MVD—MGB sistemoje 1944—1953 m. buvo naudojami kankinimai.

Pateiksiu tik portale partizanai.org paskelbto straipsnio išvadas:

1.    MVD ir MGB darbuotojai 1944—1953 m. plačiai naudojo kankinimus tardydami kaltinamus vadinamaisiais „valstybiniais nusikaltimais“, t.y. už pasipriešinimą okupacinei valdžiai.

2.    Kankinimų naudojimas buvo reglamentuotas specialių SSSR MVD-MGB instrukcijų.

3.    Tarp kankinimo priemonių vyravo mušimas rankomis ir kojomis, rimbais ir guminėmis lazdomis. Nors kitų kankinimo priemonių panaudojimas dokumentuose mažai atsispindi, bet buvo įmanomas bet kokių kitų priemonių naudojimas.

4.    Kankinimais ar be kankinimų išgautų prisipažinimų apie dalyvavimą pasipriešinime okupaciniam režimui, pakakdavo įrodyti suimtojo tariamai kaltei ir apkaltinti pagal Rusijos SFSR Baudžiamojo kodekso 58-ą straipsnį.

5.    NKVD—MVD ir NKGB—MGB pagrindinių tardymo metodų — kankinimų ir provokacijų taikymas neretai pasibaigdavo tardomųjų smurtine mirtimi.

6.    Tardydami suimtuosius kankinimus naudojo NKVD—MVD Kovos su banditizmu skyriaus (valdybos), MGB tardymo skyriaus, vietinių MVD—MGB skyrių darbuotojai (pradedant viršininku ir baigiant operatyviniu įgaliotiniu), MVD (vėliau MGB) Vidaus kariuomenės dalinių ir pasienio kariuomenės dalinių kariškiai (tardydami mūšio lauke į nelaisvę paimtus partizanus). Vykdydami savo viršininkų įsakymus arba savo iniciatyva milicininkai, MVD—MGB skyrių vertėjai ir stribai („liaudies gynėjai“) taip pat dalyvavo kankinimuose ir žudynėse.

7.    Kankinimų naudojimas — nusikaltimas žmogiškumui, todėl anksčiau minėtų įstaigų darbuotojai, kurie prisidėjo prie šių nusikaltimų, turėtų būti persekiojami Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Turint tokias išvadas, nesunku įsivaizduoti, kad „teisiami” partizanai, nenorėdami patirti dar baisesnius kankinimus ir trokštantys mirties kuo greičiau, „prisipažindavo” bet ką padarę, net dalyvavę “tarybinių žmonių žudynėse” nacių okupacijos metais (tuo metu SSSR taip buvo įvardinamas Holokaustas). Tokie atvejai visiškai įmanomi, jei dalyvavimas grindžiamas tik “liudytojų” parodymų dėka kilusiais įtarimais, kai trūksta tik prisipažinimo.

Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Beje, apie anų laikų liudytojus, neretai, matyt, ir suinteresuotus skundikus. Civilizuotoje suverenioje demokratinėje valstybėje liudytojas prisiekia sakyti tik tiesą ir priesaiką pasirašo, priesaiką savo valstybei, jos piliečiams. NKVD partizanų bylose liudytojai, matyt, prisiekinėjo, jei prisiekinėjo, sakyti tik tiesą draugui Stalinui.

Ne mano vieno nuomone, jei atrastos “juodosios dėmės” pagerbtųjų atminimo lentomis biografijose bus pagrįstos vien tik NKVD bylomis, NKVD dokumentais, jos neturėtų tapti pretekstu pašalinti jų atminimo lentas iš buvusios KGB rūmų sienų. Viliuosi, kad taip ir bus.

2021.04.18; 08:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl dauguma rinkėjų pasisako prieš LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko atleidimą iš pareigų?

A.Jakubausko pečius slegia mįslinga apdovanojimo iš Rusijos istorija, jo pavardė – oficialiame šios šalies vyriausybinės komisijos sąraše. Po tokiu intriguojančiu straipsnio pavadinimu 15min.lt (2021-03-31) narpliojami Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus ir Lietuvos totorių bendruomenės vadovo prof. Ado Jakubausko ryšiai su Rusijos totoriais.

Neva jį vejasi sena apdovanojimo iš Rusijos istorija. Mat Rusijos URM oficialiame puslapyje skelbiama, kad A. Jakubauskas 2008 metais apdovanotas vyriausybinės tėvynainių reikalų užsienyje komisijos padėkos raštu.

A.Jakubauskas teigia tokio apdovanojimo negavęs, o šią rusų oficialiai skelbiamą informaciją jis vadina bandymu jį sukompromituoti.

Jis, taip pat, paaiškino, kad 2009 ir 2012 metais išleistą knygą „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, kurią jis parašė su dar dviem autoriais, formaliai parėmė ta pati Rusijos vyriausybinė tėvynainių reikalų užsienyje komisija todėl, kad, nors paramą suteikė Tatarstano Respublika, kuri nėra valstybė, pinigų pervedimas buvo įmanomas tik per centrinę valdžią. Beje, knygos išleidimą, taip pat, parėmė Lietuvos Kultūros ministerija, Kultūros rėmimo fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje. Ir pastarąją įtarsime nešvariais ryšiais su Kremliumi?

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Įžvelgti paminėtose istorijose kokį nors kriminalą prie geriausių norų neįmanoma.

Visiems aišku, kad Lietuvos totorių vadovo ryšiai su tautiečiais Rusijos Federacijoje, žinant Kremliaus požiūrį į totorius, ypač Kryme, negali būti paprasti. Ir prof. A.Jakubauskas tai nuosekliai parodo. Netikėti juo, netikėti, kad šiuo metu jis RF yra persona non grata, nėra jokio pagrindo.

Bet štai Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) analitiko Mariaus Laurinavičiaus nuomone, A.Jakubausko aiškinimai, jog Rusijos URM skelbiama informacija yra bandymas jį sukompromituoti, neįtikina. M.Laurinavičius atkreipė dėmesį, kad jei ši situacija būtų susiklosčiusi dabar, kai A.Jakubauskas vadovauja centrui, būtų galima kalbėti apie bandymus jį kompromituoti. Anot jo, lieka klausimas, kodėl Rusijai reikėjo tuo metu kompromituoti A.Jakubauską, jei jis nėjo svarbių šiai šaliai pareigų. Analitikas įsitikinęs, kad Rusija tam neturėjo jokio pagrindo.

Tai – bandymas smūgiuoti žemiau juosmens prieš pat balsavimą Seime.

Gerbiamo analitiko žiniai, A.Jakubauskas nuo 2003 metų vadovauja Lietuvos, Europos Sąjungos valstybės, totorių bendruomenei, įtakodamas totorius postsovietinėje erdvėje Rusijoje esant Vladimiro Putino režimui, ir šis jo vaidmuo Kremliui yra kur kas svarbesnis, negu Seimo prižiūrimame LGGRTC. Beje, tai pažymi ir pats A.Jakubauskas.

Neleiskime susidoroti su Adu Jakubausku

„Pasakysiu taip: čia yra „antis“. Jokių tėvynainių apdovanojimų nesu gavęs. Mačiau internete pakabintą informaciją. Bet čia gal jiems buvo tikslinga tai padaryti, kadangi aš visą sąmoningą gyvenimą dar nuo 1988-1989 metų – dar buvau studentas –užsiimu pagalba Krymo totoriams. Tai, ko gero, kad sukompromituotų mane Krymo totorių akyse, matomai, ta feikinė žinia ir buvo paleista“, – 15min paklaustas apie apdovanojimą sakė A.Jakubauskas.

A.Jakubauskas 15min.lt aiškiai atsakė į visus klausimus, nepalikdamas vietos jokioms dviprasmybėms.

Dabar, balsavimo Seime dėl LGGRTC generalinio direktoriaus atleidimo iš darbo išvakarėse, galime konstatuoti, kad nei vienos rimtos priežasties atleisti jį iš pareigų nėra. Ir rinkėjai tai supranta.

Prezidento, Seimo valdančiosios daugumos dėmesiui! Šiandien „Žinių radijo” laidos “Dienos klausimas” (vedėjas – Aurimas Perednis) metu (Kodėl tokios aistros verda aplink LGGRTC?) buvo atlikta faktiškai rinkėjų apklausa. Rezultatai – tokie. Už A. Jakubausko atleidimą iš pareigų pasisakė 17 proc., prieš – 72 proc., neturi nuomonės – 11 proc.

2021.03.31; 17:02

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Susirinko Vilniaus senamiestyje keliolika žmonių, apsimetančių teisėjais buvusios Lietuvos gyventojų  genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojos atleidimo istorijoje.

O istorija – paprasta. Prieš atleidžiama darbuotoja Mingailė Jurkutė yra gavusi įspėjimą. LGGRTC teigimu, jos ir Centro ginčą jau nagrinėjo Darbo ginčų komisija ir kovo 10 dieną priėmė administracijai palankų sprendimą. „Be to, prieš priimant sprendimą nutraukti darbo santykius buvo gautas Valstybinės darbo inspekcijos leidimas, kaip tai numato naujasis Darbo kodeksas, kadangi atleidžiamas darbuotojas yra darbo tarybos narys. Gautas leidimas reiškia, jog atleidimas nesusijęs su darbuotojo naryste profesinėje sąjungoje ir darbuotojų atstovavimo veikla“, – teigiama LGGRTC pranešime.

