aisčiai

Aktualijos

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Etnosavastis ir jos kontūrai

Niekam nekyla abejonių dėl mūsų protėvių kultūros sąsajos su sanskrito kultūra. Pastarajai irgi buvo būdingas tikėjimas magine žodžio galia. „Sanskritas“ („sukurtasis“) yra dievų kalba, dievų sukurtas ir žmonėms perduotas bendravimo su jais įrankis“, – skaitome „Religijų istorijos antologijoje“.

Ten taip pat pabrėžiama: „Tačiau šitoks kalbos sakralizavimas yra ne estetinis, o grynai sakramentinis“[1].

Šia citata noriu skaitytojo dėmesį atkreipti į tai, kad piliakalnių epochos kultūrai buvo ypač būdinga „gyvojo žodžio“ tradicija. Apie ją verta šiek tiek plačiau pakalbėti. O paskui suformuluoti ir kai kurias mūsų „istorinį atsilikimą“ paaiškinančias išvadas. Į pagalbą pasitelksiu anglų kilmės istoriką S. C. Rowell’ą.

Pastarasis yra sudaręs kryžiuočių kronikininko P. Dusburgiečio aprašytą įspūdį „apie neraštingus pagonis“, kurie stebėdavosi kaip „žmonės gali bendrauti raštu“. Anglų istorikas čia pat pastebi, kad P. Dusburgietis paprasčiausiai nesuprato prūsų bei lietuvių, kuriuos naujosios aplinkybės vertė praktikuoti rašytines sutartis, bet jomis netikėjusių (ir nesilaikiusių). S. C. Rowell’as nurodo liudijimus, bylojančius apie tai, kad žemaičiai dar XIII a. laikėsi papročio: „<…> jeigu vienas paduoda ranką kitam, tai jis sudaro garbingą taiką, kurios sulaužymas baustinas mirtimi“[2].

Mums tai patinka ar ne, tačiau priversti pripažinti: gal šiai „gyvojo žodžio“ tradicijai galėtume primesti „kaltę“, kodėl lietuviai, subūrę didžiulę imperiją, nepasirūpino (kaip kiti) savo raštu? Dar daugiau… Ko gero, lietuviui prisiliesti prie rašto buvo negarbinga. Ir visas tas raštų reikalas būdavo paliekamas svetimtaučiams. Žinoma, tikėtina, kad tarp pastarųjų pasimaišydavo ir vienas kitas lietuvių kilmės asmuo. Bet tai būdavo jau tapęs „svetimtaučiu“, t. y. priėmęs stačiatikių arba katalikų (lotynų) tikėjimą ir įsipareigojimą užmiršti „pagoniškąją“ kilmę…

Grįžkime prie aukščiau suminėtos ir G. Beresnevičiaus gana įdomiai aprašytos VI a. aisčių-baltų religinės reformos. Tikėtina: ji davė impulsą teritorinėms bendruomenėms labiau ritualizuoti (formalizuoti) praktikuotas šventes, kitas tradicines apeigas ir šiaip – bendruomenės susirinkimus. Tikėtina, kad kai kurie aisčių-baltų prigimtinės kultūros kontūrai kito lygiagrečiai su piliakalnių sklaida ir juose praktikuojamomis apeigomis bei susibūrimais.

Bet mes šiandien negalime aiškiau sakyti (vargu ar toks žingsnis įsivaizduojamas ir ateityje): kas pagimdė vadinamąją piliakalnių kultūrą? Ar pats piliakalnių supylimas ir tolesnė su jais susijusi bendruomenės gyvensena ar atvirkščiai? Tai būtų panašu į klasikinę dilemą: kam suteikti pirmumo teisę – kiaušiniui ar vištai. Tačiau nedvejodami galime tvirtinti: dėl piliakalnių – šventyklų užmaršties, dėl jų netgi piktybiškos, sąmoningai apmąstytos ir šimtmečius trukusios atskirties nuo kaimo teritorinės bendruomenės ir nuo prigimtinės lietuvių kultūros, labai ženkliai kito, kitokia kryptimi suko ir mūsų protėvių socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklai. Jie suko tapatybės, savasties išsibarstymo, nunykimo kryptimi… Prigimtinės matricos išsigimimo kryptimi. O tai reiškia mūsų protėviams įspaustą stigmą, kuri, lyg estafetės lazdelė, tapo iš kartos į kartą perduodama visam likusiam tautos gyvenimui.

Pavasaris Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisimenu dar vaikystės metais mokyklos elementoriuje skaitytą pasaką apie gandrą… Kažkuo tas paukštis neįtiko Dievui, kuris sprunkančiam iš Jo rankų nenaudėliui spėjo smūgiuoti, bet tik į užpakalinę dalį, kuri nuo to smūgio taip ir liko pajuodavusi… O kuo mes, kaip tauta, prasikaltome? Kodėl mes patys giriamės, tik su negatyvo gaidele, tuo, kad Europoje ilgiausiai nešiojome „pagonybės“ rūbą?.. Gal aiškiau apsibrėžkime, kodėl mums, lyg tam iškiliam paukščiui, liko pajuodęs (gal kitų pajuodintas) sparnas…

Taigi, nepaisydami primestos stigmos, mes – šiandien gyvenantys, turime ne tik teisę, bet ir prigimtinę pareigą (vardan savo esaties) neužmiršti protėvių. Turime teisę atskirais kontūrais ar eskizais nutapyti anų laikų gyvenimą. Turime teisę atsirinkti, įsivaizduoti, kuo ta gyvensena ne tik „vargo“. Bet ir kokiais aksesuarais puošėsi. Tačiau rimtai susimąsčius ar, apskritai, įmanoma pagauti tai, kas nuo mūsų nutolę šimtmečiais, o ne dešimtmečiais? Antai su dideliu vargu šių dienų jaunuolis gali įsivaizduoti, na, kad ir pokario (bolševikinius) metus, kurių pamatiniai kontūrai partizanų kūnais (miestelių aikštėse gulinčiais) yra giliai įsirėžę mūsų, nueinančios kartos, atmintyje ir jausenoje. Žodžiu, ar mano (kaip ir kitų į mane panašių) kvietimas susigrąžinti šimtmečiais nutolusios praeities vaizdą nedvelkia tam tikru minties avantiūrizmu?..

