Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos

Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.

Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.

Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau  E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…

Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.

x  x  x

Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.

x  x  x

Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.

x  x  x

Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.

Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.

Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau:  karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.

Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.

Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.

Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.

Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:

Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…

x  x  x

Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.

x  x  x

Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.

Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).

Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).

Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.

x  x  x

Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.

…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).

Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.

Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:

O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:

Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!

Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!

Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2017.02.12; 09:05

Įdėmiai perskaičiau Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį "Lenkiškasis aisbergas: graži viršūnė ir grėsminga povandeninė dalis", paskelbtą šių metų rugpjūčio 18 dieną. Džiugu, kad korespondentas absoliučiai atvirai prabilo apie tikruosius dabartinės Lenkijos tikslus. Ne pavardės lenkiškais rašmenimis, ne palengvintų egzaminų lenkų tautybės asmenims reikalai rūpi Varšuvai. Lenkija labai rimtai ruošiasi naujai ekspansijai, artimiausiu metu mes itin skaudžiai patirsime, kas yra šių dienų polonizacija.

Tad apie Lenkijos ekspansinius tikslus būtina kuo atviriau kalbėti. Ir ne tik lietuviškai. Gal žurnalisto G.Visocko straipsnį derėtų išversti į lenkų kalbą? Juk būtų šaunu, jei apie šiuos skaudulius kalbėtume ne tik lietuviškoje, bet ir lenkiškoje erdvėje. Gal tokiu būdu lietuviškus skaudulius pavyktų parodyti konstruktyviai, draugiškai, partneriškai mąstantiems lenkams, gal taip Lenkijoje atrastume daugiau bendraminčių ir rėmėjų?

O dabar – apie istoriko Algirdo Grigaravičiaus publikaciją "Jono Basanavičiaus pažiūros į lenkus ir polonizaciją" , paskelbtą žurnale "Krantai" (2013 metų Nr. 2). 

Continue reading „Kaip polonizaciją vertino dr. Jonas Basanavičius?“

lukasenka_piktas

„Vietiniai Žečpospolitos gerbėjai neturi nei išteklių, nei smegenų, užtat turi didžiulį norą tapti vartojimo visuomenės dalimi. Niekinga. Išsaugant urvinę vadybą ir samtelio mentalitetą. Jiems atrodo, kad jie gali tam panaudoti Lenkiją ir Lietuvą taip pat, kaip tai daro su Rusija – mainant į žodį „brolybė“, – pareiškė liepos 24-ąją IA Regnum baltarusių politologas Nikolajus Mališevskis.

Jis komentavo ypatingą dėmesį, kurį demonstruoja Baltarusijos aukščiausioji vadovybė Žečpospolitos palikimui. Priminsime, kad 2012 metais sausio 6 dieną Baltarusijos Ministrų Tarybos patvirtintos valstybinės programos „Baltarusijos pilys“ rėmuose planuojama atstatyti keletą Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos magnatų, kurių dauguma buvo istoriniai Rusijos priešai, pilių.

Continue reading „Ekspertas: „Baltarusijos polonizuotojai“ prognozuojamai pavojingi neprognozuojamu bukumu“

Saulius-Stoma

Istorija kuria problemas, bet dažniausiai slepia savyje ir raktus joms spręsti. Ir turbūt, niekas nedrįs ginčyti, kad posakis „kas nenori pažinti savo istorijos, lieka amžinas vaikas“ yra labai taiklus. O vaikais, kaip žinia, lengva manipuliuoti.

Dabar staiga užputojusių Vilnijos problemų šaknys irgi slypi istorijoje. Taip jau keistai sutapo, kad politizuotas konfliktas dėl Vilnijos žmonių tapatybės ypač paūmėjo šiais metais, kurie yra dedikuoti Česlovui Milošui – didžiajam lietuvių kilmės lenkui arba paskutiniam lenkiškai rašiusiam lietuviui. Ir paskutiniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiui, kaip kartais sakoma. 

Continue reading „Tėvynės ieškojimas Vilnijoje“