Jei M. Jurkutė siekia teisingumo, tai po to, kai kovo 12 d. buvo atleista iš darbo, galėjo kreiptis į teismą. Bet, matyt, jau Darbo ginčų komisijoje įsitikino, kad teisėje nagrinėjami tik įrodyti faktai.

“…žmogus atleidžiamas už tai, kad jis išsako savo nuomonę – santūriai, pagrįstai, argumentuotai, be jokių ad hoc. Tai yra konstitucinės
teisės žmogui išsakyti savo nuomonę pažeidimas, ko neturėtų būti laisvoje Lietuvoje…”, – BNS sakė Tomas Vaiseta. Už tokį šmeižtą paprastai traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Juk tokiu būdu vadovas yra apkaltintas padaręs nusikaltimą.

Baudžiamojon atsakomybėn turėtų būti patraukti ir pasirašiusieji skundus Seimui LGGRTC darbuotojai ir mokslinių įstaigų rektoriai-direktoriai, reikalaujantys imtis tam tikrų žingsnių LGGRTC administravimo srityje.

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Baudžiamojo kodekso 288 straipsnis. Kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą Valstybės tarnautojas, visuomenės veikėjas, politinės ar visuomeninės organizacijos atstovas, kuris naudodamasis savo įtaka kišosi į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą siekdamas priversti atsisakyti teisėtų veiksmų ar atlikti neteisėtus veiksmus savo ar kitų asmenų naudai, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Nėra jokių abejonių, kad LGGRTC vadovas vykdė viešo įstaigos administravimo funkcijas teisėtai, o pasirašiusieji skundus Seimui siekė, mažų mažiausiai, priversti vadovą atsisakyti teisėtų veiksmų M. Jurkutės naudai. Be to, pasirašiusieji skundą LGGRTC darbuotojai siekė asmenininio komforto naudos, pašalinant teisėtai pertvarką vykdantį vadovą iš pareigų, pertvarką, kuri jiems pasirodė nenaudinga. Visiems aišku, jei vadovybė nutarė keisti tyrimų kryptis arba prioritetus, tai patinka tai kam nors, ar nepatinka, vadovo nurodymus privalu arba
vykdyti, arba išeiti iš darbo.

Visa tai, žinoma, galioja, jei esame teisinė valstybė. Pažiūrėsime, ar taip yra iš tikrųjų.

2021.03.19; 18:20

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), toliau – Centro, generalinio direktoriaus patarėjo Vidmanto Valiušaičio ūdymą ir atsistatydinimą rašiau slaptai.lt š.m. vasario 1 d. (Tamsūs debesys virš LGGRTC). Tarp kitų ūdymų jis Lietuvos žydų bendruomenės, vadovaujamos Fainos Kukliansky (pristatyti nereikia), smerkiamas už įžymaus Lietuvos politinio ir karinio veikėjo Jono Noreikos – Generolo Vėtros dalyvavimo Holokauste neigimą. Tuo, matyt, galima apkaltinti ir visą Centrą:

“Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) trečiadienio rytą išplatino naujausias išvadas dėl nevienareikšmiškai vertinamo Jono Noreikos – Generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu” (Simona Voveriūnaitė, Delfi 2019-12-18).

Esu filosemitas pagal paveldėjimą. Mano tėvas, vokiečių okupacijos metais dirbdamas Vilniaus miesto sekretoriumi (antroji po vokiečio burmistro pareigybė), slapta gelbėjo žydus, išduodamas jiems dokumentus, pagal kuriuos jie buvo ne žydai. Geroji likimo ironija. Traukdamasis su vermachto inžinieriniu daliniu (Todt) prie Gdansko tėvas pateko į sovietų kariuomenės nelaisvę. Tardė karininkas žydas Rabinovičius. Ištardęs liepė vykti į vokiečių kariuomenę ir aiškinti, kad priešintis beviltiška, geriausia – sudėti ginklus. Dalinys, su kuriuo toliau traukėsi tėvas, pasidavė į nelaisvę britams. Kai “atšilimo” SSSR laikais grįžo iš Vakarų Vokietijos, žydai to neužmiršo. Galiu tik spėlioti, koks būtų jo likimas, jei būtų pakliuvęs į NKVD nagus. Turbūt, panašus į J. Noreikos. Stalino laikais oficialiai Holokaustas okupuotose teritorijose būdavo įvardinamas kaip taikių gyventojų žudymas, neminint tautybės. Jų gelbėjimas karo metu nebuvo laikomas dideliu nuopelnu ir po karo (Увековечение Холокоста в СССР, yadvashem.org/ru/).

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Tęsiu toliau.

Bet viskas V. Valiušaičio atsistatydinimu nesibaigė.

Priminsiu, prieš tai, sausio 28 d., septyniolika Centro darbuotojų istorikų išplatino kreipimąsi į Seimo pirmininkę, Seimo Žmogaus teisių komitetą, Švietimo ir mokslo komitetą bei Centro generalinį direktorių (Modesta Gaučaitė-Znutienė. Akibrokštas Genocido centre: už viešai išsakytas abejones – įspėjimas centro istorikei, LRT.lt 2021.01.28). Jei trumpai, kreipimesi reiškiamas susirūpinimas istorijos mokslo nuvertinimu, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme (skatinimas užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“), naujojo vadovo reformomis, planuojamais struktūriniais pertvarkymais, vadovybės kaita. Ypač buvo piktinamasi Vidmanto Valiušaičio paskyrimu Generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju, sukuriant jam naują pareigybę ir parašant naujus, specialiai jam pritaikytus pareiginius nuostatus. Galima spėti, kad aukščiau paminėtą Centro pranešimą apie J. Noreiką jie priskyrė “prie istorijos mokslo nuvertinimo, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme”.

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Kreipimesi siūloma sudaryti istorikų ekspertų darbo grupę, įtraukiant į ją užsieniečius, prie Centro įsteigti Mokslo Tarybą, į kurią pakviesti dalykinį lauką išmanančius autoritetingus mokslininkus (pasirašiusių vardus pavardes galima surasti minėtame LRT.lt straipsnyje “Akibrokštas…”).

Jokių kaltinimų Centro vadovybei, ar tai administracinės teisės pažeidimais, ar tarnybiniais nusižengimais, aplaidumu darbe ir panašiai, nerasite. Įspūdis tik toks, kad Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriui ir kitiems, pasirašiusiems Kreipimąsi, nepatinka numatomos reformos, nors jos, kaip suprantu, neprieštarauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įstatymui.

Vasario 1 d. Centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas agentūrai BNS komentuodamas susidariusią situaciją teigė, kad įtampa centre kilo pradėjus pertvarką. „Pradedant reformas, o reformuoti įstaigą reikia, visuomet atsiranda dalis žmonių, kurie yra nepatenkinti. Kaip taisyklė, tokių žmonių yra mažuma, bet kai sutrikdyta žmonių komforto zona, jie pradeda priešintis“, – sakė A. Jakubauskas. Jis tvirtino penktadienį surengęs Genocido centro Istorijos departamento darbuotojų pasitarimą. Direktoriaus teigimu, per jį paaiškėjo, kad problema išpūsta, o kai kurie LGGRTC raštą pasirašę darbuotojai nežinojo, ką pasirašo. „Vieni sakė: aš pritariu vienam punktui, kiti sako: aš pritariu kitam punktui, o tokios bendros pozicijos ir nebuvo. Čia buvo trijų-keturių žmonių pozicija neva centre kažkas negerai“, – sakė direktorius.

Vasario 4 d. sekė kitų Centro darbuotojų kreipimasis į Seimą (Pasirodė alternatyvus Genocido centro darbuotojų kreipimasis į Seimą: apgailestauja, „kad keli kolegos pasisakė visų vardu“ LRT.lt 2021.02.05). Straipsnio pavadinimas LRT.lt viską pasako. Pasirašiusieji – už tai, kad visas iškilusias problemas reikia spręsti bendru visų Centro darbuotojų sutarimu (pasirašė šešiasdešimt vienas Centro darbuotojas,  darbuotojų pavardės ir parašai saugomi Centre).

Vasario 10 d. LGGRTC portale Genocid.lt pranešama, kad Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (toliau – Komisija) nuotoliniame posėdyje buvo svarstomas 17-kos Centro darbuotojų viešas krepimasis į Seimo vadovybę ir dabartinė padėtis Centre. Posėdžiui pirmininkavęs Seimo narys, akademikas Eugenijus Jovaiša sakė, kad šis klausimas svarstomas todėl, kad pagal Komisijos nuostatus Komisija „atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos parlamentinę kontrolę“.

Posėdžio metu buvo išklausyti tiek skundą pasirašiusios pusės atstovas, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys, tiek Centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, kiti Centro darbuotojai.

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Dauguma Komisijos narių konstatavo, kad neišgirdo problemų, kurių nebūtų galima išspręsti įstaigos viduje, kurios esmingai skirtųsi nuo kitų institucijų darbinių klausimų, dėl kurių reikėjo kreiptis į Seimo vadovybę. Taip pat buvo pabrėžta, kad niekas negali varžyti istorikų akademinės laisvės ir nurodyti jiems galutinio tyrimų rezultato, tačiau istorikai turi tirti atsakingai. Seimo nariai taip pat pažymėjo, kad Centras nėra mokslinė, akademinė įstaiga, Centro įstatyme numatytos Centro veiklos ir uždaviniai yra žymiai platesni, nei moksliniai tyrimai, todėl negalima Centro paversti dar vienu istorijos institutu, kaip to, matyt, siekia Kreipimosi autoriai ir jų rėmėjai už Centro ribų.