Tačiau dar kartą noriu pabrėžti: pasirinktam žingsniui žengti, t. y. erdviau ir drąsiau kalbėti apie apeiginės paskirties piliakalnius ir juos supusią ir jų statytojams jėgos davusią kultūrą esama pakankamo pagrindo. Žinoma, prigimtinė kultūra galėjo egzistuoti (ir egzistavo) ir be piliakalnių „pagalbos“. Betgi apeiginių piliakalnių atsiradimas, panašiai kaip į žemę sukalti poliai, sustiprino savitumu išsiskiriančio etnoso pagrindus. Išryškino aisčių-baltų kultūrai būdingus bruožus. Tai kodėl, minint piliakalnius, tegu ir su tam tikru rizikos laipsniu, nepabandžius rekonstruoti anų laikų kultūros kontūrų? Taigi… Savaip rizikuotinos rekonstrukcijos žingsniuotę pradėkime, na, kad ir nuo „ciklinio laiko“ sąvokos…

Senieji lietuviai, skirtingai nuo tuomečio urbanizuoto ir urbanizuojamo pasaulio, gyveno būtent pagal ciklinį laiką. Po pavasario ėjo vasara, po jos ruduo. Ėjo žiema ir vėl pavasaris… Kiekvieną iš šių visuotinai išgyvenamų metų sekos tarpsnių mūsų protėviai, pagal nuo seniausių laikų paveldėtą etnokultūrinės elgsenos tradiciją, skaidė dar į kelias Laiko ir Gamtos alsavimo atkarpas. Iš jų susidarydavo ilga, su sielos įsijautimu švenčiamų švenčių grandinė. Jos čia neišskleisime. O kas tais dalykais domisi, aiškesnį atsakymą gali surasti lietuvių prigimtinės kultūros tyrinėtojų: Jono Balio, Albino Kurtinaičio, Jono Trinkūno, Liberto Klimkos ir kitų etnologų darbuose.

Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvenimas pagal ciklinį laiką mus turi dominti ne vien piliakalnių laikais praktikuotos gyvensenos ar kultūros požiūriu. Vardan gilesnio savo praeities ir prigimties (tautos matricos) suvokimo ši kultūra turėtų mus dominti būtent savo esatimi, savo prasme. Pirmiausia privalu atkreipti dėmesį į tai, kad ciklinis laikas siūlė mūsų protėviams džiaugtis pačiu gyvenimu, juos supančia Gamta, gyventi jos kaita ir išgyventi jos kartotes. Kiekvienas sužaliavęs pavasaris tapdavo Amžinuoju Pavasariu, o rudens branda ir krintančių lapų šnarėjimas – Amžinuoju rudeniu, „provokuojančiu“ vėlgi pavasario laukimą… Buitis, kasdienybės rūpesčiai, negandos būdavo lengviau išgyvenami. O ir žmogaus siela įgydavo labiau pakylėtą alsavimą…

…Prisimenu savo vaikystę, paauglystę… Kokį džiaugsmą išgyvendavome išvydę parskridusį gandrą, sučiulbusius varnėnus! Buvo labai džiugu basomis atsistoti pašlaitėje ant ką tik nuo sniego išsivadavusios žemės lopinėlio ir pajausti gaivią jos spinduliuotę… Džiaugsmui, dienos pilnatvei užtekdavo mažmožio. Nors gyvenome pusalkani ir skurdžiai apsirengę…

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų protėviai priklausė civilizacijai, kuriai buvo būdingas Būties, o teisingiau išsireiškus – Rėdos Rato suvokimas. Rėdos sąvoka nusako egzistuojančią Visuotinę, Kosminę tvarką Kūrinijai (Darną, Dermę) ir jos paisymą. Rato sąvoka nusako amžiną visame kame atsikartojimą. Dieną keičia naktis, o mėnulis nenukrypdamas nuolatos sukasi apie žemę… Rėdos Ratas lietė kiekvieną žmogų ir tarsi savaime, be prievartos ženklų reikalaudavo iš jo laikytis amžinųjų Kosminės ir, žinoma, – žemiškojo gyvenimo tvarkos dėsnių – jų paisymo kiekvienos dienos darbuose.

Rėdos Rato suvokimas (ir jo įtvirtinimas dėka apeiginių piliakalnių) užtikrino protėviams jų giluminį ryšį ne tik su Kosmosu, bet ir su žeme ir jos ritmais. Tuo pačiu užtikrino ir turiningesnius žmonių ryšius, pripildė jų gyvenimą gamtine būtimi. Neleido suklestėti dominavimo principui žvelgiant į tai tiek socialine, tiek ir gamtos prasmėmis. Šį, gal skaitytoją ir varginantį teiginį, siūlyčiau atskirai apmąstyti lyginant mūsų dabartinį gyvenimą, kuriame dominuoja instrumentinis, t. y. vien apčiuopiamos naudos siekiantis protas.

Šioje palyginus glaustoje apybraižoje apie apeiginius piliakalnius skaitytojui priminsiu dar vieną aniems (ir vėlesniesiems) laikams būdingą etnosavasties bruožą. Tai nuolat etnologų darbuose kartojamą ir įvairiomis formomis išskleidžiamą Gyvybės Medį. Jį vaizduojančius elementus, o ir su jais susijusių įvairios augmenijos garbinimą dar XIX a. antrojoje pusėje yra detaliau aprašę senosios lietuvių kultūros tyrinėtojai L. A. Jucevičius, M. Davainis-Silvestraitis ir kiti.

Gyvybės Medžio čia neaptarinėsime. Pateiksiu tik vieną detalę – iliustraciją, kuri, mano supratimu, yra „atkeliavusi“ iš ten – iš apeiginių piliakalnių epochos ir atlikinėta kalendorinių švenčių metu ir, keistu būdu, užsilikusi iki vėlesniųjų laikų… Pasiremsiu prof. P. Dundulienės iš kitų šaltinių surinkta ir apibendrinta medžiaga.

Birželio pabaigoje būdavo švenčiama vadinamoji Vainikų (Vainikinių) šventė. Tos dienos vakarą „jaunimas eidavo su degančiais fakelais į mišką, pindavo vainikus ir puošdavosi jais galvas, – rašo profesorė. – Paskui susirasdavo du jaunus berželius ar liepaites, palenkdavo viršūnes ir jas supindavo. Pro tuos vartus iš abiejų pusių poromis eidavo merginos ir vaikinai… Vainikų šventėje žemaičiai senu papročiu iš vakaro atsiveždavo jaunų berželių troboms ir bažnyčiai puošti… Taip derinosi senovinis beržo kultas su katalikų šventėmis.“[3]

Vardan tiesos dera pastebėti, kad Gyvybės Medis (jo kultas) surandamas ir slavų mitologijoje. Betgi mes šiandien gerai žinome, jog šis etnosas, su savo išskirtiniais bruožais Europos erdvėje pasirodė keli šimtmečiai po Kristaus. Betgi žinome ir tai, kad vienas iš sudedamųjų šio etnoso komponentų buvo būtent aisčiai-baltai. Ir kad kiti tos „etnomišrainės“ (atsiradusios po hunų įsiveržimo) komponentai tokio ryškaus „aksesuaro“, kaip Gyvybės Medis, neturėjo. Tai papildomas įrodymas apie jo (Gyvybės Medžio) ilgaamžiškumą, gyvybingumą.