Posėdžio pabaigoje Komisija nutarė kreiptis į Seimo Valdybą prašydama įtraukti Komisijos atstovą į Seimo darbo grupę, nagrinėsiančią 17 darbuotojų kreipimąsi.

Atrodytų, Seimui pradėjus svarstyti Kreipimąsi, už jo ribų reikalas baigtas, bent kol Seimas padarys išvadas.

Bet ne, po dviejų savaičių septynioliką nepatenkintųjų Centre iš išorės parėmė dar trylika Vilniaus Universiteto istorikų (VU istorikai laišku kreipėsi į Jakubauską: „problemos nėra vien akademinio ar juolab vadybinio pobūdžio“, LRT.lt, 2021.02.25). Savo atvirame laiške A. Jakubauskui jį pasirašiusieji žeria jam priekaištus, kuriais gali tikėti ar netikėti, citatų ar nuorodų laiške nėra. Laiškas, bent man, labiau primena panelės atsisveikinimąsu jau buvusiu mylimuoju susipykus ir išdėjus laiške viską, ką apie jį patį ir jo draugus ji galvoja (visų pasirašiusių vardus pavardes galima surasti minėtame LRT.lt straipsnyje “VU istorikai laišku…”).

„Tikime, kad LR Seimas imsis ryžtingų veiksmų, reformuodamas Jūsų dar vadovaujamą įstaigą, bet sunkiai įsivaizduojame, kad Jūs rasite sau vietą atnaujintame ir sustiprėjusiame tyrimų centre“, – parašė šie trylika.

Net tie septyniolika iš Centro, kreipdamiesi į Seimą, neprašo, kad Adas Jakubauskas būtų atleistas iš pareigų, bent jau kol nepraeis jo pirmoji  penkerių metų kadencija iš dviejų galimų.

Už lango, o gal jau ir namie – pandemija su visomis pasekmėmis sveikatai, ekonomikai, asmeninėms pajamoms ir t.t. Ir Seimas tokiu metu mažos grupelės, kuri nesutaria su Centro vadovybe, prašomas atlikti vidinę Centro reformą, pareikalausiančią, galbūt, įstatymo pataisų, o tai – ne vieno mėnesio darbas.

Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Jei minėtiems septyniolikai atrodo, kad reikia keisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą jų įsivaizduojamai reformai, reikia ne viešus laiškus rašyti, o parengti įstatymo su atitinkamomis pataisomis projektą, surinkti 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų jam paremti, ir Seimas privalės jį svarstyti. Galimas ir paprastesnis būdas – surasti projekto šalininkų Seime, kurie teiktų Seimui jį svarstyti. Nors Kreipimąsi pasirašiusieji eksponuoja save ir į save panašius, juos remiančius, aukštos kvalifikacijos istorikais profesionalais, panašu, kad teisėje jie nenusimano. O Centro istorikams teisę, ne tik tiriamojo laikotarpio, išmanyti – būtina. Kitaip jų profesionalumu ir kvalifikacijomis galima suabejoti.

Tačiau jei įstatymo keisti nėra būtinybės, tai kiekvienas teisininkas pasakys, kad jokio teisinio pagrindo Seimui su jame esančiais įvairių partijų politikais kištis į jo paskirto LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko vykdomą reformą nėra. Kitaip klausimas iš tiesų būtų, anot Kreipimosi autorių, politizuotas.

Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tikėkimės, kad viskas baigsis taip, kaip buvo pasisakyta aukščiau minėtame Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nuotoliniame posėdyje, dalyvaujant tiek skundą pasirašiusios pusės atstovui, Centro departamento direktoriui dr. Arūnui Bubniui, tiek Centro generaliniam direktoriui prof. dr. Adui Jakubauskui. Dauguma Komisijos narių konstatavo, kad neišgirdo problemų, kurių nebūtų galima išspręsti įstaigos viduje, kurios esmingai skirtųsi nuo kitų institucijų darbinių klausimų, dėl kurių reikėjo kreiptis į Seimo vadovybę.

2021.03.01; 16:17

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vokietijos pozicija dėl Rusijos antrojo eksporto dujotiekio per Baltijos jūrą „Nord Stream 2“ nesikeičia, vasario 5 d. pareiškė kanclerė Angela Merkel po pokalbio su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, nepaisant Kremliaus kritiko Aleksiejaus Navalno baudžiamojo persekiojimo Rusijoje ir keleto ES diplomatų išsiuntimo iš šios šalies. Pasak A. Merkel, ES šalys artimiausiu metu bendradarbiaus, kad „parengtų europietišką energetikos strategiją“ ir išsaugotų strateginius mainus su Rusija (delfi.lt).

Istorija kartojasi? 2005 m. Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis tapo Rusijos koncerno „Gazprom“ Stebėtojų tarybos pirmininku. Toks netikėtas karjeros posūkis labai nustebino tiek Vokietijos, ES, Europos Parlamento narius, tiek ir įvairių valstybių politikus bei žiniasklaidą. Ekskancleris, ilgą laiką derėjęsis dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu „Nord Stream“ tiesimo, gavo aukštą (vadovaujamą) postą Rusijos energetikos sektoriuje: tapo stebėtojų tarybos pirmininku stambioje bendrovėje. Kilus skandalui, tarptautinėje bei Vokietijos, ES narių žiniasklaidoje buvo teigiama, kad V. Putino vadovaujamai Rusijai pavyko įsiūlyti netiesioginį kyšį vienam buvusiam svarbiausių ES šalių vadovų.

„Nord Stream 2“ vamzdis. EPA-ELTA nuotr.

Gal ir baigusiai kancleriauti A. Merkel V. Putinas pasiūlys solidų postą? Toks ekonominis Molotovo-Ribbentropo paktas.

Bet ne viskas taip paprasta. Apie tai rašo „Bloomberg“ (bloomberg.com).

Šis dujotiekis niekada neturėjo būti pastatytas ir jame niekada nebus nieko, išskyrus orą … Sprendimą sustabdyti „Nord Stream-2“ projekto įgyvendinimą naujasis Vokietijos kancleris gali priimti po Angelos Merkel atsistatydinimo šiais metais.

A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

„Ir ji žino, kad tam tikru momentu naujoji konservatyvi žaliųjų vyriausybė gali paskelbti akivaizdų dalyką: šis dujotiekis niekada neturėjo būti pastatytas ir jame niekada nebus nieko, išskyrus orą“, – pažymi „Bloomberg“.

Trečdalis kairiųjų centro partijų Vokietijoje nori sustabdyti projekto įgyvendinimą. Kai kurie krikščionys demokratai siekia to paties.

„Merkel žino, kad „Nord Stream 2“ tęsis tik iki federalinių rinkimų rugsėjo mėnesį “, – rašo laikraštis.

Maloni prognozė, ypač Ukrainai, per kurios teritoriją už nemažus pinigus Vladimiras Putinas kol kas priverstas eksportuoti savo dujas į Vakarus.

2021.02.06; 15:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Po rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje įvykusių šiurkščiai suklastotų prezidento rinkimų, kurių laimėtoju pasiskelbė diktatorius Aleksandras Lukašenka,  Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicija ir liūdnai pagarsėjusiu OMON. Buvo sulaikyti tūkstančiai žmonių, daugelis pateko į kalėjimus arba neteko darbo, fiziškai nukentėjo daug demonstrantų, yra žuvusių.

Paskutinis faktas.

Lapkričio 12 d. naktį mirė į Minsko Greitosios medicinos pagalbos reanimacijos skyrių atvežtas 31 m. Romanas Bondarenka (portalo tut.by ir svaboda.org informacija). Gydytojai operavo jį kelias valandas, visą tą laiką jis buvo be sąmonės. Į skyrių jis buvo atgabentas iš Minsko Centrinio rajono Vidaus reikalų valdybos su didžiuliu smegenų patinimu, vidine kaukolės ir smegenų trauma, subduraline hematoma, sumušimais, įbrėžimais. Valdiškieji įvykio tyrėjai pareiškė, kad mirusiajam R. Bondarenkai buvo diagnozuota intoksikacija alkoholiu. Greitosios medicinos pagalbos gydytojai ir medicininiai dokumentai šią informaciją paneigė. „Romano kraujyje – nulis alkoholio promilių, apskritai nieko nerado“, – pakomentavo vienas iš ligoninės gydytojų.

Baltarusijoje išvaikyti protestai. EPA-ELTA nuotr.

ES diplomatijos vadovo Giuseppe Borrelli spaudos tarnyba jau išplatino pareiškimą, kuriame Baltarusijos valdžios institucijos kaltinamos dėl Romano Bondarenkos mirties po to, kai jį jo kieme sumušė „policininkai be rūbų“. „[Romano Bondarenkos mirtis] yra piktinantis ir gėdingas Baltarusijos valdžios veiksmų, kurie ne tik tiesiogiai ir smurtiškai represavo savo pačių gyventojus, bet ir sukūrė aplinkybes, kuriomis galėjo įvykti tokie neteisėti smurto veiksmai, rezultatas“, – sakoma pareiškime. Jei nebus sureaguota, jame žadama išplėsti sankcijas Baltarusijos valdžiai.

Baltarusijos valdžia jau sureagavo. Atstovų rūmai jau svarsto įstatymo projektą, kuris leistų atimti pilietybę už „ekstremizmą“. Nesunku nuspėti, kad ji būtų atimta ir iš Vilniuje apsistojusios opozicijos lyderės Svetlanos Cichanouskajos. Ji ką tik pareiškė:

Kova su Lukašenkos režimu bus tęsiama, tačiau ji vis labiau įgis partizaninę formą, pranešė agentūra PAP. „Kova tęsis … Manau, kad žmonės pasirinks partizaninės kovos formą, nes vyriausybė nežino jokių smurto naudojimo ribų“, – pabrėžė opozicionierė. „Tai yra procesas, bet aš tikiu, kad mes artėjame prie pabaigos”, – pridūrė Cichanouskaja. Pasak jos, Baltarusijos režimas netrukus bus paralyžiuotas. „Vyriausybė nevykdo savo pagrindinių funkcijų, ji tik kovoja prieš protestuotojus, Švietimo ministerija – prieš studentus, Sveikatos apsaugos ministerija – prieš gydytojus“, – sakė Cichanouskaja. Pasak jos, valdžia yra susiskaldžiusi, vis daugiau pareigūnų ir darbuotojų pereina į opozicijos pusę. Cichanouskaja sakė, kad „aptariamas tikslinis ekonominis spaudimas asmenims, verslui, Lukašenkos piniginei“. „Tada, kai nepakaks lėšų saugumo pajėgoms finansuoti, režimas žlugs, nes jis laikosi tik ant smurto. Lukašenka yra politinis bankrotas, kuris tapo toksiškas daugumai šalių, ir Rusijai. Diktatoriaus, naikinančio savo žmones, palaikymas meta šešėlį ir pačiai Rusijai“, – pabrėžė Cichanouskaja.

Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuva ir Lenkija, pasibaisėjusios žiauriais diktatoriaus susidorojimais su demonstracijų, mitingų dalyviais ir net atsitiktiniais praeiviais, teikia Baltarusijos protestuotojams, reikalaujantiems diktatoriaus atsistatydinimo ir demokratiškų rinkimų, moralinę ir kitokią paramą, ragina kitas pasaulio valstybes nelikti abejingomis kovai už demokratiją Baltarusijoje.

Žinoma, Maskvai tai kol kas labai nepatinka.

„Iš Varšuvos ir Vilniaus per socialinius tinklus eina ne tik pinigai, bet ir instrukcijos, mes jas matėme. Instrukcijos, kaip gaminti padegamuosius mišinius, sprogstamąsias medžiagas, tuos pačius Molotovo kokteilius ir daug ką kita“, – lapkričio 12 d. interviu Rusijos ir užsienio žurnalistams pareiškė Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas (delfi.lt informacija). „Baltarusijos opozicija labai aktyviai finansuojama ir kurstoma laikytis būtent tokios bekompromisės linijos – reikalauti režimo pakeitimo, organizuoti neterminuotus streikus“, – piktinosi S. Lavrovas. Pasak jo, dabar į Baltarusijos miestų gatves daugiausia išeina žmonės, norintys išprovokuoti pareigūnus panaudoti jėgą.

Geriau jau būtų nepaminėjęs S. Lavrovas „Molotovo kokteilių”. Juk jų pavadinimas buvo sugalvotas suomių Žiemos karo, kuriame sovietai gavo per snukį, metu. Tai, pašiepiantis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų narkomą Viačeslavą Molotovą, vieną iš Rytų Europos padalinimo pagal Ribentropo-Molotovo paktą autorių ir vykdytojų, pavadinimas (Lavrovas iki šiol neigia, kad šis paktas tikslingai atvėrė kelią II Pasauliniam karui ir Baltijos valstybių okupacijai).

Sergejus Lavrovas. EPA – ELTA nuotr.
Suomių karys, apsiginklavęs „Molotovo kokteiliu”

Kai Suomijoje buvo pradėta efektyviai atakuoti sovietų tankus rankinėmis padegamosiomis bombomis, suomiai ėmė jas vadinti „kokteiliais Molotovui“ arba tiesiog „Molotovo kokteiliais“. „Molotovo kokteiliais“ Sausio 13 buvo pasiruošę gintis nuo Rusijos tankų ir Lietuvos Parlamento gynėjai. 

Bukam Lavrovui, politiniam Molotovo anūkui, matyt, nežinoma, kad Internete pilna „Molotovo kokteilio” receptų ir pagaminimo būdų, ir lietuvių arba lenkų pagalba baltarusiams šioje srityje visai nereikalinga.

Tokius „kokteilius“ pasigamina net paaugliai. Pakanka turėti stiklinį butelį ir degių medžiagų.

2020.11.13; 17:34

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Na bet ir įžūli ta valdančioji dauguma Seime. Įtraukė į lapkričio 10 d. (antradienio) plenarinio posėdžio dienotvarkę kreipimosi į Konstitucinį Teismą projektą, reikalaujant iš KT rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje pripažinti negaliojančiais, o tai tas pats, kaip reikalauti naujų Seimo rinkimų.
 
Jau nekalbant apie tai, kad dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų tik agitacijos srityje Konstitucija to nenumato, pasityčiojančiai praleistas kreipimosi į KT terminas. Štai ištrauka iš Seimo Kanceliarijos Teisės departamento išvados:
 
Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

„Pagal Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalį rinkimų galutinius rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija skelbia savo interneto svetainėje. Vyriausioji rinkimų komisija 2020 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. Sp-257 „Dėl 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rezultatų nustatymo ir paskelbimo“ nustatė galutinius 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimų rezultatus ir tą pačią dieną paskelbė juos savo interneto svetainėje. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos skundas dėl šio Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo Seimui pateiktas 2020 m. spalio 31 d. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 6 dalyje ir 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai Seimui kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo pasibaigė 2020 m. lapkričio 3 d.”
 
Jau rašiau. Pasikartosiu.
 
R. Karbauskis tikino, kad nutarimo projekte bus paaiškinama, kodėl į KT nebuvo kreiptasi per 48 valandas.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Spėju, Konstitucinio teismo priimamajam jau duotas nurodymas nepriimti jokio kreipimosi iš Seimo, nes jau praėjo Seimo rinkimų įstatyme numatytos 48 valandos. Konstitucinis teismas – ne mokykla, pasiaiškinimai jame negalioja. Konstitucinis teismas per daug užimtas, kad aiškintųsi, ar 48 valandų reikalavimas neįvykdytas dėl to, kad pirmas bandymas surinkti suklastotus parašus nepavyko ir teko gaišti laiką naujam parašų rinkimui, ar dėl kitų priežasčių.
 
Kaip ir reikėjo tikėtis, projekte po Teisės departamento vienareikšmiško išaiškinimo jokio R. Karbauskio žadėto paaiškinimo nėra ir būti negali neapsijuokiant.
LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.
 
Kadangi galutinis rezultatas bet kuriam teisininkui aiškus, galiu visame šiame triukšme tik įžvelgti šeimininkų užsakymą valdančiajai daugumai kiršinti lietuvius ir lenkus, Lietuvą ir Lenkiją, rėkti pasauliui, kad Lietuvoje – fašistinė diktatūra, skriaudžianti kitataučius, neleidžianti jiems net teisiškai apsiginti, suprantama, 48 valandų reikalavimo neminint.
 
Nes Konstitucinis Teismas net ir prie geriausių norų negalės užregistruoti pavėluotą kreipimąsi.
 
2020.11.06; 04:35

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Iki šiol įvairių jėgų yra puolami buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dar kadenciją tik metai kaip pradėjęs Gitanas Nausėda. Aš pats paskutiniuose Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę, tad neobjektyvumu, vertinant pastarojo veiklą, sunku mane įtarti.

Bandau labai trumpai įvertinti kritikų argumentų pagrįstumą, suveliant į viena vidaus ir užsienio politiką.

Pagrindinė, sąlyginai savarankiška, prezidentų darbo kryptis – užsienio politika. Ir, mano nuomone, joje jie nepasišiukšlino. Net a.a. Algirdas Brazauskas

Vidaus politika – kitas, paveldo, reikalas.

Daug kas iki šiol aimanuoja, kad nebuvo priimti ir įvykdyti dekomunizacijos ir desovietizacijos įstatymai.

Bet ar galėjo jie būti priimti, o juo labiau įvykdyti be kraujo praliejimo?

Dažnai lietuviai pergyvena dėl Ukrainos ateities, svarsto, patarinėja, kaip turėtų elgtis Ukrainos patriotai.

Po vienu tokiu pasvarstymu parašiau komentarą.

„Visa tai todėl, kad bolševikai pasiekė savo tikslą – padaryti Ukrainos teritorijoe ukrainiečius tautine mažuma. Holodomoras, masinės žudynės, trėmimai, kam pasisekė – emigracija, masinis svetimtaučių užvežimas į Ukrainą atliko savo darbą. Paskutiniai Prezidento ir Aukščiausiosios Rados rinkimai tai ryškiausiai parodė. Nors ir labai myliu ukrainiečius, bet tiesiog nežinau, ką jiems patarti. Gal daugintis ir tikėtis, kad kaimynas, jei ir nenudvės, bent jau nusilps tiek, kad Ukraina jam neberūpės.”

Lietuvoje Holodomoro nebuvo, bet pritrūko Kremliui laiko padaryti mus tautine mažuma Lietuvoje kitomis priemonėmis. Šį tą Kremlius pasiekė. Vilniuje mūsų – tik truputį daugiau negu pusė.

Holodomoras

Visi mūsų prezidentai nelabai iš ko turėjo rinktis, skirdami profesinės kvalifikacijos reikalaujančius teisėtvarkos ir teisėsaugos vadovus, kuriems kritikos žiniasklaidoje netrūksta. O tai, teisingumas, yra bene svarbiausias santarvės valstybėje faktorius.