Beje, dėl medžių kulto…

Ąžuolas – stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip viskas keistos skubos tvarka keičiasi! Lietuvių visuomenėje baigia išnykti net ąžuolo kultas. Pavienius laukuose augančius ąžuolus sovietinių laikų traktorininkai ir melioratoriai, sakyčiau, nesąmoningai, su prigimtine pagarba juos aplenkdavo. Nuo seno buvo įsisąmoninta – tai šventas, ypatingą gyvybingumą skleidžiantis medis. Dabar laukai nuo jų „apvalyti“ suklestėjusio verslo…

Vos prieš pusšimtį metų išdūlėjo, nunyko ir berželio kultas. Dar mano vaikystės ir paauglystės metais jais puošdavo ne tik bažnyčios vidų. Mirusiojo karstas visada buvo vežamas apkaišytas jaunais berželiais… O ir gegužinių (kaimo šokių) aikštelės būdavo apsmaigstomos tais medeliais. Jie gegužinės dalyviams „įpildavo“ ir kitokios, lyg ir atsakingesnės nuotaikos…

Šį lyrinį nukrypimą apie berželį baigsiu jį apdainuojančios sutartinės žodžiais:

            Liūdi berželis

            tata.

            Liūdi žaliasai

                                  tata.

            Kartu kirta,

                                  tata

            Pumetciesleli,

                                  tata.

            Pilkai gegutei,

                                  tata.

            Margai lakštutei,

                                  tata…[4]

Tikėtina, labai tikėtina, kad tie žodžiai – tai brangi relikvija, ataidėjusi iš apeiginių piliakalnių epochos. Ir kad patys piliakalniai Vainikinių ar kitos šventės proga būdavo puošiami jaunais berželiais. Ir kad ant piliakalnio vainikais pasidabinęs jaunimas rypuodavo ir sušokdavo sutartines. O gal ir suktinius…

Piliakalnių epochos žmonės nevartojo literatūrinio rašto. Bet tikėtina, kad rūnraštis buvo. Ir juo išreikšdavo svarbiausias nuostatas bei įvykius. Kultūros, ypač istorinės atminties tęstinumas buvo grindžiamas ne tik griežtomis tradicijomis, bet ir iš kartos į kartą perduodamo gyvojo žodžio grandine.

Vardan mūsų prigimtinės kultūros pagarbesnio supratimo, galime susimąstyti ir apie tai, ar galėjo kažkas būti panašaus į Dekalogą? Į tam tikrą griežtą sistemą suvestus moralinius principus. Kurių pažeidimas grėsdavo bausmėmis, iki pat prasižengusiojo savo paties pagal egzistavusią tradiciją pasikorimo… Prieš formuluojant atsakymą į štai tokį klausimą, įsigilinkime į evoliucionisto Darvino nuotykį… Lyginamoji etnologija neretai pateikia atsakymų kryptį, kuri tyrėjui palengvina jo sunkų paieškų darbą.

…Darvinas, keliaudamas „Bigliu“ aplink pasaulį, stabtelėjo Ugnies žemėje (piečiausioje Pietų Amerikos vietovėje). Ten jis susitiko su gentimi, kuri, jo nuomone, gyveno be jokių civilizacijos požymių, beveik kaip gyvuliai. Taip juos ir aprašė… Vėliau į šią žemę atkeliavę krikščionių misionieriai, pagyvenę kartu su tais „laukiniais“ žmonėmis, įsitikino: visai nežinodami krikščionybės akcentuojamo Dekalogo, jie griežtai laikėsi devynių Dievo įsakymų, išskyrus dešimtąjį – „nevok“… Nes nebuvo ko ir iš ko vogti…[5]

Šiuo intarpu norėjau skaitytojo dėmesį atkreipti ir į tai, kaip europocentristinių pozicijų besilaikantis asmuo gali lengva ranka apkaltinti bet kokiomis blogybėmis jam nesuprantamos, nepažintos kultūros žmones… Priverstas prisipažinti: ne nustembu, bet apstulbstu, kai šitaip ar panašiai pasielgia kai kurie mūsų vadinamieji intelektualai (tarp jų – ir istorikai), vertindami ikikrikščioniškąją savo protėvių kultūrą.

Bet dar, nors trumpam, sugrįžkime prie „ciklinio laiko“…

Lieku įsitikinęs, kad pamatine vertybe arba išeities pozicijomis imant ciklinį laiką ir palyginus su tuo gyvenimu, kurį mums šiandien diktuoja linijinis laikas, mes geriau, išmoningiau galime suvokti ir senąsias kultūras, tarp jų – ir mūsų protėvių gyvenseną… Bet nenoriu likti ir retrogrado (konservatoriaus, tebesiorientuojančio į praeitį) pozicijose. Todėl skaitytojo iš karto atsiprašau. Taip… Pranašumų linijinis laikas duoda su „kaupu“. Juos vos ne kiekvienas pyplys (darželio auklėtinukas) galėtų įvardinti užlenkdamas savo rankelės pirštelius… Bet mes šiame tekste kalbame kitokia kalba (siekiame žvelgti į kitą Mėnulio pusę…).

Manau, kad nereikia didelio išmanymo (proto) suvokimui: gal „jisai“, tas gyvenimas pagal linijinį laiką, kaltas na kad ir dėl nūdienos pasaulį apnikusių, logika nepaaiškinamų prieštaravimų ir vartotojiškos (profaniškos) orientacijos. Dėl grynai instrumentinio (be etikos) proto dominavimo. Ir – neįtikėtinos skubos. Kur? Vardan kokių tikslų vyksta toji visuotinai, su kažkokia aršia karštlige skatinama skuba? Ir tos skubos vos ne visuose lygiuose ir teritorijose sukeliamos nuolatinės peštynės?.. Gal iš tiesų nemažai teisybės esama arabų pasakoje apie iš butelio išsprūdusį Džiną?

Arba krikščionybės mite – apie nuo Pažinimo medžio nuskintą, suvalgytą obuolį ir kaip bausmė už tai – pirmųjų žmonių (tai reiškia ir visos žmonijos) išvarymą iš Rojaus?..

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.09.22; 15:28

[1] Religijų istorijos antologija. II dalis. – Vilnius, Vaga, 2002, p. 75.

[2] Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. – Vilnius, Baltos lankos, 2001, p. 154–155.

[3] Dundulienė, Pranė. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje. – Kaunas, „Šviesa“, 1994, p. 103.

[4] Dundulienė, Pranė.., p. 105.

[5] ЭнциклопeдичecкийcлoвapьБpoкгayзa и Eфpoнa. – Mocквa, Teppa, 2001.

AktualijosSkaitomiausios

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai

Visi tikėjimai, visos religijos – lokalios ar vadinamos pasaulinėmis išreiškia visiems žmonėms giminingą jauseną. Toji jausena susijusi su žmogų supančios aplinkos, artimo ir tolimo pasaulio paslaptingumu, su Gamtos stichijomis ir jų nenuspėjamumu. Su paties žmogaus esatimi.

Tokią jauseną galima atsekti per pačių įvairiausių formų bei pobūdžio religinių pažiūrų praktikavimą. Nuo fetišizmo ar animalizmo (atskirų daiktų ar gyvūnų garbinimo) iki budizmo (Dievo esaties suvokimo savyje); nuo šamanizmo (įtikėjimo burtų ir apeigų galia) iki krikščionybės (teigiančios Dievo esatį Trejybėje); nuo sintoizmo (Gamtos garbinimo) iki islamo (akcentuojančio visur ir visada esantį, žmogaus protu nesuvokiamą Alachą…).