Bet dabartinė Seimo dauguma, švelniai kalbant, nelabai skuba taisyti bendrą padėtį Lietuvoje.

Man regis, dabartinis Prezidentas, iki Seimo rinkimų likus porai mėnesių, daro klaidą, likdamas abejingu, kaip baigsis tie rinkimai.

O jie, kaip rodo apklausos, neteikia labai didelių vilčių, kad naujoji valdančioji dauguma labai jau skirsis nuo dabartinės.

Jei Prezidentas ir iš naujosios valdančiosios daugumos sutinka iki savo kadencijos pabaigos kartas nuo karto gauti šlapiu skuduru per veidą, parodant, kas Lietuvoje yra tikrasis šeimininkas, tuomet suprantama.

Jei jis siekia Lietuvai gero ir antros Prezidento kadencijos, prieš Seimo rinkimus jis turėtų išnaudoti savo kol kas aukštą asmeninį reitingą ir vienareikšmiškai stoti opozicijos pusėn. Tuomet yra vilties, kad dabar opozicinė naujoji valdančioji dauguma labiau laikysis Konstitucijos ir įstatymų bei vadovausis aukštesniais moraliniais kriterijais.

Beje, žmogiškas faktorius yra žmogiškas faktorius ir teisėsaugoje. Teisėsauga, teisėtvarka, taip pat, veikia šiek tiek žvalgydamasi į artimiausią ateitį po naujo Seimo rinkimų.

…………………………………………………………………………

Atskira tema – keista istorija su kaliniu čečėnu, kurį neva Lietuvos valdžia (reikia manyti, kad ir Prezidentas) išduoda Rusijos reikalavimu. Neva tas čečėnas, kaip Rusija teigia, apie 20 metų priklauso čečėnų vadovaujamai neteisėtai ginkluotai karinei grupuotei, kuri ne kartą pasikėsino į Rusijos teisėsaugos pareigūnų ir kariškių gyvybes.

Keista ji tuo, kad vienintėlis tokios informacijos šaltinis – Delfi žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus straipsnis, kurio esmę multiplikavo daugelis ne tik Lietuvos portalų.

Ta proga parašiau Seimo nariui A.A. tokio turinio laišką.

– Gerbiamas A., tik ką kalbėjau su A. E. Jis sakė kalbėjęs su prokuroru Krušna ir tas pasakė, kad Delfis parašė netiesą, niekas kalinio atiduoti Maskvai nesiruošia. Gal Jūs, taip pat, kalbėjęs su prokuroru, galite patvirtinti arba paneigti  šią žinią?

Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.

Žaibiškai gavau atsakymą:

– Kol kas negaliu, nes dar negavau atsakymo.

Kadangi Delfis parašė, kad išdavimo operacija bus slapta, galima galvoti, kad nuraminimui ir prokuroras, galbūt, sakė netiesą. 

Bet kažkas ne taip. Po to, kai straipsnį Delfyje persispausdino beveik visi solidūs portalai, žinia nuskambėjo per radiją ir TV, po to, kai Seimo narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į prokuratūrą, Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijas, o tai, taip pat, buvo paviešinta, kas būtų paprasčiau, negu viešai paneigti Delfio neva gandus. 

Sekmadienio pavakare paskambinau kalinio čečėno žmonos ir jų vaikų Lietuvoje pažįstamai. Žmonai ir vaikams iki šiol nieko nežinoma apie jos vyro, vaikų tėvo, deportaciją į Rusiją. Pagalvojau, negali būti, kad mūsų valdžia tokia žiauri būtų šioje situacijoje, kad bent jiems to nepraneštų.

Belieka galvoti, kad straipsnis Delfi – feikas, tik koks jo tikslas, niekaip nesugalvoju.

2020.08.09; 18:47

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Ar įstengs TS-LKD peržengti priešiškumo tiems rinkėjams, kurie susirūpinę Garliavos mergaitės likimu, barjerą.

Iš pradžių priešiškumo nebuvo

Pasiremsiu TV3.lt skelbtu Jūratės Vaižgauskaitės straipsniu (2019.11.11) “ Garliavos istorijos aidai: kaip politikai kilo, krito, gynė ir išsižadėjo”, atkreipdamas dėmesį tik į TS-LKD pozicijos kaitą šioje istorijoje. Aš pats įdėmiai stebiu šią istoriją ir laikau straipsnyje pateikiamus faktus patikimais.

https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/1018442/garliavos-istorijos-aidai-kaip-politikai-kilo-krito-gyne-ir-issizadejo

TS-LKD partijos patriarchas Vytautas Landsbergis nevengė pareikšti savo nuomonę apie Garliavos įvykius, N. Venckienės dukterėčios paėmimą iš tetos ar teismų darbą. Daug kas prisimena V. Landsbergio kvietimą žmonėms „nestovėti po medžiu“. Jis ragino partiją nenusisukti nuo to, kas vyksta Garliavoje.

Šviežiai komentuodamas įvykius, kai Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukra 2012 metų gegužės 17 dieną buvo perduota motinai,  žiniasklaidoje jis tikino, kad jo pozicija yra gana aiški. „Pozicija ir negali būti kitokia, tik vienašališka. Kitas atvejis būtų nusiplauti rankas ir nematyti, kas vyksta. Aš nemanau pasiduoti bandymams užčiaupti burną ir nepareikšti savo nuomonės“, – “Lietuvos Rytui” sakė politikas.

2012 metų pavasarį vykusiame konservatorių partijos suvažiavime V. Landsbergis ragino bendražygius atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta Garliavoje, užsiminė apie, jo manymu, abejotiną teisėsaugos darbą, pedofilijos bylos tyrimo „blokavimą“.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012 metų gruodžio mėnesį duotame interviu portalui bernardinai.lt V. Landsbergis sakė: „Aš manau, kad vis dėlto mes, Tėvynės sąjunga, stovėjome kažkokioje atsargioje pozicijoje, kuri galėjo būti ne tokia atsargi.

Kada atsirado priešiškumas

Bet galbūt galima už tą atsargumą atleisti, minėtame interviu tęsė V. Landsbergis. Elgėmės taip, kad neateitų dar blogesni. Aiškiai buvo galima spėti ir tai pasitvirtino – jie darys viską, kad Neringa Venckienė kurtų partiją. Šitame kambaryje sakiau jai: ponia, tik nepasiduokite, nesteikite partijos, jus sumurkdys, paliks sumenkintą, politikuojančią. Jūs ir mergaitės neapginsite, ir pati nieko nelaimėsite. Atrodė, kad suprato. Bet ji turėjo kitus nuolatinius patarėjus, kurių, matyt, klausė ir kurie, matyt, jai sakė: taip visa Lietuva pakilusi, eisime ir visus nušluosime… Gal patikėjo moteriškė? Ji nėra didelio proto, atleiskite man. Jai pradėjo pūsti miglas, kad ji gali būti prezidente, kad ji tokį palaikymą turi“, – apie N. Venckienę ir konservatorių partijos poziciją Garliavos klausimu tuomet kalbėjo V. Landsbergis. 

Taip ir įvyko. Atsirado “Drąsos kelias” su jo idėjine lydere N. Venckiene. Partija įregistruota 2012 m. kovą, o spalį įvyko Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. “Drąsos kelias” jame gavo 7 vietas, TS-LKD – 30.

2013 metais pavasarį V. Landsbergis reziumavo santykius su N. Venckiene. Kai pradėjo aiškėti ta sudėtinga ir daug žmonių jaudinanti byla dėl mergaitės buvimo vienuose ar kituose namuose, kad ją galima „išimti“ kaip daiktą pagal antstolio specialiai sudarytus įgaliojimus ir su visa kariuomene, tai man atrodo, kad čia yra kažkas ne taip. <…> O jeigu man tai kelia klausimų ir kai kas nepatinka, ir aš apie tai pasakau, tai nereiškia, kad aš įstojau į N. Venckienės partiją“, – tuomet aiškino politikas.

Suprantamas TS-LKD priešiškumas “Drąsos keliui”, Seimo rinkimuose galimai atitraukusiam dalį konservatorių rinkėjų kitų partijų naudai arba iš viso nenuėjusių balsuoti.

Artėja eiliniai Seimo rinkimai.

V. Landsbergio pranašystė “ponia, tik nepasiduokite, nesteikite partijos, jus sumurkdys, paliks sumenkintą, politikuojančią. Jūs ir mergaitės neapginsite, ir pati nieko nelaimėsite” išsipildė. Galima tik spėlioti, kokia būtų buvusi TS-LKD pozicija aiškinantis tiesą galimos pedofilijos, žmogžudysčių, smurto prieš mergaitę istorijoje, jei “Drąsos kelias” nebūtų įkurtas, bet manyčiau, kad teigiama.

Artėjant Seimo rinkimams Garliavos įvykių atžvilgiu aktyvūs rinkėjai pasiskirstę į tris grupes.

Spėju, didžiausią grupę sudaro abejingieji.

Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Kita grupė įsitikinusi, kad pedofilija buvo, ją dengia teisėtvarka ir teisėsauga, mergaitė pagrobta, panaudojant prieš ją smurtą, ir ji arba negyva, arba psichiatrinėje po tokių psichinių traumų, arba, geriausiu atveju, slepiama svetimoje šalyje, nežinia kokiose sąlygose.