Visos šios religinės pažiūros yra grįstos supratimu apie egzistuojančią Dvasinę Substanciją ir jos įtakojamą Tvarką (senovės lietuvių vadintą Rėdos Ratu). Tik vienos iš jų visa tai suvokia savo kaimo ar genties ribose – primityvaus pasaulio ribose, o kitos – kartu su pasiektu civilizacijos lygiu, peržengia teritorines ir laiko ribas. Tampa valstybę ar ištisas jų grupes integruojančia, kryptingą moralumą puoselėjančia jėga.

Štai taip mąstant, pretenzijos, kurias reiškia viena kuri iš religijų (ypač vadinamų pasaulinėmis) būti vienintele ir teisinga, vargu ar pamatuotos. Panašiai kaip ir žmogaus (mokslo!) pastangos suvokti milijardais galaktikų išpintą Pasaulį. Jo begalybę, amžinybę ir prasmę…

Na, o šitokias laisvamaniškas mintis išsakau norėdamas patikinti skaitytoją, jog aš, rašydamas apie mūsų protėvių religines pažiūras bei papročius, nesiekiu kokio nors jų idealizavimo. Esu vedinas vien noro atkreipti dėmesį į tų pažiūrų esmę, į jų išskirtinumo bruožus. Man regis, kad atidžiau pasikapstę tuose bruožuose galėtume surasti pėdsakų iš visų aukščiau suminėtų religinių pažiūrų reiškimo formų. Įdomu susimąstyti: kokiais dvasinės kultūros rūbais būtų pasipuošęs protėvių pasaulis, jeigu jis tokiu ženkliu laipsniu nebūtų paveiktas rusifikuotos stačiatikybės ir polonizuotos katalikybės?.. Betgi istorija vadovaujasi savais, žmonėms beveik nepavaldžiais dėsniais.

Visai natūralu, kad kalbant apie apeiginius piliakalnius bei jų paplitimą tiesmukiškai susiduriame su bene svarbiausia, ašine problema – religinėmis pažiūromis. Jeigu ant piliakalnių vyko apeigos ir buvo aukojamos aukos, tai kam jos buvo adresuotos? Į tokį klausimą sunku atsakyti jau vien dėl tos priežasties, kad egzistuoja visuotinai paplitusi nuostata, jog mūsų protėviai, kaip ir daugelis ikikrikščioniškųjų religijų, priklausė politeistiniam (t. y. daugiadieviui) pasauliui. Ar tikrai taip? Ar šiame kategoriškame teiginyje nėra spragų? O gal imkime ir, į šalį nustūmę įsitvirtinusias dogmas, pasižvalgykime erdviau? Gaudykime istorijos spindulius, kuriais kibirkščiuoja atskiros detalės.

Taigi, kaip mūras įsitvirtinusioms pažiūroms galime priešpastatyti įrodymų, jog galėjo būti kitaip. Kad protėvių religinėms pažiūroms buvo būdingas dualizmas. Tai yra, kad bendrajame pasaulėvaizdyje taikiai sugyveno dvi pagrindinės kryptys. Kad šalia visais būdais išgarsinto politeizmo (daugelio dievų garbinimo) egzistavo (nesireklamuodamas) ir monoteizmas, t. y. vienos, aukščiausios dieviškosios substancijos suvokimas… Prisipažinsiu: apie tai ne kartą savo tekstuose buvau užsiminęs. Bet esmingiau neišskleisdamas pačios problemos, pasitenkindavau įvardinęs daugeliui žinomus ir suprantamus tokius teonimus (dievovardžius), kaip: Pirmapradis, Pradžiapatis, Žvaigždikis, Aukštėjas, Viešpats ir kt. Neužmiršdamas pridurti, kad visi šie teonimai reiškia Vieną ir Tą patį, ir kad jie liaudies kalboje ir atmintyje „užsiliko“ ne šiaip sau… 

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O štai šioje apybraižoje monizmo hipotezės įtvirtinimui skirsiu daugiau dėmesio. Intrigos vardan pateiksiu porą gana įdomių, informatyvių pavyzdžių.

Pirmaisiais po žemaičių krikšto metais (1418 m.) į Lietuvą pasižvalgyti buvo atvykęs popiežiaus atstovas kardinolas Petras d’Ailis. Garbingas vizitatorius atkreipė dėmesį į tai, kad Saulė buvo vadinama Satvara (Sutvėrėja – R. G.) ir kad ji priklausiusi pagrindinių dievybių grupei. Svečiui buvo paaiškinta, kad „pagonys“ Satvarą garbina kaip esybę, gaivinančią pasaulį, suteikiančią jam dvasią[1]. Įdomu pastebėti ir tai, kad garbusis kardinolas neaptiko šventyklų, kurios būtų skirtos garbinti Satvarą ar kurias kitas dievybes. Jį tas faktas tikrai turėjo nustebinti, nes pagonys graikai ir romėnai atskiroms dievybėms skirtas šventyklas turėjo ir ten joms aukodavo aukas. Taigi, Romos vizitatorius susidūrė su visai kita, jam nepažįstama „pagonybės“ atmaina. Gaila, kad išnašoje nurodytas mano cituojamas autorius, suradęs šaltinį, kuriame minimas šis faktas, neišskleidė kitų detalių, galėjusių būti minėto kardinolo ataskaitoje.

Antras atvejis mums rūpimu klausimu įdomesnis, turtingesnis. Tai mums, lietuviams, gerai pažįstamo lenkų keliautojo Jano Lasickio pasakojimas.

Mėgęs keliauti po Europą, šis asmuo užklydo ir į Žemaitiją (XVII a.). Po šios kelionės J. Lasickis savo veikale įvardino net 76 dievybes, kurias garbinę žemaičiai[2]. Jų neatkartosiu. Tai seniai padaryta kitų autorių (ir mano) tekstuose. Bet į dvi aplinkybes skaitytojo dėmesį atkreipsiu. Pirma, jisai apie dievybes ir jų gausą išgirdo ne iš bajorų, bet iš tuometinės modernios kultūros „paraštėse“ gyvenančių baudžiauninkų.

Svarbiausia yra antroji aplinkybė. J. Lasickis neatsargiai prasitarė, kad žemaičiai labai pagarbiai, šalia kitų dievybių, į jų panteoną yra įvedę ir „Auxtheią Vissagaistį“… Pritariu garbiojo lituanisto ir politiko A. Patacko nuomonei, kuris, kruopščiai sudėliojęs visus argumentus į vieną, siūlo Auxtheią Vissagaistį transkribuoti (kaip yra padaryta) ne į Aukštėją Visad-esantį, o į visur esančią, viską persmelkiančią, amžinai gyvuojančią Dieviškąją Substanciją. Taip teigdamas A. Patackas remiasi net pačiu J. Lasickiu, kurio frazę (su neaiškia pradžia) čia pridedu: „..šalia to, kuris yra jiems (= žemaičiams valstiečiams) Dievas Auxtheias Vissagaistis – visagalis ir aukščiausias Dievas – tie, kurie dar nepažino tikrojo krikščionių dievo, garbina daugybę zemopacios, tai yra žeminių (dievybių)“[3]. Šioje frazėje matome lyg ir besipainiojantį patį Janą Lasickį – lyg ir norintį pripažinti pas žemaičius-lietuvius egzistavusį monizmą, bet ir čia pat bandantį tai paneigti.

Šia proga dera pastebėti: krikščionybė, perėmusi iš judėjų religinės dogmatikos „estafetę“, Dievą ir jo apsireiškimą žmonių pasaulyje aiškino visai kitaip, nei tai buvo būdinga aisčiams-baltams. Jiems tas aiškinimas buvo svetimas, nesuprantamas. Ir – net nereikalingas…

Jeigu jau leidžiamės į teofilosofiją, tai nusileiskime žemiau ir susimąstykime: kodėl krikščionybė siūlo tokią daugybę šventųjų, kuriuos reikia garbinti? Ir tik dėl to, kad pagarbintume Aukščiausiąjį?.. Tai gal panašią teisę palikime ir seniesiems lietuviams, kurie turėjo savąjį šventųjų arba dievybių (garbintinų subjektų) panteoną…

Lietuvių tautos mitologijoje ir, aplamai, dvasinės kultūros atmintyje yra užsilikę detalių, kurios leidžia manyti, kad mūsų protėviai, jų pasaulėžiūrai, pasaulėjautai atstovavę žyniai, vaidilos, kriviai būtent štai taip suvokę Visatoje egzistuojančią Dieviškąją substanciją, atitinkamai ir elgėsi. Elgėsi nesiekdami kokiu nors būdu Ją „konkretizuoti“, išskyrus Gamtą ir su ja susijusių stichijų įvardijimą, išskirtinį vertinimą ir joms rodomą pagarbumą.

O gal kai ką, vaizdumo dėlei, imkime ir sukonkretinkime.

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienas iš krikščionybės teiginių skelbia, jog Dievas – tai amžinasis meilės viskam, kas gyva ir negyva, šaltinis… Manau, kad šis teiginys, gal net didesniu įtaigumu, taikytinas ir anų laikų mūsų protėviams. Tikėtina, kad jie per Gamtos ir jos reiškinių pajautą betarpiškiau suvokdavo Meilę skleidžiantį šaltinį, kurį, priklausomai nuo teritorijos ar genties, vadino įvairiais vardais. Iš visų mums žinomų teonimų (Dievo vardų), ko gero, esmę geriausiai išreiškia jau suminėto Aukštėjo Visagaisčio vardas. Bene svarbiausia čia pabrėžti, kad šis, o taip pat ir kiti Dievo vardo „pagoniškieji“ analogai lietuvių liaudies atmintyje užsiliko net iki XVII–XVIII šimtmečių. Šis faktas lyg ir tiesiogiai liudija apie tai, kad apeigose, kurios vykdavo ant piliakalnių, buvo vartojamas Vienintelio visatą bei pačių žmonių gyvenimą Tvarkančiojo vardas.

Apeiginiai piliakalniai buvo pilami tam, kad sustiprintų papročių ir tradicijų pagrindus; praturtintų visą žmoniškųjų santykių sistemą. Suprantama – neišskiriant ir meilės. Čia nekalbėsime apie merginos ir jaunuolio jausmus. Nekalbėsime ir apie moters (žmonos) ir vyro santykius (tiesa, šiek tiek vėliau jie bus paliesti). Pabandysime į meilės jausmą pažvelgti plačiau.

Štai: amžių išbandymus atlaikiusios liaudies dainos. Jų gausa. Jų lyrika… Jos siūlo mums žymiai turtingesnį turinį nei mes šiandien išmanome (ir turime pajėgumų išmanyti) apie aną, tas dainas gimdžiusią epochą. Bet jaučiame: iš „pražilusių“ dainų alsuote alsuoja viską lydinti, viską perskrodžianti Meilės pajauta[4]. Ją supraskime kaip savotišką dialogo su supančiu pasauliu atmainą. Tikėtina: piliakalnių epochos laikais mūsų protėviai gerbė ir mylėjo be poilsio triūsiančią bitutę ir laukuose vilnijančius javus; jų pačių iškeptą, šventumu alsuojančią duoną ir iškilesnį akmenį, įžvelgdami jame subtiliosios energijos pradą. Jie gerbė, mylėjo eiklųjį kario žirgą ir palaukėje išsišakojusį ąžuolą, svyruoklį beržą ir jautriąją drebulę…

Platesnė ir didesnė Meilės pajauta žmogų daro tauresniu, o jo gyvenimą – prasmingesniu. Būtent apie visa tai galime surasti seniausiose liaudies dainose.

Taigi… Tikėtina, jog dėka apeiginių piliakalnių sumąstymo ir jų sklaidos, mūsų protėviai įgijo savasties įtvirtinimui papildomų bruožų. Įgavo galimybę stiprinti savo prigimtinius saitus ne tik su Gamta, bet ir su už jos egzistuojančia Viešpatija. Taip pat manytina, kad aisčiai-baltai minėtos reformos (piliakalnių sklaidos) laikais jau pažinojo krikščionybę. Žinojo, kad ji vadovavosi kanonine doktrina, jog tai, kas yra Žemėje, yra trapu ir laikina. Kad pasirengimas „amžinajam gyvenimui“, kaip buvo teigiama krikščionybės, negali būti saistomas su prisirišimu prie žemiškojo. Galbūt dėl tos priežasties krikščioniškajame pasaulyje žmogaus gimtinė, gamta, net pats kraštovaizdis nesulaukė nei deramo dėmesio, nei deramos pagarbos. Gamta nesulaukė įvertinimo bendrame etnokultūros (tautų) formavimosi bei socializacijos procese. Gamta buvo „išstumta“ ne tik iš tautos, bet ir iš Europos vystymosi platesnio suvokimo… Natūralu, kad tokia ideologija buvo principinis iššūkis tiems, kurie gyveno gamtojauta, kosmojauta; kurie kitais pagrindais tvarkė savąjį gyvenimą.

Taigi, baltų religinę reformą ir su ja susijusį apeiginių piliakalnių paplitimą dera vertinti dar ir kaip atsaką į savajai egzistencijai susiformavusią gana grėsmingą anų amžių geopolitinę, georeliginę situaciją. Dera pastebėti ir tą faktą, jog būtent su krikščionybės pagalba, tarsi naują kvėpavimą įgavusi Romos imperija toliau tęsė „savo darbą“. Iki aukščiau minėtos aisčių-baltų religinės reformos ji jau buvo „prarijusi“ ženklią dalį pietinių ir vakarinių žemių, kuriose nuo seno gyveno aisčių superetnosui priklausiusios gentys, tarp jų – ir istorijos šaltiniuose minimi geruliai. Jų žemės driekėsi į vakarus nuo dabartinio Berlyno (kai kas šio miesto vardą kildina būtent iš Gerulyno…).