Trečioji grupė įsitikinusi, kad viskas vyksta pagal Lietuvos įstatymus ir tarptautines konvencijas – įrodyta, kad žmogžudystės ir nelaimingi atsitikimai niekaip su pedofilija nesusiję, nes pedofilijos nebuvo, o mergaitę saugo įstatymai, ji yra saugi.

Sprendžiant iš komentarų socialiniuose tinkluose, komentarų po straipsniais portaluose antrosios grupės šalininkų kur kas daugiau, negu trečiosios, arba bent jau jie žymiai aktyvesni.

Jei TS-LKD atsieti nuo rinkėjų, tai ji, bent formaliai, priklauso trečiajai grupei. Tai patvirtina ir pranešimas, kad vaikų psichiatras Linas Slušnys kandidatuos į Seimą TS-LKD sąraše. Šis vaikų psichiatras mergaitės smurtinį (mano nuomonė) atėmimo iš globėjos aktą pavadino teisiškai nesmurtiniu. Po to mergaitės likimu, kiek žinau, nesidomėjo.

Atlaidumas ir gailestingumas

Bet Deimante Stankūnaite susidomėjo Jungtinių Tautų specialus komitetas, įtraukęs ją į dingusių be žinios sąrašą, paaiškinant:

“Ataskaitiniu laikotarpiu buvo paduotas prašymas dėl neatidėliotinų veiksmų Deimantės Stankūnaitės atžvilgiu, seksualinio išnaudojimo aukos, įtariama, su tyliu motinos sutikimu ir dalyvaujant valstybės institucijoms, kuri dingo, sulaukusi 8 metų (skubių veiksmų prašymas Nr. 569/2019). Atsakyme valstybė narė informavo komitetą, kad Deimantė buvo surasta ir šiuo metu saugoma įstatymų. Nepaisant to, atstovas paprašė valstybės, šios Konvencijos Šalies, patvirtinti tikslią Deimantės buvimo vietą ir leisti susisiekti su ja. Kitas pranešimas bus išsiųstas valstybei, šios Konvencijos šaliai.”

Neringa Venckienė atvežama į teismą. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.

During the reporting period, a request for urgent action was registered on behalf of Deimantė Stankūnaitė (urgent action request No 569/2019) a victim of sexual exploitation allegedly committed with the mother’s acquiescence and the involvement of State authorities, who disappeared at the age of 8. In its reply, the State party informed the Committee that Deimantė had been found and was currently under the protection of the law. Nevertheless, the representative requested the State party to confirm Deimantė’s exact whereabouts and allow contact with her. A follow-up note will be sent to the State party (iš oficialaus JT tinklalapio).

Viskas paprasta ir aišku, prašytojas nori įsitikinti, kad Deimantė gyva, ir sužinoti, kaip ji gyvena. Matyt, pagal tarptautines konvencijas tai – šventa prašytojo teisė, kurią, jei Deimantė gyva, yra visiškai nesunku įgyvendinti.

Dvi iš šešių krikščioniškų dorybių – atlaidumas ir gailestingumas. Jas labai naudinga žinoti einant į rinkimus su viešais pareiškimais. Taip pat, ir savų klaidų pripažinimas, pavyzdžiui, TS-LKD kandidatui į Seimą viešai pripažinus kažkada klydus, o dabar pakeitus nuomonę.

Be to, tylėjimas reiškia sutikimą. Negi TS-LKD sutinka, kad galimai valdančiąją partiją, pagrindinį jos konkurentą, į Seimo rinkimus vesiantis lyderis Garliavos istorijoje – be nuodėmės? Net po to, kai aštuonerius metus slėptas video įrašas, padarytas 2012 m. gegužės 17 d. namo viduje Garliavoje, neseniai buvo išsiųstas visoms suinteresuotoms valstybės institucijoms?

2020.06.14; 07:10

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys, „valstietis“ Audrys Šimas Seimo plenariniame posėdyje yra apgailestavęs dėl savo elgesio, kuris papiktino žydų bendruomenę, nes jo rankos pakėlimas balsuojant komitete priminė nacių saliutavimą. Dėl savo veiksmo A. Šimas taip pat atsiprašė Lietuvos žydų bendruomenės.

Atrodytų, po Seimo nario atsiprašymo, kad jis ne taip galėjo būti suprastas, reikalas baigtas. Bet ne.

Vakar LRT.LT pranešė.

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1187225/etikos-sargai-vertins-lietuvos-zydu-bendruomene-izeidusi-audrio-simo-balsavimo-buda?

“Seimo Etikos ir procedūrų komisija trečiadienį nutarė pradėti tyrimą dėl žydų bendruomenę įžeidusio Seimo nario Audrio Šimo balsavimo metu atlikto veiksmo, kuris papiktino žydų bendruomenę, nes priminė nacistinį saliutavimą.

Išvadų projektą šiuo klausimu rengs Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Onutė Valiukevičiūtė.

Į komisijos posėdį atvykusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky prašė įvertinti A. Šimo elgesį, nes Seimo nariui, anot jos, turėtų būti taikomi aukšti etikos standartai. Ji taip pat paprašė perduoti jam knygą apie žydų istoriją.

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

„Privalome pradėti tyrimą ir pasisakyti aiškiai ir nedviprasmiškai, nes tai meta šešėlį, labai negražų, negarbingą mums visiems“, – sakė Seimo narė V. Čmilytė-Nielsen.”

Iki kokio idiotizmo reikia nusiristi, kad visiems geriau matomame rankos pakėlime balsuojant įžvelgti nacistinį pasveikinimą.

Kai aš, eidamas šaligatviu kitoje gatvės pusėje pamatau priešinga kryptimi einantį gerą pažįstamą ir mūsų žvilgsniai susitinka, aš išmetu į priekį ranką, kartais pamojuoju ja, kartais ne. Pažįstamas man atsako tuo pačiu. Tas gestas civilizuotame pasaulyje reiškia Hi Hi. Google vertėjas iš anglų kalbos verčia „Labas, labas”. Ne „Heil Hitler”.

O čia – balsuojant. Visai išprotėjo pasaulis. Matyt, neturi ką veikti pandemijos metu.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bet labai įdomu, ką etikos sargai parašys savo išvadose ir kokios  bausmės ir iš ko susilauks jau atsiprašęs Seimo narys po jų. Gal Seimas turės balsuoti dėl Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadų, kuriose Seimo nariui, pavyzdžiui, bus liepta 100 kartų iš eilės pakelti kampu sulenktą kairę ranką?

Stebėsim.

Tik nuo kada tokia jautri pasidarė Vilniaus Lenino rajono prokurorė Faina Kukliansky, kaltinusi „bananų paragavusius” „Bananų baliuje” 1988 m.? Ten ištiestos dešinės  milicininkų rankos, primenančios nacistinį pasveikinimą, ne rankų pirštais užsibaigdavo, o guminėmis lazdomis.

2020.06.11; 08:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pasigrožėkite dar vieno Rusijos nacisto, Vokietijos nacistų bendraminčio, veidu. Tai – Rusijos Dūmos deputatas Aleksiejus Žuravliovas.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis pateikė Valstybės Dūmai įstatymo projektą, pagal kurį SSSR Liaudies deputatų suvažiavime priimtas nutarimas Molotovo Ribbentropo slaptuosius protokolus laikyti niekiniais (vienas iš svarbiausių to nutarimo iniciatorių, jei ne svarbiausias – Vytautas Landsbergis) Rusijos Federacijoje negalioja. Neva šie protokolai buvo neišvengiami SSSR saugumui užtikrinti.

https://www.znak.com/2020-05-27/v_gosdumu_vnesen_zakon_ob_otmene_dokumenta_osudivshego_pakt_molotova_ribbentropa_v_sssr

Nacistui užkliuvo ir tai, kad Suvažiavimo nutarimas sukūrė Pabaltijo respublikų išstojimo iš SSSR legitymumo iliuziją, neva jos pateko į SSSR ne savo valia.

Pavarčiau rusiškus portalus ir įsitikinau, kad įstatymo projektą remiančių pakanka. Toks įspūdis, kad iniciatyvos imtasi ne be Vladimiro Putino žinios.

Nežinau, kaip turėtų sureaguoti Baltijos valstybės, o gal ir ES, NATO, jei projektas taptų įstatymu. Bet, mano manymu, sureaguoti reikėtų, ir, galbūt, dar iki jo svarstymo. Projektas jau oficialiai užregistruotas Dūmos projektų rejestre.

Štai, man berašant šį straipsnį Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau sureagavo.

https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1184410/linkevicius-rusijos-dumos-iniciatyva-del-molotovo-ribentropo-pakto-vadina-istorijos-klastojimu

L. Linkevičius sako šį klausimą aptaręs antradienį vykusiame Baltijos valstybių ir Lenkijos diplomatijos vadovų susitikime.

„Tai yra vienas iš daugelio, labai gaila, bet, matyt, ne paskutinis pavyzdys, bandymas falsifikuoti istoriją. Nuolat matome tuos pavyzdžius, tai – ir Dūmoje užregistruotas atitinkamas projektas“, – BNS sakė ministras.

Aleksejus Žuravliovas, Rusijos Dūmos deputatas

Anot L. Linkevičiaus, su Latvijos, Estijos ir Lenkijos kolegomis sutarta „atidžiai stebėti situaciją“ dėl bandymų iškraipyti istorinius faktus. Tam dėmesio buvo skirta ir beveik prieš mėnesį Estijos pirmininkautame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikime.