Tuometė geopolitinė situacija buvo tokia, tarsi germanams ir slavams (būsimiems lenkams) veržtis į aisčių žemes vartai buvo atkelti savaime… Mąstant istorijos mastais, nuo Prahos pusės ryškesniais etnokultūriniais bruožais apsireiškusios (III–V a.) slavų padermės atmaina (būsimieji lenkai) slinko Oderio ir Vyslos tarpupiu, Vyslos baseinu link Baltijos jūros. Jie neturėjo aisčiams būdingų istorinių šaknų. Todėl jie buvo laisvesni ir, supratę Romos jėgą, apdairiai paskubėjo priimti krikščionybę. Nemažiau grėsminga banga, su aisčiams-baltams svetima religine pasaulėžiūra, slinko ir iš rytų, nuo Bizantijos pusės. Vėlgi su aiškiu slavų padermės, tik kito kvapo pavidalu. Ir vėlgi – lengviau prisiėmę (prisidengę) galingos imperijos religija.

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Ta proga drįstu išsakyti dar vieną šventvagišką mintį…

Šiandien krikščionybėje tebepasakojama istorija apie Adomą ir Ievą, jų išvarymą iš Rojaus (apie visiems laikams nubaustą žmoniją). Tebeakcentuojamas Dievo – Jėzaus Kristaus ir Jo motinos šv. Marijos kultas ir pan.

O gal būtent čia, tuose supermoderniam mąstymui sunkiau suprantamose istorijose, slypi viena iš pamatinių priežasčių, kodėl tradicinis krikščioniškasis pasaulis taip sparčiai laisvamanėja? Nebegelbsti išmintingų popiežių apaštalavimo pastangos.

Betgi… Mes savo akimis taip pat matome ir širdimis išgyvename kitą Mėnulio pusę – kaip yra griaunamos ilgus šimtmečius statytos ir prie tautų prigimtinės kultūros glaustos krikščioniškosios dvasinės kultūros konstrukcijos.

(Bus daugiau)

2017-09-16

[1] Bartninkas, Mindaugas. Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai. – Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1993.

[2]Lasickis, J. Apie žemaičių dievus. – Vilnius, Mintis, 1969.

[3] Patackas, Algirdas. Litua. – Vilnius, Versmė, 2013.

[4] Aš ne kalbininkas. Bet man keistu ir nepaaiškinamu klausimu išlieka pati „meilės“ sąvoka. Yra tautų, kurios turi po keliolika ar net daugiau „meilės“ sąvokos atmainų priklausomai nuo to, su kuo žmogus pina savo dialogą…

Aktualijos

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas

Aiškumo vardan, apie ką ir kaip pradėjome kalbėti, ir toliau kalbėsime, prisiminkime žydų sinagogas. Būtent tokį vaidmenį, kaip čia rašau apie mūsiškuosius apeiginius piliakalnius, jos ir atlikdavo (atlieka). Šalia ritualinių apeigų, žydų bendruomenė, susirinkusi savo teritorinėje šventykloje, spręsdavo ir grynai pragmatinius dalykus; gyvenimo tėkmėje išryškėjusius klausimus, kurie galėjo būti sprendžiami bendru sutarimu.

Suprantama, kad šitaip elgiantis susigiminiuodavo, susicementuodavo visa bendruomenė. Na, šiuo atveju prisiminkime kad ir Sandoros šventę, kurią, derlių nuėmus, švęsdavo vakariniai aisčiai-baltai. Ko gero, švęsdavo ant savo supiltų piliakalnių.

Jau esu prasitaręs, kad ir lietuviškoji piliečio sąvoka sietina ne su pilimi, bet su pačiu piliakalniu, kaip gyventojus buriančiu, juos integruojančiu ir jų „balsą“ girdinčiu centru. Apie tai, apie aplink piliakalnį susibūrusios bendruomenės socialinę organizaciją, apie jos struktūras, ypač tas, kurios puoselėjo žmonių dvasinę jungtį, tos jungties kultūrą, toliau ir kalbėsime. Mums rūpi kaip, kokiais būdais, kokių struktūrų pagalba buvo užpildoma žmonių kasdienybė aukštesnėmis, nei vien pilka buitis, prasmėmis. Mums rūpi oponuoti tiems, kurie iki šiol (neatsipeikėję!) senuosius lietuvius įsivaizduoja buvus barbarais tikrąja to žodžio prasme. Mums rūpi nagrinėti ir tuos klausimus, kurie ne tik plačiajai visuomenei, bet istorijai ir kultūrai artimesnio profilio specialistams nelabai žinomi, pridengti kitais rūpesčiais…

Pats mąstymas apie piliakalnius, kaip platesnės paskirties centrus, įsiūlo įvairių argumentų. Tarp jų – ir vadinamoji visuotinai žinoma tautų kraustymosi karštligė. Dėl jos priimta kaltinti hunus (III–V a.). Neginčytina: įsiveržę jie sujaukė, savaip „perdirbo“ vietinių genčių tradicinį gyvenimą. Bet, kaip rodo archeologiniai ir kiti šaltiniai, esama pagrindo manyti, kad „kraustymosi liga“ buvo susirgę ir rytiniai, pietrytiniai ir net pietiniai mūsų protėvių giminaičiai.

Apie menamų giminaičių klajones, jų trajektorijas randame rimtų įrodymų akad. Eeugenijaus Jovaišos monografijose, kitų istorikų darbuose. Tarptautinį pripažinimą įgijusi mūsų tautietė dr. Jūratė Statkutė de Rosales (gyvenanti ir dirbanti Venesueloje) drąsiai ir, pasakyčiau, gana argumentuotai kelia hipotezę, jog ostgotų ir vestgotų pagrindą sudarė būtent pralietuvių giminaičiai. Iš visuotinės istorijos žinome, kad jų armados V a. buvo net du kartus užėmusios Romą[1]. Šiame leidinyje gvildenamos temos kontekstas tarsi savaime įpareigoja išsakyti samprotavimus apie tai, kokios priežastys vertė „mūsiškių giminaičių“ klajones ir ypač jų dalyvavimą žygiuose prieš galingąją Romos imperiją.

Nemunas nuo Punios piliakalnio

Atsargiai galima pastebėti, kad arčiau mūsų žemių gyvenusių genčių migraciją galėjo paskatinti „demografinis sprogimas“. O jį, vėlgi savo keliu, galėjo gimdyti tradicinis saikingas, prabangos vengiantis, o taip pat visus vienijantis (dabar sakytume: visuotinio gerbūvio siekiantis) gyvenimo būdas. Galima formuluoti prielaidą, kad užsikrėtusieji nomadine (klajoklių) dvasia susidurdavo su gentimis, kurios savo dvasine kultūra bei socialine organizacija buvo padrikesnės, mažiau savyje integruotos.

Na, o mąstant apie, sakyčiau, strateginį, karinį susidūrimą su Romos imperija, motyvų galėjo būti dar ir kitokių. Kaip žinome, Roma atstovavo (ir kūrė) ne tik civilizuotumą. Ji atstovavo būtent urbanistinę civilizaciją, kuri buvo grindžiama vos ne priešingomis, nei „antroji pusė“, dvasinio, moralinio gyvenimo vertybėmis. Neatmeskime ir argumento, kad Roma atvirai demonstravo ir imperialistinę, vėliau krikščionybės skleidimu pridengtą agresiją. Ji siekė primesti savo principus ir gyvensenos būdą kitiems, kitaip suvokiantiems pasaulį.