Molotovo – Ribentropo paktas

„Jei tas tęsinys bus, mes kategoriškai ryžtingai reaguosime koordinuodami veiksmus, kaip tai darėme ir iki šiol“, – kalbėjo ministras.

Drįstu abejoti ministro vertinimu, kad tai – istorijos klastojimas. Istoriją klastoja arba neklastoja istorikai. 

O čia mes turime reikalą su tebegaliojančio teisės akto, turinčio tarptautinę reikšmę ir šiandien, perrašymu, atpalaiduojančiu agresorių nuo agresyvių veiksmų prieš savo kaimynus ateityje atsakomybės bent jau savo šalies viduje.

Įstatymo projektas Maskvoje, kaip sakiau, jau oficialiai užregistruotas. Jei įstatymas bus priimtas, priversti atšaukti jį bus žymiai sunkiau.

2020.06.03; 06:00 

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipė mano dėmesį Delfyje paskelbtas straipsnis “Kada pagaliau baigsis karantinas ir grįšime į įprastą gyvenimą: maždaug 60 proc. visuomenės narių turi įgyti imunitetą”

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kada-pagaliau-baigsis-karantinas-ir-grisime-i-iprasta-gyvenima-mazdaug-60-proc-visuomenes-nariu-turi-igyti-imuniteta.d?id=84320243

Pasak prof. habil. dr. profesoriaus Vytauto Ūsonio, „O į įprastą gyvenimą grįšime tada, kai epidemiologiniais terminais kalbant, šiai virusinei infekcijai sąlygų plisti nebebus. Taip atsitiks tada, kai visuomenės imunitetas pasieks maždaug 60-70 proc. lygį. Tai yra maždaug 60 proc. visuomenės narių turės imunitetą šiai infekcijai. Tuomet infekcija nebeplis ir mes galėsime labai sušvelninti daugelį priemonių, kurios yra taikomos dabar“, – aiškino profesorius.

Karantinas. Stabdykime koronavirusą. Slaptai.lt nuotrauka

Turiu nuliūdinti skaitytoją. Kiekvienas moksleivis, žinantis triskaitę taisyklę, gali įsitikinti, kad, tokiais tempais užsikrečiant Lietuvoje, kaip dabar (nuo pirmo užsikrėtimo fiksavimo vasario 28 d. praėjo maždaug 80 dienų, užsikrėtė maždaug 1600 gyventojų), per metus užsikrės 0,26 procento 2,8 mln. gyventojų. Tad kol užsikrės 60 proc. gyventojų, praeis 230 metų. Realiai skaičius bus šiek tiek kitoks, nes skaičiuojant reikėtų iš 2,8 mln. gyventojų kiekvienais metais minusuoti jau persirgusius, t.y. įgyjusius imunitetą, ir pliusuoti gimusius, dar neturinčius imuniteto.

Galiu nuliūdinti ir švedų skaitytojus, suprantančius lietuviškai. Jiems nereikės laukti 230 metų, kol Švedijos tauta įgys imunitetą. Bet net dešimtmečiai laukimo neturėtų jų nuteikti entuziastingai. Šiuo metu Švedijoje – 10,3 mln. gyventojų, užsikrėtusiųjų – 33 tūkstančiai. O mirusių dėl viruso – daugiau negu kitur panašiose valstybėse.

Tad visos viltys – tik į mokslininkus, į vakcinų atradimą.

2020.05.24; 07:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Europos Parlamento (EP) narys Andrius Kubilius penktadienio rytą Žinių radijo laidoje „Opozicija“ sakė, kad jam vis labiau atrodo, jog Lietuvos valdžia, vis pratęsianti karantiną, dabar jau naudojasi pasitaikiusia proga ir ruošiasi artėjantiems Seimo rinkimams.

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kubilius-nesupranta-kodel-tesiamas-karantinas-valdzia-naudojasi-pasitaikiusia-proga.d?id=84287025

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovo teigimu, didžiausios grėsmės akivaizdoje buvo gana aišku, kodėl tai yra daroma. Pagyręs dabartinę valdžią, kad ji įvedė karantiną, jis pastebėjo, kad dabar kyla vis daugiau klausimų. „Karantinas yra karantinas, reikia labai aiškiai suprasti, koks yra karantino tikslas. Jo tikslas visoje Europoje ir Lietuvoje – neleisti pandemijos pikui užaugti iki to, kad ligoninės būtų perkrautos, kad nebūtų to, kas buvo Italijoje ar Ispanijoje… Bet dabar aš matau sveikatos apsaugos ministro psichologinį pomėgį toliau reguliuoti ir tie reguliavimai prasilenkiantys su sveiku protu“, – tikino jis.

Panašu, kad europarlamentaras Andrius Kubilius teisus.

Štai pažvelkime, ką turime per truputį daugiau, negu du mėnesius. Gegužės 13 d. patvirtintų ligos atvejų skaičius konkretiems žmonėms: 1505, sergančių žmonių skaičius: 537, mirusių nuo COVID-19 žmonių skaičius: 54, pasveikusių žmonių skaičius: 908. O dabar paklauskime, kiek per du mėnesius iš viso numirė žmonių. Statistika sako, kad per visus 2018 m. iš viso mirė 39,6 tūkst. žmonių. Galima spėti, kad daugiausiai – nuo ligų, Per du mėnesius – papildomai prie tų 54 virusinių vidutiniškai būtų 6 600 tragedijų. Vargu ar 2020 m. mirusių statistika labai skirtųsi nuo 2018 metų.

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Pasak policijos generalinio komisaro Renato Požėlos, nerimą kelia namuose esančių asmenų elgesys ir jų daromos nusikalstamos veikos. Nerimą policijai kelia didėjantis nužudymų skaičius (per pandemijos laikotarpį padidėjo nuo 15 iki 26 nužudymų, arba 73 proc.) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/policija-karantino-metu-keiciasi-nusikalstamumo-statistika.d?id=84296675    .

Gaila, nepateikia savo statistikos psichiatrinės ligoninės (bent aš nepastebėjau).

Apie ekonomikos susitraukimo pasėkmes, visų pirma – bedarbystę, aš net nekalbu.

Tai ar ne geriau nors pabandyti atleisti vadžias ir leisti žmonėms dirbti įprastus darbus? Jau žinodami pavojus, jie patys stengsis minimizuoti kontaktus, reikalui esant nesiliaus ir antveidžius nešioti, o apie muilą ir rankas aš net nekalbu. Apie 250 tūkst. nedirbančių pensininkų ir invalidų galėtų vadovautis dabartinėmis Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijomis, iš kurių pagrindinė – daugiau sėdėti namuose (ką padarysi) ir maksimaliai saugoti save ir aplinkinius nuo saves.

Apsauginės kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Tiesa, reikia pagalvoti apie Seimo narius pensininkus, kurių atžvilgiu, deja, koronavirusui 62 Konstitucijos straipsnis “Seimo nario asmuo yra neliečiamas…” negalioja. Gal būt, jiems reikėtų Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtinti galimybę karantino metu dalyvauti Seimo veikloje nuotoliniu būdu?

Reikia pagaliau ryžtis išspręsti moralinę dilemą. Ar nedidelis mirusių nuo viruso skaičius, pats skaičius, tegul ir kažkiek didesnis, negu iki šiol, jei bus leista žmonėms grįžti prie ankstesnių užsiėmimų, bet nepalyginamas su visų mirčių skaičiais, yra vertas kitokios, ypatingos, užuojautos? Bet kokia mirtis, nesvarbu dėl ko, yra tokia pati tragedija mirusiojo (tarkime, nuo vėžio, ar nuo gripo viruso sukeltos sveikatos komplikacijos), ar žuvusio, ar nužudyto, – artimiesiems ir draugams.

2020.05:16; 06:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Buvau atsivertęs internetinį peticijų puslapį. Atvirai kalbant, nustebau, pamatęs, kiek ten daug keisčiausių iniciatyvų. Ne tik keistų, bet ir kvailų.

Tačiau štai prieš Astravo atominės jėgainės statybas nukreiptą peticiją pasirašyti privalu. Visiems, masiškai ir kuo greičiau. Juolab kad liko ne tiek daug laiko – iki balandžio antrosios pusės.

Žinoma, toji peticija gal ir nesukliudys Vilniui (in ne tik Lietuvos sostinei) mirtiną pavojų keliančių statybų. Tačiau istorija žino atvejų, kai baigiamos statyti atominės elektrinės taip niekad ir nepradėjo veikti, nes joms atkakliai priešinosi aktyvios, susipratusios visuomenės.

Mano sąžinė švari. Aš pasirašiau.

Džiaugiuosi dar ir tuo, kad mano vadovaujamas portalas slaptai.lt daug dėmesio skyrė šiai sudėtingai temai. Vaizdžiai tariant, kuo galėjau – tuo prisidėjau.  

Šių metų vasario 15-ąją buvo paskelbti keturi videointerviu iš Seimo Kovo 11-osios salėje surengto pirmojo Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimo. Videoreportažuose – prof. Vytauto Landsbergio, Seimo nario Žygimanto Pavilionio, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus ir žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo pranešimai. Visi videointerviu publikuoti be sutrumpinimų.

2020 metų sausio – vasario mėnesiais skelbėme kelias buvusio Lietuvos Seimo užsienio informacijos analitiko Kastyčio Stalioraičio publikacijas „Astravo AE. Turime reikalų su pamišusiais žudikais maniakais“, „Astravo AE. Ką daryti?“ ir „Kodėl Vladimiras Putinas stato Astravo AE“.

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vienoje iš šių publikacijų beveik 30 metų Seimo Informacijos ir analizės centre analitiku dirbęs dr. K.Stalioraitis rašė:

 „Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?

Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.“

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Portale slaptai.lt paskelbti ir trys išsamūs šių eilučių autoriaus straipsniai (smulkių neskaičiuoju). 2017-aisiais metais – „Išeitis – Vilniaus evakuavimo planas“. 2018-aisiais – „Ar Lietuva išgyvens po sprogimo Baltarusijos atominėje jėgainėje“ ir „Ar Lietuva rimtai ruošiasi galimai atominei nelaimei Astravo AE“? Viename iš šių tekstų svarsčiau:

„Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.

Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.

Nuo Astravo AE iki Vilniaus – vos keli žingsniai

Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.

O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.

Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.“

Taip pat vienoje iš šių publiacijų analizavau, ar, sprogus Astravo AE, pavyktų greitai evakuoti į mirtiną pavojų patekusius vilniečius ir Vilniaus rajono gyventojus? Atsakymas – ne.

Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Štai citata: „Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).

Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.

Spūstis gatvėse įveiksime tik tada, kai pastatysime metro. Slaptai.lt nuotr.

Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.

Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?“

Vytautas Visockas (1939-2018). Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt taip pat yra suteikęs tribūnos dėl Astravo keliamų pavojų daug sykių kalbėjusiam prof. Vytautui Landsbergiui („Astravo AE yra Kremliaus projektas siekiant nubausti Lietuvą už nepriklausomybę“). Skelbėme Laisvės premijos laureato prof. Vytauto Landsbergio kalbą, kurioje nerimaujama ir dėl Astravo. Publikavome politikų Vytauto Bako, Dainiaus Kreivio, Audroniaus Ažubalio, Dalios Grybauskaitės, Lauryno Kasčiūno, žurnalistų, publicistų Česlovo Iškausko, Edvardo Čiuldės komentarus.

Apie Astravo keliamus pavojus yra rašęs ir mano Tėvas Vytautas Visockas, pavyzdžiui, publikacijoje „Mėlynasis Nemunėli, leisk bangą palytėti…“ (2017 metai).

Taigi nieks negali prikibti, esą nesidomėjome Astravo AE keliamais pavojais. 

2020.03.04; 06:00

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Portale Slaptai.lt pasirodė Kastyčio Stalioraičio ir Viktoro Šakalio knyga „Vainiai Oranskiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarnyboje“, Vilnius – 2006.

„Mintis parašyti knygą apie Vainių Oranskių giminę kilo paskaičius XIX – XX a. gyvenusio lenkų istoriko Kazimiero Pulaskio knygą apie bajorų gimines Ukrainoje, kurioje keli puslapiai skirti Vainiams Oranskiams, rašoma pratarmėje. Tuo metu turėjome vieno iš savo prosenelių – Mikalojaus Vainiaus Oranskio (1825 –1878) dokumentų kopijų iš Rusijos Senato archyvo, nuotraukų, buvome užrašę jo vyresnės kartos palikuonių prisiminimų. Peržvelgę šiandien lengviau pasiekiamą literatūrą supratome, kad jau dabar galime pateikti išsamesnę Vainių Oranskių giminės istoriją. Dėkojame Lietuvos heraldikos tyrinėtojui dr. Edmundui Rimšai už daugelį pastabų ir patarimų perskaičius knygos juodraštį. Jo dėka gimė be galo svarbus skyrius „Jo malonybių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto tarnyboje“, jis nurodė mums Lietuvos valstybės istorijos archyve esant svarbų XVI a. giminės pradininko antspaudą su herbu bei daugelį kitų dalykų. Numizmatikos klausimais konsultavo prof. Stanislovas Sajauskas, ačiū jam. Taip pat dėkojame prof. Alfredui Bumblauskui už tai, kad peržvelgė knygos juodraštį ir pritarė knygos išleidimui. Kviečiame pasivaikščioti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kartu su Vainių Oranskių gimine ir pajusti LDK lietuvių, ukrainiečių ir gudų persipynusios brolybės dvasią.“

Knygoje  pateikiamos įvairios istorijos, susijusios su karais, lobiais, net vieno nusikaltimo istorija.

SUCHODOLŲ ŠVENTIKO TĖVO NAUMO SKUNDAS DĖL TO, KAD PONAI ORANSKIAI MUŠĖ JĮ, KANKINO IR, PRIKAUSTĘ GRANDINE PRIE NUŠAUTO ŽMOGAUS LAVONO, PASODINO Į KALĖJIMĄ. VAZNIO APŽIŪRA IR PRANEŠIMAS.

1594 metų liepos mėnuo, 22 diena

Vladimiro Valdovo pilies teismo įstaigoje priešais mane, Joną Duboveckį, į pareigas paskirtą jo malonybės pono Zagorovskio, Vladimiro paseniūnio, Suchodolų tėvas Naumas  atpasakojo ir labai sunkiai ir verkdamas skundėsi ponais Oranskiais: Jonu, Tichnos sūnumi, Timočiu, Juknos sūnumi, ir Mykolu Hromyčičiu, Grigaliaus sūnumi, dėl to, kad štai dienos vakarykštės, ketvirtadienį, liepos mėnesį, dvidešimt pirmą dieną, šiais devyniasdešimt ketvirtaisiais metais, išvardinti ponai Oranskiai su savo tarnais, pavaldiniais ir padėjėjais užvažiavę greitai visu būriu į nuosavą žemę mano pono, jo šviesybės kunigaikščio Jurgio Čartoriskio, mane, iš Suchodolų, tautos teisės apsaugotą, asmenį dvasišką, žmogų ramų, niekam niekuo nenusikaltusį, apžiūrintį savo arimus ir jau namų link einantį, ten pat mane ponai Oranskiai prirėmę įkalbėjo, kad kažkokiam pašautam žmogui, kuris jau merdėjo, maldą palydų sukalbėčiau. Ir kai pats laisva valia jų prašomas priėjau prie to pašautojo, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties pasigavo mane, primušė ir į snukį davė, ir atvedę į Oranus grandine su tuo lavonu pašautojo, kuris jau buvo nebegyvas, sukaustė ir čia iki pilies palydėję į kalėjimą atidavė.

Ir mačiau aš pats tą šventiką į kalėjimą pasodintą ir apjuostą grandine, sukaustytą. Ir prašė mane minėtas šventikas, kad tas jo pasakojimas ir kas vaznio sužinota į knygas būtų įrašyta; ką aš įrašyti liepiau.

Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1594 metų Vladimiro pilies knyga, puslapis 560 (iš LDK senosios slavų kalbos išvertė K. Stalioraitis).

Kodėl Oranskiai šių dienų akimis žvelgiant taip negražiai pasielgė su šventiku Naumu iš Suchodolų?

Galbūt atsakymas glūdi 1577 m. liepos 11 d. Braclavo pilininko, Vladimiro horodnyčiaus, maršalo Bazilijaus Zagorovskio testamente, įtrauktame į Vladimiro pilies knygas. Testamentas rašytas totoriaus Mamajaus-murzos kalėjime, kuriame B. Zagorovskis atsidūrė patekęs į nelaisvę mūšyje su būsimo Krymo chano Mahometo Girejaus kariuomenės būriu Voluinėje prie Redkos kaimo. Maršalas mirė nelaisvėje 1580 m.

1577, LIEPOS 11

Aš Bazilijus Zagorovskis <…>, Braclavo pilininkas, jo malonybės Valdovo karaliaus maršalas, Vladimiro horodnyčius <…>. Kadangi pavedė mano globai žmoną ir vaikus ir turtą savo ponas Jukna Oranskis, tai atskirai jų malonybių, ponų geradarių savo, šiame mano testamente išvardintų, prašau, kad jie tą vargšę našlę ir vaikus savo švelniame apgynime turėti teiktųsi, neleisdami niekam jai skriaudų daryti. O kai dėl velionio pinigų, mano reikalams skirtų, tai perkant medų neišspaustą dvidešimt kapų grašių duota, kurių dalį šventikas iš mano Suchodolų, parduodamas vašką iš to medaus, pasiimti turėjo; todėl ir dabar jos malonybė, ponia dėdienė mano, pastangas dėti turi, kad tos dvidešimt kapų grašių lietuviškų, visos, su tais pinigais, kuriuos už vašką šventikas pasiims, surinktos būdamos į rankas šventiko Suchodolų saugojimui, atiduotos būtų. O kai pono Juknos vaikai metų savo [pilnametystės] pasieks, tuo metu, pagal valią jo, velionio žmonai ir vaikams jos visus pinigus, kaip ir popierius mano, viską šventikas iš Suchodolų gerų žmonių akivaizdoje atiduoti turi, nieko, ir mažiausio, prie savęs nepasilikdamas. (išvertė K.Stalioraitis)

Viduramžių grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai gal neatidavė tėvas Naumas testamente nurodytų lietuviškų grašių kapų Juknos Oranskio žmonai ir jų sūnui Timočiui Oranskiui?

Š.m. vasario 21 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, atsakydamas į nebeegzistuojančios Sovietų Sąjungos žinių agentūros TASS (Телеграфное агентство Советского Союза)  klausimus, išdėstė trumpą Ukrainos istorijos kursą su išvadomis bei vertinimais. Jis užtraukė seną giesmę apie vieną bendrą brolišką rusų – rusų ir ukrainiečių – tautą. Ši knyga turėtų jį gerokai sunervinti.

Slaptai.lt informacija

2020.03.02; 07:00