Beje, įdomus yra akad. E. Jovaišos pastebėjimas. Išanalizavęs šūsnį įvairių šaltinių, jis teigia, jog prekybiniai ryšiai tarp aisčių-baltų ir Romos buvo gana intensyvūs. Pirmoji pusė garsėjo kailių, gintaro, vaško, antroji – įvairių metalų tiekimu. Istorikai pastebi ir tai, kad Roma vis dažniau ir dažniau ėmė pažeidinėti priimtų sutarčių „raidę“[2]. Neatmeskime ir tos prielaidos, jog tiesiog plėšikavimu pagrįsti karo žygiai buvo tuometinio pasaulio sudedamoji dalis. Sakytume, netgi pačią civilizaciją ir kultūrą skatinančioji dalis… Bet toliau šia tema nesiplėsime, nes ir šiaip gerokai nutolome nuo pagrindinės.

Atsiprašydamas skaitytojo už šį, lyg ir nuo mūsų temos nuslydusį intarpą, nors ir pavėluotai atsakau į klausimą: o kas gi buvo tie mūsų protėvių giminaičiai, kurie – tikėtina – prisijungė prie žygių prieš Romą ir kitiems primetamą jos valią (civilizaciją)? Esama istorinių šaltinių, kurie kalba apie V a. ištuštėjusias sūduvių ir ypač pietinių galindų žemes. Štai pastarųjų, t. y. galindų, nediskutuotinus pėdsakus nūdienės Ispanijos šiaurės vakarų žemėse suranda ne tik drąsioji dr. Jūratė Statkutė de Rosales, ne tik lituanistinėmis įžvalgomis garsėjęs signataras Algirdas Patackas. Tuos pėdsakus suranda ir priekaištų už panašius teiginius kitiems prieš tai nešykštėjęs akad. Eugenijus Jovaiša…

Savitą nuotykį prieš keliolika metų išgyvenau su ekskursantų grupe apsilankęs Ispanijoje, Toledo mieste (šalies centrinė dalis). Mums parodė piešinį ant paminklo, datuojamo VII–VIII a. Vietinė ekskursijų vedlė atkreipė mūsų dėmesį į šokančių moterų išpūstus sijonus, tarsi šoktų šokį panašų į suktinį, kuris niekada nebuvo būdingas ispanams. Tada dar nesidomėjau senųjų lietuvių kultūra. Dabar gi matytą piešinį aiškinčiau kaip į Ispaniją „nupėdinusių“ galindų pėdsaką. Ši gimtąjį kraštą palikusi gentis, pakeliavusi „šen bei ten“, ilgainiui įsikūrė šiaurės vakarų Ispanijoje. Tame krašte nekalbama ispaniškai. Anot A. Patacko (kuris ten lankėsi), tenykščių gyventojų antropologiniai bruožai primena mūsiškius. O ir tautoraščio, liaudies audinių piešinys beveik tapatus lietuviškajam…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Platesnį vertinimą aplinkybių, kurios lėmė kodėl ir kaip tie mūsų protėvių giminaičių pėdsakai ten atsidūrė ir kaip jie šiandien atrodo, palikime nuošalėje. Mums rūpi pastebėti ir pabrėžti, kad laisvanoriška valia ištuštėjus „giminaičių“ žemėms, pietinis (o iš dalie ir pietrytinis) būsimos lietuvių tautos ir jos valstybės sparnas tapo atviras ir sunkiai apginamas nuo svetimos kultūros įsiveržėlių. Pakanka prisiminti, na tegu ir vėliau įvykusią, prūsų genčių, šios anais laikais besiformuojančios politinės tautos tragediją. Jos kaltininkai, kaip žinome, buvo visos katalikiškosios Romos remti pikčiausi „pagonių“ naikintojai kryžiuočiai.

Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, tarsi savaime iškyla įžymaus religijotyrininko ir tautotyrininko Gintaro Beresnevičiaus asmenybė. Jis įdomiai ir motyvuotai yra rašęs apie baltų religines reformas. Palyginus gana plačiai jis rašė apie vieną iš paskutiniųjų, pradėtą VI amžiuje[3]. Jo veikale pateiktas gana įtikinamai sukonstruotas tos reformos aprašas. Visas tekstas tiesiog skatina ne tik žingeidumą, bet ir savivokos prasme emocionalesnį skaitytojo mąstymą. Plečia jo turėtą supratimą apie protėvių dvasinio (o kartu – ir religinio) gyvenimo organizavimą. Skaitytojui pateiksiu vieną konkretesnį tos reformos faktą ir su juo susijusią „detalę“…

Kaip žinome ne tik iš G. Beresnevičiaus teksto, bet ir iš kitų šaltinių, VI a. (minėtos reformos amžius), pagal nusistovėjusią tradiciją, vakarinių aisčių (prūsų) pasaulietiniu valdovu tuomet buvo Vaidevutis, o dvasinės kultūros – jo brolis Prutenis. Galbūt sekdamas Kristaus misija ir drama, Prutenis ryžosi gyvas susideginti, įtikėjęs, kad tuo žingsniu sustiprins reformos dvasią ir jos ateities trajektorijas. (Tiesa, esu aptikęs teiginių, kad šitaip pasielgė ir Vaidevutis…). Vienok, Prutenio auka nepaliko bent kiek ryškesnio pėdsako vertinant jį taip kaip kad krikščionybė užgimė ir plito Kristaus misijos ir aukos dėka. Bet štai: apeiginiai piliakalniai, kaip bažnyčių ir cerkvių pakaitalas, išliko…

Tiesiog kaip istorinę įdomybę skaitytojui pateikiu ir kitą „detalę“. Vienaip ar kitaip ji turi sąsajų su čia aptariama tema.

Labiau išprususiems skaitytojams Mato Pretorijaus vardas gerai žinomas. Tai jis (gyvenęs XVII–XVIII a.) pasinaudojo savo senelio Jono Bretkūno sukauptu gausiu archyvu. O pats išgarsėjo paskelbęs keletą tomų, skirtų prūsų ir Prūsijos istorijai. Jo nuomone, Vaidevutis ir Prutenis nebuvo tiesioginiai vardai, o greičiau su pareigybėmis susiję titulai ar garbės vardai. „Vaidevutis tikriausiai kilęs iš prūsiško žodžio Waidia – „mokslas“, „supratimas“ […] ir Wuitis – „vaitas, prefektas“ – tarsi „mokslų prefektas“ arba „mokslų mokytojas“ – rašo savo veikale M. Pretorijus. Jis rašo ir apie tai, kad prūsai turėjo savo įstatymus ir kad tokius įstatymų kūrėjus ir leidėjus „pavadino vaidivučiais“. M. Pretorijus ir Pruteniui suteikia kitą „turinį”. Jis aiškina, kad Prutenis kildintinas nuo žodžio „Prūta“ – „protas“, kitais žodžiais išsireiškus, „labai protingas ir sąmojingas vyras“. Kad jo laikais Žemaitijoje ir Lietuvoje žodis „Pruntu“ – reiškia „suprantu“, o „Prūota“ – reiškia „protas“[4].

Šią „detalę“ – intarpą pateikiu skaitytojui kaip savotišką iliustraciją apie mus nuklojusią užmaršties antklodę, apie praktiškai nebeįveikiamą „piliakalnių“ epochoje vartotų sąvokų ir jų prasmių atkūrimą. Bet bandyti privalu. Ir – vieną kitą kruopelytę suradus, galima atkurti nors apytikrį vaizdą, jo kontūrus…

Taigi… Tikėtina, sakyčiau, net labai tikėtina, kad nedidukų, pasikartojančio silueto piliakalnių suintensyvėjusi sklaida VII–XI a. aisčių-baltų žemėse sietina būtent su G. Beresnevičiaus aprašyta reforma ir su ką tik suminėtais jos pradininkais. Bet vis dėlto apeiginių piliakalnių atsiradimą galime vertinti toli gražu ne tik kaip siekį sustabdyti paplitusią ir kitus ta „liga“ užkrečiančią aisčių-baltų genčių migraciją. Aišku, kad teritorinė gyventojų bendruomenė, susipylusi savo piliakalnį, tarsi savaime, savo sausagyslėmis ir kraujagyslėmis prisirišdavo prie savo žemės, prie savo protėvių kapų. Toji žemė kvėpuodavo stipresniu ne tik Tėviškės, Tėvynės pajautos kvapu. Ji aiškiau kvėpuodavo paties žmogaus esatimi…

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.09.13; 15:00

[1] Tiems skaitytojams, kurie nuosekliau domisi ką tik suminėta problema, siūlau susipažinti su čia minimų autorių monografijomis: Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. – Vilnius, Lietuvos Edukologijos universitetas, Lietuvos Mokslų akademija, 2016; Jūratė Statkutė de Rosales. Senasis aisčių giminės metraštis. – Kaunas, Česlovo Gedgaudo labdaros fondas, 2009; Jūratė StatkutėdeRosales. Europos šaknys. – Vilnius, Versmė, 2015.

[2] Jovaiša, Eugenijus. Aisčiai. Raida. – Vilnius, Lietuvos Edukologijos universitetas, Lietuvos Mokslų akademija, 2014.

[3] Beresnevičius, Gintaras. Baltų religinės reformos. – Vilnius, Mintis, 1995.

[4] Pretorijus, Matas. Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla. Antras tomas. – Vilnius, LII leidykla, 2004, p. 283.

Fotoreportažai

Vytauto Visocko nuotr.

Š. m. lapkričio 14 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje buvo pristatyta LMA tikrojo nario, Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografija „Aisčiai. Raida“ (pirmoji knyga – „Aisčiai. Kilmė“)

Pilnutėlėje salėje vakarą vedė prof.dr. Albinas Kuncevičius.

Šioje knygoje aptariama Didžiosios aisčių migracijos galindiškoji banga buvo įspūdinga. Ji formavo rytinius ir vakarinius aisčius, kurių vaidmenį Rytų ir Vakarų Europos ankstyvojoje istorijoje sunku pervertinti. Manoma, kad senajame geležies amžiuje prasidėjusi galindų-sūduvių ir Vielbarko kultūros sklaida sukūrė naują kultūrą Rytų Lietuvoje. Ji susikūrė maždaug toje pat erdvėje, kurioje VI a. antrojoje pusėje įsikūrus Lietuvių pilkapių kultūra. Todėl klausimas, ar galindiškoji banga yra tiesiogiai susijusi su lietuvių kilme, yra esminis.

Naujais tyrinėjimais grindžiant lietuvių kilmės problemą, aiškėja, jog, galimas dalykas, senojo geležies amžiaus Rytų Lietuvių pilkapių kultūros žmonės savo galindišką kultūrą pernešė toli į rytus. Okos upės aplinkoje susikūrė Moščino kultūra, kurią tyrinėtojai vadina rytų galindų kultūra. VI a. antrojoje pusėje ir VII amžiuje rytų galindai patyrė avarų spaudimą ir įtikima, kad galėjo reemigruoti į Rytų Lietuvą, atnešdami vadinamąją Lietuvių pilkapių kultūrą.

Galindų migracija neapsiribojo rytais. Vakarų Europoje lokalizuojamos trys etnonimo galind sankaupos. Jų miogracijos daiktiniai ir rašytiniai šaltiniai, galindų santykių su gotais liudininkai mažai tyrinėti, nors, galima sakyti, nuo I a. pabaigos susidaro galimybės, kad prieš Gintaro kelio pradžią Noriko Lencijoje, anapus Dunojaus, ėmė kurtis galindų kolonija. Gintaro kelio prekybinės visuomenės tyrinėjimai atveda prie minties, kad Baltijos pakrantėse ir baltų pasaulio gilumoje buvo baltų prekybininkų kontroliuojamų prekyviečių.

Tokių prekyviečių galėjo būti ir Romos pasaulio prieigose – priešais romėnų miestus. Per šiuos galindus II amžiaus geografas Ptolemėjas galėjo gauti palyginti daug duomenų apie Baltijos jūros aplinkos upes ir tautas. Jo „Geografijos“ tyrinėjimai atskleidė daug naujų dalykų. Ptolemėjas sudinus mini du kartus. Vieną kartą – aprašydamas Europos Sarmatijos tautas, kitą – aprašydamas Didžiosios Germanijos tautas. Ir kaip tik anapus Dunojaus, artimoje romėnų kaimynystėje. Sudinų baltiška prigimtis iki šiol lyg ir nekelia didesnių abejonių.

Kiti Ptolemėjo „Geografijos“ tyrimų rezultatai yra tokie pat įspūdingi. Galima konstatuoti, kad Chronas tapatinamas su Nemunu, Rudonas – su Venta, Turuntas – su Dauguva, o Chesinas – su Pernu. Be to, penkios Ptolemėjo lokalizuotos tautos – venedai, galindai, sudinai, veltai, salai – priklausė vakarų baltams, trys tautos – hosijai, karbonai, kareotai – Baltijos finams, o keturios tautos – stavarai, pagiritai, savarai, boruskai – rytų baltams. (Iš Eugenijaus Jovaišos knygos „Aisčiai. Raida“).

2014.11.15; 10:53

Aktualijos

2014 m. lapkričio 14 d. (penktadienį) 15 val. kviečiame į Lietuvos mokslų akademijos (LMA) tikrojo nario, archeologo, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto dekano prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografijos „Aisčiai. Raida“ pristatymą, kuris vyks Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje (Gedimino pr. 3, Vilnius).

 Vakarą ves prof. dr. Albinas Kuncevičius (VU). Rengėjai: Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos mokslų akademija. 

Continue reading „Lapkričio 14-ąją – LMA tikrojo nario, LEU prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografijos „Aisčiai. Raida“ pristatymas” →